Baudžiamoji byla Nr. 2K-143-1073/2020
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-28951-2017-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.6.1;
1.1.10.1; 1.2.4.1.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. birželio 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 5 d. nuosprendžiu D. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišeiti iš namų nuo 22.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, taip pat pirmus šešis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose.
Iš D. G. priteista M. K. ir Ž. K. po 12 244,10 Eur turtinei ir po 100 000 Eur neturtinei, G. K. 50 000 Eur neturtinei, V. B. 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu pakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 5 d. nuosprendis.
Panaikintos nuosprendžio dalys, kuriomis pripažinta D. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nurodyta BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte, ir taikant BK 75 straipsnį paskirtos ketverių metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas D. G. atidėtas trejiems metams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišeiti iš namų nuo 22.00 iki 6.00 val., išskyrus, jeigu tai susiję su darbu, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir pirmus šešis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose.
Taikanti BK 641 straipsnį, D. G. paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu trečdaliu iki dvejų metų šešių mėnesių. Bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.
Sumažinta nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams priteista neturtinė žala: M. K. ir Ž. K. iki 40 000 Eur, G. K. iki 10 000 Eur, V. B. iki 10 000 Eur. Nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei M. K. priteista 600 Eur turėtoms išlaidoms už advokato, dalyvavusio kaip jos atstovas apeliacinės instancijos teisme, paslaugas apmokėti.
Kita Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 5 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. D. G. nuteistas už tai, kad 2017 m. birželio 11 d. apie 18.30 val. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kilus konfliktui tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu į veidą nukentėjusiajam K. K., šis nuo patirto smūgio parkrito aukštielninkas ir galva atsitrenkė į asfaltuotą tako dangą, šiais savo veiksmais padarė nukentėjusiajam poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose, galvos sumušimą, pasireiškusį odos nubrozdinimu ir muštine žaizda pakaušio dešinėje pusėje, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu ties kairiuoju pusrutuliu, galvos smegenų dešinės smilkininės skilties ir abiejų kaktinių skilčių sumušimu, pakauškaulio ir pleištakaulio lūžiais, taip tyčia sunkiai sutrikdė nukentėjusiajam K. K. sveikatą.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo D. G. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė atidėti paskirtos bausmės vykdymą, atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis, kad D. G. nusikalto pirmą kartą, naujų nusikalstamų veikų nėra padaręs, pripažino kaltę ir objektyvius neteisėtos veikos požymius, iš dalies pareikštą byloje civilinį ieškinį, dirba, nes, be asmenį apibūdinančių duomenų, turi būti įvertintas ir nusikaltimo pobūdis, padarymo aplinkybės, sukelti padariniai, nukentėjusių asmenų interesai ir kt. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju, neįvertinus nusikaltimo padarymo aplinkybių ir dėl panaudoto smurto atsiradusių padarinių dydžio, buvo nepagrįstai suteiktas prioritetas kaltininko interesams, iš esmės ignoruojant nukentėjusiųjų interesą, kad kaltas asmuo būtų teisingai nubaustas.
3. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad nors bylos duomenys patvirtina, kad kaltininkas nerodė visiško abejingumo savo nusikalstamos veikos padariniams, vien šios aplinkybės nepakanka, kad jo veiksmai bandant prikelti nuo jo smūgio parkritusį ir sąmonę praradusį bičiulį būtų vertinami kaip realios pagalbos suteikimas nukentėjusiajam aktyviais veiksmais, ir dėl to konstatavo, kad šie veiksmai negali būti pripažinti atitinkančiais BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę.
4. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nuteistasis iš pavydo padarė tyčinį sunkų nusikaltimą, sukėlusį iš esmės negrįžtamus padarinius nukentėjusiajam, kurio gyvybė palaikoma tik medikų, nuteistojo elgesys buvo kryptingas ir tikslingas, jo smūgis buvo suduotas siekiant pademonstruoti savo fizinį pranašumą ir tam tikra prasme baudžiant nukentėjusįjį, demonstruojant nepagarbą jam. Be to, nėra pagrindo daryti išvadą, kad smūgis buvo suduotas staiga, nesusivaldžius, nukentėjusiajam išprovokavus, nes nuo to momento, kai gavo konfliktą sukėlusią nuotrauką, buvo praėjęs maždaug pusvalandis, prieš tai nuteistajam jo mergina paaiškino apie nuotraukos padarymo aplinkybes ir jį patikino, jog tarp jos ir K. K. intymių santykių nebuvo, jis iš K. K. žinojo, kokiu tikslu susitinkama, o smūgis buvo suduotas K. K. tik priėjus, nespėjus nieko pasakyti. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, t. y. veikos pavojingumą, padarymo aplinkybes, sukeltus padarinius, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad sprendimas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas šiuo atveju neatitiktų BK 41, 54 ir kituose straipsniuose įtvirtintų bausmės skyrimo taisyklių ir neužtikrintų teisingumo principo įgyvendinimo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
5. Kasaciniu skundu nuteistojo D. G. gynėjas advokatas A. Liutvinskas prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 25 d. nuosprendį, panaikinant nuosprendžio dalis, kuriomis D. G. nepripažinta BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir panaikintas BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymas, kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Kasatorius skunde nurodo:
5.1. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 75 straipsnio taikymo, nepakankamai išsamiai ištyrė visas teisei taikyti reikšmingas aplinkybes ir jų objektyviai neįvertino, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
5.2. Pirmosios instancijos teismas ginamąjį D. G. nuteisė pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir paskyrė jam ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, taikydamas BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo trejiems metams su atitinkamais įpareigojimais. Bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 273 straipsnyje nustatytas taisykles, bet dėl suklydimo teismas nepritaikė BK 641 straipsnio nuostatų.
5.3. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuriomis buvo taikytas BK 75 straipsnis ir nustatyta ginamojo D. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nurodyta BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte, ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą ir pritaikė BK 641 straipsnį, taip pat sumažino nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams priteistus civilinius ieškinius.
5.4. Pirmosios instancijos teismas, D. G. taikydamas BK 75 straipsnyje nustatytą paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, nuosprendyje nurodė teisės taikymo aspektu pagrįstus ir pakankamus motyvus, kurie objektyviai atitiko veikos padarymo aplinkybes bei bausmės vykdymo atidėjimo institutui taikyti būtinus kriterijus, teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266/2015, 2K-7-8-788/2018).
5.5. Skundžiamame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas daug dėmesio skyrė bendro pobūdžio teiginiams apie bausmės tikslus, paskirtį, individualizavimo principus, o išvadą netaikyti BK 75 straipsnio nuostatų D. G. motyvavo išimtinai argumentais dėl nukentėjusiojo sveikatos būklės ir kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino nustatyta ginamojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte, bet nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos praktikos, o vadovavosi šios bylos aplinkybių kontekste netaikytina baudžiamojoje jurisprudencijoje suformuota teisės taikymo praktika.
