Dėl Viešųjų pirkimų komisijos nutarimų panaikinimo ir viešųjų pirkimų sutarties pripažinimo niekine

Civilinė byla Nr. 3K-3-505/2009

Procesinio sprendimo kategorija 45.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Antano Simniškio ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį intersą, ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ ir UAB „Veikmė“ dėl Viešųjų pirkimų komisijos nutarimų panaikinimo ir viešųjų pirkimų sutarties pripažinimo niekine.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, CPK 49 straipsnyje nustyta tvarka pareiškė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti niekine atsakovų statinio statybos valdytojo UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ ir rangovo UAB „Veikmė“ 2007 m. spalio 2 d. sudarytą viešojo (darbų) pirkimo sutartį Nr. 92-R (toliau – ir Sutartis) dėl nacionalinio stadiono su sporto kompleksu Vilniuje, Ukmergės gatvėje, statybos darbų kaip prieštaraujančią Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 4 punktui, t. y. dėl perkančiosios organizacijos pasirinkto netinkamo neskelbiamų derybų būdo, panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės Viešųjų pirkimų komisijos iki sutarties sudarymo priimtus nutarimus. Taigi byloje keliamas Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-471 redakcija; Žin., 2006, Nr. 4-102, toliau – ir VPĮ), 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (toliau – ir Direktyva 2004/18), taip pat CK nuostatų aiškinimo ir taikymo klausimai, sprendžiant, ar perkančiosios organizacijos sprendimas rengti viešuosius pirkimus VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu yra teisėtas. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovas UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ turėjo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos jam suteiktą įgaliojimą vykdyti nacionalinio stadiono Vilniuje, Šeškinėje, ir jam eksploatuoti būtinos infrastruktūros statinio projektavimo valdytojo ir statinio statybos valdytojo funkcijas ir atlikti statybos techninę priežiūrą. Statinio statybos valdytojas 2007 m. liepos 31 d. pasirinko statybos darbų pirkimą neskelbiamų derybų būdu, kviečiant į derybas vienintelį tiekėją – UAB „Veikmė“; taip jis pažeidė imperatyviąsias VPĮ nuostatas ir nepaisė Viešųjų pirkimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. liepos 4 d. išdėstytos pozicijos, kad toks statybos darbų pirkimo būdas galėtų būti vykdomas, jeigu jis atitiktų bent vieną iš VPĮ 56 straipsnyje nustatytų sąlygų, ir kad šiuo atveju jos svarstytinos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas laikė, kad atsakovo UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ pasirinkta VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta neskelbiamų derybų procedūra viešojo (darbų) pirkimo sutarčiai sudaryti yra tinkama, 2007 m. spalio 2 d. sudaryta viešojo (darbų) pirkimo sutartimi Nr. 92-R nepažeidžiamos imperatyviosios pirmiau nurodyto įstatymo nuostatos. Teismas sprendė, kad skubų viešojo pirkimo vykdymą lėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. liepos 4 d. nutarimas Nr. 691 „Dėl nacionalinio stadiono su sporto kompleksu Vilniuje, Ukmergės gatvėje, projektavimo ir statybos darbų koordinavimo“, kuriuo Vilniaus miesto savivaldybei pasiūlyta nacionalinio stadiono su sporto kompleksu Vilniuje, Ukmergės gatvėje, pagrindinę areną baigti statyti iki 2009 m. birželio 25 d. Teismas pažymėjo Viešųjų pirkimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 4 d. rašte Nr. 4S-793 išdėstytą vienareikšmišką išvadą dėl šiuo atveju pasirinkto teisingo viešojo (darbų) pirkimo būdo. Numatyti 2009 m. Vilnius – Europos kultūros sostinė, Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo bei Pasaulio lietuvių sporto žaidynių renginiai lėmė nacionalinio stadiono svarbą; nacionalinis stadionas Vyriausybės 2006 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 755 „Dėl daugiafunkcinių sporto objektų pripažinimo nacionalinės svarbos objektais 2006 metų programavimo laikotarpiu“ pripažintas nacionalinės svarbos sporto objektu. Nors apie šiuos renginius buvo žinoma anksčiau, tačiau teismas akcentavo, kad dėl lėšų stadiono statybai finansuoti nuspręsta pirmiau nurodytu Vyriausybės 2007 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 691, kuriame projektavimui ir statybos darbams atlikti buvo numatyta skirti 200 mln. Lt. Vadinasi, perkančioji organizacija buvo saistoma klausimo dėl lėšų išsprendimo, ji negalėjo imtis veiksmų viešajam pirkimui organizuoti; šį klausimą išsprendus, atsirado galimybė pastatyti stadioną ir jį pritaikyti 2009 m. renginiams, kurie yra svarbūs Lietuvai ir jos įvaizdžiui. Teismo vertinimu, šiuo atveju UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ bei UAB „Veikmė“ tęstiniai sutartiniai santykiai, vykdant stadiono statybą, taip pat buvo pagrindas perkančiajai organizacija vykdyti pirkimą VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu; Vilniaus miesto kapitalinės statybos valdyba, kurios teisių perėmėja yra UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“, ir Vilniaus statybos trestas, kurio teisių perėmėja yra UAB „Veikmė“, 1987 m. gruodžio 4 d. sudarė rangos sutartį Nr. 43 (toliau – ir Rangos sutartis) dėl centrinio Vilniaus miesto stadiono Ukmergės gatvėje statybos; vėliau buvo pasirašyti kiti susitarimai. Teismas pažymėjo, kad iš 2003 m. gruodžio 11 d. Vilniaus centrinio stadiono nebaigto statyti statinio atitikimo projektui patikrinimo akto matyti, jog UAB „Veikmė“ atliko stadiono statybos darbų, šalys 1994 m. vasario 21 d. susitarimu dėl lėšų trūkumo sustabdė pirmiau nurodytos sutarties sutartinių įsipareigojimų vykdymą, tačiau 2006 m. lapkričio 6 d. papildomu susitarimu nutraukė 1994 m. vasario 21 d. susitarimą dėl sutarties vykdymo sustabdymo ir prisiėmė papildomų įsipareigojimų dėl stadiono statybos. Išdėstytos aplinkybės teismui leido spręsti, kad UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ ir UAB „Veikmė“ sutartiniai santykiai nebuvo nutrūkę, priešingu atveju tai nebūtų naudinga nei ekonomiškai, nei finansiškai; pasirinkus kitą rangovą, UAB „Veikmė“ būtų reikalavusi ne tik atliktų darbų, bet ir negautų pajamų atlyginimo, būtų kilęs sudėtingas atsakomybės už atliktų darbų trūkumus nustatymo klausimas. Teismo vertinimu, dėl pasirinkto viešojo (darbų) pirkimo būdo ir kvietimo UAB „Veikmė“ vykdyti darbus teisėtumo sprendžiama taip pat, atsižvelgiant į Vyriausybės 2007 m. liepos 4 d. nutarimo Nr. 691 ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. spalio 3 d. sprendimo Nr. 1-234 „Dėl nacionalinio stadiono su sporto kompleksu Ukmergės gatvėje statybos darbų tęsimo ir lėšų skyrimo“ nuostatas, kuriose išdėstytas pritarimas šiai pozicijai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo perkančiosios organizacijos pasirinktą racionalų sprendimą dėl neskelbiamų derybų ir kvietimo UAB „Veikmė“ tęsti pradėtus statybos darbus; tikslas kuo greičiau turėti nacionalinį stadioną atitinka viešąjį interesą, tuo tarpu, ieškinį patenkinus, būtų pažeistas viešasis interesas, nes taip būtų užkirsta galimybė greitu laiku pastatyti nacionalinį stadioną. Skatinimas kuo greičiau pastatyti nacionalinį stadioną buvo išreikštas ir Vyriausybės 2008 m. birželio 5 d. nutarime Nr. 554 „Dėl nacionalinio stadiono su sporto kompleksu Vilniuje, Ukmergės gatvėje, projektavimo ir statybos programos patvirtinimo“ bei 2008 m. balandžio 29 d. nutarime Nr. 424 „Dėl 2008 metų Privatizavimo fondo lėšų dalies paskirstymo“. Ieškovo nurodyti pažeidimai nustatant Sutarties kainą šalių buvo ištaisyti, todėl teismas sprendė, kad viešasis interesas dėl to nepažeistas. Teismo vertinimu, ginčijamų protokolų ir Sutarties pripažinimas negaliojančiais ne tik neatitiktų viešojo intereso, bet ir būtų neproporcingas siekiamiems tikslams; nacionalinio stadiono statyba nusikeltų neterminuotam laikui, kartu prireiktų daugiau valstybės lėšų. Teismas padarė išvadą, kad viešasis interesas atitinka nacionalinio stadiono statybą ir poreikį turėti objektą, kuriame būtų sudaryta galimybių aukšto lygio tarptautinėms sporto varžyboms rengti, Lietuvos sporto tarptautiniam įvaizdžiui kurti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2009 m. birželio 2 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįstais apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo ieškinio senatį nustatančių normų taikymo ir sprendė, kad ieškovas 2008 m. birželio 10 d. kreipėsi į teismą, nepraleidęs ieškinio senaties termino; kadangi ieškinys pirmosios instancijos teismo atmestas ir kitais pagrindais, tai kolegija nelaikė, kad dėl netinkamo ieškinio senatį nustatančių normų taikymo yra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija pripažino nepagrįstu apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas 2009 m. numatytus Lietuvos tūkstantmečio vardo minėjimo renginius vertino kaip VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas sąlygas atitinkantį įvykį, kurio perkančioji organizacija negalėjo numatyti; kolegijos vertinimu, teismas pasisakė dėl įvykių, apie kuriuos buvo žinoma iki perkančiosios organizacijos sprendimų priėmimo, visumos, ir pažymėjo tą aspektą, jog dėl lėšų stadiono statybai skyrimo nustatyta tik Vyriausybės 2007 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 691; nacionalinis stadionas tiek dėl savo nacionalinės svarbos, tiek dėl statybos darbų apimties ir kainos negalėjo būti pradėtas statyti perkančiosios organizacijos sprendimu ir jos lėšomis. Vadinasi, po Vyriausybės 2007 m. liepos 4 d. nutarimo Nr. 691 priėmimo atsirado galimybė priimti sprendimus objekto statybos klausimais ir perkančioji organizacija neturėjo galimybių sutrumpinti viešojo pirkimo terminų, paskelbti apie numatomą pirkimą iš anksto, nes, nežinodama dėl finansavimo, negalėjo numatyti galimybių 2007 m. pradėti nacionalinio stadiono statybos darbus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esmine aplinkybe, sprendžiant dėl VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo pagrįstumo, taip pat turi būti laikoma ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. liepos 4 d. nutarimo Nr. 691 5 punkto nuostata, kuria pasiūlyta Vilniaus miesto savivaldybei baigti statyti nacionalinio stadiono su sporto kompleksu pagrindinę areną iki 2009 m. birželio 25 d., ir tai reiškė sąlygą gauti finansavimą. Valstybės lėšų asignavimai yra skirstomi programiniu pagrindu. Nagrinėjamu atveju taip pat turėjo būti parengta nacionalinio stadiono projekto įgyvendinimo programa su labai aiškiais jos įgyvendinimo terminais. Nacionalinio stadiono su sporto kompleksu statybos darbų terminai buvo esminė Vyriausybės 2007 m. liepos 4 d. nutarimo Nr. 691 4.2 punkte nurodyto finansavimo sąlyga. Kolegija pripažino nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, pripažinęs, jog iki ginčo sprendimų priėmimo perkančiąją organizaciją ir UAB „Veikmė“ siejo sutartiniai santykiai; pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad perkančioji organizacija pirkimą vykdė vadovaudamasi VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 4 punktu. Kita vertus, aplinkybę, kad perkančioji organizacija ir UAB „Veikmė“ nuo 1987 m. saistomos sutartinių santykių, kolegija laikė labai svarbia bei reikšminga, vertinant perkančiosios organizacijos veiksmus ir sprendžiant, ar pagrįstai ši į neskelbiamas derybas pakvietė vieną tiekėją UAB „Veikmė“. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad jeigu į neskelbiamas derybas būtų pakviesta daugiau dalyvių, vertinant kitų neskelbiamose derybose galėjusių dalyvauti tiekėjų pasiūlymus, perkančioji organizacija būtų turėjusi įvertinti ne tik pasiūlymo kainą, bet ir papildomas išlaidas galiojančiai Rangos sutarčiai su UAB „Veikmė“ nutraukti; perkančioji organizacija neturėtų galimybių užtikrinti skaidraus, racionalaus ir teisingo pasiūlymų vertinimo, nes juos teikiantys asmenys atsidurtų skirtingoje padėtyje, nes vienas iš dalyvių su perkančiąja organizacija saistomas galiojančios sutarties. Kolegijos vertinimu, priimti perkančiosios organizacijos nutarimai bei sprendimai atitiko viešųjų pirkimų principų ir teisės aktų reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų šių principų laikymosi didesnę garantiją, pasirinkus kitą viešojo pirkimo būdą ar į neskelbiamas derybas pakvietus daugiau tiekėjų, nes visais atvejais jų padėtis iš esmės skirtųsi dėl UAB „Veikmė“ įsipareigojimų pagal 1987 m. sudarytą sutartį dėl nacionalinio stadiono Vilniuje, Ukmergės gatvėje, statybos. Ši iki pirkimo procedūrų susiklosčiusi teisinė ir faktinė situacija praktiškai apribojo viešojo pirkimo dokumentuose nustatyti teisingus, aiškius, pagrįstus ir skaidrius kriterijus, kurie pasiūlymų vertinimo metu leistų atsižvelgti į tiekėjų teisinės ir faktinės padėties skirtumą ir pirkimo procedūrų metu įvertinti papildomas perkančiosios organizacijos išlaidas galiojančiai rangos sutarčiai nutraukti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu kasatorius (ieškovas) prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 2 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimą, priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Dėl netinkamo VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 4 punkto aiškinimo ir taikymo. Bylą nagrinėję teismai pripažino, kad nacionalinio stadiono statyba Vyriausybės nustatytu terminu siejama su visai Lietuvai svarbiais įvykiais, todėl šias aplinkybes laikė VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo sąlyga. Teismų abstrakčiomis nuorodomis į 2009 m. kultūros ir sporto renginius ar jų kompleksą nepagrįstai išplečiamas viešųjų pirkimų neskelbiamų derybų būdu institutas, kuris taikomas, kai susiklosto ypatingos skubos aplinkybės, kurios tiesiogiai turi būti saistomos viešųjų pirkimų neskelbiamų derybų būdu sutarties sudarymo ir vykdymo. Byloje nenustatyta, kad teismų sprendimuose išdėstyti valstybės kultūrai, sportui ar kitai sričiai svarbūs įvykiai būtų saistomi nacionalinio stadiono pastatymo, juolab kad visi renginiai, kuriuos kaip sąlygą VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 4 punktui taikyti nurodė bylą nagrinėję teismai, įvyko.

