Dėl Kauno miesto savivaldybės valdybos 2002 m. lapkričio 19 d. sprendimo dalies panaikinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-313/2006

Procesinio sprendimo kategorijos:106; 118.8 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virgilijaus Grabinsko ir Janinos Stripeikienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. D. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 3 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. D. ieškinį atsakovams A. B., AB bankui „Nord/LB Lietuva“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, pagal atsakovo A. B. priešieškinį ieškovei S. D., atsakovams Kauno miesto savivaldybei, AB bankui „Nord/LB Lietuva“ dėl Kauno miesto savivaldybės valdybos 2002 m. lapkričio 19 d. sprendimo dalies panaikinimo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: VĮ Registrų centro Kauno filialas, Kauno miesto 6–ojo natarų biuro notarė J. R., UAB „Viesturas“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė ieškiniu, papildomu ir patikslintais ieškiniais (T. 1, b. l. 2, 83, 108, 153) prašė Kauno miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1988 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. 440 5 punktą dėl pastato (sandėlio) (duomenys neskelbtini), pažymėto žyma 1F2/p, perdavimo į Mokslinės–techninės kūrybos draugijų Kauno miesto tarybos balansą pripažinti netekusiu galios; panaikinti 1992 m. gruodžio 10 d. aktą dėl nurodyto statinio perdavimo į UAB „Adrestė“ balansą; pripažinti negaliojančia 1997 m. spalio 22 d. UAB „Adrestė“ ir A. B. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria A. B. įsigijo mūrinį sandėlį su mansarda ir rūsiu, pažymėtus žyma 1F2/p; panaikinti šio statinio teisinį registravimą A. B. VĮ Registrų centro Kauno filiale, pastatą registruoti Kauno miesto savivaldybės vardu; panaikinti 2001 m. kovo 12 d. hipotekos registre įregistruotą hipoteką, kodas: (duomenys neskelbtini), kuria atsakovas A. B. įkeitė atsakovui AB bankui „Nord/LB Lietuva“ nurodytą statinį; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 1991 m. gruodžio 30 d. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę dėl nuosavybės teisių atkūrimo; jai Kauno miesto savivaldybės valdybos 1996 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 1213 atkurtos nuosavybės teisės į 0,19 dalis pastatų (duomenys neskelbtini), tarp jų ir į tokią pat ginčo pastato dalį; paaiškėjo, kad nurodytas pastatas Kauno miesto Vykdomojo komiteto 1988 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. 440 buvo perduotas į Mokslinės–techninės kūrybos draugijų Kauno miesto tarybos balansą, o ši 1992 m. gruodžio 10 d. aktu jį perdavė UAB „Adrestė“; pastaroji 1997 m. spalio 22 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi nurodytą pastatą pardavė A. B. Nekilnojamojo daikto perdavimas iš savivaldybės į nurodytos draugijos balansą nesukūrė draugijai nuosavybės teisių, ši negalėjo jų perleisti UAB „Adrestė“ ir ji netapo statinio 1F2/p savininkė. Valstybės institucijos ir pirkėjas A. B., sudarydamas 1997 m. spalio 22 d. pastato 1F2/p pirkimo–pardavimo sandorį, žinojo apie ieškovės siekius (atkuriant nuosavybės teises arba nusiperkant) įsigyti likusią ginčo pastato dalį; pirkėjas nėra sąžiningas įgijėjas (1964 m. CK 143 straipsnis, 2000 m. CK 4.96 straipsnio 2 dalis). Kauno miesto savivaldybės 2002 m. lapkričio 19 d. sprendimu ieškovei atkurtos nuosavybės teisės į likusią dalį pastatų, įskaitant pažymėtą žyma 1F2/p, (duomenys neskelbtini), grąžinant jį natūra. CK 4.95 straipsnyje įtvirtinta savininko teisė išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Nurodytą pastatą savininkas prarado dėl genocido, vykdyto prieš žydų tautą, todėl pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalį jis gali būti išreikalautas ir iš sąžiningo įgijėjo.

