A. Z. pagal BK 199 str. 2 d., 22 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-276-1073/2020

Teisminio proceso Nr. 1-04-4-00040-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos:1.2.17.1.3;

1.2.23.2.1; 1.2.23.2.2; 1.2.23.3; 1.1.8.6.2;

1.1.8.1.2; 1.2.29.7; 2.4.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Z. ir jo gynėjo advokato Ugniaus Čižiūno kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams, 199 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį (2015 m. spalio 26 d. veika) laisvės atėmimu dešimčiai metų aštuoniems mėnesiams, 199 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį (2016 m. sausio 3 d. veika) laisvės atėmimu dešimčiai metų dešimčiai mėnesių, 24 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams trims mėnesiams, 260 straipsnio 2 dalį (2016 m. sausio 14 d. veika) laisvės atėmimu devyneriems metams trims mėnesiams, 261 straipsnį (2016 m. sausio 14 d. veika) laisvės atėmimu aštuoneriems metams, 159 straipsnį areštu penkiasdešimčiai parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, 65 straipsniu, bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas vienuolikai metų dešimčiai mėnesių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Akmenės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvylikai metų keturiems mėnesiams.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 10 d. nuosprendis, kuriuo Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gegužės 23 d. nuosprendis, be kita ko, pakeistas dėl A. Z.: A. Z. nusikalstami veiksmai, padaryti 2016 m. sausio 3 d., kvalifikuoti pagal BK 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), perkvalifikuoti į BK 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) ir A. Z. paskirta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams.

Patikslinta Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gegužės 23 d. nuosprendžio revoliucinė dalis, nurodant, kad A. Z. dėl 2015 m. birželio 21 d. veikos nuteistas pagal BK 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) ir jam paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, dėl 2015 m. spalio 26 d. veikos – pagal BK 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) ir jam paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė.

A. Z. nusikalstami veiksmai (nuo 2015 m. tiksliai nenustatyto laiko iki 2016 m. sausio 14 d.), kvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti į BK 260 straipsnio 2 dalį ir A. Z. paskirta bausmė – laisvės atėmimas devyneriems metams trims mėnesiams.

Panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gegužės 23 d. nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, 65 straipsniu, subendrintos A. Z. už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, 65 straipsniu, Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu A. Z. paskirtos bausmės iš naujo subendrintos bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir

Panaikinta Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, už atskirus nusikaltimus paskirta subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Akmenės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir A. Z. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvylikai metų keturiems mėnesiams.

Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti B. J., K. P., I. V., M. M., tačiau dėl šios dalies kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, pakeistu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, A. Z. nuteistas pagal BK 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad turėdamas tikslą platinti psichotropinę medžiagą įvykdė psichotropinės medžiagos kontrabandą ir pasikėsino įgyti psichotropinę medžiagą, t. y. ne vėliau kaip 2015 m. birželio 13 d., turėdamas tikslą platinti, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos Didžiosios Britanijos įmonės internetu užsisakė 9,877 g miltelių su juose esančiu tiksliai nenustatytu kiekiu psichotropinės medžiagos sintetinio kanabinoido-PB-22 (chinolin-8il-1-pentil-1H-indolo-3-karboksilato), nurodydamas šią medžiagą atsiųsti jam kaip pašto siuntą adresu: (duomenys neskelbtini). Turėdamas tikslą sumokėti už šią internetu užsakytą prekę, A. Z. perdavė B. J., nedalyvavusiam darant nusikalstamą veiką, ne mažiau kaip 95,50 Eur, kuriuos šis 2015 m. birželio 13 d. iš savo asmeninės sąskaitos, esančios AB „Swedbank“, pervedė į A. Z. nurodytą Didžiosios Britanijos įmonės „ScientificsuppliesLtd“ sąskaitą. Po to, Didžiojoje Britanijoje ikiteisminio tyrimo nenustatytam asmeniui perdavus išsiųsti į Lietuvos Respubliką oro paštu siuntą Nr. RS242876054GB su dviejuose plastiko maišeliuose supakuotais 9,877 g miltelių su juose nenustatytu kiekiu psichotropinės medžiagos sintetinio kanabinoido-PB-22 (chinolin-8il-1-pentil-1H-indolo-3-karboksilato), adresuotą A. Z., (duomenys neskelbtini), 2015 m. birželio 21 d. minėtai siuntai kertant Lietuvos Respublikos valstybės sieną, A. Z., neturėdamas leidimo, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno 9,877 g miltelių su juose esančiu nenustatytu kiekiu psichotropinės medžiagos sintetinio kanabinoido-PB-22 (chinolin-8il-1-pentil-1H-indolo-3-karboksilato) ir, turėdamas tikslą platinti, pasikėsino šią psichotropinę medžiagą įgyti, tačiau savo nusikalstamų veiksmų nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes tą pačią dieną apie 17.31 val. Vilniaus teritorinės muitinės Pašto poste, Vilniuje, Rodūnios kelyje 9, muitinės pareigūnams atlikus muitinį patikrinimą, siunta su psichotropine medžiaga buvo paimta.