5.6. Skundžiamame nuosprendyje nebuvo įvertintos bylos aplinkybės apie ginamojo D. G. ir liudytojos M. L. G. labai artimus santykius, apie kuriuos buvo žinoma nukentėjusiajam, gerai pažinojusiam ginamąjį, šios liudytojos ir nukentėjusiojo apsinuoginimą ir tokių vaizdų persiuntimą ginamajam, kurios reikšmingos ir teisės taikymo aspektu. Ginamasis dėl savo amžiaus, negausios gyvenimiškos patirties ir jausmų M. L. G. nukentėjusiojo elgesį suprato ne tik kaip nepagarbų, bet ir kaip įžeidžiantį jo garbę ir orumą bendrų pažįstamų ir draugų akyse, akivaizdų neištikimybės demonstravimą, taip pat ir kaip netinkamą draugo elgesį. Būtent šiomis faktinėmis aplinkybėmis ginamasis ir paaiškino savo elgesį susitikus su nukentėjusiuoju, kad sudavė vieną kartą ir visai ne iš pavydo. Pažymėtina, kad teismo psichologai yra nustatę, kad emocinis stresas stabdo asmens intelektualinę veiklą ir smarkiai riboja asmens gebėjimą suvokti ir kontroliuoti savo veiksmus bei tvardytis. Šioje byloje nagrinėjamas įvykis yra dėl jaunimo „išdaigų“ išsivystęs nelaimingas atsitikimas, kuris pagal baudžiamąjį įstatymą suprantamas kaip nusikaltimas. Ginamasis supranta, kad nusikalto ir kad už tai privalo atsakyti, bet apeliacinės instancijos teismo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, esant minėtoms nagrinėjamą įvykį lėmusioms aplinkybėms, atsižvelgus į ginamojo asmenybę, vargu ar gali būti pripažinta atitinkančia bausmės tikslus ir bausmės paskirtį.
5.7. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, pagrįstai nustatė, kad yra pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo, t. y. įvertino ne tik bausmės vykdymo atidėjimo pagrindus, bet ir galimybę pasiekti bausmės paskirties tikslus. Ginamojo elgesys po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio paskelbimo leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realios laisvės atėmimo bausmės. Ginamasis labai gerai mokosi kolegijoje, dirba, jokių teisės pažeidimų nepadarė. Reikšminga ir tai, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, kad ginamasis nusikalto pirmą kartą ir kad iki nusikaltimo padarymo nebuvo padaręs jokių teisės pažeidimų, prisipažino ir nurodė visas veikos padarymo aplinkybes, nuoširdžiai gailisi, sutinka atlyginti priteistus civilinius ieškinius.
5.8. Apeliacinės instancijos teismo, nesutikusio su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra ginamojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nurodyta BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte, bei teiginys, kad kaltininko suteikta pagalba turi būti ne formali ir suteikta laiku, negali paneigti ginamojo pastangų, kad neatsirastų dar sunkesnių padarinių. Byloje nustatyta, kad ginamasis iš įvykio vietos nepasišalino, prašė kitų asmenų iškviesti medicinos pagalbą ir policiją, t. y. elgėsi taip, kaip sugebėjo pagal savo galimybes ir supratimą. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ginamasis jokios operatyvios medicinos pagalbos K. K. nesuteikė, paremta liudytojo T. P. parodymais ir rašytine bylos medžiaga, galėtų būti pagrįsta tik tuo atveju, jeigu ginamasis turėtų medicininį išsilavinimą. Šiuo atveju tokia išvada negali būti pripažinta atitinkančia tikrąsias įvykio aplinkybes bei ginamojo objektyvias galimybes elgtis kaip nors kitaip, taip pat ir medicininiu aspektu. Taigi darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas be pakankamo teisinio pagrindo panaikino bylos duomenimis pagrįstą pirmosios instancijos teismo išvadą, kad yra ginamojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nurodyta BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte, t. y. nevertino ginamojo elgesį prieš nukentėjusįjį išprovokavusių aplinkybių, tai tiesiogiai lėmė ir teismo poziciją panaikinti BK 75 straipsnio taikymą ginamajam, taip dėmesį sutelkiant tik į nukentėjusiojo ir jo artimųjų interesų apsaugos aspektą.
6. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jurga Zieniūtė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo D. G. advokato A. Liutvinsko kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
6.1. Apeliacinės instancijos teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus, pagrįstai konstatavo, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra nepagrįstos ir padarytos netinkamai aiškinant ir taikant baudžiamąjį įstatymą. Kaip matyti iš BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų, baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė galėtų būti nustatoma alternatyviais atvejais: kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą; kaltininkas kitais aktyviais veiksmais išvengė sunkesnių padarinių; kaltininkas bandė išvengti sunkesnių padarinių. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kaltinamojo atsakomybę lengvina tai, kad jis kitais aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių – iš įvykio vietos nepasišalino, užtikrino greitą specialių tarnybų atvykimą ir operatyvios medicinos pagalbos suteikimą K. K. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodė, kad, bylos duomenimis, nuteistasis D. G. realios pagalbos nukentėjusiajam K. K. nesuteikė ir pats naudojo smurtą prieš jį. Kaltininkas nerodė visiško abejingumo savo nusikalstamos veikos padariniams, bet vien šios aplinkybės nepakanka, kad D. G. veiksmai bandant prikelti nuo jo smūgio parkritusį ir sąmonę praradusį bičiulį būtų vertinami kaip realios pagalbos suteikimas nukentėjusiajam aktyviais veiksmais, todėl šių veiksmų negalima pripažinti atitinkančiais BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Tokia teismo išvada atitinka teismų praktiką (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2002, 2K-278/2009). Atkreiptinas dėmesys, kad po D. G. suduoto smūgio nukentėjusysis K. K. parkrito, atsitrenkęs į asfaltuotą tako dangą iš karto prarado sąmonę ir jos neatgavo iki šiol. Kaip matyti iš nukentėjusiosios M. K. parodymų, teismo medicinos specialisto išvados Nr. G 1898/2017 (1), teismo medicinos ekspertizės akto Nr. PEKG 28/2019 (1) ir kitų įrodymų, nukentėjusiajam K. K. padaryti sužalojimai iš karto sukėlė itin sunkius padarinius, kurių nuteistasis D. G. negalėjo pakeisti ar iš esmės kaip nors paveikti. Taigi, nuteistasis D. G., suduodamas stiprų smūgį K. K. į sveikatai ir gyvybei pavojingą kūno dalį – galvą, nuo kurio nukentėjusysis pargriuvo ir sunkiai susižalojo, padarė viską, kad sukeltų K. K. tokius padarinius, kurių jokia nuteistojo pagalba negalėjo pakeisti, t. y. joks veiksnių įsiterpimas į įvykio eigą negalėjo pakeisti įvykių baigties. Šiuo požiūriu pirmosios instancijos teismas iš dalies tinkamai vertino nuteistojo veiksmus tik kaip bandymą išvengti padarinių. Tačiau pirmosios instancijos teismui, kad jis pripažintų šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, pakako konstatuoti tokias aplinkybes kaip nuteistojo nepasišalinimas iš įvykio vietos bei specialių tarnybų atvykimas ir medicinos pagalbos K. K. užtikrinimas, t. y. kurių viena apskritai neturi nieko bendra su pagalbos suteikimu, o kita buvo užtikrinta kitų asmenų veiksmais. Kaip matyti iš pirmiau nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, konstatuojant BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos aplinkybės buvimą iš kaltininko yra reikalaujama aktyvaus indėlio, kuris rodytų ne jo abejingumą kilsiantiems padariniams, bet norą, intenciją tų padarinių išvengti arba juos sušvelninti. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje pagrįstai nustatė, kad nuteistasis nerodė visiško abejingumo bičiulio sužalojimui, nes, K. K. parkritus ir praradus sąmonę, kurį laiką buvo prie draugo, laikė jo galvą, tačiau specialiąsias tarnybas kvietė ne nuteistasis, bet pro šalį ėjęs liudytojas T. P. ir, kol atvyko specialiosios tarnybos, D. G. stovėjo 1,5–2 metrų atstumu nuo nukentėjusiojo (liudytojo J. J. parodymai). Be to, liudytojui J. J. sakė, kad nukentėjusysis pats parkrito, t. y. D. G. iš karto po įvykio neigė savo veiksmus. Visi nurodyti nuteistojo veiksmai labiau rodo jo sutrikimą dėl kilusių padarinių bei nežinojimą, kaip elgtis, o ne aiškiai išreikštą norą, siekį, intenciją pagelbėti draugui, padėti kiek galima labiau palengvinti jo veiksmais sukeltus labai sunkius padarinius. Taigi, nuteistojo D. G. veiksmai pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką negali būti vertinami nei kaip pagalbos suteikimas, nei kaip bandymas išvengti sunkesnių padarinių. Pažymėtina ir tai, kad aplinkybės, jog nuteistasis D. G. liko įvykio vietoje, buvo prie nukentėjusiojo, iki atvyko specialiosios tarnybos, bei pripažino savo kaltę ir davė parodymus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose visiškai pagrįstai buvo įvertintos kaip BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamajame įstatyme nurodytą veiką bei nuoširdžiai gailisi. Pirmosios instancijos teismas, atidėdamas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, iš esmės atsižvelgė tik į D. G. asmenybę, kaltės pripažinimą bei civilinio ieškinio dalies pripažinimą. Tokia teismo išvada neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC01NDkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-549/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-549/2007">2K-P-549/2007</a>, 2K-181/2012). Atsižvelgiant į teismų praktiką, bylos duomenis bei kasacinio skundo argumentus, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas BK 75 straipsnio taikymą D. G., tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, įvertino ne tik D. G. asmenybę, bet ir nusikaltimo pobūdį bei pavojingumo laipsnį, kitas nusikaltimo padarymo aplinkybes, nusikalstama veika sukeltus itin sunkius padarinius, kaltininko ir nukentėjusiųjų interesų pusiausvyrą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-567/2006, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDUxLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-451/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-451/2012">2K-451/2012</a>, 2K-315/2013, 2K-213/2014).
