Baudžiamoji byla Nr. 2K-110/2006
Procesinio sprendimo kategorija
2.1.4.5.5.; 2.1.6.1.; 2.1.6.2.; 2.3.7.4.; 2.4.2.1.; 2.4.7. (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko teisėjo Benedikto Stakausko, teisėjo Alvydo Pikelio ir pranešėjo teisėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant D. Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui D. Karčinskui,
gynėjui advokatui D. Svirinavičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. Č. gynėjo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžio, kuriuo J. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 280 straipsnio 1 dalį vieneriems metams, o baudžiamoji byla dėl kaltinimo pagal 1961 m. BK 225 straipsnį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, jam nutraukta. Iš nuteistųjų J. Č., E. J., T. B., A. K. solidariai priteista 27 884,62 Lt atlyginti AB (duomenys neskelbtini) padarytą žalą.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 3 d. nutartis, kuria nuteistojo J. Č. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir E. J., T. B., A. K., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
J. Č. nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su E. J., T. B., A. K. bei iki nuosprendžio priėmimo mirusiais P. K., V. U., sugadino geležinkelį, taip sukėlė traukinio avariją be žmonių aukų. 2001 m. liepos 6 d., 1.00–3.00 val., minėti asmenys (duomenys neskelbtini) tyčia ikiteisminio tyrimo nenustatytais įrankiais išardė susisiekimo kelio (duomenys neskelbtini) tarpstotės 26 kilometro, antro piketo lyginio kelio 8 m 9 cm 5 mm ilgio geležinkelio bėgį. Maršrutu (duomenys neskelbtini) vykusio keleivinio keturių vagonų traukinio Nr. (duomenys neskelbtini) mašinistui I. S. (S.) 3.50 val., maždaug iš 50 m atstumo, pamačius sandūroje apie 2 cm iškilusį bėgio galą ir staigiai stabdant lokomotyvą, trečias nuo šilumvežio vagonas nuriedėjo nuo bėgių pirmo vežimėlio dviem aširačiais, o ketvirtas – visais aširačiais ir pasviro 45 laipsnių kampu šlaito link.
Ikiteisminio tyrimo metu J. Č. buvo kaltinamas taip pat ir tuo, kad 2001 m. rugpjūčio 11 d., apie 22.00 val., (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, būdamas girtas, turėdamas tikslą išžaginti J. Š., panaudojęs fizinį smurtą prieš ją, palaužė jos pasipriešinimą ir taip pasikėsino ją išžaginti.
Kauno apygardos teismas, nustatęs, kad J. Č. fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją J. Š. panaudojo netikėtai ir be jokios priežasties, siekdamas iš jos pasityčioti, kad atliktais tyčiniais veiksmais J. Č. šiurkščiai pažeidė viešąją tvarką ir rodė aiškų visuomenės negerbimą, padarė išvadą, jog byloje nesurinkta duomenų, kad J. Č. siekė su nukentėjusiąja J. Š. lytiškai santykiauti. Todėl teismas, atsižvelgdamas ir į tai, kad 2000 m. BK už chuliganizmą (284 straipsnio 1 dalis) nustato sunkesnes bausmes nei 1961 m. BK (225 straipsnio 1 dalis), J. Č. nusikalstamą veiką iš 1961 m. BK 16 straipsnio 2 dalies, 118 straipsnio 1 dalies (pasikėsinimas išžaginti) perkvalifikavo į 1961 m. BK 225 straipsnio 1 dalį (chuliganizmas). Kartu teismas, konstatavęs, kad iki nuosprendžio priėmimo suėjo 1961 m. BK 49 straipsnyje už 1961 m. BK 225 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo padarymą numatytas trejų metų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas, J. Č. baudžiamąją bylą dėl kaltinimo pagal 1961 m. BK 225 straipsnio 1 dalį nutraukė.
Kasaciniame skunde nuteistojo J. Č. gynėjas tvirtina, kad Kauno apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 10 d. nuosprendis turi būti panaikintas, nes yra nepagrįstas. Pasak kasatoriaus, byloje neįrodyta jo ginamojo kaltė nei viename iš jam inkriminuotų kaltinimo epizodų, todėl byloje turi būti priimtas naujas – išteisinamasis – nuosprendis.
