Baudžiamoji byla Nr. 2K-413/2006
Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.14.8.(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. birželio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Masioko, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
sekretoriaujant E. Jasionienei,
dalyvaujant prokurorui D. Čaplikui,
išteisintojo gynėjoms advokatėms E. Jankovskai ir A. Leichter,
nukentėjusiesiems L. L., V. P., D. T. A.,
nukentėjusiųjų atstovams advokatams A. Žmuidai, R. Geržonienei, B. Paulionytei –Vilienei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal L. L., V. P., D. T. A. kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2004 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo E. F. A. išteisintas pagal 1961 m. BK 274 straipsnio 3 dalį (dėl trijų veikų) kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimo požymių.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis, kuria atmesti Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, nukentėjusiųjų L. L., V. P., D. T. A. apeliaciniai skundai.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiųjų ir jų atstovų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokuroro ir išteisintojo gynėjų, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
E. F. A. buvo kaltinamas tuo, kad apgaulės būdu užvaldė L. L. turtą stambiu mastu, o būtent:
Iš anksto turėdamas tikslą apgaule užvaldyti svetimą turtą, įtikino L. L., kad šis, garantuodamas E. F. A. jam suteiktos 5000 JAV dolerių (20 000 Lt) paskolos grąžinimą, turi pasirašyti apsimestinę būsto pirkimo – pardavimo sutartį. Pagal (duomenys neskelbtini) notarų biure pasirašytą sutartį L. L. pardavė E. F. A. gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančiais 1500 kv. m ploto žemės sklype, (duomenys neskelbtini), už 1 600 000 talonų (16 000 Lt), t. y. L. L. dėl suklydimo, paveiktas E. F. A. apgaulės, savanoriškai pats perleido būstą, įtikintas E. F. A., kad ši pirkimo – pardavimo sutartis yra apsimestinė, kad būstas tik tariamai parduodamas, o iš tikrųjų įkeičiamas už E. F. A. tą pačią dieną jam suteiktą 5000 JAV dolerių (20 000 Lt) paskolą. (duomenys neskelbtini) E. F. A. įregistravo šią sutartį Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filiale, taip apgaule užvaldydamas L. L. gyvenamąjį namą su priklausiniais ir padarydamas nukentėjusiajam 141 038 Lt materialinę žalą.
Be to, įgyvendindamas iš anksto suplanuotą tikslą suklaidinti L. L. bei apgaule užvaldyti jo būstą, (duomenys neskelbtini), dalyvaujant (duomenys neskelbtini) įmonės atstovui Ž. S., įmonės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), įtikino L. L. pasirašyti paskolos sutartį, pagal kurią E. F. A. tariamai paskolina L. L. 6300 JAV dolerių (25 200 Lt), sąmoningai nenurodęs realiai suteiktos 5000 JAV dolerių (20 000 Lt) paskolos bei numatomų 13 proc. mėnesinių palūkanų dydžio, tik nurodęs bendrą paskolos sumą su jau apskaičiuotomis palūkanomis, grąžinimo terminą nustatydamas iki 1993 m. rugpjūčio 13 d.
Be to, toliau siekdamas iš anksto suplanuoto tikslo pasipelnyti apgaulės būdu, 1993 m. rugpjūčio 19 d. PĮ (duomenys neskelbtini) patalpose, dalyvaujant šios įmonės atstovui R. R., pasinaudodamas užvaldyto būsto nuosavybės teisine registracija savo vardu, su L. L. pasirašė apsimestinę sutartį, kur L. L., norėdamas susigrąžinti E. F. A. apgaule užvaldytą būstą, pasirašė apsimestinę paskolos sutartį, kaip tariamą (duomenys neskelbtini) paskolos sutarties pratęsimą, pagal kurią E. F. A. tariamai skolina L. L. 8757 JAV dolerių (35 028 Lt), tačiau iš tiesų pinigų E. F. A. neskolino, sutartyje sąmoningai nenurodė realiai L. L. suteiktos 5000 JAV dolerių paskolos sumos, mėnesinių palūkanų dydžio bei apskaičiuotų delspinigių už nesumokėtas palūkanas pagal (duomenys neskelbtini) paskolos sutartį, apsimestinėje paskolos sutartyje nurodė bendrą 8757 JAV dolerių tariamos paskolos sumą, paskolos grąžinimo terminą nustatydamas iki 1993 m. lapkričio 18 d.
Be to, toliau siekdamas iš anksto suplanuoto tikslo pasipelnyti apgaulės būdu, L. L. sugrąžinus jam 757 JAV dolerių, 1993 m. lapkričio 18 d. PĮ (duomenys neskelbtini) patalpose, dalyvaujant įmonės atstovams M. K. ir V. P., su L. L. pasirašė apsimestinę sutartį, kurioje L. L., norėdamas susigrąžinti E. F. A. apgaule užvaldytą būstą, o E. F. A., pasinaudodamas užvaldyto būsto nuosavybės teisine registracija savo vardu, įtikino surašyti apsimestinę paskolos sutartį, jo siūlymu kaip tariamą (duomenys neskelbtini) paskolos sutarties pratęsimą, pagal kurią E. F. A. tariamai skolina L. L. 10 880 JAV dolerių, tačiau jokių pinigų neskolino, šioje sutartyje sąmoningai nenurodė realiai L. L. suteiktos 5000 JAV dolerių paskolos sumos, palūkanų ir įsiskolinimo, nurodė tik bendrą 10 880 JAV dolerių tariamos paskolos sumą. Paskolos grąžinimo terminą sutartyje nustatė iki 1994 m. vasario 18 d., išmokant skolą dalimis.
Be to, toliau siekdamas iš anksto suplanuoto tikslo pasipelnyti apgaulės būdu, L. L. visiškai atsiskaičius, įtikino šį atsisakyti PĮ (duomenys neskelbtini) dalyvavimo pasirašant paskolos sutartis ir pasiūlė dar pasiskolinti pinigų iš jo. Pasinaudodamas užvaldyto būsto nuosavybės teisine registracija kaip priemone pasipelnyti, atgavęs paskolintą sumą, apgaule užvaldyto būsto L. L. nesugrąžino. 1994 m. balandžio 17 d. patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), su L. L. pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią paskolino L. L. 16 110 JAV dolerių, sutartyje sąmoningai nenurodydamas numatytų mėnesinių palūkanų dydžio bei paskolos grąžinimo termino, tik žodžiu sutarė su L. L. dėl numatomų 12 proc. mėnesinių palūkanų bei sutartyje nurodė, kad iki tol, kol paskola bus sugrąžinta, bus mokama 1933 JAV dolerių kiekvieną mėnesio 17 d., įsipareigodamas grąžinti nekilnojamąjį turtą L. L., kai bus sugrąžinta paskola.
