2K-7-304-976/2016
2016-12-30
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
baudžiamoji byla
Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-304-976/2016 nuasmeninta
Teisminio proceso Nr. nepriskirtas
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.3.7;
1.1.4.5.2;
1.1.9.6;
1.1.12.1;
1.2.14.5.2;
1.2.18.10;
2.1.7.4;
2.1.4.7;
2.1.15.3.3.3;
2.3.2.2.11;
2.3.6.4.4;
2.4.2.1.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gruodžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija (toliau – ir išplėstinė teisėjų kolegija), susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Armano Abramavičiaus, Olego Fedosiuko, Birutės Janavičiūtės, Sigitos Rudėnaitės, Tomo Šeškausko ir pranešėjos Rimos Ažubalytės,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Sauliui Verseckui,
nuteistajam V. G.,
nuteistojo V. U. (V. U.) gynėjui advokatui Algirdui Miškiniui,
nuteistojo V. G. gynėjui advokatui Sauliui Juzukoniui,
nuteistosios M. L. gynėjui advokatui Mariui Zabitai,
juridinio asmens (duomenys neskelbtini) atstovui advokatui Vaidotui Sviderskiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Sauliaus Versecko, juridinio asmens (duomenys neskelbtini) atstovo pirmininko V. M., Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Kontrolės departamento direktoriaus Mariaus Žemgulio, nuteistųjų V. U. (V. U.), V. G. ir nuteistosios M. L. gynėjo advokato Mariaus Zabitos kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 1 d. nuosprendžio.
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžiu:
V. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį – 190 MGL (23 750 Lt, t. y. 6878 Eur) dydžio bauda, 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės mokestinių prievolių išvengimo) – laisvės atėmimu ketveriems metams.
Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-304-976/2016 nuasmeninta
Teisminio proceso Nr. nepriskirtas
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.3.7;
1.1.4.5.2;
1.1.9.6;
1.1.12.1;
1.2.14.5.2;
1.2.18.10;
2.1.7.4;
2.1.4.7;
2.1.15.3.3.3;
2.3.2.2.11;
2.3.6.4.4;
2.4.2.1.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gruodžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija (toliau – ir išplėstinė teisėjų kolegija), susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Armano Abramavičiaus, Olego Fedosiuko, Birutės Janavičiūtės, Sigitos Rudėnaitės, Tomo Šeškausko ir pranešėjos Rimos Ažubalytės,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Sauliui Verseckui,
nuteistajam V. G.,
nuteistojo V. U. (V. U.) gynėjui advokatui Algirdui Miškiniui,
nuteistojo V. G. gynėjui advokatui Sauliui Juzukoniui,
nuteistosios M. L. gynėjui advokatui Mariui Zabitai,
juridinio asmens (duomenys neskelbtini) atstovui advokatui Vaidotui Sviderskiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Sauliaus Versecko, juridinio asmens (duomenys neskelbtini) atstovo pirmininko V. M., Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Kontrolės departamento direktoriaus Mariaus Žemgulio, nuteistųjų V. U. (V. U.), V. G. ir nuteistosios M. L. gynėjo advokato Mariaus Zabitos kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 1 d. nuosprendžio.
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžiu:
V. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį – 190 MGL (23 750 Lt, t. y. 6878 Eur) dydžio bauda, 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės mokestinių prievolių išvengimo) – laisvės atėmimu ketveriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
V. U. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį bei 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės turtinių teisių įgijimo) išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
V. G. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (12 500 Lt, t. y. 3620 Eur) dydžio bauda, 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės mokestinių prievolių išvengimo), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį – 275 MGL (35 750 Lt, t. y. 10 353 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 275 MGL (35 750 Lt, t. y. 10 353 Eur) dydžio bauda.
M. L. nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 160 MGL (20 000 Lt, t. y. 5792 Eur) dydžio bauda, 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės mokestinių prievolių išvengimo) – laisvės atėmimu vieneriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
M. L. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės turtinių teisių įgijimo) išteisinta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Baudžiamoji byla dėl juridiniam asmeniui (duomenys neskelbtini) pateiktų kaltinimų pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį nutraukta, juridiniam asmeniui pasibaigus po reorganizavimo.
Iš V. U. ir V. V. priteista solidariai valstybei padarytai žalai atlyginti 3 009 043 Lt (t. y. 871 479 Eur) (duomenys neskelbtini) nesumokėtų mokesčių ir įmokų valstybei 2004–2006 metais, iš tos sumos solidariai su V. G. ir M. L. 2005–2006 metais (duomenys neskelbtini) nesumokėtų: 2 751 140 Lt (t. y. 796 785 Eur) gyventojų pajamų mokesčio, 11 559 Lt (t. y. 3347 Eur) gyventojų pajamų mokesčio nuo autorinių atlyginimų, 5 032 Lt (t. y. 1457 Eur) įmokų į garantinį fondą.
Iš V. U., V. V. ir M. L. priteista solidariai valstybei padarytai žalai atlyginti 855 347 Lt (t. y. 247 725 Eur) (duomenys neskelbtini) 2005–2006 metais nesumokėtų socialinio draudimo įmokų, iš tos sumos solidariai su V. G. 2006 metais (duomenys neskelbtini) nesumokėtų 580 056 Lt (t. y. 167 995 Eur) socialinio draudimo įmokų.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, prokuroro pareikštas 6 050 475,05 Lt (t. y. 1 752 338,70 Eur) ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Vadovaujantis BK 151 straipsnio 8 dalimi, nuosprendžiui įsiteisėjus, Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimais (duomenys neskelbtini) paskirtoms valstybės dotacijoms taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas panaikintas ir jos grąžintos į valstybės biudžetą: Vyriausiosios rinkimų komisijos 2007 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 250 paskirta 1 907 230,37 Lt (t. y. 552 372,10 Eur) dotacija, Vyriausiosios rinkimų komisijos 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. 309 paskirta 1 903 616,86 Lt (t. y. 551 325,55 Eur) dotacija ir Vyriausiosios rinkimų komisijos 2008 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. 17 paskirta 2 542 490,72 Lt (t. y. 736 356,21 Eur) dotacija.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis, 2006 m. gegužės 17 d. kratos metu automobilyje,,VW Passat“ (duomenys neskelbtini) rasti 29 984,40 Lt ir 906,63 Eur konfiskuoti kaip nusikalstamos veikos rezultatas.
Tuo pačiu nuosprendžiu V. V. nuteista pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, o pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį bei 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės turtinių teisių įgijimo) išteisinta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, tačiau dėl jos Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 28 d. nutartimi baudžiamoji byla išskirta (toliau aprašant veikas ji įvardijama kaip asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta). Ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 1 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 12 d. nuosprendis pakeistas.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžio dalis, kuria V. U., V. G. ir M. L. nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės mokestinių prievolių išvengimo), panaikintas ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: V. U., V. G. ir M. L. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės mokestinių prievolių išvengimo) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
V. U., V. G. ir M. L. baudžiamoji byla pagal BK 220 straipsnio 1 dalį nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės pagal šį Baudžiamojo kodekso straipsnį senaties terminui, taip pat panaikintas šiems asmenims bausmių subendrinimas pagal BK 63 straipsnio 1, 2 dalis ir 5 dalies 1 punktą.
Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria V. U., V. G. ir M. L. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jie veiką padarė bendrininkų grupe, ir pripažinta jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką padarė, veikdami organizuota grupe.
V. U., nuteistam pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, paskirta bausmė 190 MGL dydžio (6 878,48 Eur) bauda.
V. G., nuteistam pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, paskirta bausmė 100 MGL dydžio (3 620,25 Eur) bauda.
M. L., nuteistai pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, paskirta bausmė 160 MGL dydžio (5 792,40 Eur) bauda.
Pakeista nuosprendžio dalis, kurioje nustatyta, kad 2004–2006 m. į juridinio asmens (duomenys neskelbtini) oficialią buhalterinę apskaitą įrašytos ne visos gautos ir partijos veikloje panaudotos piniginės lėšos, ir nustatyta, kad 2004–2006 metais į juridinio asmens (duomenys neskelbtini) oficialią buhalterinę apskaitą neįrašyta 24 297 626,06 Lt (7 037 078,91 Eur) pajamų ir 14 727 063,21 Lt (4 265 252,32 Eur) išlaidų, susijusių su turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu, iš jų: 2004 metais – 12 498 024,02 Lt (3 619 677,95 Eur) pajamų ir 4 736 723,29 Lt (1 371 849,89 Eur) išlaidų; 2005 metais – 7 441 842,04 Lt (2 155 306,43 Eur) pajamų ir 6 274 288,96 Lt (1 817 159,68 Eur) išlaidų; 2006 metais – 4 357 760 Lt (1 262 094,53 Eur) pajamų ir 3 716 050,96 Lt (1 076 242,75 Eur) išlaidų.
Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti teiginiai, kad į juridinio asmens (duomenys neskelbtini) oficialią buhalterinę apskaitą neįrašyta: 2006 metais 53 275,35 Lt (duomenys neskelbtini) filialų gautų pajamų ir 53 275,35 Lt (duomenys neskelbtini) filialų turėtų išlaidų; 2004–2006 metais 21 220,42 Lt turėtų pajamų ir 80 362,73 Lt turėtų išlaidų, apskaitytų kitų ūkio subjektų buhalterinėje apskaitoje pagal jų pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus.
Paliktas nenagrinėtas civilinis ieškinys, priteistas solidariai iš V. U. ir asmens, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, valstybei padarytai žalai atlyginti dėl 3 009 043 Lt (t. y. 871 479 Eur) (duomenys neskelbtini) nesumokėtų mokesčių ir įmokų 2004–2006 metais, iš tos sumos solidariai su V. G. ir M. L. dėl 2005–2006 metais (duomenys neskelbtini) nesumokėtų 2 751 140 Lt (t. y. 796 785 Eur) gyventojų pajamų mokesčio, 11 559 Lt (t. y. 3347 Eur) gyventojų pajamų mokesčio nuo autorinių atlyginimų ir 5 032 Lt (t. y. 1457 Eur) įmokų į garantinį fondą.
Paliktas nenagrinėtas civilinis ieškinys, priteistas solidariai iš V. U., M. L. ir asmens, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, valstybei padarytai žalai atlyginti dėl 855 347 Lt (t. y. 247 725 Eur) (duomenys neskelbtini) 2005–2006 metais nesumokėtų socialinio draudimo įmokų, iš tos sumos solidariai su V. G. dėl 2006 metais (duomenys neskelbtini) nesumokėtų 580 056 Lt (t. y. 167 995 Eur) socialinio draudimo įmokų.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Juridinio asmens A pirmininko ir juridinio asmens (duomenys neskelbtini) atstovės apeliaciniai skundai atmesti.
Išplėstinė teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Rimos Ažubalytės pranešimą, prokuroro, prašiusio jo ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kasacinius skundus tenkinti, panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 1 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nuteistųjų V. U., V. G., nuteistosios M. L. gynėjo, juridinio asmens (duomenys neskelbtini) kasacinius skundus atmesti; nuteistojo V. G. ir jo gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio, prašiusio kasacinį skundą tenkinti; nuteistojo V. U. gynėjo advokato Algirdo Miškinio, prašiusio jo ginamojo kasacinį skundą tenkinti, o prokuroro ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos skundus atmesti; nuteistosios M. L. gynėjo advokato Mariaus Zabitos, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti; juridinio asmens (duomenys neskelbtini) atstovo advokato Vaidoto Sviderskio, prašiusio jo atstovaujamo juridinio asmens atstovo kasacinį skundą tenkinti, o prokuroro skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. U., V. G. bei M. L. nuteisti už tai, kad V. U., asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, V. G. laikotarpiu nuo 2004 m. liepos 13 d. iki 2006 m. gegužės 17 d., M. L. laikotarpiu nuo 2005 m. kovo 15 d. iki 2006 m. gegužės 17 d., veikdami bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas remiantis BK 39¹ straipsnio 1 dalimi, apgaulingai tvarkė juridinio asmens (duomenys neskelbtini) teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti (duomenys neskelbtini) 2004, 2005 ir 2006 metų turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros.
1.1. V. U., eidamas vadovaujančias pareigas viešajame juridiniame asmenyje, būdamas (duomenys neskelbtini) pirmininkas (nuo 2003 m. spalio 18 d. iki 2006 m. rugpjūčio 26 d.), siekdamas neteisėto politinės partijos (duomenys neskelbtini) finansavimo ir norėdamas išvengti veiksmingos (duomenys neskelbtini) bei su ja susijusių politinių kampanijų finansavimo kontrolės, būdamas atsakingas pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 21 straipsnį už juridinio asmens apskaitos organizavimą, veikdamas juridinio asmens (duomenys neskelbtini) naudai ir interesais, turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui, priimti sprendimus juridinio asmens vardu ir kontroliuoti juridinio asmens veiklą, turėdamas tikslą dalies ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksuoti Buhalterinės apskaitos įstatyme bei Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių organizacijų finansavimo įstatyme (toliau – Politinių partijų ir politinių organizacijų finansavimo įstatymas) numatytuose apskaitos dokumentuose bei apskaitos registruose, 2004 m. pavasarį, tiksliai tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatytu laiku, bet ne anksčiau kaip 2004 m. kovo mėn., pavedė asmeniui, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, kuris faktiškai vykdė (duomenys neskelbtini) centrinės būstinės vadovo pavaduotojos pareigas, o 2005 m. sausio 3 d. (duomenys neskelbtini) pirmininko V. U. buvo įgaliotas pasirašyti (duomenys neskelbtini) sudaromas sutartis, mokėjimo dokumentus, ataskaitas valstybės institucijoms (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – ir VSDFV), Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI), Statistikos departamentui ir kt.), darbo sutartis, įsakymus dėl darbuotojų priėmimo ir atleidimo, organizuoti apgaulingą (dvigubą) (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos tvarkymą pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus, nurodydamas privalomas įtraukti į apskaitą ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, neoficialiai gaunamas ir išleidžiamas pinigines lėšas, turtą, naudojamus (duomenys neskelbtini) veikloje, apskaityti neoficialioje (duomenys neskelbtini) buhalterinėje apskaitoje, siekiant sudaryti (duomenys neskelbtini) veikloje panaudotų, bet oficialios apskaitos registruose neapskaitytų piniginių lėšų suvestines ataskaitas, taip pat davė atskirus nurodymus atlikti konkrečias ūkines finansines operacijas, jų neapskaitant (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos registruose.
1.2. Asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, vykdydamas V. U. pavedimą dėl apgaulingos (dvigubos) (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos organizavimo, veikdamas bendrininkų grupe, 2004 m. pavasarį, bet ne anksčiau kaip kovo mėn., pavedė N. S. (toliau – ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas) vesti apgaulingą (dvigubą) (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, šio asmens veiklą kontroliavo, duodavo konkrečius nurodymus vykdyti Buhalterinės apskaitos įstatyme numatytuose apskaitos dokumentuose bei apskaitos registruose nefiksuotų piniginių lėšų pajamavimą ir išlaidavimą bei priimti ir saugoti savo darbo vietoje, uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „K“ patalpose adresu: (duomenys neskelbtini), jos (asmens, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta) tiesiogiai ar per kitus asmenis perduotas, (duomenys neskelbtini) veikloje naudojamas neoficialias pinigines lėšas, kurias pagal atskirus pavedimus išduoti arba pervesti jai (asmeniui, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta) ar kitiems asmenims arba tiesiogiai apmokėti (duomenys neskelbtini) vykdomas ūkines operacijas, išmokėti neoficialų darbo užmokestį (duomenys neskelbtini) darbuotojams ar kitiems su (duomenys neskelbtini) veikla susijusiems asmenims. Nuo 2005 m. kovo 15 d. ji nurodė N. S. derinti veiksmus su (duomenys neskelbtini) iždininke M. L. bei teikti ataskaitas jai (asmeniui, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta) apie (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos registruose neapskaitytas gaunamas ir išleidžiamas lėšas, jų likutį, o metams pasibaigus apie jos tvarkytoje neoficialioje (duomenys neskelbtini) buhalterinėje apskaitoje apskaitytas lėšas atsiskaityti jai (asmeniui, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta) bei (duomenys neskelbtini) pirmininkui V. U. ir taip organizavo apgaulingą juridinio asmens (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos tvarkymą.
