Baudžiamoji byla Nr. 2K-P-181/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.19.3.;
2.4.6.4.2.; 2.4.7. (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, susidedanti iš pirmininko pranešėjo Jono Prapiesčio, Viktoro Aiduko, Egidijaus Bieliūno, Dalios Bajerčiūtės, Rimanto Baumilo, Valerijaus Čiučiulkos, Gintaro Godos, Olego Fedosiuko, Antano Klimavičiaus, Vytauto Masioko, Vytauto Piesliako, Alvydo Pikelio, Aldonos Rakauskienės, Vladislovo Ranonio, Albino Sirvydžio, Benedikto Stakausko, Tomo Šeškausko,
sekretoriaujant Rasai Miškelevičiūtei,
dalyvaujant prokurorui Mindaugui Barkauskui,
gynėjui advokatui Jonui Jasiulevičiui,
nuteistajam V. K. (V. K.),
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. gegužės 18 d. nuosprendis panaikintas ir V. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 227 straipsnio 1 dalį 25 MGL (3250 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 2 punktu konfiskuota 2100 Lt.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. K. išteisintas pagal BK 227 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
V. K. nuteistas už tai, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2006 m. atlikusios Vilniaus miesto savivaldybės VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), remonto darbus, direktorius, papirko VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ direktorių V. G.: 2007 m. sausio 5 d. tiesiogiai davė V. G. 2100 Lt kyšį jo darbo kabinete, esančiame (duomenys neskelbtini), už tai, kad V. G., vykdydamas jam suteiktus įgaliojimus, turėtų ir išreikštų palankią nuomonę apie jo vadovaujamą bendrovę ir jos atliktus remonto darbus, ateityje suteiktų galimybę ir padėtų UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvauti bei laimėti VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ skelbiamuose viešųjų pirkimų konkursuose dėl šios įstaigos žinioje esančių patalpų remonto darbų atlikimo. Taip V. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 227 straipsnio 1 dalyje.
Apeliacinės instancijos teismas, V. K. baudžiamojoje byloje dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų panaikinęs pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, priėmė naują – apkaltinamąjį – nuosprendį. Teismas apkaltinamajame nuosprendyje nurodė, kad viso bylos proceso metu V. G. davė iš esmės nuoseklius parodymus apie tai, kad 2007 m. sausio 5 d. voką, kuris po penkių dienų buvo paimtas Specialiųjų tyrimų tarnybos darbuotojų, jo kabinete ant stalo padėjo V. K., o pirmosios instancijos teismo nuosprendyje minimas liudytojo V. G. parodymų prieštaravimas kitų liudytojų parodymams nesusijęs su V. K. pinigų perdavimo V. G. aplinkybėmis, todėl neturi reikšmės sprendžiant V. K. kaltės dėl papirkimo klausimą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nurodė ir tai, kad V. G. parodymai neprieštarauja ir įvykio vietos apžiūros protokolui, nes jis nurodė tik abstrakčią dėžės, į kurią įstūmė voką su pinigais, laikymo vietą, t. y. tai, kad ši stovėjo jo kabinete. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, V. G. parodymų negalima laikyti prieštaringais ir dėl to, kad įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, jog dėžė, kurioje rastas vokas, nebuvo pridengta popieriumi, nors V. G. teigė tai padaręs, nes tai neesminė parodymų neatitiktis įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotiems duomenims. Be to, įvykio vietos apžiūra buvo atlikta praėjus palyginti ilgam laiko tarpui po įvykio – penkioms dienoms po to, kai voką su pinigais V. G. įmetė į kartoninę dėžę.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, jog voką su pinigais V. G. kabinete būtų galėję palikti kokie nors kiti asmenys, nes voko su pinigais palikimo ant stalo momentu V. G. kabinete buvo tik jis bei V. K., todėl „negali būti ir kokių nors liudytojų, galėjusių matyti pinigų palikimo faktą“, kad specialisto 2007 m. sausio 23 d. išvada nei paneigia, nei patvirtina V. K. kaltę, todėl ja negalima vadovautis sprendžiant liudytojo V. G. parodymų patikimo klausimą. Teismas nuosprendyje taip pat nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta pagrįsta išvada, jog V. K. davė V. G. kyšį už tai, kad šis, būdamas Všį „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, ateityje suteiktų galimybę ir padėtų UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvauti bei laimėti įmonės skelbiamuose viešųjų pirkimų konkursuose dėl šios įstaigos žinioje esančių patalpų remonto darbų atlikimo. Tai patvirtina liudytojo V. G. parodymai apie V. K. minėtą „bonusų“ pasidalijimą, t. y. atsilyginimą už gautus užsakymus remonto darbams, jo pasakymą, padedant kabinete ant stalo voką, kad jis (V. K.) tęsintis savo duotą žodį, taip pat garso įrašuose užfiksuotas pokalbio tarp V. G. ir V. K. turinys. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, V. G. ir V. K. garso įrašuose užfiksuoti 2007 m. sausio 5 d. pokalbiai, priešingai nei tvirtinama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, netiesiogiai patvirtina V. K. kaltę.
