Administracinė byla Nr. eI2-13886-428/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03151-2025-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.2; 8.7; 55.1.1
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. rugsėjo 9 d.
Kaunas
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės ir Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal nepilnamečio pareiškėjo D. L. (D. L.), atstovaujamo įstatyminės atstovės K. L., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Pareiškėjas D. L., atstovaujamas įstatyminės atstovės K. L., kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 25S120905 bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pratęsimo.
Skunde nurodė, kad 2025 m. balandžio 24 d. pateikė dokumentus dėl nuolatinio leidimo gyventi Lietuvoje pratęsimo, tačiau Migracijos departamentas priėmė neigiamą sprendimą, motyvuodamas tuo, kad jis nebuvo Lietuvoje ar Europos Sąjungos teritorijoje laikotarpiu nuo 2021 m. spalio 29 d. iki 2023 m. birželio 16 d. Pareiškėjas paaiškino, kad tuo metu jo šeima gyveno Šri Lankoje, kadangi jaunesniajam broliui buvo įtariamas autizmas, todėl jie išvyko į užsienį, kad brolis galėtų gauti terapiją pagal sensorinės integracijos metodą. Gydymas turėjo trukti 4–5 mėnesius, tačiau 2022 m. vasario 24 d. prasidėjus karui Ukrainoje planuotas grįžimas į Lietuvą 2022 m. kovo 20 d. neįvyko dėl grėsmės saugumui, branduolinės atakos baimės bei sudėtingos kelionės su mažu ir dažnai sergančiu vaiku (10–15 valandų kelionė su 2–3 persėdimais). Grįžimą apsunkino ir finansiniai sunkumai – šeima neturėjo galimybės įsigyti bilietų patogiu ir saugiu maršrutu penkiems asmenims. Užsienyje šeima naudojosi motinos ir anytos finansine pagalba, o vizą Šri Lankoje pratęsė tiek, kiek buvo įmanoma. Nurodo, jog pareiškėjo mama laikotarpiu nuo 2022 m. gruodžio mėn. iki 2023 m. sausio mėn. su sūnumis buvo Indijoje dokumentų tvarkymo tikslais, taip pat pažymėjo, kad pats pareiškėjas D. L. yra neįgalus ir nuolat gyvena kartu su mama, todėl negali gyventi atskirai nuo tėvų, kadangi yra nepilnametis ir jam būtinas nuolatinis leidimas gyventi Lietuvoje. Taip pat nurodyta, kad nors D. L. yra Rusijos Federacijos pilietis, šeima jau pradėjo procedūrą atsisakyti šios pilietybės ir planuoja jam gauti Lietuvos pilietybę.
Atsakovas Migracijos departamentas teismui pateikė atsiliepimą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas neneigia, jog jis nebuvo Lietuvoje ilgiau nei 12 mėn., tačiau nei jo paaiškinimai, nei pateikti dokumentai nepatvirtina objektyvių priežasčių, kurios leistų pagrįsti tokį nebuvimą. Skunde nurodytos aplinkybės – karas Ukrainoje, saugumo grėsmė, branduolinės atakos baimė ar kelionės sudėtingumas – nelaikytinos objektyviomis priežastimis negrįžti į Lietuvą. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad D. L. yra būtinas nuolatinis leidimas gyventi Lietuvoje, kadangi jis mokosi Rusijos Federacijoje nuotoliniu būdu, o reikalingas medicinines paslaugas gauna Šri Lankoje, taigi jo situacija iš esmės nepasikeitė. Atsakovas pabrėžė, kad ginčijamas sprendimas neužkerta kelio ateityje kreiptis dėl leidimo gyventi kitais teisės aktuose numatytais pagrindais. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, motyvai išdėstyti aiškiai ir pakankamai, o pats sprendimas atitinka teisės aktų ir teismų praktikos reikalavimus, yra teisėtas, pagrįstas bei proporcingas.
k o n s t a t u o j a :
Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 25S120905, kuriuo nutrauktas pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjui 2020 m. rugpjūčio 4 d. buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Nr. LT7528008, tuo pagrindu, jog jis yra nepilnametis užsienietis, gimęs ne Lietuvos Respublikoje, ir jo tėvai arba vienas iš jų yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvos Respublikoje, arba turi leidimą nuolat gyventi. Minėtas leidimas nuolat gyventi galiojo iki 2025 m. rugpjūčio 4 d.