Be to, toliau siekdamas iš anksto suplanuoto tikslo pasipelnyti apgaulės būdu, L. L. sugrąžinus 3866 JAV dolerių, 1994 m. liepos 17 d. patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas užvaldyto būsto nuosavybės teisine registracija savo vardu, su L. L., siekiančiu susigrąžinti E. F. A. apgaule užvaldytą bustą, pasirašė apsimestinę paskolos sutartį, kaip tariamą 1994 m. balandžio 17 d. paskolos sutarties pratęsimą, pagal kurią E. F. A. tariamai skolina L. L. 16 110 JAV dolerių, tačiau pinigų neskolino, siekdamas pasipelnyti, sutartyje sąmoningai nenurodė numatytų mėnesinių palūkanų dydžio bei paskolos grąžinimo termino, tik žodžiu sutarė su L. L. sumažinti mėnesinių palūkanų dydį iki 8 proc. Paskolos sutartyje nurodė, kad iki tol, kol paskola bus sugrąžinta, bus mokama 1290 JAV dolerių kiekvieno mėnesio 17 d., įsipareigodamas grąžinti nekilnojamąjį turtą L. L., kai bus sugrąžinta paskola.
Be to, toliau siekdamas iš anksto suplanuoto tikslo pasipelnyti apgaulės būdu, L. L. sugrąžinus 17 250 JAV dolerių, (duomenys neskelbtini) notarų biure su L. L. pasirašė apsimestinę paskolos sutartį, kaip neva 1994 m. liepos 17 d. paskolos sutarties pratęsimą, pagal kurią E. F. A. tariamai skolina L. L. 26 384 Lt iki 1995 kovo 1 d., tačiau pinigų jis neskolino.
Be to, L. L. sugrąžinus jam 17 250 JAV dolerių ir 10 384 Lt, (duomenys neskelbtini) notarų biure, su L. L. pasirašė apsimestinę sutartį, kur L. L., norėdamas susigrąžinti dėl E. F. A. apgaulės prarastą butą, o E. F. A., pasinaudodamas užvaldyto būsto nuosavybės teisine registracija savo vardu, kaip priemone pasipelnyti, įtikino surašyti apsimestinę paskolos sutartį, jo siūlymu kaip tariamą 1994 liepos 17 d. paskolos sutarties pratęsimą, pagal kurią E. F. A. tariamai skolina L. L. 16 000 Lt, tačiau jokių pinigų jis neskolino, turėdamas tikslą apgaule pasipelnyti, šioje sutartyje jis sąmoningai nenurodė, kad sutartis pasirašoma patvirtinant likusios neišmokėtos 16 000 Lt paskolos dalies grąžinimą, sutartyje nurodė grąžinti paskolą dalimis, t. y. 1995 m. rugsėjo 21 d. – 10 000 Lt, 1995 m. rugsėjo 26 d. – 6000 Lt.
Be to, toliau siekdamas iš anksto suplanuoto tikslo pasipelnyti apgaulės būdu, pasinaudodamas užvaldyto būsto nuosavybės teisine registracija savo vardu, nesulaukęs paskolos grąžinimo termino bei likusios 16 000 Lt paskolos dalies grąžinimo, (duomenys neskelbtini) notarų biure su R. Z. pasirašė sutartį, pagal kurią už 100 000 Lt pardavė jai gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), melagingai nurodydamas, jog parduodamas gyvenamasis namas su priklausiniais niekam neįkeistas, neparduotas, arešto ar draudimo jam nėra, teisme ginčų dėl jo nėra. R. Z. neinformavo, kad parduodamas namas su priklausiniais įkeistas E. F. A. už L. L. suteiktą paskolą. R. Z. (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį įregistravo Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro įmonėje. E. F. A. nuslėpė nuo L. L. kainą, už kurią pardavė jo būstą. Užvaldęs L. L. gyvenamąjį namą su priklausiniais, pasinaudodamas būsto savininko teise, jį pardavęs, padarė L. L. 125 038 Lt materialinę žalą.
Be to, E. F. A. buvo kaltinamas ir tuo, kad apgaulės būdu užvaldė V. A. turtą stambiu mastu, o būtent:
Iš anksto turėdamas tikslą apgaule užvaldyti svetimą turtą, suklaidino būsto savininką V. A., melagingai įtikindamas jį (duomenys neskelbtini) notarų biure pasirašyti apsimestinę buto pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią V. A. už 5300 Lt pardavė E. F. A. butą, esantį (duomenys neskelbtini), sutartyje melagingai nurodant, kad pardavėjas prieš sutarties pasirašymą gavo už butą 5300 Lt. Paveiktas E. F. A. apgaulės, V. A. dėl suklydimo savanoriškai pats perleido butą, įtikintas, kad sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis apsimestinė, butas tik tariamai parduodamas, o iš tikrųjų įkeičiamas už E. F. A. tą pačią dieną suteiktą jam 5000 JAV dolerių (20 000 Lt) paskolą. (duomenys neskelbtini) E. F. A. sutartį įregistravo Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro įmonės Vilniaus filiale, taip apgaule užvaldė V. A. butą, padarydamas 101 681 Lt materialinę žalą.
Be to, toliau siekdamas iš anksto suplanuoto tikslo pasipelnyti apgaulės būdu, (duomenys neskelbtini), dalyvaujant PĮ (duomenys neskelbtini) atstovui Ž. S., įmonės patalpose su V. A. pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią E. F. A. paskolina V. A. 11 600 JAV dolerių, sutartyje nurodydamas, kad skolininkas, garantuodamas paskolos grąžinimą laiku, tą pačią dieną pasirašo buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį (duomenys neskelbtini) notarų biure. Paskolos sutartyje E. F. A. sąmoningai nenurodė realiai suteiktos 5000 JAV dolerių paskolos sumos bei numatomų 11 proc. mėnesinių palūkanų dydžio, tik nurodė bendrą paskolos sumą su apskaičiuotomis palūkanomis, grąžinimo terminą nustatydamas iki 1994 m. rugpjūčio 9 d., mokant skolą dalimis.
Be to, toliau siekdamas iš anksto suplanuoto tikslo pasipelnyti apgaulės būdu, V. A. sugrąžinus jam 3850 JAV dolerių, 1994 kovo mėnesio tiksliau nenustatytą dieną, kartu su V. A. nuvyko į PĮ (duomenys neskelbtini), kur V. A., norėdamas susigrąžinti E. F. A. apgaule užvaldytą butą, atsisakė PĮ (duomenys neskelbtini) paslaugų, o E. F. A., naudodamasis užvaldyto buto nuosavybės teisine registracija savo vardu kaip priemone pasipelnyti, įtikino perrašyti (duomenys neskelbtini) pasirašytą paskolos sutartį, kaip tariamą minėtos paskolos sutarties pratęsimą, bei tą pačią dieną toje pačioje vietoje su V. A. pasirašė apsimestinę paskolos sutartį, pagal kurią jis tariamai skolina V. A. 11 600 JAV dolerių, tačiau jokių pinigų neskolino, tik pasiūlė mažesnes (8 proc.) mėnesines palūkanas, kurios buvo apskaičiuotos nuo realiai V. A. (duomenys neskelbtini) paskolintos 5000 JAV dolerių sumos, sutartyje paskolos grąžinimo terminą nustatant iki 1994 m. rugpjūčio 9 d.