Atsakovas A. B. priešieškiniu (T. 1, b. l. 115–118) prašė panaikinti Kauno miesto savivaldybės valdybos 2002 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 1019 2.2 punktą, pagal kurį ieškovei atkūrus nuosavybės teises į statinį (duomenys neskelbtini), pažymėtą žyma 1F2/p, šis grąžintas natūra, ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad, sudarant 1997 m. spalio 22 d. nurodyto pastato pirkimo–pardavimo sandorį, notarė rėmėsi VĮ Registrų centro 1997 m. spalio 22 d. detalizuotu pažymėjimu Nr. 1-77699 ir 1997 m. spalio 22 d. registracijos pažymėjimu Nr. 1-5615, patvirtinusiais pardavėjo UAB „Adrestė“ nuosavybės teises į pastatą. Įsigijęs blogos techninės būklės pastatą, atsakovas jį rekonstravo, dabar nekilnojamojo daikto vertė yra apie 1 mln. Lt; ieškovė pareikštu reikalavimu siekia nepagrįstai praturtėti. Atsakovas laiko save sąžiningu pastato įgijėju (CK 4.26 straipsnio 2, 3 dalys, CK 4.70 straipsnis). Kauno miesto savivaldybės valdybos 2002 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 1019 2.2 punktu dėl nurodyto pastato grąžinimo natūra pažeidžiamos jo, sąžiningo daikto įgijėjo, teisės.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. kovo 1 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; teismas pripažino negaliojančiais: 1) 1992 m. gruodžio 10 d. aktą, kuriuo pastatas, pažymėtas žyma 1F2/p, iš Mokslinės–techninės kūrybos draugijų Kauno miesto tarybos balanso perduotas į UAB „Adrestė“ balansą; 2) 1997 m. spalio 22 d. UAB „Adrestė“ ir A. B. sudarytą nurodyto pastato pirkimo–pardavimo sutartį; 3) 2003 m. lapkričio 18 d. A. B. ir UAB „Viesturas“ sudarytą pastato nuomos sutartį; 4) panaikino nurodyto pastato teisinę registraciją A. B. ir jį grąžino Kauno miesto valdybai; 5) priteisė iš atsakovo ieškovei 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 43 Lt išlaidų į valstybės biudžetą, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; kitą ieškinio dalį ir priešieškinį atmetė. Teismas motyvavo, kad ginčo sandorių sudarymo metu galiojusio 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų normų analizė leidžia daryti išvadą, jog pastato grąžinimas ieškovei natūra atitiko šių normų reikalavimus; turtas, į kurį atkuriamos asmens nuosavybės teisės, negali būti perleistas nuosavybėn kitiems asmenims, kol šis klausimas nėra išspręstas, priešingu atveju tai reikštų buvusio savininko teisių pažeidimą. Kauno miesto savivaldybės valdyba tik 2002 m. lapkričio 19 d. priėmė sprendimą dėl ieškovei nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, grąžinant pastatą, pažymėtą žyma 1F2/p, natūra, todėl šis pastatas negalėjo būti 1997 m. spalio 22 d. pirkimo–pardavimo objektas. Teismas pripažino ginčijamus sandorius prieštaraujančiais imperatyviosioms įstatymo normoms, dėl to negaliojančiais nuo jų sudarymo momento (CK 1.80 straipsnis); ginčo turto įgijėją – atsakovą A. B. – teismas laikė objektyviąja prasme nesąžiningu (CK 1.5 straipsnis); be to, sprendė, kad nėra pagrindo taikyti restituciją ir grąžinti atsakovui 28 000 Lt, nes pardavėjas UAB „Adrestė“ yra likviduotas ir 1999 m. gegužės 31 d. išregistruotas iš VĮ Registrų centro. Teismas atmetė priešieškinį, pripažinęs, kad atsakovas neįrodė tų aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimą (CPK 177, 178 straipsniai).

Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. gegužės 4 d. priėmė papildomą sprendimą, kuriuo panaikino 2001 m. kovo 6 d. hipotekos sutarties dalį, kuria atsakovas A. B. įkeitė atsakovui AB bankui „Nord/LB Lietuva“ pastatą, pažymėtą žyma 1F2/p, (duomenys neskelbtini); panaikino 2001 m. kovo 12 d. hipotekos registre įregistruotą hipoteką, kodas: (duomenys neskelbtini).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo A. B. ir trečiojo asmens Kauno miesto 6–ojo notarų biuro notarės J. R. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. kovo 1 d. sprendimo ir pagal atsakovų A. B. ir AB banko „Nord/LB Lietuva“ apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 4 d. papildomo sprendimo, 2005 m. lapkričio 3 d. sprendimu Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. kovo 1 d. sprendimą ir Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 4 d. papildomą sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą: bylos dalį dėl ieškovės S. D. ieškinio reikalavimo pripažinti 1997 m. spalio 22 d. pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia nutraukė, kitus ieškinio reikalavimus atmetė; atsakovo A. B. priešieškinį tenkino: pripažino Kauno miesto savivaldybės valdybos 2002 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 1019 2.2 punktą dėl pastato (duomenys neskelbtini), pažymėto žyma 1F2/p, grąžinimo ieškovei S. D. natūra negaliojančiu; priteisė iš ieškovės atsakovui A. B. 1400 Lt ir atsakovui AB bankas „Nord/LB Lietuva“ 1180 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kolegija nustatė, kad pirkimo–pardavimo sandorio šalis UAB „Adrestė“ yra likviduota ir 1999 m. gegužės 31 d. Kauno miesto rejestro tarnybos įsakymu Nr. 412 išregistruota iš įmonių rejestro; likviduotos bendrovės teisės ir pareigos neperėjo kitiems asmenims. Kolegija sprendė, kad pagal CPK 293 straipsnio 8 punktą civilinė byla pagal ieškovės reikalavimą dėl 1997 m. spalio 22 d. pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu nutrauktina. Ieškovė sutiko su apeliacinio skundo argumentais dėl 1992 m. gruodžio 10 d. akto panaikinimo, tai šią sprendimo dalį kolegija taip pat panaikino ir šį ieškinio reikalavimą atmetė. Pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančia ginčo pastato nuomos sutartį, nors toks ieškovės reikalavimas byloje nebuvo pareikštas; kolegija panaikino šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Kolegija sprendė, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnį ginčo pastatas priskirtinas prie valstybės išperkamų nuosavybės teisės objektų, nes jis pagal 1997 m. spalio 22 d. pirkimo–pardavimo sandorį perėjo privačion nuosavybėn, todėl Kauno miesto savivaldybė 2002 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. 1019 negalėjo ieškovei atkurti nuosavybės teisių į pastatą, grąžinant jį natūra; tokiais atvejais atlyginama įstatymo 16 straipsnyje nustatyta tvarka. Kolegija, patenkinusi atsakovo A. B. priešieškinį, panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 4 d. papildomą sprendimą dėl hipotekos panaikinimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 3 d. sprendimą panaikinti, Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. kovo 1 d. sprendimą palikti galioti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio normas; išvada, kad ginčo pastatas yra valstybės išperkamas, neatitinka šio straipsnio nuostatos, pagal kurią gali būti valstybės išperkami gyvenamieji namai, jų dalys, butai, bet ne ūkio paskirties pastatai; kadangi ginčo pastatas yra ūkinės komercinės paskirties, tai taikytinas nurodyto straipsnio 16 straipsnis, tačiau teismas jo netaikė. Be to, nurodytose teisės normose nustatyta, kad valstybė gali išpirkti tik tuos pastatus, kurie įgyti privačion nuosavybėn pagal įstatymus; pagal galiojusią teisę nuosavybės teisė į ginčo pastatą negalėjo visuomeninei organizacijai atsirasti neatlygintinio sandorio pagrindu.

2. Teismas netaikė teisės aktų, kuriuos turėjo taikyti: Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1980 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 231 „Dėl įmonių, susivienijimų, organizacijų, įstaigų, pastatų ir įrenginių perdavimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimo Nr. 297 „Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo“. Pagal šiuos teisės aktus valstybės valdomas turtas visuomeninėms organizacijoms nuosavybėn galėjo būti perduotas tik atlygintinai; todėl į Mokslinės–techninės kūrybos draugijos Kauno miesto tarybos balansą neatlygintinai perduotas ginčo pastatas netapo šios nuosavybe; ji neįgijo nuosavybės teisių į pastatą, dėl to neturėjo teisės ginčo objekto perduoti UAB „Adrestė“ nuosavybėn; remiantis 1992 m. gruodžio 10 d. turto perdavimo aktu pastatas negalėjo būti teisiškai registruojamas kaip UAB „Adrestė“ nuosavybė. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos nurodytų norminių teisės aktų taikymo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Palangos kraštotyrininkų draugija prieš Palangos miesto savivaldybę ir kt., bylos Nr. 3K-3-945/2003, kategorija 25.1).

3. Dėl netinkamo CPK 293 straipsnio 8 punkto aiškinimo ir taikymo nepagrįstai nutraukta civilinės bylos dalis pagal ieškinio reikalavimą dėl 1997 m. spalio 22 d. pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu; teismas nesvarstė ginčo esmės, CPK 293 straipsnio 8 punkte nustatytą normą taikė formaliai.