Pareiškėjo tėvas I. L. (I. L.) 2025 m. balandžio 24 d. pateikė prašymą Nr. 2504-LNGK-0021 pakeisti pareiškėjo (nepilnamečio) leidimą nuolat gyventi, kadangi baigiasi leidimo nuolat gyventi galiojimas.
Nagrinėjant pareiškėjo tėvo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo, buvo nustatyta kad pareiškėjas gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. I. L. paaiškinime nurodė, kad pareiškėjas „Iš Lietuvos išvyko į Rusiją 2021 m. spalio 29 d. Iš Rusijos į Šri Lanką išskrido 2021 m. lapkričio 6 d. Iš Šri Lankos į Indiją išskrido 2022 m. gruodžio 3 d. Iš Indijos į Šri Lanką skrido 2023 m. sausio 14 d. Iš Šri Lankos į Lenkiją išskrido 2023 m. birželio 16 d. Lenkijos oro uoste antspaudas nebuvo pastatytas, nes ant rankų buvo lietuviškas pažymėjimas“. Taip pat nurodė, kad „L. D. į Lietuvą ir Europos Sąjungos šalis negrįžo nuo 2021 m. spalio 29 d. iki 2023 m. rugsėjo 26 d. Nuotolinis mokymas vyksta Rusijos mokykloje, kuri yra Sankt Peterburge“.
Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, 2025 m. gegužės 23 d. priėmė sprendimą Nr. 25S120905, kuriuo nutraukė prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą, t. y. atsisakė pakeisti leidimą nuolat gyventi, nes pareiškėjas gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento 2025 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 25S120905, kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2025 m. sausio 1 d.), Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Tvarkos aprašas).
UTPĮ 53 straipsnis numato leidimo nuolat gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus. Šio straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečio prašymu gali būti pakeistas, jeigu pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas. Pagal UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės arba užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas šio UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 81 ar 82 punkte nustatytu pagrindu, gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės.
Pagal UTPĮ 2 straipsnio 15 dalį leidimas nuolat gyventi – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Tai reiškia, kad užsienietis Lietuvos Respublikoje turėtų gyventi nuolat. UTPĮ nenustato išimčių, kurioms esant, užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog UTPĮ nenustatyta išimčių, kuomet užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas, šis laikotarpis gali būti tik pratęsiamas iki 24 mėnesių užsieniečiams, įgijusiems leidimą nuolat gyventi UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 81 punkte nustatytu pagrindu, jeigu jie įrodo, kad yra išvykę į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA3289-520/2021; 2020 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS00MjM5LTQzOC8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-4239-438/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-4239-438/2020">A-4239-438/2020</a>). Kartu pažymėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014).
UTPĮ 55 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą nuolat gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas. Tvarkos aprašo 90 punktas numato, kad pateikto prašymo pakeisti leidimą nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu prašymo nagrinėjimo laikotarpiu priimamas sprendimas panaikinti leidimą nuolat gyventi, kurį prašoma pakeisti. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. birželio 12 d. sprendimas byloje Bajsultanov prieš Austriją). Valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje.
Remiantis byloje esančiais Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, nustatyta, jog pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos išvyko 2021 m. spalio 29 d., o atgal parvyko ne anksčiau kaip 2023 m. rugsėjo 26 d. Nurodytos aplinkybės pagrindžia, jog minėtu laikotarpiu, t. y., daugiau nei 12 mėnesių, pareiškėjas buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos ir gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje. Šis faktas yra UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas pagrindas, kuriuo remiantis panaikinamas leidimas nuolat gyventi. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas šią normą, siekia užtikrinti, kad leidimo nuolat gyventi instituto turinys atitiktų jo paskirtį – tai yra, kad asmuo, turintis šį statusą, iš tiesų nuolat gyventų Lietuvos Respublikoje arba bent jau Europos Sąjungos valstybėje narėje, o ne už jos ribų. Toks reguliavimas susijęs su pačios leidimo nuolat gyventi teisinės prigimties apsauga, kadangi nuolatinio gyventojo statusas suponuoja faktinį ir nuolatinį buvimą šalyje, leidžiančią asmeniui turėti glaudžius socialinius, ekonominius bei šeiminius ryšius su Lietuvos Respublika.
