Dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo, santuokoje įgyto turto padalinimo ir kreditorinių įsipareigojimų padalinimo

Civilinė byla Nr. e2A-218-856/2018

Teisminio proceso Nr. 2-36-3-01677-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos 2.3.2.6; 2.3.2.8; 2.3.5.2.1; 3.3.1.18.3; 3.3.1.20.

(S)

N U T A R T I S

2018 m. balandžio 5 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės, Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Ž. S. ir atsakovės E. S. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItMTYtNjc0LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-16-674/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-16-674/2017">e2-16-674/2017</a> pagal ieškovo Ž. S. patikslintą ieškinį atsakovei E. S. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo, santuokoje įgyto turto padalinimo, kreditorinių įsipareigojimų padalinimo, ir atsakovės E. S. patikslintą priešieškinį ieškovui Ž. S. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo, santuokoje įgyto turto padalinimo ir kreditorinių įsipareigojimų padalinimo, tretieji asmenys K. S., D. S., institucija, teikianti išvadą byloje, Raseinių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teismas

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Ž. S. patikslintu ieškiniu prašė: 1) nutraukti santuoką, sudarytą 2002 m. liepos 23 d. Šilalės rajono Civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. 53, tarp E. S. (Č.) ir Ž. S. dėl abiejų sutuoktinių kaltės; 2) nustatyti nepilnamečių vaikų M. S., J. S. ir V. S. nuolatinę gyvenamąją vietą su motina E. S.; 3) nustatyti M. S., J. S. ir V. S. bendravimo su tėvu Ž. S. tvarką pagal pateiktą grafiką; 4) priteisti materialinį išlaikymą nepilnamečiams vaikams M. S., J. S. ir V. S. iš tėvo Ž. S. kiekvienam vaikui po 200,00 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pareiškimo dienos iki jų pilnametystės, įskaitant vaikams suteiktą 4200,00 Eur laikiną išlaikymą pagal 2017-02-10 teismo nutartį; 5) pripažinti Ž. S. asmenine nuosavybe ūkininko ūkį, įregistruotą 2004-11-26, (duomenys neskelbtini), ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimas Nr.; 6) taikyti santuokos nutraukimo teisines pasekmes turtinėms teisėms nuo 2011-01-01 ir pripažinti Ž. S. asmeninės nuosavybės teisę į: UAB „Dekata“ 100 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, 2896,00 Eur vertės; motociklą KTM 1190 ADVENTURE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 5 000 Eur vertės; ūkininko ūkiui skirtas kasmetines 1662,71 Eur dydžio išmokas iš Nacionalinės žemės agentūros prie Žemės ūkio ministerijos; 7) padalinti E. S. ir Ž. S. 5792,40 Eur kreditorinį įsipareigojimą kreditoriams D. S. ir K. S. tokiu būdu: po santuokos nutraukimo pripažinti Ž. S. vienasmeniu skolininku kreditoriams D. S. ir K. S. dėl 5792,40 Eur skolos, ir šia suma, t. y. 5792,40 Eur, sumažinti Ž. S. tenkančio turto vertę; 8) santuokoje įgytą turtą padalinti lygiomis dalimis tokiu būdu: po santuokos nutraukimo E. S. asmeninės nuosavybės teise priteisti: 0,1613 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) 205,00 Eur vertės; automobilį VOLVO V70, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 3520,00 Eur vertės; UAB „Dumbulė“ 20 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, 579,20 Eur vertės, iš viso E. S. priteisti 4304,20 Eur vertės turto. Po santuokos nutraukimo Ž. S. asmeninės nuosavybės teise priteisti: ¼ dalį 6,31 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 738,50 Eur vertės; 5,0519 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 5798,00 Eur vertės; 0,5439 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) 319,00 Eur vertės; UAB „Dumbulė“ 20 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, 579,20 Eur vertės, iš viso Ž. S. priteisti 7434,70 Eur vertės turto, atėmus 5792,40 Eur kreditorinių įsipareigojimų sumą, Ž. S. priteisti 1642,30 Eur vertės turto; 9) priteisti Ž. S. iš E. S. 1330,95 Eur piniginę kompensaciją už E. S. priteistą didesnės vertės turtą; 10) po santuokos nutraukimo ieškovui palikti pavardę S., atsakovei - ikisantuokinę pavardę Č. arba santuokinę pavardę S; 11) priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė E. S. su patikslintu ieškiniu sutiko iš dalies, pateikė patikslintą priešieškinį, kurio prašė: 1) nutraukti santuoką, sudarytą 2002-07-23 Šilalės rajono Civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. 53, tarp E. S. ir Ž. S. dėl abiejų sutuoktinių kaltės; 2) nustatyti nepilnamečių vaikų M. S., J. S. ir V. S. nuolatinę gyvenamąją vietą su motina E. S.; 3) nustatyti priešieškinyje nurodyta tvarka bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką; 4) priteisti materialinį išlaikymą nepilnamečiams vaikams M. S., J. S. ir V. S. iš tėvo Ž. S., kiekvienam vaikui po 200,00 Eur kas mėnesį mokomomis periodinėmis išmokomis nuo sprendimo byloje įsiteisėjimo dienos iki jų pilnametystės; 5) priteisti materialinį išlaikymą nepilnamečiams vaikams M. S., J. S. ir V. S. iš tėvo Ž. S. sumoje 19 600 Eur už trejus metus iki ieškinio dėl santuokos nutraukimo padavimo į teismą dienos; 6) po santuokos nutraukimo Ž. S. palikti pavardę S., atsakovei palikti santuokinę pavardę S.; 7) padalinti santuokoje įgytą turtą: atsakovei priteisti: 0,1613 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 205 Eur vertės; ½ 0,5439 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 1750 Eur vertės; ½ (1/4) 6,31 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 4500 Eur vertės; ½ 5,0519 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 6 250 Eur vertės; automobilį VOLVO V70, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2000 Eur vertės, viso atsakovei priteisti turto už 14 705 Eur sumą; ieškovui priteisti: ½ 0,5439 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) 1750 Eur vertės; ½ (1/4) 6,31 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 4500 Eur vertės; ½ 5,0519 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 6 250 Eur vertės, viso ieškovui priteisti turto už 12500 Eur, ieškovui Ž. S. iš atsakovės E. S. priteisti kompensaciją 1102,50 Eur; 8) Norvegijos darbo ir socialinio aprūpinimo tarnybos valdybos skiriamų išmokų vaikams valdymą uzufrukto teisėmis pavesti tvarkyti atsakovei E. S., įpareigojant ieškovą Ž. S. pervesti 17 667 Eur sumą, esančią ieškovo dispozicijoje; 9) priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimu patikslintą ieškinį ir patikslintą priešieškinį tenkino iš dalies. Nutraukė santuoką, sudarytą 2002 m. liepos 23 d. Šilalės rajono Civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. 53, tarp E. S. (Č.) ir Ž. S. dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nustatė nepilnamečių vaikų M. S., J. S. ir V. S. nuolatinę gyvenamąją vietą su motina E. S. jos gyvenamojoje vietoje, nustatė vaikų M. S., J. S. ir V. S. bendravimo su tėvu Ž. S. tvarką, priteisė materialinį išlaikymą nepilnamečiams vaikams M. S., J. S. ir V. S. iš tėvo Ž. S. kiekvienam vaikui po 200,00 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki vaikų pilnametystės, išlaikymą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, priteisė iš Ž. S. 19 599 Eur išlaikymo įsiskolinimą jo nepilnamečiams vaikams už trejų metų laikotarpį iki ieškinio pateikimo teismui dienos, t. y. kiekvienam vaikui po 6 533 Eur, M. S., J. S. ir V. S. išlaikymo pinigus pavedė tvarkyti uzufrukto teise vaikų motinai E. S., įsiteisėjus šiam teismo sprendimui nurodė nutraukti laikinųjų apsaugos priemonių – laikino išlaikymo pagal 2017-02-10 Raseinių rajono apylinkės teismo nutartį - išieškojimą iš Ž. S. jo vaikų M. S., J. S., V. S. naudai po 200 eur kiekvienam vaikui (nuo 2017-02-01). Pripažino Ž. S. asmenine nuosavybe: ūkininko ūkį, įregistruotą 2004-11-26(duomenys neskelbtini), ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimas Nr., ūkininko ūkiui skirtas kasmetines 1662,71 Eur dydžio išmokas iš Nacionalinės žemės agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, motociklą KTM 1190 ADVENTURE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 5 000 Eur vertės, UAB „Dekata“ 100 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, 2896,00 Eur vertės, 5,0519 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 12 500 Eur vertės. Santuokoje įgytą turtą padalino tokia tvarka: ieškovui Ž. S. po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise atitenka: 0,5439 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini)3500 Eur vertės; ¼ dalis 6,31 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) 9000 Eur vertės; UAB „Dumbulė“ 40 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, 1158,40 Eur vertės, iš viso Ž. S. po santuokos nutraukimo atitenka turto už 13 658,40 Eur. E. S. po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise atitenka: automobilis VOLVO V70, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2200 Eur vertės, 0,1613 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) 205 Eur vertės, iš viso E. S. po santuokos nutraukimo atitenka turto už 2405,00 Eur. Iš Ž. S. E. S. naudai priteisė 5626,70 Eur piniginę kompensaciją už Ž. S. priteistą didesnės vertės turtą. Po santuokos nutraukimo pripažino Ž. S. vienasmeniu skolininku kreditoriams D. S. ir K. S. dėl 5792,40 Eur skolos, pripažįstant šią skolą asmenine Ž. S. skola. Po santuokos nutraukimo paliko santuokos metu turėtas pavardes S. ir S. Priešieškinio dalį dėl iš Norvegijos darbo ir socialinio aprūpinimo tarnybos valdybos 17 277 Eur paskirtų vaiko pinigų priteisimo atmetė. Priteisė iš ieškovo Ž. S. 1136 Eur žyminio mokesčio valstybei, priteisė iš E. S. 175 Eur žyminio mokesčio valstybei. Priteisė iš E. S. ieškovui Ž. S. 300 Eur jo turėtų bylinėjimosi išlaidų, priteisė iš Ž. S. atsakovei E. S. 700 Eur jos turėtų bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš ieškovo Ž. S. ir atsakovės E. S. po 15,50 Eur teismo išlaidų valstybei.

