Baudžiamoji byla Nr. 2K–131/2013
Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00536-2010-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.20.15; 1.2.20.16(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. vasario 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimanto Baumilo, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Albino Sirvydžio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. (V. Š.) gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 5 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 13 d. nutarties.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 5 d. nuosprendžiu V. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnį 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda, 246 straipsnio 1 dalį – 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 straipsnio 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. Š. galutinė subendrinta bausmė paskirta 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda. Bankrutuojančios VšĮ „L.“ vardu pareikštas civilinis ieškinys dėl 50 410 Lt turtinės žalos patenkintas iš dalies: iš V. Š. bankrutuojančiai VšĮ „L.“ priteista 15 236 Lt. Iš V. Š. priteista 6 Lt proceso išlaidų valstybei.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartimi nuteistojo V. Š. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Sirvydžio pranešimą ir susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
V. Š. pagal BK 245 straipsnį ir 246 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nevykdė Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 19 d. sprendimo dėl bankroto bylos iškėlimo VšĮ „L.“, nesusijusio su bausmėmis, būtent: 2010 m. lapkričio 22 d. UAB „Panevėžio bankrotų administravimo biuro“ patalpose, esančiose Panevėžyje, Beržų g. 4, būdamas supažindintas su 2010 m. lapkričio 19 d. administratoriaus UAB „Panevėžio bankrotų administravimo biuro“ įgalioto asmens V. K. įsakymu ne vėliau kaip per 10 d. nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, t. y. 2010 m. lapkričio 4 d., perduoti visą VšĮ „L.“ turtą, atsisakė perduoti administratoriaus įgalioto asmens V. K. žinion VšĮ „L.“ priklausantį 15 236 Lt vertės automobilį „Opel Vivaro“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir šį Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 19 d. nutartimi areštuotą turtą paslėpė bei laikė nenustatytoje vietoje.
Kasaciniu skundu nuteistojo V. Š. gynėjas prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 5 d. nuosprendį bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį ir baudžiamąją bylą V. Š. nutraukti.
Skunde kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes teismai netinkamai pritaikė BK 2 straipsnio 4 dalies, 245 straipsnio, 246 straipsnio 1 dalies nuostatas, taip pat proceso teisės normas pripažįstant atskirus duomenis įrodymais bei pažeidė jų vertinimo principus, t. y. padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, o apeliacinės instancijos teismas dar ir nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo esminių argumentų, todėl esmingai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Kasatorius teigia, kad teismai nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių būtinybę šioje byloje taikyti baudžiamąją atsakomybę, kuri yra kraštutinė priemonė (lot. ultima racio) ginant visuomenę nuo įvairių teisės pažeidimų, ir nepagrįstai atmetė gynybos argumentus, jog pirmiausia civilinio proceso tvarka turėjo būti sprendžiamas automobilio valdymo teisėtumo klausimas, todėl šioje byloje civiliniai teisiniai santykiai kriminalizuoti nesant faktinio ir teisinio pagrindo.
Kasatorius pažymi, kad baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį trauktinas tik toks asmuo, kuris yra atsakingas už teismo sprendimo vykdymą ir kuris veikia tiesiogine tyčia, t. y. suvokia, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to nori. BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma vien tik nustačius teismo sprendimo neįvykdymo faktą, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir (ar) administracinio proceso įstatymų uždavinys, todėl baudžiamoji atsakomybė už teismo sprendimo nevykdymą turėtų būti taikoma tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti jo įvykdymą civilinio ir (ar) administracinio proceso priemonėmis (pvz., kasacinės nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDcvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-47/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-47/2009">2K-47/2009</a>; 2K-584/2010; 2K-08/2012).
Nagrinėjamu atveju V. Š. pagal BK 245 straipsnį nuteistas nepagrįstai, nes visų pirma turėjo būti išnaudotos civilinės procesinės priemonės – VšĮ „L.“ administratorius turėjo kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka dėl automobilio „Opel Vivaro“ išreikalavimo iš V. Š. kaip jo valdomo be teisinio pagrindo (CK 4.95 straipsnis).