Kaip jau minėta, pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos teritorijos išvyko 2021 m. spalio 29 d., o į Europos Sąjungos teritoriją grįžo tik 2023 m. birželio 16 d., į Lietuvos Respubliką – 2023 m. rugsėjo 26 d. Tokiu būdu yra daroma pagrįsta išvada, kad pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teritorijos buvo išvykęs ilgesniam nei 12 mėnesių iš eilės laikotarpiui. Šios aplinkybės pareiškėjas skunde neneigė. Taigi akivaizdu, jog esminis UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas pagrindas konstatuoti leidimo nuolat gyventi panaikinimo sąlygą šiuo atveju egzistuoja. Teismas pažymi, jog šiuo atveju nėra reikšminga, kokios priežastys lėmė pareiškėjo buvimą už Europos Sąjungos ribų ilgiau nei 12 mėnesių. UTPĮ nenumato jokių išimčių, kurios sudarytų galimybę užsieniečiui išlaikyti leidimo nuolat gyventi statusą tuo atveju, jeigu jis nepertraukiamai ilgiau nei vienerius metus gyvena už Europos Sąjungos teritorijos ribų. Įstatyme įtvirtintas aiškus, objektyvus ir griežtas kriterijus – 12 mėnesių nepertraukiamo buvimo už Europos Sąjungos ribų. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, toks teisinis reguliavimas reiškia, kad institucijos neturi diskrecijos spręsti kitaip nei numato įstatymas – t. y. nustatę faktą, kad užsienietis išvyko ilgiau nei vieneriems metams, jos privalo konstatuoti leidimo panaikinimo pagrindą. Šiuo atveju nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo buvimu už Europos Sąjungos teritorijos ribų ilgesnį nei įstatyme nustatytą terminą, todėl Migracijos departamentas, nustatęs šias aplinkybes, pagrįstai taikė UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Tai reiškia, jog pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimas pagrįstai buvo nutrauktas, nes leidimas, kurį buvo prašoma pakeisti, pagal įstatymą turėjo būti panaikintas.
Skunde teigiama, kad šeimos išvykimą iš Lietuvos ir užsitęsusį nebuvimą lėmė pareiškėjo brolio M. L. sveikatos būklė, dėl kurios buvo išvykta į Šri Lanką gydymui pagal sensorinės integracijos metodą. Vėliau, jau vykstant karui Ukrainoje, šeimos grįžimą esą apsunkino branduolinės atakos baimė, sudėtingos kelionės sąlygos su mažais vaikais bei finansiniai sunkumai. Tačiau, teismo vertinimu, šie argumentai negali būti pripažinti objektyviomis priežastimis, kurios eliminuotų įstatymo taikymą. Pažymėtina, jog pareiškėjas nepateikė jokių oficialių medicininių dokumentų ar kitų patikimų įrodymų, kad jo brolio gydymui buvo būtina išvykti būtent į Šri Lanką ir kad tokia terapija negalėjo būti užtikrinta Lietuvoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Pateiktos bendro pobūdžio nuorodos į terapijos poreikį nesudaro pagrindo laikyti išvykimą neišvengiamu, o ilgalaikį nebuvimą – pateisinamu. Be to, skunde nurodyta karo Ukrainoje grėsmė bei branduolinės atakos baimė vertintina kaip subjektyvūs asmens išgyvenimai, kadangi Lietuvos Respublikos institucijos nebuvo priėmusios sprendimų ar rekomendacijų dėl privalomojo Lietuvos piliečių ar užsieniečių evakavimosi iš šalies, o kelionės į Lietuvą ar kitas Europos Sąjungos šalis nebuvo uždraustos ar objektyviai neįmanomos. Vien tik bendro pobūdžio nuogąstavimai dėl geopolitinės situacijos negali būti laikomi objektyviu pagrindu viršyti įstatyme nustatytą 12 mėnesių terminą. Skunde nurodyti finansiniai sunkumai taip pat nelaikytini objektyvia kliūtimi, nes nei Lietuvos Respublikos įstatymai, nei Europos Sąjungos teisės aktai nenumato, kad asmens finansinė padėtis gali eliminuoti pareigą laikytis nuolatinio gyvenimo Lietuvoje sąlygų. Priešingai, asmuo, siekiantis išlaikyti nuolatinio gyventojo statusą, turi užtikrinti realų gyvenimą Lietuvos Respublikoje, o tai savaime suponuoja tam tikrą finansinį pasirengimą. Nors skunde teigiama, kad grįžimą sunkino ilga kelionė su mažais vaikais bei dažnas jų sirgimas, tačiau tokios aplinkybės laikytinos įprastiniais šeimos gyvenimo sunkumais, kurie negali būti prilyginti objektyvioms, nuo pareiškėjo valios nepriklausančioms aplinkybėms. Be to, byloje nėra pateikta jokių