Teismas nurodė, jog tiek ieškovas, tiek atsakovė sutinka, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, tačiau šalys skirtingai nurodo santuokos iširimo pradžią, todėl teismas, įvertinęs atsakovės paaiškinimus, kad jų santykiai 2011 metais nebuvo dar visiškai nutrūkę, 2012 metus jie pasitiko kartu būdami kelionėje, ką patvirtina atsakovės pateiktos nuotraukos iš Facebook 2012 m. sausio 4 d. ir draugų bei trečiojo asmens D. S. komentarai, bei aplinkybes, jog per atsakovo tėvo trečiojo asmens K. S. jubiliejų 2012 liepos mėnesį jie taip pat kaip šeima dalyvavo iškilmėse, ką patvirtino ir trečiasis asmuo K. S., laikė įrodytomis aplinkybes, kad Ž. S. ir E. S. šeima galutinai iširo nuo 2012 metų rugpjūčio mėnesio ir dėl šeimos iširimo kalti abu sutuoktiniai.

Teismas, atsižvelgęs į Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadą, į tai, jog tiek ieškovas, tiek atsakovė sutinka, kad vaikų gyvenamoji vieta būtų nustatyta su jų motina ir ginčo dėl to nėra, be to, ir vaikai Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistei patvirtino norintys gyventi su mama, nuolatinę vaikų gyvenamąją vietą nustatė su jų motina E. S.. Kadangi tiek ieškovas, tiek atsakovė pateikė teismui savo pageidaujamą bendravimo su vaikais tvarką, kurios iš esmės yra labai panašios, patvirtino ją su nedideliais pakeitimais.

Tiek ieškovas, tiek atsakovė sutiko, kad minimalius vaikų poreikius galima patenkinti iš vaikų tėvo Ž. S. priteisiant po 200 Eur kiekvienam vaikui nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki vaikų pilnametystės, kadangi nuo ieškinio pareiškimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – priteistas laikinas išlaikymas po 200 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį, ir teismas šį reikalavimą tenkino.

Teismas laikė, kad įrodyta, jog Ž. S. 2014 m. sausio 8 d. pervedė vaikų išlaikymui 1000 litų, rugpjūčio 13 d. pervedė 3000 litų, spalio 17 d. - 500 litų, lapkričio 26 d. - 2400 litų, iš viso 6900 litų (2000 eurų), todėl šia suma mažino išlaikymo įsiskolinimą. Teismas sprendė, jog iš ieškovo Ž. S. priteistina 19 599 Eur suma už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dėl santuokos nutraukimo padavimo į teismą dienos. Teismas laikė taip pat įrodytomis aplinkybes, kad Ž. S. į savo mamos D. S. sąskaitą nuolatos pervedinėjo pinigus, už kuriuos buvo mokama už komunalines paslaugas buto, esančio (duomenys neskelbtini), taip pat vaikai buvo nuvykę aplankyti tėvo į Norvegiją, buvo tenkinami kiti vaikų poreikiai (perkami rūbeliai vaikams, mokama už darželį, meno mokyklą, kelionę į Prancūziją ir kt.). Teismas nurodė, jog tiki Ž. S. paaiškinimais, kad pinigai, kuriuos mokėjo Norvegijos darbo ir socialinio aprūpinimo tarnybos valdyba, buvo panaudoti tinkamai, padengiant vaikų išlaidas, todėl priešieškinio dalį dėl iš Norvegijos darbo ir socialinio aprūpinimo tarnybos valdybos 17 277 Eur paskirtų vaiko pinigų priteisimo atmetė kaip neįrodytą.

Teismas nurodė, jog atsakovė sutiko su ieškovo reikalavimu pripažinti jo asmenine nuosavybe ūkininko ūkį, įregistruotą 2004-11-26, (duomenys neskelbtini), ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimas Nr., ūkininko ūkiui skirtas kasmetines 1662,71 Eur dydžio išmokas iš Nacionalinės žemės agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, motociklą KTM 1190 ADVENTURE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 5 000 Eur vertės, bei UAB „Dekata“ 100 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, 2896,00 Eur vertės.

Teismas sprendė, jog 5,0519 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) 12 500 Eur vertės, taip pat turi būti pripažintas asmenine Ž. S. nuosavybe, nes būtent jis įgytas už asmeniškai Ž. S. pasiskolintas lėšas, būtent ten ((duomenys neskelbtini) kaime) įregistruotas Ž. S. ūkininko ūkis, kuris pripažintinas asmenine jo nuosavybe. Teismas taipogi padarė išvadą, kad ir 10 000 Lt skola turi būti pripažinta asmenine Ž. S. skola, nes už šiuos pinigus buvo nupirkta jo ūkininko ūkiui skirta žemė. Be to, ir kitą 10 000 Lt skolą ieškovo tėvams D. S. ir K. S. pripažino asmenine Ž. S. skola, kadangi pinigus jis skolinosi be E. S. žinios, jos parašo ant paskolos raštelio nėra, teismo posėdžio metu E. S. kategoriškai neigė žinojusi, kad į Ameriką vyko už skolintus pinigus, o nuslėpdamas tokius svarbius šeimoje klausimus, Ž. S. prisiėmė sau riziką dėl sugebėjimo grąžinti skolą, juolab, kad teismo posėdžio metu ir pats neneigė, kad E. S. galėjo nežinoti, iš kur jis paėmė pinigų kelionei į Ameriką.

Teismas konstatavo, jog tiek ieškovas, tiek atsakovė sutiko, kad nekilnojamasis turtas – žemės sklypai - po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise atitektų Ž. S., o E. S. būtų priteista kompensacija už jai tenkančią mažesnę turto dalį, išskyrus žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kame, kurį prašoma priteisti E. S.. Teismas sprendė, jog sudarant turto balansą ir nustatant nekilnojamojo turto kainą, būtina vadovautis rinkos kaina, esančia turto padalinimo metu, todėl vadovavosi ne ieškovo pateiktais 2011 metų VĮ Registrų centras masinio vertinimo duomenimis, tačiau atsakovės pateikta 2017-03-12 nepriklausomo turto vertintojo R. G. specialisto konsultacija dėl turto vertės, kadangi ieškovas, nesutikdamas su šiuo vertinimu, galėjo jį ginčyti, pateikti kitus duomenis, tačiau to nepadarė. Teismas laikė, kad tinkamiausias turto padalinimo būdas yra priteisti ieškovui žemės sklypus natūra, kadangi jis turi ūkininko ūkų, eilę metų ūkininkauja, o atsakovei priteisti kompensaciją pinigais. Taip pat ieškovei priteisė automobilį, nes jis būtinas auginant tris nepilnamečius vaikus.

Teismas taipogi nurodė, jog nors ieškovas ir atsakovė buvo iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, tačiau atsižvelgiant į šalių elgesį viso proceso metu, į šalių turtinę padėtį, į tai, kad tiek vienai, tiek kitai šaliai priteista turto ir kompensacijų už turtą ir taip pat į šalių nenorą ginčą spręsti ieškant kompromiso, abipusių nuolaidų būdu, priteisė iš ieškovo ir atsakovės likusią nesumokėtą žyminio mokesčio dalį valstybei.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Ieškovas Ž. S. apeliaciniu skundu prašo: 1) pakeisti 2017 m. gruodžio 8 d. apylinkės teismo sprendimo dalį dėl santuokoje įgyto dalintino turto vertės ir šioje dalyje priimti naują sprendimą: nustatyti, jog santuokos nutraukimas tarp Ž. S. ir E. S. jų turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2011 m. sausio 1 d., kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi. Santuokoje įgytą turtą padalinti tokia tvarka: ieškovui Ž. S. po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise atitenka: 0,5439 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), 319 Eur vertės; ¼ dalis 6,31 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini)738,50 Eur vertės; UAB „Dumbulė“, juridinio asmens kodas 302515849, 40 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, 1158,40 Eur vertės. Iš viso Ž. S. po santuokos nutraukimo atitenka turto už 2215,90 Eur. E. S. po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise atitenka: automobilis VOLVO V70, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 3520 Eur vertės; 0,1613 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), 205 Eur vertės. Iš viso E. S. po santuokos nutraukimo atitenka turto už 3725 Eur; 2) panaikinti 2017 m. gruodžio 8 d. apylinkės teismo sprendimo dalį dėl 5626,70 Eur piniginės kompensacijos priteisimo E. S. iš Ž. S. už Ž. S. priteistą didesnės vertės turtą ir priteisti iš E. S. Ž. S. 754,55 Eur piniginę kompensaciją už E. S. priteistą didesnės vertės turtą; 3) panaikinti 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimo dalį dėl 19 599 Eur išlaikymo įsiskolinimo priteisimo iš Ž. S. jo nepilnamečiams vaikams, kiekvienam vaikui po 6 533 Eur; 4) priteisti iš atsakovės E. S. 1272 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese, kurias sudaro 772 Eur žyminis mokestis ir 500 Eur advokatės teisinių paslaugų išlaidos ruošiant apeliacinį skundą. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