Be to, apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje nurodęs, kad nusikalstamos veikos padarymo metu V. G. dirbo viešosios įstaigos „(duomenys neskelbtini)“, kurios steigėja ir savininkė yra Vilniaus miesto savivaldybės taryba, direktoriumi, kad šios įstaigos įstatai, reglamentuodami įstaigos vadovo (direktoriaus) teises ir pareigas, įtvirtina jam administracinius įgaliojimus, konstatavo, jog V. G. užimamos pareigos atitinka BK 230 straipsnyje apibrėžtą valstybės tarnautojo sąvoką.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 22 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo išteisinamąjį 2007 m. gegužės 18 d. nuosprendį.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 227 straipsnio 1 dalį. Kasatorius tvirtina, kad įstaiga, kurioje V. G. dirbo direktoriumi, nėra valstybinė įstaiga, o V. G. nebuvo valstybės tarnautoju ar pareigūnu, todėl pinigų davimas ne valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui nėra kyšio davimas pagal BK 227 straipsnio 1 dalį. Kasatorius taip pat teigia, kad iš V. G. parodymų matyti, jog jis nežinojo, už ką jam buvo paliktas vokas su pinigais ir kokius veiksmus už tai jis turi atlikti ar susilaikyti nuo jų atlikimo. Be to, kaltinime nurodyta, kad V. G. buvo prašoma atlikti neteisėtą veiką – laimėti konkursą. Tokia veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 227 straipsnio 1 dalį. Taigi, kasatoriaus nuomone, šios aplinkybės parodo, kad nebuvo nei kyšio davimo, nei jo ėmimo – to, kas yra būtina siekiant inkriminuoti nusikaltimą, aprašytą BK 227 straipsnio 1 dalies dispozicijoje.
Kartu kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 329 straipsnio 2 punkto ir 331 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes nenurodė pagrindo, kuriuo remdamasis panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį, tokio sprendimo visiškai nemotyvuodamas. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimą, nuosprendį grįsti tik tais įrodymas, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tuo tarpu apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas prielaidomis bei nepašalinus byloje prieštaravimų.
Iš kasacinio skundo turinio matyti ir tai, kad V. K. nesutinka su apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimu, nes pavyzdžiui, kasatorius teigia, kad liudytojo V. G. parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs, neatitinka kitų bylos aplinkybių. Šio liudytojo ir liudytojų L. J., V. Ž. parodymai neįrodo jo kaltės. Kasatorius pateikia ir savo subjektyvius samprotavimus apie byloje surinktus įrodymus, pavyzdžiui: „jeigu tikėtume V. G. parodymais, kad esą jis skambino V. K. teiraudamasis apie paliktą daiktą, tai prieš skambinimą būtų pasidomėjęs, kas tame voke yra“, garso įrašai, kuriuose užfiksuotas pokalbis tarp V. G. ir V. K. „parodo, jog buvo kalba apie remontą, o ne apie kažkokius tai daiktus“, „V. G. atleistas iš pareigų, o tai rodo, kad jis nebuvo toks nuoširdus“.
