Dėl turtinės žalos priteisimo

Administracinė byla Nr. eI2-3233-362/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05409-2024-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.2; 55.1.3

(S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugpjūčio 18 d.

Šiauliai

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjas Arvydas Martinavičius,

sekretoriaujant Daliai Semaškaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei J. M.,

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovui K. C.,

nedalyvaujant pareiškėjui A. I.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. I. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl turtinės žalos priteisimo.

Teismas

nustatė:

Pareiškėjas A. I. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), priteisti 101 753 Eur materialinės žalos (nuostolių).

Paaiškina, kad 1991 m. gruodžio 12 d. jo tėvas ir jo sesuo V. Č. pateikė prašymą atkurti jiems nuosavybės teises į savo tėvų (tėvo T. I. ir motinos I. I.) nuosavybės teisėmis valdytą 82,41 ha žemę, esančią Utenos raj., (duomenys neskelbtini) kaime (toliau – ir (duomenys neskelbtini) dvaras). Teigia, jog pirminiame prašyme jo tėvas NŽT pareigūnams paaiškino, jog beveik visa (duomenys neskelbtini) dvaro teritorija užimta, todėl atkurti nuosavybės teises natūra prašė tik į 3 ha, už likusią žemę prašydamas išmokėti kompensaciją pinigais. Analogišką poziciją, anot pareiškėjo, jo tėvas išreiškė ir savo 1995 m. vasario 28 d. prašyme NŽT. Tačiau, pareiškėjo teigimu, 2021 m. liepos 8 d. jo tėvas sužinojo, kad dar kartą (duomenys neskelbtini) dvaro žemė buvo nacionalizuota neteisėtais, tuometinės valstybės institucijos Utenos viršininko administracijos, veiksmais, dėl kurių jis patyrė materialinę žalą. Taigi, paaiškina, kad Utenos apskrities valdytojos 1995 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 62-3052 jo tėvui buvo atkurta nuosavybės teisė tik į 29,20 ha žemės, iš jų tik 2,15 ha natūra, 27,05 ha kompensuojant pinigais (motinos turėtos žemės dalį). Utenos apskrities valdytojos 1996 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. 62-3279 jo tėvui atkurta nuosavybės teisė į 41,21 ha, kompensuojant pinigais (tėvo turėtos žemės dalį). Atsižvelgiant į tai, kad NŽT padaliniui – žemėtvarkos tarnybai pateiktų dalis dokumentų nebuvo rasti, todėl 2001 m. birželio 01 d. jo tėvas nuvyko į notarinę kontorą ir ten dar kartą surašė prašymą žemėtvarkos ir geodezijos tarnybai dėl žemės grąžinimo natūra. Teigia, jog 2001 m. rugpjūčio 9 d. jo tėvas pas notarą surašytu prašymu prašė NŽT (tuometinio apskrities viršininko) nurodyti visus tuometinius žemės naudotojus ir tos žemės naudojimo pagrindus, pakeisti valią ir visą žemę grąžinti natūra. Tačiau, 2001 m. rugsėjo 14 d. buvo gautas tas pats atsakymas, kad visi (duomenys neskelbtini) dvaro teritorijoje esantys žemės sklypai užimti asmeninių ūkių, namų valdų, privačiais bei suprojektuotais žemės sklypais, todėl susigrąžinti nebus galimybės. Pažymi, jog įsigaliojus naujai Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) redakcijai, anot pareiškėjo, jo tėvas įgijo teisę pateikti pareiškimą – pakeisti savo valią dėl paties nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Tad, jis 2002 m. gruodžio 22 d. pateikė prašymą atkruti nuosavybės teises natūra – galimą grąžinti žemę turėtoje vietoje, o už likusią žemę suteikti lygiavertį žemės sklypą toje pačioje kadastrinėje vietovėje. Nurodo, jog 2003 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 61-96 „Dėl Utenos apskrities valdytojos 1996 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. 62-3279 ir Utenos apskrities valdytojos 1995 m., gruodžio 29 d. sprendimo Nr. 62-3052 dalinio pakeitimo Molėtų rajone“ tuometinis Utenos apskrities viršininkas, patenkino 2002 m. gruodžio 22 d. jo tėvo E. T. I. prašymą ir iš dalies pakeitė Utenos apskrities valdytojos 1996 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. 62- 3279 3.1.4. papunktį ir 2.5 papunktį, pastarajame įrašant, kad nuosavybės teisė į turėtos žemės valdos dalį (26,346 ha žemės) bus atstatyta vėliau, esant šioms sąlygoms: parengus žemės reformos žemėtvarkos projektą ir nuosavybės teisė į turėtos žemės valdos dalį (20,7 ha žemės) bus atstatyta vėliau, esant šioms sąlygoms: parengus žemės reformos žemėtvarkos projektą. Nurodo, jog 2003 m. kovo 27 d. buvo parengta pažyma Nr. 16323 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, pagal kurią jo tėvas turi teisę atkurti nuosavybės teises į 47,046 ha žemės. Tačiau, pareiškėjo teigimu, 2003 m. rugpjūčio 7 d. nepranešus jo tėvui ir nesant jo prašymo ar kitokio valios pareiškimo, buvo priimta nepagrįsta Utenos apskrities viršininko išvada Nr. 6445 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (toliau – ir Išvada), kurioje, nurodyta, kad jo tėvas turi teisę atkurti nuosavybės teises tik jau į mažesnį plotą, tai yra į 45,226 ha žemės, iš kurių gražintinai žemei priskiriami 3,50 ha, o valstybės išperkamai žemei – 41,726 ha (iš jų asmeniniu ūkiu užimta 29,716 ha). Pareiškėjo teigimu, vienintelis pagrindas, dėl kurio žemė priskirta valstybės išperkamai, buvo, jog visa buvusi (duomenys neskelbtini) draro žemė užimta asmeninių ūkių žeme. O likusios 12,01 ha žemės dalies (viršijančios 29,716 ha) pripažinimo valstybės išperkama pagrindas Išvadoje apskritai nebuvo nurodytas. Kadangi Išvados grąžinant išlikusį nekilnojamąjį turtą apskritai nerengiamos, anot pareiškėjo, surašant Išvadą buvo faktiškai atsisakyta jo tėvui gražinti žemę natūra. Teigia, jog tik gavus dalinius dokumentus, susijusius su (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės žemės reformos darbais ir nuosavybės teisių atkūrimu, tik 2013 metais buvo nustatyti galimai NŽT neteisėti veiksmai dėl vieno buvusio (duomenys neskelbtini) dvaro teritorijoje 0,15 ha žemės sklypo pakartotinio nacionalizavimo. Tačiau, NŽT Molėtų skyriaus vedėjo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. 