6.2. Atkreiptinas dėmesys, kad kasatoriaus cituojami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266/2015, 2K-7-8-788/2018 ir kt.) buvo priimti korupcijos baudžiamosiose bylose, kurios savo pobūdžiu, kėsinimosi objektu ir aplinkybėmis labai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Šioje byloje nagrinėjamo įvykio metu nepilnamečiam asmeniui buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, savo padariniais iš esmės nedaug kuo besiskiriantis nuo gyvybės atėmimo. Nukentėjusysis po jam padarytų sužalojimų nebuvo atgavęs sąmonės, o kaip matyti iš teismo medicinos ekspertizės akto, K. K. būklė vertinama kaip sunki: nekontaktiškas, koma, nors jis kvėpuoja savarankiškai per tracheostomonį vamzdelį, maitinamas per gastrostomą, išlieka spastinė visų galūnių plegija, dubens organų funkcija sutrikusi, jam reikalinga maksimali slauga, o pasveikimo (sąmonės atgavimo ir savarankiško apsitarnavimo) prognozės yra mažai tikėtinos dėl pakankamai didelės apimties smegenų negrįžtamų pažeidimų. Nors dabartinės K. K. būklės negalima apibūdinti kaip žmogaus mirties, tikimybė, kad K. K. visiškai atgaus sąmonę, taps socialiai veiksnus, kad neturės motorinių ar kitų fizinių sutrikimų, yra minimali. Šioje byloje nagrinėjama nusikalstama veika yra priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai. Baudžiamojo įstatymo nuostata, kad asmenims, pripažintiems kaltais už sunkius nusikaltimus, gali būti taikomas BK 75 straipsnis ir bausmės vykdymas atidedamas, galiojo labai trumpą laiką, t. y. šiek tiek daugiau nei dvejus metus. Net ir pagal nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigaliosiančią BK 75 straipsnio redakciją šio straipsnio taikymas nebus galimas padariusiems veikas, nurodytas BK XVIII skyriuje („Nusikaltimai žmogaus sveikatai“). Taigi įstatymų leidėjas formuoja baudžiamąją politiką, kurios esmė, kad už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, ypač kai jie pažeidžia žmogaus gyvybę ir sveikatą, bausmės vykdymo atidėjimas neturėtų būti taikomas. Nors pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią BK 75 straipsnio redakciją buvo galima taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą ir už sunkius smurtinius nusikaltimus, taikant šią baudžiamojo įstatymo nuostatą būtina ne tik labai įdėmiai įvertinti kaltininko asmenybę, jo elgesį iki nusikaltimo padarymo, nusikaltimo padarymo metu ir po jo, bet ir atsižvelgti į kitas aplinkybes, ypač konkretaus nusikaltimo pavojingumą, bei įvertinti, ar per švelni bausmė už konkretų nusikaltimą neprieštaraus ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtiems interesams bei siekiui juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme nustatytomis priemonėmis ginti.
6.3. Apeliacinės instancijos teismas BK 75 straipsnio taikymo panaikinimą motyvavo ne tik argumentais dėl nukentėjusiojo sveikatos būklės, bet įvertino ir kitas pirmiau nurodytas svarbias aplinkybes (nuosprendžio 20, 22–26 punktai), be to, sprendimą grindė kaip galima labiau šiam konkrečiam atvejui tinkama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija. Atkreiptinas dėmesys, kad BK 75 straipsnio taikymo pavyzdžių bylose, kurių aplinkybės visiškai atitiktų nagrinėjamą įvykį, nėra, nes, kaip jau buvo minėta, BK 75 straipsnio nuostata, leidžianti bausmės vykdymo atidėjimą taikyti sunkiems nusikaltimams, galiojo gana trumpai, o ši byla yra ir išimtinė, nes nuteistojo veiksmai sukėlė itin sunkius padarinius nukentėjusiajam. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir nuteistojo D. G., M. L. G. ir K. K. santykius, įvykio priežastį ir nuteistojo emocinę būseną prieš nusikaltimą, į šias aplinkybes taip pat buvo atsižvelgta panaikinant laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą (nuosprendžio 24 ir 25 punktai). Iš dalies sutiktina su kasacinio skundo teiginiu, kad konflikto priežastį – jaunuolių nusifotografavimą bei nuotraukų persiuntimą – galima būtų vertinti kaip jaunimo išdaigas, bet D. G. elgesio (kai iš grasinančių D. G. žinučių M. L. G., liudytojų M. L. G. ir K. K. parodymų, M. L. G. ir K. K. susirašinėjimo turinio aišku, kad su K. K. jis vyko ne pasikalbėti, bet išsiaiškinti kitaip, t. y. jam priimtinu fizinės jėgos panaudojimo būdu, apie kurį jis pats, būdamas K. K. ir M. L. G. draugų rate, buvo minėjęs liudytojui K. K.) negalima vertinti kaip jaunimo išdaigos arba kaip nelaimingo atsitikimo. Nors D. G. yra jauno amžiaus, jo elgesys iki nusikalstamos veikos (pirmiau minėti pokalbiai su bičiuliais apie gebėjimą panaudoti fizinę jėgą, grasinimai M. L. G.) ir nusikaltimo padarymo metu (būdamas vyresnis ir geriau fiziškai pasirengęs nei nukentėjusysis, apmokytas kovos menų, nukentėjusiojo inicijuoto susitikimo metu neleidęs jam papasakoti įvykio aplinkybių, tyčia sudavė smūgį nukentėjusiajam į galvą) rodo, kad, priešingai nei teigia jo gynėjas, nusikalstama veika nebuvo padaryta atsitiktinai, dėl gyvenimiškos patirties neturėjimo ir pan. Todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikinti D. G. taikytą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą yra priimtas teisingai įvertinus visus bylos duomenis bei tinkamai taikant baudžiamąjį įstatymą ir iš esmės neprieštarauja suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai panašaus pobūdžio (pvz., pagal BK 281 straipsnį) bylose.
7. Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė M. K. ir jos atstovas advokatas Gintaras Ruseckas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo D. G. advokato A. Liutvinsko kasacinį skundą atmesti; priteisti iš nuteistojo D. G. patirtas bylinėjimosi išlaidas kasacinės instancijos teisme, kurios pagal pridedamus dokumentus sudaro 600 Eur. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma:
7.1. BK 75 straipsnyje nustatytas bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo nustatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, esminė taikymo sąlyga yra teismo išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas tokią išvadą turi padaryti atsižvelgdamas į visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi įvertinti, ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad, be asmenį apibūdinančių duomenų, turi būti įvertintas ir nusikaltimo pobūdis, padarymo aplinkybės, sukelti padariniai, nukentėjusių asmenų interesai ir kt. Teisėjų kolegija teisingai nurodė, kad nagrinėjamu atveju, neįvertinus nusikaltimo padarymo aplinkybių bei dėl panaudoto smurto atsiradusių padarinių dydžio, buvo nepagrįstai suteiktas prioritetas kaltininko interesams, iš esmės ignoruojant nukentėjusiųjų interesą, kad kaltas asmuo būtų teisingai nubaustas. BK 41 straipsnis greta kitų bausmės tikslų (bendrosios prevencijos, nubaudimo, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimo) išskiria teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimą. Bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, ji turi neprieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-64-303/2018). Teismų nuosprendžiais konstatuota, kad D. G. padaryta nusikalstama veika buvo sukelti iš esmės negrįžtami padariniai tuo metu dar nepilnamečiam nukentėjusiajam K. K., kurie praktiškai prilyginami jo mirčiai. Net ir šiuo metu tik medikų pagalba ir medicinos įranga palaikoma K. K. gyvybė iki šiol nėra nutrūkusi. Būtent, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, į tokius kilusius padarinius sprendžiant bausmės individualizavimo klausimą negalima neatsižvelgti. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad D. G. padarė tyčinį sunkų nusikaltimą iš pavydo, nusikaltimu padaryta itin didelė fizinė žala nukentėjusiajam, padariniai nepataisomi ir, teisėjų kolegijos vertinimu, jie didesni, nei nustatomi panašaus pobūdžio bylose. Svarbu pažymėti ir tai, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo nuspręsta atlikti ekspertizę dėl K. K. sveikimo perspektyvos, sužalojimų vertinimo. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2019 m. kovo 26 d. ekspertizės akte konstatuota, kad K. K. sveikatos būklė 2019 m. birželį, t. y. praėjus dvejiems metams po įvykio, išlieka sunki. Taip pat nurodyta, jog nesant konstatuotai smegenų mirčiai ir nesant nutrūkusiai kraujotakai bei savarankiškam kvėpavimui K. K. būklės negalima apibūdinti kaip žmogaus mirties, tačiau jo pasveikimo (sąmonės atgavimo, savarankiško apsitarnavimo) prognozės yra mažai tikėtinos dėl pakankamai didelės apimties galvos smegenų negrįžtamų pažeidimų ir yra minimali tikimybė, kad nukentėjusysis visiškai atgaus sąmonę, taps socialiai veiksnus, neturės motorinių ar kitų fizinių sutrikimų. Be to, iki šiol naudojamas tracheostominis vamzdelis reikalingas bronchų sekretui išsiurbti dėl paciento savarankiško atsikosėjimo funkcijos nepakankamumo be vamzdelio, esant ilgalaikei komai. Tracheostominio vamzdelio pašalinimas pacientui sukeltų komplikacijas – hipostatinį (aspiracinį) plaučių uždegimą, progresuojantį kvėpavimo nepakankamumą, pasibaigiantį mirtimi. Taigi, skirdamas bausmę teismas atsižvelgė į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei įvertino veikos pavojingumą, kurį nustatė remdamasis daugeliu nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. Veikos pavojingumą lemia ne tik kėsinimosi objektas ir dalykas, bet ir veikos padarymo būdas, kaltės forma bei nusikaltimo subjekto ypatumai. Bylos duomenimis, D. G. jau prieš susitikdamas su K. K. iš savo draugės liudytojos M. L. G. žinojo apie nuotraukos padarymo aplinkybes, apklausiamas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad K. K. telefonu jam teigė esantis ramus, žinojo, kodėl nukentėjusysis ateina su juo pasikalbėti, tačiau šiam priėjus, net nepaklausęs ir nesulaukęs jokio paaiškinimo, iš karto smūgiavo į galvą. Teismų konstatuotos faktinės aplinkybės, kad nuteistasis D. G., būdamas gerai treniruotas kovos menų srityje, suvokė, jog kovos menų srityje treniruoto asmens smūgiai yra žymiai pavojingesni, tačiau suduodamas smūgį į svarbią gyvybei ir sveikatai vietą – galvą nevaldė savo treniruoto smūgio sudavimo eigos ir jėgos. Nors nekonkretizuodamas padarinių jis galėjo nenorėti nukentėjusiajam padaryti sunkaus sveikatos sutrikdymo, tačiau, būdamas abejingas dėl tokio sveikatos sutrikdymo, sąmoningai leido šiems padariniams atsirasti. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai tokį nuteistojo elgesį pripažino kaip kryptingą ir tikslingą siekį suduoti smūgį K. K., taip siekiant parodyti savo fizinį pranašumą ir tam tikra prasme „baudžiant“ nukentėjusįjį, demonstruojant nepagarbą jam, ir kad tokie nuteistojo veiksmai didina veikos pavojingumą. Pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl nuteistojo D. G. elgesį prieš nukentėjusįjį išprovokavusių aplinkybių, t. y. konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog D. G. smūgį sudavė staiga, nesusivaldęs, nukentėjusiajam išprovokavus. Būtent byloje nustatytos aplinkybės paneigia tokius nuteistojo ir jo gynėjo argumentus. Teismas konstatavo, kad po to, kai buvo gauta nuotrauka, buvo praėjęs maždaug pusvalandis, prieš tai D. G. iš savo merginos jau buvo gavęs paaiškinimą dėl nuotraukos padarymo aplinkybių ir patikinimą, kad tarp jos ir nukentėjusiojo K. K. intymaus pobūdžio santykių nebuvo. Be to, jis iš paties nukentėjusiojo žinojo, kokiu tikslu susitinkama, o smūgis buvo suduotas nukentėjusiajam tik priėjus ir nespėjus nieko pasakyti. Atsižvelgdamas į visas aptartas aplinkybes – padarytos veikos pavojingumą, padarymo aplinkybes, sukeltus padarinius, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog sprendimas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas nagrinėjamu atveju neatitiktų BK 41, 54 ir kituose straipsniuose įtvirtintų reikalavimų skiriamai bausmei bei neužtikrintų teisingumo principo įgyvendinimo, todėl pagrįstai panaikino šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį.