Be to, toliau siekdamas iš anksto suplanuoto tikslo pasipelnyti apgaulės būdu, V. A. sugrąžinus 8865 JAV dolerius, 1995 m. gegužės 1 d. su. D. T. A. pasirašė apsimestinę paskolos sutartį, pagal kurią jis tariamai skolina D. T. A. 19 345 Lt, grąžinimo terminą nustatydamas iki 1996 m. gegužės 1 d., mokant dalimis po 1612 Lt kiekvieno mėnesio pirmą dieną, tačiau pinigų jai neskolino, neperrašė paskolos sutarties, kurioje užfiksuota, jog keičiasi skolininkas ir V. A. skolą perima jo žmona, siekdamas suklaidinti D. T. A. ir pasipelnyti, naudodamasis tuo, kad V. A. butas yra registruotas jo vardu kaip priemone pasipelnyti, apsimestinėje paskolos sutartyje sąmoningai nenurodė, kad šia sutartimi yra pratęsiama (duomenys neskelbtini) realiai suteikta 5000 JAV dolerių paskola.
Be to, toliau siekdamas iš anksto suplanuoto tikslo pasipelnyti apgaulės būdu, pasinaudodamas užvaldyto buto nuosavybės teisine registracija savo vardu kaip priemone pasipelnyti, D. T. A. sugrąžinus jam 12 870 Lt, nesulaukęs nustatyto paskolos grąžinimo termino (1996 m. gegužės 1 d.) ir D. T. A. likus jam skolingai 6475 Lt, (duomenys neskelbtini) notarų biure su V. M. pasirašė pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią V. M. už 28 000 Lt pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini), nuo buto pirkėjo nuslėpdamas, kad šis butas jam įkeistas už (duomenys neskelbtini) V. A. suteiktą paskolą, be to, apie buto pardavimą nepranešė D. T. A. (duomenys neskelbtini) V. M. buto pirkimo – pardavimo sutartį įregistravo Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro įmonėje. Taip E. F. A. apgaule užvaldė V. A. butą, jį pardavė pasinaudodamas buto savininko teise, kaip priemone pasipelnyti, bei apgaule užvaldė 95 206 Lt., padarydamas D. T. A. 95 206 Lt materialinę žalą stambiu mastu.
Be to, E. F. A. buvo kaltinamas ir tuo, kad apgaulės būdu užvaldė V. P. turtą stambiu mastu, o būtent:
Iš anksto turėdamas tikslą apgaule užvaldyti svetimą turtą, suklaidino buto savininkę V. P., melagingai įtikindamas ją (duomenys neskelbtini) notarų biure pasirašyti apsimestinę buto pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią V. P. neva už 24 000 Lt pardavė E. F. A. butą, esantį (duomenys neskelbtini), sutartyje melagingai nurodant, kad pardavėja gavo iš E. F. A. 24 000 Lt prieš sudarydama sutartį. Paveikta E. F. A. apgaulės, V. P. dėl suklydimo savanoriškai pati perleido butą, jo įtikinta, kad buto pirkimo – pardavimo sutartis apsimestinė, butas tik tariamai parduodamas, o iš tikrųjų įkeičiamas už E. F. A. tą pačią dieną V. P. vyrui A. P. suteiktą 24 000 Lt paskolą. (duomenys neskelbtini) E. F. A. sutartį įregistravo Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro įmonėje, taip apgaule užvaldydamas V. P. butą ir padarydamas jai 76 194 Lt materialinę žalą.
Be to, toliau siekdamas iš anksto suplanuoto tikslo pasipelnyti apgaulės būdu, (duomenys neskelbtini) bute, esančiame (duomenys neskelbtini), su A. P. pasirašė paskolos sutartį, nurodydamas, kad A. P. iš jo pasiskolino 11 760 JAV dolerių, nors realiai jam buvo suteikta 24 000 Lt paskola, žodžiu pareikalavęs už suteiktą paskolą mokėti 8 proc. mėnesinių palūkanų, paskolos grąžinimo terminą nustatydamas iki 1994 m. balandžio 19 d., mokant skolą kiekvieną mėnesį dalimis.
Be to, toliau siekdamas iš anksto suplanuoto tikslo pasipelnyti apgaulės būdu, 1994 m. spalio 19 d. UAB (duomenys neskelbtini) patalpose su A. P., atstovaujančiu UAB (duomenys neskelbtini), pasirašė apsimestinę paskolos sutartį, pagal kurią E. F. A. tariamai skolina bendrovei šešiems mėnesiams 24 000 Lt, mokant 8 proc. mėnesinių palūkanų, sutartyje nurodant, kad grąžintiną sumą sudaro 36 520 Lt, grąžinimo terminą nustatant iki 1995 m. balandžio 19 d. ir mokant dalimis, bei, kad šalims susitarus, sutartis gali būti pratęsta, nors realiai jis jokių pinigų bendrovei neskolino. A. P. dėl suklydimo, paveiktas E. F. A. apgaulės, pasirašė minėtą sutartį, o E. F. A., naudodamasis užvaldyto būsto nuosavybės teisine registracija savo vardu kaip priemone lėšoms užvaldyti, įtikino pasirašyti minėtą sutartį jo siūlymu kaip tariamą (duomenys neskelbtini) paskolos sutarties dubliavimą, kuris užtikrintų paskolos grąžinimą, jo žodiniu reikalavimu atsiskaitymas fiksuojamas 1994 m. balandžio 19 d. paskolos sutartyje.
Be to, toliau siekdamas iš anksto suplanuoto tikslo pasipelnyti apgaulės būdu, V. P. ir A. P. sugrąžinus 23 720 Lt, 1995 m. balandžio 19 d. su A. P. pasirašė apsimestine sutartį, pagal kurią A. P. tariamai pasiskolina 32 000 Lt, tačiau pinigų jam neskolino. A. P. dėl suklydimo, paveiktas E. F. A. apgaulės, norėdamas susigrąžinti butą, o E. F. A., naudodamasis užvaldyto buto nuosavybės teisine registracija savo vardu kaip priemone pasipelnyti, įtikino A. P. pasirašyti apsimestinę paskolos sutartį jo siūlymu kaip tariamą (duomenys neskelbtini) paskolos sutarties pratęsimą, sumanytą ir pasirašytą užtikrinant realiai suteiktos paskolos grąžinimą. E. F. A. pažadėjęs sumažinti mėnesines palūkanas už realiai suteiktą 24 000 Lt paskolą iki 4,166 proc. mėnesinių palūkanų, o paskolos grąžinimo terminą sutartyje nustatė iki 1995 m. gruodžio 19 d., mokant dalimis.
