Administracinė byla Nr. eI2-13499-764/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02949-2025-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.4; 55.1.3
(S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. rugsėjo 9 d.
Vilnius
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Žulytės-Janulionienės,
dalyvaujant pareiškėjui A. A. P. R., pareiškėjo atstovui advokatui R. S.,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei M. R.,
liudytojai A. S.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. P. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas A. A. P. R. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydamas: 1) pripažinti neteisėtu Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. 25S118875 grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę; 2) pripažinti neteisėtu Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. 25S118875 sprendimą atmesti prašymą 2504-LLG-5653; 3) atlyginti 10 289,38 Eur turtinius nuostolius; 4) atlyginti 5 000 Eur moralinę žalą; 5) atlyginti bylinėjimo išlaidas.
Paaiškina, kad skundžiamu 2025 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. 25S118875 (toliau – Sprendimas Nr. 1) Departamentas nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę – Ekvadorą, t.y. įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į užsienio valstybę iki 2025 m. birželio 20 d. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) 125 str. 1 d. 4 p. ir 127 str. 1, 3 (1) ir 6 d. Pareiškėjas 2025 m. balandžio 24 d. atsakovui pateikė prašymą išduoti leidimą gyventi santuokos su Lietuvos Respublikos piliete pagrindu Nr. 2504-LLG-5653. 2025 m. gegužės 21 d. atsakovas priėmė sprendimą (toliau – Sprendimas Nr. 2) prašymą atmesti, nes pareiškėjas nuo 2025 m. gegužės 2 d. Lietuvoje yra neteisėtai. Sprendimai neteisėti, nepagrįsti ir neproporcingi, pažeidžia Viešojo administravimo įstatyme (toliau – VAĮ) įtvirtintus objektyvumo (veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs), proporcingumo (sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus) principus ir turėtų būti panaikinti.
Teigia, jog Skundžiamu sprendimu Nr. 1 atsakovas nusprendė grąžinti pareiškėją (įpareigoti savanoriškai išvykti) į Ekvadoro Respubliką iki 2025 m. birželio 20 d.. Nurodoma, kad sprendimas priimtas atsižvelgus į UTPĮ 128 str. 1 d. nurodytas aplinkybes, t.y., kad užsienietis turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, jis nuo 2024 m. birželio 28 d. yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, kuri gyvena Lietuvoje. Priimant Sprendimą Nr. 1 nustatyta, kad užsienietis turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje nuo 2023 m. gegužės 26 d. iki 2025 m. gegužės 1 d., nuo 2024 m. rugsėjo 27 d. yra įdarbintas MB (duomenys neskelbtini) bei yra jos narys, tačiau duomenų, kad jam būtų mokamas atlyginimas nėra, todėl galima teigti, kad jis neturi ilgalaikių ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, nenustatyta, kad turėtų kitų reikšmingų ryšių su Lietuvos Respublika, dėl kurių grąžinimas į kilmės užsienio valstybę būtų negalimas, pareiškėjui nėra užkertamas kelias teisėtai sugrįžti į Lietuvą ir pateikti prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvoje ar būnant užsienio valstybėje pateikti prašymą dėl leidimo gyventi per išorės paslaugų teikėją, nenustatyta UTPĮ 130 str. 1 ir 2 d. nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti į užsienio valstybę. Sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas neįvertinus visų reikšmingų individualių aplinkybių. Pareiškėjas į Lietuvą atvyko teisėtai ir Lietuvoje gyvena nuo 2023 m. gegužės 26 d. Pareiškėjas 2023 m. birželio 1 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą. 2024 m. birželio 28 d. pareiškėjas sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete A. S.. 2024 m. rugsėjo 27 d. pareiškėjas įsteigė MB (duomenys neskelbtini) ir yra vienasmenis šios mažosios bendrijos vadovas. Pareiškėjo leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje galiojo iki 2025 m. gegužės 1 d. Pareiškėjas, siekdamas legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, nesuėjus leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo terminui, 2025 m. balandžio 24 d. atsakovui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi – išduoti leidimą gyventi Lietuvoje šeimos pagrindu. Sprendimas grąžinti pareiškėją į Ekvadorą yra nepagrįstas, neproporcingas, priimtas neįvertinus šių aplinkybių. Skundžiamu Sprendimu Nr. 1 konstatuojama, kad pareiškėjas turi šeiminių ryšių