Baudžiamoji byla Nr. 2K-138/2013
Teisminio proceso Nr. 1-40-1-00454-2011-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
1.2.23.2; 2.2.2.2.7; 2.3.4.6.2; 2.3.6.4.5.1; 2.4.7
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. gynėjos advokatės Kristinos Pugačienės kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio.
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 14 d. nuosprendžiu J. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių, 302 straipsnio 1 dalį – 35 paroms arešto.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai mėnesių. Pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 14 d. nuosprendis pakeistas. J. S. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 259 straipsnio 1 dalies į 260 straipsnio 1 dalį ir paskirta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su pagal BK 302 straipsnio 1 dalį paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams vienam mėnesiui.
Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria pritaikytas BK 75 straipsnis ir nuteistajam J. S. bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams.
Nuosprendžio dalis dėl J. S. nuteisimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį palikta nepakeista, nuteistojo J. S. apeliacinis skundas atmestas. Dėl šios apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalies kasacinių skundų nepaduota.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Ranonio pranešimą,
n u s t a t ė:
J. S. pirmosios instancijos teismo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas už tai, kad, neturėdamas tikslo platinti, 2011 m. lapkričio mėnesį Šiaulių mieste neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 27,6858 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, neteisėtai gabeno šias narkotines medžiagas iki savo gyvenamosios vietos – buto, esančio Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), kur 25,3466 g kanapių ir jų dalių neteisėtai laikė iki 2011 m. lapkričio 24 d. 23 val. 55 min., kol jas kratos metu surado ir paėmė policijos pareigūnai, o 2,3392 g kanapių ir jų dalių 2011 m. lapkričio 24 d. apie 23 val. 30 min., pasiėmęs iš namų, neteisėtai gabeno prie Architektų g. 26, Šiaulių m., esančio namo, kur 2011 m. lapkričio 24 d. apie 23 val. 45 min. buvo sulaikytas policijos pareigūnų ir narkotinės medžiagos buvo rastos bei paimtos kratos metu.
Apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį BPK 328 straipsnio 1, 3 punktų pagrindu, konstatavęs, kad nuosprendis keičiamas dėl jame išdėstytų teismo išvadų neatitikties bylos aplinkybėms bei netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, ir J. S. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 259 straipsnio 1 dalies į 260 straipsnio 1 dalį.
Apeliacinės instancijos nustatė tokias įrodyta pripažintos nuteistojo J. S. nusikalstamos veikos aplinkybes: J. S., turėdamas tikslą platinti, 2011 m. lapkričio mėnesį Šiaulių mieste neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 27,6858 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, neteisėtai gabeno šias narkotines medžiagas iki savo gyvenamosios vietos – buto, esančio Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), kur 25,3466 g kanapių ir jų dalių neteisėtai laikė iki 2011 m. lapkričio 24 d. 23 val. 55 min., kol jas kratos metu surado ir paėmė policijos pareigūnai, o 2,3392 g kanapių ir jų dalių 2011 m. lapkričio 24 d. apie 23 val. 30 min., pasiėmęs iš namų, neteisėtai gabeno prie Architektų g. 26, Šiaulių m., esančio namo, kur 2011 m. lapkričio 24 d. apie 23 val. 45 min. buvo sulaikytas policijos pareigūnų ir narkotinės medžiagos buvo rastos bei paimtos kratos metu.
Kasaciniu skundu nuteistojo J. S. gynėja prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 14 d. nuosprendį.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, dėl kurių priimtas nuosprendis turi būti panaikintas.