40S-86 pilietei O. N. buvo atkurtos nuosavybės teisės į tenkančią nekilnojamojo turto dalį 1,97 ha J. M. nuosavybės teise valdytos žemės, perduodant neatlygintinai 0,15 ha ir 2,14 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypus. O. N. pastatams eksploatuoti buvo suteiktas 0,15 žemės sklypas. Kadangi Utenos apskrities viršininkas 2003 m. kovo 27 d. pažymoje Nr. 16323 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų nurodė, kad jo tėvas pagal Atkūrimo įstatymą turi teisę atkurti nuosavybės teises į 47,046 ha žemės (1,82 ha – grąžinama natūra, o 45,226 ha – rengiama išvada), o kaip sužinota vėliau Utenos apskrities viršininkas 2003 m. rugpjūčio 7 d. Išvadoje nurodė, kad 3,50 ha (vertė 4 238 Lt) priskirta grąžintinai žemei, 41,726 ha (vertė 50 552 Lt) priskirta valstybės išperkamai žemei, iš jos užimta asmeniniu ūkiu 29,716 ha (vertė 35 986 Lt), todėl jo tėvas turėjo pagrindą abejonei, kad Utenos apskrities viršininko administracijos Išvadoje gali būti pateikta neteisinga informacija ir nenurodytos visos galimos susigrąžinti (neužimtos asmeniniais ūkiais) arba laisvos žemės plotai. Pareiškėjo teigimu, šiuo konkrečiu atveju iš Nekilnojamojo turto registro įrašo paaiškėjo, kad 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 40S-86 pagrindu iš neva dar pagal 2003 m. duomenis neužimto asmeniniu ūkiu 29,716 ha žemės ploto buvo suformuotas naujas žemės sklypas, kuriam suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir įregistruotos daiktinės teisės asmenims, kurie šį žemės sklypą įgijo per paveldėjimo teisinius santykius. Pateikus klaidingą informaciją apie neužimtą asmeniniais ūkiais arba laisvą žemę buvo sukurtas pagrindas asmenims įgyti nuosavybės teises į žemės sklypą, kuriuo jie niekada nesinaudojo ir nevaldė ir kuris prieš 10 metų, kaip nurodė Utenos apskrities viršininkas Išvadoje, jau tada buvo užimtas asmeniniu ūkiu. Tik tuomet, anot pareikėjo, paaiškėjo, jog tai buvo nesuformuotas, nenaudojamas ir niekam nepriskirtas žemės plotas, t. y. neužimtas jokiu asmeniniu ūkiu, tačiau dėl neatsakingų valstybės pareigūnų veiksmų ir/ar aplaidaus ar sąmoningo veikimo ar neveikimo neįtrauktas į Laisvos valstybinės žemės fondą iki pat 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo priėmimo. Tad, nurodo, jog paaiškėjus šiam faktui, jo tėvas 2013 m. gruodžio 3 d. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nes manė, kad 29,716 ha žemės plote galimai dar yra pakankamai laisvų ir nenaudojamų žemės plotų, kurie deklaratyviai NŽT Molėtų skyriaus vadinami asmeniniais ūkiais. Tačiau, 2014 m. spalio 13 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas jo tėvo skundą tenkino iš dalies – panaikino NŽT 2013 m. balandžio 11d. sprendimo Nr. 40S-86 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei O. N.“ dalį, kuria nuspręsta atkurti nuosavybės teises O. N. perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,15 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą Nr. 501-2. O Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau –ir LVAT) 2017 m. kovo 7 d. nutartimi pirmos instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Pažymi jog 0,15 ha žemės sklypas, po ilgų teisminių procesų buvo grąžintas jam, kaip įpėdiniui po tėvo mirties natūra dėl ko jis žalos nepatyrė. Tačiau, nurodo, jog po palikimo priėmimo, tęsdamas nuosavybės teisių atkūrimo procesą, toliau rinko informaciją, kurios jo tėvas negalėjo gauti. Surinktus duomenis analizavo ir tokiu būdu 2019 m. rugsėjo 18 d. iš Nekilnojamojo turto registro duomenų nustatė, kad 2004 m. spalio 1 d. Utenos apskrities viršininkas Įsakymo Nr. 12-286 (toliau – ir Įsakymas) dalimi patvirtino pilietę E. P. (gim. 1926-03-20, įsakymo priėmimo metu jai buvo 78 metai), kaip turinčią teisę pirkti asmeniniam ūkiui – namų valdai net du žemės sklypus bendrai 3 ha žemės ūkio paskirties žemę, tame tarpe projekte pažymėtą Nr. 1061 žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., Dubingių sen. Molėtų r. sav. (toliau – ir Žemės sklypas). Taip pat Įsakymu buvo patvirtintas ir Piliečių, perkančių asmeniniam ūkiui, namų valdai naudojamą žemę sąrašas. Nurodo, jog duomenų lyginimo būdu buvo nustatyta ir išsiaiškinta, kad 1,70 ha suformuotas žemės sklypas iš bendro 3 ha ploto Žemės sklypo parduotas E. P., kuri galimai tokios teisės, tai yra teisės įgyti šį Žemės sklypą neturėjo, nes žemė šio sklypo suformuotoje vietoje, pareiškėjo nuomone, turėjo būti grąžinta jo tėvui. Tad pareiškėjo teigimu, jis ginčijo Įsakymo pagrindu sudarytus sandorius, t. y. 2019 m. spalio 18 d., pateikė ieškinį Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmams, kuriuo prašė: pripažinti negaliojančia 2004 m. spalio 1 d. Įsakymo dalį, kuria E. P. patvirtinta kaip pilietė, perkanti asmeniniam ūkiui, namų valdai žemės ūkio paskirties žemę Žemės sklype; pripažinti negaliojančia 2004 m. gruodžio 17 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 6950 ab initio; pripažinti tarp E. P., atstovaujamos Antano Šeikio, veikiančio jam 2005 m. vasario 23 d. įgaliojimą ir V. P. sudarytą 2005 m. balandžio 22 d. dovanojimo sutartį Nr. NJ-2746 negaliojančia ab initio; pripažinti tarp V. P. ir L. P. sudarytą 2007 m., vasario 15 d. dovanojimo sutartį Nr. DM-765 negaliojančia ab initio; panaikinti atsakovės L. P. – V. vardu daiktinių teisių į 1,70 ha žemės ūkio paskirties Žemės sklypą; taikyti restituciją natūra – 1,70 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą Nr. 1061 (unikalus Nr. 4400-0457-0461), esantį Žemės sklype; grąžinti valstybės nuosavybėn tikslu į šį žemės sklypą atkurti nuosavybės teises natūra ieškovo tėvo E. T. I. vardu, o valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, grąžinti pagal sandorį sumokėtas pinigines lėšas – 19,20 Eur. Nurodo, jog teismas jo ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais sąžiningos įgijėjos atžvilgiu, atmetė. Tad, pareiškėjo įsitikinimu, yra pagrindas priteisti jam turtinę žalą, kadangi teismas nagrinėdamas jo ieškinį nevertino valstybės institucijų veiksmų, neanalizavo ir dėl jų nepasisakė ir pan.

