R. M. pagal BK 138 str. 2 d., 15 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-292-139/2016

Teisminio proceso Nr. 1-17-1-00553-2014-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

1.1.3.2;

1.2.4.6.3;

2.3.6.4.5.1;

2.4.2.1.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Artūro Pažarskio ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. ir jo gynėjo advokato Vaidoto Sviderskio kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 19 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nuosprendžiu R. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu vieneriems metams; vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, skiriant baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Iš nuteistojo R. M. priteista nukentėjusiajai I. M. 868 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 390 Eur advokato paslaugoms apmokėti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 19 d. nutartimi nuteistojo R. M. apeliacinis skundas atmestas.

Iš nuteistojo R. M. priteista nukentėjusiajai I. M. 120 Eur proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. R. M. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteistas už tai, kad 2014 m. kovo 16 d., apie 15.00 val., bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tyčia suėmė sutuoktinei I. M. už rankos ir bandė jėga iš jos rankos ištraukti raktus, vėliau iš nugaros pusės apglėbė ją rankomis ir stipriai suspaudė rankų, pilvo ir šonkaulių srityje, dėl to I. M. žengė į priekį ir kakta atsitrenkė į spintos durų staktą, taip sukėlė savo sutuoktinei I. M. fizinį skausmą ir padarė poodines kraujosruvas kaktos dešinėje pusėje, abiejuose žastuose, dešinės alkūnės srityje, abiejuose dilbiuose, dešinės plaštakos srityje, kurie vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, ir sulaužė VII šonkaulį, kurio lūžis dėl ilgesnio kaip 10 dienų sveikatos sutrikdymo vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis R. M. ir jo gynėjas advokatas V. Sviderskis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

2.1. Kasatoriai mano, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta dėl esminių BPK pažeidimų (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalis).

3. Skunde teigiama, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas visiškai neanalizavo subjektyviųjų R. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių, o būtent – kaltės. Pasak kasatorių, tai esminė aplinkybė, nes esant tiems patiems padariniams veika kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kai ji padaroma tyčia, ir pagal BK 139 straipsnio atitinkamą dalį, kai ji padaroma dėl neatsargumo. Todėl, anot kasatorių, teismai pagal BK 15 ir 16 straipsnių reikalavimus privalėjo išsiaiškinti visus R. M. psichinio santykio (intelektinio ir valinio) turinio elementus su jo daromais veiksmais prieš nukentėjusiąją ir tų veiksmų padariniais, t. y. išsiaiškinti, kaip R. M. sąmonėje atsispindėjo (buvo suvokti) visi BK 138 ir 139 straipsniuose įtvirtintų sudėčių požymiai ir kokios buvo R. M. valios pastangos dėl atsiradusių nusikalstamų padarinių.

3.1. Skunde nurodyta, kad R. M. jokių parodymų apie savo psichinį santykį su nusikalstama veika ir jos padariniais nedavė (jis nieko neparodė apie tai, numatė ar nenumatė, kad dėl jo veiksmų nukentėjusioji patirs nesunkų sveikatos sutrikdymą, jei numatė, tai ar norėjo tokių pasekmių ar tik sąmoningai leido joms atsirasti, ir pan.) ir neigė patį nusikalstamos veikos padarymo faktą. Kasatoriai teigia, kad teismas, kvalifikuodamas R. M. veiką pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą sprendė, jog tai tyčinė nusikalstama veika, t. y. taikė BK 15 straipsnį. Tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai skundžiamuose procesiniuose dokumentuose nepasisakė, ar suimdamas sutuoktinei už rankos, o vėliau iš nugaros pusės apglėbdamas ją rankomis ir stipriai suspausdamas, R. M. numatė, kad dėl viso to nukentėjusioji žengs į priekį ir susižalos kaktą, taip pat jog pats apglėbimas iš nugaros bus toks stiprus, kad dėl visų šių veiksmų nukentėjusioji patirs nesunkų sveikatos sutrikdymą ir kad nuteistasis tokių pasekmių norėjo (tiesioginė tyčia) arba nors tokių pasekmių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms atsirasti (netiesioginė tyčia), ar tokių pasekmių nenumatė, nors galėjo ir privalėjo jas numatyti (neatsargumas).