Lietuvos Respublikoje, yra vedęs Lietuvos Respublikos pilietę, tačiau ši aplinkybė, paminėta tik formaliai, nebuvo vertinta priimant skundžiamą Sprendimą Nr. 1 Pareiškėjas turi teisinį pagrindą gyventi Lietuvos Respublikoje ir teisėtai joje būdamas siekė jį realizuoti. Sprendimu Nr. 1 iš esmės išskiriama šeima, pažeidžiama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta privataus gyvenimo apsauga. Atsakovas nevertino priimto suvaržymo tikslingumo ir proporcingumo. Sprendimas formalus, tinkamai nemotyvuotas, priimtas pažeidžiant VAĮ nuostatas. Pažymėtina ir tai, kad Pareiškėjas ir jo sutuoktinė planuoja šeimą, lankosi pas gydytojus, privačioje klinikoje „Northway“ 2025 m. gegužės 12 d. porai buvo išduotas siuntimas pagalbinio apvaisinimo procedūrai. Reikalavimas, kad pareiškėjas išvyktų į kilmės valstybę ir tik išvykęs teiktų prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvoje nepagrįstas ir neproporcingas. Pasisakydamas dėl pareiškėjo ekonominių ryšių, atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nuo 2024 m. rugsėjo 27 d. yra įdarbintas MB (duomenys neskelbtini) bei yra jos narys, tačiau duomenų, kad jam būtų mokamas atlyginimas nėra, todėl „galima teigti, kad jis neturi ilgalaikių ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika“. Šie atsakovo argumentai visiškai nepagrįsti, iš esmės pažeidžia bendrą teisės principą impossibilium nulla obligatio est (liet. niekas neįpareigojamas daryti to, kas neįmanoma). Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje vykdo savo verslą, yra MB (duomenys neskelbtini) vadovas ir šios mažosios bendrijos narys. Atsakovo teiginys, kad vien tik aplinkybė, kad pareiškėjas negauna atlyginimo leidžia „teigti, kad jis neturi ilgalaikių ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika“ yra nepagrįstas. Priešingai, pareiškėjas kartu su sutuoktine sąžiningai vykdo savo restoranų verslą, yra MB (duomenys neskelbtini) vienasmenis vadovas, pareiškėją su Lietuvos Respubliką sieja glaudūs ekonominiai, socialiniai ir šeiminiai ryšiai. Pareiškėjo įsteigtos mažosios bendrijos aktyvią veiklą patvirtina ir MB (duomenys neskelbtini) vardu sudaryta patalpų (duomenys neskelbtini) nuomos sutartis, kurioje nurodyta, kad „Nuomininkas įsipareigoja Patalpas naudoti tik šiai veiklai – maisto gamyba, restoranų ir pagaminto valgio teikimo veikla, maitinimo ir gėrimų teikimo veikla“. Patalpos 2024 m. gruodžio 1 d. sudaryta sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjo mažajai bendrijai išnuomotos 2 metų laikotarpiui. Vadovaujantis minėta sutartimi, Nuomotojas turi teisę pareikalauti iš Nuomininko baudos, kurios dydis lygus 3 mėnesių nuomos mokesčiui, bei atlyginti visus Nuomotojo patirtus nuostolius dėl Sutarties nutraukimo prieš terminą. Pareiškėjas MB (duomenys neskelbtini) vardu 2025 m. vasario 20 d. sudarė sutartį su UAB (duomenys neskelbtini), 2025 m. vasario 17 d. – su UAB (duomenys neskelbtini) dėl nuolatinio prekių pristatymo, sutartis galioja vienerius metus. Sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos iš esmės reikštų didžiulius nuostolius pareiškėjo verslui, pareiškėjo ir jo sutuoktinės privačiam gyvenimui atsižvelgiant į vykdomą dirbtinio apvaisinimo procedūrą. Įpareigotas išvykti tam, kad per išorės paslaugų teikėją pareiškėjas iš naujo prašytų išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas patirtų neproporcingus nuostolius dėl verslo sutarčių nevykdymo, nutrūktų pareiškėjo ir jo sutuoktinės, Lietuvos Respublikos pilietės, gydymas klinikoje „Northwya“, būtų išskiriama šeima. Atsakovas šių aplinkybių nevertino. Atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą Nr. 1 apskritai nevertino, kad tamprūs šeiminiai ir socialiniai, ekonominiai ryšiai sieja pareiškėją su Lietuva, neatsižvelgė į šeimos interesus, nevertino ir kitų UTPĮ 128 str. nurodytų aplinkybių, susijusių su 2025 m. balandžio 24 d. pateiktu prašymu Nr. 2504-LLG-5653 išduoti LLG. Pareiškėjas 2024 m. birželio 28 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, vykdo verslą. Pareiškėjui ir jo sutuoktinei išduotas siuntimas pagalbinio apvaisinimo procedūrai. Skundžiamu nutarimu neatsižvelgta ir nevertinta ši aplinkybė. Skundžiamas nutarimas priimtas nesilaikant iš VAĮ kylančios motyvavimo pareigos. Pareiškėjo teisės likti Lietuvos Respublikoje ir pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi apribojimas nėra būtinas demokratinėje visuomenėje, pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 str. įtvirtintą žmogaus teisę į privatų gyvenimą.