Patikslintu ieškiniu buvo reiškiamas reikalavimas taikyti santuokos nutraukimo teisines pasekmes ieškovo ir atsakovės turtinėms teisėms nuo 2011 m. sausio 1 d. ir pripažinti ieškovui asmeninės nuosavybės teisę į UAB „Dekata“ 100 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, 2896,00 Eur vertės, motociklą KTM 1190 ADVENTURE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 5 000 Eur vertės, ir ūkininko ūkiui skirtas kasmetines 1662,71 Eur dydžio išmokas iš Nacionalinės žemės agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, tačiau teismo sprendime šis reikalavimas liko neišspręstas, jame visiškai nepasisakyta dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių ieškovo ir atsakovės turtinėms teisėms taikymo nuo 2011 m. sausio 1 d., kuomet jis su atsakove pradėjo gyventi skyrium, ir tai sudaro absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, numatytą CPK 329 str. 2 d. 7 p. Pirmosios instancijos teismas asmeninės nuosavybės teise priteisė ieškovui turtą, kurį jis prašė priteisti, tačiau ne dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių turtinėms teisėms taikymo, o dėl to, kad atsakovė su tuo sutiko.

Nurodo, jog santuokos nutraukimo teisinių pasekmių taikymas turi reikšmės ne tik turto padalinimui, turto balanso sudarymui, bet ir dalijamo bendro turto vertės nustatymui. VĮ Registrų centras pažymos apie nekilnojamojo dalintino turto vertę, nustatytą masinio vertinimo būdu 2011 metais, taip pat VšĮ Emprekis duomenys apie automobilio vertę 2011 metais, patvirtina, jog 0,5439 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) vertė yra 319 Eur, ¼ dalies 6,31 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), vertė - 738,50 Eur, automobilio VOLVO V70, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertė - 3520 Eur. Pirmosios instancijos teismas nesprendė reikalavimo dėl teisinių pasekmių taikymo nuo tada, kai šalys faktiškai gyvena atskirai, atitinkamai neteisingai nustatė santuokoje įgyto dalintino turto vertę ir priteisė 5626,70 Eur piniginę kompensaciją iš ieškovo atsakovei už tariamai ieškovui tenkantį didesnės vertės turtą. Ieškovo ir atsakovės faktiniai šeimos santykiai nutrūko ir jie nebeveda bendro ūkio nuo 2011 m. sausio 1 d., atsakovė savo procesiniuose dokumentuose nuo pat bylos iškėlimo teisme dienos su šia aplinkybe sutiko ir patvirtino, kad jų šeima faktiškai iširo nuo 2011 metų, ir tik vėliau, kai patikslintu ieškiniu prašė priteisti jam asmeninės nuosavybės teise turtą, kurį įgijo po 2011 metų, jau nebegyvenant kartu su atsakove, ji pakeitė savo poziciją ir nurodė, kad jų santuoka faktiškai iširo nuo 2012 m. rugpjūčio mėnesio. Teismas neįvertino atsakovės paaiškinimų nenuoseklumo ir nepagrįstai nustatė, kad jų šeima iširo 2012 m. rugpjūčio mėn.

Teismas nepagrįstai vadovavosi atsakovės pateikta 2017-03-12 nepriklausomo turto vertintojo R. G. specialisto konsultacija dėl turto vertės ir teismo sprendime nurodė, kad ieškovas, nesutikdamas su šiuo vertinimu, galėjo jį ginčyti, pateikti kitus duomenis, tačiau to nepadarė. Teismo išvados, kad ieškovas nepateikė kitų duomenų apie nekilnojamojo turto vertę, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes kartu su 2016-11-17 pirminiu ieškiniu jis yra pateikęs VĮ Registrų centras nekilnojamojo turto išrašus su masinio vertinimo verte, galiojusia ieškinio pareiškimo dienai. Jis pateikė duomenis apie nekilnojamojo turto vertę, bet teismas jų nevertino ir sprendime apie juos net neužsimena, tokiu būdu pažeidžiant CPK 185 str. nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Byloje įrodymai apie nekilnojamojo turto vertę išnagrinėti neobjektyviai ir nevisapusiškai, suteikiant akivaizdų pranašumą atsakovės pateiktai turto vertintojo R. G. konsultacijai dėl turto vertės, o ieškovo pateiktų nekilnojamojo turto registro pažymų net nevertinant. Teigia, jog nustatant nekilnojamojo turto vertę, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles, numatytas CPK 178 str., nepagrįstai perkėlė ieškovui pareigą ginčyti turto vertintojo konsultaciją ir pateikti kitus duomenis, nes byloje jis yra ieškovas, kartu su pirminiu ieškiniu pateikęs VĮ Registrų centras nekilnojamojo turto išrašus su masinio vertinimo verte 2016 metais, o vėliau su patikslintu ieškiniu pateikęs turto vertę 2011-01-01. Priešingai, atsakovė turėjo teisę ginčyti jo pateiktus nekilnojamojo turto registro duomenis dėl turto rinkos vertės, tačiau to nepadarė.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi 2017-03-12 nepriklausomo turto vertintojo R. G. specialisto konsultacija nustatant nekilnojamojo turto vertę, nes atsakovė, ginčydama turto vertę, turėjo teisę prašyti teismo skirti ekspertizę, tačiau to nepadarė. Pateikta turto vertintojo konsultacija dėl turto vertės yra abejotina, nes tai yra informacinio pobūdžio informacija, už kurios pateikimo teisingumą (ar neteisingumą) turto vertintojas nėra atsakingas. Be to, konsultacijoje turto vertintojas paryškintu ir pabrauktu šriftu atkreipė dėmesį į tai, kad ši konsultacija dėl preliminarios turto vertės neatitinka nustatytų vertinimo dokumentų turinio bei formos, o yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, kuriuo užsakovas gali naudotis savo nuožiūra. Abejones dėl konsultacijos teisingumo sustiprina ir 1/4 dalies 6,3100 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), turto vertintojo nustatyta vertė - 9000 Eur, kuri beveik keturis kartus skiriasi nuo nekilnojamojo turto registro pateiktos 2018 metų vertės - 2650,00 Eur. Todėl nustatant nekilnojamojo turto vertę prašo vadovautis VĮ Registrų centras masinio vertinimo duomenimis apie turto vertę.

Teismas nepagrįstai priteisė 19 599 Eur išlaikymo įsiskolinimą trims nepilnamečiams vaikams, kiekvienam vaikui po 6533 Eur, nes išlaikymą savo vaikams visada teikė, mokėjo mokesčius už butą, kuriame gyvena vaikai, interneto paslaugas, pirko vaikams rūbus, kanceliarines prekes, patalynę ir kitus būtinus daiktus, mokėjo už sūnaus V. darželį, už dukters M. meno mokyklos pamokas, 2000 Eur (6900 Lt) vaikų išlaikymui yra pervedęs į atsakovės sąskaitą. Byloje pateikti įrodymai, jog mokesčių už butą sumokėjo 6555,58 Eur, už sūnaus V. darželį 2014-2016 metų laikotarpiu yra sumokėjęs 498,20 Eur, už dukters M. meno mokyklos pamokas 2014-2016 metų laikotarpiu yra sumokėjęs 262,21 Eur, 2014-2016 metų laikotarpiu vaikams pirko rūbus ir kitus jiems reikalingus daiktus, už kuriuos sumokėjo 805,71 Eur. Vaikams yra skyręs daug daugiau, tačiau ne visi kvitai yra išsaugoti. Pirmosios instancijos teismas laikė įrodytomis aplinkybes, kad mokėjo būsto mokesčius, kad buvo tenkinami ir kiti vaikų poreikiai - pirko rūbelius, mokėjo už darželį, meno mokyklą ir pan., tačiau išlaikymo įsiskolinimą sumažino tik 2000 Eur suma, t. y. tik grynais pinigais teiktą išlaikymą, o kito vaikams teikto 8121,70 Eur išlaikymo suma išlaikymo įsiskolinimas nesumažintas.

