Baudžiamoji byla Nr. 2K-139/2013
Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01465-2009-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.4.5.2;
1.2.20.6;
2.1.7.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. vasario 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų O. S. ir R. V. (R. V.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:
O. S. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį 150 MGL dydžio (19 500 Lt) bauda, pagal BK 236 straipsnio 1 dalį 50 MGL dydžio (6500 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir nustatyta subendrinta bausmė 160 MGL dydžio (20 800 Lt) bauda;
R. V. – pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį 150 MGL dydžio (19 500 Lt) bauda. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, R. V. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 19 d. nutartis, kuria nuteistojo R. V. gynėjo ir nuteistosios O. S. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Klimavičiaus pranešimą, susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
O. S. nuteista pagal BK 236 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2009 m. sausio 27 d. 23.50 val. Vilniuje, į (duomenys neskelbtini) atvykusiems Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos pareigūnams, būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingą pranešimą apie nebūtą nusikaltimą pagal BK 236 straipsnį, tai patvirtinusi savo parašu, melagingai pranešė apie tai, kad 2009 m. sausio 27 d., laikotarpiu nuo 20.00 iki 23.00 val., Vilniuje, iš (duomenys neskelbtini) buvo pagrobtas jai priklausantis 35 000 Lt vertės automobilis KIA CEED (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)).
O. S. nuteista pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdama kartu su R. V., turint tikslą gauti draudimo išmoką, 2008 m. lapkričio 21 d. UAB DK „PZU Lietuva“ Šalčininkų skyriuje, Šalčininkuose, Vilniaus g. 28, kartu su R. V. KASKO draudimu 36 800 Lt apdraudė automobilį KIA CEED (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį tariamai įsigijo iš R. V. kaip techniškai tvarkingą ir suremontuotą, nors iš tikrųjų automobilis buvo apdegęs, dėl to jį remontuoti buvo ekonomiškai nenaudinga. Po to 2009 m. sausio 29 d. atvyko į UAB DK „PZU Lietuva“, esančią Vilniuje, Eigulių g. 21, kur melagingai pranešė apie minėto automobilio pagrobimo aplinkybes, t. y. kad 2009 m. sausio 27 d., laikotarpiu nuo 20.00 iki 23.00 val., Vilniuje, iš (duomenys neskelbtini) buvo pagrobtas jai priklausantis automobilis KIA CEED (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kad šis iki vagystės buvo be defektų ir sugadinimų. Taip ji pasikėsino apgaule įgyti draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ turtą – 36 800 Lt draudimo išmoką, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, nes, draudimo kompanijos darbuotojams suabejojus vagystės aplinkybėmis, pinigai nebuvo išmokėti.
R. V. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad, įsigijęs sudegusį, ekonomiškai nenaudingą taisyti automobilį KIA CEED (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir realiai jo nesuremontavęs, veikdamas kartu su O. S., 2008 m. lapkričio 21 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu tariamai parduodamas O. S. kaip techniškai tvarkingą automobilį KIA CEED (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir tą pačią dieną kartu su O. S. jį apdrausdamas KASKO draudimu UAB DK „PZU Lietuva“ Šalčininkų skyriuje, Šalčininkuose, Vilniaus g. 28, o O. S. 2009 m. sausio 27 d. policijos pareigūnams melagingai pranešus apie nebūtą šio automobilio vagystę iš kiemo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), vėliau jai 2009 m. sausio 29 d. kreipiantis į UAB DK „PZU Lietuva“ Vilniuje, Eigulių g. 21, dėl draudimo išmokos gavimo už tariamai pagrobtą automobilį, pasikėsino apgaule jos naudai užvaldyti didelės vertės 36 800 Lt draudimo išmoką iš UAB DK „PZU Lietuva“, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes, draudimo kompanijos darbuotojams suabejojus vagystės aplinkybėmis, pinigai nebuvo išmokėti.
Kasaciniu skundu nuteistoji O. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 30 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarties dalis dėl jos nuteisimo ir bylą nutraukti.