Nuteistojo V. K. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl baudžiamojo įstatymo (BK 227 straipsnio 1 dalies) taikymo
Kasatorius savo poziciją dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo grindžia tokiais argumentais.
1. Kasatorius tvirtina, kad įstaiga, kurioje V. G. dirbo direktoriumi, nėra valstybinė įstaiga, o jis nebuvo valstybės tarnautojas ar pareigūnas. Pasak kasatoriaus, pinigų davimas ne valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui nėra kyšio davimas, todėl jam (kasatoriui) negali būti pritaikyta BK 227 straipsnio 1 dalis.
Papirkimas pagal BK 227 straipsnio 1 dalį – tai tiesiogiai arba netiesiogiai pareikštas pasiūlymas, pažadas duoti kyšį arba kyšio davimas valstybės tarnautojui arba jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, arba kyšio davimas per tarpininką siekiant tų pačių rezultatų. Minėto straipsnio dispozicijoje numatytos veikos išvardytos kaip alternatyvios, todėl baudžiamajai atsakomybei pagal BK 227 straipsnio 1 dalį pakanka bent vienos iš minėtų alternatyvių veiksmų.
Pagal baudžiamąjį įstatymą valstybės tarnautojai yra asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje, – valstybės politikai, viešojo administravimo valstybės tarnautojai pagal Valstybės tarnybos įstatymą bei kiti asmenys, kurie dirbdami valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose, teisminėse, teisėsaugos, valstybės kontrolės bei priežiūros ir joms prilygintose institucijose atlieka valdžios atstovo funkcijas arba turi administracinius įgaliojimus, taip pat oficialūs kandidatai į tokias pareigas (BK 230 straipsnio 1 dalis). Be to, valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, kuris dirba bet kokioje valstybinėje, nevalstybinėje ar privačioje įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje ar verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus viešojo administravimo įgaliojimus, ar teikia viešąsias paslaugas, išskyrus ūkines ar technines funkcijas atliekantį asmenį (BK 230 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad valstybės tarnautojo ir jam prilyginto asmens sąvokos išaiškinamos vadovaujantis ir kitais teisės aktais, nustatančiais jų funkcijas, teises, pareigas ir įgaliojimus.
VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ įstatuose, patvirtintuose Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 1-1138, nurodyta, kad tai yra viešoji įstaiga, kurios steigėja ir savininkė yra Vilniaus miesto savivaldybės taryba. Pagrindinis šios įstaigos tikslas – teikti viešas paslaugas, vykdant savivaldybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų (socialinio būsto, bendrabučių) administravimo ir priežiūros funkcijas (Įstatų 2.1 punktas). Įstatuose apibrėžta ir įstaigos veiklos rūšys, pavyzdžiui, gyvenamųjų patalpų remonto darbų organizavimas (2.3.13 punktas), gyvenamųjų patalpų statybos užsakovo procedūrų vykdymas (2.3.17 punktas). Įstatuose įtvirtinta ir įstaigos vadovo, kaip vienasmenio įstaigos valdymo organo, kompetencija, nurodomi jo administraciniai ir kiti įgaliojimai. Pavyzdžiui, 7.2.1 punkte nurodyta, kad įstaigos vadovas „organizuoja Įstaigos veiklą ir veikia Įstaigos vardu santykiuose su kitais asmenimis, sudaro visus reikiamus sandorius, išskyrus sandorius, kuriuos sudaryti draudžia Įstaigos vadovo ar jo įgalioto asmens priimti sprendimai“. Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. K. nusikalstamos veikos padarymo metu V. G. dirbo VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, kuri teikia viešąsias paslaugas, direktoriumi ir turėjo administracinius įgaliojimus. Taigi pagal BK 230 straipsnio 1 dalį V. G. buvo valstybės tarnautojas. Tai, kad V. G. mano, jog jis nėra valstybės tarnautojas, veikos kvalifikacijai reikšmės neturi.