4. Teismo išvada, kad atsakovas A. B. pagal galiojančius įstatymus teisėtai įsigijo ginčo pastatą, padaryta, netyrus, ar atsakovas yra sąžiningas daikto įgijėjas; bylos duomenys rodo, kad šis atsakovas negali būti pripažintas sąžiningu įgijėju: jis turėjo domėtis, ar pardavėjo teisės į parduodamą pastatą įgytos galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka; ar pardavėjas, įgijęs pastatą turto perdavimo aktu, tapo jo savininkas; atsakovas turėjo domėtis savo teisėmis ir pareigomis, todėl turėjo žinoti, kad pastatas yra įrašytas į grąžintinų namų sąrašą; atsakovas nepateikė įrodymų, kad už nusipirktą pastatą sumokėjo pinigus.

5. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kad asmens, pretenduojančio atkurti nuosavybės teises, interesai ginami prioritetiškai; kol nuosavybės teisių į tam tikrą turtą atkūrimo klausimas neišspręstas, toks turtas yra ginčo objektas, todėl negali būti perleistas nuosavybėn kitiems asmenims; priešingu atveju tai reikštų šio asmens esminį teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje P. R. prieš Panevėžio miesto savivaldybę, bylos Nr. 3K-3-384/1999 ir kt.).

5. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas neatitinka CPK 270 straipsnio reikalavimų, nes nėra įrodymų įvertinimo analizės, nenurodyti argumentai, dėl kurių teismas atmetė daugumą įrodymų.

Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovas A. B. prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti jam 400 Lt išlaidų už procesinių dokumentų parengimą ir nurodo, kad ieškovės kasacinio skundo argumentai dėl Kauno miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1988 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. 440 nėra kasacijos dalykas, nes pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriuo šis ieškovės reikalavimas netenkintas, nebuvo nagrinėjamas apeliacine tvarka. 1992 m. gruodžio 10 d. aktas nelaikytinas niekiniu sandoriu, jis yra tinkamas nuosavybės įgijimo pagrindas. Byloje dėl pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu teismai turėtų spręsti restitucijos taikymo klausimą, tačiau šiuo atveju restitucija negalima, nes pardavėjas UAB „Adrestė“ likviduota ir nėra teisių perėmėjo. Atsakovas įgijo turtą teisėtai, yra sąžiningas įgijėjas; ieškovė neįrodė, kad atsakovas buvo nesąžiningas. Sandorio sudarymo metu parduodamam objektui nebuvo registruoti draudimai ar ginčijamos nuosavybės teisės į jį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašo kasacinį skundą atmesti, nurodo, kad priėmė 2002 m. lapkričio 19 d. sprendimą, turėdamas netikslius duomenis apie pastatą, pažymėtą žyma 1F2/p; kadangi šis pastatas buvo parduotas A. B., tai Kauno miesto savivaldybė negalėjo jo grąžinti natūra ieškovei. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą tokie pastatai yra valstybės išperkami iš įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų, už juos atlyginama pagal įstatymo 16 straipsnį. Atsakovas laiko, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai bylą pagal ieškovės reikalavimą dėl 1997 m. spalio 22 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo nutraukė pagal CPK 293 straipsnio 8 punktą, nes ginčo sandorio šalis UAB „Adrestė“ likviduota ir nėra jos teisių perėmėjo. Ieškovė sutiko su apeliacinių skundų argumentais dėl 1992 m. gruodžio 10 d. akto, pagal kurį ginčo pastatas perduotas UAB „Adrestė“, panaikinimo; todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis panaikinta pagrįstai.

Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovas AB bankas „Nord/LB Lietuva“ prašo kasacinį skundą atmesti, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesvarstė ginčo santykių esmės, įstatymo normą dėl civilinės bylos dalies nutraukimo taikė formaliai, neįvertino aplinkybių, jog UAB „Adrestė“ neturėjo teisės parduoti ginčo pastatą; šiuos savo teiginius kasatorė be kitų argumentų grindžia ir Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1980 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 231 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimo Nr. 297 nuostatų pažeidimu, tačiau kasatorė jos nurodytomis aplinkybėmis nesirėmė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose, todėl šie kasatorės argumentai yra atmestini (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Ginčo pastatas perleistas UAB „Adrestė“ kaip turtinis įnašas formuojant šios bendrovės įstatinį kapitalą; nėra pagrindo teigti, kad perleistas, pažeidžiant galiojusius įstatymus. Byloje nėra įrodymų, kad 1997 m. spalio 22 d. pirkimo–pardavimo sandoris sudarytas, pažeidžiant tuo metu turto perleidimą reglamentavusias imperatyviąsias įstatymo nuostatas; dėl to sandoris galėtų būti panaikintas, įrodžius, kad turto įgijėjas buvo nesąžiningas, tačiau įrodymų, jog atsakovas A. B. buvo nesąžiningas, byloje taip pat nėra; pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalį iš sąžiningo įgijėjo nekilnojamasis daiktas negali būti išreikalautas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės

Ieškovė 1991 m. gruodžio 30 d. pateikė pareiškimą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, įskaitant ginčo pastatą, pažymėtą žyma 1F2/p, (duomenys neskelbtini) atkūrimo. Kauno miesto savivaldybės valdybos 1996 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 1213 atkurtos ieškovei nuosavybės teisės į 0,19 dalis pastatų nurodytu adresu, tarp jų ir į tokią pat pastato 1F2/p dalį. Tuo metu pastatas 1F2/p buvo teisiškai įregistruotas kaip UAB „Adrestė“ nuosavybė, atsakovas A. B. 1997 m. spalio 22 d. pirkimo–pardavimo sutartimi šį pastatą nusipirko iš UAB „Adrestė“. Kauno miesto savivaldybės 2002 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. 1019 ieškovei atkurtos nuosavybės teisės grąžinant nurodytą pastatą natūra. UAB „Adrestė“, iš kurios atsakovas A. B. nusipirko ginčo pastatą, likviduota 1999 metais, jos procesinių teisių perėmėjų nėra.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnis). Pagrindinė kasacinio teismo funkcija yra ginti viešąjį interesą – užtikrinti vienodą teisės aiškinimą ir taikymą visoje valstybėje. Atsakydamas į kasaciniame skunde iškeltus teisės klausimus dėl sprendimo neteisėtumo, teismas pirmiausia analizuoja kasatoriaus išdėstytus teisinius argumentus; siekdamas įgyvendinti kasaciniam teismui priskirtą viešojo intereso gynimo funkciją, teismas tam tikrus pažeidimus privalo iškelti ex officio, t. y. savo iniciatyva (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nutraukė civilinės bylos dalį dėl ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančia UAB „Adrestė“ ir A. B. 1997 m. spalio 22 d. sudarytą pastato 1F2/p pirkimo–pardavimo sutartį. Kasaciniame skunde keliami klausimai dėl teismo išvados nutraukti nurodytą civilinės bylos dalį pagrįstumo, taip pat dėl viso skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo. Teisėjų kolegija, įvertindama skundžiamo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, remiasi kasaciniame skunde nurodytais ir su jais susijusiais kitais teisiniais argumentais.

Asmens teisė kreiptis į teismą ieškinio teisenos tvarka įgyvendinama pareiškus ieškinį teisme. Pagal CPK 135 straipsnyje nustatytus reikalavimus ieškinyje nurodomas ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) ir aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas). Be faktinio yra ir teisinis ieškinio pagrindas – konkrečios materialinės teisės normos, reglamentuojančios ginčijamą materialųjį teisinį santykį. Ieškovo suformuluotas ieškinio dalykas ir jo nurodytas faktinis ieškinio pagrindas apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką, o ieškinio reikalavimą pagrindžiančių materialinės teisės normų nurodymas ieškinio pareiškime rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti. Civilinių teisių gynybos būdai nustatyti CK 1.138 straipsnyje, jų sąrašas šioje įstatymo normoje nėra užbaigtas. Nagrinėjamoje byloje ieškovės pareikštų reikalavimų esmė yra ta, kad ieškovė siekia realiai atgauti turtą (pastatą 1F2/p), į kurį jai atkurtos nuosavybės teisės, bet šį turtą pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu valdo atsakovas A. B. Ieškovė, pareikšdama ieškinį, nurodė šiuos jos teisių į ginčo pastatą gynimo būdus ir ieškinio teisinius pagrindus: 1) remdamasi 1964 m. CK 47 straipsnio ir kitomis įstatymų normomis prašė pripažinti negaliojančiais 1997 m. spalio 22 d. pirkimo–pardavimo sutartį bei kitus nuosavybės teisės į pastatą 1F2/p perėjimą iš vieno subjekto kitam pagrindžiančius aktus ir taikyti restituciją; 2) 1964 m. CK 143 straipsnio, 2000 m. CK 4.95 straipsnio ir kitomis įstatymų normomis grindė savo teisę į vindikaciją – daikto išreikalavimą iš svetimo neteisėto valdymo.

