Civilinė byla Nr. 3K-3-388-684/2016
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-00563-2013-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.8.9; 2.5.8.10
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. rugsėjo 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. N. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų N. N. ir D. N. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei DnB bankui dėl sutarties sąlygų pakeitimo; institucija, teikianti išvadą byloje, – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių vykdymą ir netinkamo vykdymo teisinius padarinius, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovai prašė teismo pripažinti nesąžiningomis 2007 m. vasario 22 d. su atsakove sudarytos kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) bendrosios dalies 12.2, 19, 25, 30, 46.1, 46.10, 49.3 punktų ir specialiosios dalies 13.1.4 punkto nuostatas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.188 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu); bendrosios dalies 39, 40 punktų ir specialiosios dalies 13.11 punkto nuostatas (CK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu); bendrosios dalies 42.4 punkto nuostatą (CK 6.188 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu); bendrosios dalies 51 punkto nuostatą (CK 6.188 straipsnio 2 dalies 17 punkto pagrindu); bendrosios dalies 57 punkto nuostatą (CK 6.188 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu); bendrosios dalies 15, 27, 37.5, 43, 44, 49.4.3, 53, 54 punktų ir specialiosios dalies 13.12 punkto nuostatas (CK 6.188 straipsnio 2 dalies pagrindu); įpareigoti atsakovę pakeisti, panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarime Nr. K-2500-2007-105 nurodytas sąlygas, kurios Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos buvo pripažintos atitinkančiomis nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijus, ar šių sąlygų netenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė 2007 m. vasario 22 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Kreditavimo sutartis), kuria ieškovui suteiktas 207 300 Lt (60 038,23 Eur) dydžio kreditas (grąžinimo terminas – 2044 m. sausio 31 d.), o ieškovė ir atsakovė sudarė laidavimo sutartį.
Pasikeitus ieškovo finansinei padėčiai, šalys 2009 m. rugpjūčio 6 d. sudarė papildomą susitarimą prie Kreditavimo sutarties, kuriuo ieškovui suteiktas papildomas kreditas, atidėtas kredito grąžinimo terminas, nustatytas palūkanų mokėjimo grafikas ir sutarties bendroji dalis išdėstyta nauja redakcija. Ieškovo finansinei padėčiai nepagerėjus ir jam neįvykdžius įsipareigojimų, atsakovė 2010 m. liepos 10 d. nutraukė Kreditavimo sutartį.
Kauno apylinkės teismas 2014 m. kovo 24 d. sprendimu atmetė ieškovų ieškinį dėl Kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo nepagrįstu ir kai kurių Kreditavimo sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir Kreditavimo sutarties nutraukimą pripažino neteisėtu, o bylos dalį dėl Kreditavimo sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ieškovai ginčijo Kreditavimo sutarties bendrosios dalies nuostatas, reglamentuojančias palūkanų keitimą (12.2 punktas), termino įmokoms sumokėti pabaigą (15 punktas), mokėjimų grafiko pakeitimą grąžinus prieš terminą dalį kredito (19 punktas), įmokų mokėjimo į banko sąskaitą tvarką (25 punktas), įkeitimo galiojimo tvarką (27 punktas), įkeisto turto vertinimą (30 punktas), draudimą be banko leidimo prisiimti įsipareigojimų tretiesiems asmenims (37.5 punktas), vartotojo atsakomybę už netinkamai vykdomus įsipareigojimus (39, 40 punktai), patvirtinimą, kad sutarties sąlygos buvo aptartos individualiai (42.4 punktas), banko teisę vienašališkai nutraukti sutartį (43 punktas), kredito gavėjo pareigą iki sutarties nutraukimo termino pabaigos sumokėti visus pagal sutartį privalomus mokėjimus (44 punktas), sutarties nutraukimo pagrindus (46.1, 46.10 punktai), papildomą sutarties vykdymo užtikrinimą (49.3 punktas), pinigų nurašymo iš sąskaitos tvarką (49.4.3 punktas), banko reikalavimo teisių perleidimą (51 punktas), informacijos apie kredito gavėją teikimą (53 punktas), įmokų perskirstymą (54 punktas), sutarties sąlygų pakeitimą (57 punktas); taip pat specialiosios dalies nuostatas, reglamentuojančias įkeičiamo turto vertinimo ataskaitos pateikimą (13.1.4 punktas).