2. Dėl Vyriausybės 2007 m. liepos 4 d. nutarimo Nr. 691 „Dėl nacionalinio stadiono su sporto kompleksu Vilniuje, Ukmergės gatvėje, projektavimo ir statybos darbų koordinavimo“, kaip VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo sąlygos. Vyriausybės nutarime nurodyta nacionalinio stadiono su sporto kompleksu pagrindinės arenos statybos darbų iki 2009 m. birželio 25 d. pabaiga ir jame numatyta skirti 200 mln. Lt iš 2008 m. Privatizavimo fondo lėšų dalies Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintoms šalies programoms įgyvendinti, VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme negali būti laikoma ypatinga skuba dėl šiuo nutarimu skirto finansavimo statybos darbams. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sureikšmino aplinkybę dėl valstybės lėšų skirstymo programiniu pagrindu, nes nenustatė, kad tam tikras programinis finansavimas nebūtų įgyvendintas, nacionalinio stadiono nebaigus statyti iki 2009 m. birželio 25 d. Vyriausybės skiriamas finansavimas nelaikytinas nenumatomu įvykiu, sukeliančiu ypatingą skubą, kuri galėtų pakeisti įprastines viešųjų pirkimų procedūrų taikymo sąlygas; šiuo atveju laikytina, kad nacionalinio stadiono statybos pabaiga 2009 m. birželio 25 d. nebuvo Vyriausybės skiriamo finansavimo būtina sąlyga. Kita vertus, aplinkybės, kuriomis grindžiama ypatinga skuba, negali priklausyti nuo perkančiosios organizacijos. Bylą nagrinėję teismai laikė, kad Vyriausybės nutarimuose išreikštas skatinimas kuo greičiau pastatyti nacionalinį stadioną reiškė Vyriausybės ir Vilniaus miesto savivaldybės susiklosčiusius pavedimo teisinius santykius; Vyriausybė įgyvendino funkcijas kultūros ir sporto srityje, todėl nutarimu skyrė lėšų nacionalinio stadiono statybai ir nurodė orientacinę darbų pabaigos datą; vadinasi, aplinkybės, kuriomis buvo grindžiama ypatinga skuba, iš esmės priklausė nuo Vyriausybės, kurios pavedimu veikė atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė.