Be to, toliau siekdamas iš anksto suplanuoto tikslo pasipelnyti apgaulės būdu, V. P. ir A. P. sugrąžinus jam 23 720 Lt, naudodamasis užvaldyto buto nuosavybės teisine registracija savo vardu kaip priemone pasipelnyti, įtikino pasirašyti apsimestinę paskolos sutartį jo siūlymu kaip tariamą (duomenys neskelbtini) paskolos sutarties, pasirašytos jo įtikinimu, užtikrinant realiai suteiktos paskolos grąžinimą, pratęsimą. A. P., paveiktas E. F. A. apgaulės, 1995 m. balandžio 19 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), su E. F. A. pasirašė apsimestinę paskolos sutartį, pagal kurią UAB (duomenys neskelbtini) atstovas A. P. tariamai pasiskolina iš E. F. A. aštuoniems mėnesiams 24 000 Lt, mokant kiekvieną mėnesį 1000 Lt numatytų mėnesinių palūkanų bei nurodant sutartyje, kad grąžintiną sumą sudaro 32 000 Lt, o šią sumą būtina grąžinti iki 1995 m. gruodžio 19 d., mokant dalimis, tačiau pinigų A. P. negavo, o E. F. A. tik žodžiu pasiūlė A. P. sumažinti palūkanas iki 4,166 proc. mėnesinių palūkanų dydžio.
Be to, toliau siekdamas iš anksto suplanuoto tikslo pasipelnyti apgaulės būdu, V. P. ir A. P. sugrąžinus jam 28 720 Lt, naudodamasis užvaldyto buto nuosavybes teisine registracija savo vardu kaip priemone pasipelnyti, įtikino pasirašyti apsimestinę paskolos sutartį jo tikinimu užtikrinant realiai suteiktos paskolos numatytų mėnesinių palūkanų grąžinimą, o A. P., paveiktas E. F. A. apgaulės, 1995 m. gruodžio 19 d. pasirašė apsimestinę paskolos sutartį, pagal kurią E. F. A. tariamai skolina A. P. 3300 Lt, tačiau E. F. A. pinigų neskolino, šioje sutartyje grąžinimo terminą nustatė iki 1996 m. gegužės 19 d., mokant skolą dalimis, vėliau grąžinimo terminą pratęsė iki 1996 m. gruodžio 19 d.
Be to, toliau siekdamas iš anksto suplanuoto tikslo pasipelnyti apgaulės būdu, V. P. ir A. P. sugrąžinus jam 39 040 Lt, naudodamasis užvaldyto buto nuosavybės teisine registracija savo vardu kaip priemone pasipelnyti, įtikino V. P. pasirašyti apsimestinę paskolos sutartį, kuri jo tikinimu užtikrino realiai suteiktos paskolos grąžinimą, o V. P. dėl suklydimo, paveikta jo apgaulės, 1996 m. gruodžio 19, pasirašė apsimestinę paskolos sutartį, pagal kurią jis tariamai skolina V. P. 37 800 Lt, tačiau pinigų jis neskolino, šioje sutartyje numatė, kad paskola grąžinama vienerių metų laikotarpiu, mokant skolą dalimis, kad savalaikį paskolos grąžinimą V. P. užtikrina savo butu, o paskolos grąžinimo terminą nustatė iki 1997 m. gruodžio 19 d. ir pažadėjo V. P. mėnesines palūkanas sumažinti iki 3,333 proc.
Be to, siekdamas iš anksto suplanuoto tikslo pasipelnyti apgaulės būdu, pasinaudodamas užvaldyto buto nuosavybės teisine registracija savo vardu kaip priemone pasipelnyti, nesulaukęs 1996 m. gruodžio 19 d. paskolos sutarties sąlygų įvykdymo bei paskolos grąžinimo termino – 1997 m. gruodžio 19 d., likus 22 600 Lt įsiskolinimui, (duomenys neskelbtini) notarų biure su Z. D. pasirašė sutartį, pagal kurią jis dovanojo jai butą, esantį (duomenys neskelbtini), šalių įkainotą 69 400 Lt, sutartyje melagingai nurodydamas, kad butas niekam neperleistas, neįkeistas, neišnuomotas, draudimo ir teisme ginčų dėl jo nėra, ir, padovanojęs butą, P. apie tai nepranešė. (duomenys neskelbtini) Z. D. minėtą dovanojimo sutartį įregistravo Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro įmonės Vilniaus filiale. Tokiu būdu E. F. A. apgaule užvaldė V. P. butą, šį butą perleido, pasinaudodamas buto savininko teise kaip priemone pasipelnyti, apgaule užvaldė 53 594 Lt, taip padarydamas V. P. 53 594 Lt materialinę žalą stambiu mastu.
