Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-393-421/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07808-2015-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.4.4; 3.2.4.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. G. (J. G.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Loritransa“ ieškinį dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo ir atsakovo J. G. priešieškinį dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką išmokėjimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė UAB „Loritransa“ pateikė ieškinį, prašydama panaikinti darbo ginčų komisijos 2015 m. vasario 10 d. sprendimą DGKS-729 (toliau – DGK sprendimas), kuriuo darbuotojui J. G. iš darbdavės UAB „Loritransa“ priteista 1436,80 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Ieškovė nurodė, kad su atsakovu 2010 m. liepos 10 d. buvo sudaryta vairuotojo-ekspeditoriaus darbo sutartis. Darbo sutartis buvo nutraukta 2014 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 127 straipsnio 1 dalies pagrindu. Ieškovė nurodė, kad atleidimo iš darbo dieną su darbuotoju buvo visiškai atsiskaityta, pagal kasos išlaidų orderį Nr. 14L-034 pervedant jam 4865,90 Lt (1409,26 Eur), iš kurių 3720,72 Lt (1077,59 Eur) atskaičius mokesčius yra kompensacija už nepanaudotas atostogas, todėl DGK sprendimas, kuriuo ši suma pakartotinai priteista, yra nepagrįstas.

Atsakovas priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovės vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju laiką bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Jis nurodė, kad 2014 m. spalio 6–11 d., 2014 m. spalio 14–19 d., 2014 m. spalio 26–31 d. ir 2014 m. lapkričio 27 d. – gruodžio 2 d. buvo komandiruotėse Lietuva–Italija, tačiau ieškovė už šiuos reisus nesumokėjo dienpinigių. Dėl šios priežasties šių reisų numeriai buvo nurodyti atsiskaitant su atleidžiamu darbuotoju 2014 m. gruodžio 3 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 14L-034. Kadangi pagal šį orderį buvo išmokėti tik dienpinigiai, ieškovė, atleisdama darbuotoją iš darbo, liko skolinga kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Atsakovas taip pat nurodė, kad apie teisę ir galimybę prašyti priteisti iš darbdavės vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką jis sužinojo tik gavęs ieškinį ir kreipęsis teisinės pagalbos, todėl tokį reikalavimą kelia pateikdamas priešieškinį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino. Teismas, įvertinęs įmonės finansinius dokumentus, liudytojos paaiškinimus, sprendė, kad suma, nurodyta kasos išlaidų orderyje Nr. 14L-034, laikytina dienpinigiais, kaip teigia darbuotojas, o ne atvirkščiai. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas konstatavo, kad su darbuotoju jo atleidimo iš darbo dieną nebuvo visiškai atsiskaityta (nebuvo sumokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas), todėl taikė DK 141 straipsnio 3 dalį ir, atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką bei bylos aplinkybes, kompensaciją sumažino ir priteisė 1915,65 Eur (neatskaičius mokesčių) už uždelstą atsiskaityti laikotarpį.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. vasario 10 d. sprendimu jį tenkino, panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą. Teismas panaikino DGK sprendimą ir J. G. priešieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nurodė, kad darbo ginčų komisija netyrė, kiek yra nepanaudota kasmetinių atostogų dienų ir kokia kompensacija priklauso atsakovui, o vadovavosi UAB „Loritransa“ išduotame atsiskaitymo lapelyje nurodyta 4960,97 Lt (1436,80 Eur) kompensacijos už nepanaudotas atostogas suma. Darbo sutarties pakeitimu atsakovo darbo užmokestis nuo 2014 m. spalio 1 d. buvo padidintas iki 1346,50 Lt (389,97 Eur) per mėnesį. Atsakovas, vadovaudamasis sąskaitos išrašu, nurodė, kad faktiškai buvo mokamas kitoks atlyginimas, o 2014 m. lapkričio 12 d., be kita ko, buvo padaryta skaičiavimo klaida ir išmokėtas mažesnis darbo užmokestis, nei priklausė. Kadangi liudytoja R. Š., atlikusi skaičiavimą, šio sumažėjimo paaiškinti negalėjo, o atsakovas nepaneigė, kad toks darbo užmokestis neatitinka darbo sutartimi sulygto darbo užmokesčio, įskaitant pajamų mokestį ir privalomojo socialinio draudimo įmokas, teismas sprendė, jog byloje nėra įrodytas skolos dėl pagrindinio darbo užmokesčio faktas.