1.3.Asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas, būdamas nesusijęs su (duomenys neskelbtini) darbo santykiais, veikdamas bendrininkų grupe, vykdydamas asmens, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, ir atskirais atvejais V. G. nurodymus, nesilaikydamas teisės aktų nustatytos buhalterinės apskaitos vedimo tvarkos, UAB „K“ patalpose adresu: (duomenys neskelbtini), vedė neoficialią (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, kurioje pajamavo ir išlaidavo Buhalterinės apskaitos įstatyme nustatytuose apskaitos dokumentuose bei apskaitos registruose nefiksuotas (duomenys neskelbtini) pinigines lėšas, pagal asmens, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, nurodymus tiesiogiai iš šio asmens ar iš kitų asmenų priimdavo ir saugodavo (duomenys neskelbtini) veikloje naudojamas pinigines lėšas, kurias pagal asmens, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, ar V. G. nurodymus išduodavo ar pervesdavo asmeniui, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, ar kitiems asmenims, pagal atskirus nurodymus tiesiogiai apmokėdavo atskiras (duomenys neskelbtini) vykdomas ūkines operacijas ir išmokėdavo neoficialų darbo užmokestį (duomenys neskelbtini) darbuotojams, kitiems su (duomenys neskelbtini) veikla susijusiems asmenims, savo veiksmus nuo 2005 m. kovo 15 d. derino su (duomenys neskelbtini) iždininke (vyriausiąja buhaltere) M. L., taip pat nuolat teikė ataskaitas asmeniui, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, apie (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos registruose neapskaitytas gaunamas ir išleidžiamas lėšas, o metams pasibaigus parengdavo bei pateikdavo asmeniui, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, ir (duomenys neskelbtini) pirmininkui V. U. metinę ataskaitą apie (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos registruose neapskaitytas gaunamas ir išleidžiamas lėšas.
1.4. V. G., (duomenys neskelbtini) centrinės būstinės vadovo V. U. padėjėjas, (duomenys neskelbtini) atsakingasis sekretorius, nuo 2004 m. kovo 5 d. (duomenys neskelbtini) pirmininko V. U. įgaliotas atstovauti (duomenys neskelbtini) pasirašant (duomenys neskelbtini) sudaromas sutartis, mokėjimo dokumentus, ataskaitas valstybės institucijoms, darbo sutartis, įsakymus dėl darbuotojų priėmimo ir atleidimo, pagal (duomenys neskelbtini) statuto 15 straipsnį būdamas atsakingas už (duomenys neskelbtini) veiklos organizavimą, veikdamas (duomenys neskelbtini) naudai ir interesais, siekdamas neteisėto politinės partijos (duomenys neskelbtini) finansavimo bei norėdamas išvengti veiksmingos (duomenys neskelbtini) ir su ja susijusių politinių kampanijų finansavimo kontrolės, veikdamas bendrininkų grupe, žinodamas apie (duomenys neskelbtini) apgaulingai tvarkomą buhalterinę apskaitą – apie ne visų (duomenys neskelbtini) lėšų apskaitymą oficialioje buhalterinėje apskaitoje – pats duodavo pavedimus asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas, dėl dalies (duomenys neskelbtini) buhalterinėje apskaitoje neapskaitytų lėšų panaudojimo: kuro išlaidų, susijusių su (duomenys neskelbtini) veikla, kompensavimo bei jo (V. G.), kaip fizinio asmens, vardu teikiamų (duomenys neskelbtini) skyriams akcinės bendrovės (toliau – AB) „TEO LT“ (buvusi AB „Lietuvos telekomas“) telekomunikacinių paslaugų apmokėjimo iš neoficialių (duomenys neskelbtini) lėšų, laikomų pas asmenį, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas, bei neapskaitomų šių ūkinių operacijų teisės aktų reikalaujama tvarka (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos registruose, arba pats iš neoficialių (duomenys neskelbtini) lėšų jas apmokėdavo ir taip padėjo apgaulingai tvarkyti juridinio asmens (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą.
1.5. M. L., nuo 2005 m. kovo 15 d. būdama (duomenys neskelbtini) iždininkė ir pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnio 1 dalį būdama atsakinga už buhalterinių įrašų teisingumą, vykdydama asmens, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, nurodymus ir žinodama, kad (duomenys neskelbtini) veikloje naudojamos Buhalterinės apskaitos įstatyme numatytuose apskaitos dokumentuose ir apskaitos registruose nefiksuotos (duomenys neskelbtini) piniginės lėšos, kurios naudojamos (duomenys neskelbtini) darbuotojų neoficialiam bei atskirais atvejais oficialiam darbo užmokesčiui mokėti, žinodama, kad (duomenys neskelbtini) grynųjų pinigų kasoje vykdomos grynųjų pinigų operacijos neteisingai užfiksuojamos (duomenys neskelbtini) kasos dokumentuose, veikdama bendrininkų grupe, 2005–2006 m. apgaulingai tvarkė (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, nesilaikydama teisės aktų nustatytos buhalterinės apskaitos tvarkos. (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė jai ir kitiems asmenims mokamo neoficialaus darbo užmokesčio, kitų pajamų bei išlaidų, neskaičiavo nuo vykdomų mokėjimų privalomų mokėti mokesčių (gyventojų pajamų, pajamų mokesčio nuo autorinių atlyginimų, socialinio draudimo įmokų, įmokų į Garantinį fondą), derino savo veiksmus su neoficialių (duomenys neskelbtini) piniginių lėšų apskaitą vedusiu asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas, perduodama atskirų asmenų oficialaus ir neoficialaus darbo užmokesčio mokėjimą bei (duomenys neskelbtini) kasos grynųjų pinigų perteklių, nevedė turto (išskyrus pinigus) ir jo judėjimo apskaitos, nefiksavo (duomenys neskelbtini) finansinių įsipareigojimų finansiniams metams pasibaigus ir nedeklaravo (duomenys neskelbtini) skolų.
1.6. V. U. asmeniui, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, vykdant jo duotą pavedimą dėl apgaulingos (dvigubos) (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos organizavimo, gavo asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas, parengtas (duomenys neskelbtini) neoficialių 2004–2006 metais gautų ir partijos veikloje panaudotų, tačiau (duomenys neskelbtini) veikoje apskaitos registruose neapskaitytų piniginių lėšų ataskaitas, per asmenį, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, kontroliavo 2004–2006 metais vykdytą neoficialių piniginių lėšų apskaitą bei šių lėšų panaudojimą (duomenys neskelbtini) veikloje ir taip organizavo apgaulingą (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos tvarkymą.
1.7. Dėl tokių bendrininkų grupės, t. y. V. U., asmens, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, V. G., M. L. bei asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nusikalstamų veiksmų, apgaulingai tvarkant (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, pažeidžiant:
2004 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (toliau – Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymas) Nr. IX-2428 1 straipsnio reikalavimą užtikrinti politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo teisėtumą bei viešumą; to paties įstatymo 19 straipsnyje keliamą reikalavimą politinės partijos buhalterinę apskaitą tvarkyti šio ir Buhalterinės apskaitos įstatymų nustatyta tvarka;
2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 straipsnio reikalavimus buhalterinę apskaitą tvarkyti taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės vartotojams; to paties įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimą į apskaitą privalomai įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, bei 12 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus;
1999 m. sausio 12 d. Politinių partijų ir politinių organizacijų finansavimo įstatymo Nr. VIII-1020 17 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimą registruoti visas gaunamas lėšas ir dovanas, nurodyti jų sumas, aukotojų, kurie paaukojo daugiau kaip 100 Lt, pavardes bei adresus arba pavadinimą, būstinės adresą ir registracijos kodą, kai aukotojas yra juridinis asmuo ar įmonė, neturinti juridinio asmens teisių, nevykdant šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 dalių nuostatų gautas anonimines aukas (dovanas), (kai apskaitos dokumentuose nenurodomi duomenys apie finansavimo šaltinį dėl to, kad jis yra nežinomas, arba jei aukotojas nesutinka, kad jo pavardė bei paaukota suma būtų nurodyta apskaitos dokumentuose), per 10 dienų perduoti jas į valstybės biudžetą; to paties įstatymo 16 straipsnio 3 dalies reikalavimą, draudžiantį finansuoti politines partijas ir politines organizacijas per trečiuosius asmenis;
2004 m. rugpjūčio 23 d. Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo Nr. IX-2428 10 straipsnio 6, 7 dalių reikalavimą privalomai aukas registruoti aukų lapuose ir finansavimo apskaitos žiniaraštyje, nurodyti jų sumas, aukotojus, jų kodą ar registracijos kodą, adresą ar buveinės adresą, kai aukotojas yra juridinis asmuo, taip pat nevykdant šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies reikalavimo, draudžiančio naudoti politinėms partijoms ar politinėms kampanijoms gautas aukas, kurios neatitinka šio įstatymo reikalavimų, o tokias aukas gavus, jei aukotojas žinomas, per 5 darbo dienas nuo tokios aukos gavimo dienos jam raštu pasiūlyti atsiimti auką, nurodant atsisakymo priimti auką priežastis; jeigu aukotojas yra nežinomas arba žinomas aukotojas per 3 darbo dienas nuo rašytinio pranešimo apie pasiūlymą atsiimti auką grąžinamos aukos nepriima, per 5 darbo dienas privalomai tokią auką perduoti turinčiam teisę teikti labdarą juridiniam asmeniui; to paties įstatymo 12 straipsnio 3 dalies reikalavimą politinės kampanijos finansavimo sutartis, patvirtinančias politinės kampanijos dalyvio (aukos gavėjo) ir aukotojo turtinius ir neturtinius (politinius) įsipareigojimus, sudaryti raštu, jas pasirašant politinės kampanijos dalyviui (aukos gavėjui), politinės kampanijos iždininkui ir aukotojui, šias sutartis skelbiant viešai, kartu draudžiant sudaryti slaptus įsipareigojimus, laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. į juridinio asmens (duomenys neskelbtini) oficialią buhalterinę apskaitą nebuvo įtrauktos visos ūkinės operacijos, susijusios su turto, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, t. y.: 2004–2006 metais neįrašyta į oficialią buhalterinę apskaitą 25 116 846,88 Lt (t. y. 7 247 341,66 Eur) pajamų ir 23 724 317,88 Lt (t. y. 6 871 037,38 Eur) išlaidų, susijusių su turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu, iš jų: 2004 metais – 13 086 328,43 Lt (t. y. 3 790 062,68 Eur) pajamų ir 13 068 385,24 Lt (t. y. 3 784 865,98 Eur) išlaidų; 2005 metais – 7 616 650,28 Lt (t. y. 2 205 934,40 Eur) pajamų ir 6 910 135,20 Lt (t. y. 2 001 313,48 Eur) išlaidų; 2006 metais – 4 413 868,17 Lt (t. y. 1 278 344,58 Eur) pajamų ir 3 745 797,44 Lt (t. y. 1 084 857,92 Eur) išlaidų, kurios detaliai nurodytos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, išskirstant jas pagal panaudojimo paskirtį.
1.8. Tokiais bendrininkų grupės nusikalstamais veiksmais buvo apgaulingai tvarkoma (duomenys neskelbtini) buhalterinė apskaita – vedama dviguba buhalterija, tvarkoma atskira neoficialių piniginių lėšų apskaita, t. y. (duomenys neskelbtini) ne visas ūkines finansines veiklos operacijas, susijusias su turto, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 2004–2006 metais įrašė į oficialią buhalterinę apskaitą. (duomenys neskelbtini) oficialioje buhalterinėje apskaitoje buvo parodytos ne visos 2004, 2005 ir 2006 metų ataskaitinių laikotarpių ūkinės finansinės operacijos: 2004 metais – 13 086 328,43 Lt (t. y. 3 790 062,68 Eur), 2005 metais – 7 616 650,28 Lt (t. y. 2 205 934,40 Eur), 2006 metais – 4 413 868,17 Lt (t. y. 1 278 344,58 Eur) pajamų; 2004 metais – 13 068 385,24 Lt (t. y. 3 784 865,98 Eur), 2005 metais – 6 910 135,20 Lt (t. y. 2 001 313,48 Eur), 2006 metais – 3 745 797,44 Lt (t. y. 1 084 857,92 Eur) išlaidų. (duomenys neskelbtini) neapskaitė oficialioje buhalterinėje apskaitoje, t. y. gavo ir naudojo pinigines lėšas be apskaitos, netvarkė ilgalaikio turto apskaitos, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti (duomenys neskelbtini) 2004, 2005 ir 2006 metų turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros.
2. Be to, V. U., asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, V. G. bei M. L. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, juridinio asmens (duomenys neskelbtini) naudai apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės mokėti valstybei privalomus mokesčius ir įmokas.
2.1. V. U., eidamas vadovaujančias pareigas viešajame juridiniame asmenyje, būdamas (duomenys neskelbtini) pirmininkas (nuo 2003 m. spalio 18 d. iki 2006 m. rugpjūčio 26 d.), turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui, įskaitant teisę atstovauti (duomenys neskelbtini) sudarant ir teikiant valstybės įgaliotoms institucijoms (duomenys neskelbtini) finansinės veiklos deklaracijas, priimti sprendimus juridinio asmens vardu ir kontroliuoti juridinio asmens veiklą, bei asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, nuo 2004 m. pavasario, bet ne anksčiau kaip nuo 2004 m. kovo mėn. faktiškai vykdžiusi (duomenys neskelbtini) centrinės būstinės vadovo pavaduotojos pareigas, 2005 m. sausio 3 d. (duomenys neskelbtini) pirmininko V. U. įgaliota pasirašyti (duomenys neskelbtini) sudaromas sutartis, mokėjimo dokumentus, ataskaitas valstybės institucijoms (VSDFV, VMI, Statistikos departamentui ir kt.), darbo sutartis, įsakymus dėl darbuotojų priėmimo bei atleidimo ir taip turėdama teisę atstovauti juridiniam asmeniui, veikdami bendrininkų grupe juridinio asmens (duomenys neskelbtini) naudai bei interesais, siekdami apgaule išvengti didelės vertės turtinės prievolės (duomenys neskelbtini) naudai mokėti valstybei privalomus mokesčius ir įmokas, žinodami, kad (duomenys neskelbtini) vedama dviguba buhalterija bei partijos veikloje yra buhalterinėje apskaitoje neapskaitytų pajamų ir išlaidų dėl bendrininkų grupės (V. U., asmens, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, V. G. bei asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas) apgaulingai tvarkomos buhalterinės apskaitos, pažeisdami Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo Nr. IX-2428 2 straipsnio 7 dalies reikalavimą metinėje politinės finansinės veiklos deklaracijoje deklaruoti visas per finansinius metus gautas pajamas, aukas ir jų aukotojus, skolintas bei kitas lėšas, turėtas išlaidas, grąžintas skolas, 2005 m. vasario 25 d. įrašė į nustatyta tvarka patvirtintą 2004 metų (duomenys neskelbtini) metinę finansinės veiklos deklaraciją žinomai neteisingus duomenis apie (duomenys neskelbtini) pajamas, turtą ir jų naudojimą, nes deklaravo 6 085 147,20 Lt (t. y. 1 762 380,44 Eur) pajamų ir 6 081 722,93 Lt (t. y. 1 761 388,71 Eur) išlaidų, vėliau (tiksliai nenustatytą dieną) įrašė į patikslintą 2004 metų (duomenys neskelbtini) finansinės veiklos deklaraciją žinomai neteisingus duomenis apie (duomenys neskelbtini) pajamas, turtą ir jų naudojimą, nes deklaravo 6 009 769,94 Lt (t. y. 1 740 549,68 Eur) pajamų ir 5 853 475,67 Lt (t. y. 1 695 283,73 Eur) išlaidų, 211 870 Lt (t. y. 61 361,79 Eur) partijos skolą (skolos likutį) politinės kampanijos laikotarpiu (iš viso), iš kurių 152 870 Lt (t. y. 44 274,21 Eur) buvo padengta ataskaitinių metų laikotarpiu, bei 59 000 Lt (t. y. 17 087,58 Eur) skolos likutį ataskaitinių metų pabaigoje, tačiau nedeklaravo į (duomenys neskelbtini) apskaitą neįtrauktų 13 086 328,43 Lt (t. y. 3 790 062,68 Eur) pajamų ir 13 068 385,24 Lt (t. y. 3 784 865,98 Eur) išlaidų, nedeklaravo 2004 m. gruodžio 31 d. bendrąja likutine verte įsigyto ilgalaikio ir trumpalaikio turto už 22 274,72 Lt (t. y. 6 451,20 Eur) bei turto, kurio įsigijimas buvo nepagrįstas juridinę galią turinčiais apskaitos dokumentais ir neįrašytas į oficialią buhalterinę apskaitą, o deklaruotų 2004 m. gruodžio 31 d. turimų skolų nepagrindė debitorių ir kreditorių registro duomenimis bei tarpusavio atsiskaitymo aktais su kitais ūkio subjektais, teikusiais (duomenys neskelbtini) prekes ir paslaugas, šias deklaracijas pasirašė. 2005 m. kovo 1 d. 2004 metų (duomenys neskelbtini) finansinės veiklos deklaracija (pirminė) su žinomai neteisingais duomenimis pateikta Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui, o 2005 m. gegužės 5 d. Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui pateikta patikslinta 2004 metų (duomenys neskelbtini) finansinės veiklos deklaracija.
