Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių centralizuotai tiekiamos šilumos paskirstymo metodo parinkimą ir pakeitimą, taikymo ir aiškinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-386-916/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01258-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 2.5.11.5.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Donato Šerno ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. B. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. B. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Šiaulių energija“ dėl atsakovės ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos sprendimų panaikinimo ir atsakovės įpareigojimo vartotojams taikyti kitą šilumos paskirstymo metodą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių centralizuotai tiekiamos šilumos paskirstymo metodo parinkimą ir pakeitimą, taikymo ir aiškinimo.

Ieškovė L. B. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. R2-1243; 2) išspręsti ieškovės L. B. ir atsakovės AB „Šiaulių energija“ ginčą iš esmės bei įpareigoti atsakovę pastate duomenys neskelbtini (toliau – Pastatas), taikyti tinkamą šilumos paskirstymo metodą, taip pat teisingai priskirti centralizuotai tiekiamos šilumos paskirstymui taikomų Pastate esančių butų plotus; 3) pripažinti, kad atsakovė netinkamai skirsto centralizuotai tiekiamą šilumą, ir įpareigoti atsakovę už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio mėn. iki teismo priimto sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos Pastate perskaičiuoti netinkamai paskirstytus mokėjimus už centralizuotai tiekiamą šilumą; 4) įpareigoti atsakovę pateikti Pastato techninį projektą; 5) panaikinti atsakovės 2014 m. balandžio 14 d. priimtą sprendimą nuo 2014 m. balandžio 1 d. mokėjimus už buto duomenys neskelbtini (toliau – ir Butas), šildymą iš centralizuotų sistemų skaičiuoti proporcingai 171,78 kv. m plotui; 6) už centralizuotai tiekiamą šilumą ieškovės Butui skaičiuoti proporcingai 80,87 kv. m plotui, t. y. plotui, kuriame sumontuoti centralizuotai tiekiamos šilumos įrenginiai.

Ieškovė nuo 1999 m. nuosavybės teise valdo 171,78 kv. m (pagal 2014 m. spalio 23 d. Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašą – 155,11 kv. m) ploto butą su pastoge (mansarda) duomenys neskelbtini. 82,46 kv. m (dabar 80,87 kv. m) Buto patalpos šildomos centriniu šildymu iš centralizuotų sistemų, o pastogės (mansardos) 85,74 kv. m (dabar 74,24 kv. m) patalpos šildomos elektra. Šiam Butui atsakovė tiekė šilumą šalių sudarytos 2002 m. rugsėjo 11 d. Atsiskaitymo už šilumos energiją sutarties pagrindu, skaičiuojant šilumą nuo 82,46 kv. m buto bendro ploto.

Atsakovė 2014 m. kovo 10 d. atsiuntė ieškovei raštą Nr. SD-KV-181, kad nuo 2014 m. kovo 1 d. mokėjimai už šildymą bus skaičiuojami nuo 171,78 kv. m, kaip ir nustato šilumos paskirstymo metodas Nr. 4, pagal kurį šilumos kiekis šildymui kiekvienam vartotojui priskiriamas proporcingai buto plotui, bei raginimą atvykti pasirašyti naujos Šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties.

Ieškovė, nesutikdama su atsakovės sprendimu, išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka kreipėsi į Komisiją, prašydama: panaikinti AB „Šiaulių energija“ 2014 m. balandžio 14 d. rašte Nr. SD-1098 priimtą sprendimą nuo 2014 m. balandžio 1 d. mokėjimus už buto šildymą iš centralizuotų sistemų skaičiuoti proporcingai 171,78 kv. m plotui; iki kol bus su Komisija suderintas kitas šilumos paskirstymo metodas, mokėjimus už buto šildymą iš centralizuotų sistemų skaičiuoti pagal galiojančią šilumos pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. už 82,46 kv. m plotą, kuris ir yra faktiškai šildomas iš centralizuotų sistemų; suteikti tinkamą terminą, per kurį Pastato butų savininkai galėtų, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nustatyta sprendimų priėmimo tvarka, pasirinkti iš Komisijos rekomenduotų taikyti metodų ar su Komisija suderinti kitą šilumos paskirstymo metodą, kuris atitiktų šiuo metu esamą faktinę patalpų šildymo padėtį.

Komisija 2014 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. R2-1243 ieškovės skundo keliamus reikalavimus pripažino nepagrįstais ir skundą atmetė.

