Dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia

Civilinė byla Nr. 3K–3–168/2007

Procesinio sprendimo kategorija 35.6.1 (S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virgilijaus Grabinsko ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. P. individualios įmonės,,Altana“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 23 d. nutarties ir Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės,,Neringos žuvis“ ieškinį atsakovui A. P. individualiai įmonei,,Altana“ dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Byloje trečiuoju asmeniu dalyvauja Klaipėdos miesto 4-ojo notarų biuro notarė G. K..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ieškinio esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2005 m. balandžio 25 d. nutartimi UAB,,Neringos žuvis“ iškėlė bankroto bylą, administratoriumi paskyrė UAB,,Klaipėdos administratorių biuras“.

Ieškovas bankrutuojanti UAB,,Neringos žuvis“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančia 2004 m. spalio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kuria UAB,,Neringos žuvis“ A. P. individualiai įmonei,,Altana“ pardavė 367,80 kv. m ploto sandėlį (duomenys neskelbtini).

Ieškovas nurodė, kad, iškėlus bankroto bylą UAB,,Neringos žuvis“, bankroto administratorius nustatė, kad 2004 m. spalio 28 d. su atsakovu sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kuria atsakovui už 60 000 Lt buvo parduotas pastatas-sandėlis, yra neteisėta, nes šios sutarties ieškovas neprivalėjo sudaryti, ji pažeidžia kreditorių interesus, sutarties sudarymas turėjo įtakos ieškovo nemokumui. Ieškovas sumažino savo turtą ir pablogino turtinę padėtį, nes turtą pardavė tik už 60 000 Lt, kai 2004 m. gegužės 19 d., nekilnojamojo turto registro duomenimis, šio turto vertė buvo 154 000 Lt, o pagal 2005 m. spalio 3 d. atliktą preliminarų turto vertinimą – 223 000 Lt. UAB,,Neringos žuvis“ jau sandorio sudarymo metu buvo nemoki, o sudarydama ginčijamą sutartį dar labiau pablogino savo turtinę padėtį, dėl to įmonei buvo iškelta bankroto byla. Sandorio šalys buvo nesąžiningos, nes ieškovas ir atsakovas žinojo apie ieškovo blogą turtinę padėtį, suprato, kad UAB,,Neringos žuvis“, sudarydama nuostolingą sutartį, blogina savo padėtį ir taip apriboja galimybes atsiskaityti su kreditoriais.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: 1) pripažino negaliojančia 2004 m. spalio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kuria UAB,,Neringos žuvis“ už 60 000 Lt A. P. individualiai įmonei,,Altana“ pardavė 367,80 Lt kv. m ploto pastatą-sandėlį (duomenys neskelbtini); 2) taikė kompensacinio pobūdžio restituciją ir priteisė iš atsakovo ieškovui 94 000 Lt kainos skirtumą; valstybei iš atsakovo priteisė 2820 Lt žyminio mokesčio ir 15,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas konstatavo, kad 2004 m. gegužės 15 d. įvykusiame UAB,,Neringos žuvis“ visuotiniame akcininkų susirinkime dalyvavo atsakovas, kaip šios įmonės akcininkas. Susirinkime buvo svarstoma ir tvirtinama įmonės finansinė metinė atskaitomybė už 2003 m. Iš jos duomenų buvo matyti, kad įmonė turėjo trumpalaikių įsipareigojimų už 620 330 Lt, o turto – tik už 439 926 Lt. Buvo akivaizdžiai matyti, kad įmonė turi bankroto požymių, tą patvirtina ir susirinkimo protokolo 5 punktas. Ieškovas pagrįstai teigia, kad įmonė neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio tokia kaina, o privalėjo atsižvelgti į kreditorių interesus ir turto kainą nustatyti pagal rinkos reikalavimus arba skelbti bankrotą, kad kuo daugiau būtų patenkinti kreditorių finansiniai interesai. Teismas sutiko su ieškovo argumentu, kad atsakovas nėra sąžiningas turto, kurio kainos nustatymo metu pats dalyvavo įmonės valdymo organui priimant sprendimą, žinodamas apie įmonės finansinę padėtį, nes pats pasirašė susirinkimo protokolą, įgijėjas. Teismas konstatavo, kad ginčo sandoris buvo sudarytas pažeidžiant kreditorių interesus (CK 6.66 straipsnio 1-2 dalys).