2.2. V. U. ir asmeniui, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, organizavus, vykdant vieningą bendrininkų grupės sumanymą, siekiant apgaule (duomenys neskelbtini) naudai išvengti didelės vertės turtinės prievolės mokėti valstybei privalomus mokesčius, pažeidus 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas) Nr. IX-1007 24 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad mokestį išskaičiuojantis asmuo, mokestiniu laikotarpiu išmokėjęs išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas A klasės pajamoms, privalo deklaruoti išmokėtas išmokas, išskaičiuotą ir sumokėtą pajamų mokestį, buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie pajamas, turtą ir jų naudojimą į nustatyta tvarka patvirtintas deklaracijas šešias mėnesines (FR0572) ir metinę (FR0573) pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijas, kurios 2004 ir 2005 m., nuosprendyje tiksliai nurodytu laiku buvo pateiktos Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Vilniaus skyriui.
2.3. V. U. ir M. L., paskirta 2005 m. kovo 15 d. (duomenys neskelbtini) vyriausiąja buhaltere (iždininke), remiantis (duomenys neskelbtini) Statuto 16 straipsniu įgaliota tvarkyti partijos lėšas ir turtą bei atstovauti (duomenys neskelbtini) sudarant ir teikiant valstybės įgaliotoms institucijoms (duomenys neskelbtini) finansinės veiklos deklaracijas, vykdydami bendrininkų grupės vieningą sumanymą bei veikdami bendrai, siekdami apgaule išvengti didelės vertės turtinės prievolės (duomenys neskelbtini) naudai mokėti valstybei privalomus mokesčius ir įmokas, žinodami, kad (duomenys neskelbtini) vedama dviguba buhalterija ir partijos veikloje yra buhalterinėje apskaitoje neapskaitytų pajamų bei išlaidų dėl bendrininkų grupe (V. U., asmens, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, V. G., M. L. ir asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas) apgaulingai tvarkytos buhalterinės apskaitos, pažeisdami Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo Nr. IX-2428 2 straipsnio 7 dalies reikalavimą metinės politinės finansinės veiklos deklaracijoje deklaruoti visas per finansinius metus gautas pajamas, aukas ir jų aukotojus, skolintas bei kitas lėšas, turėtas išlaidas, grąžintas skolas, tiksliai ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nenustatytą dieną įrašė į nustatyta tvarka patvirtintą 2005 metų (duomenys neskelbtini) metinę finansinės veiklos deklaraciją žinomai neteisingus duomenis apie (duomenys neskelbtini) pajamas, turtą ir jų naudojimą, nes deklaravo 1 972 057,23 Lt (t. y. 571 147,25 Eur) pajamų ir 1 672 821,77 Lt (t. y. 484 482,67 Eur) išlaidų, tačiau nedeklaravo į (duomenys neskelbtini) apskaitą neįtrauktų 7 616 650,28 Lt (t. y. 2 205 934,40 Eur) pajamų ir 6 910 135,20 Lt (t. y. 2 001 313,48 Eur) išlaidų, nedeklaravo 2005 m. gruodžio 31 d. bendrąja likutine verte įsigyto ilgalaikio ir trumpalaikio turto už 62 124,88 Lt (t. y. 17 992,61 Eur) bei turto, kurio įsigijimas buvo nepagrįstas juridinę galią turinčiais apskaitos dokumentais ir neįrašytas į oficialią buhalterinę apskaitą, nedeklaravo 2005 m. gruodžio 31 d. turimų skolų, jų nepagrindė debitorių ir kreditorių registro duomenimis bei tarpusavio atsiskaitymo aktais su kitais ūkio subjektais, teikusiais (duomenys neskelbtini) prekes ir paslaugas, deklaraciją pasirašė ir 2006 m. kovo 1 d. Vilniuje pateikė 2005 metų (duomenys neskelbtini) finansinės veiklos deklaraciją su žinomai neteisingais duomenimis Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui;
2.4. M. L., vykdydama bendrininkų grupės vieningą sumanymą apgaule (duomenys neskelbtini) naudai išvengti didelės vertės turtinės prievolės mokėti valstybei privalomus mokesčius, 2006 m. rugpjūčio 17 d. Vilniuje įrašė į nustatyta tvarka patvirtintą patikslintą 2005 metų (duomenys neskelbtini) metinę finansinės veiklos deklaraciją žinomai neteisingus duomenis apie (duomenys neskelbtini) pajamas, turtą ir jų naudojimą, nes deklaravo 1 957 031,38 Lt (t. y. 566 795,46 Eur) pajamų ir 1 628 310,57 Lt (t. y. 471 591,34 Eur) išlaidų, tačiau nedeklaravo 7 616 650,28 Lt (t. y. 2 205 934,40 Eur) pajamų ir 6 910 135,20 Lt (t. y. 2 001 313,48 Eur) išlaidų, nedeklaravo 2005 m. gruodžio 31 d. bendrąja likutine verte įsigyto ilgalaikio ir trumpalaikio turto už 62 124,88 Lt (t. y. 17 992,61 Eur) bei turto, kurio įsigijimas buvo nepagrįstas juridinę galią turinčiais apskaitos dokumentais ir neįrašytas į oficialią buhalterinę apskaitą, nedeklaravo 2005 m. gruodžio 31 d. turimų skolų, jų nepagrindė debitorių ir kreditorių registro duomenimis bei tarpusavio atsiskaitymo aktais su kitais ūkio subjektais, teikusiais (duomenys neskelbtini) prekes ir paslaugas, deklaraciją pasirašė ir 2006 m. rugpjūčio 18 d. Vilniuje pateikė patikslintą 2005 metų (duomenys neskelbtini) finansinės veiklos deklaraciją su žinomai neteisingais duomenimis Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui;
2.5. V. U. ir asmeniui, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, organizavus, vykdant vieningą bendrininkų grupės sumanymą ir veikiant bendrininkų grupe su M. L., tiksliai ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu nenustatytą dieną ji (M. L.) įrašė į nustatyta tvarka patvirtintą 2006 metų (duomenys neskelbtini) metinę finansinės veiklos deklaraciją žinomai neteisingus duomenis apie (duomenys neskelbtini) pajamas, turtą ir jų naudojimą, nes deklaravo 1 911 661 Lt (t. y. 553 655,29 Eur) pajamų ir 2 058 228 Lt (t. y. 596 104,03 Eur) išlaidų, tačiau nedeklaravo 4 413 868,17 Lt (t. y. 1 278 344,58 Eur) pajamų ir 3 745 797,44 Lt (t. y. 1 084 857,92 Eur) išlaidų, nedeklaravo 2006 m. gruodžio 31 d. bendrąja likutine verte įsigyto ilgalaikio ir trumpalaikio turto už 46 635,27 Lt (t. y. 13 506,51 Eur) bei turto, kurio įsigijimas buvo nepagrįstas juridinę galią turinčiais apskaitos dokumentais ir neįrašytas į oficialią buhalterinę apskaitą, nedeklaravo 2006 m. gruodžio 31 d. debitorių ir kreditorių registre fiksuotos 479 804,93 Lt (t. y. 138 961,11 Eur) skolos įvairiems ūkio subjektams ir jos nepagrindė tarpusavio atsiskaitymo aktais su kitais ūkio subjektais, teikusiais (duomenys neskelbtini) prekes ir paslaugas, deklaraciją pasirašė ir 2007 m. vasario 28 d. Vilniuje pateikė 2006 metų (duomenys neskelbtini) finansinės veiklos deklaraciją su žinomai neteisingais duomenimis Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui.
2.6. V. U. organizavus, vykdant bendrininkų grupės vieningą sumanymą, asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, ir M. L., veikdamos bendrai (duomenys neskelbtini) naudai ir interesais, siekdamos apgaule išvengti didelės vertės turtinės prievolės (duomenys neskelbtini) naudai mokėti privalomus mokesčius ir įmokas, pažeisdamos 2002 m. liepos 2 d. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 24 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad mokestį išskaičiuojantis asmuo, mokestiniu laikotarpiu išmokėjęs išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas A klasės pajamoms, privalo deklaruoti išmokėtas išmokas, išskaičiuotą ir sumokėtą pajamų mokestį, įrašė į dešimt mėnesinių pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijų (FR0572), kurios detaliai nurodytos nuosprendyje, žinomai neteisingus duomenis apie (duomenys neskelbtini) darbuotojų bei kitų asmenų pajamas, pasirašė ir 2005-2006 m., nuosprendyje tiksliai nurodytomis datomis, teikė jas valstybės įgaliotai institucijai – Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui.
2.7. V. U. ir asmeniui, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, organizavus, vykdant bendrininkų grupės vieningą sumanymą, veikiant bendrininkų grupe su M. L. ir V. G., kuris, būdamas (duomenys neskelbtini) atsakingasis sekretorius, remiantis (duomenys neskelbtini) statuto 15 straipsniu buvo atsakingas už (duomenys neskelbtini) veiklos organizavimą ir turėjo teisę atstovauti (duomenys neskelbtini), siekdami apgaule išvengti didelės vertės turtinės prievolės (duomenys neskelbtini) naudai mokėti privalomus mokesčius ir įmokas, žinodami, kad (duomenys neskelbtini) vedama dviguba buhalterija ir partijos veikloje yra buhalterinėje apskaitoje neapskaitytų pajamų bei išlaidų dėl bendrininkų grupės (V. U., asmens, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, V. G., M. L. ir asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas) apgaulingai tvarkomos buhalterinės apskaitos, pažeisdami 2002 m. liepos 2 d. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 24 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad mokestį išskaičiuojantis asmuo, mokestiniu laikotarpiu išmokėjęs išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas A klasės pajamoms, privalo deklaruoti išmokėtas išmokas, išskaičiuotą ir sumokėtą pajamų mokestį, jie (M. L. ir V. G.) įrašė į 2005 metų metinę pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaraciją (FR0573) ir į 2006 m. sausio–gegužės mėn. mėnesines pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijas (FR0572) pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie (duomenys neskelbtini) darbuotojų ir kitų asmenų pajamas, pasirašė ir nuosprendyje nurodytu laiku teikė jas valstybės įgaliotai institucijai – Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui.
2.8. Vykdant bendrininkų grupės vieningą sumanymą apgaule išvengti didelės vertės mokestinės prievolės (duomenys neskelbtini) naudai mokėti valstybei privalomus mokesčius ir įmokas, M. L., V. U. ir asmeniui, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, organizavus, 2007 m. rugpjūčio 3 d. įrašė į 2006 metų metinę pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaraciją (FR0573) žinomai neteisingus duomenis apie (duomenys neskelbtini) darbuotojų ir kitų asmenų pajamas, kurią 2007 m. rugpjūčio 3 d. pateikė Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui.
2.9. Vykdant bendrininkų grupės vieningą sumanymą, V. U. organizavus, asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, ir M. L., veikdamos bendrai 2005–2006 metais, bei M. L., veikdama bendrai 2006 metais su V. G., siekdami apgaule išvengti didelės vertės turtinės prievolės (duomenys neskelbtini) naudai mokėti valstybei privalomus mokesčius ir įmokas, žinodami, kad (duomenys neskelbtini) vedama dviguba buhalterija ir partijos veikloje yra buhalterinėje apskaitoje neapskaitytų pajamų bei išlaidų dėl bendrininkų grupės (V. U., asmens, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, V. G., M. L. ir asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas) apgaulingai tvarkomos buhalterinės apskaitos, pažeisdami 2004 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – Valstybinio socialinio draudimo įstatymas) Nr. IX-2535 7 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio reikalavimus teikti finansines apyskaitas, ataskaitas apie apdraustiesiems asmenims apskaičiuotas sumas bei socialinio draudimo įmokas, kitus dokumentus, reikalingus socialinio draudimo įmokoms ir socialinio draudimo stažui apskaičiuoti, deklaruojant pajamas, nuo kurių turi būti skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, įrašė į Valstybinio socialinio draudimo bei Sveikatos draudimo fondų lėšų finansines ataskaitas žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, nuo kurių (duomenys neskelbtini) privalėjo skaičiuoti ir mokėti socialinio draudimo įmokas, jas pasirašė ir teikė valstybės įgaliotai institucijai – VSDFV Vilniaus miesto skyriui, t. y. asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, ir M. L. 2005–2006 m. teikė keturias 2005 m. pirmojo, antrojo, trečiojo ir ketvirtojo ketvirčio Valstybinio socialinio draudimo ir Sveikatos draudimo fondų lėšų finansines ataskaitas (forma Nr. 4), kurios tiksliai aprašytos nuosprendyje; M. L. ir V. G. 2006 m. teikė dvi 2006 m. pirmojo ir antrojo ketvirčio Valstybinio socialinio draudimo ir Sveikatos draudimo fondų lėšų finansines ataskaitas (forma Nr. 4) su įrašytais žinomai neteisingais duomenimis, kurių surašymo ir pateikimo laikas nurodytas nuosprendyje.
2.10. Tokiais bendrininkų grupės veiksmais, veikiant apgaule juridinio asmens (duomenys neskelbtini) naudai, (duomenys neskelbtini) 2004–2006 metais išvengė didelės turtinės prievolės mokėti į valstybės biudžetą privalomus mokesčius ir įmokas, kurių bendra suma sudaro 3 864 390 Lt (t. y. 1 119 204 Eur), iš jų: 2 992 452 Lt (t. y. 866 674 Eur) gyventojų pajamų mokesčio: 2004 metais – 241 312 Lt (t. y. 69 888 Eur), 2005 metais – 784 875 Lt (t. y. 227 315 Eur), 2006 m. sausio–gegužės mėn. – 1 966 265 Lt (t. y. 569 469 Eur); 11 559 Lt (t. y. 3347 Eur) pajamų mokesčio nuo autorinių atlyginimų 2005 metais; 855 347 Lt (t. y. 247 725 Eur) socialinio draudimo įmokų: 2005 metais – 275 291 Lt (t. y. 79 729 Eur), 2006 m. sausio–gegužės mėn. – 580 056 Lt (t. y. 167 995 Eur); 5 032 Lt (t. y. 1457 Eur) įmokų į Garantinį fondą: 2005 metais – 1 619 Lt (t. y. 468 Eur), 2006 m. sausio–gegužės mėn. – 3 413 Lt (t. y. 988 Eur).
3. V. U. buvo kaltinamas tuo, kad, eidamas vadovaujančias pareigas viešajame juridiniame asmenyje, būdamas (duomenys neskelbtini) pirmininkas, turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui, įskaitant teisę atstovauti (duomenys neskelbtini) sudarant ir teikiant valstybės įgaliotoms institucijoms (duomenys neskelbtini) finansinės veiklos deklaracijas, taip pat turėdamas teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu ir kontroliuoti juridinio asmens veiklą, veikdamas juridinio asmens (duomenys neskelbtini) naudai ir interesais, juridinio asmens (duomenys neskelbtini) vardu oficialiose ataskaitose – 2005–2006 m. laikotarpiu kartu su asmeniu, kuriam baudžiamoji byla išskirta, ir 2006 m. kartu su M. L. Vilniuje (duomenys neskelbtini) metinėse finansinės veiklos deklaracijose – pateikė apgaulingus duomenis apie juridinio asmens (duomenys neskelbtini) pajamas bei turtą ir šiuo pareiškimu suklaidino valstybės institucijas: VMI ir VRK, kuri, nežinodama apie apgaulingų duomenų įrašymą į pateiktas (duomenys neskelbtini) metines finansinės veiklos deklaracijas, neteisėtai skyrė (duomenys neskelbtini) dotacijas ir kompensaciją, dėl to valstybė patyrė didelės turtinės žalos, ir taip apgaule įgijo didelės vertės turtines teises (duomenys neskelbtini) naudai toliau nurodytomis aplinkybėmis.