2. A. Z. nuteistas pagal BK 159 straipsnį už tai, kad įtraukė vaikus – K. P. ir B. J.– į nusikalstamų veikų padarymą, t. y., žinodamas, kad K. P., gimęs (duomenys neskelbtini), ir B. J., gimęs (duomenys neskelbtini), yra nepilnamečiai, paprašydamas ir žadėdamas piniginį atlygį, įtraukė juos į 2015 m. spalio 26 d. nusikalstamų veikų – 9,791 g psichotropinės medžiagos sintetinio kanabinoido-5F-PB-22 (1-(5-fluoropentil)-1H-indol-3 karboksilinės rūgšties chinolino esterio) kontrabandos ir pasikėsinimo įgyti labai didelį kiekį – 9,791 g psichotropinės medžiagos sintetinio kanabinoido-5F-PB-22 (1-(5-fluoropentil)-1H-indol-3 karboksilinės rūgšties chinolino esterio) padarymą. Tęsdamas nusikalstamą veiką, prašydamas ir žadėdamas piniginį atlygį, įtraukė B. J. į 2016 m. sausio 3 d. nusikalstamų veikų – 15,442 g psichotropinės medžiagos sintetinio kanabinoido-5F-PB-22 (1-(5-fluoropentil)-1H-indol-3 karboksilinės rūgšties chinolino esterio) kontrabandos ir pasikėsinimo įgyti labai didelį kiekį – 15,442 g psichotropinės medžiagos sintetinio kanabinoido-5F-PB-22 (1-(5-fluoropentil)-1H-indol-3 karboksilinės rūgšties chinolino esterio) padarymą, 2016 m. sausio 12 d. – į psichotropinės medžiagos sintetinio kanabinoido-5F-PB-22 (1-(5-fluoropentil)-1H-indol-3karboksilinės rūgšties chinolino esterio) neteisėtą įgijimą, laikymą ir platinimą Naujojoje Akmenėje.

3. A. Z. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir 261 straipsnį už tai, kad neteisėtai laikė didelį kiekį psichotropinės medžiagos, turėdamas tikslą platinti, ir ją platino, taip pat ir nepilnamečiui, t. y. ne vėliau kaip 2015 m. gruodžio mėn. Naujojoje Akmenėje, tiksliai nenustatytoje vietoje, neteisėtai laikė didelį kiekį, ne mažiau kaip 0,656 g, psichotropinės medžiagos sintetinio kanabinoido-5F-PB-22 (1-(5-fluoropentil)-1H-indol-3 karboksilinės rūgšties chinolino esterio), kurį sumaišė su žalios spalvos augalinės kilmės medžiaga ir taip paruošė parduoti ne mažiau kaip 93,901 g augalinės kilmės medžiagos su joje nustatytu dideliu kiekiu – 0,656 g – psichotropinės medžiagos sintetinio kanabinoido-5F-PB-22 (1-(5-fluoropentil)-1H-indol-3 karboksilinės rūgšties chinolino esterio), ir neteisėtai laikė Naujojoje Akmenėje, tiksliai nenustatytoje vietoje. Po to, 2015 m. gruodžio mėn., prie Naujojoje Akmenėje esančio miškelio, tiksliai nenustatytoje vietoje, A. Z. perdavė K. P. mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ ir SIM kortelę, skirtus susisiekti su psichotropinių medžiagų pirkėjais, ir ne mažiau kaip 21 užspaudžiamą plastikinį maišelį su juose esančia 13,115 g žalios spalvos augalinės kilmės medžiaga su 0,108 g psichotropinės medžiagos sintetinio kanabinoido-5F-PB-22 (1-(5-fluoropentil)-1H-indol-3 karboksilinės rūgšties chinolino esterio), kurią įgijęs K. P. neteisėtai laikė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2016 m. sausio 5 d. A. Z. nurodė K. P. perduotą jam platinti ir neišparduotą psichotropinę medžiagą toliau platinti perduoti B. J., gimusiam (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad jis yra nepilnametis, bei nurodė perduoti B. J. mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ ir SIM kortelę, skirtus bendrauti su psichotropinių medžiagų pirkėjais. 2016 m. sausio 5 d. apie 16.30 val. Naujojoje Akmenėje, prie pastato, vadinamo „Obuolių saugykla“, K. P., veikdamas pagal išankstinį susitarimą su A. Z. ir vykdydamas jo nurodymą, perdavė B. J. toliau platinti ne mažiau kaip 21 užspaudžiamą plastikinį maišelį su juose esančia 13,115 g žalios spalvos augalinės kilmės medžiaga su 0,108 g psichotropinės medžiagos – sintetinio kanabinoido-5F-PB- 22 (1-(5- fluoropentil)-1H-indol-3 karboksilinės rūgšties chinolino esterio) ir mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ bei SIM kortelę, skirtus susisiekti su psichotropinių medžiagų pirkėjais. Likusį ne mažesnį kaip 80,786 g žalios spalvos augalinės kilmės medžiagos kiekį su jame esančiu dideliu kiekiu – 0,548 g psichotropinės medžiagos sintetinio kanabinoido-5F-PB-22 (1-(5-fluoropentil)-1H-indol-3 karboksilinės rūgšties chinolino esterio) A. Z., turėdamas tikslą platinti, neteisėtai laikė savo gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini), ir buto sandėliuke iki 2016 m. sausio 14 d. 11.38 val., kol buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