Nurodo, kad pareiškėjas 2025 m. balandžio 24 d. atsakovui pateikė prašymą išduoti leidimą gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu, t.y. kai yra šeimos susijungimo atvejis. 2025 m. gegužės 21 d. atsakovas priėmė Sprendimą Nr. 2 šį prašymą atmesti, nes pareiškėjas nuo 2025 m. gegužės 2 d. Lietuvoje yra neteisėtai. Sprendimas nepagrįstas, nemotyvuotas, todėl naikintinas. Pareiškėjas kreipėsi į Departamentą teisėtai būdamas Lietuvos Respublikos teritorijoje 2025 m. balandžio 24 d., prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu (UTPĮ 40 str. 1 d. 3 p.). Atsakovo sprendimas, grindžiamas išimtinai tuo, kad pareiškėjas nuo 2025 m. gegužės 2 d. Lietuvoje yra neteisėtai – nepagrįstas. Atsakovas nevertino pareiškėjo ir jo sutuoktinės priklausomumo ryšio, neatsižvelgė į pareiškėjo teisę gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo tikslu, sprendimą atsisakyti priimti nagrinėti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu priėmė tik formaliai konstatuodamas pareiškėjo neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje faktą. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nėra neteisėtai. Pareiškėjas 2024 m. birželio 28 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete ir turi teisinį pagrindą likti Lietuvos Respublikoje šeimos pagrindu. Pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvoje baigė galioti 2025 m. gegužės 1 d. Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl leidimo gyventi išdavimo tik 2024 m. balandžio 24 d. dėl nepagrįstai užtrukusios paso keitimo procedūros. Atitinkamai pareiškėjas nenorėjo ir nesiekė elgtis neteisėtai, priešingai, dėjo visas pastangas kuo anksčiau gauti naują leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir jo paprašė teisėtai būdamas Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisės aktais. Pareiškėjas 2025 m. kovo 17 d. kreipėsi į kilmės valstybės konsulinę įstaigą pateikti prašymo dėl paso atnaujinimo. Kaip nurodoma įstaigos rašte: „Paprastai paso gamyba trunka nuo 2 iki 4 savaičių. Šiuo atveju, nors naujasis pasas buvo atspausdintas gamybos centre 2025 m. balandžio 15 d., jis pasiekė mūsų Konsulinį skyrių tik 2025 m. balandžio 24 d. (DHL siuntos numeris: (duomenys neskelbtini)). Dokumentas nedelsiant, 2025 m. balandžio 25 d., buvo išsiųstas gavėjui – ponui P. R. per privatų kurjerį (DHL siuntos numeris: (duomenys neskelbtini)) ir buvo pristatytas 2025 m. balandžio 30 d.“. Atsakovo sprendimas nepagrįstas teisės normomis ir objektyviais faktais. Pareiškėjas turi teisę į šeimos susijungimą. Pareiškėjas yra ES piliečio šeimos narys, kuriam taikytina išvestinė teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį.
Pažymi, jog jokių individualių argumentų skundžiamuose administraciniuose sprendimuose nėra nurodoma, sprendimai priimti formaliai, neįvertinus pareiškėjo, Lietuvos Respublikoje sukūrusio šeimą ir verslą, individualių aplinkybių. Priimtais administraciniais teisės aktais sukuriamos teisinės pasekmės pareiškėjui, tačiau neatsižvelgta į konkrečias aplinkybes, užsieniečio individualius interesus, ir nesilaikyta proporcingumo principo. Priimdamas skundžiamus sprendimus Departamentas neįvertino visumos byloje nustatytų aplinkybių, todėl skundžiami sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualiame administraciniame akte nurodyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybės, administracinio sprendimo motyvus. Iš skundžiamų sprendimų turinio negalima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo atliktas kompleksinis visų pareiškėją charakterizuojančių savybių ir individualių aplinkybių vertinimas. Sprendimuose nėra duomenų, ar priimant sprendimus buvo vertinti pareiškėjo šeiminiai ryšiai Lietuvos Respublikoje ir taikomas gydymas, pareiškėjo ekonominiai ir socialiniai ryšiai, susiję su pareiškėjo vadovaujamu restorano verslu MB (duomenys neskelbtini). Ginčijami sprendimai iš esmės buvo priimti remiantis tik vienu nustatytu faktu, o ne aplinkybių visetu, pažeidžiant SESV ir 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narės nuostatas. Todėl skundžiami sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones tinkamai motyvuoti. Sprendimai naikintini kaip neteisėti dėl to, kad juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl priverstinio išvykimo pareiškėjas patyrė šiuos materialinius nuostolius: dėl nutrauktos verslo patalpų nuomos sutarties pareiškėjas prarado 1800 Eur užstatą ir 398,28 Eur prekių kreditą Nuomotojui (pridedamas susitarimas dėl nuomos nutraukimo), taip pat 174,24 Eur už restorano įrangos sandėliavimą (pridedama) viso 2 372,52 Eur; pareiškėjas negavo 1000 Eur pajamų per mėnesį, prašo atlyginti negautas pajamas už 3 mėnesius; priverstinis išvykimas bilietas Vilnius-Pekinas: $771.90 - 668.87 Eur, gyvenimas viešbutyje Pekine 2,787.54 Eur, Bilietas Dubajus-Vilnius $1,166.10 - 1010.45 Eur, viso 4 466,86 Eur; nutrauktas vaisingumo gydymas dirbtiniu apvaisinimo tikslu klinikoje Northway viso 450 Eur. Pareiškėjas skunde taip pat reikalauja neturtinės žalos atlyginimo – priteisti 5000 eurų neturtinės žalos atlyginimą. Nurodo, kad egzistuoja akivaizdus priežastinis ryšys tarp valstybės institucijų ir teismo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjų patirtos turtinės ir neturtinės žalos. Nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, turtiniai nuostoliai, neturtinė žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir pareiškėjų patirtos žalos.
