Dėl trukdymų įgyvendinti nuosavybės teisę pašalinimo ir iškeldinimo iš patalpų

Civilinė byla Nr. 3K-3-195/2009

Procesinio sprendimo kategorijos:

94.2.1; 114.11 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gražinos Davidonienės ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. K. ieškinį atsakovams Lietuvos stačiatikių arkivyskupijai, Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, dalyvaujant trečiajam asmeniui VĮ Registrų centrui, dėl nuosavybės teisių gynimo ir pažeistų teisių atkūrimo bei atsakovo Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos priešieškinį ieškovui M. K., atsakovei pagal priešieškinį I. K. dėl trukdymų įgyvendinti nuosavybės teisę pašalinimo ir iškeldinimo iš patalpų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl to, kuriai iš šalių priklauso nuosavybės teisės į pastatus: ieškovui, kuris teigia, kad pastatai visą laiką buvo jo šeimos turtas, o jis juos paveldėjęs pagal testamentą dar 1965 metais, tik nėra duomenų apie paveldėjimo teisės liudijimo registraciją, nes archyvo dokumentai neišliko, ar atsakovui, kuriam 1993 metais priimtu administraciniu aktu ginčijami pastatai grąžinti kaip nacionalizuoti 1949 metais.

Ieškovas nurodė, kad jis nuo gimimo gyvena Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini), esančiame gyvenamajame name, kurį su priklausiniais paveldėjo pagal J. K. 1961 m. kovo 10 d. testamentą ir 1965 m. rugpjūčio 23 d. paveldėjimo teisės liudijimą, tačiau netikėtai sužinojo, kad nuo 1993 metų liepos mėnesio jis nėra savo turto savininkas, nes namas ir ūkio pastatai priklauso Vilniaus eparchijai pagal Vilniaus rajono valdybos 1993 m. liepos 14 d. potvarkį Nr. 313p. Šio potvarkio pagrindu Lietuvos stačiatikių arkivyskupija 1996 m. rugpjūčio 20 d. gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus įregistravo kaip savo nuosavybę. Ieškovas prašė pripažinti, kad atsakovas Lietuvos stačiatikių arkivyskupija neteisėtai užvaldė jo nekilnojamąjį turtą, pripažinti neteisėtu Vilniaus rajono valdybos 1993 m. liepos 14 d. potvarkį Nr. 313p ir įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybę jį panaikinti.