Kasaciniame skunde nukentėjusioji D. T. A. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Skunde kasatorė nurodo, kad teismai netinkamai taikė 1961 m. BK 274 straipsnio 3 dalį ir 2000 m. BK 182 straipsnio 2 dalį, nes byloje esantys įrodymai patvirtina, kad E. F. A. apgaule užvaldė jos turtą. Apgaulė pasireiškė tuo, kad E. F. A. įtikino kasatorę, kad tokios sandorio rūšies kaip įkeitimas nėra, ir todėl buvo pasirašyta buto pirkimo – pardavimo sutartis už tą pačią dieną suteiktą paskolą. Kasatorė buvo įsitikinusi, kad E. F. A. pirkimo – pardavimo sutarties neregistruos. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepagrįstai nurodoma, kad E. F. A. butą pardavė kasatorei ir jos vyrui sutinkant, nes dar iki šios sutarties pasirašymo V. A. buvo kreipęsis į teismą dėl (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Užtikrinant V. A. ieškinį, jų butas buvo areštuotas, tačiau, nepaisant to, E. F. A. su V. M. pasirašė pirkimo – pardavimo sutartį. Šias aplinkybes V. A. paminėjo ir savo priešmirtiniame laiške. Kasatorė tvirtina, kad teismų sprendimai priimti nesilaikant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Teismai E. F. A. išteisino, motyvuotai neįvertinę visų įrodymų - tiek jos, tiek liudytojų J. N., V. D., A. S., Ž. S. ir kitų asmenų parodymų, išlikusių įrašų apie pinigų gražinimą paskolų sutartyse, rašysenos ekspertizės aktų, kurie patvirtina minėtų įrašų tikrumą, specialistės R. Z. paaiškinimų ir apskaičiavimų, kitų bylos įrodymų, kurie paneigia E. F. A. parodymus. Kasatorė nurodo, kad visos vėlesnės A. pasirašytos paskolų sutartys buvo pirmosios sutarties pratęsimas ir tą patvirtina specialistės R. Z. paaiškinimai ir apskaičiavimai. Teismas, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punktą, nepasisakė, kodėl remiasi E. F. A. parodymais ir atmeta mano, specialistės parodymus. Teismai taip pat nepasisakė, kaip vertina 1994 m. kovo 17 d. paskolos sutartį, nors kasatorė nurodė, kad ši sutartis suklastota. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai neišnagrinėjo visų bylai reikšmingų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta pažeidžiant BPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalies reikalavimus. Sukčiavimu, kasatorės nuomone, turėjo būti pripažintas ir tas faktas, kad, pardavęs butą V. M., E. F. A. sau pasiėmė visą už butą sumokėtą sumą (28 000 Lt), nors V. A. įsiskolinimas jam tesudarė 6475 Lt. Skunde taip pat pažymima, kad visą bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme laiką teisėjas nuolaidžiavo teisiamajam E. F. A., kuris sąmoningai vilkino bylą. Kasatorės manymu, nebuvo imtasi priemonių paspartinti bylos nagrinėjimą, todėl vien pirmosios instancijos teisme jis užtruko daugiau kaip trejus metus. D. T. A. tai laiko Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Kad išteisintasis sukčiavo įrodo dar ir tas faktas, jog jis, nesulaukęs paskolos grąžinimo termino, A. butą, jiems nežinant, perleido V. M., nors V. A. vykdė savo, kaip skolininko, įsipareigojimus. Teismai turėjo įvertinti tai, kad E. F. A., prisidengdamas iš pažiūros legaliais paskoliniais santykiais, apgaule siekė pasipelnyti ne tik iš paskolų gavėjų sumokėtų palūkanų, bet ir iš paskolų grąžinimo garanto – nekilnojamojo turto.
Kasaciniame skunde nukentėjusioji V. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Skunde kasatorė nurodo, kad teismai netinkamai taikė 1961 m. BK 274 straipsnio 3 dalį (atitinkamai 2000 m. BK 182 straipsnio 2 dalį), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato suformuotos teismų praktikos (1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 trečias punktas). Kasatorės teigimu, E. F. A. apgaulė pasireiškė tuo, kad jis įtikino ją, jog nėra tokios sandorio rūšies kaip įkeitimas, todėl reikia pasirašyti pirkimo – pardavimo sutartį, kuri nebus registruojama Nekilnojamojo turto registre. V. P. teigia buvusi įtikinta, jog buto neparduoda, o jį tik įkeičia už sutuoktiniui suteiktą 24 000 Lt paskolą, o paskolos davėjas įgis teisę į jos butą, t. y. įregistruos sutartį, tik tada, kai nebus laiku grąžinta paskola. Nepaisant šalių susitarimo, E. F. A. savo vardu nukentėjusiosios butą įsiregistravo po pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo praėjus tik trims dienoms. V. P. nuomone, E. F. A. suklaidinimas dėl pasirašomo sandorio rūšies turėjo esminės reikšmės jos apsisprendimui. Tai, kad E. F. A. veiksmuose buvo sukčiavimo požymių, kasatorės nuomone, neginčijamai įrodo faktas, jog, praradus nuosavybės teisę į butą, išteisintasis reikalavo iš nukentėjusiosios ir jos vyro pasirašyti jiems itin nenaudingas paskolų sutartis. Pasitikėdami juo jie sutiko, kad pradinėje paskolos sutartyje būtų nurodyta ne paskolos suma, o bendra paskolos ir dvylikos mėnesių palūkanų suma. Kasatorė pripažįsta, kad negalėjo sumokėti pernelyg didelių palūkanų, todėl norėdami atgauti butą, jie buvo priversti tenkinti E. F. A. reikalavimus ir pasirašinėti vis naujas paskolos sutartis, kuriose paskolomis buvo įvardijamos nesumokėtos palūkanos. E. F. A. naudojosi jam perėjusio buto nuosavybe kaip priemone pasipelnyti. Jos įsitikinimu, jei P. būtų pasirašę buto įkeitimo sutartį, E. F. A. nebūtų galėjęs priversti jų pasirašinėti vėlesnių jiems nepalankių paskolų sutarčių. V. P. manymu, E. F. A. apgaulę taip pat patvirtina tai, kad, nesulaukęs galutinio paskolos grąžinimo termino, jis P. butą padovanojo Z. D. ir net po šio sandorio paskolos sutarčių sąlygas diktavo E. F. A. Be to, mano, kad E. F. A. jos butą užvaldė dar (duomenys neskelbtini), kai įregistravo butą savo vardu. Skunde taip pat nurodyta, kad išteisinamasis nuosprendis ir apeliacinės instancijos nutartis priimi nesilaikant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismai nevertino, ar E. F. A. laikėsi savo susitarimo grąžinti butą, kai 24 000 Lt skola bus atiduota. Teismo nuosprendyje nemotyvuota, kodėl remiamasi E. F. A. parodymais, atmetami kasatorės, liudytojo A. P. parodymai, specialistės R. Z. atliktas apskaičiavimas ir duoti paaiškinimai. Šios klaidos neištaisė ir apeliacinės instancijos teismas. Negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šie klausimai spręstini civilinio proceso tvarka. BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą įrodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas klaidingai nurodė, jog kasatorė kreipėsi į teismą civilinio proceso tvarka. Teismas taip pat klaidingai vertino 1999 m. balandžio 15 d. bendrą kasatorės, A. P., E. F. A., Z. D. pasirašytą pareiškimą. Apeliacinės instancijos teismo nepakankamą susipažinimą su byla rodo tai, kad teismas net nepastebėjo, jog butas nebuvo grąžintas, nes Z. D. būstą pardavė jai išsimokėtinai. Skunde taip pat nurodoma, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu teisėjas vietoj to, kad imtųsi priemonių paspartinti bylos nagrinėjimą, nuolaidžiavo teisiamajam E. F. A., kuris sąmoningai vilkino bylą, todėl buvo pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis.