4. A. Z. nuteistas pagal BK 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad, veikdamas kartu su K. P. ir B. J., turėdami tikslą platinti psichotropinę medžiagą, įvykdė psichotropinės medžiagos kontrabandą ir pasikėsino įgyti labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, t. y. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2015 m. spalio 20 d., turėdami tikslą platinti, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos Didžiosios Britanijos įmonės internetu užsisakė labai didelį kiekį – 9,791 g psichotropinės medžiagos sintetinio kanabinoido-5F-PB-22 (1-(5-fluoropentil)-1H-indol-3 karboksilinės rūgšties chinolino esterio) ir nurodė pardavėjui šią medžiagą atsiųsti kaip pašto siuntą K. P. vardu A. Z. išgalvotu adresu: Daukšos g. 59-36, Mažeikiai. Po to, norėdami sumokėti už internetu užsakytą prekę, A. Z. perdavė B. J. ne mažiau kaip 85 Eur ir juos B. J. 2015 m. spalio 20 d. iš savo asmeninės sąskaitos, esančios AB „Swedbank“, pervedė į A. Z. nurodytą Didžiosios Britanijos įmonės „BN Tradinglimited“ sąskaitą. Po to, Didžiojoje Britanijoje ikiteisminio tyrimo nenustatytam asmeniui perdavus išsiųsti į Lietuvos Respubliką oro paštu siuntą Nr. RS286130195GB su joje plastiko maišelyje supakuotais 9,8911 g baltos spalvos miltelių su juose esančiu labai dideliu kiekiu – 9,791 g psichotropinės medžiagos sintetinio kanabinoido-5F-PB-22 (1-(5-fluoropentil)-1H-indol-3 karboksilinės rūgšties chinolino esterio), adresuotą K. P. A. Z. išgalvotu adresu: Daukšos g. 59-36, Mažeikiai, 2015 m. spalio 26 d. A. Z., B. J. ir K. P. užsakytai siuntai Nr. RS286130195GB kertant Lietuvos Respublikos valstybės sieną, A. Z., B. J. ir K. P., veikdami kartu, neturėdami leidimo, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno labai didelį kiekį – 9,791 g psichotropinės medžiagos sintetinio kanabinoido-5F-PB-22 (1-(5-fluoropentil)-1H-indol-3 karboksilinės rūgšties chinolino esterio) ir, turėdami tikslą platinti, pasikėsino minėtą labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos įgyti, tačiau savo nusikalstamų veiksmų nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes tą pačią dieną apie 22.28 val. Vilniaus teritorinės muitinės Pašto poste, esančiame Vilniuje, Rodūnios kelyje 9, muitinės pareigūnams atlikus muitinį patikrinimą, siunta su psichotropine medžiaga buvo paimta.

5. A. Z. nuteistas pagal BK 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija), 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad, veikdamas kartu su K. P. ir B. J., turėdami tikslą platinti psichotropinę medžiagą, įvykdė psichotropinės medžiagos kontrabandą ir pasikėsino įgyti labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, t. y. ne vėliau kaip 2015 m. gruodžio 15 d., turėdami tikslą platinti, iš ikiteisminio tyrimo nenustatytos Didžiosios Britanijos įmonės internetu užsisakė labai didelį kiekį – 15,442 g psichotropinės medžiagos sintetinio kanabinoido-5F-PB-22 (1-(5-fluoropentil)-1H-indol-3 karboksilinės rūgšties chinolino esterio) ir nurodė pardavėjui šią medžiagą atsiųsti kaip pašto siuntą K. P. vardu A. Z. išgalvotu adresu: Naftininkų g. 26-26, Mažeikiai. Po to, norėdami sumokėti už internetu užsakytą prekę, A. Z. perdavė B. J. ne mažiau kaip 115 Eur, juos B. J. 2015 m. gruodžio 15 d. iš savo asmeninės sąskaitos, esančios AB „Swedbank“, pervedė į A. Z. nurodytą Didžiosios Britanijos įmonės „Beyond“ sąskaitą. Po to, Didžiojoje Britanijoje ikiteisminio tyrimo nenustatytam pardavėjui perdavus išsiųsti į Lietuvos Respubliką oro paštu siuntą Nr. RS277679616GB su joje esančiais trijuose plastiko maišeliuose supakuotais 15,5785 g gelsvai baltos spalvos miltelių su juose esančiu labai dideliu kiekiu – 15,442 g psichotropinės medžiagos sintetinio kanabinoido-5F-PB-22 (1-(5-fluoropentil)-1H-indol-3karboksilinės rūgšties chinolino esterio), adresuotą K. P. A. Z. išgalvotu adresu: Naftininkų g. 26-26, Mažeikiai, 2016 m. sausio 3 d. A. Z., B. J. ir K. P. užsakytai siuntai Nr. RS277679616GB kertant Lietuvos Respublikos valstybės sieną, A. Z., B. J. ir K. P., veikdami kartu, neturėdami leidimo, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno labai didelį kiekį – 15,442 g psichotropinės medžiagos sintetinio kanabinoido-5FPB-22 (1-(5-fluoropentil)-1H-indol-3 karboksilinės rūgšties chinolino esterio) ir, turėdami tikslą platinti, pasikėsino minėtą labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos įgyti, tačiau savo nusikalstamų veiksmų nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes tą pačią dieną apie 16.53 val. Vilniaus teritorinės muitinės Pašto poste, Vilniuje, Rodūnios kelyje 9, muitinės pareigūnams atlikus muitinį patikrinimą, siunta su psichotropine medžiaga buvo paimta.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Kasaciniu skundu nuteistasis A. Z. ir jo gynėjas advokatas U. Čižiūnas prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį: 1) panaikinti jo dalį, kuria A. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 261 straipsnį, ir atitinkamai sumažinti galutinę subendrintą bausmę; 2) laikyti, kad A. Z. pripažino savo kaltę, tai pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir sumažinti jam paskirtą galutinę subendrintą bausmę; 3) taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir sutrumpinti galutinės laisvės atėmimo bausmės terminą; 4) nesant pagrindo tenkinti nurodytus prašymus, panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuriomis A. Z. nuteistas pagal BK 261 straipsnį bei konstatuota, kad A. Z. kaltės pripažinimas negali būti pripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria paliktos galioti pirmiau nurodytos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalys, ir šia apimtimi bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriai skunde nurodo:

6.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalys dėl A. Z. yra neteisėtos ir nepagrįstos, priimtos padarius esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų, 331 straipsnio 1, 4 dalių nuostatų pažeidimus. Šie BPK pažeidimai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą bei sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.

6.2. Teismai, pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles, bylos įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų, nevertino įrodymų visumos, tai lėmė nepagrįstas išvadas dėl A. Z. kaltės padarius BK 261 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką. Tokia išvada padaryta nesant byloje patikimų įrodymų, jokie bylos duomenys nepatvirtina, kad A. Z. padarė šį nusikaltimą.