3. Dėl viešojo pirkimo sutarties šalių tęstinių sutartinių santykių reikšmės, taikant VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Bylą nagrinėję teismai padarė nepagrįstą išvadą dėl UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ ir UAB „Veikmė“ tęstinių sutartinių santykių reikšmės, pasirenkant neskelbiamų derybų būdą; ši aplinkybė VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme yra teisiškai nereikšminga, nes neskelbiamų derybų procedūra gali būti taikoma tik tada, kai įvykdomos trys taikomos kartu sąlygos; kasatoriaus vertinimu, nebuvo įvykio, kurio perkančioji organizacija negalėjo numatyti, bylą nagrinėję teismai apskritai nesvarstė, ar nebuvo neįmanoma atlikti viešąjį pirkimą kitais VPĮ nustatytais būdais, laikantis šio Įstatymo terminų.

4. Dėl viešųjų pirkimų principų pažeidimų, nukrypimo nuo teismų praktikos nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog kitas viešųjų pirkimų būdas labiau užtikrintų viešųjų pirkimų principus. Dėl teismo nurodyto hipotetinio rezultato įrodinėjimo specifikos neturėtų būti reikalaujama pateikti įrodymus, koks viešųjų pirkimų rezultatas šioje teisinėje situacijoje būtų buvęs kitoks; šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo vartojamas teiginys „labiau užtikrintų viešųjų pirkimų principus“ turi būti aiškinamas, atskleidžiant viešųjų pirkimų tikslus. Šioje teisinėje situacijoje valstybės ir savivaldybės tikslas turėtų būti kuo mažesne kaina sukurti kuo geresnės kokybės objektą – nacionalinį stadioną. Šiuo atveju, konstatavus VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimą, yra pagrindas laikyti, kad viešųjų pirkimų principai taip pat buvo pažeisti. Lygiateisiškumo principo pažeidimas reiškia ir konkurencijos ribojimą, šiuo principu draudžiama viešuosiuose pirkimuose tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija; diskriminacija draudžiama teisiškai ir faktiškai; diskriminaciją galima pateisinti tik objektyviomis aplinkybėmis, tačiau viešųjų pirkimų lygiateisiškumo apribojimas turi būti vertinamas proporcingumo principo kontekste. VPĮ nuostatų ir (ar) pirkimo dokumentų, ypač tų, kuriuose imperatyviai reglamentuotos viešųjų pirkimų procedūros, pažeidimas vertintinas kaip lygiateisiškumo principo pažeidimas. Šiuo atveju perkančioji organizacija pasirinko neskelbiamų derybų būdą, pakviesdama į derybas dalyvauti vienintelį tiekėją. Tai reiškia, kad kiti ūkio subjektai buvo diskriminuojami, t. y. reiškia viešųjų pirkimų lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principų pažeidimus. Teismų praktikoje taip pat pažymėta viešųjų pirkimų principų reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sigma Telas“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-416/2005; kt.); Europos Bendrijų Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) konstatuota, kad lygiateisiškumo principas yra viešųjų pirkimų procedūrų reglamentavimo pagrindas (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1996 m. balandžio 25 d. sprendimas Komisija prieš Belgiją, C-87/94).

5. Dėl viešųjų interesų konflikto teisinės situacijos sprendimo. Teismai laikė, kad šiuo atveju prokuroras negina viešojo intereso, t. y. kad viešasis interesas šioje teisinėje situacijoje yra vienintelis – Lietuvos siekis turėti didelį stadioną. Nagrinėjamu atveju kilo dviejų viešųjų interesų konfliktas, todėl teismas, vykdydamas teisingumą, vadovaudamasis įstatymais, turėjo siekti pažeistos interesų pusiausvyros kuo optimalesnio atkūrimo. Prokuroro ginamas viešasis interesas – turėti konkurencingą ūkio subjektų rinką, užtikrinti optimalų ir efektyvų valstybės bei savivaldybių biudžetų panaudojimą ir kitas – turėti nacionalinį stadioną, suponavo būtinumą kuo tiksliau apibrėžti viešųjų interesų konflikto sprendimo principines nuostatas. Prokuroras šiuo atveju nesiekia supriešinti visuomenės poreikių, bet, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, siekia suderinti tokios pačios svarbos viešuosius interesus.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas UAB „Veikmė“ prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo, kad bylą nagrinėję teismai, vertindami, ar viešojo (darbų) pirkimo sutartis, sudaryta pagal VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytus reikalavimus, pasisakė dėl aplinkybių, nulėmusių perkančiosios organizacijos sprendimus, viseto ir teisingai jas įvertino. Nacionalinis stadionas negalėjo būti pradėtas statyti perkančiosios organizacijos sprendimu ir jos lėšomis; Vyriausybės 2007 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 691 skyrus lėšų šiam objektui finansuoti, atsirado galimybė priimti sprendimus objekto statybos klausimais. Dėl to perkančioji organizacija neturėjo galimybių sutrumpinti viešojo pirkimo terminus, apie numatomą pirkimą paskelbti iš anksto; ji nežinojo apie Vyriausybės nutarimu nustatytą finansavimą ir negalėjo numatyti galimybių 2007 m. pradėti nacionalinio stadiono statybos darbus. Vyriausybė, priimdama pirmiau nurodytą nutarimą, neturėjo įgalinimų nurodyti Vilniaus miesto savivaldybei atlikti statybos darbus tam tikrais terminais. Šia prasme kasatorius nepagrįstai teigia, kad Vilniaus miesto savivaldybę ir Vyriausybę siejo pavedimo teisiniai santykiai, kurie suponavo perkančiajai organizacijai numatyti darbų atlikimo skubą; pirmiau nurodytų savivaldybės ir Vyriausybės santykių reglamentavimas nepatenka į CK normų taikymo sritį; tuo tarpu Vyriausybės nutarime nustatytas terminas (2009 m. birželio 25 d.) vertintinas kaip privaloma programos įgyvendinimo ir finansavimo skyrimo sąlyga, bet ne kaip pasiūlymas. Atsakovas nesutinka su kasacinio skundo argumentais, kad šiuo atveju buvo pažeisti viešųjų pirkimų principai; atsakovo vertinimu, įstatymo nustatytos išlygos patvirtina tai, kad šie nėra absoliutūs. Aplinkybė, kad perkančiąją organizaciją ir UAB „Veikmė“ nuo 1987 m. sieja sutartiniai santykiai, yra svarbi, į ją turi būti atsižvelgta, vertinant perkančiosios organizacijos veiksmus. Atsakovas nurodo, kad perkančioji organizacija užtikrino viešųjų pirkimų principų laikymąsi, taip pat nesutinka su kasatoriaus keliamu klausimu dėl viešųjų interesų konflikto; tokio nėra, nes perkančiosios organizacijos veiksmai atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus ir viešųjų pirkimų principus.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo, kad aplinkybė, kurios negalėjo numatyti ir paveikti perkančioji organizacija, yra ne Vilniaus mieste 2009 m. vykdomų renginių pradžia, bet Vyriausybės 2007 m. liepos 4 d. nutarimas Nr. 691, kuriuo nutarta skirti 200 mln. Lt nacionalinio stadiono su sporto kompleksu Vilniuje, Ukmergės gatvėje, projektavimo darbams atlikti ir stadionui statyti ir kuriuo nustatytas statybos terminas iki 2009 m. birželio 25 d. Šis Vyriausybės nutarimas, bet ne perkančiosios organizacijos pozicija, buvo pagrindas taikyti Viešųjų pirkimų įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą neskelbiamų derybų būdą. Trumpi nacionalinio stadiono statybos terminai ir sutartiniai santykiai su UAB „Veikmė“ nulėmė tokį viešųjų pirkimų būdą; priešingas sprendimas būtų įpareigojęs perkančiąją organizaciją nutraukti šalių 1987 m. gruodžio 4 d. sudarytą sutartį, atlyginti už atliktus darbus ir negautas pajamas. Kita vertus, perkančiosios organizacijos pasirinktas viešojo pirkimo būdas, dėl kurio kilęs ginčas, nelaikytinas diskriminuojančiu kitus ūkio subjektus vien dėl tos aplinkybės, kad jis įtvirtintas įstatymo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Viešųjų pirkimų įstatymo (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-471 redakcija) 3 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinta perkančiajai organizacijai pareiga užtikrinti, kad, atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją, būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų bei kitų įstatymo reikalavimų, įgyvendinant pirkimų tikslą – sudaryti viešojo pirkimo sutartį, kuri leistų įsigyti perkančiajai organizacijai ar tretiesiems asmenims reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai panaudojant lėšas. Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos viešųjų pirkimų institutą nustatančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos taip pat išplaukia, kad Viešųjų pirkimų įstatymu siekiama kokybiškų prekių ir paslaugų, reikalingų valstybės ir savivaldybių darniai ir tinkamai veiklai, racionaliam valstybės biudžeto lėšų naudojimui užtikrinti, konkurencijai ir rinkos plėtrai skatinti, lygiateisiškumo, nediskriminavimo, skaidrumo principus įgyvendinančioms priemonėms garantuoti, atsižvelgiant į Nacionalinės kovos su korupcija programos tikslus ir uždavinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sigma Telas“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-416/2005; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-583/2008; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis skundas paduotas byloje, kurioje kasatorius gina viešąjį interesą; pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką viešųjų pirkimų teisinis reglamentavimas susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl Viešųjų pirkimų įstatymo viešiesiems pirkimams nustatyti specialūs reikalavimai, o šio įstatymo nuostatos aiškintinos ir taikytinos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-583/2008; kt.). Pagal CPK 353 straipsnio 2 dalį kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas. Dėl to kasacinis teismas, nagrinėdamas bylas, susijusias su viešųjų pirkimų teisiniais santykiais, turi teisę ex officio išeiti už kasacinio skundo ribų ir pasisakyti dėl kitų bylai aktualių teisės taikymo ir aiškinimo klausimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Technologinių paslaugų sprendimai“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-323/2009).