Taip pat kasatorius pažymi, kad teismo sprendimas yra individualus teisės aktas, skirtas konkrečiam subjektui. Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 19 d. nutartimi V. Š., kaip įmonės vadovas, buvo įpareigotas per 10 d. nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo perduoti administratoriui ar jo įgaliotam asmeniui visą įmonės turtą pagal balansą ir visus dokumentus; nevykdant šio įpareigojimo, jam (įmonės vadovui) gali būti skirta bauda iki 10 000 Lt. Visus šiuos įpareigojimus V. Š., kaip įmonės vadovas, įvykdė. Tuo tarpu pagal 2007 m. spalio 3 d. automobilio panaudos sutartį Nr. 1-002 V. Š., kaip privatus asmuo, buvo teisėtas automobilio „Opel Vivaro“ valdytojas ir Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 19 d. nutartimi nebuvo įpareigotas perduoti bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui pagal panaudos sutartį valdomo automobilio „Opel Vivaro“. 2010 m. lapkričio 30 d. raštu V. Š. informavo UAB „Panevėžio bankrotų administravimo biuro“ įgaliotą asmenį V. K., kad dėl automobilio „Opel Vivaro“ su juo yra sudaryta panaudos sutartis Nr. 1-002, galiojanti iki 2017 m. spalio 2 d.
Šiuo atveju, neperduodamas pagal panaudos sutartį valdomo automobilio, V. Š. veikė kaip sutarties šalis, ginanti savo teisę naudotis pagal galiojančią panaudos sutartį jam perduotu turtu. Tuo tarpu administratoriaus įgaliotas asmuo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punktu, 17 straipsniu ir manydamas, kad panaudos sutartis VšĮ „L.“ teismui iškėlus bankroto bylą pasibaigė, turėjo teisę civilinio proceso tvarka kreiptis į teismą dėl automobilio „Opel Vivaro“ išreikalavimo iš V. Š. kaip valdomo be teisinio pagrindo.
Be to, bankroto administratorius V. Š., kaip panaudos gavėją, tinkamai, laiku ir nedviprasmiškai raštu neinformavo apie panaudos sutarties nutraukimą (byloje nėra jokių rašytinių įrodymų), juolab kad buvo tariamasi dėl galimybės toliau naudotis automobiliu. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad bankroto administratoriui nepranešus kitai sutarties šaliai apie ketinimą nevykdyti ankščiau sudarytos sutarties, ši turi būti vykdoma laikantis bendrųjų sutarčių vykdymą reglamentuojančių teisės normų (kasacinė nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-261/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-261/2011">3K-3-261/2011</a>, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNjYwLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-660/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-660/2012">2A-660/2012</a>).
Taigi, nors šioje byloje buvo įmanoma ir nebuvo jokių teisinių kliūčių, civilinio proceso normose numatytomis galimybėmis nebuvo pasinaudota, o iš karto buvo imtasi baudžiamosios atsakomybės. Taip buvo pažeistas proporcingumo reikalavimas taikyti konkrečioje situacijoje adekvačias priemones ir nevaržyti asmens teisių daugiau, nei tai yra būtina numatytiems tikslams pasiekti. Anot kasatoriaus, tik civilinio proceso tvarka konstatavus, kad panaudos sutartis pasibaigusi ir V. Š. privalo automobilį perduoti administratoriui, nes valdo neteisėtai, bei toliau jam sąmoningai nevykdant šio teismo sprendimo, buvo galima spręsti dėl V. Š. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn.
Be to, teismai visiškai neatsižvelgė į Panevėžio apygardos teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartį, kuria netenkintas bankrutuojančios VšĮ „L.“ administratoriaus prašymas paskirti baudą buvusiam VšĮ „L.“ vadovui V. Š. už VšĮ „L.“ turto –automobilio „Opel Vivaro“ neperdavimą bankroto administratoriui. Šioje nutartyje konstatuota, kad ginčas kilo ne dėl to, kad V. Š. neperduoda įmonės turto ir dokumentų kaip bendrovės vadovas, o dėl to, kad kelia teisinį ginčą kaip su VšĮ „L.“ sudarytos panaudos sutarties šalis, ginanti teisę naudotis sutarties pagrindu jam perduotu turtu. Taigi jau šioje nutartyje konstatuota, kad yra kilęs civilinio pobūdžio ginčas dėl teisės, spręstinas civilinio proceso tvarka.