6.3. Atsakomybė pagal BK 261 straipsnį kyla tuo atveju, kai teismas nustato, kad kaltininkas suvokė, jog asmuo, kuriam jis platino narkotines ar psichotropines medžiagas, yra nepilnametis, ir tai suvokdamas norėjo jas platinti nepilnamečiui. Pagal teismų praktiką psichotropinių medžiagų platinimu laikomas šių medžiagų atlygintinis ar neatlygintinis perdavimas (perleidimas). Dėl tokių veiksmų (perdavimo) kitas asmuo tampa psichotropinių medžiagų įgijėju, t. y. psichotropinės medžiagos pereina jo nuosavybėn. Šioje byloje teismai tinkamai teisiškai neįvertino, kad A. Z. tyčia nebuvo nukreipta į psichotropinių medžiagų platinimą nepilnamečiams, t. y. jis psichotropinių medžiagų neplatino K. P. ir B. J., nes, vykdant visiems bendrą sumanymą, šios medžiagos buvo perduotos jiems platinti kitiems asmenims. Iš bylos įrodymų matyti, kad A. Z. K. P., o vėliau K. P. B. J. perduotos psichotropinės medžiagos nebuvo perduotos jų (K. P. ir B. J.) nuosavybėn. A. Z. nesiekė psichotropines medžiagas platinti K. P. ir B. J., o šie nesiekė jų įsigyti savo nuosavybėn (vartoti ar kitiems tikslams). Teismai konstatavo, kad A. Z. psichotropines medžiagas K. P. perdavė bei nurodė toliau jas perduoti B. J., turėdamas tikslą jas platinti. Teismai konstatavo ir tai, kad K. P. ir B. J. buvo BK 260 straipsnyje nurodyto nusikaltimo vykdytojai (disponavo iš A. Z. gautomis psichotropinėmis medžiagomis, turėdami tikslą jas platinti), o A. Z. pripažintas šios nusikalstamos veikos organizatoriumi ir jo veiksmai kvalifikuoti su nuoroda į BK 24 straipsnio 4 dalį. Be to, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes K. P. ir B. J. įtraukimas į psichotropinių medžiagų platinimą atskleidžia nuteistojo A. Z. pasirinktą šių medžiagų platinimo būdą, o ne atskiro nusikaltimo organizavimą. Toks bylos įrodymais pagrįstas vertinimas suponuoja išvadą, kad nėra pagrindo A. Z. veiką (perdavimą K. P. ne mažiau kaip 21 vnt. plastikinių maišelių su 13,115 g žalios spalvos augalinės kilmės medžiaga, kurios sudėtyje rasta 0,108 g psichotropinės medžiagos sintetinio kanabinoido 5F-PB-22, bei nurodymą perduoti šią psichotropinę medžiagą B. J. toliau platinti laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio mėn. iki 2016 m. sausio 13 d.), atitinkančią BK 260 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo požymius, papildomai kvalifikuoti pagal BK 261 straipsnį. Kad veikos kvalifikavimas pagal BK 261 straipsnį yra perteklinis, rodo ir tai, kad A. Z. yra nuteistas pagal BK 159 straipsnį už vaikų (nepilnamečių K. P. ir B. J.) įtraukimą į nusikalstamą veiką.

6.4. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio (84 punkto) turinio galima suprasti, kad A. Z. pagal BK 261 straipsnį galėjo būti nuteistas dėl to, kad psichotropines medžiagas platino dviem nepilnamečiams – K. P. ir B. J. Tačiau K. P. sulaukė pilnametystės 2015 m. lapkričio 27 d., o BK 261 straipsnyje nurodytos veikos padarymo laikas nėra tiksliai nustatytas, nurodytas laikotarpis nuo 2015 m. gruodžio mėn. iki 2016 m. sausio 13 d. Pirmosios instancijos teismas konstatavo (nuosprendžio 3 punktas), kad A. Z. psichotropines medžiagas K. P. platinti perdavė 2015 m. gruodžio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku. Taigi byloje nesant jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, kada tiksliai A. Z. perdavė psichotropines medžiagas K. P., vadovaujantis in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos nuteistojo naudai) principu, nėra pagrindo konstatuoti, kad psichotropinės medžiagos buvo perduotos K. P., kai šis dar buvo nepilnametis. Akivaizdu, kad ši veika galėjo būti padaryta po 2015 m. lapkričio 27 d., K. P. jau sulaukus pilnametystės. Atsižvelgiant į tai, A. Z. negalėjo būti nuteistas pagal BK 261 straipsnį už tai, kad psichotropines medžiagas platino nepilnamečiui K. P.

6.5. Teismai, pažeisdami BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatas, skundžiamuose nuosprendžiuose nepateikė motyvų, kodėl nusprendė, kad A. Z. padarė BK 261 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką, savo nuosprendžius grindė ne bylos duomenimis, o prielaidomis. Baudžiamojo proceso įstatymas draudžia, esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylos aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ir kvalifikuoti veiką pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neabejotinai įrodyti. Taip buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl BK 261 straipsnio taikymo A. Z., nors ir konstatavo jo kaltei paneigti reikšmingas aplinkybes (t. y. kad psichotropinių medžiagų perdavimas pilnametystės nesulaukusiam B. J. laikytinas tik šių medžiagų platinimo būdu, o ne platinimu nepilnamečiui), nepateikė teisinių argumentų, kodėl atmeta A. Z. gynėjo apeliacinio skundo prašymą išteisinti A. Z. pagal BK 261 straipsnį ir paliko galioti šią neteisėtą ir nepagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį. Tai laikytina esminiu BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimu. Dėl pirmiau nurodytų abiejų instancijų teismų padarytų BPK pažeidimų buvo suvaržytos A. Z. teisės, nes jis nuteistas už nusikaltimą, kurio nepadarė, ir jam dėl to paskirta kriminalinė bausmė.