3.2. Taip pat kasatoriai teigia, kad teismai tiksliai nenustatinėjo ir nukentėjusiajai nustatytų kūno sužalojimų padarymo mechanizmo. Kasatoriai nurodo, kad byloje esančiose specialistų išvadose, taip pat pirmosios instancijos nuosprendyje aprašytame specialisto paaiškinime yra nurodyta buvusi nukentėjusiosios sveikatos būklė, tačiau nėra neginčijamai nurodyta, jog toks jos sveikatos sutrikdymas buvo padarytas būtent nuteistojo veiksmais. Anot kasatorių, tiek byloje esančios specialistų išvados, tiek specialisto duoti paaiškinimai pirmosios instancijos teismo posėdžių metu kelia abejonių dėl BK 138 straipsnio 2 dalyje 3 punkte numatytos nusikalstamos veikos buvimo R. M. veiksmuose. Kasatoriai teigia, kad, kylant pagrįstų abejonių dėl nukentėjusiajai padaryto sužalojimo mąsto realumo, savaime kyla abejonių ir dėl R. M. kaltės. Skunde pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas, selektyviai vertindamas įrodymus, neatsižvelgė į tai, jog pati nukentėjusioji galėjo išprovokuoti konfliktą, galėjo užsipulti vyrą, ir susižaloti mojuodama rankomis virš nuteistojo, kai jis pakėlęs rankas bandė apsiginti, taip pat kad susilaužyti šonkaulį nukentėjusioji galėjo pati bandydama išstumti duris, to neatmetė ir specialistas. Ši versija apskritai net nebuvo tirta. Tokios įvykio aplinkybės teismo buvo neišnagrinėtos ir tinkamai neįvertintos. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkti jokie objektyvūs įrodymai patvirtinantys R. M. kaltę, o nuteistojo komentarai ir galimi samprotavimai nepagrįstai vertinti kaip parodymų nenuoseklumas.

3.3. Skunde teigiama, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas nuteistojo R. M. kaltės formą konstatavo išsamiai neišsiaiškinę, kaip kaltininkas suvokė visus daromo nusikaltimo sudėties požymius, kokios buvo kaltininko valinės pastangos dėl kilusių padarinių –sutuoktinės nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Kasatoriai pažymi, kad teismai turėjo atlikti visapusišką R. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos baudžiamąjį teisinį įvertinimą. Kasatoriai mano, kad tai akivaizdžiai vertintina kaip BK bendrosios dalies nuostatų apie kaltę, įtvirtintų BK 15 ir 16 straipsniuose, netinkamas pritaikymas ir kaip BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos apeliacinės instancijos teismo pareigos patikrinti bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde, pažeidimas. Pasak kasatorių, tai yra esminis BPK reikalavimų pažeidimas, nes jis atėmė galimybę neabejojant konstatuoti, kad R. M. padaryta veika teisingai kvalifikuota būtent pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Skunde nurodyta, kad teismas privalėjo svarstyti klausimą, ar R. M. inkriminuojama nusikalstama veika negalėjo būti padaryta dėl neatsargumo ir tiriama privataus kaltinimo tvarka (BK 139 straipsnio 1 dalis).

4. Skunde nurodyta, kad šioje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas savo paskirties neatliko. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi tik kaltinamuoju aktu (faktiškai jį perrašant), išsamiai neištyrė byloje surinktų įrodymų, patvirtinančių nusikalstamos veikos buvimą R. M. veiksmuose. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje tik paminėjo dalį pirmosios instancijos teisme surinktų įrodymų ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas juos įvertino tinkamai ir padarė juos atitinkančias išvadas, plačiau dėl paduoto apeliacinio skundo nepasisakė. Pasak kasatorių, R. M. nuteistas iš esmės remiantis tik nukentėjusiosios abejotinais, neišsamiais ir nepatikrintais parodymais, neatsižvelgiant į R. M. teisinančius įrodymus. Kasatoriai teigia, kad, vertindamas įrodymus, teismas turėjo įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar šiais įrodymais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismas visiškai ignoravo tai, kad jokių ginčų tarp R. M. ir I. M. nebuvo, taip pat nebuvo net smurto apraiškų, o nagrinėjamas epizodas tapo pagrindinis ir esminis civilinėje santuokos nutraukimo byloje, todėl teismas turėjo itin kritiškai vertinti ir I. M. parodymus, nes ji buvo suinteresuota šios bylos baigtimi. Kasatoriai nurodo, kad teismas konstatavo, jog nuteistojo parodymai nebuvo nuoseklūs, todėl jais remtis nėra pagrindo, tačiau nenurodė, kokia apimtimi jie yra nenuoseklūs ir ką konkrečiai R. M. keitė savo parodymuose. Kasatoriams nesuprantama, kaip teismai ignoravo tai, kad nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu taip pat nebuvo nuoseklūs. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji parodymus davė tik kitą dieną, o ne tuoj pat po įvykio, ir tolesnėse proceso stadijose jos parodymai vis skyrėsi. Kasatoriai mano, kad šiuo atveju teismai turėjo bent jau sulyginti tiek nukentėjusiosios, tiek kaltinamojo parodymus. Taip pat pastebėtina, kad nukentėjusioji po įvykio atsisakė akistatos, parodymų patikrinimas vietoje apskritai nebuvo atliktas, taip pat I. M. kategoriškai atsisakė, kad su psichologo pagalba būtų apklaustas vaikas, kuris buvo vienintelis įvykio liudininkas ir neabejotinai būtų įnešęs aiškumo byloje. Kasatoriai pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje neabejotinai yra daugybė prieštaravimų ir nepatvirtintų aplinkybių, o visi prieštaravimai ir neatitikimai pagal baudžiamąjį įstatymą turėtų būti aiškinami kaltinamojo naudai, o ne panaudojami prieš jį.