Kasaciniu skundu nuteistojo J. Č. gynėjas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 3 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Nuteistojo J. Č. gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad Kauno apygardos teismas šioje byloje nepagrįstai suabejojo J. Č. parodymų nuoseklumu ir nuoširdumu. Teismas J. Č. parodymus, kad įvykio metu jis viešėjo pas draugą R. S. (duomenys neskelbtini), atmetė, nurodydamas, jog J. Č. 2001 m. rugpjūčio 17 d. apklausiamas kaip įtariamasis parodė įvykio metu buvęs pas savo senelius, gyvenančius (duomenys neskelbtini). Kasatorius tvirtina, kad 2001 m. rugpjūčio 17 d. jo ginamojo apklausa negali būti laikoma teisėta, nes jos metu buvo pažeista J. Č. teisė į gynybą, t. y. apklausoje nedalyvavo gynėjas, nors pagal tuo metu galiojusio 1961 m. BPK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą (2002 m. BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punktas) gynėjo dalyvavimas buvo būtinas. Byloje nustatyta, kad 2001 m. rugpjūčio 11 d. J. Č. sunkiai sužalojo A. J., todėl tą pačią dieną J. Č. buvo skubiai operuotas. Kasatoriaus nuomone, esant tokiai jo ginamojo fizinei būklei 2001 m. rugpjūčio 17 d. apklausos metu, akivaizdu, kad J. Č. buvo fiziškai neįgalus, todėl šios apklausos metu privalėjo dalyvauti gynėjas, o byloje esantis protokolas dėl gynėjo atsisakymo iš viso neturėjo būti surašomas. J. Č. apklaususiam pareigūnui jo (J. Č.) sveikatos būklė turėjo būti akivaizdi, nes iš bylos aplinkybių matyti, kad apklausa vyko ligoninėje, nors įtariamojo apklausos protokole tai ir nenurodyta. Kasatorius pabrėžia, kad po šios operacijos jo ginamojo sveikatos būklė dar ilgai buvo sunki. Kita vertus, kasatoriaus nuomone, J. Č. parodymai, duoti minimos apklausos metu, ir negali būti tikslūs, nes jie duoti jo ginamajam esant sunkios sveikatos būklės. Bylą nagrinėjant teisme J. Č. šias aplinkybes taip pat akcentavo ir parodė, kad 2001 metų vasarą jis viešėjo kaime pas savo senelius, o įvykio dieną – kitame kaime (duomenys neskelbtini) pas draugą.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė kaltinimo versijos nepatvirtinančius kaltinamųjų E. J., T. B., A. K., liudytojų T. T., I. P., D. L., A. K. parodymus, duotus bylą nagrinėjant teisme, taip pat liudytojų B. Č., R. S., L. S., L. S., V. R., teismo posėdyje duotus parodymus, patvirtinančius jo ginamojo alibi. Kartu kasatorius tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas įtariamųjų (kaltinamųjų) A. K., E. J., T. B., V. U. jo ginamąjį kaltinančius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir perskaitytus bylą nagrinėjant teisme, turėjo atmesti. Šie asmenys charakterizuojami neigiamai, suinteresuoti bylos baigtimi ir pagal BK neatsako už melagingų parodymų davimą, be to, šie jų parodymai prieštarauja vieni kitiems bei kitai bylos medžiagai. Visi šie asmenys, išskyrus iki nuosprendžio priėmimo mirusį V. U., vėliau paneigė J. Č. kaltinančius parodymus, nurodydami, kad jiems ikiteisminio tyrimo metu buvo daromas psichologinis spaudimas. Kasatoriaus nuomone, byloje nesurinkta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių minėtų asmenų parodymus, kaltinančius jo ginamąjį. Be to, V. U. byloje apkalbėjo liudytoją V. G. kaip šio nusikaltimo organizatorių, sumokėjusį už nusikaltimo padarymą pinigus.