6.6. Teismai, skirdami A. Z. bausmę, nepagrįstai netaikė BK 22 straipsnio 3 dalies, 54 straipsnio 3 dalies, 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 62 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatų. Teismai nepagrįstai nepripažino A. Z. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Pirmosios instancijos teisme A. Z. iš esmės pripažino savo kaltę dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Nors kai kurių nusikalstamos veikos aplinkybių A. Z. nepripažino, tai neturėjo esminės reikšmės jo veikos teisiniam kvalifikavimui. Teismai šios aplinkybės neįvertino ir nepagrįstai nusprendė, kad jo prisipažinimas nėra pakankamai nuoširdus. Taip A. Z. iš esmės pripažinus savo kaltę, buvo apribota galimybė pritaikius BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas skirti jam švelnesnę nei įstatymo nustatytą bausmę. Be to, buvo BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytos sąlygos skirti švelnesnę bausmę ir dėl to, kad trys A. Z. inkriminuotos veikos, nurodytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 1 bei 3 dalyse, padarytos 2015 m. birželio 21 d., 2015 m. spalio 26 d. ir 2016 m. sausio 3 d., nutrūko pasikėsinimo stadijoje (BK 22 straipsnio 3 dalis). Teismai į tai neatsižvelgė. Netinkamas pirmiau nurodytų BK normų taikymas lėmė, kad A. Z. buvo paskirta pernelyg griežta bausmė.

6.7. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes, esant realiam teisiniam pagrindui A. Z. paskirti švelnesnę bausmę, nepagrįstai atmetė gynėjo prašymą pritaikius šią įstatymo nuostatą sumažinti A. Z. paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Šis teismas neįvertino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. Z. paskirta galutinė subendrinta bausmė akivaizdžiai per griežta, neproporcinga padarytų nusikalstamų veikų ir jo asmenybės pavojingumui, dėl to prieštarauja teisingumo principui. Nors apeliacinės instancijos teismas sušvelnino A. Z. paskirtą bausmę iki vienuolikos metų šešių mėnesių, nemenkinant jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo, už jas paskirtos bausmės nelaikytinos teisingomis ir atitinkančiomis teisingumo principą, nes yra pernelyg griežtos. BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės tikslus neabejotinai galima pasiekti A. Z. paskyrus švelnesnę nei įstatyme nustatytą ir jam realiai paskirtą bausmę. Spręsdamas bausmės skyrimo klausimą, apeliacinės instancijos teismas neįvertino A. Z. asmenybės pavojingumo. Jis nusikalto būdamas labai jauno amžiaus, vos sulaukęs pilnametystės (18 metų sukako 2015 m. balandžio 7 d.). Jaunas amžius ir gyvenimiškos patirties stoka neabejotinai turėjo įtakos A. Z. valios išraiškai ir lėmė jo nusikalstamą elgesį. A. Z. padaryti nusikaltimai neabejotinai yra pavojingi ir už jų padarymą turi būti paskirta adekvati padarytų nusikalstamų veikų ir jas padariusio asmens pavojingumui bausmė. Atsižvelgiant į nuteistojo A. Z. amžių (23 metai), vienuolikos metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė gali būti prilyginta šio jaunuolio gyvenimo sugniuždymui, nes vargu ar galima pagrįstai tikėtis, kad asmuo po tokios ilgos izoliacijos nuo visuomenės sugebės tinkamai joje adaptuotis.

7. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Aida Japertienė prašo nuteistojo ir jo gynėjo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

7.1. Kasatorių argumentai dėl netinkamo BK 261 straipsnio taikymo nepagrįsti. A. Z. nuteistas pagal BK 261 straipsnį dėl to, kad 2016 m. sausio 5 d. K. P. nurodė jam perduotą platinti ir neišplatintą psichotropinę medžiagą perduoti toliau platinti B. J., gimusiam 1998 m. gegužės 21 d. Iš šių aplinkybių akivaizdu, kad K. P. amžius šiuo atveju neturi reikšmės A. Z. veiksmų kvalifikavimui, nes jis pagal BK 261 straipsnį pripažintas kaltu už psichotropinių medžiagų perdavimą B. J., o ne K. P. Byloje nustatytas konkretus nusikalstamos veikos padarymo laikas – 2016 m. sausio 5 d., taigi likus daugiau kaip keturiems mėnesiams iki B. J. pilnametystės. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad teismai pažeidė in dubio pro reo principą.

7.2. Nepagrįsti kasatorių teiginiai, kad A. Z., perduodamas psichotropines medžiagas K. P. ir B. J., siekė ne jas platinti nepilnamečiams, o organizavo tolesnį šių medžiagų platinimą kitiems asmenims. Kitokiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimu laikomas pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką narkotinių ar psichotropinių medžiagų atlygintinis ar neatlygintinis, išskyrus pardavimą, perdavimas kitam asmeniui. Ką su įgytomis narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis darys jų įgijėjas, kaltininko veikos kvalifikavimui reikšmės neturi – jis gali tokias medžiagas suvartoti pats, parduoti, padovanoti, išmainyti į kitas medžiagas ir pan. Narkotinių ar psichotropinių medžiagų pardavimas ar kitoks platinimas laikomas baigtu nuo to momento, kai kitas asmuo ima realiai disponuoti tomis narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Šiuo atveju veiksmų kvalifikavimui pagal BK 261 straipsnį neturi reikšmės, kad A. Z. perdavė nepilnamečiui psichotropines medžiagas tam, kad šis jas išplatintų, nes nusikalstamos veikos, nurodytos BK 261 straipsnyje, sudėtis yra formalioji ir nusikaltimas laikomas baigtu nuo perdavimo momento. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. Z. suprato, jog psichotropines medžiagas platina nepilnamečiui B. J., ir norėjo taip veikti.

