I. G. pagal BK 147 str. 2 d., 157 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-169-458/2020

Teisminio proceso Nr. 1-38-1-00013-2013-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.6.2.2; 1.1.8.1.2; 1.1.7.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Olego Fedosiuko ir Arvydo Daugėlos (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų I. G., A. M., D. R. ir nuteistojo M. V. gynėjo advokato Aido Mažeikos kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo

I. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 2 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija), taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu dvejiems metams, BK 157 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija), taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 66 straipsniu, bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams, į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo bei suėmimo nuo 2013 m. spalio 7 d. iki 2014 m. spalio 3 d. laikas ir ją paskirta atlikti pataisos namuose.

M. V. nuteistas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija) ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu vieneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2014 m. birželio 11 d. iki 2014 m. lapkričio 25 d. laikas.

A. M. nuteistas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija), taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu vieneriems metams, BK 157 straipsnio 2 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija), taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams, ją paskirta atlikti pataisos namuose.

D. R. nuteistas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija), taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu vieneriems metams, BK 157 straipsnio 2 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija), taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams, ją paskirta atlikti pataisos namuose.

Skundžiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 16 d. nuosprendis, kuriuo Klaipėdos bei Vilniaus apygardų prokuratūrų skyrių prokurorų ir nukentėjusiosios L. G. atstovo advokato Daliaus Poviliaus apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies ir Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendis pakeistas:

– panaikinta nuosprendžio dalis dėl I. G. taikytos BK 54 straipsnio 3 dalies ir I. G. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį paskirtas laisvės atėmimas penkeriems metams, pagal BK 157 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas penkeriems metams;

– panaikinta nuosprendžio dalis dėl M. V. taikytos BK 54 straipsnio 3 dalies

ir M. V. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį paskirtas laisvės atėmimas ketveriems metams;

– panaikinta nuosprendžio dalis dėl D. R. taikytos BK 54 straipsnio 3 dalies ir D. R. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį paskirtas laisvės atėmimas ketveriems metams, pagal BK 157 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimas penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas penkeriems metams;

– panaikinta nuosprendžio dalis dėl A. M. taikytos BK 54 straipsnio 3 dalies ir A. M. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį paskirtas laisvės atėmimas ketveriems metams, pagal BK 157 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimas penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas penkeriems metams.

Iš I. G., D. R. ir A. M. priteista VšĮ Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centrui 600 Eur proceso išlaidoms (dėl teisinių paslaugų) atlyginti.

Kita nuosprendžio dalis nekeista ir nuteistųjų A. G., D. R., I. G., A. M., nuteistojo M. V. gynėjo advokato Aido Mažeikos apeliaciniai skundai atmesti.

Taip pat pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 22 d. nuosprendis dėl L. R. (L. R.), tačiau ši nuosprendžio dalis, taip pat Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio dalis dėl nuteistosios A. G. (nuteista pagal BK 189 straipsnio 1 dalį, išteisinta pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, 157 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 3 dalį) ir nuteistųjų I. G., M. V. ir A. M. išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, 189 straipsnio 2 dalį ir D. R., L. R. išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka neskundžiama.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. I. G., D. R., M. V., A. M. nuteisti už tai, kad nuo 2012 m. pavasario iki 2013 m. spalio 4 d., veikdami bendrininkų grupe kartu su L. R., turėdami tikslą vykdyti turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas ir pasinaudodami asmenų pažeidžiamumu, verbavo, gabeno ir išnaudojo Lietuvos Respublikos piliečius nusikalstamoms veikoms (duomenys neskelbtini) Karalystėje (toliau – (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) Karalystėje bei (duomenys neskelbtini) Respublikoje daryti, organizavo ir vadovavo vagysčių vykdymui bei realizavo nusikalstamu būdu įgytus daiktus Lietuvoje ir iš to pelnėsi, t. y.:

1.1. I. G. 2012 m. vasario mėn. pabaigoje – kovo mėn. pradžioje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu metu, žinodamas apie M. K. (U.) šeimos sunkią materialinę padėtį, pasinaudodamas jos socialiniu pažeidžiamumu, t. y. jaunu amžiumi, socialinių įgūdžių stoka, nuolatinio darbo neturėjimu, sunkia materialine padėtimi, atvyko prie jos namų (duomenys neskelbtini), ir įkalbėjo ją vykti į užsienį vykdyti turtinio pobūdžio nusikaltimų – vagysčių už piniginį atlygį, žadėdamas nemokamą kelionę, apgyvendinimą ir maitinimą, taip ją paskatindamas ir nulemdamas jos apsisprendimą. M. K. (U.) neturint kito tuo metu jai priimtino pasirinkimo ir sutikus vykti į užsienį, tokiu būdu ją užverbavo. I. G. 2012 m. kovo mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, organizavo M. K. (U.) gabenimą iš Lietuvos Respublikos, t. y. apmokėjo jos ir D. R. kelionių išlaidas ir kartu su jais keleiviniu mikroautobusu išvyko iš (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini) miestą, kur M. V. juos pasitiko ir tyrimo metu nenustatytu automobiliu nuvežė į iš anksto išnuomotą butą (duomenys neskelbtini), kuriame jis (M. V.), I. G. apsigyveno kartu su D. R. ir M. K. (U.). I. G. ir M. V. planavo ir organizavo vagysčių vykdymą (duomenys neskelbtini) mieste ir jo apylinkėse, aprūpino D. R. ir M. K. (U.) reikiamomis priemonėmis vagystėms vykdyti, davė nurodymus, kokias prekes ir kokį kiekį grobti, instruktavo dėl elgesio sulaikymo metu. I. G. priklausančiu iš anksto (duomenys neskelbtini) įgytu nusikaltimams vykdyti automobiliu „Volkswagen Passat“, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytais angliškais valstybiniais numeriais, arba M. V. priklausančiu tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu automobiliu atvykdavo prie parduotuvių ir, I. G. bei M. V. vadovaujant ir koordinuojant D. R. bei M. K. (U.) veiksmus, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu, tačiau ne mažiau kaip dviejų savaičių laikotarpiu jis kartu su M. V. išnaudojo M. K. (U.) nusikalstamoms veikoms – vagystėms – vykdyti iš (duomenys neskelbtini) miesto ir jo apylinkių parduotuvių tyrimo metu tiksliai nenustatytais adresais, grobiant alkoholinius gėrimus, asmens higienos ir kosmetikos priemones, drabužius ir kitus turinčius didesnę nei 5 MGL vertę daiktus, po to jis ir M. V. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais mikroautobusais pavogtus daiktus išsiųsdavo iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvą, kur kartu su M. V. realizuodavo nusikalstamu būdu įgytus daiktus Lietuvoje ir taip iš to pelnėsi.

1.2. Tęsdami nusikalstamą veiką, M. V. pagal išankstinį susitarimą su I. G. 2012 m. rugsėjo mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, (duomenys neskelbtini) paskambino laikraščio skelbime nurodytu telefono numeriu darbo ieškančiai M. A. ir neįvardydamas tikrojo susitikimo tikslo pasiūlė susitikti. Ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną ir laiku M. V. atvyko prie M. A. namų (duomenys neskelbtini), ir, pasinaudodamas nukentėjusiosios pažeidžiamumu, t. y. jaunu amžiumi, socialinių įgūdžių stoka, patiklumu, sunkia materialine padėtimi, nuolatinio darbo ir pragyvenimo šaltinio neturėjimu, pasiūlė nukentėjusiajai M. A. vykti į užsienį ir užsidirbti. Nukentėjusiajai M. A., neturint kito tuo metu jai priimtino pasirinkimo, sutikus vykti į užsienį, M. V. tokiu būdu ją užverbavo, žinodamas, kad nukentėjusioji bus išnaudojama nusikalstamoms veikoms daryti. Po to 2012 m. rugsėjo mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, I. G. kartu su M. V. išgabeno M. K. (U.) ir M. A. iš Lietuvos, t. y. tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu metu M. V. priklausančiu automobiliu „Ford Galaxy“ jis (I. G.) kartu su M. V., D. R., M. K. (U.) ir M. A. išvyko iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) miestą, kur jis kartu su paminėtais asmenimis apsigyveno išnuomotame bute tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu adresu. Atvykus į (duomenys neskelbtini) miestą, jis (I. G.) kartu su M. V. planavo ir organizavo vagysčių vykdymą (duomenys neskelbtini) miestuose bei jų apylinkėse, aprūpino D. R., M. K. (U.) ir M. A. reikalingomis priemonėmis, davė nurodymus, kokias prekes ir kokį kiekį grobti, instruktavo dėl elgesio sulaikymo metu. M. V. priklausančiu ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu automobiliu „Ford Galaxy“ atvykdavo prie parduotuvių bei, M. V. vadovaujant ir koordinuojant D. R., M. K. (U.), M. A. veiksmus, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu, tačiau ne mažiau kaip trijų savaičių laikotarpiu jis (I. G.) kartu su M. V. išnaudojo M. K. (U.) ir nukentėjusiąją M. A. nusikalstamoms veikoms – vagystėms – vykdyti iš (duomenys neskelbtini) miestų bei jų apylinkėse esančių parduotuvių tyrimo metu tiksliai nenustatytais adresais, grobiant alkoholinius gėrimus, asmens higienos ir kosmetikos priemones, skutimosi peiliukus, drabužius ir kitus turinčius didesnę nei 5 MGL vertę daiktus, dėl to už šių vagysčių vykdymą (duomenys neskelbtini) apygardos teismo M. A. buvo nuteista pagal (duomenys neskelbtini) Karalystės baudžiamojo kodekso (toliau – BK) § 25.3.3, M. K. (U.) nuteista (duomenys neskelbtini) apygardos teismų pagal BK § 25.3.3. Po to I. G. ir M. V. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais mikroautobusais pavogtus daiktus išsiųsdavo iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvą bei vėliau jis kartu su M. V. realizuodavo nusikalstamu būdu įgytus daiktus Lietuvoje ir taip iš to pelnėsi.

1.3. Tęsdami nusikalstamą veiką, 2012 m. lapkričio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, I. G. kartu su D. R. ir tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta mergina, su kuria I. G. susitarė dėl vagysčių vykdymo, I. G. priklausančiu automobiliu „Seat Alhambra“ ((duomenys neskelbtini)) išvyko iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) miestą, kur jie apsigyveno jo (I. G.) išnuomotame bute tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu adresu. 2012 m. lapkričio mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, turint tikslą išnaudoti asmenį nusikalstamoms veikoms daryti ir iš šių veikų pelnytis, jis, grįžęs į Lietuvą bei pasinaudodamas nepilnametės D. V. pažeidžiamumu, kuris pasireiškė tuo, kad ši materialiai buvo priklausoma nuo D. R., neturėjo socialinių įgūdžių, buvo jauno amžiaus, nelankė mokyklos, pabėgusi iš vaikų globos institucijos, t. y. turinti elgesio problemų, neturinti nuolatinio darbo ir pragyvenimo šaltinio, pasiūlė nepilnametei D. V. vykti į (duomenys neskelbtini) pas jos draugą D. R. žinodamas, kad nepilnametė bus išnaudojama vagystėms vykdyti. Nukentėjusiajai D. V. sutikus I. G. jam priklausančiu minėtu automobiliu „Seat Alhambra“ 2012 m. lapkričio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, išgabeno nepilnametę D. V. iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini), kur juos pasitiko D. R.. Po to I. G. ir D. R. planavo bei organizavo vagysčių vykdymą (duomenys neskelbtini) mieste ir jo apylinkėse, aprūpino nukentėjusiąją D. V. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą merginą reikalingomis priemonėmis vagystėms vykdyti, davė nurodymus, kokias prekes ir kokį kiekį grobti, instruktavo dėl elgesio sulaikymo metu. I. G. priklausančiu minėtu automobiliu „Seat Alhambra“ atvykdavo prie parduotuvių, I. G. kartu su D. R. vadovavo ir koordinavo D. V. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos merginos veiksmus bei tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu, tačiau ne mažiau kaip trijų savaičių laikotarpiu išnaudojo nepilnametę nukentėjusiąją D. V. nusikalstamoms veikoms – vagystėms – vykdyti iš (duomenys neskelbtini) miesto ir jo apylinkėse esančių parduotuvių, tiksliai tyrimo metu nenustatytais adresais, grobiant alkoholinius gėrimus, asmens higienos ir kosmetikos priemones, skutimosi peiliukus, drabužius ir kitus turinčius didesnę nei 5 MGL vertę daiktus. Po to jis (I. G.) tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais mikroautobusais pavogtus daiktus išsiųsdavo iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvą, kur realizuodavo nusikalstamu būdu įgytus daiktus Lietuvoje, ir taip I. G. bei D. R. iš to pelnėsi.