Teismas sprendė, kad pagal pavedimus į atsakovo sąskaitą išmokėti dienpinigiai atitiko teisės aktų nustatytą normą pagal komandiruotės dienų skaičių. Teismas laikė teisingais ieškovės skaičiavimus, pagal kuriuos atsakovui atskaičius mokesčius turi būti išmokėta 3872,21 Lt (1121,47 Eur), iš kurių 155,25 Lt (44,96 Eur) sudaro etatinis atlyginimas, 4960,97 Lt (1436,79 Eur) su mokesčiais – kompensacija už nepanaudotas atostogas ir 46,73 Lt – (13,53 Eur) priedas už naktinį darbą. Sudėjus šiuos skaičius gaunama ginčo kasos išlaidų orderyje nurodyta suma.

Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad darbdavė akivaizdžiai stengėsi kasos išlaidų orderyje nurodytą sumą pateikti kaip apimančią ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Nors, atsakovo nuomone, jam priklausytų 123,19 atostogų dienos, o ieškovė nurodo sumokėjusi už 115,2 dienos, teismas sprendė neturįs pagrindo konstatuoti, kad darbdavės veiksmai skaičiuojant atostogų dienas turi nusikalstamos veikos požymių, nes nebūtų jokios ekonominės naudos nurodyti orderyje sumą, kurią jis laikytų kaip jau išmokėtą. Be to, DK 177 straipsnio 2 dalies teisinis reguliavimas yra skirtas darbdavės interesų apsaugai ir tik nuo jos priklauso, ar ji šia norma nori pasinaudoti. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismo išvada apie išmokėtus dienpinigius, o ne kompensaciją už nepanaudotas atostogas padaryta neįvertinus bylai reikšmingų įrodymų ir netinkamai pritaikius DK 99 straipsnį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 10 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Atsakovo realus darbo užmokestis skyrėsi nuo nurodyto darbo sutartyje. Pagal žodinį susitarimą su darbdave darbuotojui turėjo būti mokamas ne didesnis kaip minimalus mėnesinis atlyginimas, tačiau dienpinigiai už komandiruotes buvo skaičiuojami ne pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą tvarką, bet priklausomai nuo komandiruotės metu nuvažiuoto atstumo ir kitų kriterijų. Darbdavė darbo ginčų komisijai pateikė savo skaičiavimus, pagal kuriuos, skaičiuojant nuo 2012 m., atsakovui yra tariamai išmokėta 27 073,20 Lt (7840,94 Eur) dienpinigių daugiau, nei priklauso. Tokia permoka galima tik tuo atveju, jei realiai mokami dienpinigiai būtų buvę didesni, nei nurodoma įmonės apskaitoje. Nors ieškovė teigia, kad atsakovas skolingas 7840,94 Eur, tačiau ji išskaitų iš atsakovo darbo užmokesčio nedarė, pasiaiškinti dėl negrąžintų pinigų nereikalavo ir nesiėmė priemonių skolai išieškoti. Toks elgesys patvirtina egzistavus neoficialų susitarimą dėl darbo užmokesčio. Faktinės atsiskaitymo tvarkos apeliacinės instancijos teismas nevertino ir netyrė, taip nevykdydamas pareigos būti aktyviam ir pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185, 414 straipsnius.