Kasatorius nurodo ir tai, kad iš V. U., A. K. bei kitų įtariamųjų (kaltinamųjų) ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė J. Č. kaltinimą pagal BK 280 straipsnio 1 dalį, matyti, jog visi kaltinamieji, tarp jų ir E. J. bei T. B., 2001 m. liepos 6 d. išvakarėse buvo kartu ir vartojo alkoholį prie netoli geležinkelio bėgių esančių karjerų, o po to neva iš karto buvo atsukinėjami bėgio varžtai. Ši versija prieštarauja tai kaltinimo daliai, pagal kurią E. J. bei T. B. pripažinti kaltais 2001 m. liepos 6 d., apie 00.30 val., įvykdę A. G. ir B. K. apiplėšimą.
Kasatorius pabrėžia, kad J. Č. alibi patvirtino liudytojai R. S., L. S., L. S., V. R., B. Č. Pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad tarp J. Č., jo šeimos narių ir kitų asmenų buvo susitarimas patvirtinti jo ginamojo alibi, kad minimų liudytojų parodymus paneigia liudytojos A. S. parodymai, yra nepagrįsti. J. Č. motinai B. Č. nebuvo žinomos įvykio aplinkybės ir ji, būdama įsitikinusi sūnaus nekaltumu, bandė išsiaiškinti tiesą, todėl visiškai suprantama, kad tuo metu suimto J. Č. motina domėjosi sūnaus likimu, jo tikruoju alibi. Tai negali būti laikoma veiksmais, kuriais buvo bandoma susitarti ir melagingai patvirtinti J. Č. alibi. Kasatorius pabrėžia, kad telefoninių pokalbių įrašų išklotinėse, priešingai nei teigiama apkaltinamajame nuosprendyje, nėra duomenų apie kokį nors ruošimąsi, įkalbinėjimą duoti žinomai melagingus parodymus, pateikti melagingą alibi ar pan. Skunde nurodoma, kad J. Č. lankydavosi ir kaime (duomenys neskelbtini) pas senelius, ir kaime (duomenys neskelbtini) pas draugus, todėl, pasak kasatoriaus, B. Č. iš pradžių galėjo suklysti parodydama, kuriame kaime iš tikrųjų jos sūnus jam inkriminuojamų įvykių dieną galėjo būti. J. Č. tėvui pasisakė, kad įvykio metu buvo pas draugą (duomenys neskelbtini). Liudytoja A. S., būdama vyresnės kartos žmogus, duodama parodymus apie J. Č. buvimo 2001 metų vasarą (duomenys neskelbtini) laiką, galėjo sumaišyti šventes – Jonines su Mindaugo karūnavimo diena, todėl, pasak kasatoriaus, ši jos parodymų dalis ir neatitiko kitų gynybos liudytojų – jaunų ir šiuolaikiškų žmonių, įsiminusių po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo paskelbtą Mindaugo karūnavimo dieną – parodymų.
Kasatorius tvirtina, kad liudytojų T. T., I. P., D. L., A. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti J. Č. kaltinantys parodymai negali būti pagrindas nuteisti J. Č., nes šių asmenų parodymai subjektyvus įrodymų šaltinis, nepatvirtintas jokiais kitais objektyviais įrodymais. Be to, šie liudytojai savo parodymus patikslino bylos nagrinėjimo teisme metu ir jau netvirtino matę J. Č. dalyvavus atsukant geležinkelio bėgio varžtus. Minėti liudytojai savo parodymų patikslinimo priežastis nurodė, todėl, pasak kasatoriaus, nesant kitų objektyvių įrodymų šaltinių kaltinimo versijai pagrįsti, dilema, kuriais, ikiteisminio tyrimo metu ar teisme duotais, šių asmenų parodymais teismui vadovautis, turėjo būti sprendžiama jo ginamojo, turinčio alibi, naudai.
Liudytojo J. U. parodymai, kasatoriaus nuomone, taip pat nėra J. Č. kaltės įrodymai, nes jo psichinė sveikata kelia abejonių – jis netarnavo kariuomenėje, jo parodymai, duoti bylą nagrinėjant teisme, yra prieštaringi ir paneigti J. Č. alibi. Be to, J. U. neparodė matęs J. Č. atsukant geležinkelio bėgio varžtus ar buvus jį įvykio vietoje.