Atsakovė taip pat kreipėsi į Komisiją dėl šilumos paskirstymo tvarkos išaiškinimo ir 2014 m. balandžio 14 d. raštu pranešė ieškovei, kad Komisija išaiškino, jog pagal šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 šilumos kiekio šildymui priskyrimas vartotojams turi būti vykdomas vadovaujantis pastate esančių butų ar patalpų naudinguoju plotu, nustatytu VĮ Registrų centro, ir kad atsakovė nuo 2014 m. balandžio 1 d. skaičiuoja ieškovei mokesčius už šilumą nuo 171,78 kv. m ploto.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 19 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: panaikino AB „Šiaulių energija“ 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą nuo 2014 m. balandžio 1 d. mokėjimus už buto duomenys neskelbtini, šildymą iš centralizuotų sistemų skaičiuoti proporcingai 171,78 kv. m plotui; įpareigojo atsakovę AB „Šiaulių energija“ už centralizuotai tiekiamą šilumą ieškovės L. B. Bute skaičiuoti proporcingai 80,87 kv. m plotui – buto plotui, kuriame sumontuoti centralizuotai tiekiamos šilumos įrenginiai už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio mėn. iki teismo priimto sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos; įpareigojo atsakovę AB „Šiaulių energija“ taikyti ieškovės namui šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, patvirtintą Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19, kartu su šilumos paskirstymo metodu Nr. 5, patvirtintu Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41; kitus ieškovės reikalavimus atmetė.

Teismas nustatė, kad daugiabučio namo duomenys neskelbtini, butų ir kitų patalpų savininkai nėra pasirinkę taikytino šilumos paskirstymo metodo, o atsakovė suvartotą šilumos kiekį iki 2014 m. balandžio 1 d. skirstė pagal šilumos paskirstymo metodą Nr. 4.

Šilumos paskirstymo metodo Nr. 4 1.5 punkte nustatyta, kad pastarasis paskirstymo metodas gali būti taikomas, kai: visų daugiabučio namo vartotojų butai ar patalpos šildomos centralizuotai tiekiama šiluma be individualios apskaitos. Šio metodo 2 punkte nurodyta, kad kiekvienam atsiskaitymo laikotarpiui (mėnesiui) sudaromas šilumos balansas – pastate suvartotas bei įvadiniu šilumos prietaisu išmatuotas šilumos kiekis susideda iš šilumos kiekių sumos: šalto vandens pašildymui, karšto vandens temperatūros palaikymui bei naudingojo ploto ir bendrojo naudojimo patalpų šildymui. Šio metodo 7 punkte nustatyta, kad šilumos vartotojui priskiriamas šilumos kiekis šildymui apskaičiuojamas šilumos kiekį pastato šildymui dauginant iš šilumos vartotojui tenkančios šilumos šildymui per atsiskaitymo laikotarpį priskyrimo koeficiento, kuris nustatomas pagal butų ir patalpų naudingąjį plotą.

Teismas nustatė, kad atsakovė nuo 1999 m. skaičiavo šilumą ieškovei 2002 m. rugsėjo 11 d. sutarties pagrindu nuo buto bendro ploto – 82,46 kv. m, kas, teismo nuomone, reiškia, kad atsakovė pripažino paviešintą faktą, jog pastogės (mansardos) 85,74 kv. m patalpos šildomos elektra. Byloje nenustatyta, kad ieškovė būtų atjungusi mansardoje esančius elektros prietaisus ir mansardai apšildyti būtų naudojusi atsakovės tiekiamą šilumą, atsakovė neįrodė, kad bute įrengti centralizuoti tiekiamos šilumos įrenginiai gali tiekti dvigubai daugiau šilumos, nei yra jų galia, todėl teismas sprendė, kad būtų neteisinga ieškovei mokėti už šildymą ir nuo mansardos ploto, kuris šildomas elektra.

Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 29.2.4 punktą, kuriame nurodyta, kad jei dalis patalpų atjungta nuo centralizuotos šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kt.), tai taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 kartu su šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5, sprendė, kad, esant galimybei šilumos paskirstymo metodą Nr. 5 taikyti kartu su bet kuriuo Komisijos rekomenduojamu ar vartotojų siūlomu su Komisija suderintu šilumos paskirstymo metodu, atsakovės taikytas tik šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 pažeidžia ieškovės teises, todėl atsakovės 2014 m. balandžio 14 d. sprendimas nuo 2014 m. balandžio 1 d. mokėjimus už šildymą skaičiuoti nuo 171,78 kv. m, t. y. skaičiuojant ir už pastogės (mansardos) 85,74 kv. m patalpų šildymą, prieštarauja tiek tiekimo sutarties esmei, tiek sąžiningumo bei protingumo principams.

Ieškovės reikalavimą panaikinti Komisijos 2014 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. R2-1243 teismas atmetė motyvuodamas tuo, kad teismas išnagrinėja kilusį ginčą iš esmės, tačiau neturi teisės apeliacine tvarka peržiūrėti Komisijos priimtų sprendimų ir jų keisti ar naikinti. Teismas nurodė, kad sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 34 straipsnio 13 dalies ir 16 dalies nuostatas, darytina išvada, kad tuo atveju, jeigu šalys per nustatytą terminą inicijuoja teisminį ginčo iš esmės nagrinėjimą, atitinkami Komisijos sprendimai neįsigalioja, t. y. neįgyja res judicata (galutinio teismo sprendimo) galios. Teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju Komisijos sprendimas neįsigaliojo, todėl jį naikinti nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės AB „Šiaulių energija“ apeliacinį skundą, 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 19 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta panaikinti AB „Šiaulių energija“ 2014 m. balandžio 14 d. priimtą sprendimą nuo 2014 m. balandžio 1 d. mokėjimus už buto duomenys neskelbtini, šildymą iš centralizuotų sistemų skaičiuoti proporcingai 171,78 kv. m plotui; įpareigoti atsakovę AB „Šiaulių energija“ už centralizuotai tiekiamą šilumą ieškovės L. B. bute skaičiuoti proporcingai 80,87 kv. m plotui – buto plotui, kuriame sumontuoti centralizuotai tiekiamos šilumos įrenginiai, už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio mėn. iki teismo priimto sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos; įpareigoti atsakovę AB „Šiaulių energija“ taikyti ieškovės namui šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, patvirtintą Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19, kartu su šilumos paskirstymo metodu Nr. 5, patvirtintu Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį atmesti; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Kolegija nustatė, kad iki ginčijamo atsakovės AB „Šiaulių energija“ 2014 m. balandžio 14 d. sprendimo priėmimo daugiabučio namo butų savininkams buvo taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4.

Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka CK nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Kiti metodai gali būti taikomi tik suderinus su Komisija. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas.

Kolegija nustatė, kad namo duomenys neskelbtini, butų ir kitų patalpų savininkai nėra priėmę sprendimų ar kreipęsi dėl šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo, o bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovė nurodė, jog visiems bendraturčiams yra naudinga, kad už jų suvartotą energijos kiekį moka ieškovė. Taigi, kolegijos nuomone, Pastato bendraturčiai nesutinka nei su kito metodo taikymu, nei su daviklių įrengimu.

Kolegija sprendė, kad, nesant vartotojų sprendimo dėl taikytino metodo, taikytinas atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Be to, ieškovė nekvestionuoja šilumos paskirstymo metodo Nr. 4 taikymo pagrįstumo iki ginčijamo atsakovės sprendimo priėmimo, o paskutiniu patikslinto ieškinio reikalavimu faktiškai jį prašo taikyti ir šiuo metu, bet tik buto patalpoms be mansardos.

Kolegija nurodė, kad pagal 2014 m. vasario 28 d. VĮ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą buto naudingasis plotas yra 171,78 kv. m (dabar 155,11 kv. m), 2014 m. buvo atliktas buto remontas (iš buto patalpų patenkama į mansardą per laiptus, durų nėra) ir buto naudingasis plotas, kuris reikšmingas mokesčiams už šildymą apskaičiuoti, yra pakitęs dėl mansardos ploto. Kadangi mansardos patalpos nėra atskirtos nuo buto ploto, todėl centralizuotai tiekiama šiluma pasiskirsto visame bute ir nėra jokio pagrindo teigti, kad centralizuotai tiekiama šilumos energija apskritai nėra naudojama mansardos patalpoms šildyti. Vadinasi, ieškovei neginčijant viešų registrų duomenų, atsakovei AB „Šiaulių energija“ taikant pirmiau minėtą reglamentavimą, nebuvo pagrindo jais nesivadovauti, todėl šilumos energijos kiekis butui pagrįstai apskaičiuotas vadovaujantis viešame registre pateiktais duomenimis proporcingai viso buto plotui.

Kolegija sprendė, kad nors ir neatmestinas galimas susitarimas dėl šilumos paskirstymo metodo Nr. 5 (kartu su šilumos paskirstymo metodu Nr. 4) taikymo apskritai, visgi, remiantis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 29.2.4 punktu, šiuo atveju taikyti mišrų metodą nėra pagrindo, nes nenustatytos jokios aplinkybės, susijusios su atjungimu nuo centralizuotos šildymo sistemos, o tai, kad dalyje vientiso buto patalpų nėra šildymo įrenginių fiziškai, savaime dar nereiškia, kad tokios patalpos neprijungtos prie centralizuoto šildymo sistemos, kitaip tariant, nereiškia, kad jos nenaudoja šia sistema tiekiamos energijos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė L. B. prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą – panaikinti Vilniaus apygardos teismo dalį, kuria nuspręsta: „panaikinti AB „Šiaulių energija“ 2014 m. balandžio 14 d. priimtą sprendimą nuo 2014 m. balandžio 1 d. už buto duomenys neskelbtini, šildymą iš centralizuotų sistemų mokėjimus skaičiuoti proporcingai 171,78 kv. m plotui; įpareigoti atsakovą AB „Šiaulių energija“ už centralizuotai tiekiamą šilumą ieškovės L. B. bute skaičiuoti proporcingai 80,87 kv. m plotui – buto plotui, kuriame sumontuoti centralizuotai tiekiamos šilumos įrenginiai, už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio mėn. iki teismo priimto sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos; įpareigoti atsakovą AB „Šiaulių energija“ taikyti ieškovės namui šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, patvirtintą Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19, kartu su šilumos paskirstymo metodu Nr. 5, patvirtintu Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41“, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – palikti galioti Vilniaus apygardos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Atsakovė, pažeisdama teisės aktus bei teisingumo ir protingumo principus, netinkamai taiko šilumos paskirstymo metodą ginčo name duomenys neskelbtini. Kasatorės teigimu, jos bute nuo jo įsigijimo 1999 m. yra nepakitusi buto šildymo sistema (VĮ Registrų centro duomenimis, taip pat, kaip ir nurodyta buto techninės apskaitos byloje, buto patalpų 82,46 kv. m ploto šildoma centralizuotai, o pastogės (mansardos) patalpų 85,74 kv. m šildomi elektra; tai patvirtinta ir atsakovės 2014 m. kovo 19 d. surašytame Šilumos įrenginių patikros akte; atsakovė nuo 1999 m. skaičiavo šilumą ieškovei sutarties pagrindu nuo 82,46 kv. m buto bendro ploto, kuriam šildymas tiekiamas iš centralizuotų sistemų), atsakovė tai žinojo nuo 1999 m., todėl negalėjo taikyti šilumos paskirstymo metodo Nr. 4, nes šis metodas taikomas tik tuomet, kai butų patalpos neskirstomos į šildomas centralizuotai ir šildomas alternatyviais būdais.