Duodamas parodymus teisme, V. Š. visas šias aplinkybes buvo išdėstęs, tačiau teismai jų nevertino, neatsižvelgė į Panevėžio apygardos teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartimi konstatuotas aplinkybes ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Atsižvelgdamas į tai, kad V. Š., kaip privatus fizinis asmuo, besinaudojantis panaudos sutarties pagrindu jam perduotu automobiliu Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 19 d. nutartimi nebuvo įpareigotas perduoti šio turto, automobiliu naudojosi pagal panaudos sutartį, kuri civilinio proceso tvarka nebuvo nuginčyta, ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu nekonstatuota, jog jis automobilį valdo be teisėto pagrindo, kasatorius daro išvadą, kad nėra jokio įstatyme numatyto pagrindo pripažinti, jog V. Š., neperduodamas automobilio bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui V. K., nevykdė teismo sprendimo. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad V. Š. ir bankroto administratoriaus ginčas turėjo būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka, todėl teismai, pripažinę V. Š. kaltu pagal BK 245 straipsnį, nesant jo veikoje šio baudžiamojo nusižengimo sudėties, netinkamai taikė BK 2 straipsnio 4 dalies ir 245 straipsnio normas.
Taip pat apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl apeliacinio skundo motyvų, kad V. Š. nepagrįstai nuteistas pagal BK 246 straipsnio 1 dalį, nes yra netinkamas šio nusikaltimo subjektas, ir tik formaliai atmetė apeliacinio skundo argumentus dėl BK 246 straipsnio 1 dalies taikymo. Pagal BK 246 straipsnio 1 dalį atsako asmuo, kuris paslėpė, sunaikino ar sugadino aprašytą, areštuotą ir jam patikėtą turtą. Taigi neužtenka, kad asmeniui būtų žinoma, jog turtui uždėtas areštas, nes fiziniui asmeniui toks turtas turi būti ir patikėtas, be to, jis turi būti įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už šio turto perleidimą, paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą.
Bylos duomenimis, turto arešto aktas dėl VšĮ „L.“ turto arešto įregistruotas 2010 m. birželio 19 d. 15.36 val., akto įregistravimo pagrindas – Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 19 d. nutartis, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad automobilis „Opel Vivaro“ kaip areštuotas turtas būtų patikėtas V. Š. saugoti ir jis būtų įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 246 straipsnį kaip tai nustatyta BK 151 straipsnio 4 dalyje, CPK 678 straipsnio 1 dalies 12 punkte, 619 straipsnyje. Taigi V. Š. BK 246 straipsnio prasme nėra tinkamas atsakomybės subjektas, nes nepaslėpė jam patikėto areštuoto turto; automobilis jam buvo perduotas naudoti pagal panaudos sutartį, o ne turto arešto aktą. Teisme V. Š. paaiškino, kad automobilis nėra paslėptas, jis yra teisėtas jo valdytojas, panaudos sutartis nepanaikinta, yra kilęs ginčas dėl teisės naudotis automobiliu po bankroto bylos iškėlimo, tačiau bankroto administratorius nėra kreipęsis į teismą dėl automobilio, jo manymu, V. Š. valdomo be teisinio pagrindo išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, kasatorius daro išvadą, kad teismai, pripažindami V. Š. kaltu pagal BK 246 straipsnio 1 dalį, nenustatę jo veikoje nusikaltimo sudėties, netinkamai pritaikė BK 2 straipsnio 4 dalį ir 246 straipsnio 1 dalį, be to, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų, todėl padarė esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo nuteistojo V. Š. gynėjo kasacinį skundą tenkinti iš dalies: panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pasisakė tik dėl dalies nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentų. Teismas pateikė motyvuotas išvadas dėl BK 245 straipsnio, tačiau nepasisakė dėl BK 246 straipsnio 1 dalies taikymo, t. y. neatsakė į nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, jog V. Š. nėra tinkamas BK 246 straipsnio 1 dalyje aprašytos veikos subjektas. Abiejų instancijų teismai nesiaiškino ir savo sprendimuose nepasisakė, ar areštuotas automobilis „Opel Vivaro“ buvo patikėtas V. Š. ir kokiu pagrindu, ar V. Š. buvo įpareigotas jį saugoti ir įspėtas dėl atsakomybės už jo paslėpimą. Taigi apeliacinės instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo apeliaciniame skunde ginčijamų aplinkybių ir nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, nepateikė motyvuotų išvadų dėl dalies apeliacinio skundo esminių argumentų (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3 dalis), taip padarydamas esminių BPK pažeidimų. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų prokuroras nepasisako, nes jie savo turiniu iš esmės atitinka nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriuos iš naujo privalo patikrinti ir įvertinti apeliacinės instancijos teismas.