Kasatorius taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, jog J. Č. įvykdė chuliganizmą (1961 m. BK 225 straipsnio 2 dalis), nes neįrodyta, kad jo ginamasis 2001 m. rugpjūčio 11 d., apie 22.00 val., (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje būtų panaudojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją J. Š., taip jai nežymiai sutrikdydamas sveikatą. J. Č. šią kaltinimo dalį nuosekliai ginčijo, teigdamas, kad ne tik nesikėsino išžaginti J. Š., bet ir apskritai nebuvo jos užpuolęs ir nesužalojo. Priešingai, jis pats buvo užpultas ir sunkiai sužalotas J. Š. draugo A. J. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas šią kaltinimo dalį grindė tik pačios nukentėjusiosios J. Š. ir jos draugo A. J. parodymais ir taip pažeidė BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatas. Tuo tarpu teismas nukentėjusios J. Š. ir jos draugo liudytojo A. J. parodymus turėjo vertinti kritiškai, nes jie kaltinime nurodyto įvykio metu girtavo ir, kaip matyti iš bylos medžiagos, negalėjo paaiškinti įvykio aplinkybių. Jų parodymai dėl esminių aplinkybių tarpusavyje prieštarauja, abu charakterizuojami neigiamai, jų parodymų nepatvirtina liudytojų V. ir J. B., J. F., D. Ž. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas ar teismo medicinos ekspertizės aktas apie J. Š. konstatuotą nežymų sveikatos sutrikimą, nes toks sveikatos sutrikimas galėjo atsirasti ir dėl jos gyvenimo būdo. Be to, J. Š. ir A. J., grasindami smurtu, vertė meluoti kitus asmenis.
Kasatoriaus nuomone, jo skundžiama apeliacinės instancijos teismo 2005 m. birželio 3 d. nutartis turi būti panaikinta dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, suvaržiusių jo ginamojo teises ir sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnis).
Kasatorius nurodo, kad minėtos nutarties motyvas, jog, vertinant liudytojų parodymus, nebūtina ir net neleistina atsižvelgti į duodančio parodymus asmens amžių ir kitas asmenines savybes, yra nepagrįstas. BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 3 dalies 3 punkto normų analizė rodo, kad visi liudytojų parodymai baudžiamojoje byloje turi būti ištirti ir įvertinti. Kasatoriaus tvirtinimu, vertinant tokius subjektyvaus pobūdžio įrodymus, kaip liudytojų parodymai, vienas iš įvertinimo kriterijų ir yra aplinkybės, lemiančios apklausiamojo asmens suvokimą, tarp jų ir šio asmens amžius ir panašios savybės. Be to, kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas bandė pagrįsti, kodėl atmetė J. Č. alibi, tačiau neįvertino liudytojų V. R., L. S., R. S., L. S., B. Č. parodymų, taip pat apeliacinio skundo argumentų, jog B. Č. telefoninio pokalbio įrašo išklotinė nepaneigia J. Č. alibi.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo ir esminių jo skundo argumentų dėl V. U. parodymų nepatikimumo, nes jis nepagrįstai apkalbėjo V. G. kaip šios nusikalstamos veikos organizatorių. Teismas taip pat neišnagrinėjo ir skundo argumentų, kad V. U., A. K. ir kitų įtariamųjų (kaltinamųjų) ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, jog visi kaltinamieji, tarp jų ir E. J. bei T. B., 2001 m. liepos 6 d. išvakarėse buvo kartu ir vartojo alkoholį prie netoli geležinkelio bėgių esančių karjerų, o po to iš karto buvo atsukinėjami bėgio varžtai, prieštarauja kitai kaltinimo daliai, pagal kurią E. J. bei T. B. pripažinti kaltais 2001 m. liepos 6 d., apie 00.30 val., įvykdę A. G. ir B. K. apiplėšimą. Kasatorius tvirtina, kad teismas netyrė ir J. Č. kaltinimo pagal 1961 m. BK 225 straipsnio 1 dalį.