Ieškovės ir atsakovės 1999 m. gruodžio 1 d. ir 2002 m. rugsėjo 11 d. šilumos pirkimo–pardavimo sutartyse nėra nurodyta, kad Pastate suvartotas šilumos kiekis yra paskirstomas pagal šilumos paskirstymo metodą Nr. 4; tarp atsakovės ir ieškovės nėra pasirašyta šilumos pirkimo–pardavimo sutartis dėl 171,78 kv. m buto ploto šildymo, tiekiant šilumą iš centralizuotų sistemų. Todėl kai dalis patalpų atjungta nuo centralizuotos šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kt.), turėtų būti taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 kartu su šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5.

Atsakovė turėjo pareigą parinkti labiausiai tinkantį šilumos paskirstymo metodą ir informuoti vartotojus, kokiu būdu paskirstomas šildymas pastate, bei pasiūlyti ieškovei kreiptis į Komisiją dėl galimo metodo pakeitimo, nes jos butas šildomas ne tik centralizuotai, bet ir alternatyviu būdu, tačiau atsakovė savo pareigos nevykdė, neteikė informacijos vartotojams. Ieškovė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nuomone, kad būtent ji turėjo pareigą kreiptis į Komisiją dėl tinkamo metodo parinkimo, nes pati ieškovė apie tai, kad Pastatui yra taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4, sužinojo tik 2014 m. kovo 10 d. gavusi atsakovės raštą Nr. SD-KV-181, kuriuo buvo informuota, kad jai pagal šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 bus skaičiuojama už šildymą nuo viso buto naudingojo ploto, t. y. nuo 171,78 kv. m.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė AB „Šiaulių energija“ prašo ieškovės L. B. kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Pagal VĮ Nekilnojamojo turto registro duomenis ir 2014 m. kovo 19 d. atsakovės surašytą šilumos įrenginių patikros aktą matyti, kad prie anksčiau buvusio ginčo buto naudingojo ploto – 82,46 kv. m – buvo prijungtos 85,74 kv. m mansardos patapos, tad įregistravus šį faktą (patikslinus Nekilnojamojo turto registro duomenis) mansarda nustojo būti izoliuota nuo buto, todėl šilumos energija, gaunama iš centralizuotos šildymo sistemos, pasiskirsto tolygiai po visą naudingąjį plotą, ir dėl šios priežasties mansardos plotas turi būti priskiriamas butų ir patalpų naudingajam plotui, kurį sudaro buvusio šio buto naudingojo ploto ir prijungto mansardos naudingojo ploto suma. Vilniaus apygardos teismas neteisėtai ir nepagrįstai sprendė, kad, pastato butų savininkams skirstant užmokestį už pastate suvartotą šilumos kiekį, šį užmokestį reikia skaičiuoti pagal buto naudingąjį plotą, neįskaitant mansardos naudingojo ploto.

Byloje iš esmės yra įrodyta aplinkybė, kad palėpėje įrengtose patalpose yra elektrinis šildymas, tačiau atsakovė teigia, kad konstatuotas mansardos šildymas elektra nėra nepertraukiamas, todėl galima bet kada jį atjungti. Be to, ieškovė, įrengdama mansardą, pati apsisprendė dėl elektrinio šildymo, jo išduotose privalomose techninėse sąlygose nebuvo nurodyta. Šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 netaikomas mišriam šildymo būdui, kai dalis patalpų šildoma iš centralizuotų tiekimo sistemų, o kita dalis – kitokiu būdu. Vilniaus apygardos teismo sprendimo dalis, įpareigojanti atsakovę AB „Šiaulių energija“ taikyti Pastatui šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 kartu su šilumos paskirstymo metodu Nr. 5, yra nepagrįsta ir neatitinkanti įstatymų reikalavimų, nes neatitinka šių metodų taikymo taisyklių ir nė vienos iš metodo Nr. 5 taikymui nustatytų sąlygų.

