A. V. pagal BK 189¹ str., 199² str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-98-489/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-51916-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.13; 2.1.4.3.2.2; 2.1.7.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Mindaugui Gyliui,

nuteistojo A. V. gynėjui advokatui Stasiui Zabitai,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. gynėjo advokato Stasio Zabitos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 11 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 7 d. nuosprendžio dalis, kurioje A. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189¹ straipsnio 1 dalį išteisintas, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. V. nuteistas pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį 280 MGL dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su bausme, paskirta Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, ir paskirta subendrinta bausmė 500 MGL (18 830 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1, 2 dalimis, į paskirtos baudos dydį įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo nuo 2015 m. rugsėjo 17 d. iki 2015 m. spalio 13 d. laikas, ir paskirta galutinė bausmė 448 MGL (16 871,68 Eur) dydžio bauda, ją įpareigota sumokėti per dvejus metus (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnio 2 dalis).

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, nuspręsta konfiskuoti kratos metu pas A. V. rastus ir paimtus pinigus – 354 370 Eur, laikomus Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio apskr. VPK) depozitinėje sąskaitoje. Kita nuosprendžio dalis nekeista.

Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu A. V. nuteistas pagal BK 199² straipsnio 1 dalį 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda ir priimtas civilinės ieškovės Kauno teritorinės muitinės civilinio ieškinio atsisakymas bei procesas dėl ieškinio šioje byloje nutrauktas, tačiau ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka nebuvo skundžiama ir dėl jos kasacinių skundų negauta.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, A. V. pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį buvo išteisintas ir, vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu, nuspręsta jam grąžinti kratos metu pas jį rastus bei paimtus pinigus – 356 981,16 Eur, saugomus Panevėžio apskr. VPK depozitinėje sąskaitoje.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. V. nuteistas už tai, kad 2015 m. rugsėjo 17 d. 20.20 val. savo gyvenamojoje vietoje bute, (duomenys neskelbtini), esančiame seife turėjo sukauptas lėšas – 354 370 Eur grynaisiais pinigais – viršijančias 500 MGL (18 830 Eur) dydžio vertės turtą, nuosavybės teise priklausančias jam (A. V.), ir jis žinojo, kad šie pinigai nėra įgyti jo teisėtomis pajamomis, ir iš teisės aktais neuždraustos veiklos jis negalėjo gauti tiek pajamų, kad pagrįstų grynųjų pinigų kilmę.

2. A. V. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas ir už tai, kad jis, turėdamas tikslą neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis, pažeisdamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 „Dėl fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ patvirtinto 2.1.1 papunkčio (įsakymo Nr. 4-312 2007 m. liepos 26 d. redakcija) ir 3.1.2 papunkčio (įsakymo Nr. 4-759 2013 m. rugpjūčio 31 d. redakcija) reikalavimus, iš tyrimo metu nenustatytų asmenų įgijęs akcizais apmokestinamas prekes – iš viso 9031 pakelį cigarečių, nepaženklintų Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 21 526,32 Eur, jas 2015 m. rugsėjo 17 d. laikė: 8590 vienetų cigarečių pakelių (90 vnt. cigarečių pakelių „Minsk Superslims“ ir 8500 vnt. cigarečių pakelių „Pjemjer“) garažo Nr. (duomenys neskelbtini) rūsyje, garažų bloke (duomenys neskelbtini), ir 441 vienetą cigarečių pakelių (176 vnt. cigarečių pakelių „Minsk Superslims“ ir 265 vnt. cigarečių pakelių „Prjmjer“) garaže, (duomenys neskelbtini), iki 2015 m. rugsėjo 17 d. 14.45 val. ir 16.30 val., kai juos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos tyrėjai kratos metu surado ir paėmė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių esmė

3. Pirmosios instancijos teismas A. V. išteisinamąjį nuosprendį dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo priėmė konstatavęs, kad jis nepadarė šios veikos (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Teismas sprendė, kad liudytojų L. V., R. Č., M. M., M. S., I. S. parodymai, paskolos sutartys, paprastieji vekseliai, specialisto išvados patvirtina A. V. ir liudytojų parodymus, kad kaltinamasis A. V. pinigus įgijo teisėtai, t. y. jo sūnaus L. V. 160 000 Eur, R. Č. L. V. paskolinti 50 000 Eur, M. M., M. S. ir I. S. paskolinti po 50 000 Eur A. V.. Tikslą, kuriam buvo skolinti šie pinigai, patvirtina teismo posėdyje pagarsinti liudytojos D. J. parodymai, namo nuotraukos, Registrų centro išrašas. Todėl šis teismas konstatavo, kad A. V. savo namuose seife laikė teisėtais būdais įgytus 354 370 Eur.

4. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pagal prokuroro apeliacinį skundą, iš naujo įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad A. V. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, nurodytos BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, požymių, ir dėl šios veikos priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, neįvertino visų bylai teisingai išnagrinėti reikšmingų teisėtai gautų duomenų ir padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, t. y. padarė įrodymų vertinimo klaidą. Šis teismas visus A. V. paaiškinimus – tai, kad kratos metu pareigūnų rasti ir paimti pinigai yra ne jo, gauti iš sūnaus L. V. ir pasiskolinti iš liudytojų M. M., I. S., M. S., kad šie pinigai skirti namui pirkti bei verslui plėsti, ir pateiktus dokumentus (paskolos sutartis ir vekselį) – vertino kaip nepagrįstus, pateiktus kaip gynybinė versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl neteisėto praturtėjimo. Teismas, įvertinęs minėtų liudytojų nurodytas pinigų skolinimo aplinkybes, jų pačių finansinę padėtį, turimus finansinius įsipareigojimus, padarė išvadą, kad dalies pinigų pasiskolinimas iš šių asmenų yra tik gynybinė A. V. versija, nes, siekiant pagrįsti rastos didelės pinigų sumos teisėtumą, buvo bandoma sukurti kuo realesnę situaciją, kreipiantis ir į finansines galimybes turinčius asmenis, kad būtų pagrįstas rastų pinigų teisėtumas ir šie pinigai nebūtų konfiskuoti. Teismo vertinimu, nėra pagrįsta, jog baudžiamąją atsakomybę galintys pašalinti duomenys prisimenami tik praėjus daugiau nei pusei metų, o asmenys be jokių įkeitimų ir garantijų, nesidomėdami ar mažai domėdamiesi, kokiam tikslui reikalingi skolinami pinigai ir kaip jie bus grąžinti, ne pačiam artimiausiam draugui ar šeimos nariui skolina žymią teisėtai uždirbtų pinigų dalį arba beveik visas turimas santaupas, patys turėdami finansinių įsipareigojimų ir su turimais finansais susijusių planų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl A. V. išteisinimo pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį ir pripažinęs A. V. kaltu pagal šį baudžiamąjį įstatymą, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 2 dalimi, nusprendė valstybės nuosavybėn konfiskuoti kratos metu nuteistojo gyvenamojoje vietoje rastus pinigus (354 370 Eur).

III. Kasacinio skundo argumentai

5. Kasaciniu skundu nuteistojo A. V. gynėjas advokatas S. Zabita prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 11 d. nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 7 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

5.1. Apeliacinės instancijos teismo naujas apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, jame padaryti esminiai BPK 20 straipsnio, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimai, nes teismo atliktas įrodymų tyrimas bei vertinimas ir nuosprendžio turinys neatitinka šių BPK normų reikalavimų. Skundžiamame nuosprendyje neišdėstytas faktinių bylos aplinkybių visapusiškas įvertinimas, nepateikti aiškūs ir detalūs motyvai, kodėl teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl A. V. inkriminuotos veikos, nurodytos BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, ir dėl ko jie vertinami kitaip. Pagal BPK 369, 376 straipsniuose nustatytas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas, kasacinės instancijos teismas turi neginčijamą teisę tikrinti, ar kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų vertinimas yra pagrįstas išsamiu, nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei teisingu įstatymų taikymu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>). Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje, o kasaciniame skunde nurodomi atvejai, kurie pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas pripažįstami esminiais BPK pažeidimais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