3.1. V. U., veikdamas juridinio asmens (duomenys neskelbtini) naudai ir interesais, žinodamas, kad (duomenys neskelbtini) vedama dviguba buhalterija ir partijos veikloje yra buhalterinėje apskaitoje neapskaitytų pajamų bei išlaidų dėl jo ir asmens, kuriam baudžiamoji byla išskirta, suburtos bei vadovaujamos organizuotos grupės bendrininkų asmens, kuriam baudžiamoji byla išskirta, V. G., asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas, vykdytos nusikalstamos veikos – apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo, pažeisdamas Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo Nr. IX-2428 2 straipsnio 7 dalies reikalavimą metinės politinės finansinės veiklos deklaracijoje deklaruoti visas per finansinius metus gautas pajamas, aukas ir jų aukotojus, skolintas bei kitas lėšas, turėtas išlaidas, grąžintas skolas, veikdamas kartu su (duomenys neskelbtini) centrinės būstinės vadovo pavaduotoja (asmeniu, kuriam baudžiamoji byla išskirta), 2005 m. vasario 25 d. juridinio asmens (duomenys neskelbtini) vardu įrašė į oficialią 2004 metų (duomenys neskelbtini) metinę finansinės veiklos deklaraciją apgaulingus duomenis apie (duomenys neskelbtini) pajamas, turtą ir jų naudojimą, nes deklaravo 6 085 147,20 Lt (t. y. 1 762 380,44 Eur) pajamų ir 6 081 722,93 Lt (t. y. 1 761 388,71 Eur) išlaidų, ją pasirašė, vėliau įrašė į patikslintą 2004 metų (duomenys neskelbtini) finansinės veiklos deklaraciją apgaulingus duomenis apie (duomenys neskelbtini) pajamas, turtą ir jų naudojimą, nes deklaravo 6 009 769,94 Lt (t. y. 1 740 549,68 Eur) pajamų ir 5 853 475,67 Lt (t. y. 1 695 283,73 Eur) išlaidų, 211 870 Lt (t. y. 61 361,79 Eur) partijos skolą (skolos likutį) politinės kampanijos laikotarpiu (iš viso), iš kurių 152 870 Lt (t. y. 44 274,21 Eur) buvo padengta ataskaitinių metų laikotarpiu, bei 59 000 Lt (t. y. 17 087,58 Eur) skolos likutį ataskaitinių metų pabaigoje, tačiau nedeklaravo į (duomenys neskelbtini) apskaitą neįtrauktų 13 086 328,43 Lt (t. y. 3 790 062,68 Eur) pajamų ir 13 068 385,24 Lt (t. y. 3 784 865,98 Eur) išlaidų, nedeklaravo 2004 m. gruodžio 31 d. bendrąja likutine verte įsigyto ilgalaikio ir trumpalaikio turto už 22 274,72 Lt (t. y. 6 451,20 Eur) bei turto, kurio įsigijimas buvo nepagrįstas juridinę galią turinčiais apskaitos dokumentais ir neįrašytas į oficialią buhalterinę apskaitą, o deklaruotų 2004 m. gruodžio 31 d. turimų skolų nepagrindė debitorių ir kreditorių registro duomenimis bei tarpusavio atsiskaitymo aktais su kitais ūkio subjektais, teikusiais (duomenys neskelbtini) prekes ir paslaugas, deklaraciją pasirašė ir 2005 m. kovo 1 d. Vilniuje pateikė 2004 metų (duomenys neskelbtini) finansinės veiklos deklaraciją su apgaulingais duomenimis valstybės įgaliotoms institucijoms: VRK ir Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui, o 2005 m. gegužės 5 d. patikslintą deklaraciją – Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui. Šiuo pareiškimu V. U. suklaidino nurodytas valstybės institucijas bei apgaule įgijo didelės vertės turtines teises (duomenys neskelbtini) naudai gauti valstybės dotacijas ir kompensacijas, nes VRK, nežinodama apie (duomenys neskelbtini) vykdomą nusikalstamą veiklą – apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą bei apgaulingų duomenų įrašymą į metinę finansinės veiklos deklaraciją, neteisėtai 2005 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. 20 skyrė (duomenys neskelbtini) 337 155,22 Lt (t. y. 97 646,90 Eur) dotaciją, 2005 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 44 – 457 073 Lt (t. y. 132 377,49 Eur) kompensaciją, 2005 m. spalio 5 d. sprendimu – 330 841,56 Lt (t. y. 95 818,34 Eur) dotaciją.
3.2. V. U., veikdamas juridinio asmens (duomenys neskelbtini) naudai ir interesais, žinodamas, kad (duomenys neskelbtini) vedama dviguba buhalterija ir partijos veikloje yra buhalterinėje apskaitoje neapskaitytų pajamų bei išlaidų dėl jo ir asmens, kuriam baudžiamoji byla išskirta, suburtos bei vadovaujamos organizuotos grupės bendrininkų asmens, kuriam baudžiamoji byla išskirta, V. G., asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas, M. L. vykdytos nusikalstamos veikos – apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, pažeisdamas Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo Nr. IX-2428 2 straipsnio 7 dalies reikalavimą metinėje politinės finansinės veiklos deklaracijoje deklaruoti visas per finansinius metus gautas pajamas, aukas ir jų aukotojus, skolintas bei kitas lėšas, turėtas išlaidas, grąžintas skolas, veikdamas kartu su (duomenys neskelbtini) vyriausiąja buhaltere (iždininke) M. L., juridinio asmens (duomenys neskelbtini) vardu įrašė į oficialią 2005 metų (duomenys neskelbtini) metinę finansinės veiklos deklaraciją apgaulingus duomenis apie (duomenys neskelbtini) pajamas ir turtą, nes deklaravo 1 972 057,23 Lt (t. y. 571 147,25 Eur) pajamų ir 1 672 821,77 Lt (t. y. 484 482,67 Eur) išlaidų, tačiau nedeklaravo į (duomenys neskelbtini) apskaitą neįtrauktų 7 616 650,28 Lt (t. y. 2 205 934,40 Eur) pajamų ir 6 910 135,20 Lt (t. y. 2 001 313,48 Eur) išlaidų, nedeklaravo 2005 m. gruodžio 31 d. bendrąja likutine verte įsigyto ilgalaikio ir trumpalaikio turto už 62 124,88 Lt (t. y. 17 992,61 Eur) bei turto, kurio įsigijimas buvo nepagrįstas juridinę galią turinčiais apskaitos dokumentais ir neįrašytas į oficialią buhalterinę apskaitą, nedeklaravo 2005 m. gruodžio 31 d. turimų skolų, jų nepagrindė debitorių ir kreditorių registro duomenimis bei tarpusavio atsiskaitymo aktais su kitais ūkio subjektais, teikusiais (duomenys neskelbtini) prekes ir paslaugas, deklaraciją pasirašė ir 2006 m. kovo 1 d. Vilniuje pateikė 2005 metų (duomenys neskelbtini) finansinės veiklos deklaraciją su apgaulingais duomenimis valstybės įgaliotoms institucijoms: VRK bei Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui. Šiuo pareiškimu V. U. suklaidino nurodytas valstybės institucijas ir apgaule įgijo didelės vertės turtines teises (duomenys neskelbtini) naudai gauti valstybės dotacijas bei kompensacijas, nes VRK, nežinodama apie (duomenys neskelbtini) vykdomą nusikalstamą veiklą – apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą ir apgaulingų duomenų įrašymą į metinę finansinės veiklos deklaraciją, neteisėtai 2006 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. 11 skyrė 1 114 558,04 Lt (t. y. 322 798,32 Eur) dotaciją.
3.3. Dėl organizuotos grupės veiksmų apgaulingai tvarkant (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą ir apgaulingų duomenų įrašymo į oficialias 2004–2005 metų (duomenys neskelbtini) metines finansinės veiklos deklaracijas bei jų pateikimo VRK ir VMI 2005–2006 metais (duomenys neskelbtini) apgaule įgijus didelės vertės turtines teises bei neteisėtai paskyrus dotacijas ir kompensaciją, valstybei buvo padaryta didelės turtinės 2 239 627,74 Lt (t. y. 648 641 Eur) žalos.
3.4. Šiais veiksmais V. U. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.
3.5. Be to, V. U. buvo kaltinamas tuo, kad eidamas vadovaujančias pareigas viešajame juridiniame asmenyje, būdamas (duomenys neskelbtini) pirmininkas, turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui, įskaitant teisę atstovauti (duomenys neskelbtini) sudarant ir teikiant valstybės įgaliotoms institucijoms (duomenys neskelbtini) finansines deklaracijas bei ataskaitas, taip pat turėdamas teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu ir kontroliuoti juridinio asmens veiklą, veikdamas juridinio asmens (duomenys neskelbtini) naudai ir interesais, juridinio asmens (duomenys neskelbtini) vardu oficialiose ataskaitose organizavo apgaulingų duomenų apie juridinio asmens (duomenys neskelbtini) veiklą ir turtą pateikimą (duomenys neskelbtini) 2007 metų metinėje finansinės veiklos deklaracijoje ir šiuo pareiškimu suklaidino valstybės institucijas: VMI bei VRK, kuri, nežinodama apie apgaulingų duomenų įrašymą į pateiktas (duomenys neskelbtini) metines finansinės veiklos deklaracijas, neteisėtai skyrė (duomenys neskelbtini) dotacijas ir kompensaciją, dėl to valstybė patyrė didelės turtinės žalos, o (duomenys neskelbtini) apgaule įgijo didelės vertės turtines teises toliau nurodytomis aplinkybėmis.
3.6. V. U., veikdamas juridinio asmens (duomenys neskelbtini) naudai ir interesais, kartu su asmeniu, kuriam baudžiamoji byla išskirta, subūrė bei vadovavo organizuotai asmens, kuriam baudžiamoji byla išskirta, V. G. ir asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas, bendrininkų grupei bei jų vykdytai nusikalstamai veikai – apgaulingam buhalterinės apskaitos tvarkymui, taip pat, pažeisdamas Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo Nr. IX-2428 2 straipsnio 7 dalies reikalavimą metinės politinės finansinės veiklos deklaracijoje deklaruoti visas per finansinius metus gautas pajamas, aukas ir jų aukotojus, skolintas bei kitas lėšas, turėtas išlaidas, grąžintas skolas, šiais savo veiksmais 2004–2005 metų laikotarpiu organizavo žinomai neteisingų duomenų apie (duomenys neskelbtini) pajamas ir išlaidas, turtą įrašymą į nustatyta tvarka patvirtintą 2006 metų (duomenys neskelbtini) metinę finansinės veiklos deklaraciją bei jos teikimą valstybės įgaliotoms institucijoms: VRK ir Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui, o būtent: 2007 m. vasario 27 d. Vilniuje į nustatyta tvarka patvirtintą 2006 metų (duomenys neskelbtini) metinę finansinės veiklos deklaraciją buvo įrašyti apgaulingi duomenys apie (duomenys neskelbtini) pajamas, turtą ir jų naudojimą, nes buvo deklaruota 1 911 661 Lt (t. y. 553 655,29 Eur) pajamų ir 2 058 228 Lt (t. y. 596 104,03 Eur) išlaidų, tačiau nedeklaruota 4 413 868,17 Lt (t. y. 1 278 344,58 Eur) pajamų ir 3 745 797,44 Lt (t. y. 1 084 857,92 Eur) išlaidų, nedeklaruotas 2006 m. gruodžio 31 d. bendrąja likutine verte įsigytas ilgalaikis ir trumpalaikis turtas už 46 635,27 Lt (t. y. 13 506,51 Eur) bei turtas, kurio įsigijimas buvo nepagrįstas juridinę galią turinčiais apskaitos dokumentais ir neįrašytas į oficialią buhalterinę apskaitą, nedeklaruotos 2006 m. gruodžio 31 d. debitorių ir kreditorių registre fiksuotos 479 804,93 Lt (t. y. 138 961,11 Eur) skolos įvairiems ūkio subjektams, jos nepagrįstos tarpusavio atsiskaitymo aktais su kitais ūkio subjektais, teikusiais (duomenys neskelbtini) prekes ir paslaugas, ir 2007 m. vasario 28 d. Vilniuje ši 2006 metų (duomenys neskelbtini) finansinės veiklos deklaracija su žinomai neteisingais duomenimis buvo pateikta valstybės įgaliotoms institucijoms: VRK ir Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui; šiuo pareiškimu buvo suklaidintos nurodytos valstybės institucijos bei apgaule įgytos didelės vertės turtinės teisės (duomenys neskelbtini) naudai gauti valstybės dotacijas, nes VRK, nežinodama apie (duomenys neskelbtini) vykdomą nusikalstamą veiklą – apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą bei apgaulingų duomenų įrašymą į metinę finansinės veiklos deklaraciją, neteisėtai 2007 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 250 skyrė 1 907 230,37 Lt (t. y. 552 372, 10 Eur) dotaciją, 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. 309 – 1 903 616,86 Lt (t. y. 551 325,55 Eur) dotaciją.
3.7. Dėl organizuotos grupės veiksmų apgaulingai tvarkant (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą ir apgaulingų duomenų įrašymo į oficialias 2006 metų (duomenys neskelbtini) metines finansinės veiklos deklaracijas bei jų pateikimo VRK ir VMI 2007 metais (duomenys neskelbtini) apgaule įgijus didelės vertės turtines teises bei neteisėtai paskyrus dotacijas, valstybei buvo padaryta didelės turtinės 3 810 847,23 Lt (t. y. 1 103 697,65 Eur) žalos.
3.8. Šiais veiksmais V. U. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje.
4. M. L. buvo kaltinama tuo, kad veikdama organizuotoje grupe, eidama vadovaujančias pareigas (duomenys neskelbtini), būdama (duomenys neskelbtini) vyriausiąja buhaltere (iždininke), pagal (duomenys neskelbtini) statuto 16 punktą turėdama teisę tvarkyti partijos lėšas ir turtą bei turėdama teisę atstovauti (duomenys neskelbtini) sudarant ir teikiant valstybės įgaliotoms institucijoms (duomenys neskelbtini) finansinės veiklos deklaracijas, veikdama (duomenys neskelbtini) naudai ir interesais, 2006-2007 metų laikotarpiu Vilniuje (duomenys neskelbtini) metinėse finansinės veiklos deklaracijose pateikė apgaulingus duomenis apie juridinio asmens (duomenys neskelbtini) veiklą ir turtą ir šiuo pareiškimu suklaidino valstybės institucijas: Valstybinę mokesčių inspekciją ir Lietuvos Respublikos vyriausiąją rinkimų komisiją, kuri, nežinodama apie apgaulingų duomenų įrašymą į pateiktas (duomenys neskelbtini) metines finansinės veiklos deklaracijas, neteisėtai skyrė (duomenys neskelbtini) dotacijas ir kompensaciją, dėl to valstybė patyrė didėlės turtinės žalos, o (duomenys neskelbtini) apgaule įgijo didelės vertės turtines teises žemiau nurodytomis aplinkybėmis.
4.1. M. L., veikdama juridinio asmens – (duomenys neskelbtini) naudai ir interesais, žinodama, kad (duomenys neskelbtini) vedama dviguba buhalterija ir partijos veikloje yra buhalterinėje apskaitoje neapskaitytų pajamų ir išlaidų dėl (duomenys neskelbtini) pirmininko V.U. ir asmens, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta, suburtos ir jų vadovaujamos organizuotos grupės bendrininkų asmens, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta, V. G., asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas bei jos pačios (M. L.) vykdytos nusikalstamos veikos – apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo, pažeisdama Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 2 straipsnio 7 dalies reikalavimą metinės politinės finansinės veiklos deklaracijoje deklaruoti visas per finansinius metus gautas pajamas, aukas ir jų aukotojus, skolintas ir kitas lėšas, turėtas išlaidas, grąžintas skolas, veikdama kartu su (duomenys neskelbtini) pirmininku V. U. juridinio asmens – (duomenys neskelbtini) vardu įrašė ir pasirašė į oficialią 2005 metų (duomenys neskelbtini) metinę finansinės veiklos deklaraciją apgaulingus duomenis apie (duomenys neskelbtini) veiklą ir turtą, nes deklaravo 1 972 057,23 Lt (t. y. 571 147,25 Eur) pajamų ir 1 672 821,77 Lt (t. y. 484 482,67 Eur) išlaidų, tačiau nedeklaravo į (duomenys neskelbtini) apskaitą neįtrauktų 7 616 650,28 Lt (t. y. 2 205 934,40 Eur) pajamų ir 6 910 135,20 Lt (t. y. 2 001 313,48 Eur) išlaidų, nedeklaravo 2005 m. gruodžio 31 d. bendrąja likutine verte įsigyto ilgalaikio ir trumpalaikio turto už 62 124,88 Lt (t. y. 17 992,61 Eur), bei turto, kurio įsigijimas buvo nepagrįstas juridinę galią turinčiais apskaitos dokumentais ir neįrašytas į oficialią buhalterinę apskaitą, nedeklaravo 2005 m. gruodžio 31 d. turimų skolų, jų nepagrindė debitorių-kreditorių registro duomenimis bei tarpusavio atsiskaitymo aktais su kitais ūkio subjektais, teikusiais (duomenys neskelbtini) prekes ir paslaugas, ir 2006 m. kovo 1 d. Vilniuje pateikė 2005 metų (duomenys neskelbtini) finansinės veiklos deklaraciją su apgaulingais duomenimis valstybės įgaliotoms institucijoms: Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Vilniaus skyriui. Šiuo pareiškimu M. L. kartu su V. U. suklaidino nurodytas valstybės institucijas ir apgaule įgijo didelės vertės turtines teises (duomenys neskelbtini) naudai gauti valstybės dotacijas ir kompensacijas, nes Vyriausioji rinkimų komisija, nežinodama apie (duomenys neskelbtini) vykdomą nusikalstamą veiklą – apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą bei apgaulingų duomenų įrašymą į metinę finansinės veiklos deklaraciją – neteisėtai 2006 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. 11 skyrė 1 114 558,04 Lt (t. y. 322 798,32 Eur) dotaciją.