1.4. Tęsdami nusikalstamą veiką, I. G. 2012 m. gruodžio mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, (duomenys neskelbtini) per nepilnametę D. V. surado L. G.. I. G. kartu su D. R. ir D. V. atvyko prie L. G. namų (duomenys neskelbtini) ir I. G., pasinaudodamas L. G. socialiniu pažeidžiamumu, pasireiškusiu menku išprusimo lygiu, jaunu amžiumi, socialinių įgūdžių stoka, patiklumu, sunkia materialine padėtimi, nuolatinio darbo ir pragyvenimo šaltinio neturėjimu, pasiūlė jai už piniginį atlygį vykti į užsienį vykdyti turtinio pobūdžio nusikaltimų – vagysčių, taip ją paskatindamas ir nulemdamas jos apsisprendimą. Nukentėjusiajai L. G. neturint kito tuo metu jai priimtino pasirinkimo, sutikus vykti į užsienį, I. G. tokiu būdu ją užverbavo. Po to 2012 m. gruodžio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, I. G. kartu su D. R. išgabeno iš Lietuvos nukentėjusiąsias D. V. ir L. G. kartu su D. P. ir T. K., kuri už vagysčių vykdymą nuteista (duomenys neskelbtini) apygardos teismo pagal BK § 25.3.3, I. G. priklausančiu minėtu automobiliu „Seat Alhambra“ išvyko iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) miestą, kur jo (I. G.) išnuomotame bute (duomenys neskelbtini) jis apsigyveno kartu su paminėtais asmenimis. I. G. kartu su D. R. planavo ir organizavo vagysčių vykdymą (duomenys neskelbtini) mieste ir jo apylinkėse, aprūpino T. K., D. P., L. G. ir nepilnametę D. V. reikalingomis priemonėmis vagystėms vykdyti, davė nurodymus, kokias prekes ir kokį kiekį grobti, instruktavo dėl elgesio sulaikymo metu. I. G. priklausančiu minėtu automobiliu „Seat Alhambra“ atvykdavo prie parduotuvių ir, jam kartu su D. R. vadovaujant bei koordinuojant T. K., D. P., L. G. bei D. V. veiksmus, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu, tačiau ne mažiau kaip trijų savaičių laikotarpiu kartu su D. R. išnaudojo nukentėjusiąsias L. G. ir nepilnametę D. V. nusikalstamoms veikoms – vagystėms – vykdyti iš (duomenys neskelbtini) miesto ir jo apylinkių parduotuvių, tyrimo metu tiksliai nenustatytais adresais, grobiant alkoholinius gėrimus, asmens higienos ir kosmetikos priemones, skutimosi peiliukus, drabužius ir kitus turinčius didesnę nei 5 MGL vertę daiktus. Po to tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais mikroautobusais I. G. pavogtus daiktus išsiųsdavo iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvą, kur realizuodavo nusikalstamu būdu įgytus daiktus ir iš to pelnėsi.

1.5. Tęsdami nusikalstamą veiką, D. R. 2012 m. gruodžio mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, (duomenys neskelbtini) pasinaudodamas Ž. K. ((duomenys neskelbtini)) socialiniu pažeidžiamumu, t. y. jaunu amžiumi, socialinių įgūdžių stoka, nuolatinio darbo neturėjimu, sunkia materialine padėtimi, pasiūlė nukentėjusiajam Ž. K. vykti į užsienį ir užsidirbti. Nukentėjusiajam Ž. K. neturint kito tuo metu jam priimtino pasirinkimo, sutikus vykti į užsienį, tokiu būdu jį užverbavo, žinodamas, kad nukentėjusysis bus išnaudojamas nusikalstamoms veikoms daryti. 2013 m. sausio mėn. pradžioje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, I. G. kartu su D. R. I. G. priklausančiu minėtu automobiliu „Seat Alhambra“ išgabeno nukentėjusiąją L. G. kartu su D. P., T. K., A. Z., su kuria sutarė vykdyti vagystes ir kuri už vagysčių vykdymą nuteista (duomenys neskelbtini) apygardos teismų pagal BK § 25.3.3, iš (duomenys neskelbtini) miesto į (duomenys neskelbtini) miestą. Po to A. M. pagal išankstinį susitarimą su I. G. 2013 m. sausio mėn. antroje pusėje tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu automobiliu „Volkswagen Passat“ išgabeno nukentėjusiuosius Ž. K. ir nepilnametę D. V. iš (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini), kur jie visi apsigyveno kartu I. G. išnuomotame bute (duomenys neskelbtini). I. G. kartu su A. M. ir D. R. planavo ir organizavo vagysčių vykdymą (duomenys neskelbtini) mieste ir jo apylinkėse, aprūpino T. K., D. P., L. G., A. Z., D. V. ir Ž. K. reikiamomis priemonėmis vagystėms vykdyti, davė nurodymus, kokias prekes ir kokį kiekį grobti, instruktavo dėl elgesio sulaikymo metu. Jam (I. G.) priklausančiu minėtu automobiliu „Seat Alhambra“ ir tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu automobiliu „Volkswagen Passat“, kurį vairavo A. M., atvykdavo prie parduotuvių bei, I. G. kartu su A. M. ir D. R. vadovaujant ir koordinuojant T. K., D. P., A. Z., L. G., D. V. ir Ž. K. veiksmus, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu, tačiau ne mažiau kaip trijų savaičių laikotarpiu jis kartu su A. M. ir D. R. išnaudojo nukentėjusiuosius Ž. K., L. G. ir nepilnametę D. V. nusikalstamoms veikoms – vagystėms – vykdyti iš (duomenys neskelbtini) miestų ir jų apylinkių parduotuvių, tyrimo metu tiksliai nenustatytais adresais, grobiant alkoholinius gėrimus, asmens higienos ir kosmetikos priemones, skutimosi peiliukus, drabužius ir kitus turinčius didesnę nei 5 MGL vertę daiktus. Dėl to už vagysčių vykdymą (duomenys neskelbtini) apygardos teismo L. G. buvo nuteista pagal BK § 25.3.3, Ž. K. nuteistas (duomenys neskelbtini) apygardos teismų pagal BK § 25.3.3. Po to tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais mikroautobusais I. G. kartu su A. M. pavogtus daiktus išsiųsdavo iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvą, kur realizuodavo nusikalstamu būdu įgytus daiktus ir taip iš to pelnėsi.

1.6. Tęsdami nusikalstamą veiką, 2013 m. balandžio mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, D. R. telefonu susisiekė su nepilnamete S. L. bei pasiūlė jai dėl kompanijos susirasti draugę ir vykti į užsienį vykdyti turtinio pobūdžio nusikaltimų – vagysčių už piniginį atlygį, po to A. M. kartu su D. R. atvyko į (duomenys neskelbtini), kur, pasinaudodami nepilnamečių S. L. ir jos draugės V. J. pažeidžiamumu, t. y. jų nepilnametyste, sunkia materialine padėtimi, darbo ir pragyvenimo šaltinio neturėjimu, menku išsilavinimu, ir panaudodami apgaulę – melagingai nurodydami šalį, į kurią planuojama važiuoti, pasiūlė nepilnametėms S. L. ir V. J. vykti į (duomenys neskelbtini) vykdyti turtinio pobūdžio nusikaltimų – vagysčių už piniginį atlygį, taip jas paskatindami ir nulemdami jų apsisprendimą. S. L. ir nukentėjusiajai V. J. tuo metu neturint joms kito priimtino pasirinkimo ir sutikus vykti į (duomenys neskelbtini), tokiu būdu jas užverbavo. Realizuodami nusikalstamą sumanymą, I. G. kartu su A. M. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu automobiliu, paėmę O. G., 2013 m. balandžio 4 d. atvyko į (duomenys neskelbtini) paimti S. L. ir V. J., po to išvyko į (duomenys neskelbtini), kur A. M. išsinuomojo tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą mikroautobusą „Volkswagen Transporter“, kuriuo A. M. kartu su O. G., S. L. ir V. J. nuvyko į (duomenys neskelbtini), kur iš anksto sutartoje vietoje paėmė D. R.. A. M. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu mikroautobusu „Volkswagen Transporter“, kurį pakaitomis vairavo su O. G., gabeno O. G., S. L. ir V. J. iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) miestą, kur apsistojo pas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą pažįstamą asmenį, o likusius asmenis apgyvendino namelyje tiksliai nenustatytoje turistinėje poilsiavietėje. Po to A. M. kartu su D. R. planavo ir organizavo vagysčių vykdymą (duomenys neskelbtini) mieste ir jo apylinkėse, aprūpino O. G., S. L. ir V. J. reikiamomis priemonėmis vagystėms daryti, davė nurodymus, kokias prekes ir kokį kiekį grobti, instruktavo dėl elgesio sulaikymo metu. A. M. išnuomotu mikroautobusu „Volkswagen Transporter“ atvykdavo prie tyrimo metu nenustatytų parduotuvių ir, A. M. kartu su D. R. vadovaujant ir koordinuojant O. G., S. L. ir V. J. veiksmus, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu, tačiau ne mažiau kaip keturių dienų laikotarpiu A. M. kartu su D. R. išnaudojo nukentėjusįjį O. G. bei nepilnametes nukentėjusiąją V. J. ir S. L. nusikalstamoms veikoms – vagystėms – vykdyti iš (duomenys neskelbtini) miesto bei jo apylinkių, parduotuvių tyrimo metu tiksliai nenustatytais adresais, grobiant kosmetikos priemones, elektronikos priemones ir kitas didesnės nei 5 MGL vertės prekes. Dėl to už šių vagysčių vykdymą O. G. buvo nuteistas (duomenys neskelbtini) policijos nuovados pagal (duomenys neskelbtini) BK § 257 ir 47 straipsnius bei deportuotas iš (duomenys neskelbtini). A. M. (duomenys neskelbtini) pavogtus daiktus pargabeno į Lietuvą, kur realizavo ir taip iš to pelnėsi.

1.7. Tęsdami nusikalstamą veiką, I. G. 2013 m. gegužės mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, išgabeno nukentėjusįjį O. G. iš Lietuvos, t. y. jis kartu su A. Z. bei I. O., su kuria susitarė vykdyti vagystes ir kuri už vagysčių vykdymą nuteista (duomenys neskelbtini) apygardos teismų pagal BK § 25.3.3 straipsnį, I. G. priklausančiu minėtu automobiliu „Seat Alhambra“, kurį pakaitomis vairavo su O. G., išvyko iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) miestą, kur apsistojo tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytame bute. I. G. planavo ir organizavo vagysčių vykdymą (duomenys neskelbtini) miestuose ir jų apylinkėse, aprūpino O. G., A. Z. ir I. O. reikiamomis priemonėmis vagystėms vykdyti, davė nurodymus, kokias prekes ir kokį kiekį grobti, instruktavo dėl elgesio sulaikymo metu. I. G. priklausančiu minėtu automobiliu „Seat Alhambra“, kurį jis vairavo pakaitomis su O. G., atvykdavo prie parduotuvių ir, jam vadovaujant bei koordinuojant A. Z., I. O. ir O. G. veiksmus, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu, tačiau ne mažiau kaip trijų savaičių laikotarpiu išnaudojo nukentėjusįjį O. G. nusikalstamoms veikoms – vagystėms – vykdyti iš (duomenys neskelbtini) miestų bei jų apylinkėse esančių parduotuvių, tyrimo metu tiksliai nenustatytais adresais, grobiant alkoholinius gėrimus, asmens higienos ir kosmetikos priemones, skutimosi peiliukus, drabužius ir kitus turinčius didesnę nei 5 MGL vertę daiktus. Dėl to už šių vagysčių vykdymą O. G. nuteistas (duomenys neskelbtini) apygardos teismo pagal BK § 25.3.3 straipsnį. Po to tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais mikroautobusais jis (I. G.) pavogtus daiktus išsiųsdavo iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvą, kur realizuodavo nusikalstamu būdu įgytus daiktus ir taip iš to pelnėsi.

1.8. Tęsdami nusikalstamą veiką, I. G. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu metu, tačiau ne vėliau nei 2013 m. rugpjūčio mėn., į nusikalstamą veiklą įtraukė L. R., kuris ne vėliau nei 2013 m. rugpjūčio 29 d. telefonu susisiekė su A. T. ir pasinaudodamas jos pažeidžiamumu, t. y. priklausomybe nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, sunkia materialine padėtimi, darbo ir pragyvenimo šaltinio neturėjimu, menku išsilavinimu, pasiūlė A. T. vykti į (duomenys neskelbtini) vykdyti turtinio pobūdžio nusikaltimų – vagysčių už piniginį atlygį, taip ją paskatindamas ir nulemdamas jos apsisprendimą. A. T. tuo metu neturint kito jai priimtino pasirinkimo, sutikus vykti į (duomenys neskelbtini), tokiu būdu ją užverbavo. 2013 m. rugpjūčio 29 d. I. G. kartu su A. M. A. G. priklausančiu automobiliu „BMW 530“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) atvyko į (duomenys neskelbtini), kur, iš namų pasiėmę O. G., po to kartu su O. G. išvyko į (duomenys neskelbtini), kur iš anksto sutartoje vietoje paėmė L. R. kartu su A. T. bei 2013 m. rugpjūčio 30 d. A. G. priklausančiu minėtu automobiliu „BMW 530“, kurį I. G. pakaitomis vairavo su O. G., gabeno O. G. ir A. T. iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) miestą, kur kartu su paminėtais asmenimis apsistojo tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytame bute. I. G. planavo ir organizavo vagysčių vykdymą (duomenys neskelbtini) miestuose ir jų apylinkėse, davė nurodymus, kokias prekes ir kokį kiekį grobti, aprūpino atsivežtus asmenis reikiamomis priemonėmis vagystėms vykdyti, instruktavo dėl elgesio sulaikymo metu. A. G. priklausančiu minėtu automobiliu „BMW 530“, kurį I. G. vairavo pakaitomis su O. G., atvykdavo prie parduotuvių bei jam vadovaujant ir koordinuojant L. R., A. T. ir O. G. veiksmus tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu, tačiau ne mažiau kaip trijų savaičių laikotarpiu išnaudojo A. T. ir nukentėjusįjį O. G. nusikalstamoms veikoms – vagystėms – vykdyti iš (duomenys neskelbtini) miestų bei jų apylinkėse esančių parduotuvių, tyrimo metu tiksliai nenustatytais adresais, grobiant alkoholinius gėrimus, asmens higienos ir kosmetikos priemones, skutimosi peiliukus, drabužius ir kitus turinčius didesnę nei 5 MGL vertę daiktus. Po to tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais mikroautobusais I. G. pavogtus daiktus išsiųsdavo iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvą, kur realizuodavo nusikalstamu būdu įgytus daiktus ir taip iš to pelnėsi.