Atsakovas Lietuvos stačiatikių arkivyskupija prašė iškeldinti ieškovą M. K. ir atsakovę pagal priešieškinį I. K. su visais jų daiktais iš Lietuvos stačiatikių arkivyskupijai priklausančių pastatų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2008 m. balandžio 22 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad Vilniaus rajono valdybos 1993 m. liepos 14 d. potvarkiu Nr. 313p namas, kuriame gyvena ieškovas, priskirtas Lietuvos – Vilniaus eparchijai be teisės iškeldinti gyventojus, šio potvarkio pagrindu ginčijami pastatai įregistruoti kaip Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos nuosavybė. J. K. 1961 m. kovo 10 d. testamentas, kuriuo ji visą savo turtą paliko ieškovui – savo įsūniui M. K., įregistruotas Vilniaus valstybinėje notarinėje kontoroje ir po jos mirties 1965 m. rugpjūčio 23 d. ieškovui išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Teismas konstatavo, kad pagal 1964 m. CK sandoris turėjo būti įregistruotas vietinės darbo žmonių deputatų tarybos (toliau – DŽDT) vykdomajame komitete, t. y. atitinkamo vykdomojo komiteto ūkinėse knygose. Vilniaus apskrities archyvo 2007 m. kovo 16 d. pažyma Nr. (8.12)-V5-1191 patvirtina, kad Vilniaus rajono Bezdonių apylinkės liaudies deputatų tarybos (toliau – LDT) vykdomojo komiteto dokumentuose nerasta duomenų, kad 1965 m. rugpjūčio 23 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas buvo įregistruotas Vilniaus rajono Bezdonių apylinkės DŽDT vykdomajame komitete, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovas 1965 m. rugpjūčio 23 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu įgijo nuosavybės teisę į ginčijamą turtą. Ūkinėse knygose ieškovas įrašytas kaip šeimos galva, tačiau tai neįrodo, kad jis valdė ginčijamus pastatus nuosavybės teise. Lietuvos Respublikos centrinio archyvo 2008 m. kovo 6 d. pažyma Nr. R4-891 patvirtina, kad duomenų, jog J. K. iki 1949 metų ir nuo 1949 iki 1965 metų nuosavybės teise priklausė gyvenamasis namas Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini), archyve saugomuose fonduose nerasta. Teismas sprendė, kad atsakovo Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos pateikti dokumentai – 1949 m. spalio 18 d. Vilniaus Marijos moterų vienuolyno igumenės N. B. surašytas priėmimo–perdavimo aktas, sudarytas 1949 m. rugsėjo 29 d. atliktos nacionalizacijos pagrindu ir patvirtintas parašais bei antspaudais, Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. sausio 28 d. pažymėjimas Nr. 015-V, Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. kovo 5 d. pažymėjimas, Miškų ūkio ministerijos 1993 m. vasario 23 d. pranešimas Nr. 02-11-284 – patvirtina, jog ginčijamas turtas priklausė stačiatikių moterų vienuolynui, dėl to teismas nerado pagrindo abejoti Vilniaus rajono valdybos 1993 m. liepos 14 d. potvarkio Nr. 313p pagrįstumu ir jį naikinti. Teismas taip pat nurodė, kad pagal 1990 m. vasario 14 d. įstatymo „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ 3 straipsnį visos institucijos, kurių žinioje yra nacionalizuotų religinių bendruomenių kulto pastatų, vienuolynų bei maldos namų, turėjo pareigą iškeldinamoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei piliečiams suteikti kitas tinkamas patalpas. Vilniaus rajono savivaldybė privalėjo išduoti garantinius raštus tiek grąžinto namo gyventojams, tiek namo savininkui. Ieškovui jokie garantiniai raštai nebuvo suteikti (nei Lietuvos stačiatikių arkivyskupija, nei Vilniaus rajono savivaldybė nesiėmė jokių įstatyme nustatytų priemonių dėl garantinių raštų išdavimo), todėl teismas nenustatė pagrindo iškeldinti jo ir kitų jo šeimos narių iš pastato, nes taip būtų pažeista konstitucinė asmens teisė į gyvenamąjį būstą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo M. K. apeliacinį skundą, 2008 m. lapkričio 25 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, panaikino ir ieškinį patenkino iš dalies: pripažino negaliojančiu Vilniaus rajono valdybos 1993 m. liepos 14 d. potvarkį Nr. 313p, kuriuo Lietuvos – Vilniaus eparchijai priskirtas namas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena ieškovas; panaikino nekilnojamųjų daiktų – gyvenamojo namo 1A1m (duomenys neskelbtini) bei ūkinio pastato 2I1m (duomenys neskelbtini), esančių Vilniaus rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), – teisinę registraciją Vilniaus stačiatikių šventosios dvasios vienuolyno vardu; kitas sprendimo dalis paliko nepakeistas. Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovas savo reikalavimus grindžia 1961 m. kovo 10 d. testamentu, 1965 m. rugpjūčio 23 d. paveldėjimo teisės liudijimu, pagal kurį jis po J. K. mirties paveldėjo visą jai priklausantį turtą, esantį Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini), taip pat turto draudimo sutartimis, namų valdos techninės apskaitos byla, asmeninėmis namų ūkio sąskaitomis, kuriose buvo nurodyti visi šeimos nariai bei apskaitomas visas ūkis, t. y. pastatai, gyvuliai ir auginamos kultūros. Atsakovų teigimu, byloje nepateikta rašytinių įrodymų, kad ieškovo įmotei turtas priklausė nuosavybės teise, be to, 1965 m. rugpjūčio 23 d. paveldėjimo teisės liudijimas, pažeidžiant tuo metu galiojusių įstatymų reikalavimus, nebuvo įregistruotas Vilniaus rajono Bezdonių apylinkės DŽDT. Teisėjų kolegija nurodė, kad iki 1965 m. sausio 1 d. Lietuvoje galiojo 1922 m. RTFSR Civilinis kodeksas, pagal jo 66 ir 185 straipsnius iki 1949 m. balandžio 14 d. nuosavybės teisė į daiktą, taigi ir į pastatus, atsirasdavo nuo sandorio sudarymo, nereikalaujant sandorį įregistruoti. Teisėjų kolegijos nuomone, išlikusi 1930 m. balandžio 11 d. bendroji interesų draudimo sutartis patvirtina, kad ieškovo senelis G. K. nuosavybės teise priklausantį turtą draudė nuo ugnies. 1948 m. gruodžio 1 d. asmeninės sąskaitos išrašuose šeimos galva nurodomas G. K., jo sutuoktinė – G. K., ūkiui priklauso namas, tvartas, gyvuliai, pasirašo šeimos galva G. K. Taigi draudimo sutartis patvirtina, kad G. K. savo turtą draudė nuo ugnies dar 1930 m. balandžio 11 d., t. y. iki nacionalizacijos, o 1948 m. gruodžio 1 d. asmeninėje sąskaitoje detalizuota, kokį turtą G. K. valdė. 1922 m. RTFSR CK 185 straipsnis 1949 m. balandžio 14 d. buvo pakeistas, nustatant, kad trobesių pirkimo–pardavimo (perleidimo) sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir įregistruota atitinkamame komunaliniame skyriuje. Kaimo vietovėje sutartis buvo registruojama vietinės DŽDT vykdomojo komiteto vedamose ūkinėse knygose. Teisėjų kolegija iš asmeninių sąskaitų išrašų nustatė, kad nuo 1958 metų ieškovo įmotė J. K. asmeninėse sąskaitose jau pasirašo kaip šeimos galva. Taigi jeigu pastatai buvo įgyti po 1949 m. balandžio 14 d. pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokio sandorio pagrindu šis sandoris turėjo būti įregistruotas ūkinėse knygose. Nuostata dėl registracijos išliko ir įsigaliojus 1964 m. CK ir galiojo iki 1991 m. liepos 25 d. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimą Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“ pagrindinis įrodymas, patvirtinantis nuosavybės teisę į pastatus kaimo vietovėje, įgytus iki nurodytos datos, buvo ūkinių knygų įrašai. Teisėjų kolegija nustatė, kad pagal DŽDT 1965 m. rugpjūčio 21 d. pateiktą pažymą po J. K. mirties liko jai priklausantis turtas, kurį sudarė gyvenamasis namas su kluonu, karvė, ūkiniai pastatai Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini). Taigi šis turtas pagal DŽDT ūkio knygas nuosavybės teise priklausė G. K., o vėliau įstatymų nustatyta tvarka perėjo J. K. Draudimo sutartis, asmeninių sąskaitų išrašai bei DŽDT 1965 m. rugpjūčio 21 d. vykdomojo komiteto pažyma patvirtina, kad G. K. dar iki nacionalizacijos valdė asmeninėse sąskaitose apskaitytą nekilnojamąjį turtą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad šie rašytiniai įrodymai paneigia, jog 1949 m. spalio 18 d. Vilniaus stačiatikių Marijos moterų vienuolyno vyresnioji igumenė N. B. perdavė turtą, nurodytą G. K. asmeninėse sąskaitose, o Vilniaus apskrities Nemenčinės valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas šį turtą perėmė, nes tiek iki 1949 m. spalio 18 d., tiek vėliau šis turtas buvo apskaitomas kaip G. K., o vėliau kaip J. K. ūkis, kuris pagal 1965 m. rugpjūčio 21 d. DŽDT vykdomojo komiteto pažymą priklausė J. K. nuosavybės teise. Be to, Marijos moterų vienuolyno 1949 m. spalio 18 d. priėmimo–perdavimo akte nurodoma, kad Vilniaus apskrities Nemenčinės valsčiaus vykdomajam komitetui perduodami trys 320 kv. m, 209 kv. m, 299 kv. m gyvenamieji namai, trys 198 kv. m, 218 kv. m, 147 kv. m tvartai, 798 kv. m kluonas, 105 kv. m daržovių sandėlis, 90 kv. m rūsys bulvėms, 66 kv. m pirtis, sodas ir kitas žemės ūkio inventorius, t. y. labai didelis ūkis, tuo tarpu G. K. ir J. K. namų ūkio knygose yra apskaitytas tik 50 kv. m gyvenamasis namas. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad byloje pateikti perdavimo aktai yra nesusiję su G. K. ir J. K. valdytu turtu. Vilniaus apskrities archyve išlikusioje J. K. paveldėjimo bylos kopijoje, be Vilniaus rajono Bezdonių apylinkės DŽDT 1965 m. rugpjūčio 21 d. pažymos, kurioje nurodytas palikėjos mirties dieną likęs jos turtas – gyvenamasis namas su kluonu, karvė, ūkiniai pastatai, tvartas – taip pat yra Vilniaus rajono valstybinio draudimo inspekcijos 1965 m. rugpjūčio 17 d. pažyma, patvirtinanti, kad J. K. pastatas, esantis Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini), apdraustas ančderiniu draudimu 442 rublių sumai. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 20 d. nutarimą Nr. 297 pagrindiniai dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teisę į pastatus, statinius ir butus, yra notariškai patvirtintos sutartys, jų nuorašai ir dublikatai ir kt., o dokumentai, netiesioginiu būdu patvirtinantys nuosavybės teisę į pastatus, statinius ir butus, yra techninio inventorizavimo dokumentai, draudimo polisai ir kvitai. Taigi šios pažymos leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ginčijamas turtas J. K. priklausė nuosavybės teise. Teisėjų kolegija nurodė, kad nėra galimybės nustatyti, ar ieškovas paveldėjimo teisės liudijimą įregistravo DŽDT vykdomajame komitete, nes pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2008 m. kovo 6 d. pažymą Nr. R4-891 Vilniaus rajono savivaldybės dokumentai į archyvą saugoti neperduoti. Tačiau iš asmeninių sąskaitų išrašų matyti, jog po J. K. mirties paveldėtas turtas asmeninėse sąskaitose jau apskaitomas ieškovo vardu. Ieškovui taip pat buvo išduota namų valdos techninės apskaitos byla, kurioje nurodyta, kad namų valda, esanti (duomenys neskelbtini), priklauso M. K. nuosavybės teise (1968 m., 1988 m.). Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovas, pareikšdamas priešieškinį, nepateikė nei vienuolyno sąskaitų, nei draudimo sutarčių, nei nacionalizacijos akto, nei atitinkamų DŽDT vykdomojo komiteto pažymų, taip pat tinkamai patvirtinto parašais ir antspaudais 1949 m. spalio 18 d. turto perdavimo–priėmimo akto, taip pat kitų rašytinių įrodymų, kad G. K., J. K. ar ieškovas ginčo turtą valdė nuomos, panaudos ar kitais pagrindais. 1949 m. spalio 18 d., kai buvo sudarytas vienuolyno turto priėmimo–perdavimo aktas, ieškovo pateiktų oficialiųjų rašytinių įrodymų duomenimis, G. K. ir J. K. gyveno savo ūkyje, taigi šis aktas prieštarauja kitiems įrodymams. Be to, aktas nepasirašytas nei turto perdavėjos igumenės N. B., nei Vilniaus apskrities Nemenčinės valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininko, nepatvirtintas nei turto perdavėjos, nei priėmėjo antspaudais. 1949 m. spalio 25 d. turto apžiūros aktas neturi formos trūkumų, tačiau šis yra tik turto apžiūros, o ne turto perleidimo aktas. Teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktus raštinius įrodymus, t. y. asmeninių sąskaitų išrašus, draudimo sutarčių kopijas, DŽDT vykdomojo komiteto pažymą apie J. K. valdytą turtą, padarė išvadą, kad ieškovo paveldėtas turtas niekur nebuvo apskaitomas kaip vienuolyno turtas, dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad jis priklausė stačiatikių vyskupijai. Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, pagal kurią tais atvejais, kai ūkinės knygos, kuriose buvo padaryti nuosavybės teises patvirtinantys įrašai, visiškai neišliko ar išliko tik iš dalies, suinteresuotas asmuo gali kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl pastato valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo, nurodė, kad ieškovas, neturintis savo nuosavybės teises patvirtinančių įrodymų, gali pasinaudoti šia teise.