Tik ieškovė turi teisę pasirinkti kitą šilumos paskirstymo metodą iš Komisijos rekomenduotų taikyti metodų arba, suderinusi su Komisija, taikyti savo siūlomą metodą, kuris maksimaliai atitiktų suvartoto šilumos kiekio padalijimą tarp bendraturčių pagal šildomus plotus, o iki tol, kol šilumos vartotojai pasirenka metodą, turi būti taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius prietaisus atitinkantis metodas.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas šį sprendimą, pažeidė ir kitų butų savininkų teisę pasirinkti atsiskaitymo už šilumos energiją metodą, nes šilumos energijos paskirstymas vykdomas atitinkamai pagal nuosavybės teise priklausančių patalpų plotą. Ši teisė yra nustatyta CK 4.85 straipsnyje ir kol dėl šios teisės nėra ginčo, teismas negali vienašališkai priimti sprendimo dėl šilumos energijos paskirstymo metodų taikymo, t. y. atimti kitiems namo gyventojams teisę priimti šį sprendimą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl šilumos paskirstymo metodo parinkimo ir pakeitimo

Šilumos tiekimas – centralizuotai pagamintos šilumos pristatymas ir pardavimas šilumos vartotojams (Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 40 punktas). Šilumos vartotojas (vartotojas) – juridinis ar fizinis asmuo, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų (Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 45 punktas).

Šilumos paskirstymo vartotojams pagrindas įtvirtintas Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje, kurioje yra nurodyta, kad tuo atveju, kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis, nustatytas pagal atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis, paskirstomas vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam paskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Komisijos rekomenduojamus taikyti ar su jais suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartota šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui.

Šilumos paskirstymo metodą šilumos vartotojai pasirenka Civilinio kodekso nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Vadovaujantis Civilinio kodekso 4.85 straipsnio bei Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, sprendimas dėl šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo priimamas daugiabučio namo bendraturčių daugumos sprendimu.

Paskirstymo metodai rengiami ir taikomi, kai visi pastato vartotojai prijungti prie centralizuoto šildymo sistemos. Daliai vartotojų atsijungus nuo centralizuoto šildymo sistemos, paskirstymo metodas papildomas metodu, leidžiančiu apskaičiuoti šilumos dalį, suvartotą daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisant to, kokiu būdu šildomos vartotojui priklausančios patalpos (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. O3-121 patvirtintų Šilumos paskirstymo metodų rengimo ir taikymo taisyklių 9 punktas).

Šilumos vartotojų teisė pasirinkti jiems tinkamesnį šilumos paskirstymo metodą yra tiesiogiai susijusi su šilumos tiekėjo pareigos tinkamai informuoti šilumos vartotojus apie galimus taikyti ir jų namo ypatumus atitinkančius šilumos paskirstymo metodus įgyvendinimu. Skirtingi šilumos paskirstymo metodai parengiami siekiant tinkamai apskaičiuoti šilumos kainą priklausomai nuo to, kokia pastate įrengta šildymo sistema. Taip patenkinami šilumos vartotojų poreikiai mokėti už realiai suvartojamą šilumos kiekį ir užtikrinama tinkama šilumos vartotojų ir šilumos tiekėjo interesų pusiausvyra.

Komisija yra parengusi 10 rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų ir suderinusi 17 vartotojų parengtų metodų. Name taikomas šilumos paskirstymo metodas turi atitikti namo šildymo sistemos ypatumus. Daugiabučio namo gyventojai, pasirinkę vieną iš 10 Komisijos rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų, apie savo sprendimą privalo informuoti šilumos tiekėją. Vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymu, daugiabučio namo gyventojai, kurie nori taikyti vieną iš 17 vartotojų parengtų ir su Komisija suderintų metodų, privalo su prašymu leisti taikyti metodą kreiptis į Komisiją bei pateikti duomenis, įrodančius, jog namo šildymo sistema atitinka metode keliamus reikalavimus.

Pastato bendraturčiams nepriėmus sprendimo dėl šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo, šilumos paskirstymo metodą, labiausiai atitinkantį pastato šildymo ir karšto vandens sistemos tipą bei šilumos pirkimo–pardavimo vietoje ir (ar) ties tiekimo–vartojimo riba įrengtus atsiskaitomuosius šilumos apskaitos prietaisus, iš Komisijos rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų parenka šilumos tiekėjas (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pareiga tinkamai paskirstyti vartotojams name suvartotą šilumos kiekį tenka būtent šilumos tiekėjui, o vartotojas turi teisę reikalauti tinkamo šios šilumos tiekėjo pareigos vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzUtNzAxLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-435-701/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-435-701/2015">3K-3-435-701/2015</a>).

Šilumos tiekėjo ir vartotojų tarpusavio teisės, pareigos, atsakomybė nustatomos šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartimi. Šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartyse, sudarytose pagal šalių individualiai aptartas sąlygas, privalo būti nurodyta šalių suderintas šilumos ir šilumnešio tiekimo–vartojimo režimas, šilumos tiekėjo parinktas ir su vartotoju suderintas šilumos paskirstymo metodas, mokėjimų už suvartotą šilumą buto ar kitų patalpų šilumos įrenginiuose apskaičiavimo būdas ir kt. (pirminės Taisyklių redakcijos 29 punktas). Vėlesnėje šio Taisyklių punkto redakcijoje (pakeista Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2016 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 1-87) įtvirtinta, kad sutartyje turi būti nurodytas šilumos vartotojų pasirinktas ar, nesant sprendimo, šilumos tiekėjo parinktas šilumos paskirstymo metodas, t. y. šilumos vartotojų teisė pasirinkti tinkamiausią jiems šilumos paskirstymo metodą įgavo tam tikrų teisinės pareigos požymių, nes visų pirma vartotojai tampa atsakingi už tinkamo šilumos paskirstymo metodo paiešką ir nusistatymą.