Byloje nustatyta, kad darbuotojui, atskaičius mokesčius, už lapkričio mėn. apskaičiuota 88,16 Lt (25,53 Eur) mažiau, nei priklausytų. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kaip liudytoja apklausta UAB „Loritransa“ direktoriaus pavaduotoja, atlikusi skaičiavimą, negalėjo paaiškinti, kodėl apskaičiuota suma mažesnė, tačiau laikė, jog ieškovas nepaneigė, kad ši suma neatitinka darbo sutartimi sulygto darbo užmokesčio, įskaitant pajamų mokestį ir privalomojo socialinio draudimo įmokas. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad nėra įrodytas skolos dėl pagrindinio darbo užmokesčio faktas. Tokia teismo išvada nepagrįsta, nes darbdavė padarė skaičiavimo klaidą skaičiuodama 9 proc. socialinio draudimo mokestį, todėl darbo užmokestis nepagrįstai sumažėjo 88,16 Lt (25,53 Eur). Pažymėtina, kad pareiga teisingai apskaičiuoti mokesčius ir atsiskaityti su darbuotoju tenka darbdavei ir ji turėjo įrodyti skaičiavimo teisingumą, tačiau to nepadarė, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė darbuotojui.

Sudėjus šešias komandiruočių ataskaitose nurodytas dienpinigių sumas gaunama 4865,90 Lt (1409,26 Eur) suma, kuri įrašyta ginčo kasos išlaidų orderyje. Teismui pateiktuose skaičiavimuose ieškovė padarė klaidą skaičiuodama socialinio draudimo mokestį, o skaičiuodama kompensaciją už nepanaudotas atostogas nurodė ne pagal įstatymą priklausančias 84 dienas, o 115,2 dienos, nors tikslus atostogų dienų skaičius būtų 123,19. Apeliacinės instancijos teismas elgėsi pasyviai ir priėmė ieškovės skaičiavimus kritiškai jų nepatikrinęs. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovės pateikti skaičiavimai nėra jai ekonomiškai naudingi, nes kasos išlaidų orderyje nurodytą sumą priderinusi prie kompensacijos už atostogas dydžio ieškovė išvengia pareigos mokėti kompensaciją.

Atsiliepimu ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

CPK 414 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu jis mano, jog tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą. Taigi, byloje dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti. Nagrinėjamu atveju teismai sprendė, kad įrodymų pakako, šalių turimi įrodymai buvo pateikti. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, tiesiogiai patvirtinančių atsakovo teiginius, jog ieškovė ginčijamu mokėjimu išmokėjo dienpinigius ar atliko kitokį atsiskaitymą, o ne išmokėjo darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Į bylą pateikti atsiskaitymo dokumentai apeliacinės instancijos teismo buvo įvertinti įrodymų visumos kontekste ir sudarė pagrindą teigti, kad atsakovui, be kitų išmokų, buvo išmokėtas priedas prie darbo užmokesčio už naktinį darbą, darbo užmokestis ir kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. Taigi, teismo įsitikinimui pakako tų įrodymų, kurie buvo surinkti byloje, todėl nėra pagrindo laikyti, kad buvo pažeistos įstatymo nuostatos dėl aktyvaus teismo vaidmens darbo bylose.

Pagal darbdavės pateiktus duomenis, kompensacija už nepanaudotas atostogas apskaičiuota ir išmokėta už 115,2 dienos. Tikslus atostogų dienų skaičius, priklausantis darbuotojui už išdirbtą darbovietėje laiką, yra 123,19 dienos. Taigi ieškovė apskaičiavo kompensaciją už daugiau dienų, nei priklausytų pagal įstatymą, bet už mažiau, nei apskaičiavus tikslų darbuotojui tenkančių atostogų kalendorinių dienų skaičių. Ši kompensacija yra mokama už ne daugiau nei trejus metus (už 84 dienas), taigi, sumokėdama kompensaciją už 115,2 dienos, ieškovė tinkamai įvykdė pareigą atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju. Apeliacinės instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino atsižvelgdamas į jų detalumą, konkretumą, tikslumą, pakankamumą konkrečiai aplinkybei įrodyti, todėl CPK 185 straipsnio nuostatų nepažeidė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą

CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Jis lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Kasacinio teismo nuosekliai išplėtotoje jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-396/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-396/2011">3K-3-396/2011</a>; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTAtNzA2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-290-706/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-290-706/2015">3K-3-290-706/2015</a>; kt.).