1.9. Tęsdami nusikalstamą veiką, I. G. 2013 m. rugsėjo mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, A. G. priklausančiu minėtu automobiliu „BMW 530“, kurį I. G. vairavo pakaitomis su O. G., kartu su anksčiau paminėtais asmenimis išvyko iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) miestą, kur nusikaltimams vykdyti už A. G. į banko sąskaitą įneštus pinigus įgijo automobilį „Peugeot 406“ ((duomenys neskelbtini)). I. G. planavo ir organizavo vagysčių vykdymą (duomenys neskelbtini) miestuose ir jų apylinkėse, davė nurodymus, kokias prekes ir kokį kiekį grobti, aprūpino reikiamomis vagystėms daryti priemonėmis, instruktavo dėl elgesio sulaikymo metu, jam priklausančiu minėtu automobiliu „Peugeot 406“, kurį jis vairavo pakaitomis su O. G., atvykdavo prie parduotuvių bei jam vadovaujant ir koordinuojant L. R., A. T. ir O. G. veiksmus tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu, tačiau ne mažiau kaip trijų savaičių laikotarpiu išnaudojo A. T. ir nukentėjusįjį O. G. nusikalstamoms veikoms – vagystėms – vykdyti iš (duomenys neskelbtini) miestų bei jų apylinkių parduotuvių, tyrimo metu tiksliai nenustatytais adresais, grobiant alkoholinius gėrimus, asmens higienos ir kosmetikos priemones, skutimosi peiliukus, drabužius, elektronikos prekes ir kitus daiktus, bendrai turinčius didesnę nei 250 MGL vertę. Po to jis (I. G.), pasinaudodamas mažosios bendrijos „V.“ paslaugomis, mikroautobusu, kurį vairavo V. Jr., pavogtus daiktus išsiuntė iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvą, kur siuntas I. G. atsiėmė kartu su A. G..

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nuteistieji I. G., D. R., M. V. ir A. M., veikdami tiesiogine tyčia, padarė labai pavojingas nusikalstamas veikas, t. y. prekybą žmonėmis ir vaikais: socialiai pažeidžiamus, tarp jų ir tris nepilnamečius, asmenis verbavo, gabeno į užsienį nusikalstamoms veikoms daryti ir iš to pelnėsi; nukentėjusieji buvo verbuojami ir gabenami į užsienį nusikalstamoms veikoms daryti pasinaudojus jų pažeidžiamumu, pasireiškusiu jaunu amžiumi, socialinių įgūdžių stoka, nuolatinio darbo neturėjimu, sunkia materialine padėtimi ir pan. Nuteistieji ieškojo būtent socialiai itin pažeidžiamų asmenų, kad galėtų kuo lengviau palenkti jų valią ir vėliau išnaudoti savo savanaudiškiems tikslams pasiekti. Nukentėjusieji dėl savo socialinės padėties, kalbos nemokėjimo, pinigų neturėjimo, socialinių įgūdžių stokos buvo priklausomi nuo nuteistųjų ir neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik vogti iš parduotuvių. Nors pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad dalis nukentėjusiųjų, grįžę į Lietuvą, vėl savo noru sutikdavo vykti į užsienį, tačiau šis apsisprendimas vėlgi būdavo nulemiamas jų pažeidžiamumo, kuris per trumpą laiką niekur nedingdavo. Be to, nors nukentėjusieji šioje byloje nepareiškė civilinių ieškinių dėl turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo, tačiau tai nereiškia, kad jiems nebuvo padaryta jokia žala. Dauguma nukentėjusiųjų parodė, kad vogdami iš parduotuvių jautė stresą, baimę būti sulaikyti, taip dėl nuteistųjų nusikalstamų veikų buvo padarytas neigiamas poveikis nukentėjusiųjų emocinei sveikatai. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumenkino nuteistųjų padarytų nusikaltimų pavojingumą bei daromą žalą visuomenei, pernelyg išskirtinį dėmesį skyrė nuteistųjų asmenybėms ir jų šeiminėms aplinkybėms; nagrinėjamoje byloje nuteistiesiems skirtinos bausmės neturi būti švelninamos atsižvelgiant ir į baudžiamojo proceso trukmę, nes nėra pagrindo daryti išvadą, kad byloje buvo pažeista nuteistųjų teisė į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką ir kad dėl to reikia švelninti jiems paskirtas bausmes. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nuteistiesiems I. G., D. R., A. M., M. V. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas taikė nenustatęs jokių išimtinių aplinkybių, rodančių daug mažesnį nuteistųjų ir jų padarytų veikų pavojingumą, išskirtinį dėmesį skyrė nuteistųjų asmenybėms ir jų šeiminėms aplinkybėms, taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė neteisingas, aiškiai per švelnias bausmes (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 328 straipsnio 1, 2 punktai). Teisėjų kolegija priėmė naują nuosprendį, kuriuo panaikino BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą ir nuteistiesiems I. G., M. V., A. M. ir D. R. už jų padarytus nusikaltimus paskyrė bausmes, mažesnes nei BK 147 straipsnio 2 dalies ir 157 straipsnio 1 dalies sankcijose nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis (atitinkamai penkerius ir ketverius metus laisvės atėmimo).

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

3. Kasaciniame skunde nuteistasis I. G. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jame ištaisant padarytą rašybos klaidą dėl netiksliai nurodyto jo (I. G.) sulaikymo ir suėmimo laiko. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą naują nuosprendį, nes netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 54 straipsnio 3 dalį, padarė esminius BPK pažeidimus ir nukrypo nuo teismų praktikos. Kasatorius, išsamiai aptardamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentus, kuriais remiantis jam buvo taikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos bei paskirta švelnesnė bausmė (t. y. nusikalstamos veikos ir kasatoriaus asmenybės pavojingumas nėra didelis; proceso pernelyg ilga trukmė, kuri užtruko ne dėl nuteistųjų kaltės; nukentėjusiųjų elgesys), teigia, kad apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nepagrįstai nevertino ir jam (kasatoriui) paskyrė aiškiai per griežtą ir neteisingą bausmę. Kasatorius aptaria teismų praktikos nuostatas dėl BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1–3 dalių nuostatų taikymo ir baudžiamosios atsakomybės individualizavimo reikalavimų nustatymo ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo šios teismų praktikos ir neteisingai taikė BK 54 straipsnio 3 dalį, nes bausmės tikslai, nustatyti BK 41 straipsnyje, būtų pasiekti ir skiriant jam (kasatoriui) švelnesnę bausmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-259/2011, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQ4LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-348/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-348/2013">2K-348/2013</a>, 2K-268-942/2017, 2K-64-303/2018).

3.2. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją, kurioje laikomasi nuostatos, kad galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu apskritai, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (EŽTT 2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją (peticijos Nr. 19348/04). Šio teismo praktikoje yra suformuoti kriterijai, kuriais remiantis turi būti vertinama baudžiamojo proceso trukmė, t. y. konkrečios bylos sudėtingumas (faktų, kuriuos reikia nustatyti, pobūdis, padarytų nusikalstamų veikų, kaltinamų asmenų skaičius, įrodymų kiekis ir jų rinkimo sudėtingumas, teisiniai bylos aspektai); asmenų, dėl kurių taikytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą; taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo laikas. Be to, vertinant proceso eigą, būtina atsižvelgti tiek į objektyvias aplinkybes, nusikaltimo tyrimo sudėtingumą, tiek į aplinkybes, priklausančias nuo pačių nuteistųjų bei jų gynėjų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00NS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-45/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-45/2007">2K-7-45/2007</a>, 2K-503/2010, 2K-102/2011).

3.3. Kasatorius nurodo, kiek nagrinėjamoje byloje laiko praėjo nuo veikų padarymo (2013 m. spalio 4 d.) iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo (2018 m. gruodžio 21 d.), kiek laiko vyko bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme, datas, kada jis buvo suimtas, ir teigia, kad bylos nagrinėjimas užtruko ne dėl jo (kasatoriaus) ar kitų nuteistųjų kaltės. Be to, tai, kad apeliacinės instancijos teismas sujungė dvi baudžiamąsias bylas pagal Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 22 d. nuosprendį (dėl išteisintojo L. R. ir šio paieškos), taip pat lėmė ilgesnį procesą. Nors abiejų instancijų teismai konstatavo, kad bylos nagrinėjimas užtruko dėl objektyvių priežasčių (didelės bylos apimties), tačiau nenustatė, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme trukmei įtakos turėjo kaltinamųjų (nuteistųjų) elgesys, todėl didelė bylos apimtis, nesant kitų aplinkybių, negali būti pripažįstama pateisinamai ilga proceso trukme. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, skirdamas kasatoriui bausmes, turėjo vertinti šias aplinkybes dėl ilgos proceso trukmės (beveik septyneri metai), kurios šiuo atveju sudaro pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir jam paskirti švelnesnes bausmes. Juolab kad teismų praktikoje dėl pernelyg ilgo baudžiamojo proceso BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas siejamas su nusikalstamos veikos pavojingumo, kaltininko asmenybės ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo vertinimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkyLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-192/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-192/2011">2K-192/2011</a>). Be to, įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimas gali būti pagrindas švelninti bausmę pagal straipsnio sankcijos ribas ir vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7/2010">2K-7/2010</a>, 2K-503/2010, 2K-102/2011, 2K-358/2011). Kasatorius teigia ir tai, kad pagal konstitucinę jurisprudenciją teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų; teisingumo principas neatskiriamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra viena svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų; įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią sankciją už nusikalstamą veiką, turi kartu įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir paskirti švelnesnę negu įstatymo nurodytą bausmę (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d., 1998 m. spalio 27 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai). BK 1 straipsnyje nurodytos baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką nustatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Nes tiek per griežtos, tiek ir per švelnios bausmės skyrimas neatitinka bausmės paskirties tikslų, ir kiekvienu atveju bausmė turi būti individualizuota bei paskirta atsižvelgiant į baudžiamojo įstatymo reikalavimus.

4. Kasaciniame skunde nuteistasis A. M. prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir sumažinti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką arba skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas, nes teismas pernelyg griežtai nusprendė įgyvendinti teisingumo principą ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 54 straipsnio 3 dalis) bei ne iki galo patikrinęs kasatoriaus apeliacinį skundą padarė esminius BPK 20, 21 straipsnių, 44 straipsnio 5, 7–8 dalių, 48 straipsnio 2 dalies, 179 straipsnio, 188 straipsnio 4 dalies, 191, 192 straipsnių, 276 straipsnio 1 dalies pažeidimus, kurie sukliudė priimti teisingą sprendimą. Kasatorius teigia, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės nepagrįstai pripažintos patikimomis ir įrodytomis, jos išdėstytos iš dalies neobjektyviai, netiksliai; aplinkybės, apibūdinančios konkrečios nusikalstamos veikos įrodinėjimo būdus bei naudojamas priemones, kai kur iškraipytos ir iki galo neatitinka faktinių bylos aplinkybių; įrodymai, kurių pagrindu kasatorius pripažintas kaltu, išdėstyti nenuosekliai ir netiksliai. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepatikimus faktinius duomenis laikė įrodymais ir jais grindė nuosprendį, laikė tokių veiksmų metu gautus faktinius duomenis, t. y. veiksmų atlikimo rezultatą, patikimais duomenimis ir patikimais įrodymais, todėl skundžiamo nuosprendžio išvados, vertinant tokius įrodymus, yra nepagrįstos.

4.2. Kasatorius nurodo laiką, nuo kada daromos byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos (2012 m. vasario mėn. pabaiga – kovo mėn. pradžia), ir teigia, kad apie tai jis nieko nežinojo ir byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad jam buvo žinoma apie I. G. ar kitų nuteistųjų ankstesnę nusikalstamą veiką. Tačiau pranešime apie įtarimą (įteiktą 2013 m. lapkričio 20 d.) nurodyta, kad kasatorius 2013 m. balandžio mėn. veikė organizuota grupe su D. R. ir į (duomenys neskelbtini) daryti vagysčių gabeno S. L., V. J. ir O. G., o pranešime apie įtarimą (įteiktą 2017 m. vasario 13 d.) jau nurodyta, kad jis nuo 2013 m. sausio mėn. iki balandžio mėn. vidurio veikė organizuota grupe su I. G., A. G., D. R. ir gabeno į (duomenys neskelbtini) dar ir D. V. bei Ž. K.. Apie tai, kad Ž. K. pripažintas nukentėjusiuoju ir nukentėjo nuo kasatoriaus veiksmų, kai buvo vežamas į (duomenys neskelbtini), kasatoriui tapo žinoma tik 2017 m. vasario 13 d., kai jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą. Nors šis nukentėjusysis buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją dar 2013 m. lapkričio 13 d. ir tokios aplinkybės jau buvo žinomos kasatoriui įteikiant pirmąjį pranešimą apie įtarimą (2013 m. lapkričio 20 d.), tačiau pagal įstatymo reikalavimus jis nebuvo apie tai tinkamai informuotas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė kasatoriaus paaiškinimus, kad minėto nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją apie važiavimo vogti į (duomenys neskelbtini) aplinkybes, yra prieštaringi, jų nepatvirtino nei šio nukentėjusiojo sesuo D. V. (R.), nei D. R.. Kasatoriaus teigimu, tai patvirtina, kad nei jam, nei jo gynėjui tuo metu nebuvo reikalo ir būtinumo dalyvauti minėto nukentėjusiojo Ž. K. apklausoje, juolab kad nei jis, nei jo gynėjas negavo pranešimo, atitinkančio BPK reikalavimus, apie šio nukentėjusiojo vykdomą apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Tačiau kasatorius neturėjo jokių galimybių šiam nukentėjusiajam užduoti klausimų ir pirmosios instancijos teisme, nes Ž. K. kviečiamas neatvyko į teismo posėdį, jis nebuvo teisme apklaustas, todėl jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo tik pagarsinti BPK 276 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Apie tai, kad Ž. K. yra nukentėjusysis ir liudija prieš kasatorių, tuo metu, kai vyko jo apklausa teisme pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kasatorius faktiškai nežinojo ir neturėjo galimybės sužinoti. Kartu tai reiškia, kad kasatorius ne dėl savo kaltės neturėjo jokios galimybės tiesiogiai dalyvauti nukentėjusiojo Ž. K. apklausoje ir taip buvo pažeistos BPK garantuojamos jo teisės laiku žinoti, kuo yra įtariamas, bei veiksmingai gintis, pateikti prašymus, tiesiogiai užduoti klausimus Ž. K., kai jis buvo apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (BPK 21 straipsnis, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 3 dalies d punktas). Abiejų instancijų teismai tokius Ž. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, nepagrįstai pripažino įrodymais ir jais grindė kasatoriui priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino dar ir tai, kad minėto nukentėjusiojo apklausa vyko nepažeidžiant BPK nustatytų taisyklių. Kasatorius teigia, kad taip teismai pažeidė rungimosi principą, BPK 44 straipsnio 5, 7–8 dalių reikalavimus ir nukrypo nuo teismų praktikos (EŽTT sprendimai: 1990 m. gruodžio 19 d. byloje Delta prieš Prancūziją, peticijos Nr. 11444/85; 2005 m. liepos 26 d. byloje Mildand Virtanen prieš Suomiją, peticijų Nr. 39481/98 ir 40227/98; 1993 m. rugsėjo 20 d. byloje Saidi prieš Prancūziją, peticijos Nr. 14647/89; 2001 m. vasario 27 d. byloje Luca prieš Italiją, peticijos Nr. 33354/96; Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 26766/05 ir 22228/06; 2012 m. liepos 19 d. sprendimas byloje Sievert prieš Vokietiją, peticijos Nr. 29881/07). Nors rungtyniško bylos svarstymo principo išimtys yra galimos, tačiau jos turi nepažeisti gynybos teisių, kurios paprastai reikalauja, kad kaltinamajam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti liudytojui klausimų arba tuo metu, kai jis duoda parodymus, arba vėlesnėje proceso stadijoje (EŽTT 2010 m. liepos 20 d. sprendimas byloje Balčiūnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17095/02).