Spręsdama Vilniaus rajono valdybos 1993 m. liepos 14 d. potvarkio Nr. 313p, kuriuo atsakovui buvo priskirtos ginčijamos patalpos, panaikinimo klausimą, teisėjų kolegija vadovavosi CPK 26 straipsniu, pagal kurį tuo atveju, jeigu byloje vienas iš pateiktų reikalavimų yra susijęs su individualaus pobūdžio administraciniu teisės aktu, kurio teisėtumas yra ginčijamas šioje byloje, tai bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas bylą, joje išsprendžia ir tokio akto teisėtumo klausimą. Teisėjų kolegija nurodė, kad įstatyme „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ nebuvo detaliai apibrėžta pastatų grąžinimo religinėms bendrijoms tvarka, todėl kai kurios savivaldybės, įmonės ir organizacijos grąžino pastatus šioms bendrijoms neištyrusios, ar tikrai pastatai priklausė joms nuosavybės teise, neatsižvelgdamos į teisėtus gyventojų ir kitų pastatų naudotojų interesus. Teisėjų kolegija bylos nagrinėjimo metu buvo įpareigojusi Vilniaus rajono savivaldybės administraciją pateikti teismui Vilniaus eparchijos nuosavybės teisių atkūrimo bylą, kad būtų galima įvertinti ginčijamo administracinio akto teisėtumą, tačiau ši nurodė, kad Vilniaus rajono savivaldybės archyve Vilniaus eparchijos nuosavybės teisių atkūrimo bylos nėra. Atsakovas byloje remiasi Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. sausio 28 d., 1992 m. kovo 5 d. pažymomis, tačiau jose yra duomenų tik apie vienuolynui priklausiusias žemes. Teisėjų kolegijos nuomone, šios pažymos nepatvirtina, kad ginčijami pastatai vienuolynui priklausė nuosavybės teise. Atsakovas, prašydamas grąžinti nacionalizuotus pastatus, taip pat pateikė Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministerijos 1993 m. vasario 23 d. pažymą, kad neprieštarauja, jog Nemenčinės urėdijos balanse esantys trys namai ir vienas svirnas (duomenys neskelbtini) būtų grąžinti moterų vienuolynui, tačiau šios pažymos taip pat nepakanka išvadai, kad ginčijamas turtas urėdijai perduotas nacionalizavus vienuolyno turtą, be to, urėdija nurodė negalinti pateikti duomenų, kada ir kokiu pagrindu į jos balansą perduotas nurodytas gyvenamasis namas ir svirnas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ginčijamas potvarkis buvo priimtas remiantis šiomis pažymomis, konstatavo, jog tokios archyvinės pažymos nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad ginčijamas turtas vienuolynui iš tiesų priklausė nuosavybės teise. Taigi arkivyskupija nepateikė jokių dokumentų, kurie įrodytų jos iki 1940 metų turėtas ir atkurtinas nuosavybės teises į ginčo pastatus, dėl to turtas neturėjo būti grąžintas religinei bendruomenei. Kadangi atsakovo nuosavybės teisės į ginčijamus pastatus įregistruotos remiantis Vilniaus rajono valdybos 1993 m. liepos 14 d. potvarkiu Nr. 313p, tai, pripažinus šį potvarkį neteisėtu, atitinkamai naikintina ir atsakovo nuosavybės teisių į pastatus registracija.

