Dėl sutarties dalies pripažinimo negaliojančia

Civilinė byla Nr. 3K-3-502/2009

Procesinio sprendimo kategorijos:

36.1; 42.3; 42.8; 121.11

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Antano Simniškio (pranešėjas) ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. L. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vigysta“ ieškinį atsakovui V. L. dėl skolos priteisimo ir atsakovo V. L. priešieškinį dėl sutarties dalies pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo – notarė A. A.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 55 000 Lt už buto statybą pagal 2001 m. rugsėjo 28 d. rangos sutartį ir 15 841,60 Lt sutartinių delspinigių; taip pat 13 610 Lt už žemės sklypus pagal 2002 m. gruodžio 11 d. žemės sklypo pirkimo ir pardavimo išsimokėtinai sutartį ir 340,25 Lt įstatyminių palūkanų, 5 proc. dydžio procesines palūkanas. Šalių 2001 m. rugsėjo 28 d. rangos sutartimi ieškovas įsipareigojo pastatyti ir perduoti atsakovui butą, o atsakovas – už atliktą darbą apmokėti sutartyje nustatytais terminais ir kaina. 2001 m. spalio 29 d. perdavus atsakovui pastatytą butą, atsakovas sumokėjo tik dalį sulygtos kainos ir liko skolingas 55 000 Lt. Šalių 2002 m. lapkričio 11 d. žemės sklypo pirkimo ir pardavimo išsimokėtinai sutartimi ieškovas įsipareigojo perleisti atsakovui nuosavybės teisę į tam tikras prie namo esančias žemės sklypo dalis, o atsakovas – iki 2003 m. sausio 31 d. sumokėti sutartyje nurodytą kainą – 13 610 Lt; šio įsipareigojimo atsakovas neįvykdė. Ieškovas raštu prašė atsakovo padengti skolą, tačiau atsakovas nurodė, kad pagal rangos sutartį liko skolingas ne 55 000 Lt, bet 6538 Lt, nes sutartyje nurodytas 70,78 kv. m buto plotas neatitinka nekilnojamojo turto registre nurodyto 61,24 kv. m buto ploto. Ieškovas pažymėjo, kad rangos sutartimi šalys sulygo, jog sutarties objekto pagrindinis plotas, bet ne registre nurodytas plotas, pabaigus statybas, bus 70,78 kv. m. Be to, sudarant rangos sutartį, atsakovas buvo supažindintas su buto planu, jam buvo išaiškintas buto ploto skaičiavimo būdas ir jokių pastabų dėl sutarties sąlygų atsakovas nereiškė. Pagal rangos sutarties 2.6 papunktį už kiekvieną atsiskaityti pavėluotą dieną atsakovas privalo mokėto 0,2 proc. delspinigių nuo neapmokėtos sumos, bet ne daugiau kaip 10 proc. sutarties sumos.

Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis 2002 m. gruodžio 11 d. žemės sklypo pirkimo ir pardavimo išsimokėtinai sutarties dalis dėl 1.3 papunktyje nurodytos 1/20 dalies žemės sklypo pirkimo-pardavimo ir dėl 2.1 papunktyje nurodytos papildomos 13 610 Lt kainos sumokėjimo. Atsakovas nurodė, kad sutarties sudarymo metu ieškovas jį užtikrino, jog pagal šią sutartį nereikės mokėti jokių papildomų sumų. Anot atsakovo, sudarydamos sutartį šalys nesitarė dėl papildomo žemės ploto pirkimo-pardavimo, atsakovas nesirengė įsigyti sutarties 1.3 papunktyje nurodyto žemės sklypo dalies, be to, neaišku, kodėl buvo parduodama 1/20 dalis šio žemės sklypo, nors privažiavimo prie namo sklypo bendraturčių yra 25.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovui iš atsakovo 55 000 Lt skolą pagal 2001 m. rugsėjo 28 d. sutartį ir 15 841,60 Lt sutartyje nustatytų delspinigių, 13 610 Lt skolą už žemės sklypus pagal 2002 m. gruodžio 11 d. žemės sklypų pirkimo ir pardavimo išsimokėtinai sutartį ir 340,25 Lt įstatyminių palūkanų – iš viso 84 791,85 Lt ir penkių proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki visiško sprendimo įvykdymo; priešieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2001 m. rugsėjo mėnesį, kai vyko šalių derybos dėl buto ir žemės pardavimo, daugiabučio namo kapitalinės sienos ir perdangos jau buvo pastatytos. Ginčo butas įrengtas mansardinėse patalpose, išdėstytas per du aukštus, kuriuos jungia laiptai. Atsakovas apžiūrėjo butą ir turėjo galimybę suvokti, kad dalį erdvės užims skliautai ir laiptų nišos. Atsakovas neneigė aplinkybės, kad jis susipažino su namo techninio projekto dalimi, kurioje nurodyti perkamo buto duomenys, patalpų išdėstymas, matmenys ir aukštis. Nurodęs, kad šalių sudaryta rangos sutartis vertintina kaip vartojimo sutartis, teismas pažymėjo, kad atsakovui taikytini aukštesni rūpestingumo ir atidumo standartai, nes jis dvejus metus studijavo Vilniaus Gedimino technikos universitete pramoninės ir civilinės statybos studijų kursą, be to, verčiasi nekilnojamojo turto projektų plėtra. 2001 m. spalio 19 d. patalpų perdavimo aktu ieškovas perdavė atsakovui pastatytą butą kartu su kadastrinių matavimų byla, atsakovas ieškovui raštu įsipareigojo sumokėti visą sutartyje nustatytą kainą. Perdavimo akte nurodyta buto kaina 169 176 Lt. Atsakovas 2003 metais tris kartus mokėjo ieškovui iš viso 114 176 Lt už nupirktą turtą ir tik 2004 m. gegužės 5 d. atsakovo užsakymu buvo atlikti pakartotiniai kadastriniai matavimai. Teismas sprendė, kad atsakovas ieškovui skolingas už butą 55 000 Lt (169 176 Lt – 114 176 Lt). Teismo vertinimu, ieškovo pateiktas delspinigių apskaičiavimas neprieštarauja rangos sutarties 2.6 papunkčio nuostatoms (0,2 proc. už kiekvieną uždelstą dieną, bet ne daugiau kaip 10 proc. sutarties sumos), todėl ieškovui priteistina ir 15 841,60 Lt sutartinių delspinigių. Įvertinęs bylos duomenis, teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog jis žemės 1/20 dalies žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorį sudarė dėl suklydimo, todėl ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu atmetamas ir priteisiama nesumokėta kainos dalis – 13 600 Lt bei 5 proc. dydžio metinės palūkanos už šešis mėnesius nuo nesumokėtos sumos (CK 6.210 straipsnio 1 dalis, 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2009 m. gegužės 13 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą. Atkreipusi dėmesį į tai, kad šalių sudaryta rangos sutartis vertintina kaip būsimo daikto pirkimo-pardavimo sutartis, kolegija nurodė, jog, nustatant, ar sutartyje vartojama sąvoka buvo tinkamai atskleista atsakovui, aktualu nustatyti, kaip jam buvo pristatytas sutarties objektas. Atsižvelgdama į tai, kad jau sutarties sudarymo stadijoje atsakovas, apžiūrėjęs objektą, žinojo, koks yra butas ir kaip gali kisti ateityje, atsižvelgiant į projekte numatytas vidines pertvaras, kolegija darė išvadą, kad sutarties objektas pirkėjui buvo pristatytas taip, kad atsakovui buvo galimybė įvertinti objekto atitiktį jo poreikiams bei sutartyje sulygtai kainai. Kolegija pažymėjo, kad objekto kaina rangos sutartyje nurodyta du kartus: sutarties 2.4 papunktyje – kaip užsakovo įsipareigojimas sumokėti 169 176 Lt; o 1.1 papunktyje kaina detalizuota dauginant pagrindinį plotą iš 1 kv. m kainos. Atmesdama atsakovo argumentą, kad sąvoka „pagrindinis buto plotas“ yra analogiška sąvokai gyvenamasis buto plotas, kolegija nurodė, kad patalpų perdavimo akte kaina nurodyta tokia pat, kaip ir sutartyje – 169 176 Lt ir šis aktas buvo pasirašytas su priedu Nr. 1, kuriame patalpų plotas nurodytas pagal inventorizacijos bylą (t. y. gyvenamasis patalpų plotas). Kolegijos vertinimu, šiuo atveju gyvenamajam plotui nustatyti pakako elementaraus aritmetikos veiksmo – sudėti priede nurodytus patalpų plotus ir tampa akivaizdu, kad gyvenamasis buto plotas tikrai neatitinka sutartyje nurodyto pagrindinio buto ploto. Nepaisant to, atsakovas be jokių prieštaravimų, pretenzijų ar pastabų pasirašė tiek perdavimo aktą su jame nurodyta buto kaina, tiek jo priedą Nr. 1 su jame nurodytu buto gyvenamuoju plotu. Kolegija konstatavo, kad šis atsakovo veiksmas (akto pasirašymas) paneigia jo argumentą, jog jam nebuvo atskleista nurodomos sąvokos tikroji prasmė, nes tokioje situacijoje bet kuris analogiškas atsakovui protingas žmogus elementariu aritmetiniu veiksmu nustatęs akivaizdžią sutartyje numatyto ir jam perduodamo buto ploto neatitiktį, iš karto reikštų pretenzijas dėl perduodamo daikto neatitikties nurodytajam sutartyje ar dėl objekto kainos mažinimo, jeigu šalys iš tiesų būtų susitarusios, kad buto pagrindinio ploto sąvoka yra tapati jo gyvenamojo ploto sąvokai. Kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, kad atsakovas skirtingais laikotarpiais savo poziciją grindė skirtingais argumentais bei skirtingu skolos dydžiu: iš pradžių tvirtino, jog apskritai nėra skolingas, po to pripažino 6538 Lt skolą, o apeliaciniu skundu ginčija sprendimo dalį dėl 25 984 Lt skolos, t. y. jau pripažįsta 32 016 Lt skolą. Atsakovo argumentą, kad nebuvo šalių susitarimo dėl laiptinės dalies pardavimo, kolegija atmetė, nurodydama, kad sutartyje tambūras nurodomas kaip vienas iš objektą sudarančių dedamųjų dalių, aptarta jo kvadratinio metro kaina bei plotas. Pasisakydama dėl atsakovo prašymo sumažinti priteistus delspinigius iki 1056,18 Lt, kolegija konstatavo, kad šiuo atveju apeliacinis skundas grindžiamas nauju argumentu, kuriuo nebuvo grindžiami atsikirtimai į ieškinį, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Ta aplinkybė, kad atsakovas ieškinio nepripažino ir apskritai ginčijo skolos egzistavimą, kolegijos vertinimu, nekliudė atsakovui kaip atskirą atsikirtimų į ieškinį argumentą nurodyti tiek sutartyje nustatytų delspinigių nepagrįstumą jų dydžio prasme, tiek ir remtis ieškinio senaties argumentu. Kolegija pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jeigu šie argumentai nebūtų reiškiami kaip naujas atsikirtimų į ieškinį pagrindas, jie nebūtų pagrįsti, nes: 1) pats ieškovas, prašydamas priteisti delspinigius, juos apskaičiavo tik už šešis mėnesius (180 dienų); 2) sutartyje nustatyta delspinigių norma nelaikytina neprotingai didele, atsižvelgiant į sutartyje apibrėžtą jų maksimalią normą (ne daugiau kaip 10 proc. nuo skolos sumos); 3) atsižvelgiant į netesybų funkciją – užtikrinti minimalius kreditoriaus nuostolius ir įvertinant skolos faktinio egzistavimo laikotarpį, teismo priteista delspinigių suma atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus ir neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai dėl delspinigių, kuri formuojama tuo aspektu, kad tik iš tiesų neadekvatūs pažeidimo pobūdžiui delspinigiai yra mažinami, nesikišant į šalių teisę sutarties sudarymo metu susitarti dėl protingų netesybų dydžių ir sąžiningos bei teisingos jų skaičiavimo tvarkos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimo dalį dėl 25 984 Lt skolos ir delspinigių, viršijančių protingus delspinigius, apskaičiuotus nuo 0,02 proc. nesumokėtos skolos už kiekvieną praleistą dieną, tačiau ne daugiau kaip už šešis mėnesius, t. y. 14 785,42 Lt, bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 13 d. nutartį ir šią ieškinio dalį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino CPK 306 straipsnio 2 dalį, nurodydamas, kad kasatorius neturėjo teisės apeliaciniame skunde pateikti argumentų dėl priteistų delspinigių dydžio. Anot kasatoriaus, CPK 306 straipsnio 2 dalį būtina aiškinti atsižvelgiant į CPK 312 straipsnį, nes abi šios teisės normos draudžia teikti naujus faktinio pobūdžio reikalavimus ir faktines aplinkybes ar įrodymus, tačiau neužkerta kelio nurodyti teisinio pobūdžio reikalavimus ar aplinkybes, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme. Kasatorius pažymi, kad jis bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ginčijo visą pareikštą ieškinį, o apeliaciniu skundu – tik sprendimo dalį dėl nepagrįstos skolos ir neprotingai didelių delspinigių. Dėl to apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl neprotingai didelių priteistų delspinigių negalima laikyti naujai pareikštais materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais ar pirmosios instancijos teisme nenurodytomis aplinkybėmis. Kasatoriaus teigimu, pagal Aukščiausiojo Teismo praktiką apeliacijos ribas apibrėžia faktiniai apelianto reikalavimai. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad jokia teisės norma neįpareigoja atsakovo nurodyti teismui teisinio reikalavimų ar atsikirtimų pagrindo. Skunde pareiškėjai gali nurodyti materialinės teisės normas, kurias, jų nuomone, reikia taikyti ginčo santykiui, kvalifikuoti faktines aplinkybes pagal tas teisės normas, išdėstyti teisinius argumentus, kurie tai pagrindžia, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje AB Ūkio bankas v. B. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-124/2005; 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje G. V. ir kt. v. antstolis G. P., bylos Nr. 3K-3-384/2005; ir kt.). Anot kasatoriaus, jis, apeliacinės instancijos teismo prašydamas pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį sumažinti delspinigius iki protingų, nepateikė jokių naujų faktinių aplinkybių, nei buvo nagrinėtos pirmosios instancijos teismo, o tik nurodė kitą teisinį pagrindą, kuriuo siekė nuginčyti nepagrįstą ieškovo reikalavimą dėl delspinigių. Be to, CPK 312 straipsnyje nustatyta išimtis dėl naujai reiškiamų reikalavimų apeliacinės instancijos teisme, t. y. jeigu šiame teisme reiškiami reikalavimai neatsiejamai susiję su ieškiniu, tai jie nelaikomi naujais reikalavimais. Atsižvelgiant į tai, kad tam tikrais atvejais apeliaciniu skundu galima reikšti naujus reikalavimus, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme (pavyzdžiui, priteisti delspinigius), analogiškai turi būti aiškinama ir CPK 306 straipsnio 2 dalis, nes abi šios teisės normos nustato apeliacijos ribas.