Nuteistojo gynėja teigia, kad J. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, jog „jeigu kas nors iš pažįstamų būtų prašęs parduoti (...), aš būčiau pardavęs“, negali būti vertinami kaip įrodymas, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, nes jis, įsigydamas, gabendamas ir laikydamas narkotines medžiagas, nenorėjo ir nesiekė jų parduoti pažįstamiems asmenims, t. y. jis veikė netiesiogine tyčia, o šios kaltės formos nepakanka veikai pagal BK 260 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti. Gynėja teigia, kad nuteistasis veikė nekonkretizuota (neapibrėžta) tyčia („jeigu būtų paprašę, būčiau pardavęs“), todėl darytina išvada, jog, nesant padarinių (narkotinių medžiagų platinimo), negalima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Gynėja pažymi, kad nuteistojo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, subjektyviųjų požymių, ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys ir byloje ištirti įrodymai nepatvirtina, jog J. S., įsigydamas ir laikydamas narkotines medžiagas, turėjo tikslą jas platinti. Gynėjos manymu, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, sudėties, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (kasacinės nutartys Nr. 2K-84/2007; 2K-781/2007; 2K-4/2009; 2K-36/2009; 2K-75/2009), pagal kurią, sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi:1) šių medžiagų kiekis; 2) jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės; 3) paruoštų vartoti dozių skaičius; 4) tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas; 5) ar kaltininkas anksčiau yra platinęs narkotines medžiagas; 6)ar buvo susitarimas su vartotoju. Nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nuomone, iš visų šių aplinkybių, reikšmingos yra nustatytos šios: kiekis bei paruoštų vartoti dozių, patvirtinančių turėtą tikslą platinti narkotines medžiagas, skaičius. Tačiau, gynėjos įsitikinimu, šios aplinkybės nepatvirtina, kad J. S. turėjo tikslą platinti narkotines medžiagas. Pasak jos, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl tikslo platinti narkotines medžiagas, ignoravo reikšmingas bylos aplinkybes (kad nuteistasis šias medžiagas pats vartoja; tai, kad jis anksčiau nėra platinęs narkotinių medžiagų; kad jis nebuvo susitaręs su vartotoju).
Kasaciniame skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, nuosprendį grindė įrodymais, kurie nebuvo renkami ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjami teisiamajame posėdyje. Nurodoma, kad teismas, remdamasis vien tuo, kad 2011 m. lapkričio 20 d. narkotinė medžiaga buvo supakuota į 35 atskirus maišelius, o 2011 m. lapkričio 24 d. pas nuteistąjį rasti 34 maišeliai, padarė neteisingą išvadą, jog jis nevartoja jų taip intensyviai, kaip teigia, ir iš to sprendžia apie tikslą jas platinti. Pažymima, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje nebuvo aiškintasi, kada iki 2011 m. lapkričio 20 d. ir kokį narkotinių medžiagų kiekį J. S. buvo įsigijęs vartoti ir kada pradėjo vartoti 2011 m. lapkričio 20 d. įgytas narkotines medžiagas.
Atsiliepimu į nuteistojo J. S. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė A. Japertienė prašo skundą atmesti.
Prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas patikrintas apeliacine tvarka ir priimtas nuosprendis, kuriuo pakeistas pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir J. S. padaryta nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 259 straipsnio 1 dalies į 260 straipsnio 1 dalį. Atsiliepime pažymėta, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos galima konstatuoti, jog apeliacinės instancijos teismas šioje byloje tinkamai įgyvendino įrodymų vertinimo taisykles, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad vertindamas įrodymus apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK nuostatas. Nenustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis būtų pagrįstas įrodymais, gautais neteisėtais būdais, arba įrodymai būtų nepatikimi. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, yra įvykdyta svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – įvertintas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Prokurorė teigia, kad nepagrįstas nuteistojo argumentas apie tai, kad jis įsigydamas, gabendamas ir laikydamas narkotines medžiagas nenorėjo ir nesiekė jų parduoti pažįstamiems asmenims, t. y. jo nusikalstamoje veikoje nebuvo tiesioginės tyčios, o netiesioginės tyčios nepakanka veikai pagal BK 260 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti. Pažymėtina, kad nors teismas ir nenustatė, jog pas J. S. rasta narkotinė medžiaga buvo parduota, tačiau rastų kanapių kiekis, jų supakavimo būdas ir įsigijimo aplinkybės, tai, kad J. S. pirminių parodymų metu net nurodė kainą, už kurią jis būtų pardavęs pas jį rastas narkotines medžiagas, tik patvirtino faktą, kad J. S. turėjo tikslą platinti narkotines medžiagas. Nors kasatorius ir nurodo, kad kanapes įsigijo tik asmeniniam vartojimui, neturėdamas tikslo jų platinti, tai prieštarauja bylos įrodymams bei teismo nustatytoms faktinėms veikos padarymo aplinkybėms. Tai, kad J. S. ir pats vartojo narkotines medžiagas, nuteistojo veiksmų vertinimui reikšmės neturi. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, prokurorė daro išvadą, kad teismas išsamiai ištyrė visus byloje esančius tiek tiesioginius, tiek netiesioginius įrodymus, patvirtinančius J. S. kaltumą dėl narkotinių medžiagų įgijimo, gabenimo ir laikymo, turint tikslą jas platinti.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BK 260 straipsnio 1 dalies taikymo
BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba už pardavimą ar kitokį narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimą. BK 259 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti. Šios nusikalstamos veikos yra atribojamos pagal objektyvųjį nusikaltimo sudėties požymį – narkotinių ar psichotropinių medžiagų pardavimą ar kitokį platinimą bei subjektyvųjį požymį – nusikalstamos veikos padarymo tikslą. J. S. nebuvo kaltinamas pardavęs ar kitaip platinęs narkotines ar psichotropines medžiagas, jo nusikalstamų veiksmų kvalifikavimą lemia subjektyvusis požymis – tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagas turėjimas arba neturėjimas. Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys, nusikalstamos veikos padarymo tikslas įrodinėjamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant klausimą dėl kaltininko kaltės, jo turėto tikslo disponuojant narkotinėmis (psichotropinėmis) medžiagomis, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas anksčiau jas yra platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju ir kiti objektyvūs bylos duomenys (kasacinės nutartys Nr. 2K-482/2011; 2K-629/2011; 2K-473/2012; kt.).
Kaip matyti iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių, abu teismai nustatė identiškus įrodyta pripažintos J. S. nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius. Vienintelis šių teismų išvadų skirtumas yra nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – tikslo platinti įsigytas, gabentas ir laikytas narkotines medžiagas turėjimas arba neturėjimas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad J. S. tokio tikslo neturėjo, o apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą. Pagal šio teismo nuosprendžio formuluotes nuteistasis J. S. turėjo tikslą platinti visas jo įsigytas, laikytas ir gabentas narkotines medžiagas, nors pats teismas nustatė, kad jis pats tokias medžiagas vartoja ir dalį jų jau buvo suvartojęs.
Pirmosios instancijos teismas nuteistojo J. S. veiksmų perkvalifikavimą iš BK 260 straipsnio 1 dalies į 259 straipsnio 1 dalį argumentavo tuo, kad J. S. neigė turėjęs tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines medžiagas. Pasak teismo, ši aplinkybė nenustatyta nei ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų visuma, nei ji pasitvirtino teisme analizuojant ir vertinant įrodymus. Prokuroras dėl šios nuosprendžio dalies padavė apeliacinį skundą.
Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, laikydamas, kad teismas neatsižvelgė į pirminius nuteistojo J. S. parodymus ir juos užrašiusios pareigūnės paaiškinimus teisme. Pasak apeliacinės instancijos teismo, apylinkės teismas, atmetęs nuteistojo versiją dėl jam daryto psichologinio spaudimo, padarė prieštaringas išvadas dėl J. S. parodymų. Iš naujo įvertinęs bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas nustatė nuteistojo tikslą platinti narkotines medžiagas ir atitinkamai pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Minėta, kad tuo atveju, jei narkotinės ar psichotropinės medžiagos nebuvo parduotos ar kitaip platintos, kaltininko veiksmai gali būti kvalifikuojami pagal BK 260 straipsnio 1 dalį tik nustačius, kad jie buvo atlikti, turint tikslą tas medžiagas parduoti ar kitaip platinti. Toks tikslas suponuoja kaltininko tiesioginę tyčią darant šią nusikalstamą veiką. Kaip ir bet kurios kitos įrodinėtinos byloje aplinkybės, tikslo platinti narkotines medžiagas įrodymams keliami tie patys reikalavimai. Asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Būtent dėl to vienas iš duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltumą, rinkimo būdų yra BPK 189 straipsnyje numatyta ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekama įtariamojo apklausa. Pagal šio straipsnio 3 dalį prokuroro iniciatyva įtariamąjį apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas tuo atveju, kai manoma, kad bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamasis gali pakeisti savo parodymus arba pasinaudoti teise atsisakyti duoti parodymus. Prokuroras tokios iniciatyvos nerodė, nors įtariamojo J. S. parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnei dėl tikslo parduoti narkotines medžiagas yra dviprasmiški ir įtariamasis dar ikiteisminio tyrimo metu juos pakeitė, aiškindamas tokio tikslo neturėjęs.
Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas gali būti apklaustas kaip liudytojas. Pirmosios instancijos teismas šiuos procesinius veiksmus atliko ir paskelbė ginčijamus J. S. parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnei bei apklausė ją pačią, tačiau iš jų padarė tik tokią išvadą, kad J. S. teiginiai dėl jam taikyto psichologinio spaudimo yra nepagrįsti. Dėl tikslo platinti narkotines medžiagas teismas padarė pirmiau nurodytą išvadą, kad ši aplinkybė nenustatyta nei ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų visuma, nei ji pasitvirtino teisme analizuojant ir vertinant įrodymus, tačiau teismas, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, nepateikė jokių tokią išvadą pagrindžiančių argumentų.
Apeliacinės instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į tokį BPK pažeidimą ir ėmėsi jį taisyti, pats analizuodamas ir vertindamas bylos duomenis dėl nuteistojo J. S. tikslo platinti narkotines medžiagas. Tačiau ta analizė ir vertinimas grindžiami neteisingu įtariamojo parodymų ikiteisminio tyrimo pareigūnui traktavimu kaip įrodymu, kuris tiesiogiai kartu su kitais įrodymais vertintinas pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Tokių parodymų panaudojimo ribos apibrėžtos BPK 276 straipsnio 4 dalyje – jie skirti byloje esantiems įrodymams patikrinti, be to, padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzcyLzIwMDU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-372/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-372/2005">2K-372/2005</a>; 2K-431/2006; 2K-592/2010; 2K-461/2011; 2K-545/2012). Taigi pirmiausia turi būti išanalizuoti ir įvertinti visi bylos duomenys, atitinkantys įrodymams keliamus reikalavimus, ir tuo pagrindu, atsižvelgiant ir į jų patikrinimo BPK 276 straipsnio 4 dalyje nurodytomis priemonėmis rezultatus, daromos atitinkamos išvados. Apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas šių reikalavimų neatitinka. Pagrindinis apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad nuteistasis J. S. turėjo tikslą platinti narkotines medžiagas, yra pirminiai nuteistojo parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnei. Tuo metu įtariamasis J. S. aiškino 35 gramus kanapių įsigijęs sau, ketindamas jas surūkyti. Byloje nustatyta, kad nuteistasis iš tikrųjų vartoja tokias narkotines medžiagas, jo šlapime rasta 9-karboksitetrahidrokanabinolio, kuris yra kanapių ir jų dalių liekana. Vėliau J. S. parodė, kad tuo atveju, jeigu kas nors būtų prašęs, būtų dalį narkotinės medžiagos pardavęs. Tolesnėse apklausose ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme J. S. neigė tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines medžiagas. Apeliacinės instancijos teismui pateiktuose nuteistojo J. S. atsikirtimuose į prokuroro apeliacinį skundą, kurį prokuroras argumentavo ir pirminiais nuteistojo parodymais ikiteisminio tyrimo pareigūnei, nuteistasis išdėstė savą tokių parodymų vertinimą, teigdamas, kad jie nepatvirtina aplinkybės, jog neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis metu turėjęs tiesioginę tyčią tas medžiagas parduoti arba kitaip platinti.
Analogiški argumentai išdėstyti ir nuteistojo gynėjos baigiamojoje kalboje nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas nepadarė jokių išvadų šiuo klausimu, kuris yra esminis taikant BK 260 straipsnio 1 dalį, taip pažeisdamas BPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimus.
Nurodyti BPK reikalavimų pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, todėl šio teismo nuosprendžio dalis dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pakeitimo naikintina ir ši bylos dalis perduotina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Kadangi pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam J. S. iki nuosprendžio įsiteisėjimo buvo paliktos kardomosios priemonės rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, nuteistasis turi būti paleistas iš laisvės atėmimo vietos.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio dalį dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 14 d. nuosprendžio pakeitimo ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
J. S. paleisti iš laisvės atėmimo vietos.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Alvydas Pikelis
Vladislovas Ranonis