7.2. BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei konstatuoti svarbu nustatyti, kad buvo aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais jis siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų. Ši lengvinanti aplinkybė konstatuojama tada, kai kaltininkas, aktyviai veikdamas, stengiasi užkirsti kelią nukentėjusiojo mirčiai. Kaltininko suteikiama pagalba neturi būti formali ir jos suteikimas turi būti atliktas laiku (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk5LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-299/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-299/2012">2K-299/2012</a>, 2K-14/2012). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad nuteistasis kitais aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių – nepasišalino iš įvykio vietos, užtikrino pagalbos kvietimą ir operatyvios medicinos pagalbos suteikimą K. K. (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad nepasišalinimo iš įvykio vietos pirmosios instancijos teismas objektyviai negalėjo vertinti kaip bandymo išvengti sunkesnių veikos padarinių, nes jie atsirado iš karto po suduoto smūgio, nuo kurio K. K. parkrito ant asfaltuotos tako dangos ir galva atsitrenkė į ją, o nepasišalinimas iš įvykio vietos veikos padarinių sunkumui įtakos objektyviai neturėjo ir negalėjo turėti. Be to, byloje neginčytinai nustatyta, jog į Bendrąjį pagalbos centrą paskambino ir apie įvykį pranešė ne pats nuteistasis D. G., o liudytojas T. P., kurio tai padaryti paprašė kitas asmuo – liudytojas J. J., nurodęs, kad ir kažkokia moteris bandė suteikti K. K. pagalbą, nuteistasis tik stovėjo 1,5–2 metrų atstumu nuo gulinčio K. K., o į liudytojo klausimą, kas K. K. atsitiko, atsakė, kad jis pargriuvo, ir tik prieš atvykstant medikams papasakojo esmines įvykio aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs bylos duomenis, teisingai ir objektyviai konstatavo, jog nuteistasis D. G. realios pagalbos nukentėjusiajam K. K. nesuteikė, pats naudojo smurtą prieš jį. Liudytojas T. P. patvirtino, kad iš karto po įvykio matė, kad, K. K. parkritus po smūgio, nuteistasis ne bėgo, o kvietė K. K. vardu, taip bandydamas prikelti, bet nepavykus tiesiog stovėjo šalia. Šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis D. G. nerodė visiško abejingumo savo nusikalstamos veikos padariniams, bet vien šios aplinkybės nepakanka, kad nuteistojo veiksmai, bandymas prikelti nuo jo smūgio parkritusį ir sąmonę praradusį bičiulį, būtų vertinami kaip realios pagalbos suteikimas nukentėjusiajam aktyviais veiksmais. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, pagrįstai nepripažino tokių nuteistojo veiksmų kaip atitinkančių BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir panaikino šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį.
8. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo Ž. K. atstovas advokatas Mindaugas Bliuvas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo D. G. advokato A. Liutvinsko kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma:
8.1. Nuteistojo D. G. gynėjo advokato A. Liutvinsko kasacinis skundas yra nepagrįstas ir turi būti atmestas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, kuriuo pakeistas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, panaikinant šio nuosprendžio dalis dėl D. G. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte, ir dėl BK 75 straipsnio taikymo, yra teisėtas ir pagrįstas, teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl naikinti minėtų nuosprendžio dalių kasaciniame skunde nurodytais pagrindais ir argumentais nėra jokio teisinio pagrindo.
8.2. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir tinkamai įvertino nuteistojo veiksmus BK 59 straipsnio 1 dalyje nurodytos vienos iš atsakomybę lengvinančių aplinkybių – kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių – kontekste ir, nuspręsdamas nepripažinti minėtos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Atkreiptinas dėmesys, jog pagalbos suteikimas nukentėjusiajam BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės prasme nėra siejamas su kaltininko medicininio išsilavinimo turėjimu. Teismų praktikoje laikoma, kad kaltininkas suteikė nukentėjusiajam pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių tada, kai kaltininkas aktyviais veiksmais siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų (pvz., kaltininkas suteikia pirmąją medicinos pagalbą nukentėjusiajam) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk5LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-299/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-299/2012">2K-299/2012</a>). Pagal teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus, kaltininko veiksmai, prašant aplinkinių kviesti greitąją medicinos pagalbą, negali būti vertinami kaip pagalbos suteikimas nukentėjusiam asmeniui aktyviais veiksmais. Taigi aplinkybė, kad nuteistasis nepasišalino iš įvykio vietos, prašė kitų asmenų iškviesti pagalbą, nerodo jo pastangų išvengti sunkesnių padarinių ir tokie jo veiksmai negali būti vertinami kaip aktyvus pagalbos suteikimas nukentėjusiajam. Bylos duomenimis aiškiai nustatyta, kad D. G. nesuteikė pirmosios medicinos pagalbos K. K., po suduoto smūgio nebandė kviesti ir pats nekvietė specialiųjų tarnybų, o jo veiksmai neturėjo jokios įtakos, kad šios tarnybos greičiau atvyktų. Be to, pagrįstai teigtina, kad tai, jog laiku ir greitai įvykio vietoje nukentėjusiajam K. K. nebuvo suteikta reikiama medicinos pagalba, taip pat tai, jog specialiosios tarnybos į įvykio vietą atvyko tik po tam tikro laiko, kuris turėjo įtakos K. K. medicininei būsenai, lėmė K. K. itin sudėtingą medicininę būklę, dėl to jis iki šiol yra ištiktas komos. Atsižvelgus į tai, apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai vertino, kad D. G. realios pagalbos nukentėjusiajam K. K. nesuteikė, bei pagrįstai konstatavo, kad tokių pasyvių nuteistojo veiksmų negalima pripažinti atitinkančiais BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę.