Teismas nepagrįstai nustatė, kad pagal ieškovo paaiškinimus, jis mokėjo už būstą ir tenkino kitus vaikų poreikius už iš Norvegijos socialinių tarnybų gautas išmokas vaikams, nes tokių paaiškinimų jis nėra teismui davęs. Priešingai, procesiniuose dokumentuose ir teisme jis paaiškino, kad 2014-2016 metais vaikams išlaikymą teikė mokėdamas už būstą, aprūpindamas vaikus rūbais, kanceliarinėmis prekėmis, mokėdamas už meno mokyklą, darželį ir pan. Iš Norvegijos socialinių tarnybų gautų išmokų tenkino tik tuos vaikų poreikius, kurių paprastai nebūtų galėjęs patenkinti, t. y. apmokėjo vaikų kelionės į Paryžių 2013 m. liepos mėn. išlaidas - 3176 Eur, apmokėjo vaikų poilsį Druskininkuose 2013 m. gruodžio 26-29 d. (viešbutis 202 Eur ir pragyvenimo išlaidos), apmokėjo vaikų kelionę pas jį į Norvegiją 2014 m. birželio 5-10 d. (skrydžio lėktuvu išlaidos 242 Eur ir pragyvenimo, pramogų vaikams išlaidos ir pan.), šias išlaidas patvirtinantys įrodymai pateikti byloje. Be to, byloje nėra pateikta duomenų apie tai, kad Norvegijos socialinių tarnybų išmokos jam faktiškai buvo išmokėtos, kadangi atsakovės į bylą pateikti dokumentai įrodo tik tai, kad socialinės išmokos jam buvo paskirtos. Vieninteliai duomenys byloje apie išmokų faktinį išmokėjimą, yra jo paaiškinimai, kad išmokas gavo apie metus laiko, kas mėnesį kiekvienam vaikui apie 100 Eur. Teigia, jog teismui nustačius, kad vaikams teiktas 8121,70 Eur išlaikymas buvo skirtas vaikų poreikiams tenkinti, šia suma turi būti mažinamas išlaikymo įsiskolinimas. Tačiau ieškovas išvis nesutinka su išlaikymo įsiskolinimo egzistavimu, nes vaikams išlaikymą teikė daug didesnį, nei pateikta rašytinių įrodymų, be to, nėra jokio pagrindo netikėti jo paaiškinimais, kurie yra nuoseklūs, logiški, iš dalies paremti rašytiniais įrodymais, paaiškinimus davė prisiekęs sakyti tiesą, buvo įspėtas už melagingų parodymų davimą, jo paaiškinimų teisingumą pripažino ir pati atsakovė, paaiškindama, kad prieš praeitus mokslo metus vaikams nupirko visas būtinas mokymosi priemones, kas rodo, kad jo paaiškinimai apie vaikams teiktą didesnį išlaikymą yra teisingi.

Atsakovė neįrodė, kad 200 Eur išlaikymas kiekvienam vaikui kas mėnesį buvo reikalingas 2014-2016 metais, nes jis ir atsakovė sutarė, kad tokio dydžio išlaikymas kiekvienam vaikui reikalingas šiai dienai, tačiau atsakovė turi pareigą įrodyti, kad tokio paties dydžio išlaikymas buvo reikalingas ir 2014-2016 m. laikotarpiu, atsižvelgiant ir į tai, kad 2014 m. Lietuvoje oficiali atsiskaitymo valiuta buvo litas, o 2015 m. įvedus eurą, prekių ir paslaugų kainos išaugo ir atitinkamai vaikams reikalingas išlaikymas didėjo. Šiai dienai, išaugus prekių ir paslaugų kainoms, kiekvienam vaikui reikalingas išlaikymas po 200 Eur per mėnesį, todėl akivaizdu, kad per pastaruosius tris metus, esant mažesnėms prekių ir paslaugų kainoms, buvo reikalingas atitinkamai mažesnio dydžio išlaikymas nei reikalingas dabar.

2016 m. lapkričio 17 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, sumokėjo dalį žyminio mokesčio, t. y. 200 Eur, ir kartu pateikė prašymą dėl atleidimo nuo likusios žyminio mokesčio dalies. 2016 m. lapkričio 18 d. nutartimi buvo atleistas nuo likusios žyminio mokesčio dalies. Teisminio nagrinėjimo metu, pateikus patikslintą ieškinį, 2017-04-05 teismo posėdyje teismas nusprendė apmokestinti žyminiu mokesčiu patikslintame ieškinyje pareikštus papildomus reikalavimus ir įpareigojo jį sumokėti 68 Eur žyminio mokesčio, kurį jis sumokėjo. Išnagrinėjus bylą, skundžiamu sprendimu, teismas nepagrįstai priteisė iš jo 1136 Eur žyminio mokesčio valstybei, nes nutartimi buvo atleistas nuo likusios žyminio mokesčio dalies. CPK 83 str. 3 d. numatyta teismo teisė atleisti asmenį nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo atsižvelgiant į turtinę padėtį. Įstatyme numatytas vienintelis kriterijus, kuriuo vadovaujamasi atleidžiant asmenį nuo likusios žyminio mokesčio dalies - tai asmens turtinė padėtis. Kartu su prašymu atleisti ieškovą nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo, pateikė dokumentus apie savo turtinę padėtį, kuriuos teismas įvertino ir nusprendė atleisti nuo likusios žyminio mokesčio dalies. Pažymėjo, kad teismo sprendimo priėmimo metu jo turtinė padėtis išliko nepasikeitusi, jis neįgijo daugiau turto ar turtinių teisių, nei jų turėjo pirminio ieškinio pateikimo metu, o teismo sprendimu turimas turtas tik buvo padalintas, todėl neteisinga, kad esant tokiai pačiai turtinei padėčiai tiek ieškinio pateikimo metu, tiek priimant teismo sprendimą, turtinė padėtis vertinama skirtingai. Priteisiant žyminį mokestį valstybei, teismas nepagrįstai rėmėsi kitomis aplinkybėmis, tokiomis kaip jo ir atsakovės elgesys viso proceso metu, nenoras ginčą išspręsti taikiai, abipusių nuolaidų būdu, kadangi įstatymas numato vienintelį kriterijų - asmens turtinę padėtį.

Atsakovė E. S. atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimo dalį, kurią apeliantas prašo pakeisti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Teismas savo sprendime pilnai ir visapusiškai išnagrinėjo aplinkybes, sietinas su gyvenimo skyrium pradžia bei, remdamasis ne tik teismo medžiaga dalyvavusių asmenų parodymais ir teismo vidiniu įsitikimu, priėmė teisingą sprendimą. Ieškovė ir apeliantas faktiškai nustojo kartu gyventi dar 2012 m., todėl kaip bendroji jungtinė nuosavybė dalytinas iki 2012 m. rugpjūčio mėn. įgytas turtas. Kadangi šalių bendroji jungtinė nuosavybė į ginčo turtą pasibaigia tik nutraukiant santuoką ir padalijus šį turtą teismo sprendimu, todėl turto vertė nustatytina pagal rinkos kainas, galiojusias teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo priėmimo metu, o ne pagal kainas, galiojusias jiems faktiškai nustojus kartu gyventi. Atsakovė, ieškovui nepateikus duomenų, pagrindžiančių dalintino nekilnojamojo turto rinkos vertės, kreipėsi į nepriklausomą turto vertintoją R. G., su užduotimi nustatyti ir įstatymo nustatyta tvarka įvertinti civilinėje byloje dalintino turto vertę. 2017-03-12 buvo pateikta specialisto konsultacija dėl preliminarios turto vertės, kurioje buvo nurodyta dalintino turto vertė. Apeliantas bylos nagrinėjimo metu niekada neginčijo nurodytos turto vertės pažymos su nurodytomis nekilnojamojo turto kainomis, niekada teismo neprašė dalijant turtą turto vertę nustatyti pagal VĮ Registrų centras pažymoje nurodytas turto kainas, o savo reikalavimą dėl dalintino turto verčių grindė 2011 metų nustatytomis ir teismui pateiktomis turto vertėmis, todėl teismas, nepažeisdamas įstatymo normų reikalavimų ir nesant tarp šalių ginčo dėl turto verčių, priėmė teisingą ir įrodymais paremtą sprendimą.

Apeliantui nėra teisinio pagrindo teikti byloje naujus įrodymus - apeliantas neginčijo pirmosios instancijos teisme pateiktos atsakovės turto vertės, nors jam ši vertė buvo žinoma, taip pat jis neprašė teismo priimti papildomus įrodymus apie galimą kitokią dalintino turto vertę, taip pat ir neprašė turto vertę nustatyti pagal jo pateiktą VĮ Registrų centro pažymą. Teismui patenkinus šį apelianto prašymą, galimai iškiltų ginčas dėl turto verčių, ko pasėkoje atsirastų būtinybė skirti ekspertizę dėl ginčijamo turto vertės, o visi šie veiksmai, jei to būtų norėjęs apeliantas, galėjo būti atlikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Nagrinėjant santuokos nutraukimo bylą teismas nustatė, kad apeliantas mažiausiai metus iš Norvegijos darbo ir socialinio aprūpinimo tarnybos valdybos, kuri yra paskyrusi vaiko pinigus, nuo 2012-06-01 mokėjo kasmėnesines pinigines išmokas, lygias 970 Norvegijos kronų už vieną mėnesį kiekvienam vaikui. Nuo mokėjimo pradžios per vienerius metus į apelianto sąskaitą buvo sumokėta ne mažiau kaip 4560 Eur suma, todėl teismas nurodė, jog vaikų išlaikymui, tai yra mokėjimui už buto komunalines paslaugas, taip pat vaikų išvykom aplankyti tėvo į Norvegiją, į Prancūziją, bei kitų poreikių tenkinimui, galėjo būti disponuojama 4560 Eur suma, tačiau ši suma nėra apelianto teiktas išlaikymas vaikams ir šia suma negali būti mažinimas įsiskolinimas.