Nuteistojo V. Š. gynėjo advokato kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BK 245 straipsnio taikymo
BK 245 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis.
Įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Taigi BK 245 straipsnio baudžiamojo nusižengimo norma saugoma vertybė – teismų sprendimų privalomumas.
Teismo sprendimas yra individualus teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Teismo sprendimas laikomas įvykdytu, kai atliekami veiksmai, tiksliai atitinkantys jo turinį, o jo nevykdymas – tai susilaikymas nuo teismo sprendimu nustatytos pareigos vykdymo, turint objektyvią galimybę tai padaryti. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį trauktinas tik toks asmuo, kuris yra atsakingas už teismo sprendimu nustatytų pareigų vykdymą ir kuris veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokdamas, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėdamas. Taigi traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį, būtina aiškiai identifikuoti asmens pareigų (įpareigojimų, draudimų) pagal teismo sprendimą, kurio nevykdymu jis kaltinamas, turinį.
Šioje byloje V. Š. pateikto kaltinimo pagal BK 245 straipsnį esmė yra ta, kad jis nevykdė Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 19 d. nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo VšĮ „L.“, t. y. pagal šį teismo sprendimą įpareigotas perduoti bankrutuojančios įmonės administratoriui ar jo įgaliotam asmeniui visą VšĮ „L.“ turtą neperdavė į įmonės balansą įrašyto VšĮ „L.“ priklausančio automobilio „Opel Vivaro“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Teismų nuosprendžio ir nutarties aprašomosiose (nustatomosiose) dalyse, detalizuojant kaltinimą, nurodytas ir kitas teisės taikymo aktas, t. y. kad V. Š., supažindintas su 2010 m. lapkričio 19 d. administratoriaus UAB „Panevėžio bankrotų administravimo biuro“ įgalioto asmens V. K. įsakymu ne vėliau kaip per 10 d. nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (2010 m. lapkričio 4 d.) perduoti visą VšĮ „L.“ turtą, atsisakė perduoti jam minėtą automobilį.
Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 19 d. nutarties, kuria VšĮ „L.“ iškelta bankroto byla ir už kurios nevykdymą V. Š. nuteistas pagal BK 245 straipsnį, rezoliucinėje dalyje, be kita ko, nurodyta, kad ne vėliau kaip per 10 d. nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos įmonės VšĮ „L.“ vadovas (direktorius) V. Š. privalo perduoti administratoriui (UAB „Panevėžio bankrotų administravimo biurui“) arba jo įgaliotam asmeniui M. K. visą įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus; nevykdant šio įpareigojimo, jam gali būti skirta bauda iki 10 000 Lt.
Byloje nustatyta, kad V. Š. perdavė administratoriaus įgaliotam asmeniui V. K. visus VšĮ „L.“ dokumentus ir turtą, išskyrus šios įmonės automobilį „Opel Vivaro“. Be to, dėl šio automobilio VšĮ „L.“ ir V. Š. buvo sudaryta panaudos sutartis Nr. 1-002, pasirašyta 2007 m. spalio 3 d. ir galiojanti iki 2017 m. spalio 2 d. Nuteistasis V. Š. neneigia neperdavęs automobilio „Opel Vivaro“ bankrutuojančios įmonės administratoriui ar jo įgaliotam asmeniui ir tokius savo veiksmus aiškina tuo, kad pagal Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 19 d. nutartį jis nebuvo įpareigotas to padaryti. Su tokia kasatoriaus pozicija nėra teisinio pagrindo nesutikti, nes ją pagrindžia nagrinėjamu atveju aktualių teisės normų turinys ir bylos įrodymų visuma. Nors teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos duomenis, tačiau vertindami juos neatsižvelgė į BK 245 straipsnio taikymui teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, todėl esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, be to, neteisingai interpretavo ir taikė Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, o tai lėmė ir netinkamą BK 245 straipsnio taikymą.
Pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus; jeigu asmuo, kurį teismas įpareigojo per jo nustatytą terminą perduoti administratoriui visus dokumentus, šių dokumentų neperduoda arba perduoda ne visus dokumentus, teismas arba teisėjas gali skirti jam iki 10 000 Lt baudą.
Pagal to paties įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punktą, jei per 30 d. nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos administratorius pranešė suinteresuotiems asmenims, kad įmonės sudarytų sutarčių, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė, nevykdys, šios sutartys (tarp jų nuomos, panaudos), išskyrus darbo sutartis ir sutartis, iš kurių kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės, laikomos pasibaigusiomis, o dėl šios priežasties atsiradę reikalavimai yra tenkinami šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka.
Iš pirmiau nurodytos Panevėžio apygardos teismo nutarties rezoliucinės dalies matyti, kad šis teismas V. Š. įpareigojo perduoti administratoriui (arba jo įgaliotam asmeniui) VšĮ „L.“ turtą kaip šios įmonės vadovą vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punktu. Pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas V. Š. pagal BK 245 straipsnį ir atmesdamas jo parodymus, kuriais jis automobilio neperdavimą administratoriaus įgaliotam asmeniui aiškino galiojančia automobilio panaudos sutartimi, reikšminga aplinkybe pripažino tai, kad, be to, jog Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 19 d. nutartimi V. Š. buvo įpareigotas perduoti visą įmonės turtą, tarp jų – ir automobilį, administratoriaus įgaliotas asmuo V. K., vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punkto nustatyta tvarka, nutraukė 2007 m. spalio 3 d automobilio panaudos sutartį, sudarytą V. Š. ir VšĮ „L.“, todėl V. Š. privalėjo perduoti administratoriaus įgaliotam asmeniui įmonės automobilį. Taigi teismas pripažino, kad šioje situacijoje pagal teismo nutartį V. Š. buvo įpareigotas ne tik kaip VšĮ „L.“ vadovas, bet ir kaip sandorio šalis, sudaręs sutartį su šia įmone, t. y. įpareigojo V. Š. perduoti automobilį ir Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu. Tačiau tiek iš Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1, 4 punktų nuostatų, tiek iš ir Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 19 d. nutarties turinio tokios išvados teismas daryti negalėjo.
Kaip matyti iš Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punkto, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės sudarytos sutartys vykdytinos, nebent per 30 d. nuo teismo nutarties iškelti bankroto įsiteisėjimo dienos administratorius praneša suinteresuotiems asmenims, kad įmonės sudarytų sutarčių, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė, nevykdys; tokiu atveju šios sutartys (tarp jų nuomos, panaudos), išskyrus darbo sutartis ir sutartis, iš kurių kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės, laikomos pasibaigusiomis, o dėl šios priežasties atsiradę reikalavimai yra tenkinami šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Taigi Panevėžio apygardos teismas, priimdamas 2010 m. birželio 19 d. nutartį, negalėjo priimti sprendimų dėl įmonės sudarytų sutarčių su suinteresuotais asmenimis galiojimo, nes ši kompetencija priskirtina administratoriui. Tokia išvada išplaukia ne tik iš Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punkto nuostatų, bet ir šio įstatymo 17 straipsnio, pagal kurį administratorius šio įstatymo nustatyta tvarka ir atvejais gali vykdyti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus iki bankroto bylos iškėlimo (1 dalis); administratorius per šio įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punkte nustatytą terminą turi pranešti suinteresuotiems asmenims apie priimtą sprendimą toliau vykdyti įmonės sutartis, sudarytas iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (2 dalis). Tokį Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 19 d. nutarties turinio aiškinimą patvirtina ne tik aptariamo įstatymo nuostatos, bet ir faktiniai bylos duomenys. Pažymėtina, kad po bankroto bylos iškėlimo VšĮ „L.“ šios įmonės administratoriaus įgaliotas asmuo V. K., V. Š. paprašius leisti naudotis automobiliu „Opel Vivaro“, buvo parengęs šio automobilio nuomos sutartį, tačiau V. Š. atsisakė ją sudaryti dėl administratoriaus pasiūlyto mėnesinio 200 Lt mokesčio, nes pageidavo naudotis automobiliu neatlygintinai. Taigi po bankroto bylos iškėlimo VšĮ „L.“ įmonės administratoriaus įgaliotas asmuo ne tik reikalavo iš V. Š. perduoti automobilį jam, bet ir, remdamasis Įmonių bankroto įstatymo jam suteiktais įgaliojimais, tarėsi su V. Š. dėl galimybės leisti šiam toliau naudotis automobiliu.