Teigia, jog valstybės institucijos atliko neteisėtus veiksmus, kuriais buvo pažeistos nuosavybės teisių atkūrimo imperatyvios tesės normos. Pirmiausia nurodo, jog asmeninio ūkio žemės statusas suteiktas asmeniui, kuris neturėjo į jį teisės. Teigia, kad E. P., darbo stažo neturėjo bei 3 ha žemės sklypų (net dviejų 1,3 ha ir 1,17 ha žemės sklypų visiškai skirtingose vietose) nenaudojo. Tad mano, jog E. P. neturėjo teisės ne tik teikti prašymo dėl 3 ha Žemės sklypo ploto asmeniniam ūkiui suteikimo, bet ir tokio žemės ploto gauti. Antra, pareiškėjo manymu, NŽT pareigūnai parengė pažymą apie E. P. teisę iš valstybės pirkti 3 ha asmeninio ūkio žemės, jos kainos apskaičiavimą ir Išvadą apskritai neatlikusi tikrinimo pareigos, tuo būdu nesuteikiant prioriteto jo tėvo interesams.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas nurodo, jog 1,70 ha Žemės sklypas iš bendro 3 ha ploto, esantis Žemės sklype, E. P. asmeniniam ūkiui buvo suteiktas parduotas neteisėtai, pažeidžiant tuo metu galiojusius teisės aktus. Pareiškėjas mano, kad E. P. neturėjo teisės gauti žemės sklypo asmeniniam ūkiui, nes neatitiko teisės aktuose numatytų sąlygų.