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl to, kas yra išmokėta pagal ginčo kasos išlaidų orderį. Ieškovė teigia, kad šiuo atsiskaitymu darbuotojui buvo sumokėta už jo kasmetines nepanaudotas atostogas, o atsakovas teigia, kad galutiniu atsiskaitymu buvo išmokėtas tik atlyginimas (dienpinigiai) už šiame orderyje nurodytus reisus. Pažymėtina, kad kasacinis teismas fakto klausimų nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau vertina, ar teismai, priimdami procesinius sprendimus, tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.

Pagal DK 99 straipsnio 3 dalį už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-318/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-318/2008">3K-3-318/2008</a>). Darbdavys taip pat atsako ir už tinkamą darbo santykių nutraukimo įforminimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-179/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-179/2012">3K-3-179/2012</a>). Taigi, neįvykdžius DK nustatytų pareigų tinkamai įforminti darbo sutartį ar jos nutraukimą, pareigų neįvykdymo padarinių rizika tenka darbdaviui.

Ginčo atveju darbuotojas savo poziciją dėl jam neišmokėtos kompensacijos už nepanaudotas atostogas grindė kasos išlaidų orderiu, kuriame nurodyti konkretūs reisai, o to, jog šiuo orderiu yra išmokama ir kompensacija už nepanaudotas atostogas, nėra nurodyta. Darbdavė, norėdama įrodyti, kad jos pačios įformintu kasos išlaidų orderiu buvo atsiskaityta ne tik už nurodytus reisus, bet ir už nepanaudotas kasmetines atostogas, turėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus, kurie paneigtų arba papildytų kasos išlaidų orderyje nurodytą informaciją.

Darbdavė savo skaičiavimuose nurodė, kad kasos išlaidų orderiu darbuotojui, be kita ko, buvo išmokėta kompensacija už 115,2 dienos nepanaudotų atostogų, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl buvo pasirinktas būtent toks dienų skaičius. Šalių darbo teisiniai santykiai tęsėsi 4 metus 4 mėnesius ir 23 dienas (nuo 2010 m. liepos 10 d. iki 2014 m. gruodžio 3 d.). Pagal DK 177 straipsnio 2 dalį piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokama nutraukiant darbo sutartį, neatsižvelgiant į jos terminą. Kompensacijos dydis nustatomas pagal nepanaudotų kasmetinių atostogų, tenkančių tam darbo laikotarpiui, darbo dienų skaičių. Jeigu darbuotojui kasmetinės atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas kasmetines atostogas, bet ne daugiau kaip už trejų darbo metų nepanaudotas kasmetines atostogas, jei darbuotojas faktiškai galėjo jomis pasinaudoti ir kolektyvinėje sutartyje nenustatyta kitaip. Taigi, nagrinėjamu atveju darbuotojo nepanaudotų kasmetinių atostogų dienų skaičius sudaro 123,19 kalendorinės dienos, o pagal įstatymą darbdavei tenka pareiga sumokėti už trejų darbo metų nepanaudotas kasmetines atostogas, t. y. už 84 dienas.