Teismas, atsižvelgęs į byloje esančių faktinių aplinkybių ir įrodymų visumą, į tai, kad atsakovas galėjo turėti ir ekonominį interesą pirkti ginčo objektą, taip pat į tai, kad bankrutuojančios įmonės kreditorių teisės per metus nuo bankroto bylos iškėlimo turi būti ginamos tiek, kiek reikia padarytam pažeidimui pašalinti (CK 6.66 straipsnio 4 dalis), konstatavo, kad yra pagrindas taikyti kompensacinio pobūdžio restituciją, t. y. iš atsakovo ieškovui priteisti kainos skirtumą, nes priešingu atveju atsakovas patirtų nepagrįstai sunkių teisinių ir turtinių pasekmių (CK 6.146 straipsnis, 6.147 straipsnio 1 dalis). Teismas kainos skirtumą nustatė, atsižvelgęs į vidutinę rinkos kainą, nurodytą sutarties sudarymo metu – 154 000 Lt.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. spalio 23 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo taikyta kompensacinio pobūdžio restitucija ir priteistos bylinėjimosi išlaidos, ir taikė restituciją natūra – grąžino ieškovui pastatą-sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), o atsakovui iš ieškovo priteisė 60 000 Lt; priteisė valstybei iš atsakovo 30,50 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad bankrutuojančios įmonės administratorius, reikšdamas actio Pauliana ieškinį, siekia atkurti pažeistą skolininko mokumą, sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai perleido kitam asmeniui. Byloje nėra duomenų, kad, priteisus ieškovui iš atsakovo parduotų pastatų kainų skirtumą, bus atkurtas ieškovo (skolininko) mokumas ir patenkinti visų kreditorių reikalavimai, t. y. kad priteista tiek, kiek reikia padarytam pažeidimui pašalinti (CK 6.66 straipsnio 4 dalis). Be to, pirmosios instancijos teismas pripažino atsakovą nesąžiningu pirkėju, todėl, netgi priteisiant piniginį ekvivalentą (taikant kompensacinę restituciją), jis turi būti skaičiuojamas ne pagal sandorio metu buvusią pastatų kainą, o pagal parduoto turto didžiausią kainą (CK 6.147 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos motyvai dėl kompensacinės restitucijos nėra pakankamai aiškūs. Teisėjų kolegija sutiko, kad ieškovas pateikė duomenis, kurie leidžia pripažinti, jog parduotų pastatų rinkos kaina viršijo pardavimo kainą, tačiau patikimų įrodymų dėl vidutinės pastatų rinkos kainos byloje nėra ir bylos šalys neprašė skirti parduoto turto įvertinimo ekspertizės. Teisėjų kolegijos nuomone, ekspertizės klausimas nėra esminė aplinkybė sprendžiant ginčą, nes yra pagrindas taikyti restituciją natūra. Ginčo pastatai nėra nugriauti ar pagerinti, todėl CK 6.146 straipsnio prasme nėra kliūčių restitucijai natūra taikyti ir sandorio šalims į pirminę padėtį grąžinti. Be to, tik bankroto bylos metu paaiškės bankrutuojančios įmonės mokumas ir galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Jeigu atsakovas turi ekonominį interesą įsigyti ginčo pastatus, ši byla nesuvaržo jo teisių dalyvauti pastatų pardavimo iš varžytynių procese. Restitucijos natūra taikymas užtikrina bankrutuojančios įmonės kreditorių teises gauti ne tik kainų skirtumą, bet ir visą neteisėtai parduotų pastatų kainą, o gautus pinigus panaudoti kreditorinių reikalavimų tenkinimui Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį arba taikyti kompensacinio pobūdžio restituciją ir priteisti ieškovui iš atsakovo 94 000 Lt kainų skirtumą; priteisti kasaciniame procese turėtas bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Teismai netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias kreditoriaus interesų gynimą, pareiškiant ieškinį dėl skolininko sudarytų sandorių (actio Pauliana), nesąžiningumo prezumpciją, restitucijos būdą, piniginio ekvivalento apskaičiavimą, t. y. netinkamai taikė CK 6.66, 6.67, 6.146, 6.147 straipsnius.