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, jog su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad pareiškėjas gyveno Lietuvoje turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760252871, galiojusį nuo 2023 m. gegužės 26 d. iki 2025 m. gegužės 1 d., išduotą vadovaujantis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 51 punkto nuostata (startuolis). Iki leidimo laikinai gyventi Nr. 760252871 galiojimo pabaigos pareiškėjas jokio kito dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi Lietuvoje, neįgijo ir savo buvimo šalyje neįteisino (į Departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo nesikreipė) bei iš šalies neišvyko, todėl pažeidė UTPĮ 124 straipsnio 1 dalies nuostatą, kuri įpareigoja užsienietį išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos, ir vadovaujantis to paties įstatymo 39 straipsnio 2 punkto nuostata, kuri nurodo, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, buvo pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas nuo 2025 m. gegužės 2 d. Lietuvoje yra neteisėtai. Ginčijami sprendimai grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę bei atsisakyti priimti jo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo buvo priimti atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas Lietuvoje yra neteisėtai. Departamentas ginčijamus sprendimus priėmė nustatęs, kad pareiškėjas Lietuvoje yra neteisėtai.
Teigia, jog anot pareiškėjo, ginčijamais sprendimais konstatuojama, kad jis turi šeiminių ryšių Lietuvos Respublikoje, yra vedęs Lietuvos Respublikos pilietę, tačiau ši aplinkybė, paminėta tik formaliai, nebuvo įvertinta priimant ginčijamus sprendimus. Pareiškėjas nurodo, kad 2024 m. birželio 28 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete ir turi teisinį pagrindą gyventi Lietuvos Respublikoje ir teisėtai joje būdamas siekė jį realizuoti. Be to, Departamentas apskritai nevertino, kad tamprūs šeiminiai ir socialiniai ryšiai sieja pareiškėją su Lietuva. Neatsižvelgė į šeimos interesus, nevertino UTPĮ 128 straipsnyje nurodytų aplinkybių. Visų pirma, ginčijami sprendimai priimti teisėtai ir pagrįstai nustačius, kad pareiškėjas yra neteisėtai Lietuvos Respublikoje. Antra, priešingai nei skunde nurodo pareiškėjas, Departamentui buvo žinoma pareiškėjo situacija, jo socialiniai, ekonominiai ar šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublika ir visa tai buvo įvertinta priimant ginčijamą sprendimą. Tačiau būtent UTPĮ nustato užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje sąlygas. Remiantis UTPĮ, teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtina užsieniečio turimas leidimas gyventi arba viza, o šiuo atveju pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl naujo leidimo gyventi išdavimo, neturėjo nei galiojančio leidimo gyventi, nei vizos. Kartu pažymėtina, kad nei Įstatyme, nei jokiame kitame teisės akte nėra nurodyta, kad santuokos įrašas ar jos sudarymas automatiškai reiškia, jog asmuo yra teisėtai Lietuvos Respublikoje. Tokios teisės akto nuostatos skunde nenurodė ir pats pareiškėjas, o pareiškėjo nurodoma situacija dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 20 straipsnio nėra tapati pareiškėjo situacijai. Nei SESV nei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikoje nėra nurodyta, kad santuokos faktas reiškia teisėtą gyvenimą, santuokos faktas reiškia, jog asmuo turi teisę gauti, kaip pavyzdžiui, leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo pagrindu, bet tai jokiu būdu savaime nereiškia, kad toks leidimas turi būti išduotas automatiškai, asmuo visų pirma turi atitikti teisės aktų reikalavimus. Be to, pasisakant dėl pareiškėjo akcentuojamų ryšių su Lietuvos Respublika, visų pirma,reikėtų atkreipti dėmesį į ESTT praktiką. ESTT sujungtose byloje Nr. C 420/22 ir C 528/22, Teismas nurodė, jog pagal SESV nuostatas, susijusias su Sąjungos pilietybe, nesuteikiama jokios savarankiškos teisės trečiųjų šalių piliečiams. Teisės, kurios gali būti suteikiamos tokiems piliečiams, yra