4.3. Tai, kad buvo pažeistas rungtyniškumo principas, patvirtina ir aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu prokuroras tik iš dalies tenkino gynybos prašymą leisti susipažinti su bylos medžiaga ir neleido susipažinti su dokumentais, kurie buvo surašyti jam (kasatoriui) nedalyvaujant, taip pat ir su nukentėjusiojo Ž. K. apklausa ir atpažinimo protokolais. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teisme nenustatyta jokia svarbi priežastis, dėl kurios negalima surasti, kviesti į teismą ir apklausti minėto nukentėjusiojo, o teismo argumentai šiuo klausimu yra neįtikinantys ir nepagrįsti. Kartu tai reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti priimtas remiantis teisme neapklausto šio nukentėjusiojo parodymais, o teismui tai padarius buvo nukrypta nuo teismų praktikos, suformuotos kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzYtNjkzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-36-693/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-36-693/2015">2K-36-693/2015</a>, 2K-276-976/2015. Juolab kad šio nukentėjusiojo parodymai (kurie, be kita ko, dar yra ir nenuoseklūs, nepatikimi, prieštaringi, jie nepatvirtinti kitų asmenų (tarp jų ir šio nukentėjusiojo sesers D. R.) parodymais) yra lemiami, turintys didelę įrodomąją reikšmę, ir tik jais pagrįstas kasatoriui priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Tačiau taip teismas nukrypo nuo EŽTT jurisprudencijos nuostatų (EŽTT sprendimai bylose Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, § 147; Schatschaschwili prieš Vokietiją, § 116).

4.4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė kasatoriaus apeliacinio skundo argumentus dėl neįvertintų kasatoriaus apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir tokio procesinio veiksmo atlikimo tvarkos. Kasatorius teigia, kad tokia apklausa realiai neįvyko, nes ikiteisminio tyrimo teisėjas tik perskaitė anksčiau kasatoriaus duotus ir protokole surašytus parodymus; kasatorius atsakė teisėjui, kad viskas surašyta protokole teisingai, nes norėjo greičiau išeiti iš apklausos, bijojo būti sulaikytas ir netekti darbo. Kasatorius teigia, kad jo parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjo buvo užfiksuoti faktiškai ne pagal tai, ką jis parodė apklausos metu, bet perrašius ar kitaip nukopijavus ankstesnius jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Juolab kad nustačius, jog renkant duomenis buvo pažeista duomenų gavimo tvarka, turi būti įvertinta, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Įrodymais nepripažįstami duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių duomenų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK nustatytus veiksmus, taip pat duomenys, kuriuos gaunant buvo iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Aptardamas BPK 276 straipsnio 1 dalies nuostatas, kasatorius teigia, kad jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, yra užfiksuoti iš esmės pažodžiui, tik su nedideliais redakcinio pobūdžio pakeitimais ar sutrumpinimais. Tai, kad po tokiais parodymais pasirašė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirtas gynėjas, kasatoriaus nuomone, nereiškia, kad jo parodymai nebuvo nukopijuoti ar nuskenuoti. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai kasatoriui buvo pažadėję, jam prisipažinus dėl veikos ir patvirtinus jiems reikiamus parodymus teisme, paleisti iš sulaikymo ir tai po apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo padaryta. Nors apklausos metu asmens duotų parodymų fiksavimas apklausos protokole ne pagal jo parodymus apklausos metu, o perrašant ar kitaip nukopijuojant ankstesnius apklausiamų asmenų parodymus, apklausinėjimas įtariamojo ne pagal pareikšto įtarimo esmę, o kitais klausimais yra esminiai BPK 48 straipsnio 2 dalies, 179 straipsnio, 188 straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimai. Dėl to kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą ir BPK 20 straipsnio 1, 2 dalių nuostatoms prieštaraujančią išvadą, jog jo apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją atlikta nepažeidžiant BPK nustatytų reikalavimų.

4.5. Taip pat neatsakyta į apeliacinio skundo prašymą gauti duomenis, patvirtinančius, ar užsakant bilietą keltui iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) reikia pateikti asmens duomenis ir kokius. Kasatorius nurodo, kad asmens duomenų teikti nereikia, reikia tik pateikti automobilio valstybinį numerį, vairuotojo vardą, pavardę ir keleivių skaičių; (duomenys neskelbtini), įvažiavus į pasienį su (duomenys neskelbtini), važiuojant naktį ir nevažiuojant per (duomenys neskelbtini) muitinę, jokie dokumentai visai netikrinami, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė gynybos prašymą gauti šiuos duomenis ir skundžiamame nuosprendyje dėl tokių aplinkybių nepagrįstai nepasisakė.

4.6. Skundžiamame nuosprendyje neatsakyta į apeliacinio skundo argumentus dėl procesinių veiksmų – parodymo nukentėjusiajai L. G. ir kitiems asmenims atpažinti iš fotonuotraukų 2013 m. lapkričio 19 d., kurie atlikti pažeidžiant BPK 191, 192 straipsnių reikalavimus. Kasatorius nurodo, kad atpažinti pateikta jo asmeninė nuotrauka, paimta iš Policijos komisariato Pasų skyriaus, iš kasatoriui 2004 m. liepos 8 d. išduotos asmens tapatybės kortelės, kurioje visiškai nesimato jokių individualių kasatoriaus veido požymių, daryta labai seniai (prieš devynerius metus, nei vyko atpažinimai). Be to, BPK nurodyta, jog pagal nuotraukas galima atpažinti asmenį, jei gyvai parodyti asmens negalima arba kai reikia užtikrinti liudytojo ar nukentėjusiojo saugumą. Tačiau tuo metu, kai buvo daromas aptariamas procesinis veiksmas, kasatorius niekur nesislapstė, 2013 m. lapkričio 20 d. buvo apklaustas pareigūnų, byloje nebuvo jokių duomenų, kad nukentėjusiajai L. G. reikėjo užtikrinti asmens saugumą; aptariamas procesinis veiksmas nebuvo fotografuojamas, taip buvo pažeistos BPK 192 straipsnio nuostatos; minėta nukentėjusioji apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad asmuo, pravarde Plikis, yra I. G. brolis ar pusbrolis, tačiau jokių kitų parodymų apie kasatorių ir jo vaidmenį darant nusikaltimą nedavė.

4.7. Pirmosios instancijos teismo posėdyje nepagrįstai nebuvo pagarsinti įtariamojo O. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, bet pagarsinti tik tie, kuriuos šis asmuo davė šiam bylą nutraukus ir pripažinus nukentėjusiuoju. Kasatoriaus nuomone, tai, kad tik dalis asmens parodymų buvo pagarsinti BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, patvirtinta, jog pirmosios instancijos teismas buvo nevisiškai objektyvus, nepagrįstai nesivadovavo O. G. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, nenurodė motyvų, kodėl teismas tokiais parodymais nesivadovauja, kodėl jų nepagarsina BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Taip teismas neteisingai traktavo aptariamą BPK 276 straipsnio 1 dalį, neišnaudojo visų įstatyme nurodytų galimybių išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes, o apeliacinės instancijos teismas šių klaidų neištaisė. Juolab kad O. G. teismui nenurodė, jog kasatorius žinojo nepilnamečių merginų amžių, kas jas surado ir pasiūlė važiuoti vogti į (duomenys neskelbtini), šio asmens apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją nebuvo užduoti kontroliniai ar patikslinantys klausimai, dėl kokios priežasties skiriasi jo parodymai, duoti tyrėjai ir ikiteisminio tyrimo teisėjui. Be to, nuteistajam I. G. dėl šios veikos jokie įtarimai ar kaltinimai nebuvo pareikšti. Kasatorius pažymi ir tai, kad tais atvejais, kai proceso dalyvis į teismą neatvyksta, teismas visuomet pagarsina asmens parodymus, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo teisėjui, ir tokios apklausos būtinumas ikiteisminio tyrimo metu bei paskirtis nurodyta BPK 189 straipsnyje. Tačiau nagrinėjamoje byloje teismų pozicija – nesivadovauti asmens parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, kai tokia apklausa atlikta pagal prokuroro prašymą ir surašant BPK 179 straipsnį atitinkantį protokolą, – yra dvejopų standartų taikymas ir šiurkštus BPK 189 straipsnio nuostatų pažeidimas.

4.8. Byloje nustatyta ir tai, kad kiti nuteistieji jau veikė nemažą laiko tarpą, jų veika apima žymiai daugiau epizodų nei kasatoriaus, kurio vaidmuo buvo epizodinis, trumpalaikis, vienkartinio pobūdžio. Kasatorius teigia ir tai, kad jis, atsidūręs (duomenys neskelbtini), pakliuvo į tokią situaciją, kad teko vykdyti pavedimus, nurodymus ir objektyviai negalėjo paveikti organizatoriaus ar kitų asmenų, kurie pagal bylos medžiagą dar anksčiau ir ilgai iki kasatoriaus įsitraukimo į vagysčių darymą bei jam išvykus iš (duomenys neskelbtini) dar aktyviai veikė ir darė nusikaltimus. Dėl to kasatorius teigia, kad teismai turėjo atsižvelgti į rengtų ir padarytų nusikaltimų pobūdį ir sudėtingumą, nustatyti, ar važiuodamas į (duomenys neskelbtini) kasatorius žinojo, kokiu tikslu vyksta, ką ten veža, ar jis aptarinėjo kitus svarbius momentus, ar buvo susitaręs dėl kiekvieno veiksmo, ir jei taip – tai su kuo konkrečiai.

4.9. Kasatorius teigia ir tai, kad jam paskirta per griežta ir neindividualizuota bausmė, nes dėl jo padarytų tik dviejų veikų (epizodų) apeliacinės instancijos teismas paskyrė tokią pat laisvės atėmimo bausmę, kaip ir kitiems nuteistiesiems, kurie nuteisti už žymiai daugiau epizodų ir ilgesnį nusikalstamos veikos laikotarpį. Taip apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nepagrįstai pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę ir taikydamas minėtą baudžiamąjį įstatymą, nepakankamai atsižvelgė į bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias nuteistųjų asmenybes ir padarytų nusikaltimų pavojingumą, netinkamai įvertino kaltininko, nukentėjusiojo, visuomenės ir valstybės interesus. Kasatorius pažymi, kad per visą bylos procesą jis niekada nepažeidė jam ikiteisminio tyrimo metu paskirtų kardomųjų priemonių (įpareigojimo periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinio pasižadėjimo neišvykti) ir, net esant BPK 122 straipsnio nustatytiems pagrindams, faktiškai jis nebuvo izoliuotas nuo visuomenės. Kasatoriaus nuomone, tai sudaro pagrindą po septynerių metų priimtu nuosprendžiu taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas arba sumažinti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Juolab kad byloje nustatyta, jog kasatorius nenaudojo prieš nukentėjusiuosius fizinio smurto ar apgaulės, neieškojo konkrečiai socialiai itin pažeidžiamų asmenų, kad palenktų jų valią ir savanaudiškais tikslais juos išnaudotų; tuo metu visi nuteistieji ir nukentėjusieji buvo jauni, jų amžiaus skirtumas buvo keleri metai; neturėjo darbo ir stokojo socialinių įgūdžių; į užsienį važiavo, nes ir jo materialinė padėtis buvo taip pat sunki. Kasatorius teigia ir tai, kad nukentėjusiųjų niekas nevertė vogti, dalis bylos nukentėjusiųjų ikiteisminio tyrimo metu, kaip ir kasatorius, buvo įtariamieji (D. V. ir O. G.) arba apklausiami kaip liudytojai apie galimai padarytą savo nusikalstamą veiką (T. K. ir A. Z.), ir tik sutikę duoti tyrimui reikšmingus parodymus apie veiklos organizatorius jie iš įtariamųjų tapo liudytojais ar nukentėjusiaisiais. Kasatoriui taip pat buvo siūloma iš pat pradžių duoti reikiamus parodymus I. G. atžvilgiu ir buvo žadėta pakeisti statusą į liudytojo, tačiau, nesutikęs apkalbėti savo giminaičio, jis (kasatorius) liko byloje įtariamuoju ir kaltinamuoju.