2. Byloje buvo pažeistos atsakovo, kaip sąžiningo asmens, teisės. Teismai, darydami išvadą apie atsakovo nesąžiningumą, detaliau neargumentavo ir teisės norma nepagrindė išvadų, dėl kokių CK 6.67 straipsnyje nustatytų aplinkybių atsakovas iš anksto vertinamas kaip nesąžiningas. Šiame įstatymo straipsnyje išvardyti atvejai, kai preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusios šalys buvo nesąžiningos. Šis sąrašas yra baigtinis. Jei nėra šiame straipsnyje išvardytų atvejų, sandorį sudarę asmenys laikytini sąžiningais ir jų sąžiningumo prezumpciją turi paneigti ginčijantis sandorius kreditorius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. birželio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-926/2002 nurodė, kad vien skolininko kreditoriaus interesų pažeidimas nėra pagrindas sutarties šalių nesąžiningumo prezumpcijai pagal CK 6.67 straipsnį.

Kasatoriaus nuomone, nė vienas CK 6.67 straipsnyje išvardytas atvejis netaikytinas atsakovui. Teismai pažeidė CK 6.67 straipsnio nuostatas, teisingumo ir protingumo kriterijus, nes sprendimai yra nemotyvuoti ir nepagrįsti. Atsakovo turimų UAB,,Neringos žuvis“ akcijų skaičius yra 134, t. y. tik 0,14 proc. visų bendrovės balsų skaičiaus. Atsakovas negalėjo vienvaldiškai, vien savo nuožiūra daryti įtaką sandorio sudarymui, nes neturėjo kontrolinio akcijų paketo. Atsakovas ne kartą yra nurodęs (ir byloje esanti medžiaga taip pat patvirtina), kad UAB,,Neringos žuvis“ akcininkų susirinkimas nutarė, už kokią kainą parduoti ginčo pastatą. Parduoti pastatą buvo akcininkų, turinčių 74,6 proc. akcijų, valios išraiška. Atsakovui teisė pirkti ginčo pastatą atsirado teisėto UAB,,Neringos žuvis“ sprendimo pagrindu.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovui buvo žinoma, jog įmonė nemoki. Įmonių bankroto 2 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad įmonės nemokumas yra tada, kai pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Akivaizdu, kad įstatyme nustatytas įmonės įsipareigojimų ir įmonės turto vertės santykis yra didesnis, nei buvo bendrovėje,,Neringos žuvis“.

Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kuo remdamasis padarė išvadą, jog įmonė buvo neveikianti, taip pat kokiems konkrečiai kreditoriams buvo suteikta pirmenybė prieš kitus. Bendrovės akcininkų susirinkimo protokole nurodyta, kad sandorį buvo siekiama sudaryti tam, kad būtų greičiau atsiskaityta su įmonės darbuotojais. Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnyje nurodyta, kad pirmąja eile yra tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, todėl visiškai neaišku, kokių kreditorių interesai buvo pažeisti.

Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė, kad atsakovas pasiūlė mažesnę negu reali parduodamų pastatų kaina. Iš visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo matyti, kad bendrovės visuotinis akcininkų susirinkimas nusprendė ginčo pastatą parduoti už 60 000 Lt. Teismas nenurodė, kas yra reali parduodamų pastatų kaina.

3. Apeliacinės instancijos teismas, parinkdamas restitucijos būdą, privalėjo atsižvelgti į tai, kad ieškovas yra bankrutuojanti įmonė. Dėl ieškovo statuso teismo sprendimas gali tapti neįvykdomas. Teismas nepagrįstai suteikė pirmenybę vienai šaliai, pažeisdamas atsakovo teises ir teisėtus interesus. Teismas pažeidė restitucijos esmę ir tikslus. Šalys lygiaverčiai vienodai ir teisingai negalės įvykdyti teismo nutarties.

Nė viena apeliacinės instancijos teismo nurodytų teisės normų – CK 1.80 straipsnio 4 dalis, 6.66 straipsnio 2, 5 dalys – nenustato, kad, pripažinus trečiąjį asmenį nesąžiningu, jis neturi teisės atgauti tai, ką yra perdavęs pagal sandorį kitai šaliai.