ne savarankiškos minėtų piliečių teisės, bet išvestinės iš teisių, kuriomis naudojasi Sąjungos pilietis. Šių išvestinių teisių tikslas ir pateisinimas grindžiamas išvada, kad atsisakius jas pripažinti gali būti pažeista, be kita ko, Sąjungos piliečio teisė laisvai judėti Sąjungos teritorijoje (2022-09-07 Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Teisės gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį pobūdis), C 624/20, EU:C:2022:639, 51 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Antra, atkreiptinas dėmesys į tai, kad UTPĮ 101 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečio šeimos nariai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, turi teisę gauti Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelę, kai atvyksta gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu, pasinaudojusiu laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, ar pas jį. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjo sutuoktinė yra pasinaudojusi laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, todėl pareiškėjas nėra laikytinas Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariu. Trečia, iš aukščiau minėtų Teismo išaiškinimų darytina išvada, kad draudimas įteisinti savo buvimą trečiosios šalies piliečiui gali būti neproporcingas tik tuo atveju, jeigu tokiu sprendimu būtų pažeista Sąjungos piliečio teisė laisvai judėti ir jis būtų priverstas dėl priklausomumo ryšio išvykti iš visos Sąjungos teritorijos. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjo sutuoktinė yra pasinaudojusi laisvo judėjimo teise ar tokia teise planuoja naudotis, o dėl Departamento sprendimų jo sutuoktinei būtų apribota teisė laisvai judėti ar ji būtų priversti išvykti iš visos Sąjungos teritorijos. Dar daugiau, Departamento vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų arįtikinamų argumentų, kad tarp jo ir jo sutuoktinės egzistuoja toks priklausomumo santykis, dėl kurio ji būtų priversta lydėti aptariamą trečiosios šalies pilietį ir išvykti iš visos Sąjungos teritorijos (šiuo klausimu žr. 2023-04-27 Sprendimo M. D. (Draudimas atvykti į Vengriją), C 528/21, EU:C:2023:341, 59 punktas ir 2023-06-22 Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Nepilnamečio Nyderlandų piliečio motina tailandietė), C 459/20, EU:C:2023:499, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
Paaiškina, kad ginčijamame sprendime dėl grąžinimo taip pat nurodoma, kad sprendimas priimtas atsižvelgus į UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, todėl pareiškėjo teiginiai, kad Departamentas nevertino kitų UTPĮ 128 straipsnyje nurodytų aplinkybių, atmestini kaip nepagrįsti. Galiausiai pažymime, kad Departamentas neginčija pareiškėjo santuokos sudarymo fakto ir galimybės teikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo šeimos susijungimo pagrindu, tačiau prašymas išduoti leidimą gyventi turi būti teikiamas esant Lietuvos Respublikoje teisėtai. Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas 2025 m. gegužės 21 d. įvykdė jam priimtą grąžinimo sprendimą – išvyko iš Lietuvos Respublikos ir Šengeno erdvės. Įvykdžius sprendimą ir nebesant Lietuvos Respublikoje neteisėtai, pareiškėjas gali teikti naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir, įvertinus pareiškėjo pateiktus duomenis, atitinkamai bus priimtas sprendimas. Pasisakydami dėl pareiškėjo teiginių, jog sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos iš esmės reikštų didžiulius nuostolius jo verslui, jo ir sutuoktinės privačiam gyvenimui, visų pirma atkreipiame dėmesį, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo priimtas sprendimas dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, buvo priimtas sprendimas jį grąžinti, o šie sprendimai nėra tapatūs. Visų antra, pareiškėjas jau įvykdė jam priimtą grąžinimo sprendimą – 2025 m. gegužės 21 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos ir Šengeno erdvės, todėl pareiškėjo teiginiai nebėra reikšmingi – priimtas sprendimas jau yra įvykdytas.