Tad pareiškėjo įsitikinimu, jis dėl to patyrė turtinę žalą, t. y. 97 000 Eur žala patirta dėl procedūrinių valstybės pareigūnų pareigų nevykdymo ir/ar netinkamo vykdymo, kurių pasėkoje jis prarado teisę atkurti natūra nuosavybės teises į jo senelio nuosavybės teisėmis valdytą 1,7000 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį Žemės sklype, ir 4 753 Eur suma, kurią jis patyrė civilinėje byloje Nr. e2-24-335/2021, gindamas pažeistus interesus, o būtent: 2 790 Eur, sumokėjo teismo sprendimu kitai bylos šaliai; sumokėjo valstybei 563 Eur dydžio žyminį mokestį ir 1 400 Eur už teisines paslaugas.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė NŽT pateikė atsiliepimą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

NŽT pirmiausia nurodo, jog įsiteisėjusiu Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2021 m. liepos 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-24-335/2021 nustatyta, kad E. P. 3 ha žemės sklypas asmeniniams ūkiui buvo suteiktas teisėtai, vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais ir jokių neteisėtų valstybės institucijos pareigūnų veiksmų teismas nenustatė. O Panevėžio apygardos teismas 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-614-425/2020 paliko galioti Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų sprendimą. NŽT nuomone, šie teismų sprendimai yra įsiteisėję, galiojantys ir turi prejudicinę galią Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų administracinėje byloje Nr. eI2-16507-362/2024 nagrinėjant pareiškėjo prašymo reikalavimų pagrįstumą. Dar NŽT pažymi, kad pareiškėjas yra praleidęs nustatytą senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo teisme pareikšti. Kadangi, NŽT teigimu, nuo 2019 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjas jau žinojo, kad 1,70 ha Žemės sklypas, kurio nuosavybės teisių atkūrimo natūra praradimą pareiškėjas vertina kaip patirta 97 000 Eur žala, buvo parduotas E. P.. Tad NŽT nuomone, reikalavimo dėl žalos pateikimo teismui terminas pareiškėjui prasidėjo 2019 m. rugsėjo 18 d. ir baigėsi 2022 m. rugsėjo 18 d., o pareiškimą teismui, reikalaudamas iš NŽT atlyginti žalą, pareiškėjas pateikė tik 2024 m. spalio 2 d. Taip pat nurodo, jog Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2021 m. liepos 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-24-335/2021 ir Panevėžio apygardos teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-614-425/2020 nustatyta, jog E. P. suformuotas ir parduotas 1,70 ha Žemės sklypas, esantis Žemės sklype, asmeniniams ūkiui buvo suteiktas ir vėliau parduotas teisėtai. Tačiau, anot NŽT, jokių jos pareigūnų neteisėtų veiksmų, kurie galėjo sukelti žalą pareiškėjui, įsiteisėjusiais teismų sprendimais nenustatyta, bet priešingai – minėtų teismų procesiniais sprendimais valstybės institucijų veiksmai ir priimti administraciniai aktai bei sandoris dėl Žemės sklypo pardavimo E. P. pripažinti teisėtais. Atsižvelgiant į tai mano, jog nesant jos pareigūnų neteisėtų veiksmų, nėra ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo deklaratyvios žalos. O nesant NŽT pareigūnų neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio, pažymi, jog jai negali būti taikoma viešoji atsakomybė.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė palaikė skunde išdėstytą poziciją. Dar kartą nurodė, jog NŽT nepagrįstai suteikė žemės sklypą E. P..