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas pažeidė ne tik minėtas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 3 dalies 3 punkto nuostatas, bet, nepatikrindamas bylos tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, aprašomojoje nutarties dalyje neišdėstydamas motyvuotų išvadų dėl skundo, nesilaikė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų.
Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas taip pat, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai rėmėsi J. Č. parodymais, duotais 2001 m. rugpjūčio 17 d. apklausoje, nes, kaip minėta, jos metu buvo pažeista J. Č. teisė į gynybą (1961 m. BPK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2002 m. BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Nuteistojo J. Č. gynėjo kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasatoriaus teiginių apie jo ginamojo teisės į gynybą neužtikrinimą
Nuteistojo J. Č. gynėjas teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai rėmėsi J. Č. parodymais, duotais 2001 m. rugpjūčio 17 d. apklausiant jį kaip įtariamąjį. Kasatoriaus nuomone, šios apklausos metu buvo pažeista jo ginamojo teisė į gynybą, nes nedalyvavo gynėjas, nors pagal tuo metu galiojusio 1961 m. BPK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą jo dalyvavimas buvo būtinas.
1961 m. BPK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kaip ir nuo 2003 m. gegužės 1 d. galiojančio 2002 m. BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nustatyta, kad gynėjo dalyvavimas būtinas nagrinėjant neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą bylas. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. Č. apklausiamas 2001 m. rugpjūčio 17 d. buvo veiksnus, pakaltinamas. Byloje nėra duomenų, kad jis šios apklausos metu turėjo esminių kalbos, regėjimo, klausos defektų, būtų sirgęs sunkia liga, aiškiai apsunkinančia bendravimą, suvokimą ar minčių reiškimą, taip pat turėjęs nuolatinį ar laikiną psichinės veiklos sutrikimą. Be to, byloje esančioje gydytojo 2001 m. rugpjūčio 17 d. pažymoje nurodyta, kad „lig. J. Č. būklė yra patenkinama, jis yra sąmoningas, orientuotas ir gali būti apklausiamas prokuratūros darbuotojų“. Taigi J. Č. 2001 m. rugpjūčio 17 d. apklausos metu suvokė, dėl kokių aplinkybių apklausiamas. Todėl tuo metu apklausiant J. Č. nebuvo pagrindo pripažinti, kad gynėjo dalyvavimas jo apklausoje yra būtinas. Pažymėtina ir tai, kad prieš šią apklausą J. Č., kaip ir reikalavo tuo metu galiojusio 1961 m. BPK 64 straipsnis (2002 m. BPK 45 straipsnis), buvo išaiškintos jo, kaip įtariamojo, teisės, tarp jų ir teisė turėti gynėją. J. Č., pasirašydamas 2001 m. rugpjūčio 17 d. protokolą dėl gynėjo atsisakymo, savo ranka parašė, kad, apklausiant jį, kaip įtariamąjį, gynėjo dalyvavimo atsisako.
Taigi J. Č. 2001 m. rugpjūčio 17 d. apklausos metu buvo laikomasi 1961 m. BPK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 64 straipsnio reikalavimų, todėl nėra pagrindo teigti, kad J. Č. kaip įtariamojo teisė į gynybą buvo pažeista.
Dėl kasatoriaus teiginių apie liudytojų parodymus kaip įrodymus
Kasatorius tvirtina, kad liudytojų T. T., I. P., D. L., A. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti J. Č. kaltinantys parodymai yra subjektyvus įrodymų šaltinis, nepatvirtintas jokiais kitais objektyviais įrodymais. Be to, šie liudytojai teisme savo parodymus patikslino kartu nurodydami to priežastis. Kita vertus, pasak kasatoriaus, liudytojai T. T., I. P., D. L., A. K. bei J. U. neparodė matę J. Č. dalyvavus atsukant geležinkelio bėgio varžtus.
Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad liudyti gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių (BPK 78 straipsnis). Vadinasi, liudytojas baudžiamajame procese yra asmuo, kuris matė ar kitaip suvokė su tiriamu įvykiu susijusius faktus, įvykius, reiškinius ir gali tai patvirtinti duodamas parodymus. Klausimą, ar liudytojo parodymai laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Pagal įstatymą įrodymais baudžiamajame procese gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šiuos duomenis turi būti galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 3, 4 dalys). Baudžiamojo proceso įstatyme nenustatyta, kad norint pripažinti įrodymais liudytojų parodymus, juos reikia pagrįsti kokiais nors kitais įrodymais, kartu šis įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio pagrįsti vien tik liudytojo parodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas tik liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais (BPK 301 straipsnio 2 dalis).
Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojas D. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė girdėjęs, kaip E. J., J. Č. sutiko su V. U. pasiūlymu nuversti traukinį, taip pat, kad kitą dieną po traukinio avarijos J. Č. jam grasino ir liepė apie girdėtą susitarimą tylėti. Liudytojai T. T., I. P., A. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įvykio išvakarėse – 2001 m. liepos 5 d. – T. B., E. J., J. Č., atėję pas V. U. brolį J. U., kvietė juos ardyti geležinkelio bėgius, atsukti varžtus, tačiau jie tokio pasiūlymo atsisakė. Liudytojas T. T. ikiteisminio tyrimo metu taip pat patvirtino girdėjęs, kaip E. J. J. U. prašė duoti raktus, kuriais būtų galima atsukti bėgius. Šie liudytojų T. T., I. P., A. K. parodymai sutampa su liudytojo J. U. ikiteisminio tyrimo metu duotais ir pirmosios instancijos teisme patvirtintais parodymais, apie tai, jog: 2001 m. liepos 5 d., vakare, pas jį buvo atėję E. J., T. B., J. Č.; E. J. kvietė eiti ardyti geležinkelio bėgių; buvo prašoma raktų. Be to, liudytojas J. U. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad, vaikinams grįžus, nešamame maiše girdėjo barškant geležinius daiktus, o E. J. pasakė, jog išardė geležinkelio bėgius. Teismas, vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimais, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis, atmetė liudytojų D. L., T. T., I. P., A. K. teismo posėdyje duotus parodymus, prieštaraujančius jų parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, ir kartu pagrįstai konstatavo, kad, priešingai, nei šie liudytojai tvirtino teisme, byloje nėra duomenų, jog „ikiteisminio tyrimo metu liudytojų parodymai išgauti neteisėtu būdu ar pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymus“. Taigi šiuose liudytojų parodymuose, kurie gauti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, nurodomos bylai išspręsti reikšmingos aplinkybės, todėl pirmosios instancijos teismas juos pagrįstai pripažino įrodymais ir jais vadovavosi, priimdamas nuosprendį. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, visus minėtus liudytojus apklausė teisiamajame posėdyje (BPK 242 straipsnio 1 dalis), jų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus teisiamajame posėdyje perskaitė (BPK 276 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktas), šiuos parodymus įvertino tiek atskirai, tiek kitų bylos duomenų kontekste (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Taigi teismas nuosprendį, kaip to ir reikalauja BPK 301 straipsnio 1 dalis, pagrindė įrodymais, išnagrinėtais teisiamajame posėdyje. Vadinasi, kasatorius nepagrįstai teigia, kad liudytojų T. T., I. P., D. L., A. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti, J. Č. kaltinantys, parodymai negali būti jo ginamojo kaltės įrodymais.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas J. Č. kaltinimą pagal 1961 m. BK 225 straipsnio 2 dalį grindė tik nukentėjusiosios J. Š. ir jos draugo liudytojo A. J. parodymais, juos vertino nekritiškai. Kasatoriaus nuomone, taip buvo pažeistos BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatos.