2. Kasatorius taip pat teigia, kad V. G. nežino, už ką jo kabinete buvo palikti pinigai. Tokiu atveju, kasatoriaus nuomone, jei „asmuo gavęs pinigų nežino, kokius veiksmus už tai turės atlikti ar susilaikyti nuo jų atlikimo, toks pinigų davimo atvejis netektų prasmės“, ir negali būti laikomas papirkimu, numatytu BK 227 straipsnio 1 dalyje.
BK 227 straipsnyje numatyta papirkimo sudėtis yra formali, todėl kyšio davimas yra baigtas nuo minėtų alternatyvių veiksmų padarymo momento. Jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo duodamo kyšio nepriima dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo papirkėjo valios, papirkėjo veika taip pat kvalifikuojama kaip baigtas nusikaltimas. Be to, papirkimo baigtumas nepriklauso nuo to, ar papirktas valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo jau yra atlikęs pageidaujamus veiksmus, ar dar ne. Taip pat veikos kvalifikacijai reikšmės neturi kyšio davimo vieta ir būdas. Pažymėtina, kad pagal įstatymą susitarimas nėra būtinas šio nusikaltimo sudėties požymis. Baudžiamąją atsakomybę už papirkimą lemia ne susitarimo tarp kaltininko ir valstybės tarnautojo buvimas ar nebuvimas, o tai, kad kyšis duodamas už pageidautiną kyšio davėjui valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklą.
BK 227 straipsnyje nustatyta atsakomybė už papirkimą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens už pageidaujamą teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus (1 dalis) arba siekiant neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklos vykdant įgaliojimus (2 dalis). Įstatyme nėra įtvirtinto reikalavimo pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 227 straipsnį visais atvejais būtinai nustatyti konkrečius paperkamo asmens veiksmus, kuriuos paperkamas asmuo atliko (neatliko) ar turėtų atlikti (neatlikti) papirkėjo naudai.
BK 227 straipsnyje numatytos veikos neatsiejamos nuo veikų, numatytų BK 225 straipsnyje (Kyšininkavimas) ir 226 straipsnyje (Tarpininko kyšininkavimas). Tik sisteminis šiuose BK straipsniuose įtvirtintų nuostatų visumos aiškinimas atskleidžia minėtų kyšininkavimo formų esmę, pavojingumo pobūdį: nusikalstamai neteisėtas turtinis poveikis valstybės tarnautojams ar jiems prilygintiems asmenims, jiems vykdant savo įgaliojimus. Baudžiamosios atsakomybės nustatymas už tokios veikos padarymą ir jos pagrindų įtvirtinimas BK skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams“ kartu reiškia, kad įstatymų leidėjas siekia inter alia užtikrinti sąžiningumo, teisėtumo, nešališkumo, visų lygybės prieš įstatymą, valstybės institucijas ir pareigūnus bei kitų konstitucinių principų reikalavimų laikymąsi valstybės tarnautojų ir jiems prilygintų asmenų veikloje, vykdant įgaliojimus, bei apsaugoti juos nuo neteisėto, nepagrįsto turtinio poveikio, pažeidžiančio jų veiklos minėtų principų reikalavimus. Todėl pagal BK 227 straipsnį baustinas ne tik siekimas kyšiu savo naudai kokių nors konkrečių teisėtų ar neteisėtų valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiksmų (neveikimo) vykdant įgaliojimus, bet ir siekimas kyšiu išimtinės padėties ar apskritai paperkamo asmens palankumo ateityje.