Nurodo, jog galiausiai, pasisakydami dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių – jog jis kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo tik 2025 m. balandžio 24 d. dėl nepagrįstai užtrukusios paso keitimo procedūros, visų pirma akcentuojame, kad prašymas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo laikomas paduotu, kai užsienietis fiziškai atvyksta į Departamentą ir pateikia visų dokumentų originalus. Pareiškėjas į Departamentą atvyko tik 2025 m. gegužės 21 d. Antra, pareiškėjo nurodomos aplinkybės nepaaiškina, kodėl dėl paso keitimo jis nesikreipė anksčiau ar iš anksto nerezervavo vizito Departamente, ypač atsižvelgiant į susidariusią situaciją, jog jo tuo metu turimas leidimas laikinai gyventi galiojo iki 2025 m. gegužės 1 d., ir tai jam buvo žinoma. Pareiškėjui taip pat turėjo būti žinoma, kad jo asmens dokumentas, išduotas kilmės valstybės, galioja iki 2025 m. rugpjūčio 1 d.. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, būtent pats pareiškėjas turėjo laiku atlikti veiksmus reikiamiems dokumentams gauti, tačiau tuo nepasirūpino ir laiku neatliko, į kilmės valstybės konsulinę įstaigą, kaip pats ir nurodo, kreipėsi tik 2025 m. kovo 17 d.. Jokių konkrečių objektyvių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas negalėjo anksčiau kreiptis į savo kilmės valstybės konsulinę įstaigą asmens dokumento išdavimui pareiškėjas nepateikė nei Departamentui, nei teismui kartu su skundu. Pažymėtina, jog būtent užsieniečiams tenka pareiga pateikti visus reikiamus dokumentus kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi ar kito dokumento išdavimo.
Teigia, kad skunde taip pat nurodoma, kad priimdamas skundžiamą sprendimą Departamentas neįvertino visumos byloje nustatytų aplinkybių, todėl skundžiami sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualiame administraciniame akte nurodyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybės, administracinio sprendimo motyvus. Departamentas mano, kad išsamiai išdėstė su ginčijamo sprendimo dėl pareiškėjo grąžinimo priėmimu susijusias faktines aplinkybes, jas susiejo su teisės normomis ir pagrindė ginčijamo sprendimo motyvus. Taip pat pažymi, kad ginčijamas sprendimas atitinka visus administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus. Vadovaujantis VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi, administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; administracinio sprendimo data; administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką. Ginčijamame sprendime yra visos šios dalys, todėl pareiškėjo teiginys apie ginčijamo sprendimo neatitikimą atmestinas kaip nepagrįstas.
Pažymi, jog Departamentas priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame sprendime dėl pareiškėjo grąžinimo motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis, o pareiškėjo atžvilgiu priimtas sprendimas dėl grąžinimo jau yra įvykdytas.
konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Departamento sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad skundžiamu 2025 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. 25S118875 Departamentas nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę – Ekvadorą, t.y. įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į užsienio valstybę iki 2025 m. birželio 20 d. Sprendimas priimtas vadovaujantis UTPĮ 125 str. 1 d. 4 p. ir 127 str. 1, 3 (1) ir 6 d.
Pareiškėjas 2025 m. balandžio 24 d. atsakovui pateikė prašymą išduoti leidimą gyventi santuokos su Lietuvos Respublikos piliete pagrindu Nr. 2504-LLG-5653.
2025 m. gegužės 21 d. atsakovas priėmė sprendimą prašymą atmesti, nes pareiškėjas nuo 2025 m. gegužės 2 d. Lietuvoje yra neteisėtai.
Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtais sprendimais, kreipėsi į teismą, prašydamas juos panaikinti.
UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui.
UTPĮ 127 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos.
UTPĮ 127 straipsnio 31 dalyje nurodoma, jeigu yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos jam gali būti nustatytas trumpesnis negu 7 dienų terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba terminas savanoriškai išvykti nesuteikiamas.
UTPĮ 127 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar jo vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priima ir jo įvykdymą kontroliuoja institucija, nustačiusi užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę pagrindą, –Departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog 2024 m. birželio 28 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete ir turi teisinį pagrindą gyventi Lietuvos Respublikoje ir teisėtai joje būdamas siekė jį realizuoti. Departamentas apskritai nevertino, kad tamprūs šeiminiai ir socialiniai ryšiai sieja pareiškėją su Lietuva. Neatsižvelgė į šeimos interesus, nevertino UTPĮ 128 straipsnyje nurodytų aplinkybių.