patvirtinančių dokumentų (pvz., medicininių išrašų, kelionės bilietų, oficialių institucijų rekomendacijų ar draudimų), kurie pagrįstų skundo teiginius apie kelionės neįmanomumą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo nurodyti argumentai – karas Ukrainoje, kelionės sudėtingumas, finansiniai sunkumai ir vaikų sveikatos problemos – yra labiau subjektyvaus pobūdžio pasvarstymai, nei objektyvios priežastys, patvirtintos įrodymais. Taigi, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo nebuvimas Lietuvoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau kaip 12 mėnesių iš eilės buvo pateisinamas.
Teismas pažymi, kad nuolatinis leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje yra suteikiamas užsieniečiui tam, kad jis galėtų realiai ir nuolat gyventi šalies teritorijoje, integruotis į visuomenę, naudotis čia suteikiamomis socialinėmis, švietimo, sveikatos priežiūros bei kitomis paslaugomis. Tokios teisės suteikimas suponuoja pareigą faktiškai gyventi Lietuvoje, o ne tik turėti leidimą kaip formalų dokumentą, kuris faktiškai nėra naudojamas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, kad jam yra būtina išsaugoti nuolatinio gyventojo statusą Lietuvoje, tačiau byloje esantys duomenys rodo, kad pareiškėjas realiai gyvena užsienyje, o jo ryšiai su Lietuva yra minimalūs ir nesusiję su nuolatiniu gyvenimu šalyje. Remiantis byloje surinktais duomenimis, matyti, kad D. L. jau kelerius metus mokosi nuotoliniu būdu Rusijos Federacijoje, t. y. Sankt Peterburge veikiančioje mokykloje. Tai patvirtina, jog jo pagrindinė ugdymo institucija yra ne Lietuvoje, o užsienyje, todėl nėra pagrindo teigti, kad nuolatinis jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas dėl švietimo poreikių. Priešingai, nuotolinis mokymasis užsienio šalyje tik patvirtina, kad realus pareiškėjo gyvenimo centras yra už Lietuvos Respublikos ribų. Byloje nustatyta ir tai, kad dėl brolio sveikatos būklės pareiškėjas lankėsi terapijose užsienyje, t. y. Šri Lankoje. Tokios aplinkybės rodo, jog net ir sveikatos priežiūros paslaugos, kurios galėtų būti laikomos vienu iš pagrindinių argumentų, sudarančių pagrindą išlaikyti nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje, faktiškai buvo teikiamos kitose valstybėse, o ne Lietuvos Respublikoje. Taigi, Lietuvoje nėra užtikrinamas nei pagrindinis gydymas, nei nuolatinė medicininė priežiūra, todėl poreikis nuolat gyventi čia nėra objektyviai pagrįstas. Pažymėtina ir tai, kad byloje nesurinkta jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, jog pareiškėjas būtų faktiškai įsitraukęs į Lietuvos socialinį, kultūrinį ar bendruomeninį gyvenimą. Priešingai, pateikti duomenys patvirtina, kad jis ilgą laiką gyveno ne Europos Sąjungos valstybėse, o į Lietuvos Respubliką ir kitas Europos Sąjungos valstybes negrįžo daugiau kaip dvejus metus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, jog nuolatinio leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje funkcija realiai nėra įgyvendinama.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo šeimos paaiškinimus, daro išvadą, kad siekis išlaikyti nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje labiau sietinas su formaliu statuso turėjimu ateičiai, o ne su realiu ir nuolatiniu gyvenimu šalyje. Tačiau taikytinas teisinis reguliavimas aiškiai nustato, kad nuolatinis leidimas gyventi yra susijęs su faktiniu užsieniečio gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o ne tik su tėvų ar vaiko subjektyviu noru tokį leidimą turėti. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes konstatuotina, kad D. L. nėra objektyvaus poreikio turėti nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje, kadangi jo ugdymas vyksta Rusijos Federacijoje, medicininės paslaugos yra gaunamos užsienyje, o reali gyvenamoji vieta bei interesų centras akivaizdžiai nesietinas su Lietuvos Respublika. Todėl ginčijamas Migracijos departamento sprendimas, kuriuo atsisakyta pakeisti leidimą nuolat gyventi, laikytinas pagrįstu, teisėtu ir atitinkančiu įstatymo tikslus.