4.2. Taip pat M. L., veikdama pirmiau išdėstytu būdu ir pažeisdama minėtas įstatymo nuostatas, 2007 m. vasario 27 d. Vilniuje juridinio asmens – (duomenys neskelbtini) vardu įrašė ir pasirašė į oficialią 2006 metų (duomenys neskelbtini) metinėje finansinės veiklos deklaraciją apgaulingus duomenis apie (duomenys neskelbtini) pajamas, turtą ir jų naudojimą, nes deklaravo 1 911 661 Lt (t. y. 553 655,29 Eur) pajamas ir 2 058 228 Lt (t. y. 596 104,03 Eur) išlaidas, tačiau nedeklaravo į (duomenys neskelbtini) apskaitą neįtrauktų 4 413 868,17 Lt (t. y. 1 278 344,58 Eur) pajamų ir 3 745 797,44 Lt (t. y. 1 084 857,92 Eur) išlaidų, nedeklaravo 2006 m. gruodžio 31 d. bendrąja likutine verte įsigyto ilgalaikio ir trumpalaikio turto už 46 635,27 Lt (t. y. 13 506,51 Eur) bei turto, kurio įsigijimas buvo nepagrįstas juridinę galią turinčiais apskaitos dokumentais ir neįrašytas į oficialią buhalterinę apskaitą, nedeklaravo 2006 m. gruodžio 31 d. debitorių-kreditorių registre fiksuotos 479 804,93 Lt (t. y. 138 961,11 Eur) skolos įvairiems ūkio subjektams bei jos nepagrindė tarpusavio atsiskaitymo aktais su kitais ūkio subjektais, teikusiais (duomenys neskelbtini) prekes ir paslaugas, ir 2007 m. vasario 28 d. Vilniuje pateikė 2006 metų (duomenys neskelbtini) finansinės veiklos deklaraciją su apgaulingais duomenimis valstybės įgaliotoms institucijoms: Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai ir Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos Vilniaus skyriui.
4.3. Šiuo pareiškimu M. L. suklaidino nurodytas valstybės institucijas ir apgaule įgijo didelės vertės turtines teises (duomenys neskelbtini) naudai gauti valstybės dotacijas ir kompensacijas, nes Vyriausioji rinkimų komisija, nežinodama apie (duomenys neskelbtini) vykdomą nusikalstamą veiklą – apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą bei apgaulingų duomenų įrašymą į metinę finansinės veiklos deklaraciją, neteisėtai 2007 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 250 skyrė 1 907 230,37 Lt (t. y. 552 372,10 Eur) dotaciją, 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. 309 – 1 903 616,86 Lt (t. y. 551 325,55 Eur) dotaciją. Dėl organizuotos grupės veiksmų apgaulingai tvarkant (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą ir apgaulingų duomenų įrašymo į 2005-2006 metų (duomenys neskelbtini) metines finansinės veiklos deklaracijas ir jų pateikimo Vyriausiajai rinkimų komisijai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai 2006-2007 metais (duomenys neskelbtini) apgaule įgijus didelės vertės turtines teises ir neteisėtai paskyrus dotacijas valstybei buvo padaryta didelė turtinė žala. Šiais veiksmais M. L. buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.
5. Juridinis asmuo (duomenys neskelbtini) buvo kaltinamas tuo, kad būdamas viešasis juridinis asmuo, veikdamas per savo atstovus (duomenys neskelbtini) pirmininką V. U., (duomenys neskelbtini) centrinės būstinės vadovo pavaduotoją, (duomenys neskelbtini) pirmininko įgaliotą asmenį, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, (duomenys neskelbtini) centrinės būstinės vadovo padėjėją, (duomenys neskelbtini) pirmininko įgaliotą asmenį, (duomenys neskelbtini) atsakingą sekretorių V. G., pastariesiems nuo 2004 m. liepos 13 d. iki 2006 m. gegužės 17 d. veikiant organizuota grupe kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nuo 2005 m. pavasario – kartu su (duomenys neskelbtini) vyriausiąja buhaltere (iždininke) M. L., 2004–2006 metų laikotarpiu Vilniuje apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti (duomenys neskelbtini) 2004, 2005, 2006 metų turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Konkrečios kaltinto juridinio asmens veikos aplinkybės yra detaliai išdėstytos kaltinime, aprašytos teismų nuosprendžiuose, taip pat pirmiau šioje nutartyje, nurodant fizinių asmenų, per kuriuos pagal pateiktus kaltinimus veikė juridinis asmuo, veikas.
5.1. Dėl pirmiau nurodytų organizuotos grupės nusikalstamų veiksmų apgaulingai tvarkant (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, (duomenys neskelbtini) sistemingai buvo vedama dviguba buhalterija, tvarkoma atskira neoficialių piniginių lėšų apskaita, t. y. (duomenys neskelbtini) ne visas ūkinės finansinės veiklos operacijas, susijusias su turto, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 2004–2006 metais įrašė į oficialią buhalterinę apskaitą. (duomenys neskelbtini) oficialioje buhalterinėje apskaitoje buvo parodytos ne visos 2004, 2005 ir 2006 metų ataskaitinių laikotarpių ūkinės finansinės operacijos: 2004 m. – 13 086 328,43 Lt (t. y. 3 790 062,68 Eur), 2005 m. – 7 616 650,28 Lt (t. y. 2 205 934,40 Eur), 2006 m. – 4 413 868,17 Lt (t. y. 1 278 344,58 Eur) pajamų; 2004 m. – 13 068 385,24 Lt (t. y. 3 784 865,98 Eur), 2005 m. – 6 910 135,20 Lt (t. y. 2 001 313,48 Eur), 2006 m. – 3 745 797,44 Lt (t. y. 1 084 857,92 Eur) išlaidų (duomenys neskelbtini) neapskaitė oficialioje buhalterinėje apskaitoje, t. y. gavo ir naudojo pinigines lėšas be apskaitos, netvarkė ilgalaikio turto apskaitos, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti (duomenys neskelbtini) 2004, 2005, 2006 metų turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
5.2. Dėl vykdyto apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, (duomenys neskelbtini) 2004, 2005 ir 2006 metų finansinės veiklos deklaracijose, pateiktose Vilniaus apskrities VMI ir VRK, mėnesinėse bei metinėse pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijose (FR0572 ir FR0573), pateiktose Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui, ketvirtinėse Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinėse ataskaitose (forma Nr. 4), pateiktose VSDFV Vilniaus miesto skyriui, buvo įrašyti žinomai neteisingi (apgaulingi) duomenys apie (duomenys neskelbtini) veiklą, turtą, pajamas ir jų naudojimą, be to, į valstybės biudžetą nebuvo sumokėta 3 864 390 Lt (t. y. 1 119 204 Eur) privalomų mokesčių ir įmokų.
5.3. Šiais savo veiksmais (duomenys neskelbtini) buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, ji kaip juridinis asmuo buvo trauktina baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 222 straipsnio 2 dalį.
5.4. Be to, juridinis asmuo (duomenys neskelbtini) buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas viešasis juridinis asmuo, veikdamas per savo atstovus, vadovaujančius asmenis: (duomenys neskelbtini) pirmininką V. U., (duomenys neskelbtini) centrinės būstinės vadovo pavaduotoją, (duomenys neskelbtini) pirmininko įgaliotą asmenį, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, (duomenys neskelbtini) centrinės būstinės vadovo padėjėją, (duomenys neskelbtini) pirmininko įgaliotą asmenį, (duomenys neskelbtini) atsakingą sekretorių V. G., (duomenys neskelbtini) vyriausiąją buhalterę (iždininkę) M. L., veikiančius organizuota grupe, siekdamas išvengti mokesčių, 2004–2006 metų laikotarpiu Vilniuje įrašė žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, turtą ir jų naudojimą į nustatyta tvarka patvirtintas ataskaitas bei deklaracijas: metines (duomenys neskelbtini) finansinės veiklos deklaracijas, mėnesines ir metines pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijas (FR0572 ir FR0573), ketvirtines valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansines ataskaitas (forma Nr. 4) ir jas teikė valstybės įgaliotoms institucijoms: VRK, Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui, VSDFV Vilniaus miesto skyriui, taip apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės savo naudai mokėti valstybei privalomus mokesčius ir įmokas, aplinkybėmis, nurodytomis aprašant kaltinamųjų – fizinių asmenų – veikas, susijusias su dėl didelės vertės mokestinės prievolės išvengimu.
5.5. Dėl organizuotos grupės veiksmų apgaulingai tvarkant (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą ir žinomai neteisingų duomenų įrašymo į nurodytas 2004–2006 metų (duomenys neskelbtini) metines finansinės veiklos deklaracijas, į nurodytas 2004–2006 metų mėnesines ir metines pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijas (FR0572 ir FR0573), valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansines ataskaitas (forma Nr. 4) 2004–2006 metais (duomenys neskelbtini) neapskaičiavo ir apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės sumokėti į valstybės biudžetą 3 864 390 Lt (t. y. 1 119 204 Eur) privalomų mokesčių bei įmokų, iš jų: 2 992 452 Lt (t. y. 866 674 Eur) gyventojų pajamų mokesčio, 11 559 Lt (t. y. 3347 Eur) pajamų mokesčio nuo autorinių atlyginimų, 855 347 Lt (t. y. 247 725 Eur) socialinio draudimo įmokų, 5032 Lt (t. y. 1457 Eur) įmokų į Garantinį fondą.
5.6. Šiais savo veiksmais (duomenys neskelbtini) buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, ji kaip juridinis asmuo buvo trauktina baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 182 straipsnio 5 dalį.
5.7. Be to, juridinis asmuo (duomenys neskelbtini) buvo kaltinamas tuo, kad būdamas viešasis juridinis asmuo, veikdamas per savo atstovus, vadovaujančius asmenis: (duomenys neskelbtini) pirmininką V. U. bei (duomenys neskelbtini) centrinės būstinės vadovo pavaduotoją 2005 m. sausio 3 d. (duomenys neskelbtini) pirmininko įgaliotą atstovauti (duomenys neskelbtini), pasirašant (duomenys neskelbtini) sudaromas sutartis, mokėjimo dokumentus, ataskaitas valstybės institucijoms, darbo sutartis, įsakymus dėl darbuotojų priėmimo ir atleidimo, tokiu būdu turinčią teisę atstovauti juridiniam asmeniui – asmenį, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, (duomenys neskelbtini) vyriausiąją buhalterę M. L., 2004–2006 metų laikotarpiu Vilniuje juridinio asmens (duomenys neskelbtini) vardu oficialiose ataskaitose – (duomenys neskelbtini) metinėse finansinės veiklos deklaracijose pateikė apgaulingus duomenis apie juridinio asmens (duomenys neskelbtini) veiklą bei turtą ir šiuo pareiškimu suklaidino valstybės institucijas: VMI bei VRK, kuri, nežinodama apie apgaulingų duomenų įrašymą į pateiktas (duomenys neskelbtini) metines finansinės veiklos deklaracijas, neteisėtai skyrė (duomenys neskelbtini) dotacijas ir kompensaciją, dėl to valstybė patyrė didelės turtinės žalos, o (duomenys neskelbtini) apgaule įgijo didelės vertės turtines teises aplinkybėmis, nurodytomis aprašant kaltinamųjų – fizinių asmenų – veikas, susijusias su didelės vertės turtinės teisės įgijimu apgaule.
5.8. Dėl organizuotos grupės veiksmų apgaulingai tvarkant (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą ir apgaulingų duomenų įrašymo į oficialias 2004–2006 metų (duomenys neskelbtini) metines finansinės veiklos deklaracijas, jų pateikimo VMI ir VRK 2005–2007 metais (duomenys neskelbtini) apgaule įgijus didelės vertės turtines teises ir neteisėtai paskyrus dotacijas bei kompensaciją, valstybei buvo padaryta didelės turtinės 6 050 475,05 Lt (t. y. 1 752 338 Eur) žalos.
5.9. Šiais savo veiksmais (duomenys neskelbtini) buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, ji kaip juridinis asmuo buvo trauktina baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 182 straipsnio 5 dalį.
6. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžiu, vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, V. U. ir asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, buvo išteisinti pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį bei 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės turtinių teisių įgijimo), kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo požymių, o M. L. buvo išteisinta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės turtinių teisių įgijimo), kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
6.1. Teismas nurodė, kad V. U., asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, ir M. L. buvo kaltinami tuo, kad jie, pateikdami kaltinime nurodytas 2004, 2005, 2006 metų (duomenys neskelbtini) finansinės veiklos deklaracijas su apgaulingais duomenimis Vyriausiajai rinkimų komisijai, šią instituciją suklaidino priimant sprendimą dėl dotacijų ir kompensacijos skyrimo (duomenys neskelbtini) už tą laikotarpį, kai (duomenys neskelbtini) buvo vykdoma nusikalstama veika. Tačiau teismas padarė išvadą, kad kaltinimo laikotarpiu galiojęs Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo įstatymas neapibrėžė šiurkštaus šio įstatymo pažeidimo, kad kompetencija konstatuoti šiurkštų įstatymo pažeidimą yra priskirta Vyriausiajai rinkimų komisijai, kita vertus, dotacijų ir kompensacijos skyrimą (duomenys neskelbtini) iš esmės nulėmė ne partijos deklaracijų, nors ir su žinomai neteisingais duomenimis apie partijos finansinę veiklą, pateikimo Vyriausiajai rinkimų komisijai faktas, o 2004 metų į Seimą rinkimų rezultatai. Todėl, nenustatęs privalomo sukčiavimo požymio – esminės apgaulės, teismas nusprendė, kad kaltinamieji nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, todėl turi būti išteisinti.
6.2. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžiu taikė BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto analogiją ir juridinio asmens (duomenys neskelbtini) atžvilgiu baudžiamąją bylą dėl jai pateiktų kaltinimų pagal BK 222 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 2 dalies nutraukė, juridiniam asmeniui pasibaigus po reorganizavimo.
6.3. Teismas nurodė, kad juridinis asmuo (duomenys neskelbtini), kurio teisinė forma yra politinė partija, buvo įregistruotas 2003 m. lapkričio 25 d., būtent šiam juridiniam asmeniui ir buvo pateikti kaltinimai baudžiamojoje byloje. 2013 m. gegužės 14 d. šis juridinis asmuo pasibaigė po reorganizavimo ir tą pačią dieną buvo išregistruotas iš Juridinių asmenų registro. Be to, tą pačią 2013 m. gegužės 14 d. buvo įregistruotas naujas juridinis asmuo – A.
6.4. Įvertinęs tai, kad nagrinėjamu atveju juridinis asmuo (duomenys neskelbtini) pasibaigė, jį reorganizavus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.95 straipsnis), ir tai, kad baudžiamosios atsakomybės klausimų, juridiniam asmeniui pasibaigus po reorganizavimo, įstatymas nereglamentuoja, teismas taikė įstatymo analogiją (BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą) ir baudžiamąją bylą kaltinamajam juridiniam asmeniui (duomenys neskelbtini) nutraukė. Teismas nutarė, kad tokiu įstatymo pagrindu nutraukus kaltinamajam juridiniam asmeniui baudžiamąją bylą, jo kaltės ir atsakomybės klausimas nesprendžiamas.
7. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 1 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 12 d. nuosprendis pakeistas.
7.1. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžio dalis, kuria V. U., V. G. ir M. L. nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės mokestinių prievolių išvengimo), panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: V. U., V. G. ir M. L. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės mokestinių prievolių išvengimo) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
7.2. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino nusikalstamos veikos, t. y. turtinio sukčiavimo, požymius. Apeliacinės instancijos teismas tokią išvadą grindė tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė tiesioginės tyčios turinį nuteistųjų veiksmuose; taip pat apgaulės esmingumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad pagal formuojamą teismų praktiką tokio pobūdžio veikos, kokios buvo inkriminuotos nuteistiesiems, paprastai vertinamos kaip nusikalstamos veikos finansų sistemai, bet ne kaip sukčiavimas.
7.3. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria V. U., V. G. ir M. L. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jie veiką padarė bendrininkų grupe, ir pripažinta jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką padarė veikdami organizuota grupe.
7.4. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nustatytas organizuotumo lygis, nusikalstamų veikų darymo mechanizmas, vaidmenų pasiskirstymas, veikų darymo trukmė, dalyvių pastovumas, grupės narių veiksmų kontrolė ir koordinavimas bei konspiracijos laikymasis, taip pat tai, kad šiai veiklai pasamdytas visiškai pašalinis asmuo, atitinka BK 25 straipsnio 3 dalies požymius, apibūdinančius organizuotą grupę.