Kasatorė nurodo, kad teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo, nuosekliai pabrėžia, kad teismai privalo pašalinti visus prieštaravimus, pasisakyti dėl reikšmingų aplinkybių ir tinkamai vertinti visus byloje surinktus įrodymus; teismo sprendimuose negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų. Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį nuosprendis grindžiamas tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka paskelbti duomenys negali būti pripažinti nei tiesioginiais, nei netiesioginiais įrodymais, kuriais būtų galima paneigti kitus įrodymus ir pagrįsti teismo išvadas (kasacinė nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzM3LzIwMDU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-337/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-337/2005">2K-337/2005</a> ir kt.). Kasatorės manymu, liudytojų J. Š. (J. Š.) ir A. S. (A. S.) parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, neturi įrodomosios reikšmės, o nuosprendžio išvada dėl šių parodymų prioriteto prieš R. V. versiją neteisėta. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nepagrįsti O. S. apeliacinio skundo argumentai (dėl liudytojų J. Š. ir A. S. parodymų vertinimo), nenustatyta BPK 276 straipsnio pažeidimų, kasatorės manymu, nepagrįsta BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių, 276 straipsnio nuostatomis. Ši teismo išvada grindžiama ir tikimybe, kad liudytojai galėjo būti suinteresuoti bylos baigtimi. Apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad „nuteistieji galėjo nesunkiai aptarti visas nusikalstamo sumanymo detales“, taip pat yra prielaida. Šis teismas iš esmės neaptarė ir apeliacinio skundo argumento, kad jos (O. S.) išankstinis siekis nuslėpti objektyvią tiesą nuosprendyje nepagrįstai grindžiamas metinės gyventojo turto deklaracijos duomenimis. Taip apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo apeliacinį skundą, be pagrindo atmetė kai kuriuos jo argumentus.
Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos, įvertinus ne visus teisiamajame posėdyje ištirtus duomenis. Nuosprendyje išdėstyti įrodymai, patvirtinantys, kad ji iš R. V. įsigijo automobilį KIA CEED, apdraudė jį draudimo bendrovėje „PZU Lietuva“, pranešė policijai ir draudimo bendrovei apie automobilio vagystę. Ji atliko šiuos veiksmus, laikydamasi įstatymų nustatytos tvarkos. Kasatorė pažymi, kad nors buvo konstatuotas prieštaravimas jos ir R. V. parodymuose (dėl aplinkybės, ar O. S. iki nusipirkdama automobilį žinojo, kad šis buvo remontuojamas), apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl jų duotų parodymų teisingumo (akivaizdu, kad vieno iš jų parodymai apie šią aplinkybę atitinka faktines bylos aplinkybes ir negali būti vertinami kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės). Analogiškai vertintini ir prieštaravimai jos ir R. V. parodymuose dėl automobilio registracijos VĮ „Regitra“ aplinkybių. Kasatorės manymu, nepaneigta ir aplinkybė, kad ji važinėjo iš R. V. nupirktu automobiliu KIA CEED. Taip teismai tinkamai neįvertino bylos aplinkybių, kurios galėjo esmingai paveikti teismų išvadas. Kasatorė pažymi, kad teismai jos kaltumą tiesiogiai susiejo su R. V. veiksmais, kurie nepatvirtina apdegusio automobilio atstatomojo remonto, nors ji juo nesidomėjo, žinodama, kad įsigijo nenaują automobilį. Apeliaciniame skunde ji nurodė, kad teismas be pagrindo pripažino teisingomis liudytojos L. S. paaiškinime nurodytas aplinkybes (jog ši neprisimena, ar apžiūrėjo draudžiamą automobilį, nežiūrėjo greičio matuoklio duomenų, nefotografavo) ir nepaneigia to, kad automobilis buvo pateiktas L. S.; teisiamajame posėdyje ši patvirtino mačiusi nurodytą automobilį, o liudytojas M. S. (M. S.) patvirtino, kad draudimo atveju automobilis apžiūrimas visada; teismas šių liudytojų parodymus įvertino ne kitų įrodymų apie jos veiksmų teisėtumą kontekste, bet ta apimtimi, kuri leidžia patvirtinti tik jos kaltumą, o toks įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų nepasisakė.