5.2. Kasaciniame skunde aptariami pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai (liudytojų L. V., M. M., M. S., I. S. parodymai, paskolos sutartys, paprastieji vekseliai, specialistų išvados, teismo posėdyje perskaitytų liudytojos D. J. parodymų turinys, namo nuotraukos, Registrų centro išrašas), kuriuos šis teismas pagrįstai pripažino kaip patvirtinančius A. V. parodymus apie pinigų įgijimo teisėtą būdą (paskolas) bei tikslą (namui įsigyti, verslui plėsti) ir kurių visuma leido teismui konstatuoti, kad A. V. pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Dėl to kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bylai teisingai išnagrinėti reikšmingų teisėtai gautų duomenų ir dėl A. V. nekaltumo pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Kasatoriaus nuomone, būtent skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje neįvertino viso proceso metu surinktų bylai teisingai išspręsti reikšmingų įrodymų ir padarė įrodymų vertinimo klaidų dėl įrodymų turinio, įrodymais nepagrįstai nepripažino duomenų, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus, ir neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas A. V. paaiškinimus apie jo namuose rastų pinigų kilmę (juos pasiskolino iš M. M., I. S. ir M. S.) bei pateiktus tai patvirtinančius dokumentus (paskolos sutartis, vekselius), rėmėsi ne minėtų liudytojų bei liudytojų L. V. ir R. Č. išsamiais (beje, ir paties teismo pripažintais neprieštaringais) parodymais ir specialisto išvadomis, bet nepagrįstai sureikšmino ir kasatoriaus ginamojo kaltę dėl jam inkriminuotos veikos grindė kaip liudytojų apklaustų pareigūnų D. Ž., S. K., V. B., E. M. parodymais. Tačiau nė vienas iš šių pareigūnų nedavė jokių reikšmingų parodymų dėl kratos metu pas A. V. namuose rastų pinigų kilmės, ir jų parodymai nei paneigia, nei patvirtina reikšmingas aplinkybes dėl kratos metu rastų pinigų – tik tai, kad buvo rasta konkreti pinigų suma ir A. V. kratos metu nenurodė jų kilmės. Tačiau kasatorius pažymi, kad pagal įstatymą asmuo kratos metu nėra įpareigotas atskleisti rastų daiktų (pinigų) kilmės ar duoti kokius nors parodymus. Tai, kad pareigūnai kratų metu kasatoriaus ginamojo namuose nerado dokumentų, galinčių patvirtinti rastų pinigų kilmę, nepaneigia aplinkybės, kad tokie duomenys apskritai egzistavo. Be to, skundžiamame nuosprendyje tinkamai neįvertintos itin reikšmingos faktinės bylos aplinkybės, kad visi asmenys, skolinę A. V. ir L. V. pinigus, turėjo tai patvirtinančius dokumentus (paskolos sutartis, vekselius). Kasatoriaus teigimu, tokia aplinkybė neabejotinai patvirtina, kad lėšų pasiskolinimas ir atitinkamų dokumentų pasirašymas įvyko realiai. Kartu tai reiškia, kad apsimestinių pinigų skolinimo ir dokumentų pasirašymo atveju pinigus skolinę asmenys nebūtų turėję nei paskolos sutarčių, nei vekselio originalų, ir tai būtų per didelė rizika A. V. ir L. V. ateityje patirti nepagrįstą apsimestinai paskolintų pinigų prisiteisimą teismine tvarka bei jų išsiieškojimą. Dėl to kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad liudytojai M. M. ir M. S. negalėjo skolinti A. V. pinigų, nes jie neva buvo per mažai bendraujantys ir tarpusavyje nuolat nepalaikė artimų draugiškų santykių, yra visiškai nepagrįstas. Anot kasatoriaus, toks teismo argumentas leistų teigti, kad ir nuteistasis A. V. taip pat nerizikuotų pasirašyti apsimestinės paskolos sutarties ir vekselio su asmenimis, su kuriais, teismo teigimu, nepalaiko pastovių artimų draugiškų santykių. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojų M. M., I. S., M. S., R. Č. parodymus apie paskolintus pinigus, neatskleidė šių parodymų turinio, nutylėjo esmines aplinkybes ir nepagrįstai rėmėsi tik dalimi nustatytų faktinių aplinkybių, kurių pagrindu padarė nepagrįstą išvadą, kad pinigų pasiskolinimas iš minėtų liudytojų yra tik A. V. gynybinė versija. Kasatorius teigia, kad:

5.2.1. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, jog A. V. realiai pinigų iš I. S. nepasiskolino, o su juo pasirašydamas paskolos sutartį tik siekė pagrįsti jo namuose rastų dalies pinigų teisėtumą, nepagrįstai nutylėjo, neįvertino ir visiškai nepasisakė dėl I. S. parodymuose nurodytų svarbių faktinių aplinkybių (jis turėjo ir paskolino A. V. 50 000 Eur) bei juos patvirtinančios 2017 m. balandžio 24 d. specialisto išvados, taip pat to, kad, A. V. negrąžinus šios skolos per sutartą terminą, I. S. kreipėsi į teismą ir antstoliui vykdyti yra jau perduotas Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 6 d. sprendimas, kuriuo liudytojui I. S. iš A. V. yra priteista 50 000 Eur skola (11 t., b. l. 47–48).

5.2.2. Specialisto 2017 m. kovo 23 d. išvadoje Nr. SI-8 nurodyta, kad liudytojas M. M. galėjo teisėtai sukaupti ir paskolinti A. V. 50 000 Eur (10 t., b. 1. 47–77), dėl to teismas padarė visiškai nepagrįstą argumentą, kaip paneigiantį tokios paskolos faktą, kad kasatoriaus ginamasis ir šis liudytojas pakankamai ilgai artimai nebendravo.

5.2.3. Specialisto 2018 m. liepos 20 d. išvadoje Nr. T02-7 nurodyta, kad liudytojas R. Č. galėjo turėti grynųjų pinigų bei paskolinti L. V. (nuteistojo sūnui) 50 000 Eur (10 t., b. 1. 138–150) ir šis liudytojas parodė apie jam žinomą skolinamų pinigų tikslą bei L. V. pažadą grąžinti skolą 1000–2000 Eur daugiau, tačiau šių duomenų apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino ir padarė nelogišką išvadą, kad šis liudytojas pinigų kasatoriaus ginamajam neskolino, nes tai patvirtinantis dokumentas buvo pateiktas tik po atliktos kratos pas A. V..