Kasatorius iš esmės ginčija, kad Sutartis prieštarauja VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 4 punktui dėl perkančiosios organizacijos pasirinkto netinkamo pirkimo būdo. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju, nagrinėjant dėl Sutarties teisėtumo, būtina pasisakyti ir dėl iki Sutarties nuo 1987 m. susiklosčiusių sutartinių santykių tęstinumo, juolab kad ir bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažymėjo, jog atsakovai Sutarties teisėtumą inter alia grindė nuo 1987 m. susiklosčiusiais rangos teisiniais santykiais. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pasisako dėl Sutarties santykio ir poveikio Rangos sutarties galiojimui, taip pat dėl Sutarties teisėtumo VPĮ normų taikymo prasme.

Dėl Sutarties santykio ir poveikio Rangos sutarčiai

Vadovaujantis VPĮ 2 straipsnio 25, 26, 28 ir 30 punktais, 18 straipsniu bei kitomis šio įstatymo nuostatomis, viešojo (darbų) pirkimo sutartį sudaro perkančioji organizacija su laimėtoju išrinktu dalyviu (tiekėju, pateikusiu pasiūlymą), taip kartu pasiekiamas įstatymo nustatytas viešųjų pirkimų procedūrų tikslas. Viešojo pirkimo sutartimi sukuriami nauji perkančiosios organizacijos ir laimėtoju pripažinto dalyvio santykiai, t. y. laikoma, kad šalys nesaistomos galiojančių sutartinių santykių dėl to paties dalyko, priešingu atveju jie turėtų būti nutraukti arba laikomi nutrūkusiais. Šiuo atveju sutartinių santykių naujumo pobūdį lemia perkančiosios organizacijos poreikis įsigyti nacionalinio stadiono rangos darbus. Perkančiajai organizacijai pripažįstant, kad nacionalinio stadiono pastatymo poreikį tenkina Rangos sutartis (ji nenutraukta ir galioja), ji iš naujo vykdė viešąjį pirkimą ir sudarė viešojo darbų pirkimo sutartį, taip iš naujo pripažino tą patį poreikį. Nacionalinio stadiono finansavimas iš valstybės biudžeto lėšų buvo numatytas nuo 1987 m., tačiau lėšų stygius ir 2007 m. skirtos lėšos, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina naujo perkančiosios organizacijos poreikio VPĮ nuostatų prasme. Kita vertus, Rangos sutartis buvo atnaujinta 2000 m. lapkričio 6 d.; iki 2007 m., t. y. kai buvo pasirašyta Sutartis, atsakovas UAB „Veikmė“ atliko tam tikrus darbus (statybos aikštelės aptvėrimo perkėlimas, stadiono konstrukcijų apsauga), už kuriuos turėjo gauti atlygį. Iki tol, kol Vyriausybė skyrė finansavimą, su atsakovu UAB „Veikmė“ turėjo būti atsiskaitoma Rangos sutarties pagrindu. Teisėjų kolegija nelaiko, kad finansavimo šaltinio pasikeitimas (ne savivaldybės, bet Vyriausybės) yra sąlyga keisti sutartinių įsipareigojimų pagrindą.

Sutartinių santykių naujumą viešojo darbų pirkimo sutarties pagrindu lemia ir sutarties subjektas – tiekėjas. Atsakovams ir bylą nagrinėjusiems teismams pripažįstant, kad Rangos sutarties pagrindu šalys nuo 1987 m. buvo saistomos rangos santykių, kurie nebuvo nutrūkę, susidaro situacija, kad viešieji pirkimai, kurių pagrindu turėjo būti išrinktas nacionalinio stadiono rangovas, buvo atlikti, nepaisant aplinkybės, jog rangovu (jo teisių perėmėju) du dešimtmečius buvo UAB „Veikmė“, t. y. buvo renkamas tiekėjas, kai toks jau buvo ir kuris esą pagrįstai naudojosi iš Rangos sutarties kylančiomis teisėmis ir vykdė jas atitinkančias pareigas. Teisėjų kolegija pažymi, kad, be sutarties dalyko ir šalių, nuo viešojo pirkimo sutarties esmės yra neatskiriamos kitos sąlygos, pavyzdžiui, kaina, terminai, sutartinių įsipareigojimų vykdymo ypatybės, tačiau tiekėjo išrinkimas viešojo pirkimo procedūrų būdu, kai rangovas jau yra, šias procedūras daro bereikšmes ir savitiksles. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs dėl negalimumo VPĮ aiškinti ir taikyti formaliai; nurodė, kad VPĮ ir kituose teisės aktuose perkančiajai organizacijai ir tiekėjams nustatyti reikalavimai ne tam, jog būtų atliktos formalios procedūros taip, kad perkančiosios organizacijos ir tiekėjo veiksmai atitiktų teisės normas, bet tam, jog šiomis procedūromis būtų įgyvendinti viešųjų pirkimų tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-583/2008). Iš Sutarties preambulės matyti, kad atsakovai šią sutartį sudarė atsižvelgdami inter alia į Rangos sutartį, tačiau pripažįstant, jog Sutartis sudaryta remiantis VPĮ reikalavimais, ir siekiant viešiesiems pirkimams nustatytų tikslų, ji nelaikytina Rangos sutartį modifikuojančia ir papildančia sutartimi ar kartu su ja egzistuojančia, bet naujus sutartinius santykius sukuriančia sutartimi, kuri reiškia Rangos sutarties šalių valią laikyti nutrūkusiais sutartinius santykius, net jeigu ji formaliai nenutraukta. Perkančiosios organizacijos sprendimas vykdyti viešąjį pirkimą dėl to paties dalyko reiškia jos atsisakymą toliau santykius grįsti Rangos sutartimi; šis de facto Rangos sutarties atsisakymas siejamas būtent su sprendimu vykdyti viešąjį pirkimą, bet ne su tuo, kaip nepagrįstai teigia atsakovas UAB „Veikmė, koks tiekėjas bus išrinktas laimėtoju; perkančiosios organizacijos valia išreiškiama, pradėjus vykdyti viešojo pirkimo procedūras, bet ne pasirašant viešojo pirkimo sutartį. Kasatorius pagrįstai teigia, kad atsakovai neginčijo būtinybės sudaryti Sutartį vadovaujantis VPĮ. Atsakovai nepagrįstai teigia, kad, Sutartį pripažinus negaliojančia, jie būtų toliau saistomi Rangos sutarties ir kad tai reikštų, jog Sutarties panaikinimas būtų betikslis. Teisėjų kolegija laiko, kad pirmiau išdėstytais argumentais dėl Sutarties naujumo paneigiama galimybė atsakovams remtis Rangos sutartimi.