Kasaciniame skunde nurodyta, kad tendencingos teismų išvados dėl aplinkybės, jog R. V. nesuremontavo automobilio KIA CEED (apdegusio po gaisro). Teismai R. V. versiją atmetė, remdamiesi liudytojų D. G. ir T. Č. parodymais, kad buvo būtina pakeisti šio automobilio pagrindinį valdymo bloką. Apeliaciniame skunde ji teigė, kad D. G. ir T. Č. (dirbantis UAB K. vadybininku) yra suinteresuoti asmenys, nes pagal D. G. pateiktus dokumentus buvo surašytas šio automobilio visiško netinkamumo aktas, o T. Č. teigė, jog KIA automobilius gali remontuoti tik KIA MOTORS. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino šių argumentų. Be to, specialistas J. J., dirbantis K. servise, nurodė, kad šiame servise atliekamas visų modelių automobilių remontas, o specialistas A. Č. (Priešgaisrinės apsaugos departamento darbuotojas), apžiūrėjęs apdegusio automobilio variklio nuotraukas, nurodė, kad jis negali konstatuoti valdymo bloko pažeidimo. Šie specialistų paaiškinimai nepatvirtino liudytojų D. G. ir T. Č. parodymų apie būtiną automobilio valdymo bloko keitimą. Be to, tokios išvados kategoriškumas tik vizualiai apžiūrėjus nuotraukas yra ydingas ir negali būti pripažintas prioritetiniu vertinant kitus įrodymus. Šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismas taip pat neįvertino, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Taip teismai padarė esminį BPK pažeidimą ir dėl to, netinkamai įvertinę įvykio aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – pripažino, kad jos padarytoje veikoje yra nusikaltimų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 236 straipsnio 1 dalyje, sudėtis.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. V. prašo pakeisti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 30 d. nuosprendį, panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 19 d. nutartį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad jis įsigijo ekonomiškai nenaudingą taisyti automobilį ir jo nesuremontavęs imitavo automobilio pardavimą O. S., taip sudarė pagrindą jai kreiptis dėl draudimo išmokos gavimo. Kasatorius mano, kad teismas padarė tokią išvadą, kryptingai vertindamas bylos duomenis ir iškreipdamas liudytojų parodymus dėl galimybės automobilį savarankiškai suremontuoti. Teismas, pripažindamas D. G. surašytą automobilio vertės atkūrimo pažymą tinkamu įrodymu, nevertino esminės aplinkybės, kad ji buvo surašyta ne ikiteisminio tyrimo organams, o joje nurodyta atstatomoji vertė kelis kartus viršija naujo automobilio vertę. Teismas nevertino liudytojų parodymų, jog apdegusio automobilio suremontavimas yra galimas. Apeliacinės instancijos teismas fragmentiškai pasisakė dėl aiškinimo, jog tokį automobilį galima atkurti be didesnių investicijų ir specialios techninės įrangos. Taip teismas, remdamasis nepatikimais duomenimis, padarė abejotiną išvadą dėl automobilio atkūrimo ekonominio nenaudingumo. Teismas, remdamasis šia išvada, grindė ir kitą išvadą – neva jis automobilio neremontavo, todėl negalėjo jo ir parduoti. Kasatoriaus manymu, šios teismo išvados prieštarauja kitoms faktinėms aplinkybėms: automobilis buvo teisėtai parduotas, registruotas nustatyta tvarka, apdraustas pagal galiojančias taisykles (visi šie civiliniai sandoriai pagrįsti dokumentais). Jo veiksmai perkant automobilį, jį suremontuojant, parduodant O. S. nesukūrė jokių žalingų padarinių.
Kasaciniame skunde teigiama, kad nuosprendyje neatskleistas R. V. ir O. S. susitarimo turinys. Teismo vartojama sąvoka „veikė bendrai“ neatskleidžia nei bendro veikimo turinio, nei jo susitarimo ribų. Bendras susitarimas galimas tik susitarus tiek dėl veikimo, tiek dėl jo padarinių, t. y. kaltininkų veiksmų bendrumo. Nenustačius susitarimo ir neatskleidus jo turinio nebelieka teisėto pagrindo taikyti baudžiamąjį įstatymą. Be to, teisės taikymui reikšminga ir tai, kad veikimas grupe be išankstinio susitarimo reiškia, jog veikiantys grupe asmenys ir nesusitarę dėl veikos rezultatų atsako tik už savo veiksmus (jeigu jais pažeisti įstatymai). Nenustačius, kad jis (R. V.) pirkdamas apdegusį automobilį iš anksto buvo susitaręs su O. S. sukčiauti, teismas neturėjo pagrindo padaryti išvadą, jog kaltinamieji iš anksto žinodami, kad automobilis nesuremontuotas, R. V. jį pardavė, O. S. nupirko, abu jį apdraudė, O. S. pranešė apie automobilio vagystę turint tikslą gauti draudimo išmoką. Kasatoriaus manymu, teismo nustatyti jo veiksmai perkant ir parduodant automobilį priežastiniu ryšiu negali būti siejami su O. S. pranešimu policijai apie vagystę ir jos ketinimu gauti draudimo išmoką, nes nenustatytas jo išankstinis susitarimas su O. S. dėl jos veiksmų nupirkus automobilį. Teismas, manydamas, kad O. S. pasikėsino apgaule įgyti draudimo kompanijos lėšas, o jis jai padėjo, priskiria jam O. S. atliktus veiksmus. Kasatoriaus manymu, tokiam priežastiniam ryšiui nustatyti nėra jokių patikimų duomenų. Teismas įrodymus vertino šališkai ir kryptingai, tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.
Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į pagrindinius jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus. Apeliantas teigė, kad teismas, neatskleidęs bendrininkavimo turinio, neturėjo teisėto pagrindo taikyti baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies normų. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nors pirmosios instancijos teismas ir nevertino nuteistųjų vaidmenų pasiskirstymo darant nusikaltimą, tačiau iš nuosprendžio matyti, kad O. S. ir R. V. veikė kartu ir turėjo vieningą tyčią gauti didelės vertės draudimo išmoką. Kasatorius pažymi, jog apeliacinės instancijos teismo manymas, kad jis (R. V.) ir O. S. turėjo vieningą tyčią užvaldyti draudimo bendrovės turtą, prieštarauja pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms. Aplinkybės, kad pašaliniai nematė suremontuoto automobilio, kad jis pažįstamas su O. S., kasatoriaus manymu, negali lemti baudžiamojo įstatymo taikymo. Taip apeliacinės instancijos teismas, nepastebėjęs pirmosios instancijos teismo padarytų teisės taikymo klaidų, apeliacinį skundą išnagrinėjo paviršutiniškai ir fragmentiškai.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Dainius Baraniūnas atsiliepimu į nuteistųjų R. V. ir O. S. kasacinius skundus prašo juos atmesti. Prokuroras nurodo, kad kasatoriai, neigdami savo kaltę padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, ginčija teismų nustatytų įrodymų vertinimą ir nuosprendžio pagrįstumą. Tačiau pagal BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatą, skundų argumentai, liečiantys įrodymų vertinimą ar jų pakankamumą, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai įvertintos skunduose nurodytos aplinkybės, pasisakyta dėl esminių apeliantų argumentų.
Atsiliepime nurodyta, kad teismai savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinti, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis; duomenys patikrinti, atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Kasatorė deklaratyviai teigia, kad teismai padarė BPK 20 straipsnio pažeidimų. Argumentas, kad teismai savo sprendimus grindė tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi, nepagrįstas ir vertintinas kaip subjektyvi kasatorės nuomonė. Prokuroro manymu, nors skundžiamame nuosprendyje teismas ir neįvertino nuteistųjų vaidmenų pasiskirstymo darant nusikaltimą, tačiau iš nuosprendžio turinio matyti, kad O. S. ir R. V. veikė kartu bei turėjo vieningą tyčią gauti didelės vertės draudimo išmoką. Atsakydamas į R. V. kasacinio skundo argumentą, prokuroras pažymi, kad įstatyme neapibrėžta ekonominio nenaudingumo turinio samprata. Atmestini kasatorės argumentai dėl BPK 276 straipsnio pažeidimo, nes bylą nagrinėjant teisme liudytojai J. Š. ir A. S. pakeitė savo parodymus. Apeliacinės instancijos teismas aptarė tokią šių liudytojų poziciją, kritiškai ją vertino ir vadovavosi jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu (kurie duoti iš karto po įvykio, yra nuoseklūs, sutampa su kitais bylos duomenimis), o jų parodymų keitimą įvertino kaip siekimą padėti R. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Prokuroro manymu, nėra pagrindo abejoti teismų išvadomis, pagrįstomis tiek tiesioginiais byloje esančiais įrodymais, tiek vidiniu įsitikinimu, kuris pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vien kasatorių nesutikimas su įrodymų vertinimu ir atitinkamu jų traktavimu nėra pagrindas pripažinti, kad padaryta baudžiamojo proceso pažeidimų ir dėl to naikinti teismų sprendimus.
Kasaciniai skundai atmestini.