Vadinasi, pagal BK 227 straipsnį kaip papirkimas kvalifikuotini ir tie atvejai, kai asmuo, siekdamas sau pageidautinos valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklos, siūlo, žada duoti ar duoda jam turtines vertybes, aiškiai jo neinformuodamas, už kokį konkretų veikimą ar neveikimą (teisėtą ar neteisėtą, praeityje ar ateityje) vykdant įgaliojimus siūlomos, žadamos ar duodamos turtinės vertybės.
Kita vertus, byloje nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2006 metų birželio-liepos mėnesiais atliko remonto darbus VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ patalpose. Be to, byloje nustatyta, kad 2007 m. sausio 5 d. V. K. kalbėjosi su V. G. jo darbo kabinete, o jam išėjus, V. G. pastebėjo, kad paliktas vokas su pinigais. V. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad susitarimo tarp jo ir V. K. dėl kyšio davimo nebuvo, o susitikimo iniciatorius buvo V. K. Be to, ikiteisminio tyrimo metu V. G. parodė, kad nors jis ir nežinojo, kas yra paliktame voke, tačiau įtarė, jog ten yra įdėta pinigų tam, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ „ateityje galėtų toliau vykdyti darbus ir būti mūsų rangovais“ (2007 m. sausio 10 d. protokolas–pareiškimas). V. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu parodė, kad V. K. jų pokalbio metu pavartojo frazę „savo žodį tęsiu“, kurią V. G. suprato kaip anksčiau V. K. minėtą „bonusų pasidalijimą“. Analogiški V. G. parodymai užfiksuoti ir liudytojo 2007 m. sausio 12 d. apklausos protokole bei 2007 m. sausio 15 d. akistatos protokole. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į šias byloje nustatytas aplinkybes, pagrįstai pripažino, kad tokiais veiksmais V. K. siekė atsilyginti V. G. už paramą ateityje gaunant užsakymus darbams, o būtent už tai, kad „V. G., vykdydamas jam suteiktus įgaliojimus, turėtų ir išreikštų palankią nuomonę apie jo vadovaujamą bendrovę ir jos atliktus remonto darbus, ateityje suteiktų galimybę ir padėtų UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvauti bei laimėti VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ skelbiamuose viešųjų pirkimų konkursuose dėl šios įstaigos žinioje esančių patalpų remonto darbų atlikimo“. Be to, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad V. G. parodymus apie tai, kad voką su pinigais jo kabinete ant stalo paliko V. K., pripažįsta nuosekliais, jais netikėti teismas neturi pagrindo, o byloje nėra jokių įrodymų apie tai, jog voką galėjo palikti kiti asmenys, todėl konstatavo, kad voką V. G. kabinete paliko būtent V. K.
3. Kasatorius tvirtina, kad pagal BK 227 straipsnio 1 dalį kvalifikuotina veika, kai kyšis valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui duodamas už pageidaujamą iš jo teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą. Tuo tarpu jam (kasatoriui) suformuluotame kaltinime nurodoma, kad V. G. kyšis buvo duotas už tai, jog jis, vykdydamas jam suteiktus įgaliojimus, „ateityje suteiktų galimybę ir padėtų UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvauti bei laimėti VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ skelbiamuose viešųjų pirkimų konkursuose dėl šios įstaigos žinioje esančių patalpų remonto darbų atlikimo“. Padėjimas laimėti konkursą, pasak kasatoriaus, yra neteisėta veika, todėl ir šiuo aspektu BK 227 straipsnio 1 dalis šioje byloje pritaikyta netinkamai.
Pažymėtina, kad valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens padėjimas laimėti konkursą ne visada savaime reiškia neteisėtą veiką. Pavyzdžiui, išdėstymas palankios ir tikrovę atitinkančios objektyvios, nešališkos nuomonės apie konkurse dalyvaujančių bendrovių kokybišką darbą, teikiamas paslaugas, apie sąžiningą ankstesnių sutarčių vykdymą savaime nelaikytinas neteisėtais veiksmais. Byloje nėra duomenų, leidžiančių neabejojant tvirtinti, kad kasatorius, palikdamas kyšį V. G. kabinete, siekė iš jo savo vadovaujamos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ naudai konkrečių neteisėtų veiksmų.