5. Apibendrinant tai, kas nurodyta pirmiau, kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas kruopščiai nepatikrino priimto nuosprendžio teisėtumo bei pagrįstumo, padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio nuostatų pažeidimų, kurie sukliudė šiam teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Pasak kasatorių, teismas neanalizavo, ar R. M. veiksmai yra tyčiniai ar padaryti dėl neatsargumo. Šioje baudžiamojoje byloje apskritai nekeltas klausimas dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, požymių buvimo R. M. veiksmuose, tinkamai nenustatytas nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo mechanizmas. Apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, nes joje išdėstyti motyvai vienpusiški, išvados padarytos neatsižvelgus ir neįvertinus visų bylos įrodymų ir aplinkybių (BPK 20 straipsnio 5 dalis), galėjusių turėti reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma R. M. apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), o jį atmesdamas neišdėstė išsamių motyvuotų išvadų dėl esminių skundo argumentų (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalis).

6. Atsiliepimu į nuteistojo R. M. ir jo gynėjo advokato V. Sviderskio kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo jį atmesti.

6.1. Pasak prokurorės, įvertinus teismų sprendimus darytina išvada, kad teismai tinkamai nustatė įvykio aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, todėl pagrindo tenkinti skundą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra pagrindo. Atsiliepime nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų analizę, juos palygino tarpusavyje, padarė išvadas, kurios patvirtino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Priimtoje nutartyje į esminius apeliantų argumentus – dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo, padarytų išvadų – atsakyta. Taigi, anot prokurorės, byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidus BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

6.2. Prokurorė teigia, kad kasaciniame skunde pagrįstai nurodyta, jog R. M. jokių parodymų apie savo psichinį santykį su nusikalstama veika ir jos padariniais nedavė ir nieko nenurodė, numatė ar nenumatė, kad dėl jo veiksmų nukentėjusioji patirs nesunkų sveikatos sutrikdymą. Atsiliepime nurodyta, kad R. M. neigė patį nusikaltimo faktą, todėl, anot prokurorės, suprantama, jog iš jo žodžių spręsti apie tyčios turinį nebuvo galimybės. Tačiau atsiliepime nesutinkama su teiginiu, kad byloje liko neaišku, ar nėra pagrindo R. M. veiksmus vertinti kaip neatsargius ir veiką kvalifikuoti pagal BK 139 straipsnį. Pasak prokurorės, kadangi nuteistasis neigė naudojęs prieš sutuoktinę fizinį smurtą, tai apie jo tyčios turinį galima spręsti tik vertinant objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, šiuo atveju – veikos padarymo būdą. Atsiliepime teigiama, kad iš bylos duomenų matyti, jog nukentėjusiajai buvo padaryti daugybiniai sužalojimai, ir šių duomenų analizė paneigia kasaciniame skunde dėstomas prielaidas apie galbūt neatsargią nuteistojo kaltę, nes, prokurorės manymu, suaugęs, sveikos psichikos ir gyvenimiškos patirties turintis asmuo tyčia atlikdamas tokio pobūdžio smurtinius veiksmus negali nesuvokti, kad gali atsirasti padarinių. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuosprendžio nustatomojoje dalyje yra nurodyta, jog R. M. atliko tyčinius veiksmus. Prokurorė pažymi, kad įstatyme yra įtvirtintos dvi kaltės formos – tyčinė ir neatsargi. Kasaciniame skunde detaliai analizuojamos dvi tyčinės kaltės rūšys – tiesioginė ir netiesioginė, tačiau, pasak prokurorės, jos šiuo atveju neturi įtakos nusikalstamos veikos sudėčiai ir padarytai veikai kvalifikuoti, nes ir tiesioginė, ir netiesioginė tyčia kvalifikuojamos pagal tą patį BK straipsnį. Atsiliepime nurodyta, kad šioje byloje nėra iš esmės reikšminga aplinkybė tai, ar nuteistasis, suvokdamas pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, norėjo nustatytų padarinių ar jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Teismui konstatavus, kad R. M. veiksmai buvo tyčiniai, vertinant jų intensyvumą ir pobūdį, nėra pagrindo sutikti su kasaciniame skunde dėstomais argumentais, jog liko nepašalintos abejonės dėl neatsargios nuteistojo kaltės.