Jei šilumos vartotojai nepasirinko šilumos paskirstymo metodo ir (ar) konkretaus šilumos paskirstymo metodo taikymo neaptarė šilumos pirkimo–pardavimo sutartimi, pagal Šilumos ūkio įstatymo nuostatas šilumos tiekėjas turi teisę vienašališkai parinkti ar pakeisti šilumos paskirstymo metodą. Šilumos ūkio įstatymas šilumos tiekėjui nenustato pareigos gauti šilumos vartotojų sutikimą dėl konkretaus šilumos paskirstymo metodo taikymo ar pakeitimo. Tačiau nepaisant to, šilumos tiekėjas yra teisės aktų įpareigotas taikyti pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantį šilumos paskirstymo metodą (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis) ir yra ribojamas Taisyklių nuostatų, kurių 29 punkte nurodyti tipiniai atvejai, kada šilumos tiekėjas turi taikyti tam tikrą šilumos paskirstymo metodą.

Taisyklių 29.2.4 punkte nustatyta, kad šilumos pirkimo–pardavimo vietoje ir (ar) kai ties tiekimo–vartojimo riba pastato individualaus šilumos punkto įvade įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį, taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4. Šis metodas taikytas daugelyje daugiabučių, kuriuose nėra individualios apskaitos, kur šiluma šildymui ir karštas vanduo tiekiami iš individualaus šilumos punkto stovais. Taikant šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 vienas pagrindinių kriterijų nustatant šilumos vartotojui tenkantį šilumos kiekį yra butų ir patalpų naudingasis plotas. Taisyklių 29.2.4 punktas taip pat nurodo, kad jeigu dalis patalpų atjungta nuo centralizuotos šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kt.), taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 kartu su šilumos kiekio bendrosioms reikmėms nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5.