Atsakovė E. S. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimą panaikinti dalyje ir šioje dalyje priimti naują sprendimą: nustatyti, kad ieškovui Ž. S. po santuokos nutraukimo nuosavybės teise atitenka 5,0519 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) 12 500 Eur vertės; priteisti iš Ž. S. E. S. naudai 11 876,70 Eur piniginę kompensaciją už Ž. S. priteistą didesnės vertės turtą; priteisti iš Ž. S. 17 667 Eur sumą, gautą iš Norvegijos darbo ir socialinio aprūpinimo tarnybos valdybos kaip išmoką vaikams bei šių lėšų valdymą uzufrukto teisėmis pavesti tvarkyti E. S.. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Norvegijos darbo ir socialinio aprūpinimo tarnybos valdyba yra paskyrusi vaiko pinigus M. S., J. S. ir V. S. - kasmėnesines pinigines išmokas, lygias 970 Norvegijos kronų už vieną mėnesį kiekvienam vaikui. Šios išmokos yra mokamos nuo 2012-06-01 ir jos yra tiesiogiai sietinos su vaikų gyvenimo sąlygų pagerinimu, šių pinigų paskirtis yra išskirtinai vaikų poreikių tenkinimui. Minėti pinigai iš Norvegijos darbo ir socialinio aprūpinimo tarnybos valdybos yra tiesiogiai pervedami į ieškovo Ž. S. bankinę sąskaitą, tačiau minėti pinigai ieškovo vaikų nepasiekia. Norvegijos darbo ir socialinio aprūpinimo tarnybos valdyba nuo 2012-06-01 į ieškovo asmeninę sąskaitą pervedė 17 667 Eur, byloje pateikti Norvegijos darbo ir socialinio aprūpinimo tarnybos valdybos tarpžinybinių institucijų susirašinėjimo duomenys. Ieškovas Ž. S. tiek ieškinyje, tiek teismo posėdžių metu ne kartą patvirtino, kad pinigus iš Norvegijos darbo ir socialinio aprūpinimo tarnybos valdybos gavo tik metus laiko, taigi, pagal ieškovo duomenis, jam buvo pervesta ne didesnė kaip 4560 Eur suma, ką pripažino teismas, nurodydamas, jog ieškovas galėjo operuoti ne didesne kaip 4560 Eur suma, tačiau lieka neaišku, kodėl teismas, nurodydamas, kad tiki Ž. S. nurodytomis aplinkybėmis dėl vaikams teikto išlaikymo iš Norvegijos darbo ir socialinio aprūpinimo tarnybos valdybos, 4560 Eur išmokėtas lėšas užskaitė kaip išlaikymą, tačiau lėšas už laikotarpį nuo 2013 m. birželio mėn. iki 2016 m. rugsėjo mėn. laikė neįrodytomis. Teismo sprendimas, kuriame padaryta užskaita lėšų, gautų iš Norvegijos darbo ir socialinio aprūpinimo tarnybos valdybos, ir piniginių lėšų, skirtų ieškovo vaikų išlaikymui, yra nekonkreti, neaiški, taip pat neaiški teismo traktuotina gauta suma iš Norvegijos darbo ir socialinio aprūpinimo tarnybos valdybos.

Nesutinka su teismo išvada, jog 5,0519 ha žemės sklypas pripažintas asmenine ieškovo nuosavybe tuo pagrindu, jog jis įgytas už asmenines Ž. S. pasiskolintas lėšas, būtent ten įregistruotas ieškovo ūkininko ūkis, kuris pripažintas jo asmenine nuosavybe. Teismo posėdžių metu buvo nustatyta, kad ieškovo viena iš veiklų buvo žemės sklypų ir miškų pirkimas-pardavimas. Tai, kad sutuoktinis supirkinėja žemės sklypus, apeliantei buvo žinoma ir tai buvo verslas, sietinas su šeimos gerbūvio kūrimu. Apie to ir kitų sklypų supirkinėjimą apeliantei buvo žinoma, tik nebuvo žinoma, kad pastarasis ginčytinas sklypas buvo perkamas už skolintas lėšas. Nei viena iš šalių neprašė ir į bylą neteikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad minėtas sklypas galėtų būti pripažintas vienos iš šalies asmenine nuosavybe. Nagrinėtinu atveju akivaizdu, kad ginčijamas turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, įgyta santuokos metu, ir teismo posėdžio metu šis sklypas nebuvo prašomas įtraukti į nedalintiną turtą. Teismas, sugretindamas ginčijamą paskolą ir tuo pagrindu pripažindamas žemės sklypą asmeniniu turtu, pažeidė teisingumo ir kitus principus, kadangi paskolos dydis sudaro tik 2900 Eur, tuo tarpu žemės sklypo vertė turto dalijimo dienai lygi 12 500 Eur. Atsakovei teiktų grąžinti kreditoriams 1450 Eur arba tokia suma būtų sumažinta ieškovo apeliantei mokėtina kompensacija už tenkančią didesnę turto dalį. Šiuo atveju atsakovė, teismo sprendimu pripažinus ieškovo paskolą asmenine, buvo atleista nuo 1450 Eur kreditorinio įsipareigojimo, tačiau prarado galimybę į 6250 Eur kompensaciją už ieškovui priteistiną žemės sklypą.

Ieškovas Ž. S. atsiliepimo į atsakovės E. S. apeliacinį skundą nepateikė.

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apelianto (ieškovo) Ž. S. ir apeliantės (atsakovės) E. S. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas.

Apeliaciniame skunde apeliantas Ž. S. pateikė prašymą priimti naujus įrodymus – VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto išrašus su 2018-01-01 masinio vertinimo verte: 0,5439 ha žemės sklypo, unikalus Nr (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), vertė - 1020 Eur; ¼ dalies 6,31 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) vertė - 2650 Eur, ir 5,0519 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), vertė - 7657 Eur, nurodė, jog teismo prašo prijungti šiuos dokumentus prie bylos ir juos vertinti nustatant nekilnojamojo turto vertę tuo atveju, jei jo reikalavimas dėl teisinių pasekmių taikymo būtų netenkinamas ir atitinkamai nesivadovaujama 2011 metais buvusia nekilnojamojo turto verte. Šiuos dokumentus prašo prijungti ir dėl to, jog byla dėl turto vertės nustatymo nagrinėjama apeliacinėje instancijoje, įvyko nekilnojamojo turto pokyčiai, VĮ Registrų centre atliktas masinis turto vertinimas, įsigaliojęs 2018-01-01, pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu dar nebuvo pateikiama duomenų apie 2018-01-01 turto vertę.

CPK 314 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOC05NjkvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-38-969/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-38-969/2015">3K-3-38-969/2015</a>). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzEvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-371/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-371/2005">3K-3-371/2005</a>).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su apelianto pateiktais įrodymais ir įvertinusi jų turinį, sprendžia, kad apeliantas nepagrindė, jog naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, t. y. bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad ginčyti turto vertę ir teikti įrodymus dėl turto vertės apeliantas turėjo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Naujų įrodymų pateikimas dėl turto vertės apeliacinės instancijos teisme reiškia bylos nagrinėjimą iš naujo, todėl pateikti įrodymai nepriimami (CPK 314 straipsnis). Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto pateikti nauji įrodymai neįtakoja teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo esmė

Byloje pateikti du apeliaciniai skundai. Ieškovas Ž. S. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje dėl santuokoje įgyto dalintino turto vertės, piniginės kompensacijos priteisimo už priteistą didesnės vertės turtą, išlaikymo įsiskolinimo priteisimo bei žyminio mokesčio valstybei priteisimo. Ieškovas taip pat nurodo, kad teismo sprendimas turi būti naikinamas dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas), kadangi teismas neišsprendė ir nepasisakė dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių jo ir atsakovės turtinėms teisėms taikymo nuo 2011 m. sausio 1 d., kai jie pradėjo gyventi skyrium. Atsakovė E. S. apeliaciniu skundu ginčija teismo sprendimo dalį dėl 5,0519 ha žemės sklypo pripažinimo asmenine ieškovo nuosavybe bei atmestą priešieškinio dalį dėl iš Norvegijos darbo ir socialinio aprūpinimo tarnybos valdybos paskirtų vaiko pinigų priteisimo.

Byloje nustatyta, kad ieškovas Ž. S. ir atsakovė E. S. 2002 m. liepos 23 d. sudarė santuoką Šilalės rajono Civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. 53. Šalys turi tris nepilnamečius vaikus: M. S., gim. (duomenys neskelbtini), J. S., gim. (duomenys neskelbtini), ir V. S., gim. (duomenys neskelbtini). Be kito turto, dėl kurio padalinimo ginčo nėra, šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 5,0519 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini).

Dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo

Ieškovas Ž. S. teigia, jog teismo sprendimas turi būti naikinamas dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas), kadangi teismas neišsprendė ir nepasisakė dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių jo ir atsakovės turtinėms teisėms taikymo nuo 2011 m. sausio 1 d., kai jie pradėjo gyventi skyrium. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodyta, jog absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, kai pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išskirti šio Kodekso 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo teismo sprendimo turinio nustatyta, jog teismas sprendė santuokos nutraukimo teisinių pasekmių šalių turtinėms teisėms taikymo klausimą. Ieškovas nurodė, jog jau nuo 2011 m. sausio 1 d. jis ir atsakovė pradėjo gyventi skyrium, gi atsakovė teigė, jog gyventi skyrium jie pradėjo nuo 2012 metų rugpjūčio mėnesio.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos per procesą, išnagrinėjimu ir vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovės paaiškinimus, kad jos ir ieškovo santykiai 2011 metais dar nebuvo visiškai nutrūkę, 2012 metus jie pasitiko kartu būdami kelionėje, ką patvirtina atsakovės pateiktos nuotraukos iš Facebook 2012 m. sausio 4 d. ir draugų bei trečiojo asmens D. S. komentarai, bei aplinkybes, jog per atsakovo tėvo trečiojo asmens K. S. jubiliejų 2012 liepos mėnesį jie taip pat kaip šeima dalyvavo iškilmėse, ką patvirtino ir trečiasis asmuo K. S., laikė įrodytomis aplinkybes, kad Ž. S. ir E. S. šeima galutinai iširo nuo 2012 metų rugpjūčio mėnesio. Su tokiomis apylinkės teismo išvadomis sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, juolab, kad įrodymų, patvirtinančių ieškovo nurodytą šalių gyvenimo skyrium pradžios terminą, byloje nėra. Taigi, labiau tikėtina, jog įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes, būtent nuo 2012 metų rugpjūčio mėnesio galutinai iširo ieškovo ir atsakovės šeima ir nuo tada jie pradėjo gyventi skyrium. Nuo šios datos konstatavus sutuoktinių gyvenimą skyrium ir spręstina, jog nuo tada kyla santuokos nutraukimo pasekmės šalių turtinėms teisėms. Nors teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodė, jog santuokos nutraukimas šalių turtinėms teisėms pasekmes sukelia nuo tos dienos, kuomet konstatavo sutuoktinių gyvenimą skyrium, t. y. nuo 2012 metų rugpjūčio mėnesio, tai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą remiantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktu, tačiau sprendimo rezoliucinė dalis tikslintina konstatuojant, jog santuokos nutraukimas tarp Ž. S. ir E. S. jų turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d.

Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys į tai, jog santuokos nutraukimo teisinių pasekmių konstatavimas nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d., yra reikšmingas tik tuo atveju, jei šalys įgijo turto po šios dienos. Iš bylos duomenų nustatyta, jog nei ieškovas, nei atsakovė po 2012 m. rugpjūčio mėnesio jokio nekilnojamojo ar registruoto kilnojamojo turto, išskyrus UAB „Dekata“ akcijas bei motociklą, kurie pripažinti asmenine ieškovo nuosavybe, nepriteisiant kompensacijos atsakovei, neįgijo, todėl iki šios datos įgytam turtui, kuris dalintinas nutraukiant santuoką, santuokos nutraukimo teisinių pasekmių konstatavimas nuo 2012-08-01 yra netaikomas. Taigi, ieškovas nepagrįstai teigia, jog teismas, padalindamas turtą, turėjo vadovautis turto verte, nuo kada šalys pradėjo gyventi skyrium. Priešingai, dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 straipsnis), o turto, įgyto iki 2012-08-01, bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaiga sutampa su santuokos nutraukimo momentu.

Dėl turto verčių ir piniginės kompensacijos

Kaip minėta, dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 straipsnis). Dėl dalijamo turto vertės gali susitarti pačios šalys. Jei toks šalių susitarimas nepasiekiamas, turto vertė gali būti nustatoma remiantis bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas gali nustatyti dalijamo turto vertę ir jos nustatymo momentą tokiomis įrodinėjimo priemonėmis, kurias vykdydamos savo procesines pareigas yra pateikusios ginčo šalys, išskyrus atvejus, kai teismas, turėdamas pareigą būti aktyvus, savo iniciatyva renka įrodymus (CPK 376 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC0xODYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-186/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-186/2010">3K-P-186/2010</a>).

Apeliantas Ž. S. teigia, jog sprendžiant ginčą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, teismas neteisingai vadovavosi rinkos kaina, esančia turto padalinimo metu. Be to, teismas nepagrįstai vadovavosi atsakovės pateikta 2017-03-12 nepriklausomo turto vertintojo R. G. specialisto konsultacija, ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvu, jog nesutikdamas su minėtu vertinimu galėjo jį ginčyti, pateikti kitus įrodymus, tačiau to nepadarė. Su šiais apelianto argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

Skundžiamu teismo sprendimu šalių santuokoje įgytas turtas padalintas tokia tvarka: ieškovui Ž. S. po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise atitenka:

0,5439 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), 3500 Eur vertės;

¼ dalis 6,31 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esanti (duomenys neskelbtini), 9000 Eur vertės;

UAB „Dumbulė“, juridinio asmens kodas 302515849, 40 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, 1158,40 Eur vertės.

Iš viso Ž. S. po santuokos nutraukimo atitenka turto už 13 658,40 Eur.

E. S. po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise atitenka:

automobilis VOLVO V70, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2200 Eur vertės;

0,1613 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) 205 Eur vertės.

Iš viso E. S. po santuokos nutraukimo atitenka turto už 2405 Eur.

Iš Ž. S. E. S. priteista 5626,70 Eur piniginė kompensacija už Ž. S. priteistą didesnės vertės turtą.

Ieškovas nesutinka su 0,5439 ha ir ¼ dalies 6,31 ha teismo nurodyta žemės sklypų bei automobilio VOLVO V70 verte. Savo nesutikimą su žemės sklypų verte grindžia VĮ Registrų centras masinio vertinimo duomenimis 2011-01-01 dienai ir 2016-01-01 dienai. Nesutikdamas su teismo nustatyta atsakovei priteisto automobilio VOLVO V70 verte (2200 Eur), šį savo argumentą grindžia VšĮ Emprekis pateikta informacija apie tokio automobilio kainą 2011 metų sausio mėnesiui (3520 Eur).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad dalijamo turto vertės nustatymas yra viena iš esminių teisingo turto padalijimo garantijų, todėl svarbu, kad dalijant turtą būtų nustatyta jo tikroji vertė. CK 3.119 straipsnyje reikalaujama, kad dalijamo bendro turto vertė būtų nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Pagal CK 3.100 straipsnį, bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia nutraukus santuoką, teismo sprendimu padalijus bendrą turtą ir kitais įstatymų nustatytais atvejais. Kasacinio teismo praktikoje šiuo klausimu išaiškinta, kad dalijant sutuoktinių turtą, turto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008; 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2008; kt.). Aiškindamas aptariamas teisės normas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad turėtų būti nustatytos pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną galiojančios dalijamo turto rinkos kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-505/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-505/2014">3K-3-505/2014</a>). Taigi, įvertinus šios nutarties 26 punkte išdėstytus motyvus bei tai, jog bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia nutraukus santuoką, teismo sprendimu padalijus bendrą turtą, teismas pagrįstai vadovavosi turto vertėmis, buvusiomis sprendimo priėmimo dieną (arčiausiai tai datai).

Iš bylos duomenų nustatyta, jog ieškovas byloje teikė ginčo turto vertes, kurios buvo nustatytos VĮ Registrų centras masinio vertinimo būdu (2011-01-01 ir 2016-01-01). Atsakovė, nesutikdama su ieškovo nurodyta dalintino turto verte, pateikė teismui nepriklausomo turto vertintojo R. G. specialisto konsultaciją, kuria ir vadovavosi pirmosios instancijos teismas nustatant nekilnojamojo turto vertę. Ieškovas teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles, numatytas CPK 178 straipsnyje, nepagrįstai perkėlė ieškovui pareigą ginčyti turto vertintojo konsultaciją ir pateikti kitus duomenis, nes byloje jis yra ieškovas, kartu su pirminiu ieškiniu pateikęs VĮ Registrų centras nekilnojamojo turto išrašus su masinio vertinimo verte 2016 metais, o vėliau su patikslintu ieškiniu pateikęs turto vertę 2011-01-01, ir priešingai, atsakovė turėjo teisę ginčyti jo pateiktus nekilnojamojo turto registro duomenis dėl turto rinkos vertės, tačiau to nepadarė.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ginčo šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

Kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo byloje ieškovo pateiktais masinio vertinimo duomenimis, kadangi nepriklausomo specialisto konsultacija atlikta individualiai, konkrečiam turtui, konsultacija apie žemės sklypų vertes yra pakankamai kategoriška, motyvuota, turto vertė paskaičiuota lyginant šį turtą su analogišku arba panašiu turtu, įvertinus konkrečius minėto turto pardavimo sandorius, be to, artimesnė skundžiamo teismo sprendimo priėmimo dienai. Gi nekilnojamojo turto masinis vertinimas yra nekilnojamojo turto vertinimo būdas, kai per nustatytą laiką, taikant bendrą metodologiją ir automatizuotas Nekilnojamojo turto registro ir rinkos duomenų bazėse sukauptų duomenų analizės ir vertinimo technologijas, yra įvertinama panašių nekilnojamojo turto objektų grupė. Taigi, bet kokiu atveju individualus turto įvertinimas yra tikslesnis nei masinis, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog minėtoje konsultacijoje nurodyta dalijamo turto – žemės sklypų - vertė yra tikslesnė, nei ieškovo pateikta masinio vertinimo būdu VĮ Registrų centras paskaičiuota vertė 2011 metų sausio 1 dienai ar 2016 metų sausio 1 dienai. Taigi, ieškovas nepagrįstai teigia, jog jam buvo perkelta pareiga ginčyti turto vertintojo konsultaciją, kadangi atsakovė, atsikirsdama į ieškinio argumentus, pateikė įrodymus dėl kitokių dalintino turto verčių, kuriuos ir turėjo pareigą nuginčyti ieškovas, tačiau jis to nepadarė, ką teismo sprendime pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina ir tai, jog ieškovas išvis nepateikė įrodymų apie turto vertę santuokos nutraukimo momentu, kaip minėta, jis teikė duomenis apie turto vertes 2011 metų sausio 1 dienai ir 2016 metų sausio 1 dienai. Taigi, atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, konstatuotina, jog skundžiamas teismo sprendimas šioje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl santuokos metu įgyto nekilnojamojo turto – 5,0519 ha žemės sklypo – pripažinimo asmenine Ž. S. nuosavybe

Apeliantė E. S. nesutinka su santuokoje įgyto nekilnojamo turto – 5,0519 ha žemės sklypo – pripažinimu asmenine ieškovo Ž. S. nuosavybe. Teigia, jog nepagrįstai šis žemės sklypas pripažintas asmenine ieškovo nuosavybe tuo pagrindu, kad jis įgytas už asmenines Ž. S. pasiskolintas lėšas, bei todėl, jog ten įregistruotas ieškovo ūkininko ūkis, kuris pripažintas jo asmenine nuosavybe. Kolegija sutinka su šiuo apelianto apeliacinio skundo argumentu.

Remiantis CK 3.127 straipsnio 3 dalimi, santuokinis turtas padalijamas natūra atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalinti; jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais; parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes. Turto padalijimo būdas priskirtinas teismo diskrecijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC0xODYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-186/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-186/2010">3K-P-186/2010</a>). Atsakovė sutinka, jog minėtas žemės sklypas po santuokos nutraukimo būtų priteistas ieškovo nuosavybėn, tačiau priteisiant jai pusės šio sklypo vertės piniginę kompensaciją.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog 5,0519 ha ginčo žemės sklypas yra bendroji jungtinė nuosavybė, įgyta santuokos metu, t. y. 2006-11-28, ir šis sklypas nebuvo prašomas įtraukti į nedalintiną turtą. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad minėtas sklypas galėtų būti pripažintas kurios nors iš šalių asmenine nuosavybe. Teismas, pripažindamas šį žemės sklypą asmenine ieškovo Ž. S. nuosavybe, šį savo sprendimą motyvavo tuo, jog jis įgytas už asmenines Ž. S. pasiskolintas lėšas, ir tuo pačiu pagrindu 10 000 Lt skolą pripažino asmenine Ž. S. skola, nes už šiuos pinigus buvo nupirkta jo ūkininko ūkiui skirta žemė. Tačiau pastebėtina, jog minėtas žemės sklypas ieškovo vardu viešame registre įregistruotas 2006-11-28, įregistravimo pagrindas – 2006-06-26 Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas, 10 000 Lt į antstolės R. V. sąskaitą už perkamą turtą įmokėti 2006-06-23, o 10 000 Lt paskola ieškovui, ją pervedant į banko sąskaitą ir pasirašant paskolos sutartį, suteikta tik 2007-07-13 (paskolos davėjas trečiasis asmuo K. S.). Taigi, akivaizdu, jog minėta skola neturi nieko bendro su ginčo žemės sklypu, šis žemės sklypas įgytas santuokos metu ir yra bendroji jungtinė nuosavybė, įrodymų, paneigiančių šias aplinkybes, byloje nėra, todėl, atsakovei prašant ir ieškovui dėl to prieštaravimų nereiškiant, nustatytina, jog nutraukus šalių santuoką minėtas žemės sklypas nuosavybės teise atitenka ieškovui, iš jo priteisiant pusės šio sklypo vertės piniginę kompensaciją atsakovei. Kadangi pagal specialisto konsultaciją minėto žemės sklypo vertė yra 12 500 Eur, tą paneigiančių įrodymų byloje nepateikta, todėl iš ieškovo atsakovei už ieškovui tenkančią didesnę turto dalį priteisiama 6250 Eur piniginė kompensacija. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas, tenkinant atsakovės E. S. apeliacinį skundą šioje dalyje, keistinas.

Dėl išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo bei Norvegijos darbo ir socialinio aprūpinimo tarnybos valdybos paskirtų vaiko pinigų

Apeliantas Ž. S. nesutinka su priteistu išlaikymo įsiskolinimu nepilnamečiams vaikams, nurodo, kad teismas bent jau 8121,70 Eur suma turėjo mažinti išlaikymo įsiskolinimą. Atsakovė su šia teismo sprendimo dalimi sutinka, tačiau skundžia teismo sprendimo dalį, kuria atmestas jos priešieškinio reikalavimas priteisti iš ieškovo Ž. S. 17 667 Eur sumą, gautą iš Norvegijos darbo ir socialinio aprūpinimo tarnybos valdybos kaip išmoką vaikams, bei šių lėšų valdymą uzufrukto teisėmis pavesti tvarkyti jai.

Dėl 19 599 Eur išlaikymo įsiskolinimo šalių nepilnamečiams vaikams priteisimo pirmosios instancijos teismo sprendime išsamesnių motyvų nenurodyta, pasisakant tik tiek, kad išlaikymo įsiskolinimas priteisiamas už trejus metus iki ieškinio pareiškimo teismui dienos. CK 3.200 straipsnis, aptariantis galimybę išieškoti išlaikymo įsiskolinimą už praėjusį iki ieškinio pareiškimo laikotarpį, bet ne ilgesnį nei treji metai, aiškintinas sistemiškai su kitomis teisės normomis, reglamentuojančios tėvų pareigas savo vaikams. CK 3.194 straipsnis numato, kad teismas išlaikymą priteisia pagal vieno iš tėvų ieškinį tuomet, kai vienas iš tėvų nevykdo pareigos išlaikyti savo nepilnamečius vaikus arba jeigu tėvai, nutraukdami santuoką ar pradėdami gyventi skyrium, dėl to nesusitarė. Tai reiškia, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, o į praeitį tokia teisė galioja ribotai ir tik vaiko išlaikymo pareigos nevykdymo atveju. Nagrinėjamoje byloje, nors atsakovė teigė, kad ieškovas neteikė išlaikymo vaikams tris metus iki ieškinio padavimo teismui, nustatyta, kad apeliantas Ž. S. vaikų išlaikymui pervedė: 2014 m. sausio 8 d. - 1000 litų, rugpjūčio 13 d. - 3000 litų, spalio 17 d. - 500 litų, lapkričio 26 d. - 2400 litų, viso 6900 litų (2000 Eur). Be to, ieškovas Ž. S. pastaruosius tris metus iki ieškinio teismui pareiškimo dienos į savo mamos D. S. sąskaitą pervedinėjo pinigus, iš kurių buvo apmokama už trečiųjų asmenų K. S. ir D. S. buto, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno ir gyvena atsakovė su trimis šalių nepilnamečiais vaikais, išlaikymą (elektra, dujos, internetas, šildymas ir kitos paslaugos) (per trijų metų laikotarpį sumokėjo apie 6500 Eur). Taip pat byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, jog vaikai vyko pas tėvą į Norvegiją, tėvas keliavo su vaikais į Prancūziją, ilsėjosi Druskininkuose. Be to, ieškovas tenkino ir kitus vaikų poreikius – pirko drabužius vaikams (sumokėjo 805,71 Eur), mokėjo už sūnaus ugdymą darželyje (sumokėjo 498,20 Eur), dukters meno mokyklos pamokas (sumokėjo 262,21 Eur), pirko kanceliarines prekes mokyklai ir t. t. Nurodytos faktinės aplinkybės paneigia atsakovės teiginius, jog ieškovas tris metus iki ieškinio pateikimo neteikė vaikams išlaikymo. Vadinasi, pagal CK 3.194 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytą reglamentavimą, nėra įstatyminio pagrindo konstatuoti apelianto prievolės išlaikyti nepilnamečius vaikus nevykdymo ar kitokio šalių susitarimo buvimą ir priteisti iš jo įsiskolinimą už trejų metų laikotarpį iki ieškinio padavimo. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog ieškinį teismui dėl santuokos nutraukimo, prašydamas priteisti iš jo išlaikymą nepilnamečiams vaikams po 200 Eur kiekvienam vaikui, pateikė būtent ieškovas, o ne atsakovė, laikinas išlaikymas byloje priteistas apylinkės teismo tik 2017 m. vasario 10 d., po 200 Eur kiekvienam vaikui, kurį ieškovas teikė. Toks atsakovės pasyvumas leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog visgi išlaikymą ieškovas teikė, todėl nėra jokio pagrindo daryti priešingą išvadą ir priteisti išlaikymo įsiskolinimą už tris metus iki ieškinio teismui pateikimo dienos. Taigi, ieškovo apeliacinis skundas šioje dalyje tenkinamas, priešieškinio reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo atmestinas, šioje dalyje keičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsakovė teigia, jog ieškovui Ž. S. dirbant Norvegijoje, nuo 2012 metų iki 2016 metų rugsėjo mėnesio iš Norvegijos darbo ir socialinio aprūpinimo tarnybos valdybos buvo paskirti ir mokami vaiko pinigai, per šį laikotarpį jis gavo 17 277 Eur vaiko pinigų, tačiau šių pinigų vaikams neskyrė. Šiam priešieškinio reikalavimui pagrįsti atsakovė pateikė Norvegijos darbo ir socialinio aprūpinimo tarnybos valdybos 2013-06-13 ir 2015-05-20 prašymų, adresuotų Lietuvos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, nustatyti kompetenciją kopijas, iš kurių matyti, jog nuo 2012-06-01 Ž. S., tikėtina, paskirta išmoka vaikui (vaiko pinigai), trims vaikams, kas bendroje sumoje sudaro 2910 Norvegijos kronų (apie 302,66 Eur), tačiau nėra pateikta jokių įrodymų ir iš minėtų raštų nėra jokios galimybės nustatyti, kokį laikotarpį minėti pinigai buvo mokami ir ar jie išvis buvo mokami. Ieškovas neneigia, kad Norvegijoje jam buvo mokami vaiko pinigai, tačiau, jo teigimu, tik vienerius metus, po 100 Eur kas mėnesį kiekvienam vaikui (apie 300 Eur kas mėnesį), ir tai yra tikėtina, kadangi jau 2013 metų liepos mėnesį ieškovas Lietuvoje įsteigė UAB „Dekata“, nuo 2013-08-07 dirba minėtoje įmonėje, moka mokesčius socialinio draudimo biudžetui, taigi, atsakovė neįrodė, jog ieškovui grįžus iš Norvegijos į Lietuvą, jam ir toliau Norvegijoje buvo mokami vaiko pinigai. Taigi, ieškovui pripažįstant, jog apie vienerius metus jis visgi gavo vaiko pinigus, ir iš esmės neneigiant, jog jam galėjo būti išmokėta 4560 Eur suma, atsakovei iš ieškovo priteistina 4560 Eur iš Norvegijos darbo ir socialinio aprūpinimo tarnybos valdybos ieškovui išmokėta vaiko pinigų suma, paskiriant atsakovę šių lėšų tvarkytoja uzufrukto teise. Taigi, atsakovės apeliacinis skundas šioje dalyje tenkinamas iš dalies, keičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir iš dalies tenkinant priešieškinio reikalavimą dėl Norvegijos darbo ir socialinio aprūpinimo tarnybos valdybos paskirtų vaiko pinigų priteisimo.