Atsakovas Lietuvos stačiatikių arkivyskupija prašė taikyti ieškinio senatį ir rėmėsi 1991–1995, 1998–2002 metų namų ūkio knygų, kuriose pažymėta, kad gyvenamasis namas ir ūkio pastatai priklauso Vilniaus eparchijai, išrašais, patvirtintais ieškovo sutuoktinės parašais. Teisėjų kolegija nurodė, kad iš pateiktų ūkio knygų išrašų nėra galimybės nustatyti pasirašiusį asmenį. Byloje nepateikta kitų rašytinių įrodymų, kad ieškovas būtų informuotas apie vienuolynui perduotas nuosavybės teises į ginčijamą turtą. Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovas netrukdomai naudojasi turtu ir valdo jį nuo 1965 metų. Iki ieškinio pareiškimo atsakovas ieškovui nereiškė jokių reikalavimų dėl ginčijamų patalpų. Turto registravimo viešame registre faktas ir registro viešumo ir prieinamumo aplinkybės taip pat neįrodo, kad asmuo žinojo ar turėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje nepateikta jokių objektyvių įrodymų, jog ieškovas savo teises įgyvendino aplaidžiai, todėl nėra pagrindo išvadai, kad jis praleido ieškinio senaties terminą ir kad tai yra CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas ieškiniui atmesti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai, pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo

Kasaciniu skundu atsakovas Lietuvos stačiatikių arkivyskupija prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 25 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 22 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažeidė CPK 176, 185 straipsniuose įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ir nukrypo nuo šių taisyklių aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. v. Lietuvos Respublikos knygų prekybos valstybinės įmonės „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001, 2002 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M., bylos Nr. 3K-3-462/2002, 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002, 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. T. E., bylos Nr. 3K-3-516/2004, 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007):

1) apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, jog ieškovas savo teises įgyvendino aplaidžiai, todėl nėra pagrindo konstatuoti ieškinio senaties termino praleidimą, padaryta iš esmės pažeidus įrodymų vertinimo principus ir taisykles. Teisėjų kolegija nepagrįstai sprendė, kad senaties terminas ieškiniui pareikšti nebuvo suėjęs. Byloje yra tiek rašytinių, tiek kitokių įrodymų, leidžiančių daryti priešingą išvadą, bet teisėjų kolegija ne tik nemotyvavo, kodėl šiais įrodymais nesirėmė, bet ir nenustatinėjo bylai reikšmingų aplinkybių, kurias šie įrodymai patvirtina. Esant prieštaringiems bylos duomenims dėl ieškovo sužinojimo apie savo teisės pažeidimą momento, teisėjų kolegija privalėjo patikrinti, ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau nei toje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Namų ūkio knygoje, kurioje nuo 1993 metų liepos mėnesio jau buvo įrašas apie ginčijamų pastatų grąžinimą Vilniaus arkivyskupijai ir grąžinimo pagrindą, 1994 ir 1995 metais kaip namų ūkio narė yra pasirašiusi ieškovo sutuoktinė. Ieškovas neginčijo aplinkybės, kad namų ūkio knygoje esantys 1994 ir 1995 metų parašai yra jo sutuoktinės. Taigi ieškovui, kaip apdairiam, sąžiningam ir rūpestingam asmeniui, nebuvo jokių kliūčių sužinoti, kad ginčijamas turtas jam nebepriklauso nuosavybės teise, ir imtis priemonių ginti savo teises. Dėl to laikytina, kad ieškovo teisė į ieškinį atsirado 1994 m. sausio 1 d., t. y. galiojant 1964 m. CK, kurio 86 straipsnyje buvo nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tuo tarpu teisėjų kolegija, nesiaiškinusi pirmiau nurodytų aplinkybių ir remdamasi nepagrįstu argumentu, kad nėra galimybės nustatyti, kokiam asmeniui priklauso parašai namų ūkio knygoje, taikė 2000 m. CK normas, reglamentuojančias ieškinio senatį. Be to, teisėjų kolegija nutartį motyvavo ir tuo, kad turto registravimo viešame registre faktas ir registro viešumo ir prieinamumo aplinkybės taip pat nerodo, jog asmuo žinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Tokia argumentacija neatitinka kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. R. S., Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-570/2006);

2) atsakovas įrodinėjo, kad ginčijamas turtas buvo atimtas iš jo nacionalizacijos būdu, ir pateikė į bylą tai patvirtinančius įrodymus – 1949 m. spalio 18 d. ir 1949 m. spalio 25 d. Vilniaus stačiatikių Marijos moterų vienuolyno turto perdavimo valstybei aktus. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad šie aktai nesusiję su ginčijamu turtu, nes ginčijamas turtas pagal plotą yra gerokai mažesnis nei šiuose aktuose nurodytas turtas. Tokia išvada pripažintina nepagrįsta, nes teisėjų kolegija, vertindama nurodytus aktus, taikė visiškai kitokius juose nurodyto turto parametrų matavimo vienetus (tūrio vienetus nurodė kaip ploto vienetus), taigi ši išvada buvo padaryta remiantis byloje neegzistuojančiais duomenimis;

3) iš byloje esančių duomenų matyti, kad namų ūkio knygose, draudimo dokumentuose nurodyti pastatų duomenys yra skirtingi ir nesutampa su nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2007 m. kovo 14 d. išraše esančiais atsakovo vardu įregistruotų pastatų duomenimis. Atsakovas argumentavo, kad, nesant įrodymų, jog ginčijamas turtas yra tas pats turtas, kuris nurodytas namų ūkio knygose, draudimo dokumentuose, testamente ir paveldėjimo teisės liudijime, nėra galimybės tenkinti ieškinį, tačiau teisėjų kolegija niekuo nemotyvavo, kodėl neatsižvelgė į šiuos atsakovo argumentus;

4) teisėjų kolegija skirtingai vertino tuos pačius byloje esančius įrodymus. Spręsdama dėl ginčijamo turto nacionalizavimo fakto, teisėjų kolegija nurodė, kad 1949 m. spalio 18 d. aktas yra netinkamas įrodymas, nes jis nepasirašytas ir nepatvirtintas antspaudais, tačiau kitoje nutarties vietoje konstatavo, kad 1949 m. spalio 18 d. akte nurodytas Marijos moterų vienuolyno turtas pagal šį aktą buvo perduotas Nemenčinės valsčiaus vykdomajam komitetui. Taigi tas pats aktas vienu atveju buvo įvertintas kaip patvirtinantis turto perdavimo faktą, o kitu atveju – kaip nepatvirtinantis. 1949 m. spalio 25 d. aktas teisėjų kolegijos nepagrįstai buvo įvertintas kaip apžiūros aktas, nepatvirtinantis turto perleidimo. Tokią išvadą paneigia tame pačiame akte esantys duomenys apie turto priėmimą, patvirtintą valstybės atstovų parašais. Be to, pagal Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 7 straipsnį nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais, be kitų, gali būti turto nacionalizacijos aktai, todėl teisėjų kolegija turėjo pakankamą pagrindą spręsti, kad 1949 m. spalio 25 d. nacionalizacijos aktas teismui buvo pateiktas. Tačiau teisėjų kolegija niekaip nemotyvavo, kodėl pateiktą aktą laiko tik apžiūros, o ne turto perdavimo aktu. Dėl to teisėjų kolegijos išvada, kad atsakovas nepateikė jokių dokumentų, kurie įrodytų arkivyskupijos iki 1940 metų turėtas ir atkurtinas nuosavybės teises į ginčijamus pastatus, padaryta pažeidus įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažino, kad neturėjo pakankamai įrodymų, jog galėtų nustatyti ieškovo nuosavybės teisės į ginčijamą turtą faktą. Taigi teisėjų kolegija turėjo pakankamą pagrindą taikyti CK 6.262 straipsnio ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio nuostatas, pagal kurias visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Ne atsakovas turėjo įrodyti, kad registro duomenys yra teisingi, o ieškovas turėjo juos paneigti. Nesant pakankamai įrodymų, kad ginčijamas turtas buvo ieškovo nuosavybė, teisėjų kolegija nepagrįstai nesivadovavo nekilnojamojo turto registro duomenimis apie įregistruotą atsakovo nuosavybės teisę ir neatsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimus nutartyje, priimtoje analogiškoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialas, Vilniaus stačiatikių Švenčiausiosios Mergelės Marijos, Dievo Motinos, Ženklo iš Dangaus parapija, bylos Nr. 3K-3-891/2003).