8.3. Apeliacinės instancijos teismas visapusiškai ir tinkamai įvertino ne tik nuteistąjį apibūdinančius duomenis, bet ir nuteistojo ir jo veikos pavojingumą, padarymo aplinkybes ir motyvus, skirdamas bausmę atsižvelgė į jo tyčiniais veiksmais nukentėjusiajam padarytus labai sunkius sužalojimus ir pagrįstai panaikino nuteistajam paskirtą bausmės vykdymo atidėjimą. Apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, atsižvelgė į baudžiamojo įstatymo ginamų vertybių – asmens sveikatos ir gyvybės – svarbą, į tai, kad D. G. padarė sunkų smurtinį nusikaltimą, sukėlusį nukentėjusiajam itin sunkius, negrįžtamus padarinius, kurie šiuo atveju praktiškai prilygsta asmens gyvybės atėmimui, taip pat visapusiškai ir išsamiai įvertino gautas Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2019 m. kovo 26 d. ekspertizės išvadas, todėl pagrįstai konstatavo, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir teisingumo principas gali būti įgyvendintas tik paskyrus nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę. Kasacinio skundo argumentai, kad nuteistasis nukentėjusiojo elgesį neva suprato ne tik kaip nepagarbų, bet ir kaip įžeidžiantį jo garbę ir orumą bendrų pažįstamų ir bendrų draugų akyse, o nuotraukų ir jam siųstų žinučių turinį suprato ne tik kaip neištikimybės demonstravimą, bet ir kaip netinkamą jo draugo elgesį, nepaneigia ir negali paneigti nuteistojo padarytos veikos pavojingumo. Pabrėžtina, jog D. G. sudavė nukentėjusiajam K. K. apgalvotą ir kryptingą smūgį į gyvybiškai pavojingą vietą – galvą, smūgiavo vos tik nukentėjusiajam prie jo priėjus, nespėjus jam pasakyti nė vieno žodžio. Šis smūgis buvo stiprus ir nukentėjusiajam K. K. netikėtas. Be to, kaip nustatyta bylos duomenimis, D. G. ilgą laiką treniravosi sportuodamas kovos menų srityje, todėl neabejotinai geriau nei bet kas kitas suvokė tokio smūgio pavojingumą ir jo sudavimo padarinius. Dėl kryptingų ir tikslingų nuteistojo veiksmų nukentėjusysis K. K. šiuo metu yra ištiktas komos, pasveikimo prognozė nepalanki, nukentėjusiajam yra nustatytas 0 proc. darbingumas, t. y. visiškas nedarbingumas, taip pat ir specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Dėl tokios nuteistojo veiksmais nukentėjusiajam sukeltos būklės nukentėjusiojo K. K. gyvybė visiškai priklauso nuo gyvybę palaikančių aparatų ir medikamentų, nuolatinės slaugos ir priežiūros. Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad galva yra gyvybei svarbi ir pažeidžiamiausia žmogaus kūno dalis, todėl normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzAyLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-302/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-302/2010">2K-302/2010</a>, 2K-41-697/2015, 2K-513-697/2015). Taigi, jau vien nurodytos aplinkybės savaime rodo didesnį D. G. ir jo padarytos veikos pavojingumą, tai teisingai konstatavo apeliacinės instancijos teismas. Taip pat šis teismas nuosprendyje pagrįstai pažymėjo, kad skiriant bausmę ne mažiau svarbus yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas bei siekis juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme nustatytomis priemonėmis ginti. Dėl to bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDUxLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-451/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-451/2012">2K-451/2012</a>, 2K-315/2013, 2K-213/2014).
8.4. Kasacinio skundo teiginiai, kad nuteistojo elgesys po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio paskelbimo neva leidžia daryti išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realios laisvės atėmimo bausmės, nurodytos aplinkybės, kad D. G. labai gerai mokosi Vilniaus kolegijoje, dirba, jokių konfliktų su teisės normomis neturėjo, nusikalto pirmą kartą ir iki nusikaltimo padarymo nebuvo padaręs jokių teisės pažeidimų, nėra ir negali būti laikomos tokiomis reikšmingomis aplinkybėmis, dėl kurių nuteistajam būtų galima atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Nei jaunas nuteistojo amžius, nei siekis atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą nėra tokios reikšmingos aplinkybės, dėl kurių asmeniui turėtų būti taikoma BK 75 straipsnio 1 dalis ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE1LTY0OC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-115-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-115-648/2016">2K-115-648/2016</a>).
8.5. Pažymėtina, kad nors kasaciniame skunde yra kalbama apie nuteistojo tariamą siekį atlyginti žalą, civiliniam ieškovui ir nukentėjusiajam Ž. K. iki šiol nėra nė kiek atlyginta priteista žala, nuteistasis nesiima jokių veiksmų, kad pradėtų atlyginti šią žalą, nors nuo įvykio praėjo beveik treji metai. Todėl atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis nesiima jokių realių veiksmų žalai atlyginti, manytina, kad jo tariamas siekis atlyginti žalą yra deklaratyvus.
8.6. Pažymėtina, jog įstatymų leidėjas 2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymu BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytų nuostatų taikymą susiaurino, nustatydamas, kad nuo 2017 m. spalio 5 d., įsigaliojus minėtam įstatymui, bausmės vykdymo atidėjimas nebetaikomas asmenims, nuteistiems už sunkių nusikaltimų padarymą. Nors veikos, už kurią nuteistas D. G., padarymo metu vis dar galiojo BK 75 straipsnio nuostatos, leidžiančios bausmės vykdymą atidėti ir už sunkų nusikaltimą ne daugiau kaip ketveriems metams nuteistam asmeniui, vėlesnis įstatymo pakeitimas rodo aiškią ir griežtą valstybės politiką, kad asmenims, įvykdžiusiems sunkius nusikaltimus, bausmės vykdymo atidėjimas neturi būti taikomas. Atsižvelgiant į nurodytus įstatymų leidėjo padarytus BK 75 straipsnio pakeitimus po trijų mėnesių nuo nusikalstamos veikos padarymo, teismų praktiką dėl BK 75 straipsnio taikymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-405/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-405/2012">2K-405/2012</a>, 2K-459-697/2016, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE1LTY0OC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-115-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-115-648/2016">2K-115-648/2016</a>, 2K-449-942/2016), į nukentėjusiųjų interesų užtikrinimo principą, taip pat ypač atsižvelgiant į nuteistojo padarytos veikos pavojingumą, į tai, kad šiuo atveju buvo padarytas sunkus smurtinis nusikaltimas, sukėlęs sunkiausius ir negrįžtamus padarinius, darytina išvada, jog apeliacinės instancijos teismas pagrįstai panaikino D. G. paskirtos bausmės vykdymo atidėjimą ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
9. Nuteistojo D. G. gynėjo advokato A. Liutvinsko kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės
10. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktą atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama, kai kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių tada, kai jis aktyviais veiksmais siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk5LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-299/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-299/2012">2K-299/2012</a>, 2K-370/2013). Teismų praktikoje nustatomos ir situacijos, kada aktyvūs veiksmai turi turėti tam tikrą, konkrečią išraiškos formą, kaip antai kai, įvykus eismo įvykiui, su juo susijęs vairuotojas nevykdo Kelių eismo taisyklių 219.5 punkte nustatytos pareigos imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų suteikta pirmoji medicinos pagalba nukentėjusiesiems, taip pat iškviesti greitąją medicinos pagalbą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYtNjQ4LzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-26-648/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-26-648/2019">2K-26-648/2019</a>).
11. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino dvi D. G. baudžiamąją atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad jis kitais aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių – iš įvykio vietos nepasišalino, užtikrino greitą specialių tarnybų atvykimą ir K. K. operatyvios medicinos pagalbos suteikimą (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas) – ir kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei padėjo išaiškinti šią veiką, nes iš įvykio vietos nepasišalino, užtikrino pagalbos kvietimą ir policijos informavimą, liko, iki atvyks iškviestos tarnybos (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
12. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo pripažintą D. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, padarius išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis – liudytojo T. P. parodymais, nusprendė, kad nuteistasis D. G. realios pagalbos nukentėjusiajam K. K. nesuteikė ir pats naudojo smurtą prieš jį. K. K. parkritus po smūgio, kaltininkas ne bėgo, o kvietė K. K. vardu, taip bandydamas prikelti, bet, tai nepavykus, tiesiog stovėjo šalia. Taigi, kaltininkas nerodė visiško abejingumo savo nusikalstamos veikos padariniams, bet vien šios aplinkybės nepakanka, kad D. G. veiksmai, bandymas prikelti nuo jo smūgio parkritusį ir sąmonę praradusį bičiulį, būtų vertinami kaip realios pagalbos suteikimas nukentėjusiajam aktyviais veiksmais, todėl šių veiksmų negalima ir pripažinti atitinkančiais BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę.