5.2.4. Nors specialisto 2017 m. kovo 3 d. išvadoje Nr. SI-2 nurodyta, kad M. S. negalėjo teisėtai sukaupti 50 000 Eur (11 t., b. l. 100–117), išvadą pateikusi specialistė išlaidas skaičiavo vertindama gyventojo patirtas statistines vartojimo išlaidas Lietuvoje bei užsienyje ir teismo posėdyje patvirtino, kad M. S. išlaidas skaičiavo remdamasi statistiniais skaičiavimo metodais, skaičiuodama vidutines gyventojo statistines išlaidas, nes realių išlaidų, paremtų dokumentais, nenustatė. Kasatoriaus teigimu, tai patvirtina liudytojo M. S. parodymus apie jo turėtus papildomus darbus, už juos gautas papildomas pajamas, kurios liko neapskaitytos ir iš kurių jis paskolino A. V. 50 000 Eur.

5.3. Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina ir tai, kad A. V. ir jo sutuoktinė D. V. nuo 1993 m. iki 2015 m. rugsėjo mėn. turėjo pastovių pajamų, tačiau skundžiamame nuosprendyje tokios aplinkybės nepagrįstai nevertintos ir nepateikta analizė duomenų apie jų gautas pajamas ir išlaidas, jų šeimos narių pajamas, turtinę padėtį, galimybes sukaupti turtą per visą savo darbinę veiklą (ne tik per tam tikrą pasirinktą laikotarpį). Be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad A. V. po 2009 m. iki 2015 m. rugsėjo mėn. vertėsi nelegaliu verslu ar gavo neteisėtų pajamų. Nors kasatoriaus ginamasis nagrinėjamoje byloje nuteistas pagal BK 199² straipsnio 1 dalį dėl akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) įgijimo ir laikymo, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie šių prekių realizavimą. Kartu tai reiškia, kad nėra teisinio pagrindo remtis tik prielaida, kad kratos metu rasti pinigai galimai gauti iš nelegalios prekybos minėtomis cigaretėmis. Nors specialisto 2018 m. rugsėjo 26 d. išvadoje Nr. SI-5 nurodyta, kad L. V. šeima 2015 m. sausio 4 d. negalėjo turėti teisėtai sukauptų 145 411,26 Eur, tačiau išvadoje išlaidos apskaičiuotos remiantis tik statistiniais rodikliais, kurie, kaip teisme pažymėjo specialistė M. S., neatspindi tikrosios padėties, ir ji negalinti paneigti galimai realiai gautų tokių pajamų. Tačiau skundžiamame nuosprendyje tokios aplinkybės taip pat nepagrįstai nevertinos.

5.4. Kasatoriaus teigimu, skundžiamame nuosprendyje padarytos tarpusavyje prieštaringos išvados ir pažeisti BPK 329 straipsnio 2 punkto, 331 straipsnio 1, 2 dalių, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Teismo vertinimu, siekiant pagrįsti rastos didelės pinigų sumos teisėtumą, buvo bandoma sukurti kuo realesnę situaciją, kreipiantis į finansines galimybes turinčius asmenis, kad būtų pagrįstas rastų pinigų teisėtumas, o liudytojų nurodytos pinigų skolinimo aplinkybės bei jų pačių finansinė padėtis patvirtina, jog dalies pinigų pasiskolinimas iš šių asmenų yra tik gynybinė A. V. versija. Kartu teismas pažymėjo, kad baudžiamajame procese, skirtingai nei civiliniame, duomenims, kurie galėtų būti pripažįstami įrodymais, yra keliami kiek kitokie reikalavimai. Todėl tai, kad byloje pateiktos paskolos sutartys, paprastasis vekselis ir paprastasis (neprotestuotinas) vekselis neatitinka prokuroro apeliaciniame skunde nurodytų įstatymo reikalavimų (notarinės formos nesilaikymas, neužfiksuotos paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas ir pan.), savaime negali paneigti, kad konkretus sandoris įvyko, todėl, vertinant pateiktus dokumentus (jų trūkumus), darytina išvada apie dokumentuose nurodytų duomenų netikrumą, t. y. kad pinigai iš liudytojų M. M., I. S., M. S., R. Č. realiai nebuvo pasiskolinti. Tačiau teismas, darydamas šias išvadas, visiškai nepagrįstai nutylėjo ir nevertino minėtos esminės aplinkybės apie antstoliui perduotą vykdyti Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 6 d. sprendimą, kuriuo liudytojui I. S. iš A. V. yra priteista 50 000 Eur skola.