3. Teisėjų kolegija, išspręsdama administracinio teisės akto teisėtumo klausimą pagal reikalavimą asmens (ieškovo), kurio subjektinė teisė pareikšti tokį materialinį teisinį reikalavimą bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, netinkamai taikė CPK 26 straipsnio 2 dalį ir pažeidė CPK 5 straipsnio 1 ir 3 dalių normas, pagal kurias teisminės gynybos asmuo gali kreiptis tam, kad būtų apginta pažeista jo teisė ar įstatymų saugomas (viešasis) interesas. Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje nenustatytas ieškovo paveldėjimo teisės liudijimo įregistravimo DŽDT vykdomajame komitete faktas. Tai reiškia, kad nėra tiesioginių įrodymų, jog ginčijamas turtas yra ieškovo nuosavybė. Nenustačius ieškovo nuosavybės teisės į ginčijamą turtą, teisėjų kolegijai nebuvo jokio pagrindo ieškovą laikyti tinkamu subjektu, turinčiu teisę reikalauti išspręsti teisėtumo klausimą to individualaus administracinio teisės akto, kuriuo nebuvo pažeistos jo, kaip turto savininko, teisės. Be to, iš skundžiamos nutarties akivaizdu, kad reikalavimas pripažinti potvarkį negaliojančiu buvo pagrindinis ir iš esmės vienintelis ieškovo reikalavimas. Tokiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija nepagrįstai ir neteisėtai sprendė ginčijamo potvarkio teisėtumo klausimą, nes jis priklauso ne bendrosios kompetencijos, o administracinių teismų kompetencijai. Tai patvirtina ir kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras v. Neringos savivaldybė, Neringos savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-307/2008).

4. Teisėjų kolegija, priimdama skundžiamą nutartį, peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Ieškovo reikalavimas pripažinti 1993 m. liepos 14 d. potvarkį Nr. 313p negaliojančiu buvo siejamas tik su dviejų statinių nuosavybės teisių ginčijimu, tuo tarpu teisėjų kolegija, pripažinusi visą potvarkį negaliojančiu, panaikino teisinį pagrindą atsakovo nuosavybės teisei atsirasti ne tik į ginčijamą turtą, tačiau ir į kitus potvarkyje nurodytus statinius, kurie nebuvo ginčo dalykas.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija pareiškė prisidėjimą prie kasacinio skundo, kuriuo kasacinio skundo argumentams pritaria ir prašo kasacinį skundą patenkinti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas M. K. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 25 d. nutartį palikti nepakeistą ir nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Kasacinio skundo argumentas dėl įrodinėjimo taisyklių pažeidimo nepagrįstas. Kasatoriaus nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys ne tik nepatvirtina jo teiginių, bet, priešingai, juos paneigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje G. Š. v. Lietuvos Respublikos knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001, konstatuota, kad įrodymus vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos viseto išnagrinėjimu teismo posėdyje, vadovaudamasis įstatymu; įstatymas iš anksto neapibrėžia įrodymų galios, nenustato vienų įrodymų viršenybės prieš kitus). Taigi apeliacinės instancijos teismas nepadarė CPK pažeidimų, kuriuos nurodo kasatorius.

Kasatoriaus teiginys, kad ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, grindžiamas prielaida, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą turėjęs sužinoti 1994 m. sausio 1 d., tačiau teismo sprendimai negali būti grindžiami prielaidomis. Teisėjų kolegija padarė teisingą išvadą, kad byloje nepateikta kitų rašytinių įrodymų, jog ieškovas būtų buvęs informuotas apie perduotas nuosavybės teises į ginčijamą turtą Vilniaus eparchijai ar kad savo teises būtų įgyvendinęs aplaidžiai. Teisėjų kolegija pagrįstai rėmėsi tuo, kad iki ieškinio pareiškimo atsakovas ieškovui nereiškė jokių reikalavimų dėl ginčijamų patalpų, ieškovas netrukdomai turtu naudojosi ir jį valdė, o turto registravimo viešame registre faktas ir registro viešumo ir prieinamumo aplinkybės taip pat nerodo, kad asmuo žinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą.

Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas turto identifikavimo klausimą, netyrė, nenagrinėjo bylos medžiagos ir nemotyvavo savo išvadų, yra klaidingi ir neatitinka tikrovės. Ieškovas neginčijo, kad tam tikras turtas buvo iš atsakovo nacionalizuotas, tik teigė, kad ieškovo nekilnojamasis turtas niekada nepriklausė Vilniaus stačiatikių moterų vienuolynui, nes yra perėjęs jam paveldėjimo būdu iš senelių ir tėvų. Atsakovo pateikti turto nacionalizavimo aktai ne patvirtina, bet paneigia, kad ginčijamas turtas priklausė atsakovui, nes pagal aktus turtas atimtas tik 1949 m. spalio 18 d., tačiau tai prieštarauja Vilniaus apskrities archyvo išduotam išrašui iš ūkinės knygos Nr. 1987, pagal kurį ginčijamas turtas 1948 m. gruodžio 1 d. nuosavybės teise priklausė G. K. Taigi apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad 1949 m. spalio 18 d., kai buvo sudarytas vienuolyno turto priėmimo–perdavimo aktas, bei vėlesni G. K. asmeninių sąskaitų išsamūs įrašai rodo, jog G. K. ir J. K. gyveno savo ūkyje ir užsiėmė žemės ūkiu, o atsakovo pateiktas 1949 m. spalio 18 d. turto priėmimo–perdavimo aktas prieštarauja oficialiesiems rašytiniams įrodymams. Be to, 1949 m. spalio 18 d. ir 1949 m. spalio 25 d. aktai teismo buvo įvertinti tinkamai, nes pirmasis turi formos trūkumų (nėra parašų, antspaudų), o antrajame aiškiai nurodyta, kad komisija atliko tik žemiau nurodytų statinių apžiūrą.

2. Kasacinio skundo antrasis argumentas taip pat neturi pagrindo, nes ieškovas nuginčijo atsakovo nuosavybės teisę į ginčijamą turtą, dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai netaikė atsakovo nurodytų teisės normų ir pripažino negaliojančiu Vilniaus rajono valdybos 1993 m. liepos 14 d. potvarkį Nr. 313p. Byloje yra pakankamai duomenų apie tai, kad ieškovas turėjo ir turi materialinį teisinį suinteresuotumą kreiptis į teismą, ir jie yra išdėstyti apeliacinės instancijos teismo nutartyje: 1965 m. paveldėjimo byloje esantys dokumentai, savanoriško statinių draudimo liudijimai, namų valdos techninės apskaitos byla, asmeninės namų ūkio sąskaitos.

3. Kasacinio skundo trečiojo argumento teiginys, kad byloje nenustatytas ieškovo paveldėjimo teisės liudijimo įregistravimo DŽDT vykdomajame komitete faktas, taigi nesą tiesioginių įrodymų, jog ginčijamas turtas yra ieškovo nuosavybė, yra neteisingas ir prieštarauja ne tik byloje esantiems įrodymams, bet ir kasacinio teismo suformuotai praktikai. Aplinkybę, kad ginčijamas turtas priklauso ieškovui, patvirtina paveldėjimo bylos dokumentai, tarp jų ir paveldėjimo teisės liudijimas, kuris nėra nuginčytas, taip pat ir Bezdonių apylinkės DŽDT, Bezdonių seniūnijos įrašai ūkinėse knygose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2001 m. sausio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje D. J. T., D. T., S. T. v. M. G., A. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-57/2001, nurodė, kad nuoseklūs įrašai ūkinėse knygose apie namo naudojimą yra pakankamas pagrindas išvadoms apie nuosavybės teisės perėjimą ir kad įrašai ūkinėse knygose yra tinkama įrodinėjimo priemonė. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepažeidė CPK 5 ir 26 straipsnių nuostatų.

4. Kasacinio skundo ketvirtasis argumentas yra klaidingas, nes ginčijamame potvarkyje jokie kiti statiniai nenurodyti, todėl teisėjų kolegija, pripažindama šį potvarkį negaliojančiu, negalėjo panaikinti atsakovo teisių į kitus statinius.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įrodinėjimo civiliniame procese