2. Apeliacinės instancijos teismas nurodė klaidingas aplinkybes, kad rangos sutartyje delspinigiai buvo apriboti iki 10 procentų nuo nesumokėtos sumos. Kasaciniame skunde pažymima, kad sutartyje ir ieškinyje apriboti delspinigiai buvo skaičiuojami ne nuo nesumokėtos sumos, o nuo visos preliminarios buto kainos. Teismų priteisti delspinigiai sudaro apie 0,16 proc. nuo priteistos skolos už kiekvieną praleistą dieną ir apie 28 proc. nuo visos nesumokėtos sumos. Taigi apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nukrypo nuo Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl protingo delspinigių dydžio; pagal suformuotą teismų praktiką sąžiningomis netesybomis pripažįstami 0,02 proc. nuo nesumokėtos sumos delspinigiai už kiekvieną praleistą dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Glass Market“ v. UAB „Lygiakraštis“, bylos Nr. 3K-3-1070/2003; 2005 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Ferteksos transportas“, bylos Nr. 3K-3-316/2005; 2005 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Lemora“ v. UAB „Pergamas“, bylos Nr. 3K-3-394/2005; ir kt.). Anot kasatoriaus, teismų priteisti delspinigiai protingas netesybas viršija apie 10 kartų. Nagrinėdami ieškovo reikalavimą priteisti delspinigius, teismai neatsižvelgė į tai, kad kasatorius yra fizinis asmuo, todėl sudaryta sutartis laikytina vartojimo sutartimi. Vadovaudamiesi CK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punktu ir atsižvelgdami į tai, kad sutartį parengė ieškovas, teismai turėjo sutartyje nustatytas netesybas įvertinti kaip pažeidžiančias vartotojo interesus, neproporcingas ir neadekvačias.