Teismas pažymi, kad viešojo administravimo subjektų priimti sprendimai privalo atitikti teisėtumo, objektyvumo, aiškumo ir proporcingumo principus. Nagrinėjamu atveju, akivaizdu, jog Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą, vadovavosi UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pagal kurį leidimas nuolat gyventi panaikinamas, jeigu užsienietis ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje. Ši nuostata yra imperatyvi ir nenumato išimčių, todėl institucija neturėjo diskrecijos spręsti kitaip. Atitinkamai, sprendimas priimtas vadovaujantis aiškiomis ir privalomomis įstatymo nuostatomis, todėl nėra pagrindo abejoti jo teisėtumu. Be to, sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, gautais iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir pareiškėjo tėvo paaiškinimų, kurie patvirtina, kad pareiškėjas D. L. laikotarpiu nuo 2021 m. spalio 29 d. iki 2023 m. rugsėjo 26 d. nebuvo grįžęs į Lietuvos Respubliką ar kitas Europos Sąjungos šalis. Tai reiškia, kad jis ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje. Šios aplinkybės nėra ginčijamos ir laikytinos nustatytomis. Pagal proporcingumo principą viešojo administravimo institucijos privalo taikyti tokias priemones, kurios yra būtinos teisėtam tikslui pasiekti ir nevaržo asmens teisių labiau, nei būtina. Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjas ilgiau nei metus negyveno Europos Sąjungos valstybėse, turėjo pareigą taikyti įstatyme numatytą priemonę – nutraukti leidimo keitimo procedūrą. Aptariamos situacijos kontekste, akivaizdu, jog tokia priemonė yra tinkama, kadangi ji tiesiogiai įgyvendina įstatymo reikalavimą ir užtikrina, kad nuolatinio leidimo gyventi statusas būtų suteikiamas tik faktiškai Lietuvoje ar Europos Sąjungoje gyvenantiems užsieniečiams. Minėta priemonė nėra perteklinė, kadangi pareiškėjui nėra uždrausta ateityje vėl kreiptis dėl leidimo, jei jis atitiks teisės aktuose nustatytas sąlygas.
Pažymėtina, jog ginčijamas sprendimas priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją ir remiantis galiojančių teisės aktų analize. Sprendimo turinys atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jame aiškiai nurodyti faktiniai ir teisiniai pagrindai, motyvai, aplinkybės, turėjusios įtakos sprendimui, taip pat apskundimo tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad individualus administracinis aktas turi būti motyvuotas, jame turi būti pateiktas faktinis ir teisinis pagrindas, o motyvai – adekvatūs, aiškūs ir pakankami (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad Migracijos departamentas, priimdamas 2025 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 25S120905, veikė pagal teisės aktų reikalavimus, neperžengė savo kompetencijos ir tinkamai pritaikė UTPĮ 54 straipsnio nuostatas. Sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir proporcingas, todėl jo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Nepatenkinus pagrindinio pareiškėjo skundo reikalavimo, nėra pagrindo patenkinti ir išvestinio reikalavimo, t. y. įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pratęsimo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo D. L. (D. L.), atstovaujamo įstatyminės atstovės K. L., skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.
Teisėjai Audrius Grauželis
Daina Kukalienė
Jolanta Medvedevienė