7. Nuteistojo R. M. ir jo gynėjo advokato V. Sviderskio kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl apeliacinio proceso

8. BPK 305 straipsnio 1 dalis reglamentuoja apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies struktūrą, kurios privalo laikytis teismai, priimdami apkaltinamąjį nuosprendį. Visos nuosprendžio sudėtinės dalys yra būtinos. Šios dalies 3 punkte reikalaujama išdėstyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas. Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai visada išdėstomi dėl BK specialiosios dalies straipsnio, jo dalies ar punkto taikymo. R. M. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, numatantį atsakomybę už savo artimojo giminaičio ar šeimos nario nesunkų sužalojimą ar susargdinimą. Šis nusikaltimas yra tyčinis, nes atsakomybė už nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo numatyta BK 139 straipsnyje. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos bylos įrodymų analizės matyti, kad nukentėjusiajai I. M. nesunkus sveikatos sutrikdymas nustatytas tik dėl šonkaulio lūžio, padaryto bandymo atimti iš jos automobilio raktelius metu, apglėbiant ją iš nugaros pusės ir suspaudžiant, o dėl kitų sužalojimų nukentėjusiosios sveikata sutrikdyta nežymiai. Priėjęs prie išvados, kad šiuos sužalojimus padarė nuteistasis R. M., teismas padarė lakonišką išvadą, jog jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Nuosprendyje neišdėstyti jokie tokio veikos kvalifikavimo motyvai, apibūdinantys nuteistojo veikos subjektyviuosius požymius, t. y. kodėl tokie nuteistojo veiksmai ir jų padariniai yra tyčiniai, kokia įstatyme numatyta tyčios rūšimi padaryta veika. Nagrinėjamoje byloje motyvų dėl kaltės formos ir tyčios rūšies išdėstymas svarbus ir tuo aspektu, kad baudžiamųjų bylų dėl BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka (BPK 407 straipsnis), todėl, priklausomai nuo padarytų išvadų, gali kilti klausimas dėl perėjimo iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą tvarkos taikymo (BPK 417 straipsnio 2 dalis).

9. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. M., be kitų aplinkybių, nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas jo veiką pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, visiškai neanalizavo nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių – nuteistojo kaltės, t. y. koks buvo jo psichinis santykis su daroma pavojinga veika ir padariniais, ir taip netinkamai pritaikė BK 15 straipsnio nuostatas.

9.1. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Tai reiškia, kad dėl apeliacinio skundo argumentų nuteistojo R. M. kaltės klausimu apeliacinės instancijos teismas privalėjo ištaisyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumus ir pateikti bylos medžiaga pagrįstus motyvus dėl jo kaltės formos, lemiančios jo veiksmų kvalifikavimą pagal atitinkamą BK specialiosios dalies straipsnį. Šios pareigos apeliacinės instancijos teismas neatliko. Itin lakoniškoje nutartyje teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, jog nukentėjusiąją I. M. sužalojo nuteistasis, yra teisingas. Jokių išvadų dėl esminio apeliacinio skundo argumento dėl nuteistojo R. M. kaltės formos teismas nepateikė. Šios pareigos nepašalina ta aplinkybė, kad pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme neigė sužalojęs nukentėjusiąją ir jokių paaiškinimų savo kaltės klausimu nedavė. Teismas apie kaltininko kaltės formą gali spręsti iš jo atliktų veiksmų, o prireikus gali nuspręsti atlikti įrodymų tyrimą ir pasiūlyti nuteistajam duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas bylos aplinkybes. Nesant motyvuotų išvadų dėl esminio nuteistojo R. M. apeliacinio skundo argumento, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Toks BPK reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo nutarties negalima laikyti teisėta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDE4LTY5OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-418-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-418-699/2015">2K-418-699/2015</a> ir kt.). Šis pažeidimas šalintinas iš naujo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ir pakartotinai patikrinant nuteistojo R. M. apeliacinio skundo argumentus. Prokurorės atsiliepime į kasacinį skundą pateikti nuteistojo R. M. veikos kvalifikavimo motyvai nepašalina minėtų apeliacinės instancijos teismo nutarties trūkumų. Pagal BPK 6 straipsnį baudžiamąsias bylas nagrinėja tik teismai, taigi visas išvadas byloje svarbiais klausimais turi padaryti teismas.

10. Kiti kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti, nes kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą (BPK 386 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 19 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Artūras Pažarskis

Vladislovas Ranonis