Kadangi darbdavės nurodoma kompensacijos suma neatitiko nei faktiškai darbuotojo nepanaudotų atostogų dienų, nei pagal įstatymą nustatytų dienų skaičiaus ir ji negalėjo paaiškinti, kodėl buvo apskaičiuota kompensacija už 115,2 dienos, laikytina, kad darbdavė nepaneigė kasos išlaidų orderyje nurodytos informacijos, jog šiuo orderiu buvo atsiskaityta už darbuotojo atliktus reisus. Dėl šios priežasties sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju darbdavė, nurodydama nepanaudotų atostogų dienų skaičių, tiesiog pasirinko tokį skaičių, kuris pagrįstų jos skaičiavimus, t. y. ji akivaizdžiai stengėsi įterpti kompensaciją į kasos išlaidų orderyje nurodytą 4865,90 Lt (1409,26 Eur) sumą ir todėl skaičiavo kompensaciją būtent už 115,2 kalendorinės dienos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad darbdavės parodymų prieštaringumą ir nenuoseklumą taip pat atskleidžia byloje esanti informacija, susijusi su dienpinigių darbuotojui mokėjimu. Pagal darbuotojo sąskaitos išrašą 2014 m. spalio 6 d. jam buvo pervesta 1332 Lt (385,77 Eur) dienpinigių ir 965,41 Lt (279,60 Eur) atlyginimo. Darbdavė dienpinigių skaičiavimuose nurodo, kad darbuotojas siunčiamas į komandiruotę ir jam bus mokama 1140 Lt (330,17 Eur) dienpinigių, nors realiai jam pervedė 1332 Lt (385,77 Eur) dienpinigių. Taigi, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad darbuotojui mokami dienpinigiai atitiko Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymo Nr. 116 nuostatas, padaryta neįvertinus byloje esančių įrodymų prieštaringumo.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija pagrįsta laiko pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad įrodymų, kuriais remiantis būtų pagrindas vienareikšmiškai manyti, jog su darbuotoju buvo visiškai atsiskaityta, be kitų išmokų, sumokant jam ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas, nei darbo byloje, nei šioje byloje nepateikta. Taigi, darytina išvada, kad ginčo kasos išlaidų orderiu buvo atsiskaityta tik už darbuotojo įvykdytus reisus, todėl ieškinys laikytinas neįrodytu ir turėjo būti atmestas. Apeliacinės instancijos teismas, tenkinęs ieškinį, netinkamai vertino įrodymus, taip pažeisdamas CPK 185 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl jo priimtas procesinis sprendimas naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas.

Teisėjų kolegija taip pat pagrįstais laiko kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas darbuotojui įrodyti, jog kasos išlaidų orderiu buvo atsiskaityta už reisus, bet ne už kasmetines nepanaudotas atostogas, netinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo naštą. Rungimosi principas civiliniame procese suponuoja šalių pareigą pateikti jų teiginius patvirtinančius įrodymus. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju darbuotojas, nagrinėjant ginčą darbo ginčų komisijoje, savo poziciją grindė darbdavės išduotu kasos išlaidų orderiu, kuriame buvo nurodyti konkretūs reisai, už kuriuos yra sumokama. Tuo tarpu darbdavė, pareikšdama ieškinį teisme ir įrodinėdama, kad orderiu buvo atsiskaityta už nepanaudotas kasmetines atostogas, savo pozicijos pagrįsti negalėjo. Apeliacinės instancijos teismui perkėlus įrodinėjimo naštą darbuotojui, buvo pažeista CPK 178 straipsnyje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė – „įrodinėja tas, kas teigia“. Pažeisdamas šią taisyklę apeliacinės instancijos teismas priėjo prie išvados, kad byloje nėra įrodytas skolos dėl pagrindinio darbo užmokesčio faktas, nors šios aplinkybės apskritai nebuvo ginčo dalykas byloje.

Nagrinėjamu atveju įrodinėjimo dalykas buvo aplinkybės, ar darbuotojui ginčo orderiu buvo sumokėta kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. Šių aplinkybių, kaip jau buvo minėta, ieškovė neįrodė.

Nusprendusi, kad byloje esantys įrodymai nėra pakankami ieškovės pozicijai pagrįsti, ir dėl to panaikinusi apeliacinės instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti kasacinio skundo argumentai neturi įtakos bylos baigčiai ir yra nereikšmingi vertinant skundžiamo procesinio sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalies nuostatas, jeigu kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Nagrinėjamu atveju panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį ir paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nutartį, perskirstomos šalių apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos, taip pat paskirstomos kasaciniame teisme patirtos išlaidos.

Atsakovas apeliacinės instancijos teisme turėjo 600 Eur, o kasaciniame teisme – 750 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šios išlaidos (iš viso – 1350 Eur) atsakovui priteistinos iš ieškovės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 10 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimą.

Priteisti atsakovui J. G. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės UAB „Loritransa“ (duomenys neskelbtini) 1350 (vieną tūkstantį tris šimtus penkiasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Virgilijus Grabinskas

Donatas Šernas