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovės NŽT atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

Pareiškėjo A. I. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, pareigos pareiškėjui A. I. atlyginti turtinę žalą, kurią pareiškėjas kildina iš prarastos galimybės atkurti nuosavybės teises natūra į 1,70 ha Žemės sklypą bei iš patirtų nuostolių ginčijant NŽT priimtus aktus ir jų pagrindu perleistas daiktines teises.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; ir kt.).

Taip pat pagal administracinių teismų praktiką, neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai – valstybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga, todėl šios sąlygos buvimas (nebuvimas) paprastai byloje nustatomas pirmiausia (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 30 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A146-69/2012). Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) lemia, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatymas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., LVAT 2017 m. vasario 22 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS00MTYtNTI1LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-416-525/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-416-525/2017">A-416-525/2017</a>; 2016 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS02NzctNDQyLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-677-442/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-677-442/2016">A-677-442/2016</a>; 2013 m. gegužės 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A146-309/2013; ir kt.).

Toks reguliavimas atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami yra tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

CK 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (netiesioginiai nuostoliai), t. y. pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei jo atžvilgiu būtų elgiamasi teisėtai. Patirti netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos) turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis, hipotetinėmis pajamomis. Priteistinomis negautomis pajamomis negali būti tokios pajamos, kurių gavimas būtų tik hipotetinis, grindžiamas prielaidomis net ir tuo atveju, jei atsakovas pareiškėjo atžvilgiu būtų elgęsis teisėtai, t. y. pagal atitinkamoje situacijoje privalomas taikyti teisės normas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2007 m. gegužės 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-199/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-199/2007">3K-3-199/2007</a>; LVAT 2011 m. birželio 6 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A756-34/2011; kt.).

Kasacinis teismas aiškindamas CK 6.247 straipsnį yra nurodęs, kad priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima išskirti į du etapus. Pirmame etape conditio sine qua non (privaloma sąlyga) testu nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Kitame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (neveikimo). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (žr., pvz., LAT 2010 m. kovo 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01My8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-53/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-53/2010">3K-3-53/2010</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2019 m. birželio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTkzLTQ2OS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-193-469/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-193-469/2019">e3K-3-193-469/2019</a> 35 punktą; 2019 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzIwLTkxNi8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-320-916/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-320-916/2019">e3K-3-320-916/2019</a> 71 punktą; 2019 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzkzLTkxNi8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-393-916/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-393-916/2019">e3K-3-393-916/2019</a> 36 punktą).

Pirmiausia pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės ginčija veiksmus, kuriais E. P. suteikta (parduota) Žemės sklypo dalis (1,70 ha).

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Utenos apylinkės teismas 2021 m. liepos 28 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-24-335/2021, kuriuo pareiškėjo ieškinio netenkino. Teismas iš esmės konstatavo, kad E. P. žemės sklypas asmeniniam ūkui buvo suteiktas pagrįstai ir teisėtai. Tokią pačią išvadą patvirtino ir Panevėžio apygardos teismas 2021 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-614-425/2020.

Pareiškėjas skunde nurodo bei jo atstovė teismo posėdžio metu ne kartą akcentavo, jog teismai, spręsdami sandorių pripažinimo negaliojančiais teisines pasekmes nepasisakė dėl Atkūrimo įstatymo teisinio reguliavimo, neatsižvelgė į teismų išplėtotą praktiką bylose, kuriose sprendžiamas asmeninio ūkio žemės sklypo suteikimo pagrįstumas. Atsižvelgiant į tai pareiškėjas mano, jog veiksmų, kaip pažeidžiančių jo interesus, teisėtumą teismas turi įvertinti šioje byloje.

Tačiau teismas pabrėžia, kad šiuo atveju nekvestionuos ir iš naujo nenagrinės civilinėse bylose Nr. e2-24-335/2021 ir Nr. e2A-614-425/2020 nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų. Pažymėtina, jog šios nagrinėjamos bylos dalykas yra turtinės žalos atlyginimo klausimas. Todėl dar kartą nebus sprendžiamas klausimas, ar pagrįstai ir teisėtai E. P. buvo suteiktas žemės sklypas, kadangi, minėta, šis klausimas jau yra išspręstas Panevėžio apygardos teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi.