Ieškinyje nurodoma, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba 2012 m. balandžio 13 d. nutarime Nr. K-2500-2007-105 nusprendė, kad šios nutarties 6 punkte nurodytos Kreditavimo sutarties sąlygos atitinka kriterijus, kuriais remiantis sutarties sąlygos pripažįstamos nesąžiningomis. Ieškovai savo ieškinį grindė šiame nutarime nurodytais pagrindais, pažymėdami, kad prašomos pripažinti nesąžiningomis sąlygos lėmė Kreditavimo sutarties nutraukimą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nustatė, kad atsakovė 2014 m. lapkričio 27 d. priminė ieškovui apie jo įsipareigojimus pagal Kreditavimo sutartį, nurodė susidariusios skolos dydį ir informavo, kad iki 2015 m. sausio 31 d. neįvykdžius įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį ji bus nutraukta; 2015 m. vasario 3 d. pranešimu ieškovas pakartotinai informuotas, kad jam iki 2015 m. kovo 16 d. neįvykdžius Kreditavimo sutarties ji bus nutraukta kitą dieną po nurodyto termino pabaigos. Kreditavimo sutartis vienašališkai buvo nutraukta 2015 m. kovo 17 d.
Nagrinėjant bylą ieškovė neneigė, kad nei ji, nei jos sūnus D. N. nevykdė Kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, po Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimo nesikreipė į banką dėl pakartotinio Kreditavimo sutarties pakeitimo (naujo kredito grąžinimo grafiko nustatymo); atsakovės pateiktais duomenimis, paskutiniai mokėjimai pagal Kreditavimo sutartį atlikti 2011 m. spalio mėn.
Teismas pažymėjo, kad ieškovai ieškiniu nereikalavo pakeisti specialiųjų Kreditavimo sutarties sąlygų, nustatančių palūkanų dydį, kredito gražinimo grafiką ir kt., t. y., neginčydami sutarties nutraukimo pagrįstumo, prašė pripažinti jos sąlygas nesąžiningomis ir įpareigoti atsakovę jas pakeisti. Iš ieškovės paaiškinimų teismas nustatė, kad ji ginčo sutartį laiko galiojančia. Remdamasis atsakovės pateiktais duomenis, teismas sprendė, kad Kreditavimo sutarties vienašališko nutraukimo faktas jau yra įvykęs, nepriklausomai nuo ieškovų valios ir pozicijos dėl tokio nutraukimo.
Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 42 straipsnio 1 dalimi, 265 straipsnio 2 dalimi, teismas negali už ieškovą suformuluoti ieškinio dalyko ar pagrindo ar jo pakeisti; teismas turi būti nešališkas. Kadangi byloje pareikštas ieškinys ne dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, o dėl jos sąlygų pripažinimo nesąžiningomis, tai teismas konstatavo, kad jis neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų ir spręsti dėl Kreditavimo sutarties nutraukimo pagrįstumo. Nutraukus ginčo sutartį, pasibaigė ir byloje ginčijamų jos sąlygų galiojimas, todėl jas keisti nėra įstatyme nustatyto pagrindo, juolab kad negaliojančios sutarties sąlygų pakeitimas negali sukurti šalims teisių ir pareigų.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų apeliacinius skundus, 2015 m. gruodžio 21 d. nutartimi paliko Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą nepakeistą; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovų ginčijamos Kreditavimo sutarties sąlygos, išskyrus 46.1 punktą, nustatė sutarties vykdymo ir atsiskaitymo tvarką bei kitus procedūrinius veiksmus, todėl neturėjo jokios įtakos 2015 m. kovo 17 d. vienašališkam Kreditavimo sutarties nutraukimui. Ieškovai nenurodė, kurios iš ginčijamų sąlygų buvo pritaikytos ir kokios neigiamos įtakos turėjo jų teisėms ir pareigoms.
Ieškovai neginčija jų ir atsakovės 2009 m. rugpjūčio 6 d. susitarimu pakeistų Kreditavimo sutarties sąlygų, todėl kolegija padarė išvadą, kad ieškovų reikalavimai negali jiems sukelti jokių teisinių padarinių. Kolegija taip pat pažymėjo, kad patikslintu ieškiniu neginčytos Kreditavimo sutarties specialiosios dalies sąlygos dėl palūkanų dydžio, kredito grąžinimo būdo ir grafiko, taip pat kitos Kreditavimo sutarties sąlygos, kurių pagrindu susidarė didelis įsiskolinimas bankui.