Vadinasi, kai byloje nėra neabejojant nustatyta, kad kyšį duodantis asmuo iš valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens siekė jų konkrečių neteisėtų veiksmų arba neteisėto neveikimo, t. y. kai kyšis duodamas iš esmės siekiant apskritai paperkamo asmens palankumo ateityje, veika kvalifikuotina pagal BK 227 straipsnio 1 dalį. Kitaip aiškinant tokią situaciją, t. y. kvalifikuojant tokią veiką pagal BK to paties straipsnio 2 dalį, būtų nepagrįstai plečiamos BK 227 straipsnio taikymo ribos. Taigi apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. K. padaryta veika atitinka BK 227 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija konstatuoja, kad pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Dėl kasatoriaus argumentų apie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus
Kasatoriaus nuomone, jo baudžiamojoje byloje pažeisti BPK 329 straipsnio 2 punkto, 301 straipsnio 1 dalies bei 331 straipsnio 2 dalies reikalavimai.
1. Pagal BPK 331 straipsnio reikalavimus apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus, jis turi būti surašytas vadovaujantis BPK 305 straipsnio nuostatomis. Be to, BPK 331 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio Kodekso XXIII (Nuosprendžio priėmimas) skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalį aprašomojoje apkaltinamojo nuosprendžio dalyje išdėstoma: įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados, bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamo poveikio priemonės skyrimo motyvai. Įrodymų analizė yra ypač svarbi apkaltinamojo nuosprendžio dalis, nes apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Įrodymai apkaltinamajame nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės nuosprendyje logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados.
2. Minėta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. K. pagal BK 227 straipsnio 1 dalį išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą ir panaikino nuosprendį dėl V. K. išteisinimo priimdamas naują nuosprendį, kuriuo jį pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 227 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino BPK 329 straipsnio 2 punkte nustatytu pagrindu ir apkaltinamajame nuosprendyje konstatavo, kad „pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą nuosprendį“. Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas pagrindė nuosprendyje nurodydamas konkrečius įrodymus, kuriais grindžia V. K. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, t. y. V. G. parodymais, akistatos, įvykio vietos apžiūros, daiktų apžiūros protokolais, pokalbių tarp V. G. ir V. K. garso įrašais. Tai paneigia kasatoriaus argumentą, kad kaltinimas iš esmės grindžiamas tik liudytojo V. G. parodymais. Apkaltinamajame nuosprendyje tiksliai ir konkrečiai nurodyti įrodymai, kurie nulėmė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinimą ir buvo pagrindas priimti apkaltinamąjį nuosprendį, todėl nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 329 straipsnio 2 punkto nuostatas.