Pažymėtina ir tai, kad dėl automobilio neperdavimo administratoriaus įgaliotam asmeniui V. K., šis kreipėsi į teismą dėl baudos skyrimo V. Š. Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto pagrindu, tačiau Panevėžio apygardos teismas 2011 m. kovo 24 d. nutartimi šį prašymą atmetė, konstatuodamas, kad: automobilio panaudos sutarties terminas yra iki 2017 m. spalio 2 d.; nors administratorius automobilio naudotojui V. Š. pranešė, kad sutarties terminas pasibaigė, bet V. Š. su tuo nesutinka, nurodo, kad turi teisę automobiliu naudotis sutartimi nustatytą terminą; šiuo atveju kilo civilinio pobūdžio ginčas dėl teisės – administratorius siekia sutartį nutraukti, laiko ją pasibaigusia, o panaudos gavėjas V. Š. su tuo nesutinka; kilęs ginčas turi būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka, administratorius šia tvarka turi teisę išreikalauti turtą – automobilį „Opel Vivaro“ iš V. Š. kaip valdomo be teisinio pagrindo, jeigu sutartis pasibaigė (Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punktas, 17 straipsnis); ginčas kilo ne dėl to, kad V. Š. neperduoda įmonės turto ir dokumentų, kaip bendrovės vadovas, o dėl to, kad kelia ginčą kaip VšĮ „L.“ sudarytos panaudos sutarties šalis, ginanti teisę naudotis sutarties pagrindu perduotu jam turtu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šio teismo sprendimo ir jame nurodytų aplinkybių teismai arba nevertino (pirmosios instancijos teismas), arba vertino netinkamai (apeliacinės instancijos teismas), taip nesilaikydami BPK 20 straipsnio reikalavimų.
Taigi išdėstytų aplinkybių visuma patvirtina, kad Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 19 d. nutartimi V. Š., kaip VšĮ „L.“ vadovas, buvo įpareigotas perduoti šios įmonės turtą ir dokumentus, tačiau kaip suinteresuotas asmuo ir įmonei priklausančio automobilio panaudos sutarties šalis, dėl kurios tolesnio galiojimo pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas turėjo įgaliojimus spręsti įmonės administratorius (ir jais naudojosi), V. Š. nebuvo įpareigotas perduoti įmonės automobilio, valdomo nenuginčytos panaudos sutarties, dėl kurios galiojimo tarp V. Š. ir administratoriaus kilo civilinio pobūdžio ginčas, pagrindu. Vadinasi, V. Š., kaip įmonės vadovas, įvykdė visas jam pagal Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 19 d. nutartį nurodytas pareigas ir tai reiškia, kad jo veiksmuose nėra BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo požymio – teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo. Kartu pripažintina, kad ta apimtimi, kuria V. Š. Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 19 d. nutartimi nebuvo įpareigotas perduoti įmonės automobilio, jis negali būti pripažintas ir tinkamu BK 245 straipsnyje numatytos veikos subjektu. Be to, kaip minėta pirmiau, atsakomybė pagal BK 245 straipsnį galima tik esant tiesioginei tyčiai, o iš byloje susidariusios situacijos daryti išvados, kad V. Š. suvokė, jog nevykdo teismo sprendimu jam nustatytos pareigos ir to norėjo, negalima, nes jis, remdamasis teisiniais argumentais, kėlė ginčą dėl panaudos sutartimi jam suteiktų teisių ir pareigų galiojimo, t. y. V. Š., nors ir pripažino, kad administratoriaus įgaliotas asmuo reikalavo perduoti automobilį, priėmė dėl to įsakymą, siuntė įspėjimus, kuriais įpareigojo jį perduoti automobilį, tačiau tokius administratoriaus įgalioto asmens veiksmus laikė neteisėtais ir juos, kaip panaudos sutarties šalis, ginčijo, taigi byloje nėra pakankamai duomenų pripažinti V. Š. veikus tiesiogine tyčia nevykdant teismo sprendimo. Iš esmės iš nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytos neteisėtos veikos aplinkybių matyti, kad V. Š. neteisėti veiksmai reiškėsi tuo, jog jis nevykdė administratoriaus įgalioto asmens V. K. įsakymo, o ne teismo sprendimo, tačiau dėl kitų teisės taikymo aktų, apart teismų sprendimų, nevykdymo asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, pripažindami V. Š. kaltu padarius BK 245 straipsnyje numatytą veiką, netinkamai aiškino ir taikė Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, BK 245 straipsnį ir, netinkamai vertindami reikšmingas bylos aplinkybes, padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą. Kadangi V. Š. veiksmuose nėra BK 245 straipsnyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, baudžiamoji byla jam nutrauktina (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 382 straipsnio 2 punktas).