Minėta tai, kad viešųjų pirkimų prasme perkančiosios organizacijos sprendimas vykdyti nacionalinio stadiono statybos darbų viešąjį pirkimą prilyginamas jos atsisakymui šiuos darbus įsigyti Rangos sutarties pagrindu. Kita vertus, Rangos sutarties tęstinumas, kolegijos vertinimu, analizuotinas ir platesniame viešųjų pirkimų teisinio reglamentavimo kontekste. Sutinkant su atsakovų pozicija dėl Rangos sutarties tęstinumo, viešųjų pirkimų prasme svarbios buvusi ir esama atsakovų teisinės veiklos formos. Iš tikrųjų, Rangos sutartį anuomet sudarė du viešosios teisės reguliuojami subjektai. UAB „Veikmė“ rangovu tapo tik dėl to, kad byloje nenustatytu laiku ir būdu perėmė Vilniaus statybos tresto statybos valdybos Nr. 8 teises ir pareigas, t. y. be varžymosi su kitais rinkos dalyviais UAB „Veikmė“ tapo nacionalinio stadiono rangovu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Bendrijų Teisingumo Teismas byloje Komisija prieš Austriją (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. Sprendimas Komisija prieš Austriją, C-29/04, Rink. 2005, p. I-9705) nagrinėjo perkančiosios organizacijos sudaryto vidaus sandorio teisėtumo ir tęstinumo klausimą, kai po jo pasirašymo su kontroliuojama bendrove, pastarosios akcijų dalis jai pradėjus teikti viešąsias atliekų tvarkymo paslaugas buvo perleista privačiam subjektui. Atsakovų vertinimu, Rangos sutarties galiojimas Sutarties sudarymo metu, t. y. jau perkėlus Direktyvą 2004/18, pateisina ir pagrindžia viešojo pirkimo pasirinktą būdą ir kvietimą į derybas dalyvauti tik vieną tiekėją. Vadinasi, Komisija prieš Austriją bylos ratio decidendi nagrinėjamai bylai yra teisiškai reikšmingas. Nepaisant aplinkybės, kodėl sudaromai sutarčiai nereikėjo taikyti viešųjų pirkimų teisės normų – buvo pasinaudota vidaus sandorių institutu ar viešųjų pirkimų teisė tuo metu apskritai nebuvo taikoma – bei neatsižvelgiant į tai, ar sutarties šalys iš anksto ketino išvengti viešųjų pirkimų teisės normų taikymo (bylos Komisija prieš Austriją atvejis), ar tokių ketinimų neturėjo (UAB „Veikmė“ ir UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ atvejis), viešųjų pirkimų teisės taikymo prasme neleistina, kad privatūs tiekėjai rangovo ar paslaugų teikėjo teises įgyvendintų be išankstinio varžymosi su visais ūkio subjektais; jei būtų priešingai, valstybė įteisintų tam tikrų ūkio subjektų pirmenybę kitų atžvilgiu.

Teisėjų kolegija, vertindama Rangos sutarties tęstinumą ir galiojimą bendresniame atsakovų sutartinių santykių kontekste, taip pat pažymi, kad kyla pagrįstų abejonių dėl jos tolesnio galiojimo. Remdamiesi tik Rangos sutarties nuostatomis, atsakovai nebegalėjo toliau savo santykių grįsti šiuo susitarimu vienu ar kitu būdu jo nepakeitę; sutartis apskritai neatitinka dabar galiojančios rangos sutarčių sampratos ir praktikos; 1987 m. sudarytas sandoris yra socialinio pobūdžio, t. y. sudarytas dėl kitų, nei ekonominių, priežasčių. Šiandienė praktika, ypač atsižvelgiant į privataus subjekto tikslą siekti pelno, neatitinka Rangos sutarties esmės ir pradinio tikslo; statybos rangos praktikos ir teisinio šių santykių reglamentavimo kontekste kvestionuotinos ir kitos sutarties nuostatos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai dėl Sutarties teisėtumo turėjo spręsti, vertindami tik šioje Sutartyje nustatytas sąlygas ir jų turinį.

Dėl Sutarties teisėtumo VPĮ normų taikymo prasme

Kasatoriaus kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 4 punktą, jį netinkamai aiškindami. Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į tai, jog viešojo darbų pirkimo sutarties vertė akivaizdžiai viršija tarptautinio pirkimo vertę, sprendžiant, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė VPĮ nuostatas ir sprendė dėl Sutarties teisėtumo, būtina atsižvelgti į Direktyvos 2004/18 31 straipsnio 1 punkto c papunktį, kuriame įtvirtintos analogiškos nuostatos, taip pat į jas aiškinančią Teisingumo Teismo praktiką. Šiose nuostatose įtvirtinta perkančiosios organizacijos teisė viešąjį darbų pirkimą vykdyti neskelbiamų derybų būdu, be kita ko, jeigu neišvengiamai būtina pirkimą atlikti ypač skubiai dėl įvykio, kurio perkančioji organizacija negalėjo numatyti, kai tokio pirkimo neįmanoma atlikti atviro, riboto konkurso ar skelbiamų derybų būdais VPĮ nustatytais terminais, o aplinkybės, kuriomis grindžiama ypatinga skuba, jokiu būdu negali priklausyti nuo perkančiosios organizacijos.

Atsakovai iš esmės teigia, kad perkančioji organizacija tinkamai pasinaudojo VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta galimybe, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybė tik 2007 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 691 Vilniaus miesto savivaldybei iš Privatizavimo fondo skyrė 200 mln. Lt, šis finansavimas yra vienintelis lėšų šaltinis, būtinas užbaigti statybas; šiuo Vyriausybės nutarimu Vilniaus miesto savivaldybei buvo pasiūlyta nacionalinio stadiono statybą baigti iki 2009 m. birželio 25 d., ir ši data laikytina priežastimi, dėl kurios buvo pasirinktas neskelbiamų derybų būdas. Šis pasiūlymas, atsakovų vertinimu, dėl konstitucinio valdžių padalijimo principo nevertintinas stricto sensu kalbos atžvilgiu, o laikytinas įpareigojančia nuostata, sąlygojančia Vyriausybės įsipareigojimus, t. y. pagal šią nuostatą finansavimas skiriamas tik tuomet ir jeigu nacionalinis stadionas bus pastatytas iki 2009 m. birželio 25 d.; ši data turėtų būti vertinama platesniame visuomenei svarbių įvykių, kuris yra viešasis interesas, kontekste; nacionalinio stadiono poreikis ir reikšmė sietina ne tik su bendruoju visuomenės ir miesto interesu turėti tarptautinius standartus atitinkantį stadioną, tačiau jo statybos (būtent Vyriausybės nustatytu terminu) siejamos ir su visai Lietuvai svarbiais įvykiais: Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimu, Europos kultūros sostinės ir Dainų šventėmis bei kitais renginiais; Vilniaus miesto savivaldybė neturėjo galimybės daryti įtaką Vyriausybės nutarimo turiniui ir priėmimo momentui, o jo priėmimo nebuvo galima nuspėti. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pritarė šiems argumentams ir pripažino taikyto pirkimo būdo teisėtumą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, vertinant perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumą VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų laikymosi aspektu, būtina atsižvelgti į viešųjų pirkimų teisinio reglamentavimo tikslus ir viešųjų pirkimų principus; pastaraisiais privaloma vadovautis, taikant ir aiškinant visų VPĮ nuostatų turinį. Perkančioji organizacija turi užtikrinti, kad, atliekant viešojo konkurso procedūras ir nustatant laimėtoją, bus laikomasi lygiateisiškumo, dalyvių ir jų pasiūlymų nediskriminavimo, abipusio pripažinimo ir skaidrumo principų. Nagrinėjamoje byloje aktualūs lygiateisiškumo ir skaidrumo principai.

VPĮ 3 straipsnyje įtvirtinta perkančiųjų organizacijų pareiga laikytis viešųjų pirkimų principų suponuoja tai, kad, atsižvelgiant į VPĮ 56 straipsnio nuostatų specifiškumą ir išimtinį pobūdį, tik preciziškas sąlygų, taikomų viešojo pirkimo neskelbiamų derybų būdu, vykdymas atitiks viešųjų pirkimų principus. Dėl to, teismams konstatavus VPĮ 56 straipsnio neteisėtą taikymą, būtina pripažinti ir tiekėjų lygiateisiškumo bei skaidrumo principų, imperatyviųjų nuostatų pažeidimą bei pasisakyti dėl iš to išplaukiančių padarinių. Šį neteisėto neskelbiamų derybų procedūros vykdymo ir viešųjų pirkimų principų, kaip imperatyviųjų teisės normų, pažeidimo ryšį patvirtina Teisingumo Teismo praktikoje įtvirtinta nuostata, kad, sudarius neteisėtas tiesiogines sutartis, padaromas didžiausias Bendrijos viešųjų pirkimų srities teisės aktų pažeidimas (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2005 m. sausio 11 d. Sprendimas Stadt Halle ir RPL Lochau, C-26/03, Rink. 2005, p. I-1), bei šią nuostatą atitinkantis 2007 m. gruodžio 11 d Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/66/EB, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas 89/665/EEB ir 92/13/EEB dėl viešųjų sutarčių suteikimo peržiūros procedūrų veiksmingumo didinimo (OL L 335, 2007, p. 31) įtvirtintas korekcinis mechanizmas, nustatantis veiksmingas ir atgrasančias sankcijas prieš tokio pobūdžio pažeidimus.

Teisingumo Teismo praktika dėl atvejų, pateisinančių derybų procedūros taikymą, kai skelbimas apie pirkimą nebuvo paskelbtas, yra suformuota, aiški ir turėjo būti taikyta šioje byloje. Remiantis ja, Direktyvos (tiek Direktyvos 2004/18, tiek Direktyvos 93/37 bei Direktyvos 71/305 bei ankstesnėmis viešojo paslaugų ir prekių pirkimo direktyvos) nuostatos, įtvirtinančios neskelbiamų derybų procedūrą, pagal kurias leidžiama nukrypti nuo taisyklių, užtikrinančių Europos Bendrijos steigimo sutartimi pripažintų teisių veiksmingumą viešojo darbų pirkimo srityje, turi būti aiškinamos griežtai ir išimtinių aplinkybių, pateisinančių leidžiančių nukrypti nuostatų taikymą, buvimo įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam jomis pasinaudoti (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1987 m. kovo 10 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją, 199/85, Rink. p. 1039; 1995 m. gegužės 18 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją, C-57/94, Rink. p. I-1249). Nuostatos dėl viešojo pirkimo sutarčių sudarymo neskelbiamų derybų būdu atvejų turi būti laikomos baigtinėmis (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1993 m. lapkričio 17 d. Sprendimas Komisija prieš Ispaniją, C-71/92, Rink. 1993, p. I-5923). Be to, pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką neskelbiamų derybų procedūra nagrinėjamu pagrindu (VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 4 punktas) gali būti taikoma tik tada, kai įvykdomos trys kumuliacinės (taikomos kartu) sąlygos: a) turi įvykti nenumatomas įvykis; b) turi susiklostyti ypatingos skubos aplinkybės, dėl kurių neįmanoma laikytis kitoms procedūroms nustatytų terminų; c) turi būti priežastinis ryšys tarp nenumatomo įvykio ir dėl to atsiradusios ypatingos skubos. Jei nenustatoma bent vienos iš nurodytų sąlygų, perkančiosios organizacijos negali nesilaikyti direktyvų nuostatų, susijusių būtent su paskelbimu apie pirkimą (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1992 m. kovo 18 d. Sprendimas Komisija prieš Ispaniją, C-24/91, Rink. p. I- 1989; 1993 m. rugpjūčio 2 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją, C-107/92, Rink. p. I-4655).

Minėta tai, kad neskelbiamų derybų procedūrų sąlygos aiškinamos ir taikomos kaip išimtinės nuostatos. Remiantis Europos Komisijos parengtu vadovu dėl Bendrijos taisyklių, taikomų viešojo darbų pirkimo sutarčių sudarymui, nenumatytais įvykiais reikėtų laikyti tokius įvykius, kurie neapsakomai viršija įprastines ekonominio ir socialinio gyvenimo ribas, pavyzdžiui, žemės drebėjimai ar potvyniai. Kita vertus, pabrėžtina, kad derybų procedūra leidžiama tik tiems darbams, kurie neišvengiamai būtini siekiant nedelsiant reaguoti į šiuos nenumatytus įvykius. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas nelaikytinas šia privaloma (nenumatytas įvykis) VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo sąlyga. Vyriausybės skiriamas finansavimas per se nelaikytinas nenumatomu įvykiu, juolab sukeliančiu ypatingą skubą. Vyriausybės veikla negali būti prilyginta nenuspėjamiems įvykiams, kurie ypatingai keistų įprastines viešųjų pirkimų procedūrų taikymo sąlygas. Jei būtų priešingai, įprastinė Vyriausybės atliekama teisės aktų vykdomoji veikla viešųjų pirkimų teisės prasme taptų ekstraordinarinė. Tokia pozicija atitinka ir Teisingumo Teismo praktiką. Teisingumo Teismas ne kartą pripažino, kad valstybės institucijų veikla ir jos rezultatai nelaikytini nenumatomais įvykiais, nepaisant aplinkybės, jog konkrečiu atveju perkančioji organizacija nesitikėjo šios veiklos padarinių. Teisingumo Teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog valstybės narės institucija, kuri pagal nacionalinę teisę viešųjų darbų projektų aprobacijos procedūros metu privalo pateikti savo sutikimą konkrečiam projektui, prieš tam nustatytą terminą išreiškia savo nepritarimą dėl priežasčių, dėl kurių ji tam turi teisę, nelaikoma nenumatomu įvykiu (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1996 m. kovo 28 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją, C-318/94, Rink. p. I-1949). Šią poziciją Teisingumo Teismas patvirtino ir vėlesnėje praktikoje (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2005 m. birželio 2 d. Sprendimas Komisija prieš Graikiją, C-394/02, Rink. 2005, p. I-4713).

Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais atsakovų argumentus, kad Vyriausybės nutarimų priėmimas per se laikytinas nenumatomu įvykiu atsižvelgiant ir į prieš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. liepos 4 d. nutarimo priėmimą buvusias aplinkybes. Pirmiausia apie realią galimybę gauti valstybės finansavimą perkančioji organizacija galėjo ir turėjo numatyti atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. liepos 26 nutarimą Nr. 755, kuriuo nacionalinis stadionas priskirtas prie nacionalinės svarbos objektų, finansuojamų Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšomis, skiriamomis Lietuvai 2004-2006 m. programavimo laikotarpiu. Apie realią galimybę gauti finansavimą ir tai, kad ji buvo žinoma, rodo 2007 m. vasario 23 d. perkančiosios organizacijos su UAB „Viltekta“ pasirašyta sutartis dėl techninio projekto.

Analizuojant perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumą ypatingos skubos aplinkybių kontekste, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. liepos 4 d. nutarime Nr. 691 nurodyta data – 2009 m. birželio 25 d., statybos darbų terminų nustatymas, lemiamas skiriamo finansavimo, negali būti laikomas ypatinga skuba VPĮ 56 straipsnio 1 dalies prasme. Vertinant šią datą atskirai ir siejant su visai visuomenei svarbiais renginiais, net ir sutinkant su teismų iškeltu visuomenės interesu turėti tarptautinius interesus atitinkantį stadioną, nėra pagrindo konstatuoti, kad perkančioji organizacija turėjo teisę nukrypti nuo bendrosios viešojo pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos. Nurodytoje byloje Komisija prieš Graikiją darbų atlikimo skuba taip pat buvo grindžiama nacionalinės institucijos perkančiajai organizacijai nustatytų įpareigojančių terminų pagrindu, tačiau Teisingumo Teismas būtinybės atlikti darbus nacionalinės institucijos nurodytais terminais nepripažino ypatinga skuba (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2005 m. birželio 2 d. Sprendimas Komisija prieš Graikiją, C-394/02, Rink. 2005, p. I-4713). Teisiškai nereikšmingi atsakovų argumentai, kad Vyriausybės nutarime nurodyta data prilygintina ypatingos skubos sąlygai, nes tik šiuo nutarimu buvo skirtas finansavimas statybos darbams, o tarp darbų atlikimo iki Vyriausybės nurodyto termino ir skirto finansavimo yra priežastinis ryšys. Teisėjų kolegija laiko, kad perkančioji organizacija byloje neįrodė, jog Vyriausybės nutarimu skirtas finansavimas yra vienintelis galimas bei įmanomas finansavimo būdas ir šaltinis, kuris lemtų ypatingą darbų skubą; perkančioji organizacija įstatymų nustatyta tvarka galėjo ir turi galimybę ieškoti kitų finansavimo šaltinių, skelbti koncesijos konkursą ir kt.

Vertinant byloje nustatytų aplinkybių chronologiją ir sprendžiant apie priežastinį ryšį tarp ypatingos skubos ir nenumatytų įvykių, konstatuotina, kad ir kokia galėtų būti atliktinų darbų skuba, ji negali būti nenumatytų įvykių pasekmė (pagal analogiją Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją, 194/88 R, Rink. p. 5647). Be to, kaip ne kartą pažymėjo Teisingumo Teismas, vertinant neskelbiamų derybų procedūros taikymo teisėtumą, reikia atsižvelgti ir į tai, ar nenumatytų įvykių sukelta skuba lemia perkančiosios organizacijos negalimumą pirkimą vykdyti direktyvoje nurodytais terminais, įskaitant ir pagreitintą procedūrą, bei į perkančiosios organizacijos veiksmus, kurių ji galėjo imtis, tačiau jų nesiėmė, siekdama kuo anksčiau paskelbti apie pirkimą arba sumažinti nustatytus paskelbimo terminus (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1992 m. kovo 18 d. Sprendimas Komisija prieš Ispaniją, C-24/91, Rink. p. I- 1989; 2004 m. lapkričio 18 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją, C-126/03, 2004, p. I-11197). Pažymėtina, kad ir Viešųjų pirkimų tarnybos 2007 m. liepos 4 d. rašte Nr. 4S-2185 atkreiptas perkančiosios organizacijos dėmesys į tai, kad ši nepasinaudojo galimybe sutrumpinti viešojo pirkimo terminus. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, byloje nenustačius nė vienos privalomos kartu taikomos neskelbiamų derybų procedūros sąlygos, bylą nagrinėjusių teismų išvada, jog perkančiosios organizacijos sprendimas viešuosius pirkimus rengti VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu yra teisėtas ir nepažeidžia tiekėjų lygiateisiškumo ir skaidrumo principų, laikytina nepagrįsta ir neteisėta.

Lygiateisiškumo principas bendrąja prasme reiškia perkančiųjų organizacijų pareigą tapačias situacijas vertinti vienodai ir nevertinti vienodai skirtingų situacijų, jeigu toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas. Kartu pažymėtina, kad tam tikrais atvejais tapačių ar panašių aplinkybių skirtingas vertinimas arba netapačių situacijų vienodas vertinimas savaime nereiškia lygiateisiškumo principo pažeidimo ar diskriminacijos, jeigu toks vertinimas objektyviai pateisinamas ir proporcingas siekiamam tikslui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-25/2009). Atsakovas UAB „Veikmė“ laiko, kad aplinkybė, jog perkančioji organizacija į neskelbiamas derybas pakvietė tik jį vieną ir Sutartį pasirašė su juo, užtikrino viešųjų pirkimų principų laikymąsi, nes šis rangovas dėl jo ypatingo statuso būtų skirtingoje padėtyje, palyginti su kitais tiekėjais. Teisėjų kolegija šioje nutartyje nurodė, kad yra teisiškai nereikšmingi ankstesni atsakovų santykiai, vertinant Sutarties teisėtumą, ir nesukuria atsakovui UAB „Veikmė“ daugiau teisių, nei kitiems potencialiems rangovams; Viešųjų pirkimų tarnyba, 2008 m. kovo 4 d. rašte pateikdama perkančiosios organizacijos atlikto pirkimo procedūrų vertinimą, iš esmės rėmėsi priežastimis, nesusijusiomis su UAB „Veikmė“ ir UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ ankstesniais santykiais. Teisėjų kolegijos vertinimu, kitoks ankstesnių atsakovų sutartinių santykių vertinimas, t. y. jų pripažinimas teisiškai reikšmingais, negalėtų būti laikomas aplinkybe, pateisinančia nevienodą tiekėjų vertinimą. Dėl to pripažintinas netinkamu atsakovo UAB „Veikmė“ argumentas, su kuriuo nepagrįstai sutiko apeliacinės instancijos teismas, kad ankstesni atsakovų sutartiniai rangos santykiai daro nesulyginamas teisinę ir faktinę padėtis tarp UAB „Veikmė“ ir kitų potencialių tiekėjų ir kad šių dalyvavimas neskelbiamose derybose perkančiajai organizacijai neleistų skaidriai ir teisingai įvertinti šių tiekėjų pasiūlymų. Iš tikrųjų byloje neįrodyta, kokios kliūtys, neįskaitant ankstesnių atsakovų santykių, neleistų perkančiajai organizacijai teisingai įvertinti kitų tiekėjų pasiūlymų. Paprastai, siekiant užtikrinti kuo skaidresnį konkursą, ribojamas su perkančiąja organizacija susijusių subjektų dalyvavimas jame (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2005 m. kovo 3 d. Sprendimas Fabricom, C-21/03, Rink. 2005, p. I-1559; 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimas Michaniki, C-213/07, nepaskelbtas Rinkinyje). Jeigu būtų priešingai, t. y. sutikus su perkančiąja organizacija nesusijusių tiekėjų dalyvavimo ribojimu, siekiant jų apsaugos, tiekėjų sąžiningumo deklaracija prarastų deklaratyviąją reikšmę. Tuo tarpu nediskriminuojančios pirkimo sąlygos užtikrintų visų tiekėjų lygiateisiškumą. Perkančiosios organizacijos sprendimas į derybas pakviesti tik vieną tiekėją, net ir atsižvelgiant į atsakovų nurodytas priežastis, nepateisinamas kitų tiekėjų – nacionalinių ir užsienio – rungimosi teisės suvaržymui (lygiateisiškumo principas). Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nediskriminavimo principo, išplaukiančio iš Europos Bendrijos steigimo sutarties nuostatų dėl įsisteigimo laisvės ir laisvo paslaugų judėjimo, pažeidimo rizika yra ypač aukšta, kai perkančioji organizacija nusprendžia pirkimo sutartį sudaryti ne varžymosi sąlygomis (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2003 m. Balandžio 10 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją, C-20/01 ir C-28/01, Rink. 2003, p. I-3609).

Teisėjų kolegija laiko teisiškai nereikšmingais atsakovų argumentus, kad vieno tiekėjo pakvietimas į neskelbiamas derybas pateisinamas siekiu išvengti sunkumų, nustatant skirtingų rangovų, stačiusių tą patį objektą, atsakomybę, jeigu atsakovas UAB „Veikmė“ nebūtų laimėtojas. Pažymėtina tai, kad perkančioji organizacija vykdė neskelbiamas derybas tik pagal VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 4 punktą; dėl to atsakovų argumentai dėl statybos darbų perėmimo, atsakomybės nustatymo ir kt. priskiriami VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinto pagrindo aiškinimui ir taikymui (pagal analogiją Europos Bendrijų Teisingumo 2004 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją, C-385/02, Rink. 2004, p. I-8121). Plačiau neanalizuojant šių atsakovų argumentų atitikties VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 3 punktui, pažymėtina, kad nurodytos priežastys nepakankamos tam, kad viešasis pirkimas nebūtų vykdomas atviro konkurso būdu, laikantis viešumo imperatyvo (skaidrumo principo). Be to, perkančioji organizacija neįrodė privalomos sąlygos, kad šios techninio pobūdžio priežastys neišvengiamai lėmė būtinybę Sutartį sudaryti tik su konkrečiu tiekėju (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1995 m. gegužės 18 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją, C-57/94, Rink. p. I-1249). Laikytinas nepagrįstu argumentas, kad neskelbiamos derybos į jas pakviečiant tik vieną tiekėją buvo vykdomos, siekiant išvengti pirkimo procedūrų terminų pratęsimo, jeigu būtų gauta derybose dalyvavusių tiekėjų pretenzijų; pretenzijų padavimas kaip tiekėjų pažeistų teisių gynybos būdas yra rangovų teisė, bet ne pareiga; pretenzijų pateikimo preziumavimas nepateisina perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumo į derybas pakviečiant tik vieną tiekėją. Be to, pretenzijų padavimas priklauso ir nuo perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tik vieno tiekėjo pakvietimas į neskelbiamas derybas sudarė prielaidas perkančiajai organizacijai statybos darbus įsigyti galbūt brangiau, nei tai būtų padaryta, jei perkančioji organizacija būtų derėjusis su keliais rangovais; perkančioji organizacija neužtikrino VPĮ 3 straipsnyje įtvirtinto racionalaus lėšų panaudojimo principo, nes neatmetė UAB „Veikmė“ pasiūlymo dėl per didelės kainos, atsižvelgiant į pradinį darbų orientacinį bazinį dydį; kita vertus, Viešųjų pirkimų tarnybos nustatyta Sutarties nuostatų neatitiktis kainodaros taisyklėms nesuponuoja išvados dėl teisėtos ir skaidrios Sutarties sudarymo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad galimi sunkumai, su kuriais perkančioji organizacija susidurs pasikeitus tiekėjui, yra ne viešųjų pirkimų teisinio reglamentavimo, bet bendrojo CK sutartinių santykių reguliavimo dalykas; tai a fortiori taikytina atsakovų pozicijai, kad kito tiekėjo išrinkimas laimėtoju lemtų papildomų kaštų perkančiajai organizacijai atsiradimą, nes ši būtų priversta atlyginti atsakovui „UAB „Veikmė“ nuostolius, įskaitant ir negautas pajamas. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo UAB „Veikmė“ 2004 m. balandžio 27 d. rašte Nr. 1-325 išreikšta pozicija, į kurią atsižvelgė bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, nutraukus Rangos sutartį, reikalauti ne tik faktiškai patirtų išlaidų, bet ir negautų pajamų, aiškintina ne tik byloje nustatytų aplinkybių ir kasacinio teismo nutartyje išdėstytų argumentų kontekste, bet ir atsižvelgiant į Rangos sutarties bei atsakovų 1992 m. rugsėjo 28 d. sudaryto susitarimo nuostatas dėl atsiskaitymų, taip pat į šių sutarčių sudarymo metu buvusias valstybės fiskalinės situacijos aplinkybes.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje teismų nustatytos aplinkybės ir jų vertinimas suponuoja pagrindą Sutarties sudarymą pripažinti neteisėtu ab initio. Pagal kasacinio teismo praktiką teismas, nustatęs, kad sandoris prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, turi ex officio pripažinti sandorį niekiniu ir negaliojančiu ir taikyti atitinkamus teisinius padarinius, neatsižvelgdamas į bylos dalyvių reikalavimus (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Taigi teismas pripažįsta sandorį niekiniu tiek bylos dalyviams pareiškus tokį reikalavimą, tiek jo nepareiškus, ir kiekvienu atveju sprendžia dėl niekinio sandorio teisinių padarinių, nes, tik išsprendus dėl negaliojančio sandorio teisinių padarinių, užbaigiamas ginčo sprendimas ir atkuriama teisinė taika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-583/2008; 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-25/2009). Restitucijos taikymas turi užtikrinti perkančiosios organizacijos ir tiekėjų grąžinimą į prieš pažeidimą buvusią teisinę padėtį, tačiau bendrosios restitucijos taisyklės nustato teismui teisę išimtiniais atvejais keisti restitucijos būdą ir iš viso jos netaikyti, jeigu pagal susiklosčiusią teisinę situaciją niekinio sandorio konstatavimo metu šalių grąžinimas į ankstesnę padėtį prieštarautų viešajam interesui, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (CK 6.145, 6.146 straipsniai). Dėl to teismai, spręsdami dėl niekinio sandorio padarinių, turi tirti sutarties vykdymo eigą, jos vykdymo specifiką, įvykdymo laipsnį, kitas reikšmingas aplinkybes ir parinkti restitucijos būdą arba, esant išskirtinėms aplinkybėms, jos netaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-583/2008). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju, pripažinus 2007 m. spalio 2 d. sudarytą viešojo (darbų) pirkimo sutartį Nr. 92-R niekine ir negaliojančia, restitucija negalima; restitucijos atgal negalimumą sąlygoja viešojo pirkimo sutarties specifiškumas ir pobūdis bei byloje nustatyta aplinkybė dėl dalies darbų atlikimo.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad bylą nagrinėję žemesnės instancijos teismai pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 4 punktą, jį netinkamai taikydami ir aiškindami (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintini, byloje priimtinas naujas sprendimas – ieškovo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinys tenkintinas (CPK 359 straipsnio 4 dalis).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinės instancijos teismas patyrė 51,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Patenkinus ieškovo kasacinį skundą ir panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijų teismo nutartį, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 96 straipsniais, 359 straipsnio 4 dalimi, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 2 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimą panaikinti.

Priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinti, panaikinti: 1) Vilniaus miesto savivaldybės Viešųjų pirkimų komisijos 2007 m. liepos 31 d. protokolinio pavedimo Nr. A16-795(16.4-ADM-10) tą dalį, dėl kurios nutarta pritarti pirkimo vykdymui neskelbiamų derybų būdu, kviečiant pateikti pasiūlymą tiekėją – UAB „Veikmė“; 2) Vilniaus miesto savivaldybės Viešųjų pirkimų komisijos 2007 m. rugpjūčio 31 d. posėdžio protokolo Nr. 28-3 nutarimą, kuriuo pavesta UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ pakviesti dalyvį UAB „Veikmė“ į Viešųjų pirkimų komisijos posėdį neskelbiamoms deryboms; 3) Vilniaus miesto savivaldybės Viešųjų pirkimų komisijos 2007 m. rugsėjo 27 d. posėdžio protokolo Nr. 28-4 nutarimus: a) įrašyti į galutinį sutarties projektą posėdžio metu suderėtas ir šiame protokole įtvirtintas nuostatas dėl nacionalinio stadiono su sporto kompleksu Vilniuje, Ukmergės g., statybos darbų kainos; b) pritarti galutiniam sutarties projektui; c) sutartį pasirašyti po to, kai ji bus suderinta su UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ valdyba ir stebėtojų taryba; 4) pripažinti niekine ir negaliojančia UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ ir UAB „Veikmė“ 2007 m. spalio 2 d. viešojo (darbų) pirkimo sutartį Nr. 92-R.

Priteisti iš atsakovų UAB „Veikmė“, įm. k. (duomenys neskelbtini), atsisk. sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini), AB banke „Hansabankas“, buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“, įm. k. (duomenys neskelbtini), atsisk. sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB Vilniaus banke, buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), Vilniaus miesto savivaldybės, j. a. k. (duomenys neskelbtini), atsisk. sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB Vilniaus banke, buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), po 17,13 (septyniolika litų 13 ct) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Antanas Simniškis

Juozas Šerkšnas