3. Apkaltinamajame nuosprendyje detaliai atskleistas V. G. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, turinys, jie analizuojami ir vertinami su kitais byloje esančiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai išdėstyta, kodėl teismas V. G. parodymus pripažįsta nuosekliais ir neprieštaringais, pavyzdžiui, „liudytojo V. G. ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose apie tai, kad V. K. ant jo stalo kabinete padėjęs voką, bei teisiamajame posėdyje duotuose parodymuose, kad V. K. kažką padėjęs ant stalo ir jis ne iš karto pamatęs, jog tai yra vokas, esantys skirtumai nėra esminiai ir ši aplinkybė nepaneigia fakto, kad pinigus V. G. paliko V. K.“, „apylinkės teismo nuosprendžio motyvuose minimas liudytojo V. G. parodymų prieštaravimas kitų liudytojų parodymams neliečia parodymų dėl V. K. pinigų perdavimo V. G. aplinkybių, todėl jie visiškai neturi jokios reikšmės sprendžiant V. K. kaltės dėl papirkimo klausimą“; V. G. niekados netvirtino, kad kartoninę dėžę, į kurią jis pastūmė voką, paliko prie savo darbo stalo, jis tik nurodė abstrakčią šios dėžės laikymo vietą, t. y. tai, kad ji stovėjo jo kabinete. Taigi teigti, kad V. G. parodymai šioje dalyje prieštarauja įvykio vietos apžiūros protokolui, nėra jokio pagrindo. Šias išvadas apeliacinės instancijos teismas pagrindė įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą bei juos tarpusavyje susiejo. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nuosekliai išdėstyti motyvai, kodėl šis teismas kitaip vertina byloje surinktus įrodymus (liudytojų parodymai, specialisto išvada, garso įrašai ir t. t.). Pavyzdžiui, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs specialisto išvadą, kurioje nurodyta, kad ant tyrimui pateikto voko ir pinigų banknotų rasti pirštų pėdsakai netinkami asmeniui identifikuoti, konstatavo, jog „ši specialisto išvada nei paneigia, nei patvirtina V. K. kaltę, todėl ja negalima remtis sprendžiant klausimą dėl liudytojo V. G. parodymų patikimumo“; kolegija taip pat pripažino, kad pokalbių tarp V. G. ir V. K. turinys „netiesiogiai patvirtina pastarojo kaltę, nes garso įrašuose V. G. reikalavimų V. K. pasiimti jo paliktą voką pastarojo pasakytos frazės: „...čia viskas normalu“, „žinau, ką darau, patikėk, čia viskas normalu“ ir kitos, liudija apie tai, kad V. K. suprato, jog V. G. telefonu kalbėjo apie jo paliktą voką su pinigais“.
Taigi apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas V. K. kaltu pagal BK 227 straipsnio 1 dalį, nuosprendyje nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl įrodymus, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrindė išteisinamąjį nuosprendį, įvertina kitaip. Vadinasi, BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimai šioje baudžiamojoje byloje nebuvo pažeisti.
4. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Ši norma kartu reiškia, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti teisiamajame posėdyje, vertinti įrodymų visetą, o ne atskirus duomenis. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu surinktais, pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais. Be to, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo, teismui atliekant įrodymų tyrimą (kuriam, beje, nepritarė V. K. gynėjas, o pats V. K. tokio tyrimo neprašė) buvo papildomai apklaustas V. G.. Kartu teismas nuosprendyje aptarė visus byloje esančius įrodymus, įvertino jų visumą, patikrino bei įvertino prieštaravimus ir priėmė motyvuotas išvadas dėl V. K. pripažinimo kaltu pagal BK 227 straipsnio 1 dalį. Taigi apeliacinės instancijos teismas BPK 301 straipsnio 1 dalies nepažeidė.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija konstatuoja, kad šios bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka vyko nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o priimtas nuosprendis atitinka BPK 301 straipsnio 1 dalies, 329 straipsnio 2 punkto bei 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus,
Dėl kasatoriaus argumentų, kurie nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas
Nuteistojo V. K. kasaciniame skunde yra teiginių, kuriais iš esmės neigiamos apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės, išvados dėl įrodymų vertinimo, pateikiama savoji įvykio versija bei duodamas savas įrodymų vertinimas. Tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar gaunant, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad įrodymai šioje byloje gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, jų patikimumas baudžiamojo proceso įstatymo nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu, įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Todėl šioje byloje apeliacinės instancijos teismo kitoks negu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Pažymėtina ir tai, kad kasatorius, neigdamas apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo, nenurodo konkrečių BPK pažeidimų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. K. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Jonas Prapiestis
Viktoras Aidukas
Egidijus Bieliūnas Dalia Bajerčiūtė Rimantas Baumilas Valerijus Čiučiulka Gintaras Goda Olegas Fedosiukas Antanas Klimavičius Vytautas Masiokas Vytautas Piesliakas, Alvydas Pikelis
Aldona Rakauskienė Vladislovas Ranonis
Albinas Sirvydis
Benediktas Stakauskas Tomas Šeškauskas