3. Teismai nukrypo nuo Aukščiausiojo Teismo suformuotos įrodymų tyrimo ir vertinimo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje V. D. v. T. E., bylos Nr. 3K-3-516/2004), nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas įrodė, jog tinkamai perdavė kasatoriui patalpų dalį – tambūrą, taip pažeisdami įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Anot kasatoriaus, pirmiau nurodytų aplinkybių teismai netyrė, nesiaiškino šalių valios sudarant rangos sutartį, taip pat netyrė aplinkybių ar šios patalpos buvo perduotos kasatoriui, ar jų perdavimas apskritai yra įmanomas. Nurodęs, kad dėl laiptinės dalies šalys buvo susitarusios sutartyje, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi protingo asmens kriterijumi, tačiau netyrė apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kad protingas asmuo (kaip ir kasatorius) sutartyje nurodytą tambūrą būtų palaikęs ne daugiabučio namo bendro naudojimo patalpomis, o buto koridoriumi. Teismas taip pat netyrė kasatoriaus argumentų, kad namo laiptinės dalis jam nebuvo perduota kartu su butu, be to, praktikoje daugiabučių namų laiptinės niekada nebūna perduodamos butų savininkams, o laikomos bendrąja daline nuosavybe. Laiptinės dalis nenurodyta nei perdavimo akte, nei jo priede, nei buto plane, kurį pasirašė kasatorius. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad ieškovas tokią tambūro sampratą paaiškino tik pateikdamas paaiškinimus pirmosios instancijos teisme. Taigi apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnį ir neatsižvelgė į Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką dėl šios normos taikymo.

4. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CK 6.193 straipsnį; neatsižvelgė į tai, kad 2001 m. rugsėjo 28 d. sutartimi ieškovas buvo įsipareigojęs perduoti kasatoriui visiškai įrengtą butą. Taigi teismai nepagrįstai nurodė, kad šalys pagrindiniu buto plotu buvo susitarusios laikyti visą buto plotą tarp išorinių pertvarų, o ne gyvenamąjį buto plotą. Taip teismai netinkamai aiškino šalių sutartį ir nepagrįstai tenkino ieškovo reikalavimus.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Apeliaciniame skunde kasatorius nurodė ne naujus teisinius motyvus, bet naujus reikalavimus. Iki tol kasatorius nereikalavo ir neginčijo šalių sutartyje įtvirtintų delspinigių dydžio, nereikalavo taikyti ieškinio senaties, jeigu atitinkami delspinigiai ieškovui būtų priteisti. Ta aplinkybė, kad kasatorius ieškinio nepripažino ir ginčijo skolą apskritai, nesudarė jam jokių faktinių kliūčių kaip atskirus atsikirtimų argumentus dar pirmosios instancijos teisme nurodyti tiek delspinigių dydžio nepagrįstumą, tiek ir remtis ieškinio senaties argumentu. Apeliacinis procesas nelaikomas nauju, pakartotiniu bylos nagrinėjimu, todėl tikrindamas sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas negali peržengti bylos nagrinėjimo ribų, nustatytų pirmosios instancijos teismo. Anot ieškovo, CPK 301 straipsnyje įtvirtintas proceso apeliacinės instancijos teisme tikslas – patikrinti ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą – suponuoja reikalavimą apeliaciniame skunde vengti ne tik naujų materialiųjų reikalavimų, bet ir tokių – faktinių ir teisinių – motyvų ar argumentų, kurie galėjo būti nekliudomai išdėstyti pirmosios instancijos teisme. Tik toks apeliacinio proceso tikslų supratimas suderinamas ir atitinka CPK 7 straipsnyje įtvirtintus proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus bei 13 straipsnyje įtvirtintą dispozityvumo principą. Ieškovas taip pat atkreipia dėmesį į CPK 142 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teismo teisę atsisakyti priimti tuos įrodymus ir net motyvus, kurie galėjo būti pateikti atsiliepime į ieškinį, ir į 306 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą apeliacinio skundo reikalavimus grįsti tomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi net ir tuo atveju, jeigu apeliacinio skundo turinys būtų vertinamas ne kaip nauji reikalavimai CPK 312 straipsnio prasme, bet kaip nauji nesutikimo su ieškovo reikalavimais teisiniai motyvai, tai nesudarytų pagrindo apeliacinės instancijos teismo išvadų pripažinti nepagrįstomis. Pirmiau nurodytos nuomonės nuosekliai laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2A-122/2009 ir Nr. 2A-194/2007). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo sprendimas atsisakyti nagrinėti ir vertinti kasatoriaus argumentus dėl ieškinio senaties taikymo reikalavimams dėl delspinigių taip pat atitinka Lietuvos apeliacinio teismo praktiką (pavyzdžiui, 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-262/2007). Ieškovas nurodo, kad teismų praktikoje nuoseklios pozicijos laikomasi ne tik dėl draudimo apeliaciniame skunde reikšti naujus reikalavimus, bet ir grįsti skundą aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2A-384/2007 ir Nr. 2A-113/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje P. R. ir kt. v. A. U., bylos Nr. 3K-3-359/2008; 2007 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje E. S. ūkinė-komercinė zoofirma „Akvariumas“ v. VĮ Valstybės turto fondas, bylos Nr. 3K-3-277/2007).