7.5. Pakeista nuosprendžio dalis, kurioje nustatyta, kad 2004–2006 m. į juridinio asmens (duomenys neskelbtini) oficialią buhalterinę apskaitą įrašytos ne visos gautos ir partijos veikloje panaudotos piniginės lėšos, ir nustatyta, kad 2004–2006 metais į juridinio asmens (duomenys neskelbtini) oficialią buhalterinę apskaitą neįrašyta 24 297 626,06 Lt (t. y. 7 037 078,91 Eur) pajamų ir 14 727 063,21 Lt (t. y. 4 265 252,32 Eur) išlaidų, susijusių su turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu, iš jų: 2004 metais – 12 498 024,02 Lt (t. y. 3 619 677,95 Eur) pajamų ir 4 736 723,29 Lt (t. y. 1 371 849,89 Eur) išlaidų; 2005 metais – 7 441 842,04 Lt (t. y. 2 155 306,43 Eur) pajamų ir 6 274 288,96 Lt (t. y. 1 817 159,68 Eur) išlaidų; 2006 metais – 4 357 760 Lt (t. y. 1 262 094,53 Eur) pajamų ir 3 716 050,96 Lt (t. y. 1 076 242,75 Eur) išlaidų.
7.6. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti teiginiai, kad į juridinio asmens (duomenys neskelbtini) oficialią buhalterinę apskaitą neįrašyta: 2006 metais 53 275,35 Lt (duomenys neskelbtini) filialų gautų pajamų ir 53 275,35 Lt (duomenys neskelbtini) filialų turėtų išlaidų; 2004–2006 metais 21 220,42 Lt turėtų pajamų ir 80 362,73 Lt turėtų išlaidų, apskaitytų kitų ūkio subjektų buhalterinėje apskaitoje pagal jų pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus.
7.7. Priėmęs išteisinamąjį nuosprendį dėl BK 182 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų, V. U., M. L. bei V. G., teismas paliko nenagrinėtus civilinius ieškinius dėl nesumokėtų mokesčių ir įmokų.
8. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Saulius Verseckas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 1 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
8.1. Kasaciniame skunde teigiama, kad Lietuvos apeliacinis teismas aiškiai netinkamai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, perkvalifikuodamas V. U., V. G. ir M. L. nusikalstamas veikas iš BK 182 straipsnio 2 dalies (didelės vertės mokestinių prievolių išvengimas apgaule) į 220 straipsnio 1 dalį ir baudžiamąją bylą nutraukdamas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams.
8.2. Apeliacinės instancijos teismas, anot prokuroro, pažeidė BK 15 straipsnį, pripažindamas, kad V. U., V. G. ir M. L. veikė ne tiesiogine, o netiesiogine tyčia, išvengdami didelės vertės mokestinių prievolių valstybei, tad BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika, galima padaryti tik tiesioginės tyčios kaltės rūšimi, neinkriminuotina. Prokuroras pabrėžia, kad pagrindinis nuteistųjų tikslas apgaulingai tvarkant (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą buvo nuslėpti jos neoficialias pajamas ir išlaidas, naudotas veiklai finansuoti, tačiau tai neeliminuoja ir tikslo slepiant tam tikras išlaidas išvengti privalomų mokesčių valstybei, juolab kad apeliacinės instancijos teismas šių dviejų tikslų buvimą savo nuosprendyje akcentavo (tai, anot prokuroro, rodo apeliacinės instancijos teismo išvadų prieštaringumą, nuosprendžio neatitikimą BPK 305 straipsnio reikalavimams). Nuteistųjų tikslą sukčiauti atskleidžia ir tai, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje (duomenys neskelbtini) darbuotojams, kuriems buvo mokamas minimalus darbo užmokestis, nepriklausomai nuo užimamų pareigų, likvidavus neoficialią kasą, darbo užmokestis tapo priklausomas nuo atliekamo darbo, pradėti mokėti mokesčiai valstybei. Tai, kad nuteistieji siekė naudos ne sau asmeniškai, o partijai, veikos kvalifikavimui, anot prokuroro, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį reikšmės neturi. Apeliacinės instancijos teismas, pabrėždamas, kad nuteistieji dėl jiems inkriminuotų BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytų veiksmų veikė netiesiogine tyčia, ir pripažindamas, kad jų veiksmai turėjo būti kvalifikuojami pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, padarė loginį prieštaravimą, nes BK 220 straipsnio 1 dalyje numatyta veika taip pat padaroma tik tiesiogine tyčia.
8.3. Prokuroras, sutikdamas su apeliacinės instancijos teismo nurodyta kasacine teismine praktika baudžiamosiose bylose, kuriose buvo spręstas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 220 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių atribojimo klausimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>), taip pat su tuo, kad nusikalstamos veikos sukčiavimu mokesčių srityje dažniausiai pripažįstamos baudžiamosiose bylose, susijusiose su PVM mokesčiu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzc5LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-379/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-379/2012">2K-379/2012</a>, 2K-7-322/2013, 2K-149-699/2015, 2K-497-511/2015, 2K-265-693/2015, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yOS05NDIvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-29-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-29-942/2016">2K-7-29-942/2016</a> ir kt.), mano, kad tokį nusikalstamų veikų kvalifikavimą lėmė ne tik tai, kad apgaule panaikinama prievolė mokėti PVM ar išvengiama šio mokesčio mokėjimo, bet ir kitos svarbios aplinkybės, rodančios padidintą tokių nusikalstamų veikų pavojingumą valstybei ir visuomenei (dažniausiai organizuojama sudėtinga nusikalstamų veikų schema, paprastai suburiama organizuota bendrininkų grupė, įkuriamos fiktyvios įmonės, išrašomos suklastotos sąskaitos-faktūros, jos įtraukiamos į apgaulingą apskaitą, dėl to pateikiamos PVM deklaracijos su neteisingais duomenimis, įgyjama teisė į PVM sugrąžinimą, panaikinama mokestinė prievolė sumokėti PVM į biudžetą ar jos apgaule išvengiama ir taip padaroma didelė žala valstybei). Bylose, kuriose nusikalstamos veikos, susijusios su neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimu, buvo kvalifikuotos pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, neteisėtas veikas dažniausiai organizuodavo įmonės vadovai ir (ar) įmonės buhalteriai, kurie dalies darbo užmokesčio neįtraukdavo į įmonės apskaitą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTExLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-511/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-511/2011">2K-511/2011</a>, 2K-213/2012, 2K-99/2013, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjcwLTk0Mi8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-270-942/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-270-942/2015">2K-270-942/2015</a> ir kt.). Tokių nusikalstamų veikų padarymui nereikia sudėtingos nusikalstamos schemos, suburti organizuotos grupės, nepadaroma ir itin didelė turtinė žala, nes nesumokėtų mokesčių sumos nėra tokios didelės, taigi BK 220 straipsnyje numatytos veikos yra mažiau pavojingos. Prokuroras teigia, kad mokesčio rūšis negali būti vienintelis ir esminis kriterijus, lemiantis nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ar 220 straipsnio 1 dalį, nes teismų praktikoje sukčiavimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį pripažįstama ir kitų mokestinių prievolių (pvz., pelno mokesčio) išvengimas ar panaikinimas apgaule Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikiant suklastotas finansines deklaracijas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-27/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-27/2014">2K-27/2014</a>, 2K-171/2010). Apeliacinės instancijos teismas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 220 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų atribojimo kriterijus, nustatytus kasacinėje nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, neteisingai taikė nagrinėjamoje byloje, nes faktinės šių bylų aplinkybės skiriasi (kasacinėje nutartyje, kuria apeliacinės instancijos teismas rėmėsi kaip precedentu, neoficialus darbo užmokestis buvo mokamas vienam darbuotojui, nusikalstamą veiką padarė tik vienas asmuo, nesumokėtų mokesčių suma žymiai mažesnė, nei nagrinėjamoje byloje, kurioje nusikalstamoms veikoms daryti nuteistojo V. U. buvo suburta organizuota grupė, neoficialios buhalterinės apskaitos tvarkymas pavestas samdomam asmeniui, lėšos saugomos slaptavietėje, neapskaitytos lėšos, nuo kurių apgaule nebuvo sumokėti mokesčiai ir socialinio draudimo įmokos, išmokėtos daugeliui asmenų, taigi veikų organizavimas, planavimas, koordinavimas atskleidžia skirtingą jų pavojingumą).
8.4. Prokuroras taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas prieštarauja BPK 303 ir 305 straipsnių nuostatoms, nes dėl tų pačių nuteistųjų veiksmų buvo priimti skirtingų rūšių nuosprendžiai, taigi lieka neaišku, ar apeliacinės instancijos teismo vertinimu V. U., V. G. ir M. L. veiksmuose nėra jokio nusikaltimo sudėties požymių ir dėl to jie išteisinami, ar jų veiksmai vertintini kaip turintys nusikalstamos veikos požymių, nors ir nesutinkama su padarytų veikų kvalifikacija. Lietuvos apeliacinis teismas padarė išvadą, kad nuteistųjų veiksmuose yra ne BK 182 straipsnio 2 dalyje, o BK 220 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, tačiau aiškiai ir konkrečiai nenurodė, kad nuteistųjų veikos kvalifikuotinos pagal minėtą straipsnį, ir baudžiamąją bylą nutraukė dėl senaties terminų suėjimo.
8.5. Kasaciniame skunde, be to, pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas, taikydamas BK 95 straipsnio nuostatas visiems kaltinamiesiems vienodai, neįvertino, kad V. U. ikiteisminio tyrimo metu buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo ir prokuroro, buvo paskelbta jo paieška. V. U., V. G. ir M. L. veikos, apeliacinės instancijos teismo vertinimu kvalifikuotinos pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, buvo baigtos 2007 m. rugpjūčio 3 d. (šią dieną VMI pateikta paskutinė deklaracija apie žinomai neteisingus duomenis apie (duomenys neskelbtini) darbuotojų ir kitų asmenų pajamas). Kasatorius, sutikdamas su teismo vertinimo, kad dėl V. G. ir M. L. veikų senaties terminas pasibaigė 2012 m. rugpjūčio 3 d., pabrėžia, kad 2006 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas konstatavo, jog įtariamasis V. U. pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo, prokuroro ir teismo, paskelbta jo paieška, 2007 m. rugsėjo 26 d. V. U. buvo sulaikytas, vadinasi, vadovaujantis BK 95 straipsnio 3 dalimi (pagal veikos padarymo metu galiojusį įstatymą) ir pagal šiuo metu galiojančią BK 95 straipsnio 4 dalį senaties eiga sustojo 13 mėnesių ir 1 dienai. Net ir pripažinus, kad V. U. veiksmai išvengiant didelės vertės mokestinių prievolių pateikiant deklaracijas su neteisingais duomenimis, kvalifikuotini pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, apkaltinamasis nuosprendis galėjo būti priimtas iki 2013 m. rugsėjo 4 d. (pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu 2013 m. liepos 12 d. senaties terminas dar nebuvo suėjęs). Taigi, darytina išvada, kad kai pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, kuris buvo priimtas dar nesuėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminams, keičia apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis, kuris priimtas jau suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminams, nėra teisinio pagrindo taikyti apkaltinamojo nuosprendžio senatį ir bylą nutraukti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-493/2012, 2K-557/2012). Taip pat prokuroras pažymi, kad V. U. 2013 m. liepos 28 d. padarė naują tyčinę nusikalstamą veiką, numatytą BK 232 straipsnyje, vadinasi, vadovaujantis BK 95 straipsnio 8 dalimi (palankesne BK 3 straipsnio 2 dalies aspektu nei BK 95 straipsnio 4 dalis, galiojusi veikos padarymo metu), pripažintina, kad senaties terminas už nusikaltimą, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje, padarius naują tyčinę veiką, nutrūko ir turi būti skaičiuojamas nuo 2013 m. liepos 28 d. ir net šiuo metu nėra pasibaigęs.
8.6. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai sprendė, jog V. U. veika dėl BK 182 straipsnio 2 dalies (teisės į valstybės dotacijas įgijimas apgaule) neatitinka šiame straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, motyvuodami tuo, kad inkriminuojamu laikotarpiu galiojusi Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo įstatymo redakcija neapibrėžė, tai laikytina šiurkščiu šio įstatymo pažeidimu, taip pat nurodydami, kad (duomenys neskelbtini) deklaracijų su žinomai neteisingais duomenimis pateikimas Vyriausiajai rinkimų komisijai nelaikytinas esmine šios institucijos apgaule, skiriant (duomenys neskelbtini) dotacijas ir kompensaciją, nes politinės partijos teisę gauti dotacijas ir kompensacijas bei jų dydį lemia rinkimų rezultatai, ir, be to, konstatuodami, kad V. U. neveikė tiesiogine tyčia.
8.7. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas privalėjo pats įvertinęs visus įrodymus kaip visumą spręsti, ar byloje nustatyti Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo reikalavimų pažeidimai laikytini šiurkščiais ir VRK išvados dėl šiurkščių Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo reikalavimų pažeidimų nebuvimas nėra esminė kliūtis vertinant, ar V. U. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy03Ni0yMjIvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-76-222/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-76-222/2016">2K-7-76-222/2016</a>). Kasatorius nurodo prieštaringas apeliacinės instancijos teismo išvadas, teigdamas, kad vis dėlto Lietuvos apeliacinis teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažino, jog veikla, dėl kurios negalima nustatyti, ar politinės partijos finansinės veiklos deklaracija atitinka tikrovę, laikoma Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo šiurkščiu pažeidimu, ir šią išvadą pagrindė ne Vyriausiosios rinkimų komisijos, bet Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
8.8. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat nepagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad dotacijų ir kompensacijos skyrimą (duomenys neskelbtini) lėmė 2004 metų rinkimų į Seimą rezultatai, nes tokiu būdu neatsižvelgiama į Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo tikslą, o būtent – užtikrinti politinių partijų finansavimo teisėtumą, skaidrią bei sąžiningą politinių partijų veiklą. Teikdama finansines ataskaitas VMI ir VRK politinė partija deklaruoja, jog ji turi teisę gauti įstatyme numatytas dotacijas ir kompensacijas. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad VRK ne tik formaliai paskirsto politinėms partijoms valstybės dotacijas pagal politinių partijų paskutinių rinkimų metu gautų balsų skaičių, bet, esant informacijai apie galimus Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimus, vertina, ar jie laikytini šiurkščiais ir ar tokiu atveju politinei partijai gali būti skiriama valstybės dotacija. Žinomai neteisingų duomenų nurodymas finansinės veiklos deklaracijose, taip pat svarbių duomenų nutylėjimas apie tikrąsias (duomenys neskelbtini) pajamas ir išlaidas, laikytinas valstybės institucijų esmine apgaule. Nuosprendyje taip pat neatskleidžiama, kodėl apgaulė teikiant finansines deklaracijas su apgaulingais duomenimis apie politinės partijos finansinę veiklą, nelaikytina esmine: jeigu VRK skiriant dotacijas (duomenys neskelbtini) būtų buvusios žinomos byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su neteisėtu finansavimu ir politinės partijos gautų ir jos veiklai panaudotų lėšų neatskleidimu partijos finansinės veiklos deklaracijose, tai būtų turėję esminės įtakos VRK apsisprendimui pripažįstant tokią politinės partijos veiklą šiurkščiai pažeidžiant Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo reikalavimus ir dėl šios priežasties neskirti politinei partijai valstybės dotacijų.
8.9. Taip pat kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas baudžiamojo proceso reikalavimus, padarė išvadą, jog V. U. veiksmuose yra ne BK 182 straipsnio 2 dalyje, o 205 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, tačiau nepriėmė sprendimo dėl veikos perkvalifikavimo iš BK 182 straipsnio 2 dalies į 205 straipsnio 1 dalį, nors tai privalėjo padaryti – nurodyti, kad V. U. veika kvalifikuotina pagal BK 205 straipsnio 1 dalį, panaikinti Vilniaus apygardos teismo išteisinamąjį nuosprendį dėl tos dalies ir, nustatęs, kad suėję apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai, baudžiamąją bylą nutraukti. Tokia proceso eiga pripažįstama ir teismų praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzUvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-75/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-75/2006">2K-75/2006</a>). Apeliacinės instancijos teismui V. U. veiksmų tinkamai neperkvalifikavus iš BK 182 straipsnio 2 dalies į 205 straipsnio 1 dalį ir palikus galioti Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio dalį dėl V. U. išteisinimo, neaišku, ar apeliacinės instancijos teismo vertinimu V. U. veiksmuose nėra jokio nusikaltimo sudėties požymių, dėl to jis buvo pagrįstai išteisintas, ar jo veiksmai vertintini kaip jų turintys. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nenurodė datos, nuo kurios jis skaičiuoja apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą už veiką, numatytą BK 205 straipsnio 1 dalyje. Kasatorius nurodo, kad paskutinė dotacija (duomenys neskelbtini) dėl neteisingų deklaracijų buvo paskirta 2007 m. rugsėjo 6 d., tad penkerių metų pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punktą senaties terminas būtų suėjęs 2012 m. rugsėjo 6 d. Tačiau įvertinus tai, kad V. U. pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo, prokuroro ir teismo, senaties terminas suėjo 2013 m. spalio 7 d., taigi pirmosios instancijos teismui priimant apkaltinamąjį nuosprendį apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai pagal BK 205 straipsnio 1 dalį nebūtų suėję. Lietuvos apeliaciniam teismui priimant nuosprendį dar nebuvo paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių laikytina, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas ir už šią veiką nutrūko dėl V. U. naujos tyčinės veikos padarymo, tad nebūtų pasibaigęs ir šiuo metu.