Teisėjų kolegija nesutinka su šiais pareiškėjo teiginiais, kadangi Departamentui buvo žinoma pareiškėjo situacija, jo socialiniai, ekonominiai ar šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublika ir visa tai buvo įvertinta priimant ginčijamą sprendimą. Nei UTPĮ, nei jokiame kitame teisės akte nėra nurodyta, kad santuokos įrašas ar jos sudarymas automatiškai reiškia, jog asmuo yra teisėtai Lietuvos Respublikoje. Tokios teisės akto nuostatos skunde nenurodė ir pats pareiškėjas, o pareiškėjo nurodoma situacija dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 20 straipsnio nėra tapati pareiškėjo situacijai. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjo sutuoktinė yra pasinaudojusi laisvo judėjimo teise ar tokia teise planuoja naudotis, o dėl Departamento sprendimų jo sutuoktinei būtų apribota teisė laisvai judėti ar ji būtų priversti išvykti iš visos Sąjungos teritorijos. Departamento vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ar įtikinamų argumentų, kad tarp jo ir jo sutuoktinės egzistuoja toks priklausomumo santykis, dėl kurio ji būtų priversta lydėti aptariamą trečiosios šalies pilietį ir išvykti iš visos Sąjungos teritorijos (šiuo klausimu žr. 2023-04-27 Sprendimo M. D. (Draudimas atvykti į Vengriją), C 528/21, EU:C:2023:341, 59 punktas ir 2023-06-22 Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Nepilnamečio Nyderlandų piliečio motina tailandietė), C 459/20, EU:C:2023:499, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Ginčijamame sprendime dėl grąžinimo taip pat nurodoma, kad sprendimas priimtas atsižvelgus į UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, todėl pareiškėjo teiginiai, kad Departamentas nevertino kitų UTPĮ 128 straipsnyje nurodytų aplinkybių, atmestini kaip nepagrįsti. Departamentas neginčija pareiškėjo santuokos sudarymo fakto ir galimybės teikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo šeimos susijungimo pagrindu, tačiau prašymas išduoti leidimą gyventi turi būti teikiamas esant Lietuvos Respublikoje teisėtai. Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas 2025 m. gegužės 21 d. įvykdė jam priimtą grąžinimo sprendimą – išvyko iš Lietuvos Respublikos ir Šengeno erdvės. Įvykdžius sprendimą ir nebesant Lietuvos Respublikoje neteisėtai, pareiškėjas gali teikti naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir, įvertinus pareiškėjo pateiktus duomenis, atitinkamai bus priimtas sprendimas.
Pareiškėjas teigia, kad Sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos iš esmės reikštų didžiulius nuostolius pareiškėjo verslui, pareiškėjo ir jo sutuoktinės privačiam gyvenimui atsižvelgiant į vykdomą dirbtinio apvaisinimo procedūrą. Įpareigotas išvykti tam, kad per išorės paslaugų teikėją pareiškėjas iš naujo prašytų išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas patirtų neproporcingus nuostolius dėl verslo sutarčių nevykdymo, nutrūktų pareiškėjo ir jo sutuoktinės, Lietuvos Respublikos pilietės, gydymas klinikoje „Northwya“, būtų išskiriama šeima.
Teismas atmeta šiuos pareiškėjo teiginius, kadangi pareiškėjo atžvilgiu nebuvo priimtas sprendimas dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, buvo priimtas sprendimas jį grąžinti. Visų antra, pareiškėjas jau įvykdė jam priimtą grąžinimo sprendimą – 2025 m. gegužės 21 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos ir Šengeno erdvės, todėl pareiškėjo teiginiai nebėra reikšmingi – priimtas sprendimas jau yra įvykdytas.
Pareiškėjas skunde pažymi, jog kreipėsi į Departamentą teisėtai būdamas Lietuvos Respublikos teritorijoje 2025 m. balandžio 24 d., prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu (UTPĮ 40 str. 1 d. 3 p.). Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nėra neteisėtai. Pareiškėjas 2024 m. birželio 28 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete ir turi teisinį pagrindą likti Lietuvos Respublikoje šeimos pagrindu. Pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvoje baigė galioti 2025 m. gegužės 1 d. Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl leidimo gyventi išdavimo tik 2024 m. balandžio 24 d. dėl nepagrįstai užtrukusios paso keitimo procedūros. Atitinkamai pareiškėjas nenorėjo ir nesiekė elgtis neteisėtai, priešingai, dėjo visas pastangas kuo anksčiau gauti naują leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir jo paprašė teisėtai būdamas Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisės aktais. Pareiškėjas 2025 m. kovo 17 d. kreipėsi į kilmės valstybės konsulinę įstaigą pateikti prašymo dėl paso atnaujinimo. Kaip nurodoma įstaigos rašte: „Paprastai paso gamyba trunka nuo 2 iki 4 savaičių. Šiuo atveju, nors naujasis pasas buvo atspausdintas gamybos centre 2025 m. balandžio 15 d., jis pasiekė mūsų Konsulinį skyrių tik 2025 m. balandžio 24 d. (DHL siuntos numeris: (duomenys neskelbtini)). Dokumentas nedelsiant, 2025 m. balandžio 25 d., buvo išsiųstas gavėjui – ponui P. R. per privatų kurjerį (DHL siuntos numeris: (duomenys neskelbtini)) ir buvo pristatytas 2025 m. balandžio 30 d.“. Atsakovo sprendimas nepagrįstas teisės normomis ir objektyviais faktais. Pareiškėjas turi teisę į šeimos susijungimą. Pareiškėjas yra ES piliečio šeimos narys, kuriam taikytina išvestinė teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį.