2. Kadangi pirmosios instancijos teisme kasatorius nekėlė jokių argumentų, susijusių su priteistinų delspinigių dydžiu, tai šiomis aplinkybėmis remtis kasaciniame skunde taip pat negalima (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Ieškovo teigimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl protingo delspinigių dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje J. N. v. T. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-304/2007). Be to, Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje yra pripažinęs, kad net 0,25 proc. delspinigių dydis yra protingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje M. J. v. N. Š., bylos Nr. 3K-3-406/2006; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje M. J. v. N. Š., bylos Nr. 3K-3-582/2006).

3. Ieškovo vertinimu, kasatorius ginčija ne bylą nagrinėjusių teismų procesinius veiksmus, kuriais buvo renkami, tiriami ir vertinami įrodymai, bet tik šių veiksmų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, todėl kasatoriaus argumentai nesudaro CPK 346 straipsnyje įtvirtintų kasacijos pagrindų. Tuo tarpu vien tai, kad sprendime nepasisakyta dėl konkrečiai kasaciniame skunde nurodytų argumentų, dar nereiškia, jog teismai šių argumentų neįvertino apskritai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje A. M. ir kt. v. VšĮ Šiaulių rajono pirminės sveikatos priežiūros centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-511/2004; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje antstolis A. B. v. J. Ž. ir kt., bylos Nr. 3K-3-603/2008; 2009 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. D. A., bylos Nr. 3K-3-241/2009). Anot ieškovo, iš teismo nutarties akivaizdžiai matyti, kokias argumentais remdamasis teismas atmetė apeliacinį skundą. Atkreipęs dėmesį į Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl įrodinėjimo civiliniame procese specifikos ir įrodymų vertinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje J. S. v. Utenos apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-194/2005; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje V. R. v. M. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-228/2009; 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-235/2009; 2009 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje V. S. v. V. T., bylos Nr. 3K-3-253/2009), ieškovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo konstatuotas aplinkybių visetas pagrįstai leidžia spręsti, jog labiau tikėtina, kad kasatoriaus argumentai, susiję su tambūro perdavimu, yra nepagrįsti.

4. Šalių sutarties nuostatas teismai aiškino pateiktų įrodymų pagrindu nustatytų aplinkybių kontekste, todėl kasatorius nepagrįstai apeliuoja į netinkamą sutarties aiškinimą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl atsakovo – vartotojo teisės apeliaciniame skunde kelti klausimą dėl sutartyje sulygtų ir pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistų delspinigių aiškiai per didelio dydžio

Siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas įstatymo. Vienas iš tokio teisinio reguliavimo, skirto silpnesniosios sutarties šalies gynimui, atvejų yra vartotojų teisių apsaugos institutas. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje I. A. V. v. SP UAB „Karoliniškių būstas“, bylos Nr. 3K-3-475/2001; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. UAB „Ribenos prekyba“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-536/2008). Esminis vartojimo sutarčių instituto ypatumas ir vartotojo teisių gynimo teisinis mechanizmas yra įstatyme įtvirtintas nesąžiningų sutarčių sąlygų draudimas ir tokių sąlygų neprivalomumas vartotojui. Sutartį pripažinus vartojimo sutartimi, jos sąlygos visais atvejais turi būti vertinamos pagal CK 6.188 straipsnyje nustatytus sąžiningumo kriterijus. Vartojimo sutarties sąlygos gali būti pripažįstamos nesąžiningomis paties vartotojo, vartotojų teises ginančių institucijų ar bylą nagrinėjančio teismo iniciatyva. Tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus, nepriklausomai nuo to, kokius reikalavimus reiškia šalys. CK 6.188 straipsnio 2 dalyje įtvirtintame sąraše nurodytų vartojimo sutarčių sąlygų nesąžiningumas vartotojų atžvilgiu yra preziumuojamas. Pareiga paneigti šių sąlygų nesąžiningumo prezumpciją tenka verslininkui. Ginčo, kilusio iš vartojimo sutarties, specifika silpnesniosios šalies gynimo interesais lemia teismo pareigą būti aktyviam procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ v. B. G., bylos Nr. 3K-3-1137/2002; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. UAB „Ribenos prekyba“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-536/2008).