Kasaciniame skunde nukentėjusysis L. L. prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2004 m. balandžio 14 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutarties dalis dėl E. F. A. išteisinimo pagal 1961 m. BK 274 straipsnio 3 dalį dėl kasatoriui priklausančio didelės vertės turto užvaldymo apgaule ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant E. F. A. kaltu pagal 1961 m. BK 274 straipsnio 3 dalį (2000 m. BK 182 straipsnio 2 dalį) dėl kasatoriui priklausančio didelės vertės turto užvaldymo apgaule, patenkinti 100 000 Lt civilinį ieškinį kaip nusikaltimu padarytos žalos atlyginimą, išieškoti visas išlaidas advokato padėjėjo pagalbai apmokėti arba panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutarties dalį, kuria buvo atmestas L. L. apeliacinis skundas, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Skunde kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai nagrinėdamas bylą, neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų: nebuvo išsamiai ir nešališkai ištirtos visos bylos aplinkybės, kruopščiai nepatikrinti visi byloje esantys įrodymai, o vertinti tik atskiri, pavieniai įrodymai. Išteisinamajame nuosprendyje nepateikti motyvai, kuriais remdamasis teismas atmetė kaltinimo įrodymus. Kasatoriaus nuomone, teismas apsiribojo tik tų aplinkybių, kurios susijusios su pirkimo – pardavimo sutarties, sudarytos tarp L. L. ir E. F. A., analize, nors išvadą apie sukčiavimo buvimą ar nebuvimą galėjo daryti tik įvertinęs tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai su šia sutartimi susijusias aplinkybes, buvusias ir iki jos sudarymo, ir po jos pasirašymo (t. y. dėl ko nukentėjusysis tarėsi su E. F. A. iki sutarties pasirašymo, buvo ar nebuvo sumokėta sutartyje nurodyta kaina, kokio dydžio paskolos grąžinimą garantavo minėta pirkimo – pardavimo sutartis, kiek kartų ir kokio dydžio sumas nukentėjusysis skolinosi iš išteisintojo, ar byloje esančios paskolos sutartys savarankiškos ar tik pirminių paskolų pratęsimai, kiek kasatorius buvo skolingas E. F. A., kai šis pardavė turtą R. Z.). Kasatorius mano, kad teismas neįvertino liudytojos R. Z. parodymų, kasatoriaus parodymų kartu su byloje esančiais rašytiniais įrodymais bei liudytojo Ž. S. parodymais. Nepašalino prieštaravimų tarp E. F. A. ir L. L. bei R. Z. parodymų. L. L. daro išvadą, kad, nenustatęs visų bylos aplinkybių ir neįvertinęs visų įrodymų, teismas negalėjo priimti teisingo, teisėto ir pagrįsto nuosprendžio. Kasatoriaus įsitikinimu, teismas atsižvelgė tik į išorinę pirkimo – pardavimo šalių valios išraišką, nesigilindamas, kokia buvo jų vidinė valia. Teismai nepateikė jokių motyvų, kodėl nustačius, jog sudaryta sutartis iš tiesų nebuvo turto perleidimo sandoris, tokio sandorio pagrindu įgytas turtas nėra laikomas turto užvaldymu apgaule, kai viena šalis suklaidino kitą šalį dėl savo ketinimų sudaryto sandorio atžvilgiu. Taip pat nemotyvuotai atmesti kaltinimo įrodymai: kasatoriaus paaiškinimai apie sutarčių sudarymo aplinkybes, liudytojos R. Z. parodymai, jog E. F. A. laikė save L. L. turto savininku, bei šios liudytojos parodymai apie E. F. A. sumokėtą pinigų sumą, specialistės apskaičiavimai ir paaiškinimai. Kasatorius mano, kad teismai turėjo kritiškai vertinti E. F. A. duotus parodymus, nes jo paaiškinimai apie namo pirkimo – pardavimo sutartį ir paskolos sutarčių dydžius nuolat keitėsi. Minėtų pirmosios instancijos teismo procesinių pažeidimų apeliacinės instancijos teismas neištaisė, apsiribodamas tik pirmosios instancijos teismo išvadų pakartojimu, teisiškai nereikšmingų argumentų pateikimu. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė 1961 m. BK 274 straipsnio 3 dalį, taip pat nevisiškai ir neobjektyviai vertino byloje surinktų įrodymų visumą. Kasatorius mano, kad yra visi sukčiavimo veikos požymiai. Turto pirkimo – pardavimo sutartis buvo pasirašyta kaip suteiktos paskolos garantas ir E. F. A. neturėjo pagrindo laikyti save jam realiai neperleisto turto savininku, tačiau jis pasinaudoto nekilnojamojo turto registracija ir, pardavęs įkeistą turtą, visą už parduotą turtą gautą pinigų sumą pasiėmė sau. E. F. A. suklaidino L. L. dėl savo ketinimų gyvenamojo namo pirkimo – pardavimo sutarties atžvilgiu, t. y. sutartis buvo sudaryta E. F. A. piktnaudžiaujant kasatoriaus pasitikėjimu. E. F. A. tyčia dėl sukčiavimo buvo tiesioginė ir išankstinė, t. y. kilo iki pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, o laikas kaltininkui buvo reikalingas fiktyvioms paskolų sutartims pasirašyti. Kaltininko tyčią patvirtina ir tai, kad jo analogiški veiksmai buvo sistemingi kitų nukentėjusiųjų atžvilgiu. Tyčią patvirtina ir paskolų sutarčių sudarinėjimas, siekiant sudaryti įspūdį, kad L. L. suteiktos paskolos yra didžiulės, įkeisto turto laikymas savo turtu bei E. F. A. nenuoseklūs parodymai viso proceso metu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepateikė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo esminių argumentų. Byloje kasatorius pateikė argumentus dėl paskolinių santykių, sudarytų paskolos sutarčių skaičiaus bei jų dydžio, tačiau apeliacinės instancijos dėl šių skundo argumentų nepasisakė, apsiribodamas konstatavimu, kad tai yra civilinio ginčo dalykas. Teismas taip pat nepateikė jokių konkrečių argumentų, paneigiančių apeliacinio skundo motyvus, susijusius su apgaulės buvimu. Neatsakytas ir argumentas, kad E. F. A. kaltę patvirtina ir R. Z. parodymai. Teismas taip pat neįvykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymų.
Nukentėjusiųjų D. T. A., V. P., L. L. kasaciniai skundai netenkintini.
Dėl veikos pripažinimo sukčiavimu (1961 m. BK 274 straipsnio 3 dalis)
Pagal 1961 m. BK 274 straipsnio 3 dalį (2000 m. BK 182 straipsnio 2 dalį) baudžiamoji atsakomybė kyla tada, kai kaltininkas, panaudodamas apgaulę, savo ar kitų asmenų naudai stambiu mastu užvaldo svetimą turtą ar įgyja turtinę teisę. Pirmas svarbus sukčiavimo veikos požymis yra svetimo turto įgijimas. Kitas esminis sukčiavimo veikos sudėties objektyvusis požymis yra apgaulės panaudojimas prieš turto savininkus, teisėtus jo valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Sukčiavimo atveju apgaulė panaudojama kaip būdas suklaidinti turto valdytoją ir taip užvaldyti jo turtą ar įgyti teisę į jį. Būtent sukčiavimo padarymo būdas lemia šios veikos specifiką.
