Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo

Civilinė byla Nr.3K-3-14/2007 Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.10.4;

114.11 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Antano Simniškio ir Prano Žeimio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. J. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. J., A. J. ir J. B., atstovaujamo įstatyminės atstovės I. B., ieškinį atsakovui AB aviakompanijai „Lietuvos avialinijos“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas S. J. kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydamas, atnaujinus ieškinio senaties terminą, pripažinti jo atleidimą iš atsakovo AB aviakompanijos „Lietuvos avialinijos“ orlaivio Boeing 737 antrojo piloto pareigų 2003 m. liepos 31 d. pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą (kai darbuotojas pagal medicinos ar invalidumą nustatančios komisijos išvadą negali eiti šių pareigų ar dirbti šio darbo) neteisėtu, grąžinti jį į darbą ir priteisti jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovas S. J. 2004 m. rugpjūčio 30 d. mirė. 2004 m. rugsėjo 10 d. byla buvo sustabdyta, o 2005 m. birželio 30 d. – atnaujinta. Pagal CPK 48 ir 416 straipsnius ieškovais tapo S. J. teisių perėmėjai – J. J., A. J. ir J. B., atstovaujamas įstatyminės atstovės I. B., kurie, patikslinę ieškinį, prašė teismo pripažinti S. J. atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisti jo penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos: J. J. – 2/8 priteistinos sumos, A. J. ir J. B. – po 3/8 priteistinos sumos. Ieškovai nurodė, kad 2002 m. spalio 14 d. S. J. patyrė sunkų sveikatos sužalojimą nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą metu. Iš darbo jis buvo atleistas 2003 m. liepos 31 d. pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą – kai darbuotojas pagal medicinos ar invalidumą nustatančios komisijos išvadą negali eiti šių pareigų ar dirbti šio darbo (DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkto redakcija, galiojusi iki 2005 m. liepos 14 d.). Ieškovų teigimu, atsakovas atleido S. J. iš darbo nesant tokios komisijos išvados. S. J. buvo atleistas iš darbo tuo pagrindu, kad pagal medicinos komisijos išvadą nebuvo pratęsta jo piloto licencija. Be to, DK 133 straipsnio, reglamentuojančio garantijos sergantiems ir sužalotiems darbe darbuotojams, 1 dalyje nustatyta, kad darbuotojams, netekusiems darbingumo dėl sužalojimo darbe arba profesinės ligos, darbo vieta ir pareigos paliekamos, kol bus atgautas darbingumas arba nustatytas neįgalumas. Su darbuotoju, kuriam nustatytas neįgalumas, darbo sutartis gali būti nutraukiama laikantis DK Ketvirtojo skirsnio nuostatų. Pagal šias nuostatas (DK 129 straipsnio 1 dalis) darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą. S. J. sveikata pablogėjo dėl nelaimingo atsikimo pakeliui į darbą ir jis kreipėsi į darbdavį dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą akto surašymo. Ieškovų teigimu, dėl to S. J., kaip darbuotojui, netekusiam darbingumo dėl sužalojimo darbe, turėjo būti taikoma DK 133 straipsnyje nustatyta garantija ir iki neįgalumo nustatymo dienos (2003 m. spalio 28 d.) palikta darbo vieta. 2003 m. spalio 28 d. S. J. buvo nustatyta trečia invalidumo grupė. Ieškovų teigimu, ši grupė yra nustatoma darbingiems asmenims, todėl darbdavys (atsakovas), gavęs S. J. invalidumo pažymėjimą, turėjo siūlyti jam užimti visas laisvas darbo vietas, buvusias tuo metu atsakovo bendrovėje. To nepadaręs, atsakovas pažeidė DK 129 ir 133 straipsnių reikalavimus, todėl S. J. atleidimas iš darbo 2003 m. liepos 31 d. yra neteisėtas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino; pripažino S. J. atleidimą iš darbo neteisėtu; priteisė iš atsakovo AB aviakompanijos „Lietuvos avialinijos“ ieškovams A. J. ir J. B. po 23 958,58 Lt, ieškovei J. J. – 15 972,38 Lt vidutinio S. J. darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė iš atsakovo AB aviakompanijos „Lietuvos avialinijos“ 1926,69 Lt žyminio mokesčio ir 75,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, valstybei. Nustatęs, kad S. J., susipažinęs su įsakymu dėl jo atleidimo iš darbo, laikė darbo sutarties nutraukimą su juo neteisėtu ir ketino kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, tačiau dėl 2002 m. pabaigoje patirtos sunkios galvos traumos ilgą laiką buvo gydomas tiek iki atleidimo iš darbo, tiek ir po to, teismas atnaujino ieškinio senaties terminą, laikydamas, kad ilgalaikė bloga sveikatos būklė neleido S. J. per sąlyginai trumpą ieškinio senaties terminą pateikti tinkamai paruoštą ieškinį, kaip tą galėtų padaryti asmuo, neturintis rimtesnių sveikatos problemų. Teismas nustatė, kad S. J. išduotas Civilinės aviacijos administracijos sveikatos pažymėjimas galiojo iki 2003 m. sausio 1 d. ir nebuvo pratęstas, kartu baigėsi ir jo licencijos galiojimas. Tačiau, atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog, nepratęsiant S. J. sveikatos pažymėjimo galiojimo, medikų ekspertų komisijoje buvo tiriama ir jo sveikatos būklė arba S. J. buvo raštu informuotas apie šio pažymėjimo galiojimo nutraukimą, kaip to reikalaujama LR sveikatos apsaugos ir susisiekimo ministro 1996 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 652/394 patvirtintų Civilinės aviacijos specialistų medicinos ekspertizių atlikimo taisyklių 8.1 ir 9.3 punktuose, taip pat nėra duomenų, kad S. J., prieš atleidžiant jį iš darbo, nors nuo sveikatos pažymėjimo termino pasibaigimo jau buvo praėjęs pusmetis ir 2003 m. birželio, liepos mėnesiais S. J. dirbo pas atsakovą antruoju pilotu, buvo tirtas dėl jo galimybės dirbti tą darbą medicinos komisijoje ir buvo pateikta atitinkama komisijos išvada, teismas sprendė, kad