Baudžiamoji byla Nr. 2K-137/2013
Teisminio proceso Nr. 1-56-1-00306-2010-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
1.1.8.1.1; 1.1.8.1.2; 1.1.8.3; 1.1.8.9.2;
1.2.23.2
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios K. G. kasacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 21 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 21 d. nutarties.
Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 21 d. nuosprendžiu K. G. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį (neteisėtas disponavimas narkotinėmis medžiagomis 2010 m. birželio 23 d.) laisvės atėmimu ketveriems metams; pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (neteisėtas disponavimas narkotinėmis medžiagomis 2011 m. sausio15 d.) laisvės atėmimu ketveriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas šešeriems metams.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartimi nuteistosios K. G. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Ranonio pranešimą,
n u s t a t ė:
K. G. nuteista už tai, kad 2010 m. birželio 22 d. Panevėžyje, nenustatytam asmeniui jai neteisėtai perdavus turint tikslą platinti – nugabenti ir perduoti pasimatymo metu terminuoto laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose atliekančiam sutuoktiniui R. G. narkotinę medžiagą – 0,843 g heroino, ji toliau neteisėtai tuo pačiu platinimo tikslu šią medžiagą parsigabeno iki savo namų Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), ten laikė, o 2010 m. birželio 23 d. ją atgabeno paslėpusi kramtomojoje gumoje į Kybartų pataisos namus Vilkaviškio r. sav., Kybartų mstl., J. Biliūno g. 14, atvykdama į pasimatymą su sutuoktiniu.
K. G. taip pat nuteista už tai, kad 2011 m. sausio 14 d. Panevėžyje, nenustatytam asmeniui jai neteisėtai perdavus turint tikslą platinti – nugabenti ir perduoti pasimatymo metu terminuoto laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose atliekančiam sutuoktiniui R. G. narkotinę medžiagą – 46,2354 g kanapių ir jų dalių, ji toliau neteisėtai tuo pačiu platinimo tikslu šią medžiagą parsigabeno iki savo namų Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), ten laikė, o 2011 m. sausio 15 d. ją, paslėpusi savo kūno ertmėje, atgabeno į Kybartų pataisos namus Vilkaviškio r. sav., Kybartų m., J. Biliūno g. 14, atvykdama į pasimatymą su sutuoktiniu.
Kasaciniu skundu nuteistoji K. G. prašo pakeisti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 21 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį ir paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje arba paskirti žymiai mažesnę bausmę, negu BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta mažiausia bausmė.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies normas bei padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų ir tai lėmė nevisiškai pagrįstų ir teisėtų sprendimų priėmimą.
Kasatorė nesutinka su teismų padarytomis išvadomis dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, pažymėdama, kad iš nurodytų pirmosios instancijos teismo išvadų matyti, jog teismo apsisprendimą dėl negalimumo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį lėmė kasacinio teismo nutartyse suformuota šios teisės normos taikymo ir aiškinimo praktika, o apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu tik pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, nurodydamas, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus.
Nuteistoji sutinka ir neneigia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas rekomenduoja teismams nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punktas), tačiau mano, kad to nereikia suprasti, jog įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas ar ekstraordinarines aplinkybes. Tokias išvadas ji grindžia kasacinio teismo nutartyse (kasacinės nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzkwLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-390/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-390/2011">2K-390/2011</a>, Nr. 2K-528/2011, Nr. 2K-300/2012) formuojama praktika, vertinant nusikalstamos veikos – neteisėto disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis – pavojingumą, esant panašioms faktinėms aplinkybėms. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Taikant šią BK normą būtina nustatyti, kad padaryto nusikaltimo (šiuo atveju – narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo) pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo vietą, laiką ir būdą, motyvus ir tikslus, stadiją, kilusius padarinius, yra gerokai mažesnis negu rūšinis nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo sankcijoje už padarytą nusikaltimą. K. G. įsitikinimu, šios baudžiamosios bylos aplinkybės yra labai panašios į baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzkwLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-390/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-390/2011">2K-390/2011</a>, 2K-528/2011 ir 2K-300/2012 egzistuojančias aplinkybes.
