Dėl neturtinės žalos priteisimo

Administracinė byla Nr. I1-6995-743/2025

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02878-2024-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.1; 51.1.3

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugpjūčio 18 d.

Kaunas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Asta Vailionė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas skundu prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjo skundas grindžiamas šiais argumentais. Pareiškėjo tvirtinimu, laikotarpiu nuo 2024 m. birželio 6 d. iki 2024 m. gruodžio 12 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) jis buvo laikomas Lietuvos kalėjimų tarnybos Kauno kalėjime netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas nurodo, kad jis buvo laikomas kamerose Nr. 1, Nr. 233 ir Nr. 212, kuriose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, t. y. jam teko mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, be to, didelę patalpų ploto dalį užėmė baldai ir sanitarinis mazgas. Akcentuoja, kad ankštos kalėjimo kameros buvo perpildytos, jose buvo laikoma nuo 2 iki 4 asmenų. Dėl vietos trūkumo tarp kamerose laikomų asmenų kilo konfliktai, patalpose kaupėsi nemalonus kvapas, trūko gryno oro. Kamerų sanitariniai mazgai atitverti maždaug 2 metrų aukščio skarda nuo pačių kamerų, tačiau nebuvo uždengti iš viršaus, todėl jam naudojantis sanitariniu mazgu, girdėdavo kiti nuteistieji, taip pat jis girdėdavo, kad vyksta sanitariniuose mazguose kitų veiklų kameroje metu. Dėl šių nepatogumų žodžiu reiškė pretenzijas administracijai, taip pat kreipėsi į psichologę, psichiatrę. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė diskomfortą, nepatogumus, pažeminimą, sutriko miego kokybė, parytė dvasines ir emocines kančias bei orumo pažeminimą.

Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, prašė jo skundą tenkinti visiškai (t. 1, b. l. 1–4, 10–14).

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos kalėjimų tarnyba su skundu nesutinka. Nesutikimas grindžiamas šiais argumentais.

Atsakovė nurodo, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno kalėjime buvo paskirtas į gyvenamąsias patalpas Nr. 156, Nr. 212, Nr. 233, kuriose jam atliekant paskirtą bausmę, minimalūs ploto reikalavimai nebuvo pažeisti. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenumato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą.

Dėl sanitarinių mazgų kamerose akcentavo, kad jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų. Pažymėjo, kad kamerose įrengta mechaninė vėdinimo sistema, kuriose yra atidaromi langai. Taip pat nurodė, kad atsakovė neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno kalėjimo administraciją dėl neuždarų sanitarinių mazgų.

Atsakovės atstovės vertinimu, pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Atsakovės tvirtinimu, pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis, taip pat nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė jam žalos.

Nurodytų argumentų pagrindu prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (t. 1, b. l. 20–26).

nustatė:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama iš neteisėtų valstybės valdžios institucijos veiksmų, kai pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę Lietuvos kalėjimų tarnybos Kauno kalėjime, jam nesudarytos neužtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos dėl gyvenamojo ploto normos bei privatumo naudojantis sanitariniu mazgu; ginčo laikotarpis – nuo 2024 m. birželio 6 d. iki 2024 m. gruodžio 12 d.

I. Dėl sąlygų neturtinei žalai kilti ir jos priteisimo

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsniu, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų administracinių aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Taigi, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Sprendžiant pataisos įstaigos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Kaip minėta, pareiškėjo tvirtinimu, jam ginčo laikotarpiu Kauno kalėjimo kamerose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2023 sausio 3 d. įsakymo Nr. V-15 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (aktuali administracinio akto redakcija nuo 2023 m. sausio 5 d.) 1.2.2 papunktyje nustatyta, kad vienam asmeniui, atliekančiam bausmę uždaro tipo sąlygomis, tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Teisinis reglamentavimas nenumato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį asmenų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

2025 m. sausio 28 d. pažyma Nr. SV-19-2589 apie kalinamojo A. S. laikymo sąlygas patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno kamerose Nr. 156, Nr. 212 bei Nr. 233 (t. 1, b. l. 30) (toliau – ir ginčo kameros). Nors pareiškėjas skunde be kamerų Nr. 212 bei Nr. 233 nurodo ir kamerą Nr. 1 (ne Nr. 156), tačiau tai teismas laiko pareiškėjo rašymo apsirikimu: anksčiau paminėta pažyma, kuria teismas neturi pagrindo abejoti, patvirtina, kad pareiškėjas kameroje Nr. 1 negyveno, o pareiškėjo skunde prie kameros Nr. 1 įrašo paliktas tarpelis, kas leistų spręsti, kad pareiškėjas tikslų kameros numerį ketino įrašyti vėliau, papildant įrašą kamera, kurios Nr. 156.