13. Susipažinus su bylos medžiaga ir jos pagrindu priimtomis skirtingomis teismų išvadomis akcentuotina, kad nagrinėjamas įvykis yra susijęs su labai jauno amžiaus žmonių, neturinčių gyvenimiškos patirties, tarpusavio konfliktu, kuris kilo dėl itin jautrios jiems intymaus pobūdžio priežasties, įvyko sąlyginai trumpu laikotarpiu (skaičiuojant nuo susirašinėjimo pradžios ir nuotraukos persiuntimo iki susitikimo – apytiksliai per valandą), o vaikinams susitikus truko labai trumpai – vos kelias sekundes. Nuo D. G. suduoto smūgio K. K. pargriuvus ir atsitrenkus galvą į asfaltuotą kelio dangą, D. G. iš karto prišoko prie jo, pakėlė galvą nuo asfalto, ją prilaikė. Tuo metu prie jų priėjo šalia esantis ir įvykį šoniniu žvilgsniu matęs liudytojas T. P., jo D. G. paprašė iškviesti medikus, atvažiavus medikams, K. K. buvo skubiai išvežtas į ligoninę.
14. Primintina, kad teismų praktikoje BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė apibrėžiama alternatyviais veiksmais – t. y. kaltininkas aktyviais veiksmais siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk5LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-299/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-299/2012">2K-299/2012</a>, 2K-370/2013). Įvertinus D. G. amžių, elgesį iš karto po atliktų veiksmų – iš karto pribėgo prie nukentėjusiojo, prilaikė nukentėjusiojo galvą, primygtinai prašė liudytojų iškviesti pagalbą, jos sulaukė, darytina išvada, kad jie visiškai atitinka situaciją, kurioje kaltininkas aktyviais veiksmais siekia užkirsti kelią pasekmių padaugėjimui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teigtina, kad šioje situacijoje pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių vertinimas ir jų pagrindu suformuluota išvada yra atitinkantys tiek įstatymais įtvirtintą reguliavimą, tiek teismų praktiką. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo D. G., naikinta ir dėl šios dalies paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis.
Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo
15. Vienas iš kasacinio skundo argumentų yra BK 75 straipsnio nuostatų tinkamo taikymo klausimas, nes žemesniųjų instancijų teismai priėmė skirtingus sprendimus dėl galimybės šioje byloje taikyti aptariamo straipsnio nuostatas.
16. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, vertindamas galimybę taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą D. G., teismas atsižvelgė į tai, kad jis nusikalto pirmą kartą, naujų nusikalstamų veikų nėra padaręs, pripažino savo kaltę ir objektyvius neteisėtos veikos požymius, dirba, iš dalies pripažino pareikštą byloje civilinį ieškinį, teismas nustatė dvi jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad jis kitais aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių – iš įvykio vietos nepasišalino, užtikrino greitą specialių tarnybų atvykimą ir K. K. operatyvios medicinos pagalbos suteikimą (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas) – ir kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei padėjo išaiškinti šią veiką, nes iš įvykio vietos nepasišalino, užtikrino pagalbos kvietimą ir policijos informavimą, liko, iki atvyks iškviestos tarnybos (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, baudžiamojo įstatymo galiojimą laiko atžvilgiu reglamentuojančias BK 3 straipsnio nuostatas, vadovaudamasis BK 75 straipsnio (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) nuostatomis, pirmosios instancijos teismas šioje byloje nusprendė, kad bausmės tikslai D. G. gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, bausmės vykdymą atidedant nustatytam maksimaliam trejų metų terminui, vykdant teismo paskirtus griežtus įpareigojimus per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišeiti iš namų nuo 22.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, taip pat pirmus šešis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose.
17. Apeliacinės instancijos teismas šiam apylinkės teismo sprendimui nepritarė, nurodęs, kad apylinkės teismas nusprendė atidėti paskirtos bausmės vykdymą, atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis, o kartu su šiais duomenimis turi būti įvertintas ir nusikaltimo pobūdis, nusikaltimo padarymo aplinkybės, nusikalstama veika sukeltos pasekmės, nukentėjusių asmenų interesai ir kt. Kaip matyti iš nuosprendžio turinio, apeliacinės instancijos teismas nusprendė netaikyti BK 75 straipsnio nuostatų ir neatidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo, įvertinęs nusikaltimu sukeltus sunkius negrįžtamus padarinius nukentėjusiajam ir todėl konstatavęs didesnį veikos pavojingumą, kurį papildomai argumentavo ir kaltės forma – tyčią apibūdinančiais požymiais, bei akcentuodamas nukentėjusiojo interesų svarbą bausmės individualizavimui.
18. Sprendžiant dėl priešingų teismų sprendimų BK 75 straipsnio nuostatų taikymo klausimu, būtina atkreipti dėmesį į keletą teisinio reguliavimo nuostatų ir teismų praktikos aiškinimų, aktualių tinkamam teisiniu požiūriu sprendimui šioje byloje priimti:
18.1. Visų pirma atsižvelgtina į tai, kad paskiriant tinkamą bausmę kaltininkui yra itin svarbus teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kuris neatsiejamas nuo konkrečios nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių ir tiek kaltininko asmenybės, tiek nukentėjusiojo, jam padarytos žalos įvertinimo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisingumo principas, kuriuo vadovaujamasi ir skiriant bausmes, reiškia ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimą. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas bei siekis juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme nustatytomis priemonėmis ginti. Dėl to bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-567/2006, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDUxLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-451/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-451/2012">2K-451/2012</a>, 2K-315/2013 ir kt.). Šiame kontekste pažymėtina, kad teisingumo principas neapsiriboja vien tik bausmės ir padarytos nusikalstamos veikos proporcingumu, bet turi ir kitų aspektų. Negali būti pamiršta ir taikinamoji teisingumo funkcija, t. y. tai, kad teisingumas gali būti įgyvendintas tik užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d., 1998 m. spalio 27 d., 2003 m. kovo 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2015 m. gegužės 14 d., 2016 m. spalio 27 d. ir kiti nutarimai). Bausmės, kaip baudžiamosios atsakomybės sudedamosios dalies, paskirtis taip pat neapsiriboja vien tik nubaudimo ir prevencijos tikslais. Ne mažiau svarbūs yra nuteistųjų socialinės reabilitacijos ir resocializacijos tikslai. Be to, ir nubaudimo tikslas, net ir sunkaus nusikaltimo padarymo atveju, pasiekiamas ne vien tik nuteistojo įkalinimu.
18.2. Antra, pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją baudžiamajame įstatyme negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes ir taikydamas baudžiamąjį įstatymą, negalėtų individualizuoti bausmės, skiriamos konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Todėl BK
18.3. Trečia, atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje įtvirtinta, jog bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 straipsnio nuostatų) taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), būtent konkrečią bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šiuo atveju teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. nuosekliai svarstytini nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų), taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi teismui sudaryti tvirtas prielaidas daryti išvadą, kad konkretaus nusikalstamą veiką padariusio asmens resocializacija (procesas, kurio metu siekiama padėti nuteistiems asmenims atrasti savo tapatybę ir vaidmenį visuomenėje, suformuoti reikalingus įgūdžius integruojantis į visuomenę, skatinti taikiai sugyventi su kitais visuomenės nariais ir rinktis teisėtus kelius savo tikslams siekti) galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistam už konkrečią nusikalstamą veiką asmeniui paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTMyLTk0Mi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-132-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-132-942/2016">2K-132-942/2016</a>, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017).
