V. M. pagal BK 281 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K- 387/ 2006

Procesinio sprendimo kategorija

2.1.6.2.

1.2.25.1.

2006 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Kuconio, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,

sekretoriaujant R.Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui D. Karčinskui,

gynėjui advokatui G. Zavtrakovui,

išteisintajam V. Montvilui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 22 d. nuosprendis dėl V. M. panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: V. M. dėl kaltinimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu V. M. buvo nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį 1250 Lt (10 MGL) bauda.

Tuo pačiu Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu E. L. nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas, kaltinamajam ir nukentėjusiajam susitaikius, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo V. M. ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. M. buvo nuteistas už tai, kad jis 2004 m. lapkričio 29 d., apie 11 val. 50 min., kelyje Vilnius- Kaunas- Klaipėda 86,09 km, Kaišiadorių rajone, vairuodamas AB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančią transporto priemonę – automobilį MAZ 5549, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė kelių eismo saugumo reikalavimus, t.y. KET 53 punktą, nurodantį, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui bei aplinkai, netrukdyti eismo, negadinti kelio, eismo reguliavimo priemonių, avarinio ryšio linijų želdinių ir 148 punktą, nurodantį, kad persirikiuodamas vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms gretima juosta ta pačia kryptimi, dėl to persirikiuodamas iš pirmos eismo juostos į antrąją nedavė kelio šia eismo juosta artėjančiai transporto priemonei – automobiliui VW PASSAT, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo E. L. Autoįvykio metu buvo sužalotas automobilio VW PASSAT keleivis I. G., padarant jam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Sprendimą apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, kad V. M. Kelių eismo taisyklių reikalavimų nepažeidė, nes persirikiuodamas iš pirmos eismo juostos į antrą jis laikėsi saugaus atstumo ir ta juosta artėjančiai transporto priemonei netrukdė. Todėl jo veikoje nėra BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.

Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 9 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Šį prašymą prokuroras motyvuoja tuo, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepaisė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, vieniems įrodymams suteikė prioritetą kitų atžvilgiu, dėl to buvo panaikintas teisėtas ir pagrįstas V. M. priimtas pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis. Anot kasatoriaus, tai esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Dėl šios priežasties, prokuroro nuomone, tuo pačiu buvo netinkamai pritaikytas ir baudžiamasis įstatymas. Prokuroras skunde nurodo, kad abiejų instancijų teismai iš esmės nustatė panašias autoįvykio aplinkybes. Teismai nustatė, kad, automobiliui MAZ persirikiavus į antrą eismo juostą, iš paskos šia juosta automobiliu VW PASSAT važiavęs E. L. nespėjo jo vairuoto automobilio sustabdyti ir trenkėsi į automobilio MAZ galinę dalį. Tačiau, prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas, išsamiai neišanalizavęs autoįvykio situacijos bei neatsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, padarė nepagrįstą išvadą, kad automobilio MAZ vairuotojas V. M., persirikiuodamas į antrą eismo juostą, tarp automobilių esant 60 m atstumui, nepažeidė KET reikalavimų. Be to, prokuroras skunde pažymi, kad specialisto išvadoje teigiama, jog V. M., persirikiuodamas iš pirmos eismo juostos į antrąją prieš antra eismo juosta apie 90 km/h greičiu artėjantį automobilį VW PASSAT, nedavė kelio, t.y. nevykdė KET 148 punkto reikalavimų ir tai techniniu požiūriu buvo priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu. Anot prokuroro, byloje įrodyta, kad E. L., susidarius tokiai situacijai, turėjo galimybę išvengti autoįvykio, tačiau tai nereabilituoja MAZ vairuotojo V. M., nes šis persirikiuodamas turėjo duoti kelią atvažiuojančiai transporto priemonei. Kasatorius mano, kad byloje esančių įrodymų pagrindu darytina išvada, jog V. M. sukėlė grėsmę eismo saugumui, t. y. neduodamas kelio artėjančiam automobiliui bei išvažiuodamas prieš jį sudarė kliūtį, privertė to automobilio vairuotoją E. L. keisti važiavimo režimą. Taip, anot kasatoriaus, V. M. pažeidė KET 53 ir 148 punktų reikalavimus, sudarė sąlygas autoįvykio kilimui, dėl to I. G. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Ši veika, anot prokuroro, atitinka BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

Kasacinis skundas atmestinas.