Dėl BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies taikymo
Abu kasatoriai teigia, kad teismai įvertino ne visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo apeliacinius skundus, be pagrindo atmetė kai kuriuos skundų argumentus.
Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas bylą nagrinėja teisės taikymo aspektu, ir tai reiškia, kad kasacine tvarka tikrinama, ar anksčiau vykusiose proceso stadijose buvo tinkamai aiškinami ir taikomi įstatymai. Kasacinės instancijos teismas pats naujų įrodymų nerenka, netiria ir nevertina. Kasacinis skundas, vadovaujantis BPK 369 straipsnio 1 dalies nuostatomis, gali būti patenkintas ir teismų sprendimai gali būti pakeisti ar panaikinti, jei kasacinės instancijos teismas nustato, jog pagrįsti kasacinio skundo argumentai apie netinkamai taikytas BK nuostatas ar (ir) padarytus esminius proceso pažeidimus.
Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal teismų praktiką nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes; apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.
Pagal kasacinių skundų argumentus, bylos medžiagą ir teismų sprendimuose išdėstytus motyvus darytina išvada, kad teismas, bylos duomenis pripažindamas įrodymais bei juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus, taip pat teisminio nagrinėjimo metu gautus naujus duomenis (apklausė ekspertus V. L., A. Č., K. centro vadovą J. J., UAB „K.“ serviso vadybininką T. Č., gavo variklio apžiūros protokolą ir kt. rašytinę medžiagą), nuosprendyje išdėstė jų turinį ir motyvus dėl jų vertinimo. Nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas faktines pranešimo apie nebūtą nusikaltimą (tik dėl O. S.) ir pasikėsinimo apgaulės būdu įgyti svetimą turtą (gauti draudimo išmoką) aplinkybes nustatė, remdamasis liudytojų D. G., T. Č., J. Š., A. S., M. R. (M. R.), A. S. (A. S.), M. M., S. A. (S. A.), I. K. (I. K.), J. P. parodymais, specialisto A. Č. paaiškinimu, liudytojos L. S. paaiškinimu, 2008 m. gegužės 30 d. KIA CEED transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. A-08-050, UAB „K.“ 2009 m. spalio 23 d. raštu dėl automobilio KIA CEED remonto kainos bei 2010 m. sausio 12 d. raštu ir kt. Vertindamas įrodymų patikimumą teismas analizavo jų gavimo tvarką, lygino su kitais byloje esančiais įrodymais, nurodydamas, kuriais iš jų remiasi, grįsdamas savo išvadas, o kuriuos atmeta. Apeliacinės instancijos teismas bylą pagal nuteistosios O. S. ir nuteistojo R. V. gynėjo apeliacinius skundus (kurių argumentai pakartoti ir kasaciniuose skunduose) išnagrinėjo, iš esmės tinkamai laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų.
Kasatorė O. S. nesutinka su teismų padaryta išvada, kad R. V. nesuremontavo 2008 m. liepos 18 d. iš L. M. nusipirkto apdegusio automobilio KIA CEED, teigdama, kad ji padaryta, remiantis suinteresuotų asmenų D. G. ir T. Č. parodymais; kasatorius R. V. nesutinka su išvada, kad jis įsigijo taisyti ekonomiškai nenaudingą automobilį. Šie kasatorių argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas dėl iš esmės analogiškų apeliacinių skundų argumentų pasisakė, pažymėdamas, kad nepriklausomi UAB „V.“ ekspertai, realiai matę po gaisro automobilį KIA CEED ir atlikę jo vertinimą, nustatė, kad jo remontas netikslingas, o likutinė vertė – tik 2500 Lt; KIA centro atstovai pateikė iš esmės analogišką išvadą. Teisiamajame posėdyje apklausti tiek D. G. (turintis kilnojamojo turto vertintojo asistento kvalifikaciją (T. 2, b. l. 97), tiek UAB „K.“ serviso vadybininkas T. Č. patvirtino, kad automobilio KIA CEED valdymo blokas buvo sudegęs. Nėra pagrindo nesiremti šių liudytojų parodymais, nes jie nuoseklūs ir neprieštaringi, papildantys vienas kitą ir kitus rašytinius bylos įrodymus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2008 m. gegužės 30 d. KIA CEED transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. A-08-050 buvo parengta turto vertintojos G. G. ir turto vertintojo asistento D. G. (T. 2, b. l. 69–91) pagal UADB „Seesam Lietuva“ užsakymą nustatyti transporto priemonės likutinę vertę žalos atlyginimo tikslu, laikantis 1999 m. gegužės 25 d. Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos, Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos (patvirtinta Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120/2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101) ir kitų teisės aktų nuostatų. Tai, kad šis dokumentas buvo surašytas dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios, o jame nurodyta automobilio KIA CEED atkuriamoji vertė kelis kartus viršija naujo automobilio vertę, priešingai kasatoriaus R. V. manymui, neduoda pagrindo jį vertinti kaip netinkamą įrodymą, nes jis atitinka dokumentams, turintiems reikšmės nusikalstamai veikai tirti, keliamus reikalavimus, nustatytus BPK 95 straipsnyje, 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl O. S. apeliacinio skundo argumento, kad byloje apklaustų specialistų paaiškinimai nepatvirtino liudytojų D. G. ir T. Č. parodymų apie automobilio valdymo blokų keitimą, pažymėdamas, kad specialistas (J. J.) nepaneigė aplinkybės, jog valdymo blokas buvo paveiktas ugnies. Priešingai kasatorės argumentui, tai, kad J. J. teigė, jog K. servise atliekamas visų modelių automobilių remontas, o specialistas A. Č. nurodė, jog iš nuotraukų negali konstatuoti automobilio valdymo bloko pažeidimo, nereiškia, kad jais paneigti liudytojų D. G. ir T. Č. parodymai apie būtiną automobilio valdymo bloko keitimą. Be to, šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad ir liudytoja L. M., iš kurios R. V. nusipirko apdegusį automobilį KIA CEED, teisiamajame posėdyje paaiškino, jog ji su vyru, broliu, kuris remontuoja mašinas, tarėsi, ar remontuoti šį automobilį; brolis pasakė, kad to automobilio tiesiog neverta remontuoti (T. 4, b. l. 166). Tai taip pat patvirtina teismų padarytą išvadą, kad nagrinėjamu atveju automobilį taisyti buvo ekonomiškai nenaudinga. Liudytojų parodymai apie galimybę suremontuoti apdegusį automobilį (o ne šiuo konkrečiu atveju automobilį KIA CEED) šios išvados nepaneigia.
O. S. teigia, kad liudytojų J. Š. ir A. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, neturi įrodomosios reikšmės, o nuosprendžio išvada dėl šių parodymų prioriteto prieš R. V. versiją neteisėta, bei kad nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nenustatyta BPK 276 straipsnio pažeidimų vertinant šiuos liudytojų parodymus.
Teisiamojo posėdžio protokolas (T. 4, b. l. 86–88, 88–89) patvirtina, kad teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktu, siekdamas patikrinti kitas nustatytas bylos aplinkybes, pagarsino liudytojų A. S. ir J. Š. (UAB „G.“ darbuotojai) parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnams (pagarsinti A. S. parodymai, duoti 2009 m. vasario 25 d. (T. 1, b. l. 34–35), J. Š. parodymai, duoti 2009 m. vasario 24 d. (T. 1, b. l. 37). Teismas liudytojų J. Š. ir A. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, vertino kaip netiesioginius įrodymus ir jais rėmėsi pagrįsdamas aplinkybę, kad UAB „G.“ servise automobilis KIA nebuvo remontuojamas (dažomas). Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl analogiško O. S. apeliacinio skundo argumento, nenustatė BPK 276 straipsnio pažeidimų, pažymėdamas, kad liudytojai J. Š. ir A. S. teisme pakeitė savo parodymus, todėl vadovaujasi jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo duoti iš karto po įvykio, yra nuoseklūs ir sutampa su kitais bylos duomenimis.
Pritartina kasatorei, kad teismas, perskaitęs liudytojų A. S. ir J. Š. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, neteisingai rėmėsi BPK 276 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią gali būti perskaityti tik parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme. Tačiau remiantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti liudytojo parodymai. Nors pirmosios instancijos teismas, perskaitydamas liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, vadovavosi ne BPK 276 straipsnio 4 dalimi, o 1 dalimi, šis pažeidimas laikytinas neesminiu, neturėjusiu įtakos nuosprendžio pagrįstumui. A. S. ir J. Š. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (kurie buvo ištirti teisiamajame posėdyje), turėjo reikšmės teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, liudytojų parodymus, kitus rašytinius bylos įrodymus (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-35/2011, 2K-179/2010, 2K-92/2009, 2K-451/2007 ir kt.). Pažymėtina, kad šie liudytojų A. S. ir J. Š. parodymai patvirtino liudytojų M. R., A. S. (UAB „G.“ darbuotojai) parodymus, kad R. V. netvarkė automobilio KIA UAB „G.“ servise.