Apgaulė gali pasireikši įvairiai, tačiau jos esmė yra padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą. Viena iš apgaulės, kaip sukčiavimo veikos būdo, formų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu – piktavališkas suklaidinimas dėl savo ketinimų, kuris pasireiškia kaip pažadai, kurių jau iš anksto nesiruošiama vykdyti.
Sukčiavimas gali kilti ir iš veikų, susijusių su civilinių sutarčių sudarymu. Turtiniai santykiai yra pirmiausia civilinės teisės reguliavimo dalykas. Sudarant sutartis dėl tam tikrų materialių vertybių paprastai tarp asmenų atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Svetimas, t. y. kitam asmeniui priklausantis, turtas gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe pagal civilines sutartis, viena iš kurių yra pirkimo – pardavimo sutartis. Tačiau pagal įstatymo reikalavimus atitinkančią civilinę teisinę sutartį turtas yra įgyjamas teisėtai, t. y. šalims išreiškus savo tikrąją valią dėl sandorio sudarymo. Tuo tarpu dėl sukčiavimo turtas kitam asmeniui pereina neteisėtai. Taigi esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, kuris skiria jį nuo civilinio teisinio pažeidimo (sutarties pažeidimo) ir daro turto įgijimą neteisėtu, yra turto savininko ar kito asmens, kuris teisėtai valdo turtą ar kurio žinioje tas turtas yra, apgaulė, kuri turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmeniui apsispręsti perduoti turtą kitam asmeniui. Jeigu asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmeniui apsispręsti perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimu. Be to, kvalifikuojant veiką kaip sukčiavimą, reikia atsižvelgti į tai, ar yra galimybė atkurti pažeistas subjektines civilines teises civiliniu teisiniu būdu.
Norint pripažinti veiką sukčiavimu, nepakanka vien nustatyti, kad kita sandorio šalis nesilaikė savo sutartinių įsipareigojimų. Labai svarbu išsiaiškinti veikos subjektyviuosius požymius. Sukčiavimo nusikaltimo sudėties subjektyviajam požymiui – tyčiai – būdinga tai, kad tyčia apgaulingai neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto – dar iki turto ar teisės į jį įgijimo. Taigi reikia nustatyti, kad kaltininkas, sudarydamas konkrečius sandorius dėl turto, iš anksto turėjo siekį suklaidinti (apgauti) kitą asmenį ir neteisėtai įgyti svetimą jam turtą ar teisę į jį. Kaltininko išankstinę tyčią neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi patvirtinti sandorio sudarymo metu kaltininko naudojama apgaulė. Be to, svarbus sukčiavimo veikos subjektyvusis požymis yra savo veiksmų, kaip apgaulės, suvokimas.
Kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl E. F. A. išteisinimo dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Apeliacinės instancijos teismas teisingai vertino kaltinamojo E. F. A. veikų objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo manyti, kad E. F. A. iki sutarčių sudarymo turėjo tyčią neatlygintinai perimti jam svetimą kitų asmenų turtą ir, piktnaudžiaudamas jų pasitikėjimu, jį užvaldė.
Bylos medžiaga nustatyta, kad nukentėjusieji, sudarydami nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorius su E. F. A., žinojo, kad sudaromos sutartys yra apsimestinės ir sąmoningai prisiėmė sudaromų sandorių pasekmių riziką. E. F. A. dėl to nukentėjusiųjų neklaidino, klaidingos informacijos nepateikė ir jų pasitikėjimu nepiktnaudžiavo. Nors E. F. A. susitarimų su nukentėjusiaisiais nesilaikė, t. y. po sutarčių sudarymo praėjus tam tikram laikotarpiui ir nepasibaigus skolų gražinimo terminams, pažeidė susitarimo sąlygas, tačiau, kaip jau minėta pirmiau, norint veiką kvalifikuoti kaip sukčiavimą susitarimo nesilaikymo fakto dar nepakanka. Norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, reikia nustatyti ne tik susitarimo nesilaikymo faktą, bet ir tai, kad asmens išankstinis ketinimas nesilaikyti susitarimo turi apgaulės elementų. Baudžiamajai atsakomybei reikia asmens suklaidinimo, laikomo apgaule, tačiau E. F. A. dėl sudaromų sandorių pobūdžio nukentėjusiųjų neklaidino, nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorių sudarymo metu klaidingos informacijos nepateikė, nukentėjusieji žinojo, kad sudaromi sandoriai yra apsimestiniai. Sudarydami paskolos sutartis, nukentėjusieji taip pat sutiko su jose nurodytomis palūkanomis ir šias sutartis sudarinėjo bei pratęsinėjo savo valia. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad tokios sutartys buvo sudaromos pačių nukentėjusiųjų valia, nors jie ir turėjo galimybę nesutikti su šių sutarčių sąlygomis. Vertindami byloje esančius įrodymus kaip visumą ir atskirai, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nenustatė E. F. A. piktnaudžiavimo nukentėjusiųjų pasitikėjimu požymių, sudarant paskolos sutartis. Be to, vykstant civilinei apyvartai, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, asmenys privalo patys rūpintis savo teisėmis ir interesais. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Protingumo principas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių pasekmių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba apskirtai susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o, veikdamas tokiu būdu, jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius.
Taip pat nepagrįsta manyti, kad įregistruodamas nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis, E. F. A. piktnaudžiavo nukentėjusiųjų pasitikėjimu. Abi sutarčių šalys, t. y. tiek E. F. A., tiek nukentėjusieji laikė, kad sudarytos turto perleidimo sutartys yra skolos užtikrinimo garantas ir jis toks bus tol, kol skola bus grąžinta. Nukentėjusieji neturėjo pagrindo manyti, kad sutartys nebus įregistruotos, nes pagal 1964 m. CK 255 straipsnį per tris mėnesius neįregistruota turto pirkimo – padavimo sutartis netektų galios, t. y. ji nebegalėtų tarnauti kaip skolos garantas ir nebegalėtų užtikrinti skolos davėjo interesų, ir, kaip patvirtino nukentėjusieji, jie apie tai žinojo.
Subjektyvieji E. F. A. veikų požymiai taip pat neleidžia teigti, kad dar iki nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarčių su nukentėjusiaisiais sudarymo E. F. A. turėjo išankstinę tyčią apgaulingai neatlygintinai užvaldyti svetimą jam turtą.
Tokią išvadą pirmiausia galima daryti iš tolesnių po nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymo E. F. A. veiksmų. Šie E. F. A. veiksmai neleidžia manyti, kad jis iš anksto planavo užvaldyti jam nepriklausantį turtą, nes, įregistravęs turto pirkimo – pardavimo sutartis ir turėdamas realią galimybę elgtis su turtu savo nuožiūra, jis jokių veiksmų, susijusių su nekilnojamojo turto disponavimu, realizavimu ilgą laiką neatliko.