4.10. Kartu kasatorius plačiai dėsto savo nuomonę apie tai, kad nukentėjusiųjų apsisprendimas ir noras važiuoti vogti į užsienį buvo nulemiamas ne jų pažeidžiamumo, o to, kad vogti užsienyje buvo lengviau nei Lietuvoje, tačiau kvalifikuotai tai daryti jiems nepavykdavo, o iš daromų užsienyje vagysčių ypatingos naudos niekas neturėjo; psichiškai sveikas asmuo, vogdamas iš parduotuvių, visada patiria neigiamas emocijas, bijo būti sulaikytas ir deportuotas; nagrinėjamos bylos nukentėjusieji, darydami vagystes, turėjo veiksmų pasirinkimo laisvę, iš jų nebuvo paimti dokumentai ar kitaip nebuvo varžoma jų laisvė, ir tai reiškia, kad jų emocinis sutrikimas buvo minimalus; dauguma jų vogti į užsienį važiavo ne pirmą kartą, net dažniau už kasatorių, ir jie žinojo galimas pasekmes, kurios dažniausiai baigdavosi deportacija iš šalies (Ž. K., O. G. atvejai). Tai, kad nukentėjusieji patyrė mažą emocinį sutrikimą, patvirtina aplinkybės, kad nė vienas iš nukentėjusiųjų nepareiškė jokių civilinių ieškinių turtinei ar neturtinei žalai atlyginti; dalis nukentėjusiųjų visai nesidomėjo procesu; rašė teismui pareiškimus ar prašymus nagrinėti bylą jiems nedalyvaujant, prašė garsinti jų parodymus, nes nenorėjo vykti į teismą; teismas dalį nukentėjusiųjų privalėjo į teismą atvesdinti, teisme nukentėjusieji parodydavo, kad viskas buvo seniai, konkrečiai nieko neatsimena, garsinant parodymus, dalis nukentėjusiųjų ankstesnių savo parodymų iš dalies teisme nepatvirtindavo.

4.11. Nurodydamas duomenis, apibūdinančius jo asmenybę (anksčiau neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, vedęs, augina nepilnametį vaiką, dirba, charakterizuojamas labai gerai, savo gyvenimą ir elgesį kardinaliai pakeitė, tinkamai integravosi į visuomenę), kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai juos vertino kaip neišimtines ir nesudarančias pakankamo pagrindo kasatoriui taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei paskirti švelnesnę negu įstatymo nurodytą bausmę. Kasatorius teigia, kad minėtos aplinkybės nėra trumpalaikės, formalios ar apsimestinės, jis ilgą laiką turėjo gyventi netikrumo būsenos dėl baudžiamojo proceso prieš jį baigties (EŽTT sprendimas byloje Merit prieš Ukrainą), jos nepaneigia jo teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką ir atitinkamų valstybės institucijų pareigų; realios ir ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės paskyrimas kasatoriui ir jo šeimai gali pasisukti neprognozuojama linkme. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad bausmė neturi būti švelninama atsižvelgiant į baudžiamojo proceso trukmę, nepagrįsta, nes visas bylos procesas užtruko pernelyg ilgai (septynerius metus) ne dėl kasatoriaus ar kitų nuteistųjų kaltės, bet dėl prokuroro ar tyrėjų nesugebėjimo tinkamai ir laiku organizuoti darbą pagal BPK nustatytus reikalavimus. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad nagrinėjamos bylos proceso trukmė yra iš tiesų ilgas laiko tarpas teisingumo vykdymo prasme ir pakankamai svarus ir realus pagrindas minėtas aplinkybes vertinti kaip išimtines ir pateisinančias kasatoriui taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

5. Kasaciniame skunde nuteistojo M. V. gynėjas advokatas A. Mažeika prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

5.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK bendrosios dalies normas, t. y. nepritaikė konkrečios normos – BK 54 straipsnio 3 dalies – esant pagrindui ir sąlygoms ją taikyti (BPK 369 straipsnio 2 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-304/2004). Kasatorius išsamiai aptaria abiejų instancijų teismų nuosprendžių argumentus, teismų praktikos nuostatas dėl teisingumo principo, įtvirtinto BK 54 straipsnio 3 dalyje, taikymo ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino kasatoriaus ginamojo padarytą nusikaltimą, sumenkino jo asmenybės ir gyvenimiškų aplinkybių reikšmę bausmės skyrimui ir nepagrįstai panaikino jo ginamajam pirmosios instancijos teismo taikytą BK 54 straipsnio 3 dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-259/2011, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQ4LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-348/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-348/2013">2K-348/2013</a>, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, 2K-204-942/2015, 2K-449-942/2016, 2K-334-699/2017, 2K-268-942/2017, 2K-334-699/2017).

5.2. Priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pernelyg ilgą šios bylos nagrinėjimą. Nors apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad ši byla sudėtinga, daugiaepizodė, turi užsienio elementą, tačiau kasatorius pažymi, kad jo ginamasis iš devynių prekybos žmonėmis veikų (epizodų) dalyvavo tik dviejose, jo veiksmai nebuvo susiję su nusikaltimais, įvykdytais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), ir tai reiškia, kad didžioji dalis tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme buvo atliekama ne dėl M. V. padaryto nusikaltimo ir ne jo atžvilgiu. Kasatorius sutinka ir su tuo, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo atliekamas ir teisminis bylos nagrinėjimas vyko pakankamai intensyviai, tačiau jo ginamojo teisė į greitą bylos išnagrinėjimą neturi nukentėti tik dėl to, kad „dalis nukentėjusiųjų ir liudytojų buvo užsienio valstybėse, dalis liudytojų šaukiami neatvykdavo į posėdžius, todėl reikėjo juos šaukti pakartotinai ar net atvesdinti“, nes tai niekaip su M. V. nesusiję, jis savo elgesiu procese niekaip nepaveikė jo trukmės, nė vienas teismo posėdis nebuvo atidėtas dėl jo kaltės ir per visą proceso laiką jis turėjo gyventi netikrumo būsenos dėl baudžiamojo proceso prieš jį baigties.

5.3. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme baudžiamojo proceso trukmė pradedama skaičiuoti nuo to momento, kai asmeniui „pareiškiamas kaltinimas“, kuris gali būti apibrėžtas kaip oficialus kompetentingos valdžios institucijos pranešimas asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką (EŽTT 2011 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Kravtas prieš Lietuvą, § 35, peticijos Nr. 12717/06). Vertinamo laikotarpio pabaiga baudžiamajame procese laikomas galutinio sprendimo, dėl kurio negali būti paduodamas skundas, pagal pareikštą kaltinimą priėmimo momentas. Taigi, kol nepriimtas sprendimas, reiškiantis baudžiamojo proceso pabaigą, asmuo laukia savo bylos išsprendimo ir yra nežinioje dėl savo teisinės padėties. Tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (EŽTT sprendimas: 1995 m. balandžio 5 d. byloje Einarsson prieš Islandiją, peticijos Nr. 22596/93; 2001 m. birželio 26 d. byloje Beck prieš Norvegiją, peticijos Nr. 26390/95; 2002 m. kovo 7 d. byloje Wejrup prieš Daniją, peticijos Nr. 49126/99; 2004 m. rugsėjo 28 d. byloje Tarnas Kovacs prieš Vengriją, peticijos Nr. 67660/01; 2005 m. gegužės 24 d. Ohlen prieš Daniją, peticijos Nr. 63214/00). Apibendrindamas kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neįvertino proceso trukmės aplinkybės, t. y. šios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama beveik metus, bendra M. V. baudžiamojo proceso trukmė yra beveik šešeri metai, nuo nusikaltimo padarymo jau yra praėję septyneri su puse metų, taip pat turi būti įvertinta ir laiko trukmė iki kasacinio proceso šioje byloje pabaigos.

6. Kasaciniame skunde nuteistasis D. R. prašo paskirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę. Kasatorius skunde nurodo:

6.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, priėmė neteisingą ir per griežtą nuosprendį, kuris gali pakenkti jo mažamečio sūnaus gerovei. Kasatorius teigia, kad į nusikalstamų veikų padarymą jis buvo įtrauktas dėl tokių pačių priežasčių, kaip ir bylos nukentėjusieji ir liudytojai, t. y. dėl sunkios materialinės padėties, menko išsilavinimo ir jauno amžiaus. Aptardamas savo išsilavinimą ir darbo patirtį, teigia, kad jis taip pat buvo siunčiamas daryti nusikaltimų, neprisidėjo prie kelionių planavimo ir organizavimo, pats negabeno žmonių, nebuvo sulaikytas su vogtais daiktais ir jų nerealizavo. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad prokuroro ir nukentėjusiosios atstovo apeliaciniuose skunduose buvo nurodyta neteisinga informacija apie tai, kad kasatoriaus mažametį sūnų yra kam prižiūrėti, nes šis gyvena pas kitus giminaičius (savo močiutę). Kasatorius nurodo šios giminaitės (močiutės) amžių, sveikatos būklę, gaunamų pajamų dydį bei gyvenamąją vietą, mokyklą, kurioje jo sūnus mokosi, ir teigia, kad jo sūnaus motina D. V. sūnaus neaugina, neprižiūri, juo nesidomi ir jo nelanko. Dėl to kasatorius teigia, kad tik jis vienas gali auginti ir prižiūrėti savo mažametį sūnų ir daugiau nėra kam jo prižiūrėti. Taip pat skunde nurodomos datos, nuo kada kasatorius pradėjo daryti nusikaltimus, kada nustojo važinėti į užsienio valstybes ir daryti nusikaltimus, iš kurių pasitraukė savo noru, kada gimė jo sūnus ir dukra, pažymima, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios jis prisipažino iš dalies, davė išsamius parodymus ir dėl kai kurių veikų buvo išteisintas. Kasatoriaus teigimu, šios aplinkybės parodo jo išskirtinę situaciją, kuri suteikia pagrindą vadovautis BK 54 straipsnio 2 dalimi, 59 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktais, 2 dalimi, 61 straipsnio 1, 2 dalimis, 62 straipsnio 2 dalimi ir skirti jam mažesnę, nei nurodyta sankcijoje, laisvės atėmimo bausmę.

6.2. Kasatorius teigia, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje jo apklausos metu jis tyrėjai pateikė USB atmintinę, kurioje buvo įrašytos fotonuotraukos ir vaizdo įrašas, kurie patvirtina nukentėjusiųjų ir liudytojų melagingus bei netikslius parodymus. Tačiau tokių duomenų nėra pridėta byloje, o teismo posėdžio metu teismas net nepriėmė iš kasatoriaus tokių pačių įrodymų, taip buvo pažeista kasatoriaus teisė gintis ir pateikti su nagrinėjama byla susijusią medžiagą.

6.3. Be to, advokatas D. Povilius atstovavo dviem nukentėjusiosioms – L. G. ir D. V., tačiau šių nukentėjusiųjų interesai ir parodymai yra prieštaringi. Kasatorius teigia, kad D. V. galėjo būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn, nes būtent ji pasiūlė kitai nukentėjusiajai L. G. važiuoti į užsienio valstybes daryti nusikaltimų (vogti), naudojo psichologinį ir fizinį smurtą. Tokias aplinkybes patvirtino ir liudytojos A. Z. parodymai. Dėl to kasatorius teigia, kad minėtas advokatas nepagrįstai pats nenusišalino ir teismas jo nenušalino.

6.4. Kasatorius teigia ir tai, kad nagrinėjamoje byloje visas ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo procesas vyko pernelyg ilgai dėl pareigūnų kaltės, nes jie nepajėgė atlikti savo darbo ir pareigų, ikiteisminio tyrimo metu tarp atliekamų apklausų ir veiksmų buvo labai ilgi laiko tarpai, nuo 2014 m. birželio mėn. iki 2015 m. birželio mėn. buvo atlikta tik viena apklausa, teismo posėdžiai buvo nukeliami neatvykus kviečiamiems liudytojams ir nukentėjusiesiems, tačiau į posėdžius kasatorius ir kiti nuteistieji visada atvykdavo, bylos nevilkino. Kasatorius pažymi ir tai, kad proceso metu jis visiškai pakeitė gyvenimo būdą, daugiau nusikaltimų nepadarė, įgijo pagrindinį išsilavinimą, įsidarbino, nuo 2013 m. vienas augina sūnų.

7. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Aida Japertienė atsiliepimu į nuteistųjų I. G., A. M., D. R. ir nuteistojo M. V. gynėjo advokato A. Mažeikos kasacinius skundus prašo šiuos skundus atmesti. Prokurorė atsiliepime nurodo:

7.1. Visi kasaciniai skundai nepagrįsti, todėl atmestini. Atsiliepime aptariamos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir dėl jų taikymo suformuota teismų praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU2LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-256/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-256/2009">2K-256/2009</a>, 2K-1-719/2020) bei teigiama, kad nuteistojo I. G. kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir kasatoriui paskyrė per griežtas laisvės atėmimo bausmes, kurios aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir teismų praktikai. Prokurorė nesutinka su kasatoriaus I. G. teiginiu (analogišku ir nuteistojo D. R. bei nuteistojo M. V. gynėjo advokato A. Mažeikos kasaciniuose skunduose nurodytiems teiginiams), kad baudžiamasis procesas užsitęsė pernelyg ilgai ir ne dėl kaltinamųjų kaltės, ir į šią aplinkybę turėjo būti atsižvelgta skiriant bausmes, ypač vertinant tai, kad nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio praėjo septyneri metai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00NS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-45/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-45/2007">2K-7-45/2007</a>, 2K-102/2009, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkyLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-192/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-192/2011">2K-192/2011</a>, 2K-7-27-746/2015, 2K-337-489/2017). Prokurorė pažymi, kad galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu kaip tokiu, bet su nepagrįstai pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Aptardama kriterijus, kuriais remiantis yra vertinama, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus (EŽTT sprendimai: 2009 m. sausio 13 d. byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04; 2003 m. lapkričio 6 d. byloje Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99, ir kt.), prokurorė teigia, kad nors nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyti nuteistųjų veiksmai, kuriais buvo vilkinamas baudžiamasis procesas, tačiau ilga baudžiamojo proceso trukmė įvyko dėl bylos sudėtingumo, jos apimties, nesant nepagrįstai užtęstų teisėsaugos institucijų veiksmų, taigi yra pagrįsta objektyviomis aplinkybėmis ir nėra pagrindo teigti, kad nuteistųjų teisė į įmanomai greičiausią bylos išnagrinėjimą buvo pažeista. Apibendrindama prokurorė teigia, kad nėra pagrindo teigti, kad nuteistajam I. G. buvo paskirtos per griežtos laisvės atėmimo bausmės ar kad BK 54 straipsnio 3 dalis buvo netaikyta nepagrįstai. Kasatoriaus teiginiai dėl padarytos rašybos klaidos nurodant neteisingą jo sulaikymo ir suėmimo laiką yra nepagrįsti, nes ši klaida jau yra ištaisyta Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartimi.

7.2. Prokurorė teigia, kad nuteistojo A. M. kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama apie pažeistas BPK 21 straipsnio nuostatas (jis tik 2017 m. vasario 13 d. sužinojo apie tai, kad jis yra įtariamas nuo 2013 m. sausio mėn. iki balandžio mėn. vidurio veikęs organizuota grupe su I. G., A. G., D. R. ir gabenęs į (duomenys neskelbtini) nukentėjusįjį Ž. K., nors šis nukentėjusysis apie tokią veiką buvo apklaustas dar 2013 m. lapkričio 13 d., o apie šio nukentėjusiojo 2015 m. liepos 2 d. apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją nei kasatoriui, nei jo gynėjui nebuvo pranešta; teisminio nagrinėjimo metu Ž. K. nedalyvavo, taip kasatorius neturėjo galimybės užduoti jam turėtus klausimus) ir kad teismai nepagrįstai pripažino nukentėjusiojo Ž. K. parodymus įrodymais bei jais rėmėsi apkaltinamajame nuosprendyje. Prokurorė atkreipia dėmesį, kad pranešimas apie įtarimą, be kitų jam taikomų reikalavimų, turi būti pagrįstas, t. y. ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalių reikalavimus atitinkančių faktinių duomenų, kuriuos įvertinus padaroma išvada, kad buvo padaryta konkreti nusikalstama veika ir kad ją padarė būtent šis įtariamas asmuo (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 1-153 patvirtintų Rekomendacijų dėl pranešimo apie įtarimą parengimo ir nusikalstamų veikų perkvalifikavimo ikiteisminio tyrimo metu 5.3 punktas). Nors kasatoriui pirminis pranešimas apie įtarimą buvo įteiktas 2013 m. lapkričio 20 d., tačiau tuometinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje nebuvo surinkta pakankamai duomenų apie kitas galimai jo padarytas nusikalstamas veikas, todėl dėl jų pranešimas apie įtarimą negalėjo būti įteiktas. Atliekant ikiteisminį tyrimą bei renkant naujus duomenis nagrinėjamoje byloje, buvo nustatytas pakankamas pagrindas įteikti A. M. naują 2017 m. vasario 13 d. pranešimą apie įtarimą, kuriuo jis buvo įtariamas ir dėl Ž. K. gabenimo į (duomenys neskelbtini), veikiant pirmiau minėtos sudėties organizuota grupe. Dėl to prokurorė teigia, kad nėra jokio pagrindo teigti apie pažeistas kasatoriaus kaip įtariamojo teises ar padarytus kitus BPK pažeidimus. Juolab kad skundžiamame nuosprendyje nurodyti išsamūs motyvai dėl galimybės dalyvauti Ž. K. apklausoje, kad kasatoriui ir gynybai nebuvo pranešta apie minėto asmens apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Be to, nagrinėjamoje byloje yra objektyvūs duomenys, patvirtinantys, kad kasatoriui ir gynybai 2015 m. birželio 29 d. elektroniniu paštu buvo išsiųsti pranešimai apie 2015 m. liepos 2 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją vyksiančią minėto nukentėjusiojo apklausą. Todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad kasatorius ir jo gynėjas šio laiško negavo, ir kasaciniame skunde nenurodoma, kad šio laiško negavo pats kasatorius. Nepaisant to, minėtos informacijos persiuntimas elektroniniu paštu visiškai atitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus ir nėra jokio pagrindo teigti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar prokuroras netinkamai vykdė BPK nuostatas. Priešingai nei teigia kasatorius, teismai pagrįstai pripažino nukentėjusiojo Ž. K. nedalyvavimo teismo posėdyje priežastį svarbia pagal BPK 37 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, nusprendė papildomai neieškoti šio nukentėjusiojo ir pagarsinti jo parodymus. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad šios aplinkybės nėra pakankamai svarbios ir tokie teismų sprendimai buvo pagrįstai priimti siekiant nevilkinti baudžiamojo proceso. Taip pat nepagrįsti šio kasatoriaus teiginiai, kad nukentėjusiojo Ž. K. parodymai yra nepatikimi, nenuoseklūs, prieštaringi, jų nepatvirtino kiti proceso dalyviai, todėl teismai negalėjo remtis tokiais parodymais ir jais pagrįsti skundžiamų sprendimų. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad Ž. K. parodymų patikimumu nėra pagrindo abejoti, nes šio nukentėjusiojo parodymai galėjo šiek tiek keistis dėl psichologinių išgyvenimų, praėjusio laiko ir kitų objektyvių aplinkybių. Teismas vertino šio nukentėjusiojo 2013 m. lapkričio 13 d. apklausą, parodymą atpažinti ir buvusius nesutapimus su parodymais, duotais pas ikiteisminio tyrimo teisėją, taip pat ir kitas jo apklausas ikiteisminio tyrimo metu ir, atsižvelgdamas į kitus baudžiamosios bylos duomenis, proceso dalyvių parodymus ir kitų duomenų visumą, pagrįstai pripažino, kad Ž. K. parodymai sudaro logišką visumą ir tam tikri neatitikimai tarp 2013 m. lapkričio 13 d. ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotų parodymų nėra esminiai. Priešingai nei teigia kasatorius (dėl neįvertintų jo parodymų, duotų pas ikiteisminio tyrimo teisėją; šie parodymai buvo tik perskaityti, jis juos patvirtino norėdamas greičiau išeiti iš apklausos; protokoluose užfiksuoti iš esmės analogiški parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui), apeliacinės instancijos teismas išsamiai analizavo apeliacinio skundo teiginius, analogiškus minėtiems kasatoriaus teiginiams, ir padarė pagrįstą išvadą, kad abi apklausos buvo atliekamos tą pačią dieną ir tai yra natūralu dėl iš esmės jų sutampančio turinio. Be to, abiejų apklausų protokolus kasatorius pasirašė, patvirtindamas, kad protokolai surašyti teisingai, jokių pastabų nenurodė, todėl kasacinio skundo teiginiai, kad jis norėjo greičiau išeiti iš apklausos, vertintini tik kaip gynybinė taktika. Kartu tai reiškia, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolas surašytas pažeidžiant baudžiamojo proceso nuostatas. Kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas netikrino jo apeliacinio skundo dalies, kuria buvo prašoma gauti duomenis apie bilietų keltui iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) užsakymo aplinkybes bei šio užsakymo metu pateiktą informaciją, neatitinka tikrovės. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio, įvykusio 2019 m. gegužės 24 d. ir kuriame dalyvavo ir pats kasatorius, protokole užfiksuota, kad tokį prašymą pateikė A. M. gynėjas, dėl šio prašymo savo nuomonę pateikė kiti proceso dalyviai ir teisėjų kolegija priėmė sprendimą neatlikti įrodymų tyrimo bei netenkinti šio prašymo, nes „gynyba savo iniciatyva gali pateikti teismui tuos duomenis, teismo nuomone, byloje esančių įrodymų pakanka vertinti minėtą situaciją“. Nepagrįstas ir kitas kasatoriaus teiginys dėl apeliacinės instancijos teismo neįvertintų ikiteisminio tyrimo metu atliktų procesinių veiksmų (parodymų atpažinti iš nuotraukos), kurie buvo atlikti pažeidžiant BPK 191 ir 192 straipsnių reikalavimus. Prokurorė nurodo, kad minėtose BPK normose nėra nustatyti jokie reikalavimai dėl atpažinti pateiktos asmens nuotraukos senumo, raiškos ar kitų parametrų, kasatoriaus pažymėtam atlikti procesiniam veiksmui buvo pateikta jo nuotrauka, naudojama jo asmens dokumentuose, t. y. pagal galiojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus, yra nuolat naudojama tikrinant kasatoriaus tapatybę. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad baudžiamajame procese turi būti naudojamos nuotraukos, kurioms taikomi griežtesni reikalavimai, nei nustatyti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. 569 patvirtintuose Nuotraukų asmens dokumentams reikalavimuose. Tai, kad aptariamo procesinio veiksmo atlikimo metu kasatorius nesislapstė, t. y. jis turėjo būti atpažįstamas gyvai, nereiškia jokių pažeidimų, nes BPK 192 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad pagal nuotraukas asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo saugumui užtikrinti. Prokurorė, atsižvelgdama į baudžiamųjų bylų, susijusių su prekyba žmonėmis, specifiką, teigia, kad šių BPK nuostatų taikymas yra pagrįstas. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas buvo neobjektyvus, nes BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu pagarsino O. G. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, kai šis asmuo buvo apklausiamas kaip nukentėjusysis, ir nepagarsinti bei nesivadovauta parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, apklausiant jį kaip įtariamąjį. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir pagrįstai pasisakė ir dėl tokių teiginių, kad BPK nereglamentuoja, kurie konkrečiai parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, turi būti pagarsinami, o teismas turi diskreciją pasirinkti. Prokurorė atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas pagarsino tuos O. G. parodymus, kuriuos jis davė kaip nukentėjusysis, t. y. įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį, ir parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, iš esmės nesiskyrė, todėl nėra pagrindo teigti apie teismo neobjektyvumą pasirenkant O. G. parodymus. Prokurorė nesutinka ir su kasatoriaus prašymu taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalį. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas, skirdamas baudžiamojo įstatymo sankcijose nustatytas minimalias laisvės atėmimo bausmes, atsižvelgė ir į kasatoriaus nurodomus duomenis, apibūdinančius jo asmenybę (teisiamas pirmą kartą, baustas administracine tvarka, dirba, vedęs, augina nepilnametį vaiką, charakterizuojamas labai gerai) ir nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes (į (duomenys neskelbtini) dalyvauti nusikalstamoje veikoje buvo išvykęs vieną kartą, su D. R. gabeno į (duomenys neskelbtini) nepilnametes, veikė bendrininkų grupe). Be to, kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su nuteistajam A. M. taikytos kardomosios priemonės sąlygų laikymusi, jo elgesiu baudžiamojo proceso metu (nesislapstė ir tyrimui netrukdė), negali būti vertinamos kaip pagrindas jam skirti švelnesnę bausmę nei sankcijos nustatytos ribos, nes toks elgesys yra ne išskirtinė aplinkybė, o normalus elgesys, kurio tikimasi iš proceso dalyvio, t. y. teisėsaugos pareigūnų reikalavimų laikymosi. Apibendrindama prokurorė teigia, kad nuteistajam A. M. parinktos bausmės atitinka BK reikalavimus, neprieštarauja teisingumo principo įgyvendinimui, yra paskirtos įvertinus visas būtinas aplinkybes, susijusias su kasatoriaus asmenybe, jo padarytomis nusikalstamomis veikomis ir jų pavojingumu, bei atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės skyrimo tikslus.

7.3. Prokurorė nesutinka ir su nuteistojo M. V. gynėjo advokato A. Mažeikos kasacinio skundo teiginiais, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl bausmės dydžio, nepagrįstai sureikšmino M. V. padarytą nusikaltimą, ignoravo teismų praktiką, sumenkino asmenybės, gyvenimiškų aplinkybių reikšmę, nevertino ilgos baudžiamojo proceso trukmės, ypač tai, kad didžioji dalis tyrimo bei nagrinėjimo teisme buvo atliekama ne dėl M. V., o dėl kitų kaltinamųjų, dėl to kasatoriaus ginamojo teisė į greitą bylos išnagrinėjimą negalėjo būti pažeista dėl kitų asmenų veiksmų ir dėl to šiam nuteistajam buvo nepagrįstai nepritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Prokurorė teigia, kad šie kasacinio skundo argumentai, susiję su kitomis aplinkybėmis, reikšmingomis skiriant bausmę, yra nepagrįsti. Priešingai nei teigia kasatorius, teismai vertino tai, kad M. V. aktyviai dalyvavo nusikalstamoje veikoje, padarė vieną tęstinę prie sunkių priskiriamą nusikalstamą veiką, teistas, ankstesni teistumai išnykę, baustas administracine tvarka, dirba, charakterizuojamas gerai, o nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe. Be to, kasatoriaus nurodytos aplinkybės, susijusios su M. V. elgesiu po nusikaltimo padarymo (dirba, charakterizuojamas teigiamai, viso proceso metu nepadarė jokių naujų nusikaltimų), negali būti laikomos išskirtinėmis ar tokiomis, kuriomis remiantis bausmės paskyrimas pagal sankcijų ribas prieštarautų teisingumui. Apibendrindama prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju nėra aplinkybių, pagrindžiančių BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą, ir, įvertinus visus M. V. duomenis, jo padarytas nusikalstamas veikas bei jų pavojingumą, paskirta nauja laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis atitinka minimalias sankcijos ribas, visiškai atitinka BK nuostatų reikalavimus.