Šioje byloje ginčas, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, yra kilęs iš vartojimo sutarties, todėl bylą nagrinėję tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijų teismai turėjo pareigą būti aktyvūs ir, be kita ko, ex officio įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus šalių sutarties, iš kurios kilęs ginčas, sąlygas, taip pat pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas kontroliuoti delspinigių dydį, nepriteisdami aiškiai per didelių delspinigių. Šios pirmosios instancijos teismo pareigos egzistavimo nesaistė aplinkybė, kad atsakovas pirmosios instancijos teisme savo atsikirtimų į ieškinį negrindė argumentais apie šalių sutartyje sulygtų ir ieškovo reikalaujamų priteisti delspinigių neprotingą (aiškiai per didelį) dydį. Taigi delspinigių dydis ir jo mažinimas (nemažinimas) buvo šios bylos nagrinėjimo ir įrodinėjimo pirmosios instancijos teisme dalykas, įėjo į bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas. Pirmosios instancijos teismui sprendimu visiškai patenkinus ieškinio reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, atsižvelgiant į buvusias minėtas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas, atsakovas turėjo teisę apeliaciniame skunde nurodyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl delspinigių priteisimo teisinius argumentus ir, taip elgdamasis (T. 1, b. l. 240-243), CPK 306 straipsnio 2 dalies reikalavimų nepažeidė. Pažymėtina ir tai, kad pirmiau nurodytos apeliacinės instancijos teismo pareigos būti aktyviam ir ex officio įvertinti tam tikras aplinkybes egzistavimo šios bylos atveju nesaistė atsakovo apeliacinio skundo argumentai, tokią pat pareigą apeliacinės instancijos teismas būtų turėjęs ir tuo atveju, jeigu atsakovas apeliaciniame skunde net ir nebūtų nurodęs jokių argumentų dėl nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl delspinigių priteisimo. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad kasatorius, apeliaciniu skundu prašydamas pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį sumažinti delspinigius iki protingų, nepateikė jokių naujų aplinkybių, nei buvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme. Konstatuotina, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 306 straipsnio 2 dalį, padarydamas išvadą, jog kasatorius neturėjo teisės apeliaciniame skunde pateikti argumentų dėl priteistų delspinigių dydžio. Taip pat konstatuotina, kad šis apeliacinės instancijos teismo padarytas proceso teisės normos pažeidimas nevertintinas kaip turėjęs įtakos priimti neteisėtą nutartį ir kaip esantis pagrindu naikinti skundžiamą nutartį, nes apeliacinės instancijos teismas vis dėlto įvertino atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus teisinius argumentus dėl delspinigių dydžio ir skundžiamoje nutartyje dėl delspinigių dydžio sprendė iš esmės.

Remdamasi šiais argumentais bei atsižvelgdama į CPK 347 straipsnio 2 dalies turinį, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą ieškovo atsiliepimo į kasacinį skundą teiginį, kad kasatorius, pirmosios instancijos teisme nekėlęs jokių argumentų, susijusių su priteistinų delspinigių dydžiu, pagal CPK 347 straipsnio 2 dalį negali šiomis aplinkybėmis remtis kasaciniame skunde.

Dėl sutartinių netesybų (delspinigių) mažinimo

Šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius arba ikisutartinius įsipareigojimus (CK 6.71 straipsnis). Netesybos gali būti nustatomos už prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą, taip pat įvykdymo termino praleidimą (CK 6.71 straipsnio 1, 3 dalys). Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais.

Kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje O. V. v. UAB DK „PZU Lietuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-12/2009) išaiškinta, kad įstatymo teismui suteikta teisė kontroliuoti šalių interesų pusiausvyrą ir tais atvejais, kai šalys susitaria dėl netesybų dydžio. Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas sutartimi nustatytos netesybos teismo gali būti mažinamos dviem pagrindais: jeigu netesybos neprotingai didelės arba jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės. Nurodytose teisės normose nustatytos teismo teisės mažinti netesybas ribos: netesybos negali būti sumažintos tiek, kad taptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką tokios minimalios netesybų dydžio ribos nustatymas nereiškia, kad netesybos turi būti sumažinamos iki minimalių nuostolių ar įrodytų nuostolių dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Ferteksos transportas“, bylos Nr. 3K-7-367/2006; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ v. UAB „Vilniaus universaliųjų metalo konstrukcijų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; ir kt.). Pagal kasacinio teismo praktiką teismas, nustatydamas, ar pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas yra pagrindas netesybas pripažinti neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio netesybos mažintinos, turėtų vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, įvertinti visas reikšmingas šiam klausimui spręsti bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.) ir stengtis nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ v. UAB „Vilniaus universaliųjų metalo konstrukcijų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-503/2007; 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje J. N. v. T. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-304/2007; 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Škotijos firma „Forthmill Limited“ v. UAB „Pakrijas, bylos Nr. 3K-3-85/2007). Toks vertinimas turi būti atliekamas kiekvienoje individualioje byloje. Priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. A. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-460/2009; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008).