5.5. Pažymėdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą bet kokiu būdu versti asmenį duoti parodymus prieš save, BPK 21 straipsnio 4 dalyje nurodytą įtariamojo teisę tylėti bei atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, kasatorius teigia, kad duoti parodymus yra įtariamojo teisė, bet ne pareiga. Kasatoriaus ginamasis ikiteisminio tyrimo metu kitą dieną po kratos parodė, kad kratos metu rasti pinigai yra ne jo, ir kitose apklausose atsisakė duoti parodymus, tačiau raštu pateikė paaiškinimus (apie rastų pinigų kilmę (paskolas) ir kokiam tikslui jie buvo skirti (namui įsigyti ir verslui kurti)) su tai patvirtinančiais dokumentais (dviem paskolos sutartimis ir paprastojo vekselio kopijomis) (13 t., b. 1. 27–29, 31, 33–34, 36–37, 39–41, 50–51, 67–69, 81). Nors pirmosios instancijos teisme A. V. parodymų dėl kaltinimo, susijusio su neteisėtu praturtėjimu, nedavė (14 t., b. 1. 45), bet teismui pateikė raštu paaiškinimą, kuriame, be ankstesniame paaiškinime nurodytų aplinkybių, jis nurodė ir tai, kad ikiteisminiame tyrime apie kratos metu rastus pinigus jis nieko nepaaiškino bijodamas, jog šie pinigai, kaip priklausantys jam, bus konfiskuoti dėl kitos jo padarytos nusikalstamos veikos, susijusios su neteisėtu disponavimu akcizais apmokestinamomis prekėmis (14 t., b. 1. 35). Tačiau tokius A. V. paaiškinimus ir pateiktus įrodymus apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai laikė gynybine versija, nes jis šių aplinkybių nenurodė nei iš karto po atliktos kratos, nei vėlesnėse apklausose, o minėtą paaiškinimą ir jį patvirtinančius dokumentus pateikė tik praėjus pusei metų po pinigų suradimo. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrįsta, jog baudžiamąją atsakomybę galintys pašalinti duomenys pateikiami tik praėjus pusei metų, ir neva tai neabejotinai patvirtina nuslėptas tikrąsias, neteisėtas pinigų gavimo aplinkybes. Tačiau kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad su įtariamojo teise į gynybą yra glaudžiai susijusi teisė tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus, ir tokia pozicija (pasirinkimas tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus) nesuteikia jokio pagrindo daryti įtariamajam (kaltinamajam) nepalankias išvadas. Tokia praktika, kai įtariamojo (kaltinamojo) pasirinkta gynybos pozicija neduoti parodymų ar neteikti ikiteisminio tyrimo pradžioje įrodymų įvertinama kaip kaltinamojo kaltę patvirtinančios aplinkybės (duomenys), yra ydinga. Kasatoriaus ginamasis ikiteisminio tyrimo metu apie kratos metu rastus pinigus nieko nepaaiškino bijodamas, kad šie pinigai bus konfiskuoti dėl kitos jo padarytos nusikalstamos veikos (neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis). Be to, jam laiku nebuvo paaiškinta, kad jis nėra atleistas nuo pareigos teikti įrodymus tiriant atitinkamos kategorijos nusikalstamas veikas, – jis pagrįstai manė, kad tai ne jo pareiga įrodinėti savo nekaltumą.

5.6. Nors skundžiamame nuosprendyje pripažinta, kad kasatoriaus ginamojo ir liudytojų M. M., M. S., I. S., R. Č. ir L. V. parodymuose prieštaravimų nėra, tačiau A. V. pasinaudojimas savo teise tylėti ir neduoti parodymų (BPK 21 straipsnio 4 dalis) buvo pagrindinis apeliacinės instancijos teismo argumentas, kaip pagrindžiantis jo kaltę pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį. Dėl to kasatorius teigia, kad taip teismas pažeidė BPK 44 straipsnio 6 dalies ir in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principo nuostatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Dėl to kasatorius teigia, kad nors byloje yra labai daug teisėtai gautų duomenų, reikšmingų bylai teisingai išnagrinėti, tačiau skundžiamo nuosprendžio didžioji dalis yra paremta prielaidomis ir teismo pamąstymais, asmeninės nuomonės pateikimu apie vienokių ar kitokių aplinkybių realumą. Tačiau tokie teismo pamąstymai apie tikėtiną ar ne liudytojų M. M., M. S., I. S., R. Č. veikimo modelį skolinant A. V. ir L. V. pinigus, apie kasatoriaus ginamojo ketinimą įsigyti namą bei kartu su sūnumi plėtoti verslą negali paneigti realiai buvusių aplinkybių. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra surinkta įrodymų, patikimai patvirtinančių A. V. kaltę padarius BK 189¹ straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, kurie būtų teisinis pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl A. V. išteisinimo pagal šį baudžiamąjį įstatymą.

5.7. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad prokuroro apeliaciniame skunde buvo nurodyta, jog teismo posėdyje kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai patvirtino gautą informaciją, jog minėti grynieji pinigai buvo reikalingi, kad būtų nupirktos realizuoti skirtos kontrabandinės cigaretės, todėl šie rasti pinigai (354 370 Eur) yra nusikaltimo priemonė, konfiskuotina valstybės naudai, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs A. V. kaltu pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 2 dalimi, valstybės nuosavybėn konfiskavo minėtus pinigus ir nenurodė, ar šie pinigai konfiskuotini kaip nusikaltimo įrankis ar priemonė, ar kaip rezultatas.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistojo A. V. gynėjo advokato S. Zabitos kasacinis skundas atmestinas.