Kolegija atmetė ieškovų argumentus, kad jiems nebuvo žinoma apie Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimus, nes ieškovai pasirašė susitarimą dėl sutarties pakeitimo, be to, ieškovas pasirašė palūkanų mokėjimo ir paskolos grąžinimo grafikus.
Byloje nustatyta, kad teismui Kreditavimo sutarties nutraukimą pripažinus negaliojančiu ir atnaujinus jos vykdymą ieškovai toliau nevykdė pagal sutartį prisiimtų įsipareigojimų – įmokas mokėjo iki 2011 m. spalio mėn.; ieškovo skola bankui 2015 m. vasario 3 d. sudarė 75 025,10 Eur (pradelsti mokėjimai – 24 214,39 Eur). Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-58/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-58/2012">3K-3-58/2012</a> pateiktais išaiškinimais, kad tuo atveju, jeigu skolininkas sistemingai nevykdo kreditavimo sutarties ir nemoka kredito įstaigai kreditavimo sutartimi numatytų įmokų, bankas turi teisę nutraukti sutartį, nes finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę, konstatavo, jog papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, tačiau ši papildoma apsauga nedaro vieno svarbiausių privatinės teisės principų – sutarčių privalomumo – išimčių (CK 6.38, 6.59 straipsniai). Ji nereiškia, kad vartotojai gali nevykdyti prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo.
Kolegija nurodė, kad ieškovai, teigdami, jog Kreditavimo sutartis pakartotinai nutraukta neteisėtai, tokio reikalavimo nepareiškė pirmosios instancijos teisme, nepagrindė įrodymais, nenurodė, kokią reikšmę tariamai nesąžiningų sąlygų ginčijimas turėjo Kreditavimo sutarties nutraukimui. Faktas, kad byla susijusi su vartojimo sutartimi, savaime nepašalina ieškovų pareigos pateikti teismui savo teiginius pagrindžiančius įrodymus, nes aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti rungimosi principo (CPK 12, 178 straipsniai).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą; perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas, nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMDYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-306/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-306/2012">3K-7-306/2012</a> pateiktų išaiškinimų, akcentavo pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) principo svarbą, neatsižvelgė į favor contractus (prioriteto sutarties vykdymui) principą, nenurodė, kad sutarties išsaugojimas ir tęstinumas yra svarbesnis už sutarties nutraukimą, kuris turi būti naudojamas tik kaip ultima ratio (paskutinė priemonė). Kasacinis teismas formuoja praktiką, pagal kurią sutarties nutraukimo ir sutarties keitimo konkurencijos klausimas spręstinas sutarties keitimo naudai, siekiant ją išsaugoti ir leidžiant sutartį peržiūrėti, kaip sutarties privalomumo ir vykdytinumo principų išimtis, nebent ir pakeitus sutartį jos vykdymas sutarties šaliai būtų per sunkus, o kreditorius nebeturėtų intereso įvykdyti sutartį ir siekti jos rezultato.
CK 6.188 straipsnis riboja sutarčių laisvę sudarant vartojimo sutartis. Apeliacinės instancijos teismas netaikė silpnesniosios šalies apsaugos ir papildomos interesų gynybos, nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje nustatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1, 2 dalys).
Sąžiningumo principas yra fundamentalus sutarčių teisės principas, juo turi būti vadovaujamasi visuose sutartinių teisinių santykių etapuose, šalys negali jo atsisakyti ar apriboti jo taikymo (CK 6.158 straipsnio 2 dalis). Šis principas ypač aktualus vartojimo teisiniams santykiams, nes vartotojas dėl patirties, specialių žinių stokos turi mažiau galimybių apsaugoti savo interesus. Dėl to bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais ex officio (pagal pareigas) turi įvertinti iš vartojimo teisinių santykių kylančios sutarties sąlygas pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus. Šioje byloje teismai to nepadarė, todėl netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir priėmė nepagrįstus procesinius sprendimus.
Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį bei Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistus; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Teismai nustatė faktines aplinkybes, kad ieškovų ginčytos Kreditavimo sutarties nuostatos neturėjo įtakos vienašališkam jos nutraukimui, ieškovai nuo 2011 m. spalio mėn. nevykdė Kreditavimo sutarties, byloje nereiškė reikalavimo dėl jos nutraukimo neteisėtumo. Šios aplinkybės patvirtina, kad favor contractus principas nebuvo pažeistas bei konkurencija tarp sutarties keitimo ir nutraukimo nebuvo kilusi. Šios nutarties 19.1 punkte nurodytoje nutartyje kasacinis teismas yra konstatavęs, kad favor contractus principas negali būti suabsoliutinamas, paneigiant kitų kreditoriaus teisių gynybos būdų taikymo galimybę.
Teisės normos, nustatančios papildomą vartotojų teisių apsaugos mechanizmą, nesuteikia teisės vartotojui (kredito gavėjui) sustabdyti įsipareigojimų pagal kreditavimo sutarties vykdymą ir nedraudžia kredito gavėjui nutraukti su vartotojais sudarytas sutartis, jei vartotojai jas pažeidžia. Nutraukdama Kreditavimo sutartį atsakovė rėmėsi ne ieškovų ginčijamu sutarties 46.1 punktu, bet CK 6.217–6.218 straipsnių nuostatomis, kredito gavėjui iš esmės pažeidus sutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. vasario 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-58/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-58/2012">3K-3-58/2012</a> yra konstatavęs, kad jei skolininkas sistemingai nevykdo kreditavimo sutarties ir nemoka įmokų, bankas turi teisę nutraukti sutartį, nes finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę.
Kredito gavėjas iš esmės pažeidė Kreditavimo sutartį – kelerius metus nemokėjo atsakovei nustatytų įmokų. Atsakovė atsižvelgė į CK 6.217 straipsnio 3 dalies nuostatas – keletą kartų raštu įspėjo ieškovus, tačiau, šiems nesumokėjus skolos, praėjus beveik 4 mėn. nuo pirmojo pranešimo, nutraukė Kreditavimo sutartį.
Kasatorė neįrodė ginčijamų Kreditavimo sutarties sąlygų nesąžiningumo, taip pat savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimo taikant ginčo sąlygas. Teismai nustatė, kad, nutraukiant Kreditavimo sutartį, su tuo susijusios sutarties sąlygos (46.1 punktas) nebuvo taikomos. Teismai neturėjo pareigos vertinti teisėtai nutrauktos Kreditavimo sutarties sąlygų, nesusijusių su jos nutraukimo pagrindais ir tvarka. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTMvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-453/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-453/2013">3K-3-453/2013</a>).
Daugiau atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl kasacinio nagrinėjimo dalyko
Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustato iš naujo bylos faktų, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kreditavimo sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis ir Kreditavimo sutarties nutraukimo (2010 m. liepos 10 d.) pripažinimo negaliojančiu. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs Kauno apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Kreditavimo sutarties nutraukimą pripažino neteisėtu, o bylos dalį dėl Kreditavimo sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kauno apylinkės teismui iš naujo nagrinėjant jam grąžintą bylos dalį dėl Kreditavimo sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis, AB DnB bankas 2015 m. kovo 17 d. vienašališkai nutraukė Kreditavimo sutartį. Kauno apylinkės teismas, nustatęs, kad, nutraukus ginčo sutartį, pasibaigė ir ginčijamų jos nuostatų galiojimas, o reikalavimas dėl pakartotinio Kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu nebuvo pareikštas, 2015 m. birželio 8 d. sprendimu atmetė ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas, pažymėjęs, kad ginčijamos Kreditavimo sutarties sąlygos neturėjo įtakos vienašališkam sutarties nutraukimui 2015 m. kovo 17 d. ir ieškovai nepateikė duomenų, jog Kreditavimo sutartis nutraukta neteisėtai, pirmiau nurodytą pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Nesutikdama su šiais teismų sprendimais N. N. pateikė kasacinį skundą.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, bylos dalį dėl Kreditavimo sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis nagrinėjant iš naujo, ginčo objektas – Kreditavimo sutartis – neturėjo teisinės galios (buvo vienašališkai nutraukta) ir ieškovai šio nutraukimo neginčijo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė šią aplinkybę ir ja rėmėsi atmesdami ieškinį, tačiau taip pat pasisakė dėl Kreditavimo sutarties vykdymo ir jos nutraukimo teisėtumo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes ir procesiniuose teismų sprendimuose pateiktus motyvus, taip pat į bylos šalių procesiniais dokumentais nustatytas ginčo nagrinėjimo ribas, pasisakys dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su pacta sunt servanda ir sąžiningumo principų taikymu, vartotojams taikoma apsauga (šios nutarties 19.1–19.3 punktai).