Nustatyta ir tai, kad sudaromose paskolų sutartyse buvo nurodoma, kad paskolintų pinigų gražinimą garantuoja nekilnojamasis turtas (butas, namas), kuris įforminamas E. F. A. vardu. Tai taip pat rodo, kad E. F. A. iš anksto neketino vengti savo pradinių įsipareigojimų grąžinti jam tariamai perleistą turtą ir visą laiką laikė jį skolos užtikrinimo priemone. Taip pat nustatyta, kad E. F. A. skolininkai skolos laiku negrąžino, to neneigia ir patys skolininkai, kurie nurodė, kad sudaromos naujos paskolų sutartys buvo pradinės paskolos sutarties pratęsimai, nes delspinigių laiku jie nesugebėdavo sugražinti. Nepaisant to, E. F. A. savo teisių, kurias garantavo nekilnojamasis turtas, nors ir galėjo, tačiau nerealizavo ir sudarė galimybes kitai sutarties šaliai grąžinti susidariusį bendrą įsiskolinimą, pratęsiant sudarytas paskolų sutartis.
Išankstinės tyčios neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą E. F. A. veiksmuose nebuvimą iš dalies patvirtina dar iki sutarčių sudarymo buvusi faktinė situacija. Teismai nustatė, kad firmoje (duomenys neskelbtini) buvo tokia praktika, kad imant paskolas buvo reikalaujama užstato ir vietoj įkeitimo sutarčių buvo sudaromos turto pirkimo – pardavimo sutartys. Jau firmoje (duomenys neskelbtini) kai kuriems iš nukentėjusiųjų buvo paaiškinta, kad norint gauti paskolą reikia sudaryti fiktyvią turto pirkimo – pardavimo sutartį.
E. F. A. išankstinės tyčios užvaldyti jam svetimą turtą nebuvimą patvirtina taip pat jo atskiri veiksmai nukentėjusiųjų atžvilgiu bei pačių nukentėjusiųjų sąmoningi veiksmai. Antai apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad E. F. A. norėjo sugrąžinti butą D.T. A., tačiau ji atsisakė butą atsiimti. Kasatorė V. P., sužinojusi, kad E. F. A. įregistravo jos buto pirkimo – pardavimo sutartį, jokių prieštaravimų tuo metu nereiškė. L. L. žinojo apie jo namo pardavimą, sutiko jį parduoti, tvarkė su jo pardavimu susijusius reikalus, nes norėjo atsiskaityti su E. F. A., o paskolos sutartis sudarinėjo, nes jam buvo reikalingi pinigai verslui, o E. F. A. imdavo mažesnes palūkanas nei kiti kreditoriai. V. A. apie savo buto pardavimą taip pat žinojo ir pirkėjui V. M. kaip buto savininką nurodė E. F. A. A. ir V. P. butas buvo perleistas Z. D. jiems dalyvaujant.
Tai, kad abi šalys tvirtina, jog sudarant nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis šalių valia buvo kitokia, o pagal paskolos sutartis nukentėjusieji yra sumokę per daug, yra civilinio proceso tvarka spręstini klausimai. Byloje nėra duomenų, įrodančių buvus nukentėjusiųjų suklaidinimą piktnaudžiaujant jų pasitikėjimu. Tarp E. F. A. ir nukentėjusiųjų yra civiliniai teisiniai santykiai, ir nukentėjusieji savo teisėtus interesus gali ginti pareikšdami civilinius ieškinius civilinio proceso tvarka. Galimybė reikalauti atkurti pažeistas turtines teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis išlieka, nes abi sudarytų turto pirkimo – pardavimo sutarčių šalys pripažįsta, kad šios sutartys buvo ne turto pirkimo – pardavimo, o jo įkeitimo sutartys, kaip gautų paskolų užtikrinimo garantas.
Dėl bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka
Bylą antrą kartą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nustatė, ištyrė ir įvertino visas reikšmingas bylai teisingai išspręsti faktines aplinkybes. Tiek V. P., D. T. A., L. L., liudytojų A. P., V. D., A. S., Ž. S., J. N., kitų asmenų, tiek ir kaltinamojo E. F. A. parodymus teismas analizavo ir atskirai, ir kartu. Tai, kad tam tikrų prieštaravimų nepavyko pašalinti, dar nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, numatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Likę prieštaravimai, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, yra spręstini civilinio proceso tvarka. Specialistės R. Z. apskaičiavimai, paaiškinimai, rašysenos ekspertizės aktai, išlikę įrašai apie pinigų gražinimą paskolų sutartyje taip pat susiję su ginčo nagrinėjimu civilinio proceso tvarka ir nei kasatorių V. P., D. T. A., L. L., specialistės, nei E. F. A. paaiškinimai dėl paskolos sutarčių sudarymo, jų vykdymo nėra atmesti.
Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į apeliaciniuose skunduose išvardytas faktines aplinkybes ir jas įvertino bei padarė atitinkamas išvadas. Teismas atsakė į esminius apeliacinių skundų argumentus, susijusius su E. F. A. veikos objektyviaisiais ir subjektyviaisiais požymiais, pateikė argumentus, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei pašalino byloje iškilusias abejones. Byloje surinktus, ištirtus įrodymus vertino atskirai ir kaip visumą, nurodydamas, kodėl vienus įrodymus, kurie pagrindžia E. F. A. nekaltumą, priima ir kodėl kitus, E. F. A. kaltinančius, atmeta. Byloje esančias nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartys buvo įvertintos visų bylos duomenų kontekste.
Apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą, aiškinosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 29 d. nutartyje nurodytas aplinkybes ir nustatė, kad E. F. A., sudarydamas su nukentėjusiaisiais apsimestines nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis, nepiktnaudžiavo nukentėjusiųjų pasitikėjimu, jų neklaidino, nepateikė klaidingos informacijos. Teismas taip pat išsiaiškino, kokia buvo tikroji šalių, kurios sudarė turto pirkimo – pardavimo sandorius, valia, nustatydamas ją ne pagal sutarčių turinį, o pagal jų sudarymo metu ir vėliau buvusias faktines aplinkybes ir taikė to sandorio taisykles, kurį šalys iš tiesų turėjo galvoje (turto įkeitimo sutarties normas). Teismo sprendime taip pat nustatyta, kokios yra nekilnojamojo turto sutarčių įregistravimo pasekmės. Teismas padarė išvadą, kad skolos davėjas neturėjo teisinio pagrindo disponuoti jo suteiktų skolų užtikrinimo priemone buvusiu turtu, ir pagrįstai šio nustatyto fakto nevertino kaip sukčiavimo veikos elemento.
Nenustačius apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų (BPK 369 straipsnis), kasacinis skundas netenkintinas, o teismo sprendimas pripažintinas teisėtu ir pagrįstu.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nukentėjusiųjų D. T. A., V. P., L. L. kasacinius skundus.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Josifas Tomaševičius
Antanas Klimavičius