Dėl

7. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir šio teismo išvados dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių patikrinami nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Pagal kasacinio teismo praktiką, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Būtent bylą nagrinėjantis ir byloje įrodytomis pripažintas aplinkybes nustatantis teismas (šiuo atveju nagrinėjamoje byloje – apeliacinės instancijos teismas) turi kompetenciją nuspręsti, kurie byloje esantys duomenys atitinka leistinumo, sąsajumo kriterijus, kurie iš jų turi įrodomąją vertę, ar jie patikimi, ar jų pakanka. Kasacinės instancijos teismas apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

8. Taigi tie kasacinio skundo argumentai, kuriais kvestionuojamos atskiros apeliacinės instancijos teismo išvados dėl įrodytomis pripažintų aplinkybių nustatymo, nesutinkama su atliktu atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimu, prašoma atsižvelgiant į atskirus bylos duomenis daryti kitokias išvadas dėl apeliacinės instancijos teismo išvadų atitikties bylos aplinkybėms, šioje nutartyje teisėjų kolegijos galimi nagrinėti tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais

9. Kasaciniame skunde prašoma panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nes apeliacinės instancijos teisme padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų pažeidimai vertinant bylos įrodymus (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys), o priimtas naujas nuosprendis neatitinka jam keliamų BPK 331 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytų reikalavimų.

10. Atsakant į tokius skundo argumentus visų pirma pažymėtina, kad pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Šiose nuostatose įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja teismui kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzAtNjk5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-130-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-130-699/2015">2K-7-130-699/2015</a>).

11. Antra, pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-314-693/2018). Naujas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų (BPK 329 straipsnis, 331 straipsnio 1 dalis). Šis teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta ar kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis).

12. Trečia, BPK 331 straipsnyje nenurodyta jokių specifinių naujo nuosprendžio surašymo taisyklių, tačiau naujame išteisinamajame arba apkaltinamajame nuosprendyje paprastai sukritikuojamos, motyvuotai paneigiamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių, nurodomos naujos aplinkybės ar atkreipiamas dėmesys į tas nusikalstamos veikos teisiniam įvertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą reikšmingas aplinkybes, į kurias pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio arba netinkamai vertino atskirus bylos įrodymus, jas nustatydamas. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje turi būti aiškiai nurodyti motyvai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra naikinamas, naujame nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Įrodymai kaip visuma gali būti vertinami tik po to, kai kiekvienas iš jų įvertinamas atskirai, pagal BPK 20 straipsnyje nurodytus kriterijus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTM0LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-534/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-534/2014">2K-534/2014</a> ir kt.).

13. Nėra pagrindo kasacinio skundo teiginiams, kad Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2019 m. spalio 11 d. priimdama naują apkaltinamąjį nuosprendį, nesilaikė pirmiau nurodytų BPK nuostatų ir jų taikymo praktikos. Pagal kasacinio skundo argumentus teisėjų kolegija patikrino skundžiamą apeliacinės instancijos teismo naują nuosprendį, palygino šiame nuosprendyje nustatytas aplinkybes ir išdėstytus įrodymus, kurie buvo pagrindas pripažinti A. V. kaltu pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį, ir sprendžia, kad kasatoriaus argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų esminių BPK pažeidimų vertinant įrodymus, išdėstant teismo nustatytas bylos aplinkybes ir pateikiant motyvuotas išvadas dėl A. V. kaltumo šiam neteisėtai praturtėjus yra nepagrįsti.

14. Nors kasaciniame skunde teisingai nurodyti atskiri kasacinio teismo jurisprudencijos pavyzdžiai ir šio teismo aiškinimai apie tai, kokios teisinės situacijos, susiklosčiusios byloje, gali būti pripažintos esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu, tačiau tokia teisinė situacija, kuri sudarytų pagrindą spręsti apie esminį įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą, nagrinėjamoje byloje nekonstatuojama. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl A. V. kaltumo šiam asmeniui neteisėtai disponavus (laikius savo gyvenamojoje vietoje seife) lėšomis, viršijančiomis 500 MGL dydžio sumą, padarytos teismui panaudojus visas įmanomas priemones reikšmingoms aplinkybėms byloje nustatyti, taip pat buvo įvertinti visi (ne tik paties A. V. ir kasaciniame skunde nurodytų liudytojų, tarp jų ir kaip liudytojų apklaustų pareigūnų, parodymai, specialisto išvados ir kita rašytinė bylos medžiaga) byloje surinkti įrodymai ir nepadaryta klaidų dėl jų įrodomosios reikšmės A. V. kaltumui nustatyti.

15. Kasaciniame skunde nurodytų liudytojų (M. M., I. S., M. S., L. V., R. Č.) parodymai apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išsamiai aptarti, įvertintas jų patikimumas byloje surinktos medžiagos bei nustatytų aplinkybių kontekste, gretinant šiuos duomenis su specialisto išvadų rezultatais apie tai, ar liudytojai galėjo teisėtai sukaupti po 50 000 Eur, kokie tarpusavio santykiai šiuos asmenis siejo su A. V.. Apeliacinės instancijos teismas taip pat tikrino ir vertino nuteistojo iškeltą versiją apie pas jį rastų lėšų teisėtus įgijimo būdus ir nurodė motyvuotas išvadas, kodėl ši versija atmetama.