tokiomis aplinkybėmis S. J. atleidimas iš darbo pripažintinas neteisėtu. Pripažindamas S. J. atleidimą iš darbo neteisėtu ir dėl DK 133 straipsnyje nustatytų darbuotojų garantijų pažeidimų, teismas atsižvelgė į tai, kad dar dirbdamas pas atsakovą S. J. kėlė klausimą dėl jo sužalojimo pripažinimo nelaimingu atsitikimu darbe ir atsakovui apie tai buvo žinoma, kad siuntimas į medicininę socialinės ekspertizės komisiją S. J. buvo duotas 2003 m. rugsėjo 10 d., o trečia invalidumo grupė nustatyta 2003 m. lapkričio 6 d., taip pat į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. sausio 16 d. sprendimu pripažino S. J. sumušimą nelaimingu atsitikimu, susijusiu su darbu, o 2004 m. vasario 20 d. buvo surašytas nelaimingo atsitikimo kelyje į darbą aktas. Nesant jokių duomenų, kad trečia invalidumo grupė 2003 m. lapkričio 6 d. S. J. buvo nustatyta dėl kitų, negu patirta trauma, priežasčių, teismas laikė kad, nors 2003 m. birželio, liepos mėnesiais S. J. dirbo, nėra pagrindo manyti, jog po traumos jis buvo visiškai atgavęs darbingumą. Dėl to, teismo vertinimu, atsakovas, netaikydamas S. J. DK 133 straipsnyje nustatytos garantijos palikti jam darbo vietą ir pareigas, kol jam bus nustatytas invalidumas (t. y. iki 2003 m. lapkričio 6 d.), 2003 m. liepos 31 d. atleido jį iš darbo neteisėtai. Pripažinęs S. J. atleidimą iš darbo neteisėtu, iš atsakovo priteistiną vidutinį S. J. darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką (DK 297 straipsnio 3 dalis) teismas skaičiavo nuo S. J. atleidimo iš darbo dienos iki jo mirties dienos, t. y. iki 2004 m. rugpjūčio 30 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2006 m. birželio 6 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimą pakeitė; sprendimo dalį, kuria pripažintas S. J. atleidimas iš darbo neteisėtu ir priteista iš atsakovo AB aviakompanijos „Lietuvos avialinijos“ ieškovams A. J. ir J. B. po 23 958,58 Lt, ieškovei J. J. – 15 972,38 Lt, bei priteista valstybei 1916,69 Lt žyminio mokesčio ir 75,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, panaikino ir šią ieškinio dalį atmetė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija iš esmės sutiko su visais pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis dėl prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą pagrįstumo, tačiau sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino S. J. atleidimą iš darbo neteisėtu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal S. J. atleidimo iš darbo metu galiojusius įstatymus sprendimą, ar pilotas dėl sveikatos būklės gali dirbti tokį darbą, priimdavo Civilinės aviacijos administracijos medicinos sektorius, ir jokiai kitai institucijai ar komisijai tokia teisė nebuvo suteikta (LR aviacijos įstatymas, LR sveikatos apsaugos ir susisiekimo ministro 1996 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 652/394 patvirtintos Civilinės aviacijos specialistų medicinos ekspertizių atlikimo taisyklės). Vyriausiojo civilinės aviacijos medicinos eksperto galutinis sprendimas (išvada) yra privaloma ir aviakompanijai (atsakovui), ir pilotui. Nustačiusi, kad 2003 m. balandžio 15 d. Civilinės aviacijos administracija informavo atsakovą, jog nepratęs piloto S. J. sveikatos pažymėjimo, kartu nurodydama, jog S. J. negali skraidyti pilotu orlaivio skrydžio įgulos sudėtyje, ir kad šios išvados S. J. neginčijo, teisėjų kolegija sprendė, kad, esant išvadai, jog pilotas S. J. dėl sveikatos būklės negali atlikti darbo sutartyje sulygto darbo, atsakovas pagrįstai atleido jį iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad S. J. sveikatos būklė, prieš atleidžiant jį iš darbo, nebuvo tinkamai ištirta, nes prieš atleidimą jis dirbo pilotu, teisėjų kolegija nurodė, kad tai, jog S. J. sveikatos būklė nebuvo gera patvirtina tiek prieš jo atleidimą iš darbo, tiek po to pateiktos įvairios pažymos, todėl abejoti civilinės aviacijos medicinos specialistų išvadomis, kurių neginčijo ir pats S. J., nėra jokio pagrindo. Be to, nors į bylą pateiktuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodyta, kad 2003 m. birželio, liepos mėnesiais S. J. dirbo, tačiau žymų apie tai, kad jis skraidė pilotu orlaivio skrydžio įgulos sudėtyje, nėra. Kolegija taip pat atkreipė dėmesį tai, kad nors nutraukiant darbo sutartį DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu garantijos, nustatytos darbuotojams, atleidžiamiems iš darbo pagal DK 129 straipsnį, netaikomos, atsakovas siūlė S. J. eiti kitas pareigas, nesusijusias su piloto darbu, tačiau pastarasis nepasirinko nė vienos iš keturių jam siūlomų pareigybių. Pripažindama nepagrįstu pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti S. J. atleidimą iš darbo neteisėtu ir dėl DK 133 straipsnyje nustatytų garantijų pažeidimo, teisėjų kolegija nurodė iš dalies sutinkanti su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad S. J. atleidimo iš darbo dieną atsakovas neturėjo ir negalėjo turėti jokių dokumentų, patvirtinančių S. J. sužalojimą, susijusį su darbu. Kolegija laikė, kad S. J. faktiškai dirbti galėjo, tačiau dėl sveikatos būklės negalėjo atlikti sutartimi sulygto (piloto) darbo, todėl, jam nesutikus dirbti kitokį darbą, jis buvo atleistas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Atsižvelgusi į tai, kad atleidimo iš darbo dieną S. J. nesirgo, jo darbingumas buvo atgautas (iki atleidimo iš darbo jis dirbo), taip pat į tai, kad tuo laiku jis nesikreipė dėl neįgalumo nustatymo (kreipėsi tik po atleidimo iš darbo – 2003 m. rugsėjo 10 d.), kolegija sprendė nesant pagrindo laikyti, kad atsakovas, atleisdamas S. J. iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą, pažeidė DK 133 straipsnyje nustatytas darbo vietos išsaugojimo garantijas.