Pirmosios instancijos teismas J. Č. kaltę dėl chuliganizmo, priešingai, nei tvirtina kasatorius, grindė ne tik nukentėjusios J. Š. ir jos draugo liudytojo A. J. parodymais, bet ir liudytojų J. B., V. B. parodymais. Tai, kad nukentėjusiajai J. Š. buvo padarytas kūno sužalojimas, sukėlęs nežymų sveikatos sutrikimą, patvirtina teismo medicinos ekspertizės aktas Nr. 2308 ir Lietuvos teisės universiteto Teismo medicinos instituto Kauno ekspertinio skyriaus raštas. Pažymėtina, kad nukentėjusioji J. Š. ir liudytojas A. J. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iš esmės davė nuoseklius parodymus, kuriuos patvirtina kiti bylos duomenys. Kita vertus, minėta, kad baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti vien tik nukentėjusiojo ar liudytojo, kuriam netaikytas anonimiškumas, parodymais (BPK 301 straipsnio 2 dalis). Taigi kaltinimas J. Č. padarius 1961 m. BK 225 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą pagrįstas byloje esančiais įrodymais, kurie gauti ir įvertinti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.
Dėl kasatoriaus teiginių apie bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka
Kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ne visus jo apeliacinio skundo argumentus ir todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, 332 straipsnio 3 dalį.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje turi išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Interpretuojant nurodytas BPK nuostatas kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Be to, šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 6, 25 punktai).
Iš kasatoriaus skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo J. Č. gynėjo apeliacinio skundo esminių argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas pagrįstu ir teisingu.
Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 3 dalies 3 punkto nuostatas, nes nepagrįstai nurodė, jog, vertinant liudytojų parodymus, nebūtina ir net neleistina atsižvelgti į duodančio parodymus asmens amžių ir kitas asmenines savybes, taip pat neįvertino liudytojų V. R., L. S., R. S., L. S., B. Č. parodymų bei apeliacinio skundo argumentų dėl nuteistojo J. Č. motinos B. Č. telefoninio pokalbio įrašo išklotinės.
Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad liudytoju negali būti asmuo, kuris pagal sveikatos priežiūros įstaigos pažymą arba teismo psichiatro ar teismo mediko išvadą dėl fizinių ar psichinių trūkumų nesugeba teisingai suvokti reikšmingų bylai aplinkybių ir duoti dėl jų parodymus (BPK 79 straipsnis). Taigi baudžiamojo proceso įstatymas nenumato amžiaus ribos, nuo kada asmuo gali ar nebegali būti šaukiamas kaip liudytojas. Prireikus liudytoju gali būti ir mažamečiai vaikai, ir gilios senatvės sulaukę asmenys, jeigu jie sugeba suvokti bylai svarbius reiškinius ir duoti apie juos teisingus parodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nuteistojo J. Č. gynėjo apeliacinio skundo argumentą, kad liudytoja A. S., būdama vyresnės kartos žmogus, galėjo sumaišyti Jonines su Mindaugo karūnavimo diena ir dėl to ši jos parodymų dalis neatitiko kitų gynybos liudytojų – jaunų ir šiuolaikiškų žmonių, įsiminusių po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo paskelbtą Mindaugo karūnavimo dieną parodymų, pagrįstai konstatavo, jog „liudytojų skirstymas į „prielankaus amžiaus, kitos kartos“ ir „jaunus ir šiuolaikiškus“ bei vertinimas jų parodymų pagal amžių yra neleistinas“. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas nepaneigė to, kad vertinant liudytojo parodymus reikia atsižvelgti į liudytojo amžių bei kitas savybes, turinčias įtakos liudytojo gebėjimams tiksliai suvokti, įsiminti tam tikrus įvykius bei reiškinius, išlaikyti tokią informaciją ir ją perduoti apklausos metu. Tam turi reikšmės asmens fizinė ir psichinė sveikatos būklė, amžius, išsilavinimas, profesija, būsena įvykio metu (blaivumas, susijaudinimas ir pan.) bei kiti veiksniai. Todėl teismas, turėdamas omenyje minėtas aplinkybes, liudytojo (kaip ir kitų asmenų) parodymus vertina atsižvelgdamas į tai, kiek šie parodymai nuoseklūs, išsamūs, logiški, koks jų ryšys su kitais byloje surinktais duomenimis ir pan. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas nuteistojo J. Č. gynėjo prašymą, atliko įrodymų tyrimą ir liudytoją A. S. teismo posėdyje apklausė. Šiame posėdyje gautus A. S. parodymus teismas lygino su jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, vertino juos kitų bylos duomenų kontekste ir pripažino paneigiančiais nuteistojo J. Č. alibi. Be to, apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistojo J. Č. gynėjo skundo argumentus dėl J. Č. alibi, išanalizavo bei įvertino ir kitus byloje esančius tiek J. Č. teisinančius (jo paties, liudytojų V. R., L. S., R. S., L. S. parodymus), tiek ir jį kaltinančius (ikiteisminio tyrimo metu duotus kaltinamųjų E. J., T. B., A. K., V. U. parodymus, liudytojos A. S. parodymus, telefoninių pokalbių įrašų išklotines) įrodymus ir konstatavo, kad jie „paneigia J. Č. alibi dėl jo buvimo 2001 m. liepos 6 d. (duomenys neskelbtini) pas R. S.“.