16. Liudytojų M. M., I. S., M. S., R. Č. nurodytos pinigų (po 50 000 Eur) skolinimo A. V. ir L. V. (taip pat ir L. V. skolinimo savo tėvui 160 000 Eur) aplinkybės apeliacinės instancijos teismo buvo atidžiai patikrintos. Šiuo atveju pagrįstai vertinti ne tik paskolos teisinių santykių įforminimo konkretūs dokumentai (2015 m. rugpjūčio mėn. sudarytos paskolos sutartys su I. S., M. M. (beje, be žymų, patvirtinimų apie pinigų perdavimo faktus); 2015 m. liepos ir rugsėjo mėn. paprastieji vekseliai įsipareigojant M. S. ir R. Č.), bet ir skolinusių asmenų galimybės skolinti tokias dideles sumas, jų vėlesnis nesidomėjimas sandoriais, įkeitimų ir garantijų nebuvimas. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad realiai pinigų paskolinimas pagal šiuos dokumentus neįvyko ir pinigai iš minėtų liudytojų nebuvo pasiskolinti iki jų suradimo nuteistojo gyvenamojoje vietoje.

17. Atmestini kaip nepagrįsti kasacinio skundo argumentai tiek dėl netinkamo teismo sprendimo civilinėje byloje vertinimo, tiek ir dėl A. V. teisės neduoti parodymų prieš save pažeidimo. Kasaciniame skunde nurodytoje civilinėje byloje Nr. el.2-2318-228/2017, kurioje 2017 m. spalio 6 d. (beje, praėjus net vieneriems metams po 2015 m. rugpjūčio 10 d. sudarytos paskolos sutarties pasibaigimo) išspręstas 50 000 Eur skolos išieškojimas, priimtas teismo įsakymas ir kiti dokumentai neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje A. V. baudžiamojoje byloje. Civilinėje byloje vien pagal šalių pateiktus dokumentus nustatyti faktai neturi išankstinės įrodomosios vertės įrodinėjant neteisėto praturtėjimo sudėtį, bet yra vertinami kartu su kitais baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis, nes byloje vykęs baudžiamasis procesas yra savarankiškas ir vykdomas pagal BPK nustatytas taisykles bei reikalavimus. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 7.8 punkte atkreiptas teismo dėmesys į tai, kada gi A. V. ikiteisminio tyrimo metu pradėjo teikti rašytinius įrodymus, neva patvirtinančius, kad dalis pinigų teisėtai pasiskolinta, ir šiame punkte atliktas nuteistojo pateiktos versijos apie pajamų teisėtumą kai kurių kitimo aplinkybių įvertinimas nesudaro pagrindo manyti, kad A. V. naudojimasis BPK 21 straipsnio 4 dalyje nustatyta teise tylėti buvo panaudotas prieš jį patį.

18. Nors kasatorius teisingai nurodo, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, tačiau tokia situacija nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

19. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų; apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes.

20. Šiuo atveju kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas neatliko išsamios visų įrodymų analizės, rėmėsi prielaidomis ir pamąstymais, tinkamai nevertino aplinkybės, kad nėra prieštaravimų tarp M. M., I. S., M. S., L. V., R. Č. ir nuteistojo A. V. parodymų, yra iš esmės pagrįsti nesutikimu su teismo išvadomis dėl byloje nustatytų aplinkybių. Pirmiau šioje nutartyje minėta, kad įrodytomis pripažintinų bylos aplinkybių klausimai išsprendžiami apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys paneigia šiuos kasacinio skundo teiginius, iš jo matyti, kad visi bylos duomenys įvertinti ir aptarti, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių yra išsamios ir logiškos. Kaip minėta, teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>).

Dėl baudžiamojo įstatymo (BK 189¹ straipsnio 1 dalies, 72 straipsnio 2 dalies) taikymo

21. Baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą (BK 189¹ straipsnis) įtvirtinta kaip viena iš teisinių priemonių, kuriomis siekiama sumažinti korupcinių, turtinių, ekonominių, finansinių ir kitų savanaudiškų nusikaltimų ekonominį naudingumą ir patrauklumą, pakirsti pavienių asmenų ir nusikalstamų organizacijų potencialą daryti naujas nusikalstamas veikas, mažinti jų paplitimą ir valstybei bei visuomenei daromą žalą. Ši baudžiamojo įstatymo norma sudaro pagrindą patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis, kurie yra sukaupę ir disponuoja neproporcingai dideliu pagal jų pajamas turtu, kai yra pagrindas manyti, jog turtas gautas iš neteisėtos veiklos, taip pat tuos, kurie padeda nuslėpti tokio turto kilmę ir savininkus.???

22. Pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, 190 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą asmens nuosavybės teise turimas turtas atitinka neteisėto praturtėjimo sudėties dalyką tuomet, kai: 1) turimas didesnės negu 500 MGL vertės turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis; 2) asmuo iš teisės aktais neuždraustos veiklos negalėjo gauti tiek pajamų, kad jų pakaktų nurodytos vertės turtui nuosavybės teise įgyti. Teismų praktikoje aiškinant neteisėto praturtėjimo, kaip nusikalstamos veikos, taikymo ypatumus atkreipiamas dėmesys į tai, kad iš šios normos turinio išplaukia, jog teismas, nustatydamas, kad turtas negalėjo būti įgytas iš teisėtų pajamų, nesaistomas būtinumo remtis vien tik įrodytais faktais apie neteisėtą turto kilmę. Loginė konstrukcija „turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ iš esmės reiškia, kad finansiniai šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų. Turi būti vertinami duomenys apie turto įsigijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų, ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-100-222/2015, 2K-P-169-222/2017, 2K-87-719/2019, 2K-147-697/2020).

23. Šioje byloje A. V. nuteistas ir už tai, kad, iš tyrimo metu nenustatytų asmenų įgijo akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes (nepaženklintas Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis) ir jas laikė teismo nuosprendyje nurodytose vietose iki 2015 m. rugsėjo 17 d. Šios bylos ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme dėl tokios veikos A. V. savo kaltę pripažino, parodydamas, kad dalį cigarečių laikė savo sūnaus garažo rūsyje, o kitą dalį – liudytojos D. P. garaže.

24. Iš bylos medžiagos matyti ir tai, kad A. V. praeityje teistas net 4 kartus už nusikaltimus ekonomikai ir verslo tvarkai, t. y. pagal BK 201 straipsnio 2, 3 dalis už neteisėtą naminių stipriųjų alkoholinių gėrimų ir aparatų jiems gaminti gaminimą, laikymą, gabenimą ir realizavimą. Iš duomenų apie asmenį, „Sodros“ duomenų bazės ir Lietuvos darbo biržos informacinės sistemos išrašų, matyti, kad A. V. dirbęs nuo 1993 m. iki 2005 m., nuo 2010 m. iki 2012 m. buvo registruotas darbo biržoje. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis patvirtino, kad iki nusikalstamos veikos padarymo niekur oficialiai nedirbo. Šie ir kaltinimus pagal BK 199² straipsnio 1 dalį pagrindžiantys bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis vertėsi neteisėta veikla, t. y. laikė akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes, alkoholį) ir jomis kitaip disponavo, o tokia veikla yra daroma tam, kad būtų gaunamos neteisėtos pajamos. Nagrinėjamoje byloje akcizais apmokestinamų prekių, kuriomis neteisėtai disponuota, vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 21 526,32 Eur. Apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai atsižvelgdamas į specialistų išvadoje Nr. SI-5 nurodytus duomenis, kad L. V. ir jo šeima bylai aktualiu laikotarpiu negalėjo sukaupti jo nurodomos sumos (160 000 Eur), kurią davė savo tėvui A. V., kad kiti asmenys neturėjo galimybės jam paskolinti pinigų, sprendė, kad pagrindinis A. V. pragyvenimo šaltinis buvo pajamos, galimai gautos iš neteisėtos veiklos.

25. Nesutiktina ir su kasacinio skundo teiginiu dėl nagrinėjamoje byloje netinkamo BK 72 straipsnio 2 dalies taikymo.

26. Turto konfiskavimas – viena iš BK IX skyriuje nurodytų baudžiamojo poveikio priemonių rūšių, kuria siekiama padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 72 straipsnio 1 dalį turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn, o pagal 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje, aiškinant BK 72 straipsnio nuostatas, pažymėta, kad turto konfiskavimo tikslas – visų pirma panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, užkirsti kelią toliau naudoti šį turtą tokiais tikslais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-186/2010, 2K-262-489/2017, 2K-315-303/2018).

27. Skundžiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalimi pripažinęs A. V. kaltu dėl nusikalstamo praturtėjimo, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai jam taikė baudžiamojo poveikio priemonę – BK 72 straipsnio 2 dalies pagrindu iš jo konfiskuoti rastus pinigus (354 370 Eur). Naujame nuosprendyje išties nenurodyta, kad šios lėšos konfiskuojamos kaip nusikalstamos veikos, nurodytos BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, rezultatas. Tačiau, esant nurodytam konfiskavimo pagrindui (BK 72 straipsnio 2 dalis), negalima daryti išvados, kad BK 72 straipsnio nuostatos pritaikytos netinkamai.

28. Atmetusi kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo priimti kasaciniame skunde nurodytą procesinį sprendimą, nustatytą BPK 382 straipsnio 4 punkte (panaikinti dalį apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu dėl neteisėto praturtėjimo, ir palikti galioti 2019 m. gegužės 7 d. Panevėžio apygardos teismo išteisinamąjį nuosprendį be pakeitimų).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. V. gynėjo advokato Stasio Zabitos kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Arvydas Daugėla

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Tomas Šeškauskas