Dėl Kreditavimo sutarties vykdymo ir jos nutraukimo teisėtumo
CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Sutarties privalomumo ir vykdytinumo principai, kuriais grindžiami civiliniai teisiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose.
Kreditoriui renkantis pažeistų savo teisių gynimo būdą, be kitų, taikomas favor contractus principas, kuris reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio priemonę. Kasacinio teismo konstatuota, kad sutarties nutraukimas, kaip vienas iš pažeistų teisių gynybos būdų, pagal tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamą favor contractus principą ir jį atspindintį nacionalinį teisinį reguliavimą yra išimtinis teisių gynimo būdas, todėl jo taikymui turi būti konstatuotas pakankamas įstatyme įtvirtintas ir faktinis pagrindas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-569/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-569/2010">3K-3-569/2010</a>). Vis dėlto, pripažįstant favor contractus principo svarbumą sutartiniams santykiams, negalima šio principo suabsoliutinti, paneigiant kitų kreditoriaus teisių gynimo būdų egzistavimą ir panaudojimo galimybę, nes sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jo interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMDYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-306/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-306/2012">3K-7-306/2012</a>; 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2013).
Kasatorė laikosi pozicijos, kad nagrinėjamoje byloje teismai, nukrypdami nuo kasacinio teismo išaiškinimų, akcentavo pacta sunt servanda principo svarbą, neatsižvelgdami į favor contractus principą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip buvo nurodyta šioje nutartyje, siekis išsaugoti sutartį nėra absoliutus ir jos nutraukimas gali būti pateisinamas, jeigu nustatomos tam tikros aplinkybės – pažeidimo pobūdis, mastas ar kitos svarbios aplinkybės, leidžiančios spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimo. Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, ar Kreditavimo sutartis nutraukta nepažeidžiant favor contractus principo ir kasatorės (vartotojos) teisių, turi būti nustatoma įvertinus, ar egzistuoja pagrindas netinkamą Kreditavimo sutarties vykdymą pripažinti esminiu sutarties pažeidimu pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, arba nustačius, kad sutartis vienašališkai nutraukta joje nustatytomis sąlygomis, kurios nepripažintinos nesąžiningomis CK 6.188 straipsnio pagrindu. Kadangi įstatyme ir sutartyje įtvirtinti vienašališko sutarties nutraukimo pagrindai yra alternatyvūs, tai reiškia, kad konkrečios faktinės aplinkybės, kuriomis pažeidžiama sutartis, turi atitikti arba sutartyje nustatytą vienašalio sutarties nutraukimo pagrindą, arba įstatyme įtvirtintus esminio sutarties pažeidimo kriterijus.
Nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pakartotinio Kreditavimo sutarties nutraukimo 2015 m. kovo 17 d. teisėtumo, tačiau konstatavęs, jog negali vertinti vienašališkai nutrauktos sutarties sąlygų sąžiningumo aspektu, apeliacinės instancijos teismas pasisakė ir dėl šio sutarties nutraukimo. Teismas nustatė faktines aplinkybes, kad nei atsakovė, nei jos sūnus D. N. nuo 2011 m. spalio mėn. nevykdė Kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, taip pat nereagavo į atsakovės 2014 m. lapkričio 27 d., 2015 m. vasario 3 d. siųstus pranešimus dėl netinkamo Kreditavimo sutarties vykdymo ir ketinimo ją nutraukti, jei sutartis nebus vykdoma. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės patvirtino, kad kasatorės sutartinių prievolių pagal Kreditavimo sutartį pažeidimas buvo ne vienkartinis, bet nuolatinis. Nustatęs aplinkybes, kad iki Kreditavimo sutarties nutraukimo įmokos visiškai nebuvo mokamos daugiau nei ketverius metus ir byloje nebuvo duomenų, kurie teiktų pagrindą daryti išvadą, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje, apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti, jog sutarties pažeidimas, kurio pagrindu ji nutraukta, nėra mažareikšmis, vienkartinis. Teisėjų kolegija sutinka su teismo pozicija, kad nuolatinis ir ilgalaikis mokėjimo terminų praleidimas yra esminis kredito sutarties pažeidimas, kuris ginčo atveju sudarė pagrindą atsakovei vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1 dalis). Tokiu vertinimu nepažeidžiamas favor contractus principas, kuris, kaip buvo nurodyta, netaikomas, jei konstatuojamas pakankamas įstatyme įtvirtintas ir faktinis pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį.