Šiame kontekste dar akcentuotina ir tai, jog administracinis teismas nėra apeliacija bendrosios kompetencijos teismų priimtiems sprendimas. Todėl pareiškėjo skundo argumentai, jog bendrosios kompetencijos teismas neįvertino aplinkybių, ar tai padarė netinkamai, yra laikomi teisiškai nereikšmingais ir dėl jų pasisakoma nebus.

Pareiškėjas nurodo, jog 1,70 ha žemės sklypas iš bendro 3 ha ploto, esantis Žemės sklype, E. P. asmeniniam ūkiui buvo suteiktas (parduotas) neteisėtai, pažeidžiant tuo metu galiojusius teisės aktus. Pareiškėjas mano, kad E. P. neturėjo teisės gauti žemės sklypo asmeniniam ūkiui, nes neatitiko įstatyme numatytų sąlygų.

NŽT prašo taikyti senatį, kadangi, NŽT nuomone, pareiškėjas yra ženkliai praleidęs senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo teisme pareikšti ir šio termino neprašo atnaujinti. NŽT teigimu, pareiškėjas nuo 2019 m. rugsėjo 18 d. jau žinojo, kad 1,70 ha žemės sklypas, esantis Žemės sklype, kurio nuosavybės teisių atkūrimo natūra praradimą pareiškėjas vertina kaip patirta 97 000 Eur žala, buvo parduotas E. P.. Tad NŽT nuomone, reikalavimo dėl žalos pateikimo teismui terminas pareiškėjui prasidėjo 2019 m. rugsėjo 18 d. ir baigėsi 2022 m. rugsėjo 18 d.

LVAT praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2019 m. vasario 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtNzEtNTUyLzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-71-552/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-71-552/2019">eA-71-552/2019</a>; 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTUyOS02MjkvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1529-629/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1529-629/2019">eA-1529-629/2019</a>; ir kt.).

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalys) (žr., pvz., LAT 2016 m. vasario 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00My03MDYvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-43-706/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-43-706/2016">3K-7-43-706/2016</a>; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzg1LTQyMS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-385-421/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-385-421/2019">e3K-3-385-421/2019</a>; ir kt.). Ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjIyMi0xMDYyLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2222-1062/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2222-1062/2018">eA-2222-1062/2018</a>; LAT 2015 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjMtNDY5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-363-469/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-363-469/2015">3K-3-363-469/2015</a>; ir kt.).

Dar pažymėtina ir tai, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., LAT 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDkvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-409/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-409/2005">3K-3-409/2005</a>; 2009 m. spalio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDkvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-449/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-449/2009">3K-3-449/2009</a>; 2010 m. kovo 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-112/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-112/2010">3K-3-112/2010</a>; 2015 m. liepos 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjAtOTE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-460-915/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-460-915/2015">3K-3-460-915/2015</a>; ir kt.).

Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimo dieną tiek LVAT, tiek LAT praktikoje atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2018 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0xNzY3LTU3NS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-1767-575/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-1767-575/2018">A-1767-575/2018</a>; 2019 m. kovo 6 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0xNzMxLTYyOS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-1731-629/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-1731-629/2019">A-1731-629/2019</a>; 2020 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTcxMC0yNjEvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1710-261/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1710-261/2019">eA-1710-261/2019</a>; taip pat LAT 2017 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNzctNDIxLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-77-421/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-77-421/2017">e3K-3-77-421/2017</a>; 2017 m. gruodžio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDU3LTY4NC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-457-684/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-457-684/2017">e3K-3-457-684/2017</a>; ir kt.). Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., LAT 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-317/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-317/2008">3K-3-317/2008</a>; 2015 m. liepos 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjAtOTE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-460-915/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-460-915/2015">3K-3-460-915/2015</a>; 2017 m. balandžio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTctMTE1LTkxNS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-7-115-915/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-7-115-915/2017">e3K-7-115-915/2017</a>; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzg1LTQyMS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-385-421/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-385-421/2019">e3K-3-385-421/2019</a>; ir kt.).

Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija) (žr., pvz., LAT 2015 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjUtNjg2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-425-686/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-425-686/2015">3K-3-425-686/2015</a>; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzg1LTQyMS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-385-421/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-385-421/2019">e3K-3-385-421/2019</a>; ir kt.).

Taip pat pabrėžtina, kad ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, konkrečioje byloje susiklosčiusių materialinių teisinių santykių faktinė sudėtis gali lemti tai, jog teisingumo vykdymas, inter alia (be kita ko) viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą gali nusverti interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą. Teismas kiekvienu atveju turi siekti šių teisinių vertybių – realios pažeistų subjektinių teisių apsaugos ir teisinių santykių stabilumo – pusiausvyros (žr., pvz., LAT 2009 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-265/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-265/2009">3K-3-265/2009</a>; 2015 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjUtNjg2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-425-686/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-425-686/2015">3K-3-425-686/2015</a>; 2016 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDY3LTIxOS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-467-219/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-467-219/2016">e3K-3-467-219/2016</a>; ir kt.).