7.4. Atsiliepime dėl nuteistojo D. R. kasacinio skundo nurodoma, kad šis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Aptardama BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes, apibūdinančias nuteistojo D. R. asmenybę (anksčiau teistas, bausmę atlikęs, tačiau nusikalstamų veikų padarymo metu teistumas nebuvo išnykęs, baustas administracine tvarka, išsiskyręs, vienas augina mažametį sūnų, gimusį 2013 m., dirba, charakterizuojamas gerai), prokurorė teigia, kad šios instancijos teismas pagrįstai nenustatė (net ir atsižvelgdamas į kasatoriaus šeiminę aplinkybę, kad jis turi mažametį sūnų) pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Byloje nustatyta, kad šis nuteistasis pirmaisiais dviem kartais į užsienį išvyko kaip I. G. ir M. V. reikalingas žmogus (kaip turintis patirties ir mokantis vogti iš parduotuvių užsienyje) ir prie kitų asmenų verbavimo ar gabenimo neprisidėjo, tačiau trečiosios išvykos metu jis prisidėjo prie nepilnametės D. V., su kuria vėliau sudarė santuoką, išgabenimo į užsienį, vėliau dalyvavo gabenant į (duomenys neskelbtini) dar dvi nepilnametes – V. J. ir S. L.. Kartu tokios aplinkybės patvirtina, kad kasatorius net ir šioje baudžiamojo proceso stadijoje neigia dalį savo padarytų nusikalstamų veikų, o apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes ir pagrįstai nutarė skirti sankcijose nustatytas minimalias laisvės atėmimo bausmes. Tai, kad šis kasatorius dalyvavo darant nusikalstamas veikas trumpesnį laiką nei kiti nuteistieji, taip pat nesudaro pagrindo teigti apie nepateisinamai per ilgą proceso laiką ir pažeistą kasatoriaus teisę į įmanomai greičiausią bylos išnagrinėjimą. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad jam turi būti taikomos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, nes jis prisipažino tik iš dalies ir byloje nenustatytos kitos aplinkybės (prisipažinimas, nuoširdus gailėjimasis ar padėjimas išaiškinti veiką ir joje dalyvavusius asmenis), būtinos šio baudžiamojo įstatymo taikymui. Be to, šio kasatoriaus teiginiai dėl BK 54 straipsnio 2 dalies, 62 straipsnio 2 dalies, 59 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 59 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio 1, 2 dalių taikymo yra nepagrįsti, deklaratyvūs, nebuvo nurodyti šio nuteistojo apeliaciniame skunde, todėl jie nebuvo nagrinėjami apeliacine tvarka ir negali būti nagrinėjami kasacine tvarka (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Kasatoriaus nurodytos aplinkybės dėl jo bandymų pateikti į nagrinėjamą bylą įrodymus – USB atmintinę su bylai aktualiais duomenimis – kurie nepagrįstai nepridėti prie bylos, taip pažeidžiant jo teisę teikti su byla susijusią medžiagą, išnagrinėtos apeliacinės instancijos teisme. Šios instancijos teismo posėdyje baigiant įrodymų tyrimą, teismas, išklausęs kitų proceso dalyvių nuomonę, nutarė šios atmintinės prie bylos nepridėti, motyvuodamas tuo, kad „byla nagrinėjama pakankamai ilgai, daugiau kaip metus laiko ir turėtus duomenis kaltinamasis galėjo pateikti laiku ir kitokia forma, kad proceso dalyviai galėtų susipažinti. Dabar pateikiama tokia medžiaga, su kuria proceso dalyviai nėra susipažinę, ji nėra ištirta, neaišku, ką ji charakterizuoja, kada padaryta“. Prokurorės nuomone, atsižvelgiant ir į kasatoriaus teiginius dėl, jo nuomone, per ilgo baudžiamojo proceso nėra pagrindo teigti, kad teismas nepagrįstai atsisakė priimti minėtus duomenis. Juolab kad kasatorius šią informaciją galėjo prašyti pridėti bet kuriame teisminio nagrinėjimo etape, o ne tada, kai baigiamas įrodymų tyrimas, be to, galėjo pateikti ne elektroninį, bet fizinį duomenų variantą, su kuriuo galėtų susipažinti visi proceso dalyviai. Be to, tai, kad kasatorius apeliacine tvarka neskundė teisėsaugos pareigūnų veiksmų dėl nepridėtų prie bylos jo pateiktų duomenų, o apeliacinės instancijos teismo posėdyje, įvykusiame 2019 m. gegužės 24 d., teismui paklausus, ar yra prašymų atlikti įrodymų tyrimą, kasatorius nurodė, kad dėl to pasisakys jo advokatė, kuri dėl įrodymų tyrimo atsakė neigiamai, reiškia, kad toks klausimas nenagrinėtas apeliacinės instancijos teisme ir pagal BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Prokurorė nurodo, kad kasatoriaus teiginiai, jog teismas nepagrįstai nenušalino advokato D. Poviliaus, baudžiamajame procese atstovavusio dviem nukentėjusiosioms D. V. ir L. G., kurių interesai buvo priešingi, taip pat nebuvo nurodyti šio nuteistojo apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėti, todėl ir kasacine tvarka nenagrinėtini. Prokurorė tik pažymi, kad apeliacinio proceso metu D. R. nė vienam proceso dalyviui, tarp jų ir nukentėjusiųjų atstovui D. Poviliui, nušalinimų nepareiškė, ir toks klausimas jau buvo išnagrinėtas pirmosios instancijos teismo priimtoje 2017 m. lapkričio 15 d. nutartyje.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Nuteistųjų I. G., A. M., D. R. ir nuteistojo M. V. gynėjo advokato A. Mažeikos kasaciniai skundai atmestini.

Dėl kasacinių skundų turinio ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

9. Kasaciniais skundais prašoma panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistiesiems paskirtas bausmes, o nuteistieji A. M. ir D. R. nurodo ir alternatyvius prašymus – skirti jiems švelnesnes bausmes. Iš kasacinių skundų turinio matyti, kad juose keliamas iš esmės pagrindinis klausimas dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistiesiems, jų nuomone, nepagrįstai, neatsižvelgiant ir į baudžiamojo proceso trukmę, panaikinto BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo bei paskirtų per griežtų, neindividualizuotų, neatitinkančių BK 41 straipsnio nuostatų bausmių. Nuteistojo A. M. kasaciniame skunde papildomai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas ne iki galo išnagrinėjo jo apeliacinį skundą ir padarė esminius BPK 20, 21 straipsnių, 44 straipsnio 5, 7–8 dalių, 48 straipsnio 2 dalies, 179 straipsnio, 188 straipsnio 4 dalies, 191, 192 straipsnių, 276 straipsnio 1 dalies pažeidimus, o nuteistojo D. R. skunde – kad netinkamai taikytos BK 54 straipsnio 2 dalies, 62 straipsnio 2 dalies, 59 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 59 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos. Tačiau tokie kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nepagrįsti, todėl atmestini.

10. Nuoseklioje teismų praktikoje yra išaiškinta, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasacinės instancijos teismas bylos įrodymų iš naujo nevertina, naujų faktinių bylos aplinkybių nenustato, tik patikrina, ar, gaunant, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>, 2K-P-89/2014, 2K-P-58-697/2019). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-P-135-648/2016). Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teismų instancija, iš naujo nustatanti aplinkybes, vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo ir patikimumo aspektais. Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes, nesant tai pagrindžiančių teisinių argumentų (BPK 368 straipsnio 2 dalis), leidžiančių konstatuoti, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>, 2K-141-976/2019). Kartu pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, taip pat dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas ar kitoks jų vertinimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Be to, pagal BPK 368 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą, kasatoriaus prašymas.

11. Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistųjų I. G., A. M., D. R. ir nuteistojo M. V. gynėjo advokato A. Mažeikos kasacinių skundų turinį bei laikydamasi įstatymo nustatytų kasacinio bylos nagrinėjimo ribų, nagrinėjamoje byloje tikrina, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė, aiškino kasaciniuose skunduose ginčijamą baudžiamojo įstatymo – BK 54 straipsnio 3 dalies – taikymą, ar nepažeidė įrodinėjimo tvarkos nustatydamas šiam baudžiamajam įstatymui bei nagrinėjamai bylai ir esminius faktus, o kasacinių skundų argumentus, kuriais savaip interpretuojami bylos duomenys ir jų įrodomoji reikšmė bei tuo pagrindu daromos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių, palieka nenagrinėtus. Paliekami nenagrinėti ir nuteistojo A. M. kasacinio skundo deklaratyvūs teiginiai dėl BPK 21 straipsnių, 44 straipsnio 5, 7–8 dalių, 48 straipsnio 2 dalies, 179 straipsnio, 188 straipsnio 4 dalies, 276 straipsnio 1 dalies pažeidimų, kuriais ginčijamos žemesnės instancijos teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės, kritikuojamas atliktas byloje surinktų įrodymų vertinimas, siūloma kitaip juos vertinti ir, atsižvelgus į atskirus bylos duomenis, daryti kitokias išvadas, negu padarė abiejų instancijų teismai. Teisėjų kolegija tokius kasacinių skundų teiginius nagrinės tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

12. Paliktini nenagrinėti ir nuteistojo D. R. teiginiai dėl netinkamo BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 59 straipsnio 2 dalies taikymo, nepagrįstai nenušalinto advokato D. Poviliaus ir nepridėtų prie bylos nuteistojo pateiktos USB atmintinės su joje įrašyta informacija. Tokie teiginiai yra deklaratyvūs, nepagrįsti teisiniais argumentais ir nebuvo nurodyti nuteistojo D. R. apeliaciniame skunde (19 t., b. l. 150) bei apeliacinio proceso metu (20 t., b. l. 57–60, 82–83, 132–144, 155–156), todėl apeliacinės instancijos teismas šių klausimų nenagrinėjo ir priimtame nuosprendyje nepasisakė, t. y. šie teiginiai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas (BPK 367 straipsnio 3 dalis, 368 straipsnio 2 dalis).

13. Paliktinas nenagrinėtas ir nuteistojo I. G. kasacinio skundo prašymas ištaisyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytą rašybos klaidą dėl netiksliai nurodyto sulaikymo ir suėmimo laiko, nes šis klausimas jau išspręstas pirmosios instancijos teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartimi (19 t., b. l. 98).

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių ir BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

14. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje bausmės griežtumo klausimas, kasaciniame skunde atsietas nuo argumentų dėl bausmės skyrimo taisyklių nesilaikymo ar esminio procesinio pažeidimo padarymo, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pirmosios instancijos teismo pagal BK paskirtų kriminalinių bausmių teisingumas vien tik jų griežtumo ar švelnumo aspektu galutinai yra įvertinamas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Kasacinės instancijos teismui BPK normos nenurodo galimybės keisti teismų sprendimus vien dėl to, kad teismų paskirtos bausmės, kurios atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, yra per švelnios ar per griežtos (kasacinės?? nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTY1LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-165/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-165/2013">2K-165/2013</a>, 2K-39-895/2016, 2K-230-489/2019, 2K-88-788/2019).??????

15. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315/2013).

16. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojama reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzAvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-30/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-30/2014">2K-30/2014</a>, 2K-148/2014, 2K-481/2014, 2K-477-746/2015). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Tačiau švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje nustatyta, bausmė skiriama tik esant BK 62 straipsnio arba 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams.

17. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2011, 2K-412/2014, 2K-126-693/2018). Taigi, remiantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, bausmė gali būti švelninama tik išimtiniais atvejais, nustačius aplinkybes, dėl kurių sankcijoje nurodytos bausmės skyrimas akivaizdžiai negalėtų būti laikomas teisingu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDQ3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-447/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-447/2014">2K-447/2014</a>, 2K-186-942/2015). Pažymėtina, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti būtina nustatyti, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQ4LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-348/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-348/2013">2K-348/2013</a>, 2K-P-89/2014).

18. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI4LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-428/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-428/2009">2K-428/2009</a>, 2K-28/2012, 2K-316/2014). Taip pat teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas, siekis juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme nustatytomis priemonėmis ginti. Dėl to bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Pabrėžtina, kad skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos ir dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Tokiais teismo sprendimais kartu formuojama nuomonė, kad teismai nevienodai, šališkai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų interesus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy01NzYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-576/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-576/2006">2K-7-576/2006</a>, 2K-172/2008, 2K-452/2012).

19. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio baudžiamojo proceso laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, konstatuojama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis). Tačiau tiek pagal EŽTT, tiek pagal nacionalinių teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su savaime proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remdamasis EŽTT vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99; 2015 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Tomczyk prieš Lietuvą, peticijos Nr. 7708/12; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk2LTc4OC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-296-788/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-296-788/2017">2K-296-788/2017</a>, 2K-51-648/2019).

20. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu I. G., M. V., A. M. ir D. R. nuteisti už tyčinę tęstinę nusikalstamą veiką, sudarančią idealiąją sutaptį nusikalstamų veikų, nurodytų BK 147 straipsnio 2 dalyje, 157 straipsnio 1, 2 dalyse ir priskiriamų labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Šis teismas nustatė šių nuteistųjų baudžiamąją atsakomybę vieną sunkinančią aplinkybę – nusikalstamas veikas jie padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), bet jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Taip pat šis teismas, atsižvelgdamas į nukentėjusių asmenų elgesį ir jų asmenybes apibūdinančius duomenis, nuteistųjų vaidmenį ir jų asmenybes apibūdinančias bei šeimines aplinkybes, taip pat ir į proceso trukmę nuo nusikalstamų veikų padarymo, sprendė, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti visiems nuteistiesiems taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskiriant mažesnes nei straipsnių sankcijose nustatytas laisvės atėmimo bausmes.

21. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka šią bylą išnagrinėjęs pagal kasatorių, prokuroro ir nukentėjusiosios atstovo apeliacinius skundus, patikrinęs jų argumentus ir dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių teisingumo, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK bendrosios dalies normas bei nuteistiesiems paskyrė neteisingas, aiškiai per švelnias bausmes. Todėl šis teismas, tenkindamas iš dalies prokuroro ir nukentėjusiosios atstovo apeliacinius skundus ir atmesdamas nuteistųjų apeliacinius skundus, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 54 straipsnio 3 dalies – taikymo ir nuteistiesiems I. G., M. V., D. R. ir A. M. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, 157 straipsnio 1 ir 2 dalis atitinkamai paskyrė laisvės atėmimo bausmes penkeriems ir ketveriems metams.

22. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį teisės taikymo aspektu pagal kasacinių skundų argumentus, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė ir BPK normų reikalavimų, nurodytų taip pat ir nuteistojo A. M. kasaciniame skunde, nepažeidė.

23. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo pagrindų ir nuteistiesiems paskirtų bausmių dydžių, išsamiai, visapusiškai išnagrinėjo visas aplinkybes, reikšmingas šiems klausimams išspręsti, taip pat ir kitas aplinkybes, kurios buvo nurodytos prokuroro, nukentėjusiosios atstovo ir nuteistojo A. M. bei nuteistojo M. V. gynėjo apeliaciniuose skunduose. Priešingai nei teigia kasatoriai, skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė tokį sprendimą paaiškinančius aiškius ir motyvuotus argumentus (BPK 331 straipsnio 1, 4 dalys). Nepaisant to, kasaciniuose skunduose dar kartą išdėstyti tie patys duomenys dėl nuteistųjų asmenybių ir jų šeiminių aplinkybių, kurie buvo nurodyti jų apeliaciniuose skunduose, pateiktas jų vertinimas ir teigiama, kad tokios aplinkybės laikytinos išimtinėmis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje motyvuotai paaiškino, kodėl kasatorių nurodytos aplinkybės, susijusios su nuteistųjų teigiamomis asmenybėmis, jų elgesiu po nusikaltimų padarymo ir šeiminėmis aplinkybėmis, taip pat ir nukentėjusiųjų elgesiu bei jų pasirinkta pozicija nereikšti civilinių ieškinių, negali būti pripažintos išimtinėmis aplinkybėmis BK 54 straipsnio 3 dalies prasme. Be to, vertindamas nuteistųjų asmenybių ir jų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumenkino nuteistųjų padarytų nusikaltimų pavojingumą bei daromą žalą visuomenei. Skundžiamame nuosprendyje nurodytos aplinkybės, patvirtinančios apeliacinės instancijos teismo minėtos išvados pagrįstumą, t. y. kad nuteistieji, veikdami tiesiogine tyčia, padarė labai pavojingas nusikalstamas veikas, t. y. prekybą žmonėmis ir vaikais: socialiai pažeidžiamus, tarp jų ir tris nepilnamečius, asmenis verbavo, gabeno į užsienį nusikalstamoms veikoms daryti ir iš to pelnėsi, ir kad būtent tokių socialiai itin pažeidžiamų asmenų nuteistieji ieškojo savo nusikalstamiems tikslams įgyvendinti. Tai, kad žala padaryta nukentėjusiesiems, neabejotinai patvirtina ir tai, kad jie dėl vagysčių iš parduotuvių buvo sulaikyti ir nuteisti užsienio valstybėse, kur turėjo atlikti jiems paskirtas bausmes, o po to – ir deportuoti į Lietuvą. Todėl nagrinėjamoje byloje proceso metu nukentėjusiųjų išreikšta pozicija nereikšti nuteistiesiems civilinių ieškinių nepaneigia jiems (nukentėjusiesiems) realiai padarytos žalos jų emocinei (psichinei) sveikatai, o aptartų ir skundžiamame nuosprendyje tinkamai įvertintų aplinkybių visuma patvirtina, kad nuteistųjų padarytos veikos nelaikytinos išimtinai mažesnio pavojingumo nusikalstamomis veikomis.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino ir tai, kad pirmosios instancijos teismas per didelį išskirtinį dėmesį skyrė nuteistųjų asmenybėms bei jų šeiminėms aplinkybėms, kurios šiuo atveju yra gyvenimiškai įprastinės, nėra išimtinės ir nesudaro pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Juolab kad į tokių aplinkybių, apibūdinančių I. G., A. M., D. R. ir M. V. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, jų asmenybes (taip pat ir šeimines) bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės nustatant bausmės rūšį ir dydį, visumą teismas atsižvelgė paskirdamas nuteistiesiems straipsnių sankcijose nustatytas minimalaus dydžio laisvės atėmimo bausmes. Taigi nuteistiesiems paskirtas bausmes švelninti dar kartą remiantis tomis pačiomis aplinkybėmis nėra teisinio pagrindo.

25. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai atsižvelgė ir įvertino nagrinėjamos bylos proceso trukmę bei priežastis, kurios išsamiai aptartos ir kasatorių kasaciniuose skunduose ir dėl kurių atitinkamą laikotarpį (nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d.) šioje byloje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas bei nagrinėjama pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos sudėtingumą, joje surinktos medžiagos kiekį, kaltinimų apimtį, proceso dalyvių skaičių, jų veiksmus proceso metu, taip pat svarbius duomenis, gautus iš užsienio valstybių įstaigų atliekant šiose valstybėse proceso veiksmus, neturi pagrindo konstatuoti, kad šioje byloje ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo nepateisinamas delsimas, t. y. kad valstybės institucijos dėl neveiklumo ilgą laiką būtų neatlikusios jokių procesinių veiksmų. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su minėtomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis, beje, kurios priimtos nenukrypstant nuo nuosprendžio 52.1–52.4, 52.7 punktuose išanalizuotos teismų praktikos nuostatų dėl bausmės paskirties, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, BK 54 straipsnio 3 dalies bei individualizuotos bausmės principo taikymo. Be to, išanalizavus šios bylos duomenis ir apeliacinės instancijos teismo posėdžių eigą (bylos proceso apeliacinės instancijos teisme truko tik vienerius metus), akivaizdu, kad ir apeliacinės instancijos teisme proceso metu nepateisinamo delsimo taip pat nebuvo. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija, nagrinėjamoje byloje nenustačiusi nepagrįstų delsimų baudžiamojo proceso metu, neturi pagrindo konstatuoti, kad baudžiamasis procesas truko nepateisinamai ilgai. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo trukmė nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo iki apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo vertintina kaip adekvati ir pateisinama tiek nacionalinės, tiek tarptautinės teisės prasme. Kartu tai reiškia, kad kasacinių skundų teiginiai dėl apeliacinės instancijos teismo netinkamai pritaikytų BK bendrosios dalies normų ir nuteistiesiems paskirtų neteisingų bausmių yra nepagrįsti.

26. Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino pirmosios instancijos teismo padarytą baudžiamojo įstatymo (BK 54 straipsnio 3 dalis) taikymo klaidą, kurią ištaisė ir, skirdamas nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmes bei nustatydamas jų dydžius, tinkamai vadovavosi baudžiamajame įstatyme įtvirtintais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nurodytais BK 54 straipsnyje, BK 41 straipsnyje įtvirtintomis bausmės paskirties nuostatomis, BK 61 straipsnyje nustatytomis bausmės skyrimo taisyklėmis, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, ir nepažeidė minėto BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto reikalavimo užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Dėl nuteistojo A. M. kasacinio skundo teiginių

27. Nuteistasis A. M. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo iki galo jo apeliacinio skundo, pažeidė rungimosi principą ir BPK 20 straipsnio nuostatas, nes netinkamai vertino nukentėjusiųjų Ž. K., O. G. ir paties kasatoriaus parodymus, ikiteisminio tyrimo metu prokuroras leido susipažinti tik su bylos medžiagos dalimi, apie nukentėjusiojo Ž. K. apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją jis nebuvo tinkamai ir laiku informuotas, parodymas atpažinti iš fotonuotraukų nukentėjusiajai L. G. atliktas nesilaikant BPK reikalavimų, keliamų tokiam procesiniam veiksmui atlikti.

28. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir, jeigu pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeičiamas, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje turi būti nurodomos išvados dėl baudžiamojo įstatymo taikymo ir bausmės skyrimo (BPK 331 straipsnio 4 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-118-746/2016, 2K-226-1073/2019).

29. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka konstatuoti, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, ar jų pakanka visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimui asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose nustatyti. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad įrodymų visumos išsamaus vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2P-89/2014). Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTY1LTY0OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-165-648/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-165-648/2015">2K-165-648/2015</a>, 2K-182-788/2019). Teisingą teismo nuosprendžio, nutarties priėmimą lemia pirmiausia ne įrodinėjimo proceso apimtis, o turimų įrodymų pakankamumas.

30. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad, priešingai nei teigiama nuteistojo A. M. kasaciniame skunde, šios instancijos teismas šių BPK nuostatų ar kitų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė, teismo baigiamajame akte išdėstytos motyvuotos išvados, į visus esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus atsakyta ir išsamiai paaiškinta, kodėl jie atmetami, o pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalis dėl nuteistojo veikų kvalifikavimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir 157 straipsnio 2 dalį laikoma teisėta bei pagrįsta. Pažymėtina, kad analogiški teiginiai buvo nurodyti ir kasatoriaus apeliaciniame skunde, juos apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir į juos atsakė. Tai, kad, kasatoriaus teigimu, šis teismas nepateikė argumentų, atsakant į vieną iš šio skundo teiginių (apie tai, kokie asmens dokumentai reikalingi keliaujant į užsienio valstybę ir kokia dokumentų patikrinimo tvarka yra nustatyta kitose valstybėse ((duomenys neskelbtini))), nesuteikia jokio pagrindo teigti apie neišnagrinėtą jo apeliacinį skundą ir (ar) pažeistas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.

31. Kasatoriaus argumentas apie tai, kad jis ir jo gynėjas nebuvo informuotas apie nukentėjusiojo Ž. K. apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, prieštarauja bylos duomenims, kurie aiškiai patvirtina, kad nuteistasis ir jo gynėjas, beje, kaip ir kiti proceso dalyviai, apie planuojamą atlikti aptariamą procesinį veiksmą buvo tinkamai informuoti ir atliekant šį veiksmą kitų nuteistųjų gynėjai dalyvavo (2 t., b. l. 94, 98, 106–109). Kartu tai reiškia, kad nėra jokio pagrindo teigti apie rungimosi principo ir (ar) BPK 44 straipsnio 5, 7–8 dalių nuostatų pažeidimus. Tai, kad abiejų instancijų teismai bylos duomenis, tarp jų ir paties nuteistojo A. M. bei nukentėjusiųjų Ž. K. ir O. G. parodymus, vertino kitaip, nei norėtų kasatorius, nesuteikia jokio pagrindo teigti, kad šie duomenys įvertinti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių.

32. Be to, nepagrįstas kasatoriaus teiginys ir apie tai, kad ikiteisminio tyrimo metu atskiri procesiniai veiksmai (asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką) atlikti pažeidžiant jų atlikimo tvarką, nustatytą BPK 191–192 straipsniuose. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad tiek L. G., tiek kiti nukentėjusieji prieš parodymą atpažinti buvo apklausti apie visas aplinkybes, kuriomis jie matė nuteistąjį, ir apie jo bruožus, pagal kuriuos nukentėjusieji (L. G., D. V. (R.), Ž. K., V. J.) bei liudytojai (A. Z., S. L.) galėjo jį (A. M.) atpažinti bei atpažino (1 t., b. l. 69–74, 78–80, 82–86, 89–90; 2 t., b. l. 3–7, 13–14, 15–16, 72–75, 77–79; 3 t., b. l. 89–92, 105–107; 4 t., b. l. 12–16, 19–20, 50–51, 53–54). Be to, minėtose BPK normose nėra nurodyti specialūs techniniai reikalavimai, kuriuos turi atitikti aptariamam procesiniam veiksmui atlikti parenkamos ir naudojamos nuotraukos. Tai, kad šiam procesiniam veiksmui buvo naudojama nuteistojo asmens tapatybės kortelės fotonuotrauka, paimta iš policijos pasų skyriaus duomenų bazės, nesuteikia jokio pagrindo teigti apie BPK 192 straipsnio 6 dalies ar kitų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų pažeidimą. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad viso ikiteisminio tyrimo metu ginčų dėl aptariamo procesinio veiksmo nekilo, o paskelbus apie ikiteisminio tyrimo pabaigą bei pateikus ikiteisminio tyrimo medžiagą susipažinti BPK 181, 218 straipsniuose nustatyta tvarka, nei kasatorius, nei jo gynėjas nepateikė prašymų papildyti šį tyrimą (15 t., b. l. 118, 132–139, 148–149).

33. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo klaidų nepadarė, taip pat motyvuotai atmetė kasatoriaus apeliacinio skundo argumentus dėl jo paties bei nukentėjusiųjų O. G. bei Ž. K. parodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas naujame nuosprendyje išsamiai pasisakė iš esmės dėl visų faktinių aplinkybių, kurias ginčijo nuteistasis, taip pat ir dėl jo dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas ir jas pagrindžiančių duomenų leistinumo bei patikimumo. Šis teismas vertino tiek kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus, aiškinosi prieštaravimus tarp skunde nurodytų bylos duomenų, motyvavo išvadas dėl įrodymų vertinimo. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 4 dalies nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo A. M. apeliaciniame skunde, atsakė į esminius jo argumentus ir esminių BPK pažeidimų nepadarė.

34. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, kasaciniai skundai atmestini

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų I. G., A. M., D. R. ir nuteistojo M. V. gynėjo advokato Aido Mažeikos kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Sigita Jokimaitė

Olegas Fedosiukas

Arvydas Daugėla