7.3. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nepripažino A. Z. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. A. Z. prisipažino dėl nusikalstamų veikų padarymo tik teisminio bylos nagrinėjimo metu. Be to, prisipažinęs pirmosios instancijos teismui A. Z. neigė esmines bylos aplinkybes, reikšmingas jo padarytų veikų kvalifikavimui ir teisiniam įvertinimui. Net apeliacinės instancijos teisme nuteistasis nepripažino kaltės dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, kurių padarymas įrodytas baudžiamosios bylos duomenimis.

7.4. BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Kasatoriai skunde nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, kad, skiriant A. Z. sankcijose nustatytas bausmes, buvo pažeistas teisingumo principas, išskyrus tai, kad nuteistasis yra jauno amžiaus. Įvertinus nuteistojo A. Z. asmenybę, jo jauną amžių ir padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą bei daugetą, jo vaidmenį darant nusikalstamas veikas, trečiųjų asmenų, taip pat ir nepilnamečio, įtraukimą į daromas nusikalstamas veikas, nėra pagrindo manyti, kad nuteistajam paskirtos bausmės neatitinka teisingumo principo. Vien jaunas nuteistojo amžius neišskiria jo padarytų nusikalstamų veikų ir nepadaro jų mažiau pavojingų nei galimas rūšinis tokios veikos pavojingumas. Teismai pagrįstai vertino tai, kad A. Z. padarė apysunkius, sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, anksčiau neteistas, tačiau jau buvo nusikaltęs už psichotropinių medžiagų laikymą, turint tikslą platinti, ir iš to nepadarė jokių išvadų, bet priešingai, toje pačioje srityje padidino nusikalstamų užmačių apimtį. Taigi nuteistajam A. Z. paskirtos bausmės yra tinkamos ir pagrįstos, neprieštarauja teisingumo principui.

7.5. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimus. Šį skundo argumentą kasatoriai grindžia pirmiau aptartomis aplinkybėmis, teigdami, kad teismai netinkamai vertino tam tikrus įrodymus ar neišsamiai motyvavo priimtus sprendimus. Kadangi kasacinės instancijos teismas įrodymų vertinimo neatlieka, o teismų motyvai jau yra aptarti, papildomai dėl šių teiginių nepasisakoma.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Nuteistojo A. Z. ir jo gynėjo U. Čižiūno kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteisimo pagal BK 261 straipsnį

9. Kasaciniu skundu yra ginčijami iš esmės du aspektai – tai nuteisimas pagal BK 261 straipsnį ir netinkamas bausmės individualizavimas. Pažymėtina, kad nuteisimas yra grindžiamas ginčijant teismų padarytas išvadas ir byloje surinktus įrodymus.

10. Visų pirma pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).

11. Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015). Taigi, kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

12. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, taip pat nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir priimamų sprendimų argumentavimu.

13. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis pagrindinių nuosprendžio surašymo taisyklių, reglamentuotų BPK XXIII skyriuje (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal šio straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas, jame turi būti analizuojami visi bylos įrodymai ir daromos nešališkos, neprieštaringos, nustatytas faktines bylos aplinkybes atitinkančios išvados (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjcvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-67/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-67/2012">2K-67/2012</a>, 2K-21/2014, 2K-393/2014, 2K-29-489/2015). Nors aptariamame BPK 331 straipsnyje nenurodyta jokių specifinių nuosprendžio surašymo taisyklių, tačiau naujame nuosprendyje paprastai sukritikuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių, kitaip įvertinami byloje esantys ar naujai gauti įrodymai, nurodomos naujos aplinkybės ar atkreipiamas dėmesys į tas nusikalstamos veikos teisiniam įvertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą reikšmingas aplinkybes, į kurias pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio arba netinkamai vertino atskirus bylos įrodymus jas nustatydamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTEyLTg5NS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-112-895/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-112-895/2019">2K-112-895/2019</a>). Kitas svarbus reikalavimas tikrinant, ar teisingai nustatytos tikrosios bylos aplinkybės, yra įrodymų vertinimas, vadovaujantis jau minėtomis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDkxLTMwMy8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-491-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-491-303/2015">2K-491-303/2015</a>, 2K-55-489/2016, 2K-7-84-489/2018). Be to, nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015).??????

14. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ar jį pakeisdamas ir priimdamas naują nuosprendį, turi aiškiai nurodyti pirmosios instancijos teismo padarytus įstatymo taikymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, kitus nustatytus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esminius trūkumus, taip pat ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Toks nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus.

15. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis skundas savo turiniu dėl BK 261 straipsnio taikymo iš esmės tapatus apeliaciniam skundui, kuriame (kaip ir kasaciniame skunde) nurodyti tie patys argumentai ir teiginiai dėl BPK pažeidimų ir BK netinkamo taikymo. Taigi didelė dalis nuteistojo A. Z. kasacinio skundo argumentų skirta teismų atlikto bylos įrodymų vertinimo kritikai, byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių ginčijimui, taip pat teismų išvadų dėl A. Z. suvokimo apie K. P. ir B. J. amžių bei iš to išplaukiantį jo tyčios platinti nepilnamečiams nebuvimą analizei, akcentuojant, kad K. P. ir B. J. buvo pasitelkti siekiant realizuoti jų bendrą tikslą – platinti narkotines medžiagas kitiems asmenims. Skunde teigiama ir tai, kad teismų, ypač apeliacinės instancijos teismo, išvados yra grįstos prielaidomis, maža to – formuluodami jas teismai nepateikė išsamių motyvų. Šie kasacinio skundo argumentai prieštarauja teismų sprendimų turiniui.