Kaip minėta, pareiškėjas patirtą 97 000 Eur žalą kildina iš prarastos galimybės atkurti nuosavybės teises natūra į 1,70 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį Žemės sklype, kuris, pagal bylos duomenis 2004 m. gruodžio 17 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 6950 buvo parduotas E. P..

Anot pareiškėjo atstovės, tai, kad NŽT pažeidė tvarką, suteikiant E. P. 1,70 ha asmeniniam ūkiui, namų valdai, žemės ūkio paskirties žemę, esančią Žemės sklype, pareiškėjas sužinojo tik bylą nagrinėjant Utenos apylinkės teisme, t. y. teismo posėdžio metu (2021 m. liepos 8 d.). Tačiau teismas negali sutikti su tokiais teiginiais. Pats pareiškėjas nurodo, jog 2019 m. rugsėjo 18 d. iš valstybės įmonės „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenų sužinojo apie Įsakymą ir tai, kad jo dalimi buvo patvirtinta E. P. teisė pirkti asmeniniam ūkiui – namų valdai net du žemės sklypus bendrai 3 ha žemės ūkio paskirties žemę, tame tarpe projekte pažymėtą Nr. 1061 žemės sklypą, esančią Žemės sklype. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog 2019 m. spalio 18 d. pareiškėjas su ieškiniu kreipėsi į Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmus, kuriuo, bei kita, ko, prašė: 1) pripažinti negaliojančiu Įsakymo dalį, kuria E. P. patvirtinta, kaip pilietė perkanti asmeniniam ūkiui, namų valdai žemės ūkio paskirties žemę, pažymėtą Nr. 106 1, esančią Žemės sklype; 2) pripažinti negaliojančia 2004 m. gruodžio 17 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį Nr. 6950 (kuria E. P. parduotas žemės sklypas); <...>. Taip pat matyti, jog 2020 m. kovo 2 d. pareiškėjas pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašė: 1) pripažinti negaliojančiu 2004 m. spalio 1 d. Įsakymo dalį, kuria E. P. patvirtinta, kaip pilietė perkanti asmeniniam ūkiui, namų valdai žemės ūkio paskirties žemę, pažymėtą Nr. 106 1, esančią Žemės sklype; 2) pripažinti negaliojančia 2004 m. gruodžio 17 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį Nr. 6950 (kuria E. P. parduotas žemės sklypas); <...>. Taigi, kaip matyti, pareiškėjui jau 2019 m. rudenį buvo žinoma apie jo pažeistas dėl Žemės sklypo dalies suteikimo (pardavimo) E. P..

Be to, kaip dar matyti, pareiškėjas 2019 m. spalio 18 d. pateiktame ieškinyje ir 2020 m. spalio 1 d. patikslintame ieškinyje iš esmės teismui įrodinėjo, jog E. P. teisė išpirkti 1,70 ha Žemės sklypo dalį buvo suteikta neteisėtai, nes Žemės sklypas turėjo būti natūra grąžintas pareiškėjo tėvui, tuo pažeidžiant nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tvarką reglamentuojančias teisės normas bei LAT suformuotą praktiką. Taigi, pareiškėjas bendrosios kompetencijos teisme įrodinėjo, jog NŽT pažeidė žemės suteikimo tvarką iš esmės tais pačiais motyvais kaip ir nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina tai, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje pateikė detalesnius argumentus dėl NŽT veiksmų suteikiant E. P. 1,70 ha asmeniniam ūkiui, namų valdai, žemės ūkio paskirties žemę, esančią Žemės sklype, tačiau, teismo vertinimu, vis tiek akivaizdu, jog pareiškėjui jau 2019 m. rudenį buvo žinoma ir suprantama apie jo pažeistas teises dėl NŽT veiksmų suteikiant (parduodant) dalį Žemės sklypo E. P..

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl E. P. parduoto žemės sklypo bei turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl turtinės žalos atlyginimo. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais ar gauti reikiamą informaciją. Todėl, pritartina NŽT pozicijai, jog reikalavimo dėl žalos pateikimo teismui terminas pareiškėjui prasidėjo 2019 m. rugsėjo 18 d. ir baigėsi 2022 m. rugsėjo 18 d. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje teismui skundą pateikė 2024 m. liepos 5 d. (pirminis ieškinys Vilniaus apygardos teismui), todėl yra praleidęs senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo teisme pareikšti.

Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tačiau pareiškėjas nepateikė tokio prašymo. Taip pat nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui taip pat nenustatė

Šiame kontekste teismas dar pažymi ir tai, jog net ir tuo atveju, jeigu pareiškėjas senaties termino nebūtų praleidęs, pareiškėjo reikalavimas priteisti turtinę žalą yra nepagrįstas. Minėta, jog pareiškėjas 2019 m. spalio mėn. kreipėsi į Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmus. Utenos apylinkės teismas 2021 m. liepos 28 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-24-335/2021, kuriuo pareiškėjo ieškinio netenkino. Teismas iš esmės konstatavo, kad E. P. žemės sklypas asmeniniam ūkui buvo suteiktas pagrįstai ir teisėtai. Tokią pačią išvadą patvirtino ir Panevėžio apygardos teismas 2021 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-614-425/2020. Šiuo atveju pareiškėjas nurodo neteisėtus NŽT veiksmus, kuriais, anot pareiškėjo, E. P. žemės sklypas asmeniniam ūkui buvo suteiktas nepagrįstai. Tačiau, kaip matyti, Panevėžio apygardos teismas jokių neteisėtų NŽT veiksmų, susijusių su E. P. žemės sklypo asmeniniam ūkui suteikimu nenustatė. Pabrėžtina, kad Panevėžio apygardos teismo 2021 m. lapkričio 17 d. šiame ginčas yra galutinis, kadangi LAT atsisakė priimti pareiškėjo kasacinį skundą.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas sprendžia, patenkinti NŽT prašymą dėl ieškinio senaties termino taikymo ir daliai skundo reikalavimų (dėl turtinės žalos 97 000 Eur priteisimo) taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl 97 000 Eur turtinės žalos priteisimo, kurią pareiškėjas kildina iš prarastos galimybės atkurti nuosavybės teises natūra į 1,70 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį Žemės sklype, kuris, pagal bylos duomenis 2004 m. gruodžio 17 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 6950 buvo parduotas E. P., atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėjas dar prašo priteisti 4 753 Eur sumą, kurią patyrė civilinėje byloje Nr. e2-24-335/2021, gindamas pažeistus interesus, o būtent: 2 790 Eur, sumokėjo teismo sprendimu kitai bylos šaliai; sumokėjo valstybei 563 Eur dydžio žyminį mokestį ir 1 400 Eur už teisines paslaugas. Skunde pažymėjo jog jo patirtas išlaidas įrodantys duomenys yra išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-24-335/2021.

Taigi, kaip matyti, pareiškėjas iš esmės prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas patirtas civilinėse bylose Nr. e2-24-335/2021 ir Nr. e2A-614-425/2020.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

LAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-861/2001, nurodyta taisyklė, kad negalima reikšti naujo civilinio ieškinio CPK 98 straipsnio pagrindu, t. y. dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo, kurios susidarė kitoje civilinėje byloje. Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje konstatavo, jog išlaidos advokato pagalbai apmokėti kyla dėl civilinės bylos nagrinėjimo teisme ir yra neatsiejamai su šia byla susijusios, todėl išvestiniai iš pagrindinio materialiojo teisinio reikalavimo procesinio teisinio pobūdžio reikalavimai, nesant specialios nuorodos įstatyme, negali būti savarankiško ieškinio naujoje byloje dalykas. Kiekvienu konkrečiu atveju spręsti, ar tam tikros išlaidos buvo būtinos, turi teismas, kuris nagrinėja konkrečia bylą.

Pažymėtina, jog pareiškėjo ieškinys, iš kurio jis kildina 4 753 Eur sumą, buvo atmestas Utenos apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-24-335/2021 ir Panevėžio apygardos teismo nutartimi Nr. e2A-614-425/2020. Kadangi pareiškėjo ieškinys buvo atmestas, jis buvo laikomas pralaimėjusia šalimi, todėl jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nebuvo jam priteistos. Tad atsižvelgiant į teismų praktiką, teismas nagrinėdamas šią administracinę bylą, nemato pagrindo tokias išlaidas patirtas civilinėje byloje pripažinti kaip žalą.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas vertina, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti 4 753 Eur sumą, sumokėtą ginčijant NŽT priimtus aktus ir jų pagrindu perleistas daiktines teise, yra nepagrįstas.

Dar pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias patirs ginant savo interesus teisme.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, jog šios normos formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013). Taigi ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis iš esmės atspindi administracinėje byloje vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas atmestas, todėl nėra pagrindo tenkinti reikalavimo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. I. skundą dėl turtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėjas Arvydas Martinavičius