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė J. J. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 6 d. nutarties dalį, kuria pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimas, panaikinti ir Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Kasacinis skundas grindžiamas tuo, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog S. J. atleidimo iš darbo dieną atsakovas neturėjo ir negalėjo turėti jokių dokumentų, patvirtinančių S. J. sužalojimą, susijusį su darbu, nenurodė, kokiais įrodymais remiasi nustatydamas šią faktinę aplinkybę, todėl padarė jokiomis įstatyme nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis nepagrįstą išvadą ir priėmė neteisėtą nutartį. Kasatorės teigimu, iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2003 m. kovo 7 d. S. J. tinkamai informavo atsakovą apie įvykusį nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą, tačiau atsakovas atsisakė pradėti nelaimingo atsitikimo darbe tyrimą, ko pasėkoje S. J. teko pasinaudoti visomis DK ir kituose teisės aktuose nustatytomis teisinėmis priemonėmis jo sužalojimui dėl nelaimingo atsikimo darbe įrodyti. Dėl to atsakovui negalėjo būti nežinoma, kad vyksta įvykio, kurio metu buvo sužalotas S. J., pripažinimo nelaimingu atsitikimu darbe procedūros, kuriose pagal LR Vyriausybės 2001 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 748 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų 42 punktą privalo aktyviai dalyvauti ir darbdavys.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas AB aviakompanija „Lietuvos avialinijos“ prašo skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, ieškovės kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad DK 133 straipsnyje nustatytos garantijos S. J. atleidimo iš darbo atveju netaikytinos. Apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad S. J. atleidimo iš darbo dieną faktiškai dirbti galėjo, tačiau negalėjo dėl sveikatos būklės atlikti sutartimi sulygto (piloto) darbo, padarė ištyręs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus (darbo laiko apskaitos žiniaraščius, Civilinės aviacijos administracijos pranešimą, Vyriausiojo civilinės aviacijos medicinos eksperto sprendimą, šalių paaiškinimus ir kitus įrodymus), todėl sutikti su kasatorės argumentais dėl nepagrįstos ir neteisėtos nutarties priėmimo nėra pagrindo. Kasatorė, teigdama, kad atsakovui buvo žinoma apie tai, jog S. J. patyrė sužalojimą nelaimingo atsitikimo darbe metu, privalėjo šią aplinkybę įrodyti, tačiau jokių ją patvirtinančių duomenų į bylą nepateikė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės

S. J. dirbo pas atsakovą AB aviakompanijoje „Lietuvos avialinijos“ Skraidymo departamento Boeing grupės antruoju pilotu. 2002 m. spalio 14 d. jis patyrė sunkų sveikatos sužalojimą dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą. 2003 m. kovo 7 d. S. J. informavo darbdavį apie įvykusį nelaimingą atsitikimą. 2003 m. balandžio 15 d. Civilinės aviacijos administracija informavo atsakovą, kad nepratęs piloto S. J. iki 2003 m. sausio 1 d. galiojusio sveikatos pažymėjimo, ir nurodė, kad S. J. negali skraidyti pilotu orlaivio skrydžio įgulos sudėtyje. S. J. šios išvados neginčijo. 2003 m. birželio, liepos mėnesiais S. J. dirbo pas atsakovą, tačiau žymų apie tai, kad jis skraidė pilotu orlaivio skrydžio įgulos sudėtyje, į bylą pateiktuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nėra. 2003 m. liepos 31 d. S. J. buvo atleistas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą (šio punkto redakciją, galiojusią iki 2005 m. liepos 14 d.). 2003 m. rugsėjo 10 d. S. J. buvo duotas siuntimas į medicininę socialinės ekspertizės komisiją dėl neįgalumo nustatymo. 2003 m. lapkričio 6 d. jam nustatyta trečia invalidumo grupė. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. sausio 16 d. sprendimu pripažino S. J. sumušimą nelaimingu atsitikimu, susijusiu su darbu. 2004 m. vasario 20 d. buvo surašytas nelaimingo atsitikimo kelyje į darbą aktas.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu, todėl sprendžia teisės, bet ne fakto klausimus (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde keliami DK 133 straipsnio 1 dalies ir 136 straipsnio 1 dalies 4 punkto aiškinimo ir taikymo klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.

Pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą darbo sutartis su darbuotoju turi būti nutraukiama, kai darbuotojas pagal medicinos ar invalidumą nustatančios komisijos išvadą negali eiti šių pareigų ar dirbti šio darbo. Šiuo pagrindu darbo sutartis nutraukiama nepriklausomai nuo darbo sutarties šalių valios. Darbdaviui tai yra privalomas darbo sutarties nutraukimo pagrindas.

Iš bylos duomenų matyti, kad 2003 m. balandžio 15 d. Civilinės aviacijos administracija įspėjo S. J., dirbusį „Boeing“ orlaivio grupės antruoju pilotu, kad jam dėl sveikatos būklės nepratęs piloto sveikatos pažymėjimo, nes jis negali skraidyti pilotu skrydžio įgulos sudėtyje. Pagal LR aviacijos įstatymą, LR susisiekimo ministro 1999 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 336 patvirtintus Lietuvos respublikos civilinės aviacijos specialistų licencijavimo nuostatus, LR sveikatos apsaugos ir susisiekimo ministro 1996 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 652/394 patvirtintas Civilinės aviacijos specialistų medicinos ekspertizių atlikimo taisykles sprendimą, ar pilotas S. J. dėl sveikatos būklės gali dirbti tokį darbą, priima Civilinės aviacijos administracijos medicinos sektorius. Vyriausiojo civilinės aviacijos medicinos eksperto galutinio sprendimo (išvados), kuri yra privaloma ir aviakompanijai, ir darbuotojui, S. J. neginčijo. Esant išvadai, kad pilotas S. J. dėl sveikatos būklės negali atlikti darbo sutartimi sulygto piloto darbo, atsakovas pagrįstai atleido jį iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Nors atleidžiant darbuotoją minėtu pagrindu nereikalaujama, kad jam būtų pasiūlytas kitas darbas, tačiau atsakovas siūlė S. J. keturias kitas pareigas, nesusijusias su piloto darbu, tačiau nė vienos iš keturių pareigybių jis nepasirinko.

Atleidimo iš piloto pareigų metu S. J. dėl sveikatos būklės negalėjo skraidyti orlaiviu, bet oficialiai buvo darbingas ir galėjo dirbti kitą darbą. Atsakovas, nutraukdamas su S. J. darbo sutartį neturėjo neginčijamų duomenų apie tai, kad pastarojo sužalojimas 2002 m. spalio 14 d. buvo susijęs su darbu. Šį įvykį tyrusio Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus 2003 m. spalio 23 d. sprendime „Dėl nelaimingo atsitikimo tyrimo“ padaryta išvada, kad S. J. sužalojimas nesusijęs su darbu, charakterizavo tą situaciją, kurioje S. J. buvo atleistas iš darbo. Atsižvelgiant į tai, kad atleidimo iš darbo dieną S. J. nesirgo, buvo darbingas, dėl neįgalumo nustatymo iki atleidimo iš darbo nesikreipė, negalima pripažinti, kad atsakovas 2003 m. liepos 31 d. atleisdamas jį iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą, buvo nesąžiningas ir pažeidė DK 133 straipsnio 1 dalies nuostatą.

Vėliau paaiškėjusi aplinkybė, kad S. J. 2002 m. spalio 14 d. buvo sužalotas ryšium su darbu ir jam dėl to pripažinta trečia invalidumo grupė, nustatytas 50 proc. darbingumo netekimas, leidžiantys dirbti kanceliarinį darbą, nesudaro pagrindo tenkinti kasacinį skundą ir naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Antanas Simniškis

Pranas Žeimys