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, sprendimą motyvavo tuo, kad ieškovo pateiktas delspinigių apskaičiavimas neprieštarauja šalių sutarties 2.6 papunkčio nuostatoms. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo mažinti iš atsakovo priteistų ieškovui delspinigių dydžio, nes: sutartyje nustatyta delspinigių norma, atsižvelgiant į sutartyje apibrėžtą jų maksimalią normą (ne daugiau kaip 10 proc. nuo skolos sumos), užtikrinančią šalių interesų pusiausvyrą, nelaikytina neprotingai didele; pirmosios instancijos teismo priteista delspinigių suma, atsižvelgiant į netesybų funkciją – užtikrinti minimalius kreditoriaus nuostolius – ir įvertinant skolos faktinio egzistavimo laikotarpį, atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus ir neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai.

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl protingo delspinigių dydžio. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje klaidingai nurodė, jog šalių sutartyje maksimalus galimų delspinigių dydis buvo apribotas 10 proc. skolos sumos dydžiu, nes pagal šalių sutarties 2.6 papunktį maksimalus galimų delspinigių dydis yra apribotas 10 proc. sutarties sumos dydžiu (T. 1, b. l. 8). Taip pat teisėjų kolegija iš dalies sutinka su kasacinio skundo argumentais, kuriais apeliuojama į tai, kad šią bylą nagrinėję teismai netinkamai nustatė priteistinų delspinigių dydį ir iš kasatoriaus priteisė ieškovo naudai aiškiai per didelius (neprotingai didelius) delspinigius. Byloje ieškovas nereiškė reikalavimo priteisti nuostolius, o reikalauja netesybų už netinkamą prievolės įvykdymą. Teismų išvados dėl priteistinų delspinigių dydžio nėra grindžiamos ieškovo (kreditoriaus) turėtais nuostoliais, atsiradusiais dėl prievolės neįvykdymo. Teismai neatsižvelgė į tai, kad ginčas byloje yra kilęs iš vartojimo sutarties, kasatorius, kaip vartotojas, yra silpnesnioji sutarties šalis, nevertino kasatoriaus galimybės laisva valia pasirinkti sutarties sąlygas, taip pat neatsižvelgė į tai, kad kasatoriaus skolos faktinio egzistavimo laikotarpis iš dalies užsitęsė ir dėl ieškovo (kreditoriaus) neveikimo, šiam ilgą laiko tarpą nesikreipus dėl priverstinio skolos kartu su netesybomis išieškojimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai, nuspręsdami dėl priteistino delspinigių dydžio, netinkamai taikė CK 1.5 straipsnio, 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas. Konstatuotina, kad pirmiau šioje nutartyje aptartus kriterijus, šalių interesų pusiausvyrą ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus atitiktų delspinigių sumažinimas procentine išraiška iki 0,08 proc., o sumine išraiška – iki 7920 Lt (55 000 X 0,08 / 100 X 180). Konstatuotas netinkamas materialinės teisės normų taikymas yra pagrindas iš dalies pakeisti skundžiamus procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Juos keičiant, ieškovo naudai iš kasatoriaus priteisti delspinigiai sumažintini iki 7920 Lt.

Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo

Kasatorius kasaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Aukščiausiojo Teismo suformuotos įrodymų tyrimo ir vertinimo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje V. D. v. T. E., bylos Nr. 3K-3-516/2004), pažeidė CPK 185 straipsnį, nepagrįstai, neištyrę aplinkybių nusprendė, kad ieškovas įrodė, jog tinkamai perdavė kasatoriui patalpų dalį – tambūrą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ginčo esmę, bylos duomenis, skundžiamų procesinių sprendimų turinį bei šių kasatoriaus teiginių pagrindimą kasaciniame skunde, sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo nurodytus kasacinio skundo teiginius pripažinti pagrįstais. Teigdamas apie bylą nagrinėjusių teismų nukrypimą nuo Aukščiausiojo Teismo suformuotos įrodymų tyrimo ir vertinimo praktikos, kasatorius nenurodo tokį savo teiginį patvirtinančių teisinių argumentų. Skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose nekonstatuota aplinkybės, kad ieškovas perdavė kasatoriui patalpų dalį – tambūrą. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatavo, kad šalių sudarytoje sutartyje tambūras nurodomas kaip vienas iš objektą sudarančių dedamųjų dalių, aptarta jo kvadratinio metro kaina bei plotas. Tai konstatuodamas apeliacinės instancijos teismas nepažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių.

Dėl sutarties aiškinimo

Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. CK 6.193 straipsnis reglamentuoja sutarčių aiškinimo taisykles. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konkrečiose bylose suformuotą praktiką, esant ginčui dėl sutarties turinio ir jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tai reiškia, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sauliuta“ v. AB „Lytagra“, bylos Nr. 3K-3-813/2003; 2004 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. G. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-204/2004; 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Auksinis varnas“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. B. firma „Arum“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Balteksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; ir kt.). Jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai.

Sutarties aiškinimas yra fakto klausimas. Kasacinis teismas nenagrinėja fakto klausimų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio skundo argumentus, vertina tai, ar žemesnės instancijos teismai laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių. Kasatorius kasaciniame skunde teigia, kad teismai netinkamai taikė CK 6.193 straipsnį, nes neatsižvelgė į tai, kad 2001 m. rugsėjo 28 d. sutartimi ieškovas buvo įsipareigojęs perduoti kasatoriui visiškai įrengtą butą, taip pat teismai nepagrįstai nurodė, kad šalys pagrindiniu buto plotu buvo susitarusios laikyti visą buto plotą tarp išorinių pertvarų, o ne gyvenamąjį buto plotą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis bei skundžiamų teismų procesinių sprendimų turinį, sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėję teismai šalių sutartį aiškino pažeisdami CK 6.193 straipsnio nuostatas bei sutarčių aiškinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad, aiškinant sutarties sąvokas, kai jos suformuluotos taip, jog teisės aktuose dėl atitinkamos paskirties objektų nėra vartojamos, netaikytina kitų teisės aktų analogija, kai atitinkama sąvoka vartojama apibrėžiant visiškai kitokios paskirties objektų parametrus. Aiškindami sutartį teismai pagrįstai atsižvelgė į sutarties objekto pristatymo atsakovui iki sutarties sudarymo aplinkybes, atsakovo elgesį po sutarties sudarymo ir ją vykdant.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Iš dalies tenkinant kasacinį skundą bei iš dalies keičiant skundžiamus procesinius sprendimus, pakeistinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Taip pat išspręstinas bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo klausimas.

Iš kasatoriaus ieškovui priteistus delspinigius sumažinus iki 7920 Lt, ieškinys yra patenkintas 76 870,25 Lt arba 91 proc. dydžiu. Šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos, kurių dydį patvirtinantys įrodymai yra pateikti byloje, paskirstytinos proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai, remiantis pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvadomis dėl atlygintino atstovavimo išlaidų dydžio, taip: ieškovui iš kasatoriaus priteistina 2306 Lt žyminio mokesčio už ieškinį, 1267 Lt atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme, 1429 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme, o iš ieškovo kasatoriui priteistina 220 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį ir kasacinį skundus. Kasatorius iki kasacinės bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo turėtų atstovavimo išlaidų kasaciniame teisme dydį. Ieškovas pateikė įrodymus, kad kasaciniame teisme turėjo 2404 Lt atstovavimo išlaidų. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsnio bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatomis bei atsižvelgdama į patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporcijas sprendžia, kad šios ieškovo turėtos išlaidos jam atlygintinos iš dalies, priteisiant jo naudai iš kasatoriaus 1296 Lt. Nurodytas sumas subendrinus ir įskaičius, iš viso iš kasatoriaus priteistina ieškovo naudai 6078 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, valstybė patyrė 38,45 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2009 m. lapkričio 4 d. pažyma. Šios bylinėjimosi išlaidos priteisiamos valstybei iš šalių proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai, t. y. iš kasatoriaus priteisiama 34,99 Lt, o iš ieškovo – 3,46 Lt (CK 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 13 d. nutarties dalis, kuriomis ieškinys tenkintas visiškai, ieškovo UAB „Vigysta“ naudai iš atsakovo V. L. priteista 15 841,60 Lt delspinigių ir 3936 Lt bylinėjimosi išlaidų, bendra išieškojimo suma nustatyta 84 791,85 Lt, pakeisti. Kitas sprendimo ir nutarties dalis palikti nepakeistas. Vykdytiną rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį patenkinti iš dalies. Priteisti ieškovo UAB „Vigysta“ (į. k. 122659292) naudai iš atsakovo V. L. (duomenys neskelbtini) 55 000 (penkiasdešimt penkių tūkstančių) Lt skolą pagal 2001 m. rugsėjo 28 d. sutartį dėl buto statybos ir 7920 (septynių tūkstančių devynių šimtų dvidešimties) Lt delspinigių, 13 610 Lt (trylikos tūkstančių šešių šimtų dešimties) Lt skolą už žemės sklypus pagal 2002 m. gruodžio 11 d. žemės sklypo pirkimo ir pardavimo išsimokėtinai sutartį ir 340,25 Lt (trijų šimtų keturiasdešimties litų ir 25 ct) įstatymines palūkanas – iš viso 76 870,25 Lt (septyniasdešimt šešis tūkstančius aštuonis šimtus septyniasdešimt litų ir 25 ct) bei penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme 2008 m. balandžio 18 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Atsakovo priešieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo V. L. (duomenys neskelbtini) 6078 (šešis tūkstančius septyniasdešimt aštuonis) Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „Vigysta“ (į. k. 122659292) naudai ir 34,99 Lt (trisdešimt keturis litus ir 99 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Priteisti iš ieškovo UAB „Vigysta“ (į. k. 122659292) 3,46 Lt (tris litus ir 40 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.“

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Antanas Simniškis

Juozas Šerkšnas