Teismas netinkamai taikė CK 6.147 straipsnį. Nesuprantama, kuo remdamasis teismas nurodė, kad piniginis ekvivalentas turi būti apskaičiuotas pagal parduoto turto didžiausią kainą, kai įstatymų leidėjas nurodė, kad nesąžiningas pirkėjas privalo atlyginti didžiausią turto vertę. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad didžiausia ginčo pastato vertė yra 154 000 Lt. Teismas nepagrįstai netaikė kompensacinio pobūdžio restitucijos, įpareigojant atsakovą sumokėti ieškovui kainos skirtumą.

Kasatorius nesutinka su teismo išvada, kad, pardavus ginčo turtą, bus gauta didžiausia kaina ir kad restitucijos natūra taikymas tai pat užtikrina bankrutuojančios įmonės kreditorių teises gauti ne tik kainų skirtumą, bet ir visą neteisėtai parduotų pastatų kainą, o gautus pinigus panaudoti kreditorinių reikalavimų tenkinimui. Tokia teismo išvada yra nemotyvuota, nelogiška, pagrįsta prielaidomis.

4. Pagrindinė actio Pauliana instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas. Teismas, prieš pripažindamas sandorį negaliojančiu, privalo įsitikinti, kad nėra objektyvių būdų grąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį. Kasatorius, būdamas sąžiningas, niekada neatsisakė sumokėti ieškovui kainos skirtumą.

5. Apeliacinės instancijos teismas priėmė formalią, be logiškų išvadų ir argumentų nutartį. Teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies, 265 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismai neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, taip pažeisdami CPK 185 straipsnio 1 dalies nuostatas.

IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašė kasacinį skundą atmesti, o apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą; prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Kasaciniame skunde nurodyta daug argumentų, kuriais nesutinkama su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Tokie kasacinio skundo argumentai yra susiję su fakto klausimais, todėl kasacinis teismas dėl šių argumentų neturėtų pasisakyti.

2. Teismai nesivadovavo CK 6.67 straipsniu ir neaiškino šios normos, todėl atsakovo argumentai dėl nurodyto straipsnio yra teisiškai nereikšmingi.

3. Teismų išvados, pripažįstant ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, yra pakankamai motyvuotos ir pagrįstos visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių įvertinimu. Ieškovui nebuvo pareigos parduoti atsakovui ginčo pastatą-sandėlį. Teismai pagrįstai padarė išvadas, kad sandoris pažeidžia ieškovo kreditorių teises, nes sandorio sudarymo metu ieškovas turėjo nemokumo požymių, jo valdomas turtas buvo mažesnis už trumpalaikius ieškovo įsipareigojimus. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovo akcininkai ir vadovas, žinodami, jog ieškovas nemokus, neinicijavo bankroto bylos iškėlimo, o pardavinėjo nemokios ir neveikiančios įmonės turtą, gautais pinigais atsiskaitinėjo su pasirinktais kreditoriais. Atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad įgyto pastato-sandėlio kaina buvo 60 000 Lt. Atsakovas, žinodamas, kad įgyja didesnės vertės turtą, nei už jį moka, žinojo, kad ieškovas, būdamas nemokus, dar labiau pablogina savo turtinę padėtį. Po apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo ieškovo kreditorių susirinkimas sprendė klausimą dėl grąžinto pastato pardavimo ir jo vertės nustatymo. Atlikus pastato vertinimą, buvo nustatyta, kad pastatas vertas 600 000 Lt, t. y. dešimt kartų daugiau, nei sumokėjo atsakovas.

4. Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias restituciją. Apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl restitucijos taikymo yra teisėta ir pagrįsta.

Atsakovo argumentai, kad dėl restitucijos natūra taikymo atsakovas neatgaus 60 000 Lt, yra tik prielaida. Ieškovo mokumas bus išspręstas bankroto byloje, o atsižvelgiant į grąžintino turto tikrąją vertę ir ieškovės kreditorių reikalavimų dydį, akivaizdu, kad ieškovė savo įmoką atgaus.

5. Kasacinio skundo argumentai dėl procesinės teisės normų pažeidimų yra tik deklaratyvus atskirų teisės normų aiškinimas, nenurodant, kaip tai susiję su skundžiamų teismų procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

k o n s t a t u o j a :

Dauguma kasacinio skundo argumentų yra susiję su fakto klausimais, nes teigiama, kad netinkamai ištirtos ir įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir dėl to padarytos klaidingos išvados. Kasacinis teismas nepasisako dėl šių kasacinio skundo argumentų, nes pagal savo kompetenciją nesprendžia kitaip dėl žemesnės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas pasisako tik teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimais.