18.4. Ir galiausiai pažymėtina, kad bausmės vykdymo atidėjimo institutas yra viena iš baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo formų, leidžianti kontroliuoti nusikalstamas veikas padariusių asmenų elgesį laisvėje, neardant jų socialinių ir ekonominių ryšių, apsaugant nuo neigiamo kalinių poveikio, taip mažinant nusikalstamų veikų recidyvo tikimybę. Taikyti su laisvės atėmimu nesusijusias priemones skatina ir Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos valstybėms narėms: 1992 m. spalio 19 d. rekomendacija Nr. R (92) 16 „Dėl Europos visuomeninių sankcijų ir priemonių taisyklių“; 2000 m. lapkričio 29 d. rekomendacija Nr. Rec (2000) 22 „Dėl Europos visuomeninių sankcijų ir priemonių taisyklių taikymo tobulinimo“; 2010 m. sausio 20 d. rekomendacija Nr. CM/Rec (2010) 1 „Dėl Europos probacijos taisyklių“. Šiose rekomendacijose deklaruojama, kad plėsti tokių priemonių taikymą reikalauja pagrindiniai kiekvienos teisinės sistemos principai, o probacija traktuojama kaip tinkama priemonė siekiant teisingo baudžiamojo proceso, visuomenės saugumo, nusikalstamų veikų prevencijos ir kalinių skaičiaus mažinimo tikslų. Probuojamų asmenų elgesio kontrolė vykdoma remiantis Lietuvos Respublikos probacijos įstatymu ir yra susijusi su tam tikrais asmeninės laisvės suvaržymais ir atsakomybe. Tais atvejais, kai probuojamas asmuo be pateisinamų priežasčių nevykdo nustatytų pareigų, teismas probacijos tarnybų teikimu gali priimti sprendimą panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą. Taigi bausmės vykdymo atidėjimo prilyginimas nebaudžiamumui ir nepagarbai įstatymui kaip teisinis argumentas nepriimtinas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-266-942/2015). Taigi reikšmingų baudžiamajai atsakomybei taikyti baudžiamojo įstatymo nuostatų sistema orientuoja teismą, įvertinus veikos pavojingumą, nuteistojo asmenines savybes, resocializacijos poreikį, svarstyti galimybę apsiriboti alternatyviomis teisinėmis priemonėmis, o realią laisvės atėmimo bausmę taikyti tik kaip paskutinę priemonę.
18.5. Nagrinėjamoje byloje pažymėtina, kad dėl nukentėjusiojo interesų, kurie ypač akcentuojami apeliacinės instancijos teismo sprendime, reikia pasakyti, jog nukentėjusysis, nors ir būdamas lygiavertis proceso dalyvis, yra kitoje teisinėje situacijoje nei nuteistasis (kaltinamasis), nes visas baudžiamasis persekiojimas vykdomas ne tik tam, kad būtų tinkamai nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo (BPK 1 straipsnis), bet ir tam, kad kiekvieno nuo nusikalstamos veikos nukentėjusio asmens teisė reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą būtų pakankamai realizuota (BPK 44 straipsnio 10 punktas). Tačiau nukentėjusio asmens ir valstybės požiūris į nusikalstamą veiką ir tai, kaip į ją turi būti reaguojama, skiriasi. Nukentėjusiam asmeniui nusikalstama veika yra asmeninis reikalas, sietinas su neigiamais išgyvenimais dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, tokių kaip asmens gyvybė, sveikata, artimo asmens netektis, liga, reikalaujantis patirtos materialinės ir emocinės žalos atlyginimo. Valstybei tai baudžiamosios teisės pažeidimas, reikalaujantis nuoseklaus, prognozuojamo ir teisingo atsako pagal įstatymą. Taigi, vertinant nukentėjusiojo interesų užtikrinimą ir pusiausvyrą, svarbu nustatyti jų materialinio teisinio ir procesinio teisinio interesų realizavimo pakankamumą.
19. Patikrinus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, nors savo ruožtu kritikavo pirmosios instancijos teismą dėl kaltinamajam palankių aplinkybių sureikšminimo, pats taip pat neišvengė šios klaidos akcentuodamas nukentėjusiojo interesus ir jų svarbą, tačiau niekaip nepasisakydamas apie tai, kokie nukentėjusiųjų interesai nukentės ar kaip jie bus apriboti bei kodėl bus nepakankamai užtikrinti atidedant nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai remiasi kasacinės instancijos teismo praktika, suformuota kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-213/2014, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE1LTY0OC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-115-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-115-648/2016">2K-115-648/2016</a> ir kitose, nes jose susiklosčiusi situacija yra skirtinga nuo nagrinėjamos, pvz., baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE1LTY0OC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-115-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-115-648/2016">2K-115-648/2016</a>, nors kaltininkas buvo jauno amžiaus, tačiau veiką įvykdė plaktuku, buvo nustatytos dvi sunkinančios aplinkybės ir t. t.
20. Darytina išvada, kad būtent pirmosios instancijos teismo sprendimas, įvertinus situaciją ir bylos aplinkybių visumą, nuteistojo asmenybės ypatumus, kurių tinkamą vertinimą rodo ir tolesnis nuteistojo elgesys (studijos, darbas, nuobaudų nebuvimas), atidėti bausmės vykdymą maksimaliam pagal galiojusią ir taikytiną šiai situacijai BK 75 straipsnio redakciją terminui neprieštarautų nukentėjusiųjų materialiųjų interesų, t. y. žalos padengimo, įgyvendinimui ir sukeltų kaltinamajam pakankamai suvaržymų, kad jie užtikrintų bausmės tikslų pasiekimą.
21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, žemesniųjų instancijų teismų sprendimų dalys dėl bausmės skyrimo keistinos.
Dėl proceso išlaidų kasacinės instancijos teisme
22. Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė M. K. ir jos atstovas advokatas Gintaras Ruseckas pateiktame atsiliepime į kasacinį skundą prašo priteisti iš nuteistojo D. G. patirtas bylinėjimosi išlaidas kasacinės instancijos teisme, jos pagal pridedamus dokumentus sudaro 600 Eur.
23. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDUyLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-452/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-452/2009">2K-452/2009</a>, 2K-271/2010, 2K-431/2012, 2K-147/2013, 2K-52-942/2016 ir kt.).
24. Ši baudžiamoji byla kasacinės instancijos teisme nagrinėta rašytinio proceso tvarka pagal nuteistojo D. G. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą, kuris yra tenkintinas. BPK 3741 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, kasacinę bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, išskyrus prokuroro, kitų proceso dalyvių atsiliepimų į kasacinį skundą nepateikimas netrukdo nagrinėti bylos rašytinio proceso tvarka, taigi jie nėra privalomi. Dėl to nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei M. K. turėtos atstovavimo kasacinės instancijos teisme išlaidos nepriteistinos.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 5 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 25 d. nuosprendį.
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio dalį, kuria pakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 5 d. nuosprendis ir panaikinta D. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nurodyta BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte, ir palikti dėl šios dalies galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 5 d. nuosprendį.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 5 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo D. G. jas išdėstant taip:
pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, skirti D. G. ketverių metų laisvės atėmimo bausmę. Taikyti BK 641 straipsnio 1 dalį ir paskirtą ketverių metų laisvės atėmimo bausmę sumažinti vienu trečdaliu, t. y. iki dvejų metų šešių mėnesių. Taikyti BK 75 straipsnį ir paskirtos dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą D. G. atidėti dvejiems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišeiti iš namų nuo 22.00 iki 6.00 val., išskyrus, jeigu tai susiję su darbu, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei pirmus šešis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose.
Kitas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Artūras Ridikas
Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