Bylos medžiaga patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą: apklausė abiejų avarijos metu susidūrusių automobilių vairuotojus, nukentėjusįjį I. G, rašytinę išvadą byloje pateikusį specialistą R. G. Skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, šio teismo posėdžio protokolo turinys, bei bylos medžiaga patvirtina, kad vertindamas įrodymus apeliacinės instancijos teismas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė, t. y. juos įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasatorius skunde akcentuoja vieną iš įrodymų - specialisto išvadą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog šio įrodymo apeliacinės instancijos teismas būtų nevertinęs. Bylos medžiaga patvirtina, kad specialisto išvadai buvo skirtas ypatingas dėmesys. Tik šį įrodymą apeliacinės instancijos teismas įvertino kitaip nei pirmosios instancijos teismas. Skundžiamame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog jis nesivadovauja specialisto išvados teiginiu, kad persirikiuodamas iš pirmos eismo juostos į antrą V. M. sudarė kliūtį E. L. vairuotam automobiliui. Tokį išvados vertinimą teismas pagrindė tuo, kad, atlikęs įrodymų tyrimą, jis nustatė kitokią eismo įvykio situaciją, nei ji buvo žinoma išvadą davusiam specialistui, būtent, nustatė žymiai didesnį atstumą, kuris buvo tarp transporto priemonių prieš V. M. pradedant manevrą. Davęs išvadą specialistas duomenų apie atstumą, kuris buvo tarp transporto priemonių prieš V. M. pradedant manevrą, neturėjo. Specialistas pats apskaičiavo mažiausią atstumą tarp transporto priemonių pagal tai, koks mažiausias atstumas buvo būtinas automobiliui MAZ persirikiuoti iš pirmos eismo juostos į antrą. Išvadoje nurodoma, kad mažiausias persirikiavimui būtinas atstumas buvo 38-45 m, o automobilis VW PASSAT nuo susidūrimo vietos tuo metu, kai automobilis MAZ pradėjo persirikiavimo manevrą, buvo nutolęs ne mažiau kaip 68 m atstumu. Reiškia, pagal specialisto išvados duomenis, automobiliui MAZ pradedant manevrą tarp vėliau susidūrusių automobilių atstumas buvo apie 23-30 m (68 – 45 = 23, 68 – 38 = 30). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad E. L. keičia parodymus apie tai, koks atstumas buvo tarp jo ir V. M. vairuotų automobilių tuo metu, kai V. M. pradėjo persirikiavimo manevrą. Ikiteisminio tyrimo metu jis buvo parodęs, kad tas atstumas buvo 3-5 m, o apeliacinės instancijos teisme – apie 60 m. Todėl apeliacinės instancijos teismas vadovavosi V. M. parodymais, kuris nuosekliai teigė, kad prieš persirikiuodamas jis įsitikino, kad niekam netrukdo, nes antra eismo juosta važiavę automobiliai buvo nutolę maždaug 400 m. Prokuroras skunde netiksliai traktuoja apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje minimą 60 m atstumą tarp V. M. ir E. L. vairuotų automobilių. Skundžiamame nuosprendyje yra nurodyta, kad toks atstumas tarp automobilių buvo ne tada, kai persirikiavimo manevras buvo pradėtas, o tada, kai E. L. pastebėjo jau persirikiavusį V. M. vairuotą automobilį. Kitaip įvertinęs įrodymus, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad V. M. nesudarė kliūties E. L. vairuotam automobiliui, t. y. KET 53 ir 148 punktų reikalavimų nepažeidė (prieš manevrą tarp automobilių buvus gana dideliam atstumui – apie 400 m, tas manevras vertintinas kaip įprasta eismo situacija). Todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal nustatytas aplinkybes priimdamas V. M. išteisinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Klausimo, ar faktinės aplinkybės nustatytos tinkamai, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesprendžia, nes BPK 376 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius (nutartis) tik teisės taikymo aspektu.

Iš to, kas išdėstyta, seka, kad naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Pranas Kuconis

Albinas Sirvydis

Valerijus Čiučiulka