Įrodinėjimas yra teismo procesinė intelektinė veikla, kurios metu teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymus, įsitikina, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes teismas nustato remdamasis įrodymais. Įrodinėjimo priemonės išvardytos įstatyme (CPK 177 straipsnio 2, 3 dalys). Įrodinėjimo proceso metu ir ypač baigiamajame jo etape – įrodymų vertinimo metu, teismas turi patikrinti kiekvieno vertinamo įrodymo tikrumą, sąsajumą, leistinumą ir pakankamumą bei visų įrodymų tarpusavio ryšį. Vertindamas įrodymus teismas laikosi laisvo įrodymų vertinimo principo, t. y. byloje esančius įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais. Jokie įrodymai, išskyrus įstatyme (CPK) nustatytas išimtis, teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, priimdami sprendimą (nutartį), be kitų reikalavimų, privalo pateikti įrodymų, kuriais grindžia savo išvadas, vertinimą bei nurodyti argumentus, dėl kurių atmetė kuriuos nors įrodymus (CPK 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai, 331 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai). Vertindamas įrodymus, teismas (teisėjas) privalo būti nešališkas, vienodai atsižvelgti tiek į ieškovo, tiek į atsakovo, trečiųjų asmenų pateiktus įrodymus ir argumentus, įvertinti visus įrodymus. Prireikus byloje vertinti senus rašytinius įrodymus, jų turiniui ir formai neturėtų būti be išlygų taikomi šių dienų standartai. Prireikus vertinti daugetą įrodymų bei esant tarp jų prieštaravimams, turi būti atskleista kiekvieno įrodymo įrodomoji reikšmė (vertė) sprendžiamo ginčo atžvilgiu. Teismo išvadų negali nulemti mechaninė įrodymų daugumos dominavimo nuostata. Plačiau apie įrodinėjimą civiliniame procese žiūrėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. Ū., R. Ū. v. O. I. ir kt., bylos Nr. 3K-3-862/2002; 2008 m. liepos 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. Š., A. Š. ir kt. v. UAB „Tez tour“, bylos Nr. 3K-3-386/2008, ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas atsakovo pateiktus 1949 m. spalio 18 d. turto priėmimo–perdavimo ir 1949 m. spalio 25 d. turto apžiūros aktus, patvirtinančius nekilnojamojo turto (pastatų) perėmimą iš Vilniaus stačiatikių Marijos moterų vienuolyno valstybės nuosavybėn, pripažino nesusijusiais su ieškovo pagal testamentą paveldėtu turtu, nes, teismo vertinimu, tuose aktuose nurodyti gerokai didesni perduotų pastatų plotai – 320 kv. m, 209 kv. m ir 299 kv. m, tuo tarpu tas namas, kurį ieškovas teigia paveldėjęs, namų ūkio knygose apskaitytas kaip turintis tik 50 kv. m ploto. Teismo padaryta išvada apie aktuose nurodyto turto nesusijimą su ginčo dalyku akivaizdžiai neatitinka įrodinėjimo taisyklių reikalavimų, nes prieštarauja ištirtų įrodymų – pirmiau nurodytų aktų – turiniui. Akte nurodytų iš vienuolyno paimamų gyvenamųjų namų parametrai nurodyti ne kvadratiniais, bet kubiniais metrais, be to, pateikti sienų ilgių išmatavimai. Teismas nepašalino ir kitų įrodymų vidinių prieštaravimų, kaip antai vienu iš pirminių ginčo pastato priklausomybę nuosavybės teise G. K. patvirtinančių rašytinių įrodymų pripažino 1930 m. balandžio 11 d. bendrąjį interesų draudimo pažymėjimą, kuriuo turtas draustas nuo ugnies. Tuo tarpu nekilnojamojo turto registro išrašuose nurodoma, kad ginčo pastatas pastatytas 1934 metais. Lietuvos valstybinio archyvo pažymėjimus apie vienuolynui priklausiusias žemes apeliacinės instancijos teismas vertino kaip neinformatyvius nagrinėjamam ginčui, nors žemių dislokacija (šiuo metu atsakovui atkurtos nuosavybės teisės į žemę), vertinant įrodymus kaip visetą, gali padėti šalinti kylančius įrodymų prieštaravimus. Tokiomis aplinkybėmis kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria buvo iš dalies patenkintas ieškinys, neatitinka įrodinėjimo taisyklių reikalavimų. Sprendžiant klausimą, kam daugiau negu prieš pusę amžiaus nuosavybės teise priklausė ginčo pastatai, teismui reikia maksimaliai kruopščiai tirti ir įvertinti įrodymus, taip pat šalinti jų prieštaravimus ir netikslumus. Kasacinis teismas neturi procesinės galimybės pašalinti aptarto trūkumo, nes tai visų pirma susiję su fakto klausimų sprendimu. Faktinių aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prerogatyva, tuo tarpu kasacinis teismas įrodinėjimo procese dalyvauja tik netiesiogiai, t. y. tikrina, ar teismai teisingai aiškino ir taikė teisės normas teismų nustatytiems faktams ir ar teisingai aiškintos ir taikytos įrodymus ir įrodinėjimą reglamentuojančios teisės normos.

Dėl bylos teismingumo

Nors byloje ieškovas nėra pareiškęs reikalavimo ginčo pastatą pripažinti jo nuosavybe, tačiau, prašydamas pripažinti neteisėtu Vilniaus rajono valdybos 1993 m. liepos 14 d. potvarkį Nr. 313p, kaip savo reikalavimo pagrindą nurodė aplinkybę, kad jis nuo 1965 metų paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo pagrindu kaip savininkas valdo ginčo pastatus, kurie pirmiau nuosavybės teise priklausė jo įmotei J. K., prieš tai – G. K. Akivaizdu, kad šis ginčas, nepriklausomai nuo to, jog ginčijamas atsakovui nuosavybės teisės grąžinimo pagrindą sudarantis administracinis aktas, yra civilinio teisinio pobūdžio, todėl teisėtai nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Reikalavimas pagal atsakovo priešieškinį dėl ieškovo ir jo sutuoktinės iškeldinimo (ši teismų sprendimo ir nutarties dalis kasaciniu skundu neskundžiama) taip pat nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (CPK 25, 26 straipsniai).

Kasacinio teismo teisėjų kolegija kasaciniame skunde keliamų ieškinio senaties ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų peržengimo klausimų neanalizuoja, nes tai fakto, o ne teisės klausimai.

Remdamasi išdėstytais motyvais, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria iš dalies buvo patenkintas ieškinys, neatitinka įrodinėjimo procesą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų, todėl naikintina ir ši bylos dalis perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 25 d. nutarties dalį, kuria ieškinys patenkintas iš dalies, panaikinti ir bylos dalį pagal ieškinio reikalavimus perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 25 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Gražina Davidonienė

Antanas Simniškis