Byloje nustatytų aplinkybių visumoje, pažymėtina, kad prašymas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo laikomas paduotu, kai užsienietis fiziškai atvyksta į Departamentą ir pateikia visų dokumentų originalus. Pareiškėjas į Departamentą atvyko tik 2025 m. gegužės 21 d. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės nepaaiškina, kodėl dėl paso keitimo jis nesikreipė anksčiau ar iš anksto nerezervavo vizito Departamente, ypač atsižvelgiant į susidariusią situaciją, jog jo tuo metu turimas leidimas laikinai gyventi galiojo iki 2025 m. gegužės 1 d., ir tai jam buvo žinoma. Pareiškėjui taip pat turėjo būti žinoma, kad jo asmens dokumentas, išduotas kilmės valstybės, galioja iki 2025 m. rugpjūčio 1 d. Pats pareiškėjas turėjo laiku atlikti veiksmus reikiamiems dokumentams gauti, tačiau tuo nepasirūpino ir laiku neatliko, į kilmės valstybės konsulinę įstaigą, kaip pats ir nurodo, kreipėsi tik 2025 m. kovo 17 d.. Jokių konkrečių objektyvių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas negalėjo anksčiau kreiptis į savo kilmės valstybės konsulinę įstaigą asmens dokumento išdavimui pareiškėjas nepateikė nei Departamentui, nei teismui kartu su skundu. Pažymėtina, jog būtent užsieniečiams tenka pareiga pateikti visus reikiamus dokumentus kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi ar kito dokumento išdavimo.
Pareiškėjas nurodo, jog skundžiami sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones tinkamai motyvuoti. Sprendimai naikintini kaip neteisėti dėl to, kad juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, Departamentas išsamiai išdėstė su ginčijamo sprendimo dėl pareiškėjo grąžinimo priėmimu susijusias faktines aplinkybes, jas susiejo su teisės normomis ir pagrindė ginčijamo sprendimo motyvus. Apibendrinus darytina išvada, kad ginčijami sprendimai pagrįsti objektyviais duomenimis, Departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamuose sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jo susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijami sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Departamentas priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamuose sprendimuose motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.
Pareiškėjas patikslintame skunde nurodo, kad teismui atsisakius tenkinti jo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas turėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos ir patyrė materialinių nuostolių ir neturtinę žalą.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.).
CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.).
Vadovaujantis CK 6.249 straipsniu žala apima negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.
Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nustatant priežastinį ryšį, sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo.
Pažymėtina, kad pareigą pagrįsti savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenka tokio atlyginimo prašančiam asmeniui, t. y. pareiškėjui. Tačiau pareiškėjas savo patikslintame skunde nurodytų aplinkybių nepagrindė: pareiškėjas nedetalizavo, nei kokia neturtinė žala jam buvo tariamai padaryta, nenurodė priežastinio ryšio tarp jam tariamai padarytos neturtinės žalos ir neteisėtų veiksmų, nepateikė savo paskaičiavimus pagrindžiančių dokumentų ar duomenų. Teismo vertinimu, Departamentas nepriėmė sprendimo išsiųsti pareiškėją, todėl pareiškėjas nebuvo priverstinai išsiųstas, pažymėtina, kad pats pareiškėjas apklausoje nurodė sutinkantis grįžti į kilmės valstybę, Ekvadorą, todėl teismui kartu su patikslintu skundu pateikti patvirtinimai dėl kelionės ir gyvenimo viešbutyje Pekine bei skrydžio iš Dubajaus nėra susiję su ginčijamais sprendimais. Pareiga išvykti pareiškėjui atsirado pasibaigus jo turimo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui (pareiškėjo leidimas laikinai gyventi galiojo iki 2025-05-01), o ne dėl priimtų Departamento sprendimų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, kad, remiantis pareiškėjo žodžiais, jis patyrė išgyvenimus dėl sužlugdyto verslo, kilusių finansinių problemų, santykių su sutuoktine apribojimo, nutraukto vaisingumo gydymo, nesaugumo jausmo, baimės dėl galimybės toliau gyventi Lietuvoje, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad dėl Departamento veiksmų ar tariamo neveikimo pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Netenkinus reikalavimų panaikinti skundžiamus sprendimus, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio reikalavimo, kuriuo pareiškėjas prašo įpareigoti Departamentą išnagrinėti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2504-LLG-5653.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teisėjų kolegija jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Skundą atmetus, nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti bylinėjimosi išlaidų.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo A. A. P. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.
Teisėjos Gitana Butrimaitė
Egidija Puzinskaitė
Eglė Žulytė-Janulionienė