Dėl žyminio mokesčio priteisimo

Apeliantas Ž. S. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš jo priteistas 1136 Eur dydžio žyminis mokestis valstybei, nurodydamas, jog apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutartimi jis buvo atleistas nuo likusios dalies žyminio mokesčio mokėjimo ir, priteisdamas iš jo žyminį mokestį valstybei, teismas nepagrįstai rėmėsi kitomis aplinkybėmis, tokiomis kaip jo ir atsakovės elgesys viso proceso metu, nenoras ginčą išspręsti taikiai, abipusių nuolaidų būdu, kadangi įstatymas numato vienintelį kriterijų - asmens turtinę padėtį. Kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais sutinka.

Byloje nustatyta, jog Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutartimi ieškovas Ž. S. atleistas nuo likusios dalies žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimo. CPK 83 straipsnio 3 dalyje numatyta teismo teisė, atsižvelgiant į asmens turtinę padėtį, iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas turi būti motyvuotas, prie jo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą. Taigi, įvertinęs asmens turtinę padėtį ir pagal pateiktus įrodymus konstatavęs, jog asmens turtinė padėtis yra sunki, kas sudaro pagrindą atleisti ji nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, teismas neturi įstatyminio pagrindo keisti savo poziciją. Kaip pagrįstai nurodo apeliantas Ž. S., CPK 83 straipsnio 3 dalies normoje numatytas vienintelis kriterijus, kuriuo vadovaujamasi atleidžiant asmenį nuo likusios žyminio mokesčio dalies, tai yra asmens turtinė padėtis. Kitų kriterijų, kuriais rėmėsi teismas priteisdamas iš apelianto žyminį mokestį, t. y. apelianto ir atsakovės elgesys viso proceso metu, nenoras ginčą išspręsti taikiai, abipusių nuolaidų būdu, įstatymas nenumato, ir šie kriterijai yra vertinami tokiais atvejais, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, tačiau ir tokiu atveju, asmeniui jau esant atleistam nuo žyminio mokesčio mokėjimo į valstybės biudžetą, iš jo žyminis mokestis į valstybės biudžetą negali būti priteistas. Taigi, tenkinant ieškovo Ž. S. skundą, naikinama sprendimo dalis, kuria iš jo priteistas žyminis mokestis į valstybės biudžetą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Apeliantai Ž. S. ir E. S., pateikdami apeliacinius skundus, prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ž. S. sumokėjo 772 Eur žyminį mokestį valstybei bei 500 Eur teisinės pagalbos išlaidų advokatui, atsakovė E. S. pateikė įrodymus apie valstybei sumokėtą 188 Eur dydžio žyminį mokestį. Apeliacinės instancijos teismui iš dalies tenkinus tiek ieškovo, tiek atsakovės apeliacinius skundus, tačiau ieškovo skundą gerokai mažesne apimtimi (tik dalyje dėl išlaikymo įsiskolinimo, kas sudaro ¼ dalį skundo reikalavimų), nei atsakovės, atsižvelgiant į šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų santykį (1272 Eur ir 188 Eur), apeliantų patirtos bylinėjimosi išlaidos neskirstomos ir šalys paliekamos kiekviena prie savo patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Atsižvelgdama į aukščiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantų Ž. S. ir E. S. apeliacinių skundų argumentai sudaro pagrindą pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl nekilnojamojo turto padalijimo, kompensacijos už ieškovui tenkančią didesnę santuokoje įgyto turto dalį atsakovei priteisimo, priteisto išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams panaikinimo bei Norvegijos darbo ir socialinio aprūpinimo tarnybos valdybos paskirtų vaiko pinigų priteisimo, sprendimo dalies dėl valstybei priteisto žyminio mokesčio iš ieškovo panaikinimo, papildomai konstatuojant santuokos nutraukimo teisines pasekmes šalių turtinėms teisėms nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kadangi ginčo dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo bei skolinių įsipareigojimų padalijimo tarp šalių nėra ir šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas neskundžiamas, kolegija dėl to nepasisako ir teismo sprendimas šioje dalyje paliekamas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimą patikslinti nustatant, jog santuokos nutraukimas tarp Ž. S. ir E. S. jų turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d.

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimą dalyje dėl santuokoje įgyto nekilnojamojo turto padalijimo, kompensacijos už ieškovui tenkančią didesnę santuokoje įgyto turto dalį atsakovei priteisimo, priteisto išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams bei Norvegijos darbo ir socialinio aprūpinimo tarnybos valdybos paskirtų vaiko pinigų pakeisti ir šią sprendimo dalį išdėstyti taip:

Priteisti iš Ž. S., a. k. (duomenys neskelbtini) E. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 4560 Eur (keturi tūkstančiai penki šimtai šešiasdešimt eurų) vaiko pinigų, išmokėtų Norvegijos darbo ir socialinio aprūpinimo tarnybos valdybos, šių lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskiriant atsakovę E. S..

Pripažinti Ž. S. asmenine nuosavybe:

ūkininko ūkį, įregistruotą 2004-11-26, (duomenys neskelbtini) ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimas Nr.

ūkininko ūkiui skirtas kasmetines 1662,71 Eur dydžio išmokas iš Nacionalinės žemės agentūros prie Žemės ūkio ministerijos;

motociklą KTM 1190 ADVENTURE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 5 000 Eur vertės;

UAB „Dekata“, juridinio asmens kodas 303100489, 100 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, 2896,00 Eur vertės.

Santuokoje įgytą turtą padalinti tokia tvarka:

Ieškovui Ž. S. po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise atitenka:

0,5439 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) 3500 Eur vertės;

¼ dalis 6,31 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esanti (duomenys neskelbtini) 9000 Eur vertės;

UAB „Dumbulė“, juridinio asmens kodas 302515849, 40 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, 1158,40 Eur vertės;

5,0519 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) 12 500 Eur vertės.

Iš viso Ž. S. po santuokos nutraukimo atitenka turto už 26 158,40 Eur.

0,1613 ha žemės sklypas, unikalus Nr (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) 205 Eur vertės.

Priteisti iš Ž. S. E. S. 11 876,70 Eur (vienuolika tūkstančių aštuoni šimtai septyniasdešimt šeši eurai 70 ct) piniginę kompensaciją už Ž. S. priteistą didesnės vertės turtą.

Priešieškinio dalį dėl 19 599 Eur išlaikymo įsiskolinimo iš Ž. S. jo nepilnamečiams vaikams priteisimo atmesti.

Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria iš ieškovo Ž. S. priteista 1136 Eur žyminio mokesčio valstybei.

Likusioje dalyje Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė

Lina Muchtarovienė

Vilija Valantienė