Teisės aktais reglamentuota šilumos apskaitos prietaisų įrengimo, modernizavimo, remonto ir atjungimo tvarka. Vienas pagrindinių tokio reglamentavimo tikslų yra siekis išvengti savavališko šilumos įrenginių valdymo, pažeidžiančio šilumos vartotojų ir šilumos tiekėjo interesus. Tais atvejais, kai teisėtai įvykdžius tam tikrus šilumos įrenginių pertvarkos darbus paaiškėja, kad iki to laiko taikytas šilumos paskirstymo metodas atsižvelgiant į pakitusios šildymo sistemos ypatumus nėra tinkamiausias vartotojams, šilumos vartotojai turi pasirinkti kitą šilumos paskirstymo metodą, o šiems nepasirinkus, šilumos tiekėjas turi parinkti kitą šilumos paskirstymo metodą.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl šilumos vartotojai, kasatorei, tinkamiausio šilumos paskirstymo metodo parinkimo. Byloje nustatyta, kad nuo 1999 m. pastate, kuriame yra ginčo butas, buvo taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4. Šį metodą buvo parinkęs šilumos tiekėjas, nes šilumos vartotojai patys nepasirinko kito šilumos paskirstymo metodo. Kaip pažymėta pirmiau, vienas pagrindinių kriterijų apskaičiuojant vartotojui tenkantį šilumos kiekį pagal šį metodą yra buto naudingasis plotas. Nagrinėjamu atveju 1999 m. gruodžio 1 d. ieškovės ir atsakovės sudarytoje atsiskaitymo už šilumos energiją sutartyje buvo nurodytas bendras naudingasis plotas, nuo kurio skaičiuojamas suvartotas šilumos kiekis, t. y. nors sutartyje tiesiogiai ir neįvardytas šilumos paskirstymo metodas, tačiau iš nurodytų duomenų akivaizdu, kad buvo taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4. 2002 m. rugsėjo 11 d. ieškovė ir atsakovė sudarė naują sutartį dėl atsiskaitymo už tiekiamą šilumos energiją, kurioje kaip mokesčių skaičiavimui reikalingi duomenys buvo nurodytas toks pat kaip ir ankstesnėje sutartyje buto bendras naudingasis plotas – 82,46 kv. m. Byloje nustatyta, kad ieškovei priklauso butas penktame namo aukšte ir pastogė. Atsakovė 2014 m. kovo 10 raštu Nr. SD-KV-181 informavo ieškovę, kad analizuojant VĮ Nekilnojamojo turto registro duomenis matyti, jog ieškovės buto bendras naudingasis plotas yra 171,78 kv. m, todėl turi būti keičiama 2002 m. sudaryta Sutartis Nr. 0253952 ir pasirašoma nauja Šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis. Pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše yra nurodyta, jog pastogės patalpos šildomos elektra. Kasatorės teigimu, tokia situacija buvo nuo 1999 m., kai ji įsigijo ginčo butą, tačiau byloje nėra pateikta duomenų, ar nuo 1999 m. keitėsi ir kaip keitėsi ginčo buto naudingasis plotas, buvęs pagrindu apskaičiuojant paskirstomą šilumos kiekį. Iš byloje pateiktų ginčo buto planų, sudarytų 1996 m. ir 2014 m., bylą nagrinėję teismai nustatė, kad skiriasi šių patalpų suplanavimas, t. y. po paprastojo ginčo buto remonto 2014 m. pastogė ir penkto aukšto patalpos buvo sujungtos per vidinius laiptus ginčo bute. Tačiau, kaip pažymėta pirmiau, byloje nenustatyta, ar šis pastogės patalpų sujungimas su penktame aukšte esančiomis ginčo buto patalpomis keitė viso buto naudingąjį plotą, ar ginčo buto naudingasis plotas visą laiką buvo skaičiuojamas kartu su pastogės patalpomis, tačiau suvartotas šilumos kiekis buvo paskirstomas tik tai buto daliai, kurioje įrengti šilumos įrenginiai, t. y. penktame aukšte esančioms 82,46 kv. m patalpoms. Jeigu byloje būtų nustatyta, kad pastogės sujungimas su penktame aukšte esančiomis ginčo buto patalpomis keitė buto naudingąjį plotą, tokiu atveju bylą nagrinėjantys teismai turėtų ištirti, ar pastogės, kuri neprijungta prie centralizuoto šildymo sistemos, sujungimas su penktame aukšte esančiomis ginčo buto patalpomis, kuriose įrengti centralizuoto šildymo įrenginiai, atitinka techninius reikalavimus ir yra leistinas. Jeigu būtų nustatyta, kad ginčo buto plotas nekito, nepriklausomai nuo 2014 m. atliktos rekonstrukcijos ir pastogės patalpų sujungimo su penktame aukšte esančiomis ginčo buto patalpomis, tokiu atveju turėtų būti vertinamas Komisijos ir atsakovės argumentų, kad taikant šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 negalimas buto naudingojo ploto diferencijavimas, pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad pastogės patalpos niekada nebuvo prijungtos prie centralizuoto šildymo sistemos, todėl ieškovė nėra šių patalpų šildymo vartotoja (Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 45 punktas). Tokiu atveju ji negauna šildymo paslaugos, už kurią turėtų mokėti visą kainą kaip nuo patalpų, kuriose įrengti šildymo įrenginiai, šildymo. Kita vertus, sutiktina su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad, esant sujungtoms pastogės ir penkto aukšto patalpoms, centralizuotai tiekiama šiluma pasiskirsto visame bute. Tačiau kita apeliacinės instancijos teismo išvada, kad vien ta aplinkybė, jog dalyje vientiso buto patalpų nėra šildymo įrenginių fiziškai, savaime nereiškia, kad tokios patalpos neprijungtos prie centralizuoto šildymo sistemos, yra nepagrįsta. Pastogės prilyginimas tokioms patalpoms kaip koridorius, sanitarinis mazgas, pagalbinė patalpa ir pan. yra nepagrįstas byloje surinktais įrodymais, nes vertinant pastogės ir penkto aukšto patalpų plotų santykį matyti, kad abi šios patalpos yra panašaus dydžio, šiluma į pastogę gali patekti tik per įrengtų vidinių laiptų 2,66 kv. m ploto angą, todėl išvada, jog pro šią angą galėtų būti visiškai apšildytos 85 kv. m pastogės patalpos, turėtų būti pagrįsta įrodymais ir (ar) specialistų išvadomis. Kasacinis teismas naujų aplinkybių nenustato, o yra saistomas bylą nagrinėjusių teismų nustatytų aplinkybių (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnio 1 dalis), kurios šiuo atveju nebuvo išsamiai ištirtos.

Atkreiptinas dėmesys ir į teisės aktų, reglamentuojančių šilumos paskirstymo metodų parinkimą, pakeitimus ir juose įtvirtintą teisės aktų leidėjo valią. Kaip pažymėta pirmiau, Taisyklių 29.2.4 punkte nurodyta, kad šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 gali būti taikomas su šilumos paskirstymo metodu Nr. 5, kai dalis patalpų yra atjungta nuo centralizuoto šildymo sistemos. Toks pat šilumos paskirstymo metodo Nr. 5 taikymo pagrindas buvo nurodytas ir Komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarime Nr. O3-41 dėl rekomenduojamo šilumos paskirstymo metodo Nr. 5, tačiau Komisijos 2013 m. vasario 15 d. nutarimu Nr. O3-33 buvo papildytos šilumos paskirstymo metodo Nr. 5 taikymo sąlygos, nurodant, kad jis gali būti taikomas ir tais atvejais, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų nėra ir nebuvo prijungtos prie centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietu kuru ar kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjantys teismai turėtų ištirti, kokiomis sąlygomis derinant su metodu Nr. 4 gali būti taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 5, kai patalpos yra neprijungtos prie centralizuoto šildymo sistemos, t. y. ar šios patalpos turi būti izoliuotos, kas turi konstatuoti šių patalpų neprijungimo prie centralizuoto šildymo sistemos faktą ir pan., kiek pastogės sujungimas su patalpomis, kuriose yra įrengti šilumos įrenginiai, keičia visą pastato šildymo sistemą ir ar tai gali daryti įtaką renkantis kitą šilumos paskirstymo metodą. Tokioms aplinkybėms nustatyti gali būti reikalinga pasitelkti specialiųjų žinių turinčius specialistus.

Nagrinėjamu atveju šilumos tiekėjas, atlikdamas šilumos įrenginių patikrą ginčo bute, 2014 m. kovo 19 d. aktu konstatavo, kad mansardoje įrengti kambariai ir sanitarinis mazgas; patalpos šildomos elektriniais šildymo prietaisais; durų į mansardos patalpas nėra, patenkama laiptais.

Šilumos paskirstymo metodo pakeitimo tvarka nėra atskirai reglamentuojama. Kaip pažymėta pirmiau, visų pirma patys šilumos vartotojai turėtų būti suinteresuoti geresnio šilumos paskirstymo metodo paieška ir nustatymu, todėl, bendru sutarimu priėmę sprendimą dėl šilumos paskirstymo metodo pakeitimo, turėtų informuoti šilumos tiekėją ar taikytiną metodą suderinti su Komisija (žr. šios nutarties 28 punktą). Tačiau tais atvejais, kai šilumos vartotojai nepasirenka kito metodo, bet pagal faktinius duomenis matyti, kad taikomas šilumos paskirstymo metodas neatitinka šildymo sistemos ypatumų, tinkamiausio šilumos paskirstymo metodo parinkimas yra šilumos tiekėjo pareiga. Nustačius, kad iš šalių sutartinių santykių šilumos tiekėjui tenkanti prievolė tinkamai paskirstyti vartotojams name suvartotą šilumos kiekį įvykdyta netinkamai, yra teisinis pagrindas įpareigoti šilumos tiekėją ją įvykdyti tinkamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzUtNzAxLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-435-701/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-435-701/2015">3K-3-435-701/2015</a>).

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju tiek šilumos tiekėjas, tiek Komisija aiškinosi tik galimybę diferencijuoti naudingąjį plotą šilumą paskirstant pagal metodą Nr. 4. Komisijai nurodžius, kad toks diferencijavimas nėra galimas, šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 pradėtas taikyti ieškovei nuo viso naudingojo ginčo buto ploto, į kurį įeina ir pastogės patalpos, neprijungtos prie centralizuoto šildymo įrenginių. Teisėjų kolegijos nuomone, nei šilumos tiekėjas, nei Komisija nesvarstė kitų galimybių, pavyzdžiui, kito šilumos paskirstymo metodo parinkimo, bylą nagrinėję teismai taip pat nesiaiškino, ar kito, o jei taip, tai kaip kito ginčo buto naudingasis plotas nuo 1999 m., ar po paprastojo ginčo buto remonto, kai buvo sujungtos pastogės patalpos su penktame aukšte esančiomis buto patalpomis, pasikeitė pastato suvartojamas šilumos kiekis, ar naudojami ginčo bute šilumos įrenginiai teikia daugiau šilumos, kad galėtų apšildyti ir pastogės patalpas, kuriose neįrengti centralizuoto šildymo šilumos įrenginiai, ir pan.

Kaip pažymėta pirmiau, šilumos tiekėjo ir vartotojų tarpusavio teisės, pareigos, atsakomybė nustatomos šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartimi. Nors ieškovės ir atsakovės sutartyse dėl atsiskaitymo už tiekiamą šilumos energiją nėra nurodytas šilumos paskirstymo metodas, tačiau iš jos sąlygų, kuriose nurodytas duomenims apskaičiuoti reikalingas buto naudingasis plotas, taip pat iš Komisijos sprendimų matyti, kad buvo taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4. Nors 2014 m. pats metodas ir nebuvo keičiamas, tačiau, atsakovės teigimu, galimai keitėsi esminė sutarties sąlyga – buto naudingasis plotas, nuo kurio apskaičiuojamas suvartojamas šilumos kiekis. Esant tęstiniam sutartinių santykių pobūdžiui, sutarties vykdymas ir (ar) jos pakeitimas turi atitikti imperatyviąsias teisės normas, galiojančias vykdant ir (ar) keičiant sutartį. Pagal CK 6.223 straipsnį, sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu arba teismo sprendimu. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas netyrė, ar sutartis buvo keista CK nustatyta tvarka, nors ši aplinkybė yra itin svarbi, vertinant, ar 2002 m. Sutartis Nr. 0253952 buvo pakeista ir ar dėl to pasikeitė jos šalių teisės ir pareigos, bei siekiant tinkamai išspręsti kilusį ginčą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas aptarta pirmiau, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismais netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias šilumos paskirstymo metodo parinkimo ir pakeitimo tvarką bei šilumos vartotojų ir šilumos tiekėjo tarpusavio teises ir pareigas, taip pat nustatė ne visas bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes, todėl skundžiama nutartis yra naikintina, o byla grąžinama apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kadangi byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų, taip pat šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Donatas Šernas

Dalia Vasarienė