Apeliacinės instancijos teismas skundžiamu sprendimu nutraukė civilinės bylos dalį dėl 1997 m. spalio 22 d. pirkimo–pardavimo sutarties, pagal kurią pastato 1F2/p savininku tapo A. B., pripažinimo negaliojančia. CPK 293 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu likvidavus juridinį asmenį, kuris buvo viena iš bylos šalių, atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius, neleidžiamas teisių perėmimas. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvu, kad 1997 m. spalio 22 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą pastato 1F2/p pardavėją UAB „Adrestė“ 1999 metais likvidavus ir nesant jo procesinių teisių perėmėjų, atsirado CPK 293 straipsnio 8 punkte nustatytas pagrindas nutraukti civilinę bylą dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo. Susidarius tokiai teisinei situacijai, ieškovė negauna jos teisių gynimo nuginčijant ginčo pastato pirkimo–pardavimo sandorį. Teisė į vindikaciją – kitas turto savininko teisių gynimo būdas; ieškinio reikalavimas šiuo atveju adresuojamas tik tam asmeniui, kuris valdo ginčo turtą. Minėta, ieškinio pareiškimuose ieškovė suformulavo jos teisę į vindikaciją, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl ieškovės teisės į vindikaciją ir iš esmės nevertino, ieškovės teigimu, šiuo požiūriu reikšmingų juridinių faktų. Vienas iš ieškovės argumentų, kad atsakovas A. B. neteisėtai valdo ginčo pastatą, yra tas, kad 1991 m. gruodžio 30 d. ji pateikė pareiškimą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, įskaitant ginčo pastatą, atkūrimo. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys įstatymai, teismų praktika dėl jų normų taikymo ir aiškinimo pripažino asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, prioritetinę teisę atgauti turtą natūra, tuo tarpu ieškovės skundžiami aktai dėl pastato 1F2/p perleidimo nurodytą teisę ignoravo. Apeliacinės instancijos teismas sprendime nemotyvavo, kokią reikšmę ginčui nagrinėjamoje byloje išspręsti turi nuosavybės teisių ieškovei atkūrimo procese įvykę juridiniai faktai (ieškovės pareiškimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, Kauno miesto savivaldybės 1996 m. gruodžio 3 d. sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kt.), taip pat kitos aplinkybės, ieškovės teigimu, patvirtinančios, kad atsakovas A. B. neteisėtai valdo pastatą 1F2/p. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas nutraukė civilinės bylos dalį dėl 1997 m. spalio 22 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia reiškia, jog šis reikalavimas skundžiamame teismo sprendime iš esmės nenagrinėtas; todėl kasacinis teismas neturi teisinio pagrindo vertinti tų kasacinio skundo argumentų, kuriuose keliami nurodytos sutarties teisėtumo klausimai. Apeliacinės instancijos teismui nepasisakius dėl ieškovės teisės į vindikaciją, pripažintina, kad sprendimas neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies ir 331 straipsnio 4 dalies reikalavimų; tokiai padėčiai esant, teisėjų kolegija negali tirti ir vertinti su teisės į vindikaciją pagrindimu susijusių kasacinio skundo argumentų.

Ieškovė ginčija pastato 1F2/p įgijimo sandorius ir savo teisę į vindikaciją įrodinėja remdamasi daugiausia tais pačiais juridiniais faktais; abu ieškovės reikalavimai (pripažinti negaliojančiu sandorį, taikyti turto vindikaciją) ir atsakovo priešinis reikalavimas pripažinti negaliojančiu Kauno miesto savivaldybės valdybos 2002 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 1019 2.2 punktą, kuriuo ginčo pastatas 1F2/p ieškovei grąžintas natūra, yra neatskiriamai tarpusavyje susiję, ieškinio ir priešieškinio faktinį pagrindą daugiausia sudaro taip pat tie patys juridiniai faktai; todėl teisėjų kolegijai pripažinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą neteisėtu, nes juo neišspręstas ieškovės reikalavimas dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo (vindikacijos), naikintinas visas skundžiamas sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas) ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinio proceso tvarka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 3 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Teodora Staugaitienė

Virgilijus Grabinskas

Janina Stripeikienė