Taigi, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas J. Č. byloje BPK 20 straipsnio 5 dalies, BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų nepažeidė.
Kasaciniame skunde taip pat nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 305 straipsnio (Aprašomoji nuosprendžio dalis) reikalavimus. Pažymėtina, kad BPK 305 straipsnyje yra nurodyti reikalavimai, keliami aprašomajai nuosprendžio daliai. Nuteistojo J. Č. baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas priėmė ne nuosprendį, bet nutartį ir todėl BPK 305 straipsnio nuostatų negalėjo pažeisti.
Dėl kasacinio skundo argumentų, kurie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas
Nuteistojo J. Č. gynėjas, pakartodamas apeliacinio skundo argumentus, tvirtina, kad: pirmosios instancijos teisme J. Č. parodė, jog 2001 metų vasarą jis viešėjo kaime pas savo senelius, o įvykio dieną – kitame kaime (duomenys neskelbtini) pas draugą; V. U., A. K. bei kitų įtariamųjų (kaltinamųjų) ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė J. Č. kaltinimą pagal BK 280 straipsnio 1 dalį prieštarauja tai kaltinimo daliai, pagal kurią E. J. bei T. B. pripažinti kaltais 2001 m. liepos 6 d., apie 00.30 val., įvykdę A. G. ir B. K. apiplėšimą; J. Č. alibi patvirtino liudytojai R. S., L. S., L. S., V. R., B. Č. ir t. t. Šiais ir kitais panašiais teiginiais, kaip minėta, kartojančiais apeliacinio skundo argumentus, kasatorius iš esmės neigia pirmosios instancijos teismo išvadas dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo. Kasatorius, neigdamas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo, nenurodo konkrečių BPK pažeidimų.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu, jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis, 369 straipsnis). Vadinasi, pirmosios ar (ir) apeliacinės instancijų teismų išdėstytos išvados dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo bei byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.
Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas šioje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
Kasacinės instancijos teisėjų kolegija baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nustatant faktines bylos aplinkybes ir renkant bei vertinant įrodymus, nenustatė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, teisiamajame posėdyje išnagrinėjo byloje esančius įrodymus, kaip to ir reikalauja Baudžiamojo proceso kodeksas, nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais ir jo aprašomojoje dalyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – nuteistąjį J. Č. teisinančius – įrodymus. Taigi teismas laikėsi BPK 241 straipsnio 2 dalies, 242 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų. Įrodymai byloje gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, jų patikimumas baudžiamojo proceso įstatymo nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu, įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
Be to, šioje nutarties dalyje nurodytus nuteistojo J. Č. gynėjo kasacinio skundo teiginius, kaip minėta, neigiančius teismo išvadas dėl veikos faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo ir buvusius apeliacinio skundo dalyku, kolegijos nuomone, išsamiai išanalizavo ir pagrįstai atmetė apeliacinės instancijos teismas. Bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka vyko nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo, šio teismo nutartis atitinka įstatymo reikalavimus.
Todėl, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, minėti nuteistojo J. Č. gynėjo kasacinio skundo argumentai dėl faktinių bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimo teisėjų kolegijos paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir todėl yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo J. Č. gynėjo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Benediktas Stakauskas
Alvydas Pikelis
Jonas Prapiestis