Kasatorė nurodo, kad ji nusikalstamą veiką padarė iš santuokinių jausmų, pastūmėta ir sukurstyta savo sutuoktinio, kuris atlieka laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose. Nuteistoji pažymi, kad 2009 m. jai diagnozuota vidutinio sunkumo depresija, kuria serga ir dabar, šią ligą lėmė nelaimė – nepilnamečio sūnaus mirtis; turi invalidumą ir yra darbinga tik 50 procentų. Nuteistosios teigimu, esant tokioms aplinkybėms, įkalbėti asmenį padaryti nusikalstamą veiką yra itin nesunku. Darydama šį nusikaltimą, ji veikė ne savarankiškai, bet vykdė sutuoktinio nurodymus dėl narkotinės medžiagos įgijimo ir perdavimo į laisvės atėmimo įstaigą, t. y. iš esmės atliko tik tarpininkės funkciją. Nustatyta, kad ji neturėjo tikslo šios medžiagos platinti pašaliniams asmenims ir iš to nesiekė ir negavo jokios naudos, narkotinė medžiaga adresato nepasiekė, nes pareigūnams atlikus tikrinimą, buvo surasta ir paimta. Pasak kasatorės, šios aplinkybės rodo, kad jos padaryto nusikaltimo pavojingumas yra mažesnis nei rūšinis BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo pavojingumas, už kurį nustatyta laisvės atėmimo bausmė nuo dvejų iki aštuonerių metų, ir gali būti pripažintos išimtinėmis. Byloje nenustatyta, kad narkotinės medžiagos būtų platintos versliškai ar nuteistoji pati jas būtų vartojusi, todėl nuteistoji teigia nesanti itin pavojinga visuomenei. Kasatorė nurodo, kad net ir turėdama sveikatos problemų dirba ir stengiasi išlaikyti savo neįgalius vaikus, su kuriais gyvena ir jais rūpinasi, darbdavio apibūdinama vien tik teigiamai. Atkreipia dėmesį, kad du jos vaikai yra nepilnamečiai, iš kurių vienas (mažametė dukra) yra neįgali, jai reikalinga ypatinga priežiūra bei gydymas (būtina atlikti keletą operacijų, susijusių su kalbos ir klausos defektų panaikinimu), taip pat rūpinasi dar dviem neįgaliais savo pilnamečiams vaikais. Dėl nurodytų aplinkybių kasatorė mano, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, motyvuodami bausmės skyrimą, nepagrįstai neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką vertinant nusikalstamos veikos pavojingumą neteisėto disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis esant panašioms faktinėms aplinkybėms (kasacinės nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzkwLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-390/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-390/2011">2K-390/2011</a>, 2K-528/2011, 2K-300/2012).
Kasatorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog bylos ir faktinė nuteistosios situacija dėl abiejų kaltinimų atitinka formalius kriterijus, numatytus BK 62 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose, tačiau nesutinka su šio teismo teiginiais dėl viešojo intereso pirmenybės, pateikdama analogiškus argumentus, kaip ir dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo. Ji atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas nesant teisinio pagrindo taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas, iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms. Kasatorė mano, kad net minimalios BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas yra neproporcingas padarytiems nusikaltimams ir nuteistosios asmenybei ir aiškiai prieštarauja teisingumo principui.
Atsiliepimu į nuteistosios K. G. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Tomas Meškauskas prašo jį atmesti.
Atsiliepime pažymėta, kad paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas šešeriems metams už dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje, pakankamai motyvuota ir individualizuota. Pasak prokuroro, teismų argumentai, pagrindžiantys šios bausmės skyrimą, yra logiški ir atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei nuteistosios asmenybę. Prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, o apeliacinės instancijos teismas, palikdamas ją galioti, iš esmės atsižvelgė į visas reikšmingas bylos aplinkybes, bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio ir 56 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
Prokuroras nurodo, kad pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu, tačiau K. G. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, todėl kasacinio skundo argumentais keisti teismų sprendimų dėl paskirtos bausmės rūšies ar jos dydžio nėra teisinio pagrindo.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų
Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. To paties straipsnio antrojoje dalyje nurodytos aplinkybės, į kurias privalo atsižvelgti teismas, nustatydamas kaltininkui straipsnio sankcijoje numatytą bausmę. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra bent viena iš alternatyvių savarankišką teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose.
Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, šis teismas konstatavo, kad nuteistoji K. G. atitinka BK 62 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose numatytas sąlygas, tačiau nieko nepasisakė dėl jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių skaičiaus, sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo (ar netaikymo) klausimą, jo netaikymą argumentuodamas kitomis bylos aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną K. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, o apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad to neužtenka skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada atitinka suformuotą teismų praktiką, pagal kurią, taikant BK 62 straipsnio 2 dalį, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės (kasacinės nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzQwLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-740/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-740/2006">2K-740/2006</a>, 2K-424/2007, 2K-449/2007, 2K-123/2008, 2K-7-287/2009 ir kt.).
BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurią kvalifikuota veika, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00NS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-45/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-45/2007">2K-7-45/2007</a>, 2K-230/2010, 2K-476/2010, 2K-102/2011, 2K-128/2011, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzkwLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-390/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-390/2011">2K-390/2011</a> ir kt.).