Dėl BK 246 straipsnio 1 dalies taikymo
Pagal BK 246 straipsnio 1 dalį V. Š. nuteistas už tai, kad paslėpė Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 19 d. nutartimi areštuotą turtą – automobilį „Opel Vivaro“ ir laikė jį nenustatytoje vietoje.
Nuteisdamas V. Š. pagal BK 246 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas daugiausia dėmesio skyrė automobilio vertės nustatymui ir faktui, kad šį teismo nutartimi areštuotą automobilį V. Š. paslėpė. Skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka, nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde ginčijo ir tai, kad V. Š. nėra BK 246 straipsnio 1 dalyje aprašytos veikos subjektas, t. y. skunde nurodė analogiškus argumentus, kurie išdėstyti kasaciniame skunde – kad teismo nutartimi areštuotas turtas – automobilis V. Š. nebuvo patikėtas ir jis nebuvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už šio turto neišsaugojimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl šių gynėjo apeliaciniame skunde keliamų atsakomybės pagal BK 246 straipsnį sąlygų nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kaip ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, pasisakyta tik dėl to, kad transporto priemonė buvo areštuota, šio turto buvimo vieta nežinoma, paskelbta tarptautinė jo paieška, t. y. V. Š. automobilį paslėpė, taip pat teismas V. Š. atsakomybę pagal BK 246 straipsnio 1 dalį grindė jo žinojimo apie šio turto areštą faktu. Taigi apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl V. Š. nuteisimo pagal BK 246 straipsnio 1 dalį pagrįstumo ir teisėtumo, neatsakė į visus apeliaciniame skunde keliamus klausimus (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys), dėl kurių, kaip teisės taikymo ir aiškinimo klausimų, pasisakytina šioje nutartyje.
Pagal BK 246 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas paslėpė, sunaikino ar sugadino aprašytą, areštuotą ir jam patikėtą turtą arba turtą, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, arba šį turtą neteisėtai perleido kitam asmeniui.
BK 246 straipsnyje aprašyta nusikalstama veika padaroma aktyviomis alternatyviomis veikomis – turto paslėpimu, sunaikinimu, sugadinimu ar neteisėtu perleidimu kitam asmeniui. Šių veikų subjektas – asmuo, kuriam patikėtas aprašytas, areštuotas turtas arba turtas, į kurį nuosavybės teisė laikinai apribota, atitinkamai ir šios nusikalstamos veikos dalykas – turtas, kuris aprašytas, areštuotas ir kaltininkui patikėtas arba kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas.
Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 19 d. nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones VšĮ „L.“: areštuoti VšĮ „L.“ lėšas sąskaitoje, visą materialų turtą, kurį surasti ir aprašyti pavestina ieškovo pasirinktam antstoliui, uždraudžiant šį turtą perleisti tretiesiems asmenims.