Atsižvelgęs į tai, teismas spręs, ar pagrįstai pareiškėjas tvirtina, kad ginčo laikotarpiu jam nebuvo užtikrintos tinkamo bausmės sąlygos, gyvenat kamerose Nr. 156, Nr. 212 bei Nr. 233.

2025 m. sausio 28 d. pažyma Nr. SV-19-2589 apie kalinamojo A. S. laikymo sąlygas patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu 2024 m. birželio 6 d. iki 2024 m. gruodžio 12 d. buvo laikomas Lietuvos kalėjimų tarnybos Kauno kalėjimo kamerose Nr. 156, Nr. 233, Nr. 212. Kameros Nr. 156 plotas yra 13,99 kv. m, joje įrengtos trys miegamosios vietos, taigi kiekvienam asmeniui teko po 4,66 kv. m ploto (13,99 kv. m / 3). Kameros Nr. 233 kameros plotas yra 14,87 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, taigi kiekvienam asmeniui teko po 3,72 kv. m ploto (14,87 kv. m / 4) (ploto duomenys pateikti be sanitarinio mazgo ploto). Kameros Nr. 212 plotas yra 14,91 kv. m, joje įrengtos keturios miegamosios vietos, taigi kiekvienam asmeniui teko po 3,73 kv. m ploto (14,91 kv. m / 4) (t. 1, b. l. 29).

Aptarto pagrindu teismas sprendžia, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu gyvenant kamerose Nr. 156, Nr. 233, Nr. 212 teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Kaip minėta, teisės aktuose, reglamentuojančiuose minimalų plotą, tenkantį vienam asmeniui laisvės atėmimo vietų gyvenamojoje kameroje, nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje M. prieš Kroatiją pažymėjo, jog pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. Būtent šiame sprendime EŽTT nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo; tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis. Be to, EŽTT paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tai reiškia, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Aptartame kontekste spręstina, kad minimalus 3 kv. m ploto standartas pareiškėjo atžvilgiu ginčo laikotarpiu ginčo kamerose buvo išlaikytas ir nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas (pareiškėjui tenkanti sanitarinio mazgo ploto dalis atsižvelgiant į kameroje galėjusį būti didžiausią asmenų skaičių), taip pat kamerose esantys baldai akivaizdžiai ribotų galimybę normaliai judėti kameroje. Taigi, pareiškėjo argumentai dėl neužtikrinto kameros ploto atmestini kaip nepagrįsti.

Kaip minėta, pareiškėjas neturtinę žalą grindžia ir aplinkybėmis, susijusiomis su netinkama sanitarinio mazgo izoliacija, netinkamu vėdinimu.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. V-389 „Dėl pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 10.1 papunktyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriuose nuteistųjų ir suimtųjų gyvenamuosiuose korpusuose kameros įrengiamos su sanitariniu mazgu

Įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, jose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm, arba ne mažiau, kaip 1,42 kv. m matmenų (ploto) sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos ir grindys dengiamos lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Nesant techninėms galimybėms esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto pertvara (iki kameros lubų) ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga (Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 12.5 papunktis).

2025 m. sausio 29 d. raštu Nr. LV-6039 pateikta informacija apie kamerų ir sanitarinių mazgų įrengimą ginčo kamerose bei nuotraukos patvirtina, kad sanitariniai mazgai kamerose nuo kamerų atskirti sienelėmis, durys tvarkingos ir užsidaro (t. 1, b. l. 33–50).