Žemesnių instancijų teismai svarstė BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo galimybę, tačiau nenustatė aplinkybių, kurios duotų pagrindą teigti, jog laisvės atėmimo bausmės skyrimas už du BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kasacinis skundas grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kurias išnagrinėjo ir įvertino teismai, darydami išvadą dėl straipsnio sankcijoje numatytos bausmės skyrimo. Kasacinio skundo argumentai tokios išvados nepaneigia. Ypač atkreiptinas dėmesys, kad nusikalstamų veikų metu K. G. turėjo neišnykusį teistumą už panašią nusikalstamą veiką – neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti (BK 259 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 27 straipsnio 1 dalį nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas, o BK 56 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Tokia įstatymo nuostata reiškia, kad, netgi straipsnio sankcijoje esant numatytai alternatyviai laisvės atėmimui bausmei, turi būti motyvuojamas ne laisvės atėmimo, o švelnesnės bausmės skyrimas. BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta vien tik laisvės atėmimo bausmė.
Kartu kolegija pažymi, kad skiriant konkrečią bausmę turi būti įvertintos visos byloje nustatytos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės ir pasisakyta, kurios ir kaip nulemia bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Tokia įstatymo dispozicija negali būti suprantama ir aiškinama kaip reikalavimas skirti bausmę, artimą taikomo Baudžiamojo kodekso straipsnio sankcijoje numatytos tam tikros bausmės rūšies vidurkiui. Ši norma nustato bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, o ne bausmės dydžio skyrimo taisyklę (kasacinės nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjA5LzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-209/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-209/2006">2K-209/2006</a>, 2K-320/2007, 2K-58/2010).
Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas, vertindamas nuteistosios K. G. padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, jį apibūdino kaip rūšinį, t. y. nenustatė aplinkybių, kurios didintų ar mažintų jų pavojingumą. Vertindamas nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, teismas pažymėjo, kad tai yra nusikalstamą veiką kvalifikuojantys požymiai, ir skirdamas bausmę į šias aplinkybes neatsižvelgė. Tokia išvada prieštarauja BK 260 straipsnio 1 dalies dispozicijai, kurioje kaip kvalifikuojamasis požymis nurodytas tik tikslas platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, kuris negali būti sutapatinamas su motyvais, t. y. kaltininko vidinėmis paskatomis, lėmusiomis nusikalstamos veikos padarymą, bei jo siekiais. Teismas pažymėjo, kad nuteistosios paskatos buvo ne savanaudiškos, o asmeninės. Ji siekė palaikyti gerus santykius su laisvės atėmimo bausmę atliekančiu sutuoktiniu, iš kurio ateityje tikėjosi sulaukti pagalbos šeimoje ir buityje. Pagal bylos duomenis, apibūdinančius nuteistosios ir jos vaikų sveikatos būklę, tokia pagalba jai itin reikalinga.
Vertindamas nuteistosios asmenybę, teismas akcentavo jos pirmesnį teistumą už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis, kuris taip pat buvo susijęs su Kybartų pataisos namais bei ten kalinčiu jos vyru, ir šioje byloje padarytus du analogiškus nusikaltimus. Pagal BK 97 straipsnio 1 dalį į teistumą teismas atsižvelgia skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, tačiau keli nusikaltimai toje pačioje byloje suponuoja ne griežtesnės bausmės skyrimą už atskiras nusikalstamas veikas, o subendrintos bausmės skyrimą pagal BK 63 straipsnio nuostatas. Taigi teismas, atsižvelgdamas ir į pakartotinį tokios pat nusikalstamos veikos padarymą ir dalinio bausmių sudėjimo būdu skirdamas galutinę subendrintą bausmę, pridedant didelę dalį švelnesnės (šiuo atveju tokios pat) bausmės, nepagrįstai pasunkino nuteistosios K. G. padėtį.
Visi kiti teismo nurodyti nuteistosios K. G. asmenybę apibūdinantys duomenys, teismų nustatyta nuteistosios atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nesant jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nulemia švelnesnės bausmės skyrimą.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes, o apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, ir paskyrė nuteistajai K. G. neteisingą bausmę. Vadovaujantis BPK 376 straipsnio 3 dalimi, pagal teismų nustatytas bylos aplinkybes už abi nusikalstamas veikas bausmės švelnintinos iki straipsnio sankcijoje numatytos mažiausios bausmės, skiriant nežymiai didesnę galutinę subendrintą bausmę.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 21 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį.
K. G. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (neteisėtas disponavimas narkotinėmis medžiagomis 2010 m. birželio 23 d.) paskirtą bausmę sumažinti iki laisvės atėmimo dvejiems metams, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (neteisėtas disponavimas narkotinėmis medžiagomis 2011 m. sausio 15 d.) paskirtą bausmę sumažinti iki laisvės atėmimo dvejiems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą dvejiems metams trims mėnesiams.
Kitas Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 21 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 21 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Alvydas Pikelis
Vladislovas Ranonis