8.10. Prokuroras kasaciniame skunde teigia, kad juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės klausimas byloje išspręstas neteisingai, nes vien juridinio asmens reorganizavimo faktas nėra pagrindas nutraukti baudžiamąją bylą, nesiaiškinant aplinkybių, kaip reorganizavimas pakeitė pirminį juridinį asmenį. Kaltinimus pareiškus 2013 m. lapkričio 25 d. įregistruotam juridiniam asmeniui (duomenys neskelbtini), kuris 2013 m. gegužės 14 d. pasibaigė po reorganizavimo ir tą pačią dieną įregistravus naują juridinį asmenį – A, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 2.95 straipsniu, BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nepagrįstai konstatavo, kad juridinis asmuo baigė egzistuoti ir baudžiamąją bylą jam nutraukė. Apeliacinio proceso metu A susijungė su K ir reorganizavimo metu buvo įsteigta nauja partija – (duomenys neskelbtini); prokuroras prašė patraukti baudžiamojon atsakomybėn naujai registruotą juridinį asmenį – (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad naujai susikūręs juridinis asmuo negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už kito juridinio asmens padarytas nusikalstamas veikas, anot prokuroro, neteisėta (prieštaraujanti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, BK 20 straipsnio 5 daliai). Teismas, pabrėždamas specifinį viešojo juridinio asmens – politinės partijos, statusą, spręsdamas reorganizuotų juridinių asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimus, netaikė tų pačių kriterijų ir principų, nepriklausomai nuo reorganizuoto juridinio asmens pobūdžio, iš esmės neišnagrinėjo prokuroro apeliacinio skundo argumentų, kuriais buvo ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas juridinio asmens reorganizaciją prilyginti fizinio asmens mirčiai ir taikyti teisės analogiją nutraukiant baudžiamąją bylą, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų dėl byloje taikytinų kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzU1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-355/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-355/2010">2K-355/2010</a> ir <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-84/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-84/2012">2K-7-84/2012</a> suformuotų juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės principų ir kriterijų, sprendžiant klausimą, ar juridinio asmens reorganizavimas yra absoliuti kliūtis traukti baudžiamojon atsakomybėn iki reorganizavimo egzistavusį juridinį asmenį. Kasatorius, be to, pabrėžia, kad apeliaciniame skunde buvo akcentuoti ir doktrininiai reorganizuoto juridinio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn principai (nurodyti R. Grunerio publikacijoje „Įmonių baudžiamoji atsakomybė ir prevencija“): sprendžiant dėl reorganizuoto juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės, būtina nustatyti reorganizuoto asmens veiklos tęstinumą pagal tai, ar naujoji įmonė iš prieš tai buvusios įmonės gauna turtą, ar naujoji įmonė vykdo analogišką veiklą kaip ir senoji, ar naujoje įmonėje dirba tie patys valdantys asmenys ir darbuotojai, kaip ir senojoje. Prokuroras mano, kad šiuo metu veikiantis juridinis asmuo (duomenys neskelbtini) turi būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, nes naujasis juridinis asmuo tęsia prieš tai buvusių juridinių asmenų veiklą; (duomenys neskelbtini) reorganizavimasis įvyko susijungimo su L partija būdu, pastaroji partija iki susijungimo neturėjo jokio turto, padalinių, patalpų veiklai vykdyti ir jokios aktyvios veiklos nevykdė, 2012 m. negavo jokių piniginių lėšų, vienintelį kartą dalyvavo 2008 m. Seimo rinkimuose koalicijoje su (duomenys neskelbtini), iškėlė pagrindiniais kandidatais ne savo partijos, bet (duomenys neskelbtini) narius, naujasis juridinis asmuo (duomenys neskelbtini) tik formaliai pakeitė savo teisinį statusą, tačiau faktiškai vykdė prieš tai veikusios (duomenys neskelbtini) veiklą, naujajam juridiniam asmeniui vadovauti buvo paskirti iš esmės tie patys asmenys (iš jų – V. U. ir V. G.). A reorganizavus į naują juridinį asmenį senuoju pavadinimu – (duomenys neskelbtini), po susijungimo su K, reorganizuotas juridinis asmuo tęsia (duomenys neskelbtini) veiklą (partijos centrinė būstinė tose pačiose patalpose, senosios partijos pavadinimas, simbolika, interneto adresas, struktūra ir padaliniai nepakitę, taigi nėra esminių struktūros ir vadovavimo pokyčių.
8.11. Kasaciniame skunde taip pat pabrėžiama, kad naujojo juridinio asmens santykis su padarytomis nusikalstamomis veikomis pasikeistų, jeigu nusikalstamas veikas padarę asmenys būtų pašalinti iš partijos arba sustabdyta jų narystė, arba jų nusikalstami veiksmai būtų buvę bent jau pasmerkti, o nagrinėjamu atveju tiek V. U., tiek V. G. ir toliau užima svarbias pareigas reorganizuotame juridiniame asmenyje. Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė po reorganizacijos būtų negalima, anot prokuroro, tik tada, kai reorganizuotas juridinis asmuo būtų iš esmės pakeistas ir nutraukęs bet kokias sąsajas su nusikalstamas veikas padariusiais fiziniais asmenimis ir jų atstovautu juridiniu asmeniu. Kasaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad vykstant bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme, viešai paskelbus apie (duomenys neskelbtini) reorganizaciją, prokuroras kreipėsi su prašymu į teismą taikyti laikinąsias apsaugos priemones juridiniam asmeniui pagal BPK 389 straipsnį, uždraudžiant (duomenys neskelbtini) reorganizuotis iki vyks baudžiamasis procesas, tačiau teismai šio prašymo netenkino.
8.12. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nelaikė neapskaitytų pajamų ir išlaidų nusikalstamos veikos – apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo – rezultatu, kuris, vadovaujantis BK 72 straipsnio nuostatomis, yra konfiskuotinas (tokia teismo išvada prieštarauja teismų praktikai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTE0LTk0Mi8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-514-942/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-514-942/2015">2K-514-942/2015</a>). Vilniaus apygardos teismas tinkamai taikė BK 72 straipsnio 2 dalį, pripažindamas neapskaitytas (duomenys neskelbtini) pajamas, paimtas kratos metu, nusikalstamos veikos rezultatu ir pagrįstai jas konfiskavo. Kitų (duomenys neskelbtini) neoficialių pajamų pirmosios instancijos teismas konfiskuoti, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 2 dalimi, neturėjo galimybės, nes jos buvo išleistos įvairiems (duomenys neskelbtini) poreikiams finansuoti, vadinasi, turėjo būti taikoma BK 72 straipsnio 5 dalis.
8.13. 2004–2006 m. į juridinio asmens (duomenys neskelbtini) oficialią buhalterinę apskaitą neįrašyta 24 297 626,06 Lt (7 037 078,91 Eur) pajamų ir 14 727 063,21 Lt (4 265 252,32 Eur) išlaidų, taigi šios (duomenys neskelbtini) veikloje panaudotos lėšos neatitiko Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo reikalavimų, kurie griežtai reglamentavo politinių partijų finansavimo šaltinius ir būdus, todėl (duomenys neskelbtini) gautos ir jos veiklai finansuoti panaudotos, bet oficialioje apskaitoje neapskaitytos, lėšos niekada teisėtai nebūtų priimtos ir panaudotos partijos veikloje, nebūtų įtrauktos į partijos buhalterinę apskaitą ir deklaruotos valstybės institucijoms. Dėl nurodytos pinigų sumos (duomenys neskelbtini) neteisėtai praturtėjo, nes turėjo galimybę didelę dalį šių neteisėtai gautų neapskaitytų lėšų panaudoti partijos reikmėms. Skunde teigiama, kad Lietuvos apeliacinio teismo rėmimasis kasacinėmis nutartimis Nr. 2K-511/2010, 2K-329/2011, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-84/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-84/2012">2K-7-84/2012</a>, 2K-368/2011, 2K-138/2014 yra neargumentuotas. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog byloje neįrodyta, kad partijos neoficialios pajamos yra gautos sudarius fiktyvius sandorius ar iš kitos neteisėtos veiklos, prieštarauja apeliacinės instancijos teismo nustatytai aplinkybei, kad šios lėšos buvo gautos pažeidžiant Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo reikalavimus, vadinasi, neteisėtų sandorių pagrindu. Neatskleista, kas buvo neteisėti (duomenys neskelbtini) rėmėjai, kokie buvo finansavimo šaltiniai, kurie neoficialioje apskaitoje buvo užšifruoti įvairiais kodais. Būtent tai, kad (duomenys neskelbtini) buvo finansuojama iš neteisėtų šaltinių, nulėmė, jog atsakingi partijos asmenys turėjo sąmoningai organizuoti apgaulingą (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą tam, kad gautų ir (duomenys neskelbtini) veikloje naudotų neteisėtai gautas lėšas, kai teisėtai gautos lėšos (duomenys neskelbtini) veikloje buvo naudojamos legaliai. Kasatorius ginčija ir apeliacinės instancijos teismo išvadą, jog vien faktas, kad (duomenys neskelbtini) buvo apgaulingai tvarkoma buhalterinė apskaita, neleidžia spręsti apie visų ar dalies oficialioje buhalterinėje apskaitoje neapskaitytų pajamų 2004-2006 m. nusikalstamą kilmę. Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė aplinkybes, kurios leidžia pagrįstai manyti, kad dalis (duomenys neskelbtini) gautų ir oficialioje buhalterinėje apskaitoje neapskaitytų lėšų buvo nusikalstamos kilmės. Faktinės aplinkybės byloje patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) neoficialių pajamų dalis buvo gauta kaip atlygis už įvairioms įmonėms suteiktą galimybę gauti ES paramą, taigi, jų kilmė, tikėtina, korupcinio pobūdžio. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad formalus Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimas, nors ir trukęs ilgą laiką, neįrodo, jog neteisėtai, t. y. neapskaitant partijos oficialioje buhalterinėje apskaitoje, gauti ir partijos poreikiams panaudoti pinigai turi būti konfiskuojami, o šioje byloje esančiu atveju – išieškoma jų vertė.
8.14. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad 2004-2006 m. (duomenys neskelbtini) turėtos ir savo veikloje panaudotos teisėtos pajamos bei išlaidos sudarė mažesnę dalį nei į apskaitą neįtrauktos ir partijos veikloje panaudotos neteisėtos pajamos ir išlaidos. Anot prokuroro, įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, galima daryti išvadą, kad baudžiamosios bylos pagrindas – ne tik Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimai, bet visų pirma – Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimai, laikytini ne formaliais, bet esminiais ir šiurkščiais. Veikos tiesioginis objektas buvo politinė sistema. Apeliacinės instancijos teismas savo procesiniame sprendime rėmėsi kasacinės instancijos teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzAtNjk5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-130-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-130-699/2015">2K-7-130-699/2015</a> suformuluotais turto konfiskavimo kriterijais, įvertino, kad prašomos konfiskuoti sumos išieškojimas būtų neproporcinga baudžiamojo poveikio priemonė, vadinasi, pripažino, kad buvo pagrindas taikyti BK 72 straipsnio nuostatas. Prokuroras daro išvadą, kad visos į oficialią (duomenys neskelbtini) apskaitą neįtrauktos 24 297 626,06 Lt (7 037 078,91 Eur) pajamos laikytinos nusikalstamos veikos – apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo rezultatu ir turėtų būti konfiskuotos, vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalimis, tačiau to padaryti neįmanoma, nes didžioji dalis šių lėšų jau buvo panaudotos (duomenys neskelbtini) veiklai finansuoti, o pradėjus ikiteisminį tyrimą buvo rasta ir nuosprendžiui įsiteisėjus konfiskuota tik nedidelė dalis šių lėšų. Taigi, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš (duomenys neskelbtini) privaloma išieškoti 7 027 488,20 Eur sumą.
8.15. Kasaciniame skunde teigiama, kad net pripažinus, jog reorganizuotas juridinis asmuo netrauktinas baudžiamojon atsakomybėn, minėtų lėšų išieškojimas, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš reorganizuotos (duomenys neskelbtini) vis tiek turi būti vykdomas, nes nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusi BK 72 straipsnio 3 dalies redakcija numatė privalomą turto konfiskavimą ir kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims priklausančio turto, jeigu jie žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad tas turtas, pinigai ar už juos naujai įgytos vertybės yra gautos iš nusikalstamos veikos, nepaisant to, ar tie asmenys patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Yra pakankamas pagrindas teigti, kad juridiniam asmeniui (duomenys neskelbtini) yra žinoma, jog (duomenys neskelbtini), kurios teises ir pareigas perėmė naujoji partija, veikloje buvo neteisėtai panaudota minėta pinigų suma.
8.16. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, palikdamas VMI ir „Sodros“ civilinius ieškinius nenagrinėtus, padarė esminį BPK pažeidimą (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Spręsdamas civilinius ieškinius apeliacinės instancijos teismas vertino ir pasisakė tik išteisinamojo nuosprendžio aspektu, bet, nors ir pripažino, kad nuteistųjų veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, požymių, nepasisakė, kaip turėtų būti sprendžiamas civilinio ieškinio klausimas, nutraukiant bylą pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai.
8.17. V. U., V. G. ir M. L. buvo pripažinti kaltais pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, vadinasi, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nuteistųjų veiksmai apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą ir išvengiant mokestinių prievolių yra susiję priežastiniu ryšiu. Prokuroro nuomone, turtinė žala valstybės biudžetui buvo padaryta ne vien nuteistųjų neteisėtais veiksmais, pasireiškusiais neteisingų duomenų apie (duomenys neskelbtini) pajamas ir išlaidas įrašymu į atitinkamas finansinės veiklos deklaracijas bei ataskaitas ir jų pateikimu valstybės įgaliotoms institucijoms, bet žalos valstybės biudžetui atsiradimą lėmė neteisėti nuteistųjų veiksmai, pasireiškę tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų konstatuotu apgaulingu (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos tvarkymu. Anot prokuroro, apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą išspręsti civilinius ieškinius. BPK nereglamentuojama, koks sprendimas turi būti priimamas, kai baudžiamoji byla nutraukiama, taigi tai yra teisės spraga, kuri turi būti išsprendžiama, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarimu, kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC00MjkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-429/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-429/2007">2K-P-429/2007</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk2LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-296/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-296/2012">2K-296/2012</a> numatytais kriterijais.
8.18. Taip pat kasaciniame skunde teigiama, kad, apeliacinės instancijos teismui dėl padarytų esminių BPK pažeidimų nepanaikinus pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio dėl didelės vertės turtinės teisės įgijimo apgaule gaunant dotacijas (duomenys neskelbtini) naudai, buvo netinkamai išspręstas prokuroro pareikštas civilinis ieškinys, kuriuo buvo prašoma iš V. U. bei juridinio asmens (duomenys neskelbtini) solidariai išieškoti 6 050 475,05 Lt valstybei padarytos žalos atlyginimą.
9. Kasaciniu skundu Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) Kontrolės departamento direktorius Marius Žemgulis prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 1 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
9.1. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas turi būti panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes įvertinus teismų praktiką ir BPK normas dėl civilinio ieškinio išsprendimo, darytina išvada, kad Lietuvos apeliacinis teismas, palikdamas civilinio ieškovo VMI civilinį ieškinį nenagrinėtą, nors byloje buvo tinkamai nustatyti pagrindai jam tenkinti, padarė esminį Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą, kuris sutrukdė teismui priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).