Nurodytos išvados nepaneigia kasatorės argumentai dėl silpnesniosios sutarties šalies (vartotojo) teisių apsaugos. Kasatorė teisingai nurodo, kad teisės aktuose įtvirtintos palankesnės specialaus civilinių teisinių santykių subjekto – vartotojo – teisių apsaugos garantijos. Sutartį pripažinus vartojimo sutartimi, jos sąlygos visais atvejais turi būti vertinamos pagal CK 6.188 straipsnyje (byloje taikytina 2008 m. gruodžio 16 d. įstatymo redakcija) nustatytus sąžiningumo kriterijus.
Sprendžiant ginčus dėl vartojimo sutarties vykdymo, taip pat jos nutraukimo, svarbu atkreipti dėmesį į kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-58/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-58/2012">3K-3-58/2012</a>; kt.).
Nagrinėjamoje byloje nustatytos pirmiau aptartos aplinkybės, patvirtinančios nuolatinį Kreditavimo sutarties nevykdymą, taip pat faktas, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu Kreditavimo sutartis buvo vienašališkai nutraukta ir nenustatyta aplinkybių, jog nutraukimas įvykdytas pažeidžiant CK 6.217 straipsnio nuostatas ir jas aiškinant suformuotą teismų praktiką, nesudaro pagrindo vertinti nutrauktos Kreditavimo sutarties sąlygų CK 6.188 straipsnio aspektu, nes nutraukus Kreditavimo sutartį ieškovų pareikšti reikalavimai įpareigoti atsakovę pakeisti, panaikinti ar netaikyti ginčijamų sutarties sąlygų negali būti įgyvendinti.
Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad ją naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis), todėl ji paliktina galioti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Atmetus ieškovės kasacinį skundą, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos iš kitos šalies nepriteistinos (CPK 93 straipsnis). Kadangi ieškovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-15-T-4853-5534 suteikta 50 proc. dydžio valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, tai, netenkinus kasacinio skundo, 50 proc. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2016 m. balandžio 13 d. pažymoje Nr. NTP-7-4117 nurodytų teikiant teisinę pagalbą ieškovei patirtų 150,54 Eur išlaidų atlyginimas (75,27 Eur) valstybei priteistinas iš ieškovės (CPK 96 straipsnio 2 dalis, 99 straipsnis).
Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad atsakovė, pateikdama atsiliepimą į kasacinį skundą, turėjo 968 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti; šių išlaidų atlyginimą prašo priteisti iš kasatorės.
Prašomų atlyginti išlaidų advokato pagalbai dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 8.14 punkte nurodyto dydžio, tačiau, atsižvelgus į bylos sudėtingumą (nėra sudėtinga), sprendžiamus teisinius klausimus (teismų praktika šiais klausimais suformuota), aplinkybes, kad bylos dalis buvo du kartus nagrinėta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, juose atsakovei atstovavo ta pati advokatė, remiantis Rekomendacijų 2 punktu, atsakovei iš kasatorės priteistinas 400 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 5,72 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi kasatorė atleista nuo 50 proc. bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, o likusi 50 proc. nurodytų išlaidų dalis (2,86 Eur) yra mažesnė nei minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“), tai nurodytas procesinių dokumentų įteikimo išlaidų dalies atlyginimas valstybės naudai iš kasatorės nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti AB DnB bankui (j. a. k. 112029270) iš N. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) 400 (keturis šimtus) Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo.
Priteisti valstybei iš N. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) 75,27 Eur (septyniasdešimt penkis Eur 27 ct) antrinės teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5630, nurodant įmokos paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Virgilijus Grabinskas
Donatas Šernas