Dėl CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) taikymo ginčo teisiniams santykiams

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad actio Pauliana – tai kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Tiek teismų praktikoje, tiek teisės doktrinoje pripažįstama, kad actio Pauliana institutas skirtas kreditoriaus teisėms apginti nuo tokio nesąžiningo skolininko, kuris, perleidęs savo turtą trečiajam asmeniui, tampa nemokus, todėl negali vykdyti savo prievolės kreditoriui ir taip pažeidžia kreditoriaus teises. Kreditorius, reikšdamas actio Pauliana, pirmiausia siekia atkurti pažeistą skolininko mokumą sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai ir be pagrindo perleido kitiems asmenims. Atkūrus pažeistą skolininko mokumą, padidėja kreditoriaus galimybė, kad skolininkas visiškai arba bent iš dalies įvykdys savo prievolę.

Teismai konstatavo, kad 2004 m. gegužės 15 d. įvykusiame UAB,,Neringos žuvis“ visuotiniame akcininkų susirinkime dalyvavo atsakovas, kaip šios įmonės akcininkas. Atsakovas yra verslininkas. Pagal CK 2.4 straipsnį verslininkai – tai fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla. Pagal to paties straipsnio 3 dalį kiekvienas asmuo, kuris verčiasi verslu ar profesine veikla, privalo tvarkyti savo turtą ir visa kita, kas susiję su jo verslu ar profesine veikla, taip pat saugoti dokumentus ir kitą informaciją apie savo turtą, verslą ar profesinę veiklą taip, kad kiekvienas turintis teisinį interesą asmuo bet kada galėtų gauti visapusišką informaciją apie to asmens turtines teises ir pareigas. Taigi pagal šią įstatymo normą verslininkui savo veikloje keliami aukštesni reikalavimai negu įprastam fiziniam asmeniui. Šioje byloje būtina atsižvelgti į tai, kad pastatą nupirko įmonė, kuri pagal minėtas teisės normas ne tik pati turi teisę suteikti informaciją apie savo turtines teises ir pareigas, bet ir suprasti, kad gali gauti tokią informaciją apie kitą įmonę. Juolab, kad ši informacija negalėjo būti nežinoma atsakovui, kuris buvo įmonės, parduodančios nekilnojamąjį turtą, akcininkas. Šiuo atveju turimų akcijų kiekis neturi reikšmės, nes tai nelemia jo teisių gauti informaciją.

Vienas pagrindinių kasacinio skundo argumentų yra tai, kad kreditoriui ginčijant skolininko sudarytus sandorius (actio Pauliana) kreditoriaus interesus pažeidusi šalis laikoma nesąžininga tik tada, kai sandoris sudarytas pažeidžiant CK 6.67 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Vertinant šį kasacinio skundo argumentą, konstatuotina, kad šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų nesilaikymas reiškia, jog sandorio sudarančių šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas, t. y. kiekvienu šiuo atveju sandorio šalis laikoma nesąžininga. Šioje normoje yra nustatyti atvejai, kada sandorį sudariusi šalis laikoma nesąžininga.

CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. CK 6.158 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena sutarties šalis, turėdama santykių, privalo elgtis sąžiningai. Sąžiningas elgesys turi būti tiek ikisutartiniuose santykiuose (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis), tiek aiškinant jos turinį (CK 193 straipsnis), tiek ją vykdant (CK 6.200 straipsnis), tiek taikant restituciją (CK 6.222 straipsnis). Kitais atvejais taip pat reikalaujama sutarties šalies sąžiningumo (pvz., dėl teisės pareikšti ieškinį pripažinti sutartį negaliojančia; CK 6.227 straipsnis). Pagal sutarčių teisės institutą šalys visada privalo elgtis sąžiningai. Taigi teismas gali pripažinti sandorį sudariusią šalį nesąžininga ne tik CK 6.67 straipsnyje nustatytais, bet ir kitais atvejais.

Sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių ir ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sudaryti sandoriui, nepažeidžiant įstatymų. Toks elgesys pripažintinas įgijėjo pareiga. Minėta, kad atsakovas yra verslininkas, todėl šią pareigą jis privalėjo vykdyti.

Byloje nustatyta, kad ginčijamu pirkimo-pardavimo sandoriu, kurio skolininkas sudaryti neprivalėjo, nekilnojamasis turtas buvo parduotas už kainą, aiškiai mažesnę negu tikroji daikto vertė. Turto pardavimas už aiškiai mažesnę kainą priskirtinas prie kreditoriaus teisių pažeidimo. Taigi esant tokioms teismų aplinkybėms, teismai pagrįstai konstatavo, kad įmonė neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio aiškiai mažesne negu rinkos kaina. Teismai taip pat pagrįstai konstatavo, kad atsakovas nėra sąžiningas turto, kurio kainos nustatymo metu pats dalyvavo įmonės valdymo organui priimant sprendimą, nes žinodamas apie įmonės finansinę padėtį, pirko 367,80 kv. m ploto pastatą-sandėlį, esantį Neringoje, aiškiai sumažinta kaina, įgijėjas, todėl teismas, konstatuodamas, kad ginčo sandoris buvo sudarytas pažeidžiant kreditorių interesus, tinkamai išaiškino ir taikė CK 6.66 straipsnio 1 ir 2 dalis.

Dėl restitucijos

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Taigi šioje įstatymo normoje nustatyta, kad apeliacinio proceso paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos dalis, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir, esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, ar teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas gali padaryti visiškai priešingas išvadas dėl vienų ar kitų faktų nei pirmosios instancijos teismas ir jų pagrindu priimti kitokį sprendimą.

Teismai konstatavo atsakovo nesąžiningumą įsigyjant sandėlį. Pripažinus sutartį negaliojančia, turi būti taikoma restitucija (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). CK 6.146 straipsnyje nustatyta, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Pagal šią įstatymo normą restitucija paprastai atliekama natūra, o kai tai neįmanoma – sumokant ekvivalentą pinigais. Apeliacinės instancijos teismas, nustatė, kad nėra sąlygų, kurioms esant turi būti taikoma piniginė restitucija. Šis teismas nustatė aplinkybes, kad restitucija galima grąžinant sandėlį natūra, o toks restitucijos būdas geriau atitiks kreditorių interesus ir nepažeis net nesąžiningo sandėlio pirkėjo interesų. Taigi apeliacinės instancijos teismas neviršijo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų ir nepažeidė CPK 320 straipsnio nuostatų. Šios instancijos teismo priimto teisėto ir pagrįsto sprendimo panaikinimas neatitiktų CPK 7 straipsnyje įtvirtinto proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Prie atsiliepimo į kasacinį skundą yra pridėtas 2007 m. sausio 19 d. pinigų priėmimo kvitas, iš kurio matyti, kad ieškovas sumokėjo advokatui 1200 Lt už atsiliepimo į atsakovo kasacinį skundą surašymą. Ieškovas prašo juos priteisti. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, priteisiamos atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, bet jei jos yra ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Šių Rekomendacijų 7 ir 8.14 punktuose nustatyta, kad rekomenduojamas už atsiliepimą į kasacinį skundą maksimalus priteistinas dydis yra minimali mėnesinė alga, taikant koeficientą 2. Advokatui sumokėta pinigų suma neviršija nustatyto maksimumo, todėl ieškovės prašoma suma iš atsakovų priteistina.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2007 m. sausio 30 d. nutartimi uždraudė pastato-sandėlio (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės perleidimą, padarant atitinkamą įrašą nekilnojamojo turto registre iki civilinės bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka dienos. Atrankos kolegija taip pat nutarė nutarties nuorašą išsiųsti VĮ Registrų centrui. Kasacine tvarka byla išnagrinėta, todėl kasacinio teismo nutarties nuorašas išsiųstinas VĮ Registrų centrui (CPK 275 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. P. individualios įmonės,,Altana“ (duomenys neskelbtini) ieškovui uždarąjai akcinei bendrovei,,Neringos žuvis“ (duomenys neskelbtini) 1200 (vieną tūstantį du šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Šios nutarties nuorašą išsiųsti VĮ Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Virgilijus Grabinskas

Egidijus Laužikas