Atmestinas kasatorės argumentas, jog apeliacinės instancijos teismas (kaip ir pirmosios instancijos teismas) tik konstatavo, kad jos ir R. V. parodymuose yra prieštaravimų (dėl aplinkybių, ar O. S. iki nusipirkdama automobilį žinojo, kad jis buvo remontuojamas, ar automobilį registruojant VĮ „Regitra“ jis buvo apžiūrėtas), tačiau nepasisakė, kurio vieno iš jų parodymai apie šias aplinkybes atitinka faktines. Apeliacinės instancijos teismas turi išnagrinėti ir pasisakyti dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, o šis argumentas nelaikytinas esminiu. Bylos įrodymais neabejotinai nustatyta, kad automobilis KIA CEED nebuvo suremontuotas, jo pardavimo O. S. sutartis buvo fiktyvi, o registruojant jį VĮ „Regitra“ transporto priemonė nebuvo apžiūrėta.
O. S. teiginys, kad nebuvo paneigta aplinkybė, jog ji važinėjo iš R. V. nupirktu automobiliu KIA CEED, neatitinka teismų sprendimų turinio, nes juose ši aplinkybė paneigta liudytojų (O. S. kaimynų ir bendradarbių) duotais parodymais.
Priešingai kasatorės tvirtinimui, abiejų instancijų teismų atliktas liudytojų M. S. ir L. S. (draudimo bendrovės „PZU Lietuva“ vadybininkai, surašę 2008 m. spalio 4 d. ir 2008 m. lapkričio 2 d. transporto priemonės draudimo liudijimus) duotų parodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes teismai atsižvelgė į L. S. teisiamame posėdyje duotų parodymų prieštaravimus jos ikiteisminio tyrimo metu pateiktame paaiškinime nurodytoms aplinkybėms, bei į M. S. parodymus, kad neprisimena aplinkybių, kaip apdraudė šį automobilį.
Darytina išvada, kad nagrinėjant bylą esminių BPK pažeidimų, sutrukdžiusių priimti teisingą nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, nepadaryta.
Dėl BK 22 straipsnio 1 dalies ir 182 straipsnio 2 dalies taikymo
Kasatoriai, ginčydami jų nuteisimą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, teigia, kad jų veiksmuose nėra šios nusikalstamos veikos sudėties. R. V. teigia ir tai, kad nenustatyta jo ir O. S. vieninga tyčia gauti didelės vertės draudimo išmoką, neatskleistas jų susitarimo turinys, kad tarp jų veiksmų nėra priežastinio ryšio.
Kasacinės instancijos teismas tikrindamas, ar teismai tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis), sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes.
Bendrininkavimas yra tyčinės veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Konstatuojant bendrininkavimą būtina nustatyti objektyviuosius (kelių asmenų dalyvavimą darant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumą) ir subjektyviuosius (susitarimas ir tyčia) požymius. Susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMTgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-218/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-218/2009">2K-P-218/2009</a>, 2K-229/2008, 2K-275/2007). Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, ir konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis).
Šioje byloje O. S. ir R. V. nuteisti už tai, kad veikdami kaip bendravykdytojai pasikėsino apgaule įgyti didelės vertės draudimo išmoką: R. V., įsigijęs apdegusį automobilį KIA CEED (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), realiai jo nesuremontavęs, jį (kaip techniškai tvarkingą) 2008 m. lapkričio 21 d. tariamai pardavė O. S.; 2008 m. lapkričio 21 d. O. S., dalyvaujant ir R. V., jį apdraudė KASKO draudimu (36 800 Lt sumai); 2009 m. sausio 27, 29 d. O. S. policijai ir draudimo bendrovei melagingai pranešė, kad šis automobilis pagrobtas; taip jie pasikėsino apgaule įgyti draudimo išmoką, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių (draudimo kompanijos darbuotojams suabejojus automobilio vagystės aplinkybėmis, pinigai nebuvo išmokėti).