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su sanitarinio mazgo pertvara, nesiekiančia lubų, teismas pažymi šiuos aspektus. Nurodytos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės privalomos naujai projektuojamiems, statomiems, rekonstruojamiems, kapitališkai remontuojamiems statiniams, o veikiančioms įkalinimo įstaigoms taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su statinių rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbais. Sistemiškai vertinant minėtas nuostatas, spręstina, kad sanitarinio mazgo vieta nuo likusio kameros ploto lubas siekiančia pertvara turi būti atitverta tik įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras ir jeigu nėra techninių galimybių įrengti atskirą sanitarinio mazgo kabiną. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentu, kad ginčo reikalavimams turi būti taikomi aptartieji reikalavimai, ir kad ginčo kameros sanitarinio mazgo įrengimas neatitikto teisės aktų reikalavimų. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis teismas naujausiose išnagrinėtose tokio pobūdžio bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eTA-442-575/2023, 2024 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUkxLTE4NTQtMzk0LzIwMjQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eI1-1854-394/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eI1-1854-394/2024">eI1-1854-394/2024</a>).

Atsižvelgęs į tai, teismas kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjo argumentus, kad ne iki lubų įrengta sanitarinio mazgo pertvara yra pagrindas pripažinti netinkamų kalinimo sąlygų faktą.

Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), kurios 17 punkte nustatyta, kad asmenims turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (HN 134:2015 12 punktas).

Atsakovės tvirtinimu, kamerose Nr. 156, Nr. 233, Nr. 212 veikia mechaninė vėdinimo sistema, taip pat visose kamerose yra atidaromi langai. Šiuos atsakovės argumentus patvirtina Lietuvos kalėjimų tarnybos Turto valdymo skyriaus 2025 m. sausio 29 d. pažyma Nr. LV-6039 (t. 1, b. l. 33–34), taigi, teismas neturi pagrindo pripažinti, kad ginčo kameros neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Dėl pareiškėjo argumentų apie nemalonų kvapą kameroje, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 37 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų (suimtųjų) bei pareiškėjo valios. Kauno kalėjimo pareigūnai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Teismo vertinimu, bylose nustatytos ginčo kameros įrengimas (langai, ventiliacinės angos) yra pakankamas užtikrinti, kad kameros gyventojams reguliariai vėdinant, prižiūrint ir tvarkant gyvenamąsias patalpas, gali būti efektyviai kontroliuojami atsirandantys nemalonūs kvapai. Galimybės vėdinti kameras per atveriamą langą neneigia ir pats pareiškėjas savo skunde.

Pažymėtina ir tai, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į atsakovės atstovą dėl nepatogumų naudojantis sanitariniu mazgu (privatumo neužtikrinimo), kad leidžia spręsti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu jokių nepatogumų nepatyrė. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovės atstovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti, taigi, šiuo atveju tokios aplinkybės nenustatytos.

Aptartame kontekste, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, pareiškėjo skundas iš esmės yra grindžiamas deklaratyviais teiginiais, kurie nepakankami atsakovės kaltės pagrįsti.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjo tvirtinimu, jis dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų patyrė daug išgyvenimų, dvasinių ir fizinių nepatogumų, jautė stresą, pažeminimą, kankino nemiga. Lietuvos kalėjimų tarnybos Kauno kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2025 m. sausio 23 d. pažymą Nr. RV-19-241 „Dėl psichologinės pagalbos A. S. teikimo“, kurioje nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2024 m. birželio 6 d. iki 2024 m. gruodžio 12 d. pareiškėjas buvo konsultuotas psichologo 8 kartus (t. 1, b. l. 27–28), tačiau pažyma patvirtina tik psichologo konsultavimo faktą. Iš minimos pažymos turtinio matyti, kad pareiškėjas dėl patiriamų emocinių ir dvasinių kančių bei neigiamų išgyvenimų, diskomforto, orumo pažeminimo bei nepatogumų, kuriuos galėjo sukelti nesudarytos tinkamos kalinimo sąlygos dėl netinkamo sanitarinio mazgo atskyrimo, ventiliacijos nebuvimo, per mažo kameros ploto, į įstaigos psichologus nesikreipė (t. 1, b. l. 27–28).

Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Aptarto pagrindu teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Lietuvos kalėjimų tarnybos) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą, todėl nėra pagrindo spręsti dėl pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos dydžio priteisimo.

Atsižvelgus į tai, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo A. S. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Asta Vailionė