16. Pirmosios instancijos teismas, pateikdamas pirminį surinktos informacijos vertinimą, ir apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, aiškiai aptarė įrodymus, kurie paneigia tiek A. Z. teiginius apie K. P. ir B. J. amžiaus nesuvokimą, tiek ir jo siekio platinti nepilnamečiams nebuvimą. Šie du aspektai yra glaudžiai susiję tarpusavyje ir negali būti vertinami atskirai, be kita ko, vertinant ir A. Z. veikos atitiktį BK 159 straipsnyje nustatytiems nusikalstamos veikos požymiams, tai tinkamai padarė žemesnių instancijų teismai. Pažymėtina, kad išvados dėl A. Z. kaltės ir jo suvokimo apie nepilnametystę teismų buvo vienareikšmiškai konstatuotos patikrinus ir įvertinus duomenis apie tai, kad A. Z. su K. P. ir B. J. lankė tą pačią mokyklą, todėl žinojo, kuriose klasėse kuris mokosi (A. Z., B. J. ir K. P. parodymai), bendravo tiek tiesiogiai, tiek telefonu, tardamiesi dėl narkotinių medžiagų perdavimo (A. Z., B. J. ir K. P. parodymai), užfiksuotų pokalbių turinys vėlgi leido teismams įsitikinti tiek apie amžiaus suvokimą, tiek ir tyčios įtraukti nepilnamečius bei jiems (konkrečiai B. J.) platinti narkotines medžiagas buvimą A. Z. veiksmuose. Visa tai aiškiai ir nuosekliai išdėstyta ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai paneigiant apeliacinio skundo argumentus (nuosprendžio 47–52 punktai).

17. Primintina, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 261 straipsnį taikytina tam, kas platino psichotropines medžiagas nepilnamečiams. Teismų praktikoje išaiškinta, kad (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkxLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-191/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-191/2009">2K-191/2009</a>, 2K-252/2010, 2K-395/2010, 2K-18/2012, 2K-369-788/2016) už BK 261 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą yra baudžiamas asmuo, platinęs narkotines ar psichotropines medžiagas bent vienam nepilnamečiui. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla tuo atveju, kai teismas nustato, kad kaltininkas suvokė, jog asmuo, kuriam jis platino narkotines ar psichotropines medžiagas, yra nepilnametis. Taigi, šiai sudėčiai inkriminuoti užtenka nustatyti psichotropinės medžiagos perdavimo nepilnamečiui faktą – nesvarbu, atlygintai, neatlygintinai, jam naudoti ar toliau platinti, bei kaltininko nepilnamečio amžiaus suvokimą. Abu šie elementai teismų A. Z. veikoje nustatyti išsamiai įvertinus bylos medžiagą, ją susiejus tarpusavyje į vientisą loginę grandinę. Aplinkybė, kad A. Z., B. J. žinant apie būsimą perdavimą, psichotropines medžiagas kartu su mobiliojo ryšio telefonu „Nokia“ ir SIM kortele, kurios abonento Nr. (duomenys neskelbtini), skirtus bendrauti su psichotropinių medžiagų pirkėjais, perdavė per K. P., nepaneigia A. Z. veiksmų atitikties BK 261 straipsnio nusikaltimo sudėties požymiams.

18. Trūkumų, nurodomų kasaciniame skunde, nebuvimą patvirtina ir apeliacinės instancijos teismo atliktos korekcijos tiek bendrinant bausmes, tiek perkvalifikuojant A. Z. nusikalstamus veiksmus, padarytus 2016 m. sausio 3 d., kvalifikuotus pagal BK 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), į BK 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) ir A. Z. nusikalstamus veiksmus (nuo 2015 m. tiksliai nenustatyto laiko iki 2016 m. sausio 14 d.), kvalifikuotus pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuojant į BK 260 straipsnio 2 dalį.

19. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, konstatuoja, kad pirmiau nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų ir šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos buvo laikomasi, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus reikalavimus, o priimtas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka jam keliamų BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 331 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų. Kasacinio skundo argumentai dėl nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo ir A. Z. procesinių teisių suvaržymo yra deklaratyvūs, kaip ir teiginiai apie apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimą, kuris grindžiamas tais pačiais prieš tai aptartais ir atmestais kaip nepagrįstais argumentais.

Dėl bausmės individualizavimo ir BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

20. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nepagrįstai nebuvo pripažinta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė bei ignoruota BK 22 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad asmeniui, kuris pasikėsino padaryti nusikalstamą veiką, bausmė gali būti švelninama remiantis BK 62 straipsniu, dėl to buvo apribota galimybė pritaikius BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas A. Z. skirti švelnesnę, nei įstatymo nustatyta, bausmę. Taip pat skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, nes nuteistajam A. Z. paskirta laisvės atėmimo bausmė prieštarauja teisingumo principui ir nėra adekvati atsižvelgiant į jo asmenybę ir į nusikalstamos veikos pavojingumą.

21. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Dėl to bausmės griežtumo klausimas kasacinės instancijos teisme gali būti nagrinėjamas išsiaiškinant, ar skiriant bausmę nebuvo pažeisti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Tačiau tais atvejais, kai nėra pagrindo konstatuoti, jog parenkant bausmės rūšį ir jos dydį būtų netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ar būtų padaryta esminių proceso pažeidimų surašant nuosprendį, paskirtos bausmės rūšies ar dydžio klausimai nėra bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165/2013, 2K-345-507/2015, 2K-39-895/2016, 2K-7-8-788/2018 ir kt.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pirmosios instancijos teismo pagal BK paskirtų kriminalinių bausmių teisingumas vien tik jų griežtumo ar švelnumo aspektu galutinai yra įvertinamas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Kasacinės instancijos teismui BPK normos nesuteikia galimybės keisti teismų sprendimus vien dėl to, kad teismų paskirtos bausmės, kurios atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, yra per švelnios ar per griežtos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-39-895/2016, 2K-230-489/2019, 2K-88-788/2019).

22. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2009, 2K-28/2012, 2K-316/2014). Taip pat teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Pabrėžtina, kad skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos ir dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Tokiais teismo sprendimais kartu formuojama nuomonė, kad teismai nevienodai, šališkai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų interesus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-172/2008, 2K-452/2012).

23. Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du šios aplinkybės aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Kartu tai reiškia, kad kaltės nepripažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra kaltinamojo asmeninės valios aktas, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir pan. Ši aplinkybė parodo asmens kritišką požiūrį į savo padarytą nusikalstamą veiką. Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ir tai, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-479/2014, 2K-516-697/2015, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-211-1073/2019, 2K-49-976/2020).??????

24. Bylos duomenys patvirtina, kad A. Z. prisipažino pirmosios instancijos teisme, tačiau šis prisipažinimas teismų pagrįstai nebuvo pripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes A. Z., nors ir pripažindamas savo kaltę dėl daugumos veikų, kaltę dėl BK 261 straipsnyje nurodytos veikos nuosekliai neigė, tai pasakytina ir apie kitas esmines aplinkybes, kaip antai A. Z. viso baudžiamojo proceso metu teigė, kad jam nepriklausė 2016 m. kovo 30 d. kratos metu sandėliuke rasta žalios spalvos augalinės kilmės medžiaga su joje esančiu dideliu kiekiu – 0,548 g psichotropinės medžiagos – sintetinio kanabinoido-5F-PB-22, ir tvirtino, jog apie sandėliuką, priklausantį butui, nieko nežinojo. Nors ir iš dalies pripažinęs kaltę, A. Z. stengėsi sumenkinti savo vaidmenį bei perkelti atsakomybę bendrakalčiams, taip apsunkindamas teismams bylos nagrinėjimo procesus. Aptariamu atveju A. Z. išreikštas gailėjimasis labiau pagrįstas savęs teisinimu, o ne nuoširdžia atgaila už padarytas neteisėtas veikas. Todėl nėra pagrindo konstatuoti kitų būtinųjų, be prisipažinimo, sąlygų – gailėjimosi arba padėjimo išaiškinti veiką arba joje dalyvavusius asmenis. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad teismų išvados, jog byloje nėra A. Z. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra pagrįstos. Nesant byloje nustatytos šios sąlygos, kaip vienos iš būtinųjų BK 62 straipsnio 2 daliai taikyti sąlygų, dėl galimybės skirti A. Z. švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę, dėl veikų, kurios nutrūko pasikėsinimo stadijoje, minėto baudžiamojo įstatymo pagrindu nepasisakoma.

25. BK 54

26. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nuteistajam A. Z. paskirta galutinė subendrinta bausmė atitinka bausmės paskirtį ir nepažeidžia teisingumo principo.

27. Kaip matyti iš apkaltinamojo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas įvertino byloje nustatytas bausmei skirti ir individualizuoti reikšmingas aplinkybes, t. y. kad A. Z. padarė apysunkius, sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, anksčiau neteistas, tačiau jau buvo nusikaltęs už psichotropinių medžiagų laikymą, turint tikslą platinti, ir iš to išvadų nepadarė, bet priešingai, toje pačioje srityje padidino nusikalstamų užmačių apimtį: į nusikalstamą veiką įtraukęs nepilnamečius, jiems platino psichotropines medžiagas, ir nusprendė, kad A. Z. skirtinos realios, sankcijose nustatytos laisvės atėmimo bausmės.

28. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bausmės skyrimo teisingumą ir pagrįstumą, spręsdamas pagrindų švelninti paskirtą bausmę klausimą, pagrįstai nurodė, kad bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą, ir atitinkamai dar kartą įvertino A. Z. padarytų nusikaltimų pobūdį – kad padarytas apysunkių, sunkių ir labai sunkių nusikaltimų daugetas, veikiant tiesiogine tyčia, bei jo asmenybę – nors A. Z. šias nusikalstamas veikas padarė būdamas neteistas, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad Akmenės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu jis buvo nuteistas už neteisėtą disponavimą psichotropinėmis medžiagomis, yra baustas administracinėmis nuobaudomis už marihuanos rūkymą, už neatsiskaitymus kavinėse pavalgius, alkoholinių gėrimų vartojimą namuose, be to, A. Z. nuo 2015 m. lapkričio nebesimokė, buvo išbrauktas iš mokinių sąrašo už nepažangumą ir pamokų nelankymą. Šias aplinkybes teismas vertino kaip išskirtinai neigiamai apibūdinančias A. Z. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo ir teigiamus A. Z. asmenybės aspektus, t. y. kad jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, sukūrė šeimą, dirba, 2018 m. liepos 25 d. gimė vaikas, sportuoja, dalyvauja varžybose, Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos apibūdinamas teigiamai, paskatintas pasimatymo laiką prailginant viena valanda, tačiau pripažino, kad aptartos aplinkybės pačios savaime vis dėlto nesudaro pakankamo pagrindo jo asmenybę ir padarytas veikas vertinti kaip mažiau pavojingas ir jam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti kitokią išvadą. Byloje nenustačius išimtinių aplinkybių, mažinančių padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ar susijusių su nuteistojo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnio sankcijose nustatytų bausmių paskyrimas nuteistajam aiškiai prieštarautų teisingumo principui, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo išvada netaikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų yra teisinga, padaryta išsamiai įvertinus bausmei skirti reikšmingas aplinkybes ir išsamiai motyvuota.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. Z. ir jo gynėjo advokato Ugniaus Čižiūno kasacinį skundą.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Artūras Pažarskis

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė