Baudžiamoji byla Nr. 2K-146-895/2020
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-15137-2017-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.3.3; 2.1.7.4.4; 2.1.15.3.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. birželio 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Prano Kuconio ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. gegužės 7 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 14 d. nutarties.
Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu V. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 137 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Priteista solidariai iš V. D. ir E. K. nukentėjusiajam R. P. 11 117,89 Eur turtinei ir 13 333,33 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 500 Eur atstovavimo išlaidų.
Priteista solidariai iš V. D. ir E. K. Šiaulių teritorinei ligonių kasai 9710,43 Eur nukentėjusiojo R. P. gydymo išlaidoms atlyginti.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 14 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. gegužės 7 d. nuosprendis pakeistas – priteista iš V. D. ir E. K. nukentėjusiajam R. P. po 250 Eur proceso išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Šioje byloje taip pat nuteistas E. K.. Dėl jo kasacinių skundų negauta.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. V. D. nuteistas už tai, kad dėl neatsargumo sunkiai sužalojo žmogų pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, t. y. 2017 m. kovo 30 d. apie 8.35 val. Kelmės r., (duomenys neskelbtini), esančiame miške, 10/7 sklype, nelegaliai dirbdamas miško darbininku – pjūklininku, vykdydamas miško kirtimo darbus, pažeisdamas Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministro 1996 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 208 patvirtintų Miško darbų saugos taisyklių DT 1–96 (toliau – ir Taisyklės) 65 punktą (dirbo motorpjūkliu neturėdamas reikiamos kvalifikacijos ir tą kvalifikaciją patvirtinančio dokumento), 44, 45 ir 51 punktus (neįsitikino (prieš pradėdamas pjauti medį), kad pavojingoje zonoje (apie kertamą medį dvigubo pjaunamo medžio aukščio spinduliu, bet ne mažiau kaip 10 m) nėra kitų asmenų), 46 punktą (nesilaikė minimalaus leidžiamo 2,5 pjaunamų medžių aukščio atstumo tarp dviejų pjovėjų), nupjaudamas 25,8 m ilgio eglę užvertė ją ant nukentėjusiojo R. P. ir padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą, kuris pasireiškė nuosprendyje aprašytais sužalojimais.
2. Šioje byloje pagal BK 176 straipsnio 1 dalį taip pat nuteistas E. K.. Teismų sprendimų dalis dėl jo nuteisimo kasacine tvarka neapskųsta.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistasis V. D. prašo panaikinti nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl jo nuteisimo pagal BK 137 straipsnio 3 dalį ir bylą jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 137 straipsnio 3 dalį ir padarė neteisingas išvadas dėl šios nusikalstamos veikos sudėties požymių V. D. veikoje egzistavimo.
3.2. Nuteistasis V. D. nėra nusikalstamos veikos, nustatytos BK 137 straipsnio 3 dalyje, subjektas, todėl teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad jis buvo atsakingas už Taisyklių reikalavimų laikymąsi ir kad būtent dėl jo kaltės buvo sužalotas R. P.. Nors nuteistasis V. D. ir nukentėjusysis R. P. dirbo nelegaliai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad tiek V. D., tiek R. P. buvo darbuotojai, o E. K. – jų darbdavys. Dėl to, konstatavus darbo santykius, taikytinos aukštesnės teisinės galios teisės akto – Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo nuostatos, kad darbdavio pareiga yra sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais (11, 20, 25 straipsniai), darbdavys turi užtikrinti darbuotojų instruktavimą ir mokymą (27 straipsnis), darbuotojas turi pareigą vykdyti įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos norminių dokumentų reikalavimus ir darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus, su kuriais jie supažindinti ir apmokyti juos vykdyti (33 straipsnis). Apeliacinės instancijos teisme apklausta 2018 m. kovo 16 d. specialisto išvadą byloje pateikusi specialistė J. R. parodė, kad darbdavys (E. K.) neturėjo teisės leisti asmenims dirbti pjovėjais, jeigu jie neturėjo atitinkamos kvalifikacijos ir tai patvirtinančio pažymėjimo, kad priežastinį ryšį lėmė tai, jog netinkamai buvo organizuotas darbas, pjovimo darbuose nedalyvavo pavojingų darbų vadovas, pjovėjai buvo vienas arti kito. Nors Taisyklėse nurodyta, kad jos taikomos visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, V. D. miške dirbo ne kaip fizinis asmuo savarankiškai, o darbdavio naudai, todėl su Taisyklėmis jį turėjo supažindinti ir darbo saugą darbo vietoje užtikrinti darbdavys. Atsakomybės už Taisyklių nesilaikymą iš V. D. būtų galima reikalauti tik tokiu atveju, jei E. K., kaip darbdavys, būtų įvykdęs visus Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo reikalavimus, supažindinęs V. D. su Taisyklėmis, užtikrinęs jų laikymąsi ir miško kirtimo darbų kontrolę darbų vietoje. Tačiau darbdavys E. K. ne tik nesudarė su V. D. darbo sutarties, bet ir nesupažindino su Taisyklių reikalavimais, neinstruktavo apie darbų saugą, leido jam dirbti nepaprašęs kvalifikacijos pažymėjimo, nurodė vietas, kuriose dirbti, todėl jis turėjo užtikrinti, kad tarp pjovėjų darbo vietų būtų Taisyklių reikalavimus atitinkantis atstumas, kad kiekvieno pjovėjo pjaunami medžiai nekristų į kito pjovėjo darbo teritoriją.
3.3. Teismai nuteistojo V. D. kaltę grindė ne ištirtais įrodymais, o prielaidomis, netinkamai nustatė priežastinį ryšį ir tai turėjo įtakos nepagrįstam V. D. nuteisimui. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad V. D. R. P. sužalojusią eglę pjovė nesilaikydamas reikiamo atstumo tarp pjovėjų, o ne R. P. neatsargiai priartėjo prie V. D. pjaunamos eglės. Nors teismai konstatavo, kad V. D. nesilaikė saugaus atstumo, nes nežinojo, koks jis turi būti, tačiau teisės aktų reikalavimų nežinojimas savaime nereiškia jų pažeidimo. Nukentėjusysis R. P. nurodo baigęs miško pjovėjų mokymus, taigi turėjo žinoti, kokie saugūs atstumai nustatyti Taisyklėse. Tačiau byloje nėra aiškios įvykio vietos apžiūros schemos, todėl nėra galimybės vertinti įvykio situacijos. Nukentėjusiojo R. P., liudytojo P. G., paties nuteistojo V. D. paaiškinimai taip pat nesudaro galimybės nustatyti įvykio vietos faktinių aplinkybių, nes tai yra subjektyvūs aiškinimai. Byloje nėra objektyvių duomenų, kokio dydžio buvo darbo teritorijos, ar jose išlaikyti Taisyklėse nustatyti atstumai, kad V. D. pjauta eglė nukrito už Taisyklių reikalaujamos 2,5 pjaunamo medžio aukščio ribos, kad ji nukrito ne V. D., o R. P. darbo teritorijoje, todėl negalima spręsti, kad V. D., o ne pats nukentėjusysis R. P. nesilaikė Taisyklių ir dėl to buvo sužalotas. Be to, 2018 m. kovo 16 d. specialisto išvadoje nėra konstatuota, kad būtent V. D. nesilaikė saugaus atstumo, kad jo veiksmai buvo nelaimingo atsitikimo tiesioginė priežastis. Kartu specialisto išvadoje nurodyta, kad nelaimingam atsitikimui kilti įtakos turėjo ir paties R. P. veiksmai. Byloje nustatyta, kad V. D. pjaunama eglė kliudė R. P., tačiau nėra duomenų, kad V. D., prieš pjaudamas medį, neįsitikino, kad jo virtimo trajektorijoje nėra kito pjovėjo. Pats V. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme paaiškino, kad prieš pjaudamas įsitikino, jog R. P. yra toli, ir tada pjovė medį. Jis negalėjo numatyti, kad R. P. ateis į pavojingą zoną, todėl jo veiksmuose nėra kaltės.
3.4. Teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio pažeidimus. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis nemotyvuotas, teismas apsiribojo nukentėjusiojo, nuteistųjų, liudytojų parodymų, specialistų išvadų ir kitų rašytinių įrodymų perrašymu, nepateikė šių įrodymų analizės bei teisinio vertinimo. Dėl to, nuosprendyje nesant byloje ištirtų įrodymų išsamaus vertinimo ir teisės normų taikymo pagrindimo, teismo padarytos išvados, kad V. D., o ne jo darbdavys E. K. turėjo užtikrinti Taisyklių laikymąsi ir kad V. D., o ne pats nukentėjusysis R. P. kaltas dėl to, kad buvo sužalotas, yra nepagrįstos. Apeliacinės instancijos teismas šių įrodymų vertinimo ir motyvavimo trūkumų nepašalino.
3.5. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas byloje pareikštą civilinį ieškinį, pažeidė BPK 113 straipsnio 2 dalį, o apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo neištaisė tiek, kiek buvo prašoma nuteistojo V. D. gynėjo apeliaciniame skunde. Šioje byloje civilinei ieškovei Šiaulių teritorinei ligonių kasai ir nukentėjusiajam R. P. turtinė ir neturtinė žala priteista solidariai iš nuteistųjų V. D. ir E. K., tačiau teismų sprendimuose nėra jokių motyvų, kodėl taikoma būtent solidarioji darbuotojo (V. D.) ir darbdavio (E. K.) atsakomybė. Teismai, priimdami sprendimą dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš abiejų nuteistųjų solidariai, nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.264 straipsnio nuostatomis, kuriose įtvirtinta samdančio darbuotojus asmens atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės, kasacinės instancijos teismo praktika dėl šio straipsnio nuostatų taikymo, taip pat Lietuvos Respublikos darbo kodekso 283 straipsnio 2 dalimi.
4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
4.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami bylą, esminių BPK pažeidimų nepadarė ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teismai pagrįstai nustatė, kad V. D. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, ir tinkamai jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 137 straipsnio 3 dalį. Teismai visas bylos aplinkybes ir įrodymus išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei pateikė motyvuotas išvadas tiek dėl bylos įrodymų vertinimo, tiek dėl teisės normų taikymo.
4.2. Teismai pagrįstai konstatavo, kad V. D. veika yra nusikalstama ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 137 straipsnio 3 dalį, nes jis dėl neatsargumo sunkiai sužalojo nukentėjusįjį R. P., pažeisdamas specialias elgesio saugumo taisykles – Miško darbų saugos taisyklių 44, 45, 46, 51, 65 punktų reikalavimus. 2018 m. kovo 16 d. specialisto išvada bei specialisto paaiškinimai teisme patvirtina, kad Taisyklėse nustatyti specialūs miško darbų, kuriuos įvykio metu atliko V. D., saugos reikalavimai, jos taikomos visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, todėl V. D. privalėjo jų laikytis bei atsako už jų pažeidimą. Pats V. D., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, iš esmės pripažino, kad pažeidė Taisykles, nes sutiko atlikti darbus, nežinodamas saugos reikalavimų bei neturėdamas reikiamos kvalifikacijos.
4.3. Teismai pagrįstai konstatavo, kad V. D. veiksmai – medžio (eglės) nupjovimas pažeidžiant Miško darbų saugos taisykles, lėmė bei buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios medis užvirto ant kito pjovėjo – nukentėjusiojo R. P. ir dėl to jam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, t. y. tarp V. D. padarytų teisės akto nustatytų specialaus elgesio saugumo taisyklių pažeidimų bei atsiradusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Teismų išvados dėl V. D. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįstos pakankamais įrodymais.
4.4. Nustatyta, kad nusikalstamą veiką prieš nukentėjusįjį R. P. padarė tiek nuteistasis V. D., tiek kitas nuteistasis E. K., t. y. Šiaulių teritorinė ligonių kasa išlaidas dėl nukentėjusiojo gydymo patyrė bei nukentėjusiajam turtinė ir neturtinė žala buvo tiesiogiai padaryta abiejų nuteistųjų nusikalstamais veiksmais. Dėl to teismai teisingai taikė BPK bei CK nuostatas dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo ir pagrįstai priteisė solidariai iš nuteistųjų V. D. ir E. K. nuosprendyje nurodytas pinigų sumas turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Kasatoriaus argumentai nepaneigia solidariosios atsakomybės prezumpcijos ir nesuteikia pagrindo keisti teismų sprendimų.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo V. D. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BK 137 straipsnio 3 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo
6. Pagal BK 137 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles. Šios nusikalstamos veikos sudėtį sudaro: veika, pasireiškianti įstatymais ar kitais teisės aktais įtvirtintų specialaus elgesio taisyklių pažeidimu, sveikatos sutrikdymo padariniai (sunkus sveikatos sutrikdymas), priežastinis ryšys tarp veikos ir kilusių įstatyme nurodytų padarinių bei neatsargi kaltė, t. y. nusikalstamas pasitikėjimas arba nusikalstamas nerūpestingumas.
7. Nuteistasis V. D. kasaciniame skunde teigia, kad jis pagal BK 137 straipsnio 3 dalį nuteistas nepagrįstai, nesant jo veikoje šio nusikaltimo sudėties požymių. Šis teiginys grindžiamas tuo, kad V. D. nėra tinkamas nusikalstamos veikos, nustatytos BK 137 straipsnio 3 dalyje, subjektas, nes neatsako už jam inkriminuotų Miško darbų saugos taisyklių reikalavimų pažeidimą, nėra tiesioginio priežastinio ryšio tarp jo veikos ir kilusių padarinių, taip pat kaltės.
8. Pažymėtina, kad BK 137 straipsnio 3 dalies dispozicija suformuluota kaip blanketinė norma, kuri neteisėtų veiksmų turinį atskleidžia nukreipdama į kitus teisės aktus, nustatančius tai situacijai ar atvejui atitinkamas specialaus elgesio saugumo taisykles. Bet kurioje gyvenimiškoje situacijoje galioja bendras įpareigojimas asmeniui elgtis taip, kad savo veiksmais nepadarytų žalos kitiems, tačiau BK 137 straipsnio 3 dalis tam tikriems subjektams ar tam tikromis aplinkybėmis nustato specialius aukštesnius reikalavimus. Tokie reikalavimai paprastai kyla dėl ypatingų veiklos rūšių, kurios susijusios su didesniu pavojumi žmogaus sveikatai, todėl ir aukštesniais saugumo reikalavimais atsakingiems asmenims (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU3LTY5Ny8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-257-697/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-257-697/2016">2K-257-697/2016</a>, 2K-43-628/2019).
9. Miško kirtimas, medžių pjovimas ir kiti medienos ruošos (miško ruošos) darbai, kurių metu, be kita ko, yra pjaunami, verčiami medžiai, naudojami įvairūs įrankiai, įtaisai, mechanizmai ir kitos priemonės (pjūklai, motorpjūkliai, kirviai), yra susiję su rizika bei didesniu pavojumi ne tik šiuos darbus dirbančiam, bet ir kitiems asmenims, kurie yra toje aplinkoje, todėl Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministro 1996 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 208 patvirtintose Miško darbų saugos taisyklėse DT 1–96 yra įtvirtinti pagrindiniai miško darbų saugos reikalavimai, siekiant pašalinti ar užkirsti kelią žalos padarymui. Šioje byloje teismai, remdamiesi byloje surinktais įrodymais, iš jų Lietuvos teismo ekspertizės centro 2018 m. kovo 16 d. specialisto išvada bei specialisto paaiškinimais teisme, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju buvo vykdomi miško kirtimo darbai, todėl buvo privaloma laikytis Taisyklėse įtvirtintų pagrindinių miško darbų saugos reikalavimų. Nustatyta, kad dėl šių reikalavimų nesilaikymo įvyko įvykis, kurio metu nukentėjusysis R. P. buvo dėl neatsargumo sunkiai sužalotas ant jo užvirtus nuteistojo V. D. pjaunamam medžiui (25,8 m ilgio eglei). Taigi Taisyklėse įtvirtinti miško darbų saugos reikalavimai nagrinėjamu atveju teismų pagrįstai pripažinti specialiomis elgesio saugumo taisyklėmis BK 137 straipsnio 3 dalies prasme.
10. Byloje teismai nustatė, kad nuteistasis V. D., nelegaliai dirbdamas miško darbininku – pjūklininku, vykdydamas miško kirtimo darbus, pažeisdamas Miško darbų saugos taisyklių 44 punktą („pavojingoje zonoje gali būti tik medį pjaunantys darbininkai“); 45 punktą („pavojinga zona apie kertamą medį yra dvigubo pjaunamo medžio aukščio spinduliu, bet ne mažiau kaip 10 m. Statesniuose nei 15 (penkiolikos) laipsnių šlaituose nuolydžio kryptimi pavojinga zona yra iki šlaito papėdės. Įstrigusio medžio pavojinga zona – skritulio pusė įstrigusio medžio pasvyrimo kryptimi ir 5 m priešinga kryptimi“); 46 punktą („kertant biržę dviem pjovėjams, tarp jų turi būti ne mažesnis kaip 2,5 pjaunamų medžių aukščio atstumas“); 51 punktą („prieš pjaudamas medį, pjovėjas turi įsitikinti, ar pavojingoje zonoje nėra pašalinių. Pjaudamas medį pjovėjas turi būti prie pjaunamo medžio“); 65 punktą („motorpjūkliu leidžiama dirbti vyrams, ne jaunesniems nei 18 (aštuoniolikos) metų, turintiems reikiamą kvalifikaciją ir tą kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą“), nupjaudamas 25,8 m ilgio eglę užvertė ją ant nukentėjusiojo R. P. ir padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą, kuris pasireiškė nuosprendyje aprašytais sužalojimais. Tokie V. D. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 137 straipsnio 3 dalį.
11. Atmestinas kaip nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad jis nėra tinkamas nusikalstamos veikos, nustatytos BK 137 straipsnio 3 dalyje, subjektas, nes nėra atsakingas už jam inkriminuotų Miško darbų saugos taisyklių reikalavimų pažeidimą. Pažymėtina, kad BK 137 straipsnio 3 dalies dispozicijoje įtvirtintas reikalavimas – teisinė pareiga asmeniui elgtis taip, kaip tai nustatyta specialiose elgesio saugumo taisyklėse, pvz., reglamentuojančiose jo veiklą. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, įvykio, kai buvo sunkiai sužalotas R. P., metu V. D. nelegaliai dirbo miško darbininku – pjūklininku ir vykdė miško kirtimo darbus, kurių vykdymą būtent reglamentuoja Miško darbų saugos taisyklės. Šių taisyklių 1 punkte nustatyta, kad jos privalomos visiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Kasatorius pagrįstai nurodo, kad jis miške dirbo darbdavio naudai, kad su Taisyklių reikalavimais jį turėjo supažindinti ir darbo saugą darbo vietoje užtikrinti darbdavys. Šioje byloje teismai konstatavo, kad V. D. nelegaliai įdarbinęs E. K. tokios pareigos neįvykdė, taip ir pats pažeisdamas Taisykles. Tačiau šios aplinkybės nepaneigia V. D., kaip fizinio asmens, vykdžiusio miško kirtimo darbus, pareigos laikytis Taisyklių reikalavimų bei elgtis taip, kad savo veiksmais nepadarytų žalos kitiems. Taigi, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes teismai pagrįstai pripažino, kad V. D. yra tinkamas nusikalstamos veikos, nustatytos BK 137 straipsnio 3 dalyje, subjektas. Daryti kitos išvados pagal kasacinio skundo argumentus nėra pagrindo.
12. Kasatorius ginčija priežastinio ryšio ir kaltės požymių jo veikoje nustatymą teigdamas, kad nukentėjusiojo sužalojimą lėmė ne jo veiksmai, o netinkamas darbo organizavimas, be to, jo kaltę šalina paties nukentėjusiojo veiksmai. Šie kasatoriaus argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
13. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių teritorinio skyriaus 2017 m. birželio 27 d. nelaimingo įvykio tyrimo akte nelaimingo atsitikimo priežastimi įvardyta tai, jog nesilaikyta tarp pjovėjų saugaus atstumo, nes pavojingoje medžio pjovimo zonoje dirbo du pjovėjai, V. D. pradėjo pjauti eglę, kuri traumavo R. P., neįsitikinęs, kad aplink jo pavojingoje zonoje nedirba kiti asmenys. 2018 m. kovo 16 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad nelaimingo atsitikimo priežastis ir pagrindinė sąlyga yra tai, kad pjovėjas pjovė medį, kai pavojingoje zonoje buvo darbininkas, nedalyvaujantis šio medžio pjovime, tarp dviejų medžius pjaunančių pjovėjų buvo per mažas atstumas ir R. P. dirbo pjaunamo medžio pavojingoje zonoje (virstančios eglės judėjimo trajektorijoje). Tai, kad pavojingi miško ruošos darbai (darbų saugos požiūriu) nebuvo organizuoti, organizaciniu požiūriu turėjo įtakos nelaimingam atsitikimui. Nukentėjusiojo R. P. veiksmai (tai, kad jis dirbo ne tik pavojingoje zonoje, bet ir virstančio medžio trajektorijoje) turėjo įtakos nelaimingo atsitikimo kilimui. V. D. veiksmai (tai, kad jis pjovė medį, kai pavojingoje zonoje buvo kitas pjovėjas, ir nesilaikė saugaus atstumo tarp dviejų pjovėjų) nagrinėjamo įvykio metu turėjo įtakos nelaimingo atsitikimo kilimui. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta specialistė J. R. paaiškino, kad pagrindinė sąlyga, lėmusi įvykio kilimą, buvo tai, kad pjovėjai buvo vienas arti kito.
14. Pažymėtina, kad nustatant bylos aplinkybes specialisto ar eksperto išvados yra svarbios, tačiau pagal baudžiamojo proceso įstatymą jos neturi vienintelio ar svarbiausio įrodymo statuso; be to, šios išvados yra techninio, o ne teisinio pobūdžio. Baudžiamajai atsakomybei taikyti reikšmingą priežastinį ryšį nustato teismas, ištyręs ir įvertinęs tam reikšmingų bylos aplinkybių visumą. Remiantis byloje surinktais, teismų išnagrinėtais ir skundžiamuose sprendimuose aptartais įrodymais, šioje byloje nustatytiems veikos padariniams – nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymui – kilti turėjo įtakos kelios priežastys: nuteistojo V. D. veiksmai, paties nukentėjusiojo R. P. veiksmai bei netinkamas darbo organizavimas. Nekyla abejonių, kad jeigu V. D., pjaudamas medį, būtų laikęsi Taisyklėse nustatyto saugaus atstumo tarp pjovėjų, neatsižvelgiant į kitas teismų nustatytas aplinkybes, BK 137 straipsnyje nustatyti padariniai nebūtų kilę. Taigi tarp V. D. padarytos veikos ir kilusių padarinių yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys.
15. Teismų praktikoje yra įtvirtinta nuostata, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Todėl vertinant kaltininko veiksmus (neveikimą) ir sprendžiant priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių bei kaltės klausimus būtina nustatyti momentą, kada kaltininkas turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes. Minėta, kad galėjimas numatyti padarinius reiškia asmens realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą bei numatyti įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir kiekvienu konkrečiu atveju įvertinus realią situaciją, kaltininko asmenines savybes (profesinę ir gyvenimišką patirtį) ir kitas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTAxLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-501/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-501/2012">2K-501/2012</a>, 2K-P-1/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015 ir kt.).
16. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad V. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme pripažino, jog dirbo miške su motorpjūkliu miško kirtimo darbus, neturėdamas nei tam reikiamos kvalifikacijos, nei jo įgytą kvalifikaciją patvirtinančio dokumento, nežinojo ir nebuvo supažindintas su jokiomis miško darbų saugos taisyklėmis, nes nėra baigęs jokių motorpjūklininko kursų, nieko nežinojo apie saugius, leistinus minimalius atstumus, kurie yra privalomi tarp dviejų pjovėjų, bei pjovė medį (eglę) pagal bendrą supratimą, „iš patirties“. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo V. D. kaltę pagrindžia tai, kad jis, nežinodamas, koks turi būti saugus atstumas tarp dviejų pjovėjų, kas yra pavojinga zona, kad joje gali būti tik medį pjaunantys pjovėjai, vis tiek pjovė medį, kuris užvirto ant nukentėjusiojo R. P., padarydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju V. D. neatsargi kaltė pasireiškė nusikalstamu nerūpestingumu, nes jis nenumatė, kad dėl miško darbų saugos taisykles reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų nesilaikymo kils neigiami padariniai (tarp jų ir sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata), tačiau pagal savo darbines funkcijas ir asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.
17. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas apsiribojo įrodymų perrašymu ir nepateikė jų analizės bei teisinio vertinimo, o apeliacinės instancijos teismas šių trūkumų nepašalino. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių esminių trūkumų, kuriuos nurodė kasatorius, neturi. Iš skundžiamų teismų sprendimų turinio matyti, kad pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, t. y. palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turėjo reikšmės bylai teisingai išspręsti, tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikalstamos veikos, nustatytos BK 137 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymiai V. D. veikoje yra nustatyti ir pakankamai argumentuotai atskleisti. Kasatoriaus teiginiai bei juos pagrindžiantys argumentai, kad teismai esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, atmestini kaip prieštaraujantys bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui.
18. Taigi, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes V. D. baudžiamasis įstatymas – BK 137 straipsnio 3 dalis – pritaikytas tinkamai, nepažeidžiant iš BPK kylančių reikalavimų.
Dėl civilinių ieškinių
19. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir nėra ginčo, kad nukentėjusiajam R. P. dėl jo sužalojimo buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala. Be to, išlaidų dėl sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo R. P. patyrė Šiaulių teritorinė ligonių kasa. Pirmosios instancijos teismas Šiaulių teritorinės ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį tenkino, o nukentėjusiojo R. P. civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir žalos atlyginimą priteisė solidariai iš nuteistųjų V. D. ir E. K.. Apeliacinės instancijos teismas tokiam pirmosios instancijos teismo sprendimui pritarė ir konstatavo, kad, vadovaujantis CK 6.6 straipsnio 3 dalimi, 6.279 straipsnio 1 dalimi, žalą abu nuteistieji turi atlyginti solidariai, nes ji padaryta jų abiejų veiksmais.
20. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Pagal BPK 113 straipsnį civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.
21. Civilinės atsakomybės taikymas yra grindžiamas asmeninės atsakomybės principu, reiškiančiu, kad žalą privalo atlyginti tas asmuo, dėl kurio neteisėto veikimo ar neveikimo atsirado žala. Tačiau įstatymai nustato atvejus, kai žalą privalo atlyginti asmuo, kuris tos žalos nepadarė, bet yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė). Vienas tokios netiesioginės civilinės atsakomybės atvejų nurodytas CK 6.264 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. Darbuotojais laikomi asmenys, atliekantys darbą darbo sutarties arba civilinės sutarties pagrindu, jeigu jie veikia atitinkamo juridinio ar fizinio asmens nurodymu ir jo kontroliuojami (CK 6.264 straipsnio 2 dalis).
22. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, samdantis darbuotojus asmuo yra atsakingas už tai, kad jo darbuotojai, atlikdami darbo pareigas, laikytųsi teisės aktų reikalavimų, nepažeistų bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai ir tokiu būdu nepadarytų kitiems žalos. Netiesioginės atsakomybės taikymo atveju dėl asmeniui padarytos žalos kaltas yra darbuotojas. Samdančio darbuotojus asmens kaltė yra sutapatinama su darbuotojo kalte ir darbdavys atsako už darbuotojo darbo metu padarytą žalą, jei už tą žalą ne darbo metu atsakytų pats darbuotojas. Darbdavio civilinei atsakomybei už darbuotojo veiksmais padarytą žalą atsirasti būtinos ne tik bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, kaltė, žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos), bet ir papildomos sąlygos: turi egzistuoti darbdavio ir darbuotojo darbo ar civilinė sutartis, kurios pagrindu veikiama atitinkamo asmens nurodymu ir jam kontroliuojant, taip pat žala turi būti padaryta einant darbo (tarnybines) pareigas (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-114/2011, 3K-7-328-248/2015, 3K-3-217-690/2018 ir kt.). Darbinių (tarnybinių) pareigų atlikimu laikoma bet kokia veikla, susijusi su veikimu darbdavio nurodymu ir jo interesais.
23. Samdančio darbuotojus asmens atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės, atveju priežastinis ryšys yra dvejopo pobūdžio – jis turi būti nustatytas tarp darbuotojo veiksmų ir žalos, taip pat tarp samdančio darbuotojus asmens ir žalos padariusio asmens veiksmų, t. y. turi būti nustatytas faktinis ir teisinis priežastinis ryšys. Nustatant faktinį priežastinį ryšį nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Nustatant teisinį priežastinį ryšį, sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo; reikia įvertinti atsakovo (šiuo atveju darbdavio), jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, jam tenka civilinė atsakomybė pagal deliktinę prievolę (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-114/2011, 3K-7-144/2014, 3K-3-167-611/2015, baudžiamosiose bylose Nr. 2K-323-489/2016, 2K-224-942/2018, 2K-201-1073/2018 ir kt.). Apie priežastinį ryšį sprendžia teismas, visapusiškai įvertindamas visus reikšmingus bylos faktus ir nustatydamas loginę faktų ir priežasčių seką, kuri reikalinga padaryti išvadai – ar yra ryšys tarp civilinio atsakovo neteisėtų veiksmų ir civilinio ieškovo ieškinyje nurodytos žalos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-323-489/2016, 2K-224-942/2018).
24. Kasacinės instancijos teismo praktikoje aiškinant CK 6.264 straipsnį nuosekliai pažymima, kad būtent darbuotojus samdantis asmuo yra tinkamas civilinės atsakomybės subjektas (ir atsakovas – sprendžiant ginčus teisme) tais atvejais, kai žala atsiranda dėl jo darbuotojų kaltės, šiems atliekant darbines jų funkcijas (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-261/2007, 2K-235/2008, 3K-3-59/2010, 3K-3-114/2011, 3K-7-328-248/2015, 3K-3-217-690/2018, baudžiamosiose bylose Nr. 2K-235/2008, 2K-341/2012, 2K-564/2013, 2K-441/2014 ir kt.).
25. Byloje teismai nustatė, kad nuteistasis E. K., vykdydamas individualią veiklą, versdamasis miškininkyste ir medienos ruoša, nelegaliai įdarbino (esant nustatytiems darbo sutarties požymiams, nesudaręs darbo sutarties) nuteistąjį V. D. miško darbininku – pjūklininku, o šis įvykio metu, kai ant nukentėjusiojo R. P. užvirto jo pjaunama eglė, nelegaliai dirbo: E. K. nurodymu vykdė miško kirtimo darbus, taigi veikė ne savo asmeniniais interesais kaip privatus asmuo, o atliko veiksmus, susijusius su darbo procesu. Nelegalaus darbo faktas konstatuotas Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 16 d. įsiteisėjusiu nutarimu administracinio nusižengimo byloje, kuriuo E. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio („Nelegalus darbas“) 1 dalį. Be to, pagal byloje nustatytas aplinkybes V. D. veikė E. K. kontroliuojamas, nes visus su darbu susijusius klausimus – dėl darbo vietos, darbų apimties, funkcijų, užmokesčio dydžio, saugos priemonių, vykimo į darbo vietą – sprendė E. K., o ne V. D. savarankiškai. Nustatyta ir tai, kad E. K., miško kirtimo darbams nepaskyręs pavojingų darbų vadovo, kuris būtų atsakingas už darbų saugą darbo vietoje, pats ėjo pavojingų darbų vadovo pareigas, pažeisdamas Miško darbų saugos taisyklių nuostatas, V. D., neturinčiam darbui su motorpjūkliu reikiamos kvalifikacijos, leido dirbti pjūklininku, nesupažindino jo ir kitų darbuotojų su darbų organizavimu, neinstruktavo apie tai, kaip saugiai atlikti darbus, neinformavo apie galimus pavojus, nebuvo darbų vietoje ir nekontroliavo, kad darbuotojai laikytųsi darbų saugos reikalavimų. Teismai konstatavo, kad E. K. Taisyklių reikalavimų nesilaikymas buvo sąlyga tam, kad V. D., nupjaudamas eglę ir dėl neatsargumo pažeisdamas saugos reikalavimus, užvertė ją ant nukentėjusiojo R. P. ir padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą. Taigi, tarp E. K. ir V. D. veiksmų yra priežastinis ryšys, t. y. E. K. padaryti Miško darbų saugos taisyklių nuostatų pažeidimai pagal padarytos žalos ir netiesioginės atsakomybės CK 6.264 straipsnio pagrindu prigimtį lėmė žalos, kaip E. K. neteisėto veikimo ir neveikimo rezultato, atsiradimą (CK 6.247 straipsnis).
26. Taigi, konstatuotina, kad teismai, spręsdami šioje byloje pareikštų civilinių ieškinių klausimus, netinkamai taikė CK normas ir, vadovaudamiesi CK 6.264 straipsnio 1 dalimi, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą turėjo priteisti iš asmens, samdžiusio darbuotoją, dėl kurio neteisėtų veiksmų atsirado žala, t. y. iš nuteistojo E. K., o ne solidariai iš nuteistųjų V. D. ir E. K..
27. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajam R. P. bei nukentėjusiojo gydymo išlaidų priteisimo Šiaulių teritorinei ligonių kasai solidariai iš nuteistųjų V. D. ir E. K. ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria ši nuosprendžio dalis palikta nepakeista, keistinos.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. gegužės 7 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 14 d. nutartį.
Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. gegužės 7 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 14 d. nutarties dalis, kuriomis solidariai iš V. D. ir E. K. Šiaulių teritorinei ligonių kasai priteista 9710,43 Eur nukentėjusiojo R. P. gydymo išlaidoms atlyginti.
Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. gegužės 7 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 14 d. nutarties dalis, kuriomis solidariai iš V. D. ir E. K. nukentėjusiajam R. P. priteista 11 117,89 Eur turtinei ir 13 333,33 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Priteisti iš E. K. Šiaulių teritorinei ligonių kasai 9710,43 Eur nukentėjusiojo R. P. gydymo išlaidoms atlyginti.
Priteisti iš E. K. nukentėjusiajam R. P. 11 117,89 Eur turtinei ir 13 333,33 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Kitas Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. gegužės 7 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 14 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Aurelijus Gutauskas
Pranas Kuconis
Armanas Abramavičius