Teismai nustatė, kad Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 19 d. nutartimi buvo areštuotas visas VšĮ „L.“ turtas. Ši nutartis, kuri prilyginama turto arešto aktui, buvo įregistruota Turto arešto aktų registre įstatymų nustatyta tvarka. Teismai pripažino, kad teismo nutartimi areštavus visą VšĮ „L.“ materialų turtą (teismo nutartyje jis neidentifikuotas), areštuotas buvo ir šios įmonės automobilis „Opel Vivaro“. Šis nustatytas turto arešto faktas ir kartu vienas iš BK 246 straipsnio nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių neginčijamas ir kasaciniame skunde.
Tačiau, be turto arešto, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 246 straipsnį būtina nustatyti ir tokio areštuoto turto patikėjimo kaltininkui aplinkybę, reikšmingą sprendžiant tiek dėl šiame straipsnyje numatytos veikos subjekto, tiek dėl jos dalyko požymių. Kaip minėta, pagal Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 19 d. nutartį surasti ir aprašyti visą VšĮ „L.“ turtą buvo pavesta ieškovo pasirinktam antstoliui, tačiau, bylos duomenimis, į antstolį nebuvo kreiptasi ir turto aprašymo veiksmai nebuvo atlikti. Ši aplinkybė nagrinėjamos bylos kontekste yra reikšminga sprendžiant automobilio patikėjimo V. Š. klausimą.
Vykdydamas teismo nutartį areštuoti turtą, antstolis turto arešto akto nesurašo, tačiau sudaro areštuojamo turto aprašą (CPK 675 straipsnio 3 dalis, 677 straipsnis). Turto aprašo forma, kuria antstolis privalo vadovautis aprašydamas areštuotą turtą, nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 10 priede, kur nurodyta, kad skolininkui, turto saugotojui (administratoriui) išaiškinama, kad perduoto saugoti (administruoti) turto išeikvojimas, perleidimas ar paslėpimas, taip pat nusikalstamas šio turto sunaikinimas ar sužalojimas, jeigu tai padaro saugotojas (administratorius), baudžiamas įstatymų nustatyta tvarka; už perduoto saugoti (administruoti) turto praradimą, trūkumą ar sužalojimą žalą atlygina saugotojas įstatymų nustatyta tvarka. Automobilio paieškos paskelbimo metu V. Š. nebebuvo VšĮ „L.“ vadovas ir automobilį valdė bei juo naudojosi tik kaip panaudos sutarties šalis, taigi turtas jam buvo patikėtas sutarties, o ne kitu teisiniu pagrindu. Ieškovo pasirinktas antstolis į jį dėl automobilio aprašymo nesikreipė, turto aprašo, kuriuo jis galėjo būti paskirtas automobilio saugotoju ir kartu įspėtas dėl atsakomybės už šio turto neišsaugojimą ar kitokius su juo susijusius neteisėtus veiksmus, nesudarė. Taigi, areštavus įmonės turtą, tačiau nesikreipus į antstolį ir šio turto, kartu ir automobilio, nesuradus, jo neaprašius, V. Š., kuriam nors ir buvo žinoma apie įmonės turto areštą, tačiau kuris turto arešto pagrindu nebuvo paskirtas šio turto saugotoju bei įspėtas dėl atsakomybės už šio turto neišsaugojimą, negali būti pripažinta, kad BPK 246 straipsnio prasme automobilis jam buvo patikėtas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvados V. Š. atsakomybę grindžiant jo žinojimo apie VšĮ „L.“ turto areštą faktu arba tai, kad V. Š. automobilis buvo patikėtas panaudos sutarties pagrindu, yra nepakankamos pripažinti, jog jam automobilis buvo patikėtas taip, kaip reikalaujama pagal BK 246 straipsnio 1 dalį.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 246 straipsnio 1 dalį, būtent objektyviuosius šios veikos – patikėto turto ir subjekto, kuriam toks turtas patikėtas – požymius. Šių požymių V. Š. veiksmuose nenustačius, pripažintina, kad jo veiksmuose nėra ir BK 246 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėties, todėl baudžiamoji byla jam nutrauktina (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 382 straipsnio 2 punktas).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 382 straipsnio 2 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 5 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį.
Baudžiamąją bylą pagal BK 245 straipsnį ir 246 straipsnio 1 dalį V. Š. nutraukti, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisėjai Rimantas Baumilas Aldona Rakauskienė
Albinas Sirvydis