Teismas iš nuteistųjų bendrai atliktų veiksmų turinio sudarant tariamą automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, jį registruojant „Regitroje“ (jie bendru prašymu patvirtino, kad KIA CEED duomenys nepasikeitę (nors pagal R. V. parodymus jis keitė variklį), dėl to „Regitros“ darbuotojai pagal nustatytą tvarką automobilio realiai neapžiūrėjo), apdraudžiant draudimo bendrovėje, sprendė, kad nuteistieji buvo iš anksto susitarę padaryti sukčiavimą. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu pažymėjo, kad nuteistieji buvo geri pažįstami (O. S. ir R. V. žmona V. V. yra draugės), todėl jie turėjo galimybę aptarti visas nusikalstamos veikos padarymo detales. Pažymėtina ir tai, kad 2009 m. sausio 27 d., kai tariamai buvo pavogtas automobilis KIA CEED, O. S. buvo kartu su V. V.
Teismas konstatavo, kad apgaulė pasireiškė šiais veiksmais: nuteistieji, iš anksto žinodami, jog automobilis KIA CEED nebuvo suremontuotas, sudarė šio automobilio pirkimo–pardavimo sutartį (R. V. pardavė, O. S. – pirko), jį apdraudė draudimo bendrovėje, O. S. melagingai pranešė (policijos pareigūnams ir draudimo bendrovei „PZU Lietuva“) apie jo vagystę. Nustatydamas apgaulę nuteistųjų veiksmuose, teismas atkreipė dėmesį ir į tą aplinkybę, kad 2008 m. liepos 18 d. R. V. iš L. M. už 4100 Lt (pagal pirkimo dokumentus) nupirktą apdegusį automobilį KIA CEED 2008 m. spalio 4 d. apdraudė 38 400 Lt, o 2008 m. lapkričio 21 d. O. S. šį automobilį (pagal pirkimo–pardavimo sutartį parduotas jai už 1900 Lt, o pagal nuteistųjų parodymus – už 35 000 Lt) KASKO draudimu apdraudė toje pačioje draudimo bendrovėje 36 800 Lt (nors civilinės atsakomybės draudimu automobilį apdraudė tik vienam mėnesiui). Nuteistųjų veiksmų turinys rodo, kad jie veikė kartu, jų veiksmai buvo tarpusavyje suderinti, iš to išplaukia neabejotina išvada, kad jie turėjo vieningą iš anksto susiformavusią tyčią gauti didelės vertės draudimo išmoką. Nuteistųjų veiksmai atitinka BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.
Dėl BK 236 straipsnio 1 dalies taikymo
O. S. pripažinta kalta padarius vieną iš BK 236 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytų alternatyvių nusikalstamų veikų – pranešimą apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Melagingas pranešimas apie nebūtą nusikaltimą yra aktyvūs veiksmai, kuriais institucijoms, nurodytoms BK 236 straipsnyje, pranešama apie tariamai padarytą, rengiamą nusikaltimą arba pasikėsinimą jį padaryti. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra baigta, kai BK 236 straipsnio 1 dalyje nurodytoms institucijoms bet kokia forma perduodama melaginga informacija (apie žinomai nebūtą nusikaltimą).
Teismai nustatė, kad O. S., būdama įspėta pagal BK 236 straipsnį dėl atsakomybės už melagingą pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, tai patvirtinusi savo parašu, policijos pareigūnams melagingai pranešė apie tai, kad 2009 m. sausio 27 d., nuo 20.00 iki 23.00 val., Vilniuje, iš (duomenys neskelbtini) buvo pagrobtas jai priklausantis automobilis KIA CEED (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). Šios aplinkybės nustatytos, padarius įrodymais pagrįstą ir motyvuotą išvadą apie tai, kad automobilio KIA CEED (apdegusio po gaisro) R. V. nesuremontavo ir O. S. nenusipirko važiuojančio KIA automobilio. Bylos aplinkybės leido teismams padaryti išvadą, kad O. S., pranešdama policijai apie pavogtą automobilį, žinojo ir suprato, jog jos pateikiama informacija neatitinka tikrovės, t. y. ji veikė tiesiogine tyčia. O. S. veiksmai atitinka BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir nenustačiusi BPK 369 straipsnyje išvardytų pagrindų juos keisti ar naikinti, palieka juos galioti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistųjų O. S. ir R. V. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Olegas Fedosiukas
Antanas Klimavičius