9.2. Kasatorius teigia, kad Lietuvos apeliacinis teismas, palikęs VMI civilinį ieškinį nenagrinėtą, netinkamai taikė BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatas, nes nors baudžiamąją bylą V. U., M. L. ir V. G. dėl BK 182 straipsnio 2 dalies (dėl didelės turtinės prievolės išvengimo) nutraukė, tačiau pripažino, kad jų veika teisingai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, be to, nuosprendyje konstatavo, kad „nuosprendžio dalyje dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo aptarti įrodymai visiškai patvirtina ir kitą (duomenys neskelbtini) apgaulingos apskaitos tikslą – sudaryti žinomai neteisingas valstybės įgaliotoms institucijoms teikiamas finansines ataskaitas bei deklaracijas ir tokiu būdu išvengti mokėti privalomus mokesčius bei įmokas valstybei“. Kasaciniame skunde cituojami teismų sprendimai baudžiamosiose bylose (baudžiamoji byla Nr. 1-317/2004 pirmosios instancijos teisme, baudžiamoji byla Nr. 1A-110/2005 apeliacinės instancijos teisme), esantys Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 55 patvirtintoje teismų sprendimų apžvalgoje, teigiant, kad kasacinės instancijos teismas yra pripažinęs, jog BK 219, 220, 221, 222 ir 223 straipsniuose numatytomis nusikalstamomis veikomis paprastai turtinė žala valstybei padaroma nesumokėjus mokesčių, ir nurodoma, jog teismai neteisingai laiko, kad kai kuriomis iš šių nusikalstamų veikų žala valstybei, nesumokėjus mokesčių, nepadaroma. Kasatorius taip pat remiasi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjcwLTk0Mi8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-270-942/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-270-942/2015">2K-270-942/2015</a> kaip precedentu ir teigia, kad turtinė žala šioje byloje nustatytu atveju valstybės biudžetui buvo padaryta ne vien nuteistųjų neteisėtais veiksmais, pasireiškusiais neteisingų duomenų apie bendrovės pajamas, turtą, jų panaudojimą įrašymu į atitinkamus dokumentus ir jų pateikimu valstybės įgaliotoms institucijoms, inkriminuotais kaip nusikalstama veika, numatyta BK 220 straipsnio 1 dalyje, dėl kurios baudžiamasis procesas teismo nuosprendžiu buvo nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui; žalos valstybės biudžetui atsiradimą lėmė neteisėti nuteistųjų veiksmai, pasireiškę tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismų konstatuotu apgaulingu bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymu; civilinio ieškinio tenkinimas priimant nuosprendį, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama, atleidžiant kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, yra galimas, jei jį priimant nustatomi civilinės atsakomybės pagrindai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk2LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-296/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-296/2012">2K-296/2012</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC00MjkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-429/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-429/2007">2K-P-429/2007</a>). Pasak kasatoriaus, Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas VMI civilinį ieškinį, vertino jį tik išteisinamojo nuosprendžio aspektu, tačiau nors ir pripažino, kad nuteistųjų veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, požymių, nepasisakė, kaip turėtų būti sprendžiamas civilinis ieškinys nutraukiant baudžiamąją bylą pagal BK 220 straipsnio 1 dalį suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. V. U., V. G. ir M. L. buvo pripažinti kaltais pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir dėl to priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kurio Lietuvos apeliacinis teismas nepanaikino; nuteistųjų veiksmai tvarkant buhalterinę apskaitą yra priežastiniu ryšiu susiję su mokestinių prievolių išvengimu. Anot kasatoriaus, įvertinus baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, darytina išvada, kad turtinė žala valstybės biudžetui padaryta ne vien nuteistųjų neteisėtais veiksmais, pasireiškusiais neteisingų duomenų apie (duomenys neskelbtini) pajamas ir išlaidas įrašymu į atitinkamas finansinės veiklos deklaracijas bei ataskaitas ir jų pateikimu valstybės įgaliotoms institucijoms, bet žalos valstybės biudžetui atsiradimą lėmė ir neteisėti nuteistųjų veiksmai, pasireiškę apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu.
9.3. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžiu konstatavo, kad tiek V. U., tiek V. G. ir M. L. neabejotinai žinojo, jog pateikiami (duomenys neskelbtini) finansiniai dokumentai neatspindi partijos tikrosios finansinės ir ūkinės būklės. Surinkti įrodymai patvirtina ir kitą turėtą tikslą – sudaryti žinomai neteisingas valstybės įgaliotoms institucijoms teikiamas finansines ataskaitas bei deklaracijas ir taip išvengti mokėti privalomus mokesčius bei įmokas valstybei.
10. Kasaciniu skundu juridinio asmens (duomenys neskelbtini) atstovas pirmininkas V. M. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 12 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 1 d. nuosprendžius: panaikinti jų dalis dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos 2007 m. balandžio 6 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2008 m. balandžio 14 d. sprendimais paskirtų 1 907 230,37 Lt (552 372,10 Eur), 1 903 616,86 Lt (551 325,55 Eur) bei 2 542 490,72 Lt (736 356,21 Eur) valstybės dotacijų grąžinimo į valstybės biudžetą.
10.1. Anot kasatoriaus, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, todėl teismų procesiniai sprendimai dėl (duomenys neskelbtini) naikintini.
10.2. (duomenys neskelbtini), įregistruota 2003 m. lapkričio 25 d., proceso šioje baudžiamojoje byloje metu reorganizuota sujungimo būdu su L, įregistruota šių dviejų partijų teisių perėmėja A, vėliau A susijungė su K partija ir šių partijų teisių perėmėja tapo ir šiuo metu veikianti (duomenys neskelbtini), įregistruota 2013 m. lapkričio 15 d. Esminis klausimas byloje yra tas, ar ši partija turi teisę į reorganizuotai (duomenys neskelbtini) skirtas valstybės dotacijas, kurioms šioje byloje buvo taikytas laikinas nuosavybės apribojimas.
10.3. Kasatorius, pabrėždamas nekaltumo prezumpcijos svarbą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kt. nutarimai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalis, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Minelli, Englert, Nolkenbockkhoff, Capeau prieš Belgiją, Nr. 42914/98, par. 25), teigia, kad teismai, nutraukdami baudžiamąją bylą juridiniam asmeniui, bet nuspręsdami grąžinti jam priklausančias dotacijas į valstybės biudžetą ir nenurodydami tam teisinio pagrindo, ne tik preziumavo juridinio asmens kaltumą, bet ir nubaudė juridinį asmenį jokiame teisės akte nereglamentuota finansine sankcija. Kasaciniame skunde cituojamos Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 14, 7 straipsnių nuostatos ir daroma išvada, kad valstybės biudžeto asignavimai yra esminis politinės partijos veiklos finansavimo šaltinis ir bet kokie veiksmai, ribojantys valstybės biudžeto asignavimus, skirtus politinei partijai, ją žlugdo.
10.4. Kasaciniame skunde, remiantis BPK 20 straipsniu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1 punktu (teismo nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir neturi kelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo), konstituciniais teisinės valstybės, teisės į tinkamą procesą principais, reikalaujančiais išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes ir ją išspręsti iš esmės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai), teigiama, kad nuosprendžiai neargumentuoti, nenurodytas pagrindas, kuriuo remiantis valstybės dotacijos buvo grąžintos į valstybės biudžetą. Valstybės dotacijoms laikinas nuosavybės teisės apribojimas buvo taikomas tik baudžiamojoje byloje civiliniam ieškiniui užtikrinti, ginčo dėl dotacijų gavimo teisėtumo nebuvo. Panaikinus laikiną nuosavybės teisės apribojimą teismai, anot kasatoriaus, neturėjo teisės analizuoti valstybės dotacijų nuosavybės teisinių santykių. Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį ir į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalį, Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą, pabrėžia nuosavybės neliečiamumo principą ir teigia, kad tik Vyriausioji rinkimų komisija skiria politinei partijai valstybės biudžeto asignavimus, skirtus politinės partijos veiklai finansuoti, vadinasi, nei šis įstatymas, nei BPK ar kitas teisės aktas nenumato teismui teisės vienašališkai savo iniciatyva priimti sprendimą dėl dotacijų pervedimo į valstybės biudžetą, be to, kai nėra ginčo dėl dotacijų ir nėra pagrindo suvaržyti nuosavybės teisės, taikomi ne baudžiamosios, baudžiamojo proceso, o civilinės ir administracinės teisės principai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0xNTc5LTg1OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-1579-858/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-1579-858/2015">A-1579-858/2015</a>). Teisėjų kolegija minėtoje byloje pažymėjo, kad teisės aktuose nenustatyta, jog po sujungimo naujai įsteigta politinė partija galėtų perimti dėl reorganizavimo veiklą baigusios politinės partijos teisę į atitinkamą valstybės biudžeto asignavimų dalį. Kasatorius teigia, kad nuoroda, jog reorganizavus politinę partiją sujungimo būdu, reorganizavimo metu įsteigta nauja politinė partija yra nutraukusios veiklą politinės partijos teisų perėmėja, yra įtvirtinta ir Politinių partijų įstatyme. Jei naujai įsteigta politinė partija, perėmusi po reorganizavimo baigusios politinės partijos teises ir pareigas, neperima teisės į atitinkamą valstybės biudžeto asignavimų dalį, taip neproporcingai ribojama asociacijos laisvė tuo aspektu, jog teisė reorganizuotis yra politinės partijos (asociacijos) teisės laisvai tvarkyti savo vidaus reikalus turinio dalis. Pagal įstatymų leidėjo pasirinktą politinių partijų finansavimo reguliavimo modelį, valstybės biudžeto lėšos yra reikšmingas politinių partijų finansavimo šaltinis. Vien galimybė, kad reorganizavimo metu veiklą baigusios partijos, turinčios teisę į atitinkamą valstybės biudžeto asignavimų dalį, teisių ir pareigų perėmėjas negalėtų perimti teisės į valstybės biudžeto asignavimus, pripažintina, itin reikšmingai ribotų politinių partijų teisę jungtis, dalintis ir pan. Po reorganizavimo veiklą baigusios politinės partijos teises ir pareigas perėmusios politinės partijos galimybė perimti ir minėtos partijos teisę į dalinį finansavimą valstybės biudžeto lėšomis yra ir kitų valstybių teisėje (Estijos, Latvijos, Čekijos ir pan.). A teisės į atitinkamą valstybės biudžeto asignavimų dalį, į kurią teisę įgijo veiklą baigusi (duomenys neskelbtini), paneigimas iš esmės reikštų ir teisėtų lūkesčių principo pažeidimą.
10.5. Kasatorius mano, kad valstybės dotacijų grąžinimas būtų įmanomas tuo atveju, jei dėl to baudžiamojoje byloje būtų buvęs pareikštas Vyriausiosios rinkimų komisijos ar Generalinės prokuratūros civilinis ieškinys, kuriame būtų atitinkamai suformuluotas reikalavimas grąžinti valstybės dotacijas į biudžetą. Nesant tokio civilinio ieškinio, teismai išėjo už bylos nagrinėjimo ribų ir pablogino (duomenys neskelbtini) teisinę padėtį. Taip pat kasatorius pabrėžia, kad po reorganizavimo (duomenys neskelbtini) įgijo ne tik reorganizuotų asmenų teises, bet ir jų pareigas, vadinasi, jei bus pareikšti trečiųjų asmenų (kreditorių) reikalavimai dėl reorganizuotų juridinių asmenų prisiimtų prievolių, tokių reikalavimų įgyvendinimas iš esmės taptų nelogiškas ir neįmanomas dėl turtinių teisių suvaržymo.
10.6. Kasaciniame skunde pabrėžiama VRK 2007 m. lapkričio 23 d. rašto reikšmė, priimant sprendimus dėl valstybės dotacijų grąžinimo į biudžetą, kuriuo rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, ir teigiama, kad VRK nurodė tik nuomonę dėl galimų veiksmų po teismo procesinio sprendimo priėmimo, tačiau neatkreiptas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime nurodytą momentą, kad Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 15 straipsnio 3–5 dalyse įtvirtintos nuostatos itin detaliai apibrėžia valstybės biudžeto asignavimų paskirstymo politinėms partijoms taisykles, o Vyriausiosios rinkimų komisijos funkcijos šioje srityje iš esmės yra susijusios tik su patikrinimu, ar politinės partijos atitinka nurodytus reikalavimus, bei valstybės biudžeto asignavimų konkrečioms politinėms partijoms apskaičiavimu pagal minėtas taisykles. Teisė į valstybės dotacijas politinei partijai – turtinė teisė, o politinių partijų reorganizavimą reglamentuojančios teisės normos numato, kad po reorganizavimo sujungimo būdu naujai įsteigtas juridinis asmuo perima visas iki tol veikusių juridinių asmenų teises, pareigas bei turtą.
11. Kasaciniu skundu nuteistasis V. U. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 1 d. nuosprendį pakeisti: nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį – V. U. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; taip pat iš skundžiamo nuosprendžio pašalinti dalį, pagal kurią buvo pripažinta V. U. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas organizuota grupe. Kitas nuosprendžio dalis kasatorius prašo palikti nepakeistas.
11.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nuosprendyje nurodė teisės normas, reguliuojančias apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, ir teisingai išaiškino jų turinį, tačiau jas neteisingai pritaikė kasatoriui. Byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad V. U. padarė BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai padarė priešingas išvadas.
11.2. Skundžiamame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad apgaulingo ir aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius. Tačiau kaltinimas dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo V. U. nebuvo pareikštas, todėl ir aplinkybės BK 223 straipsnio ribose tirtos nebuvo. Kasatorius sutinka, kad (duomenys neskelbtini) buhalterija jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos (BK 222 straipsnio 1 dalis) laikotarpiu buvo tvarkoma su tam tikrais teisės aktų pažeidimais, tačiau kasatorius nesutinka, kad jis organizavo apgaulingą apskaitos tvarkymą (duomenys neskelbtini). Skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodyta, kad, kaip matyti iš Juridinių asmenų registro išrašo, V. U. (duomenys neskelbtini) pirmininku išrinktas 2003 m. spalio 18 d. ir šias pareigas ėjo iki 2006 m. rugpjūčio 26 d., kai partijos pirmininku buvo išrinktas K. D., ir kad kaltinime nurodytu laikotarpiu jis buvo (duomenys neskelbtini) pirmininkas ir ėjo vadovaujančias pareigas partijoje, todėl buvo atsakingas už juridinio asmens apskaitos organizavimą, kaip numato Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnis. Tačiau pažeisti Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11, 21 straipsnius gali ne tik apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, bet ir aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai.
11.3. Kasatorius teigia, kad jis, kaip (duomenys neskelbtini) pirmininkas, vadovas, buvo išdavęs tinkamus įgaliojimus kitiems asmenims vykdyti už jį įvairias funkcijas ūkinėje-finansinėje srityje (šie įgaliojimai yra prijungti prie baudžiamosios bylos medžiagos ir teismo ištirti). Baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai leidžia padaryti išvadą, kad kasatorius teisėtai ir tinkamai įgaliojo kitus, nuosprendyje įvardytus asmenis užsiimti (duomenys neskelbtini) buhalterijos apskaitos tvarkymu ir tinkama apskaitos kontrole dėl svarbių ir pateisinamų priežasčių. Lietuvos Respublikos teisės aktai leido kasatoriui, kaip (duomenys neskelbtini) pirmininkui, įgaliojimų pagrindu teisėtai perleisti atskirus vadovo įgaliojimus kitiems asmenims, taip pat ir tvarkyti partijos buhalterinę apskaitą. V. U. inkriminuojamu jam nusikalstamos veikos laikotarpiu buvo tuo metu augančios naujos politinės jėgos – (duomenys neskelbtini) – lyderiu ir iš esmės vieninteliu populiariu partijos atstovu, kurio pagrindinė misija buvo plėsti (duomenys neskelbtini) įtaką valstybės politinėje ir visuomeninėje sferose. Dėl užimtumo politinėje veikloje bei dėl nežinojimo, kaip teisingai reikia tvarkyti buhalterinę apskaitą, jis įgaliojimais perleido šios funkcijos atlikimą tretiesiems asmenims. Taigi kasatorius pats jokių veiksmų su buhalterijos tvarkymų neatliko ir į buhalterinės apskaitos vedimo procedūras nesikišo, jų neįtakojo, neplanavo ir niekaip kitaip nedalyvavo, niekaip nebuvo susijęs su (duomenys neskelbtini) pirminių buhalterinių apskaitos dokumentų pildymu, laikymu, perdavimu, saugojimu ir pan. Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nėra nustatyta, kad V. U., būdamas (duomenys neskelbtini) vadovas, žinojo ir suvokė, jog (duomenys neskelbtini) buhalterinė apskaita tvarkoma apgaulingai, siekė bei sąmoningai leido kilti baudžiamajame įstatyme nustatytiems padariniams. Kasatoriaus manymu, jis, teisėtai perleidęs dalį savo, kaip (duomenys neskelbtini) pirmininko – vadovo, funkcijų tretiesiems asmenims (o šiems asmenims įgaliojimus priėmus) ir neatlikdamas jokių veiksmų, susietų su (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos vedimu, esant tinkamai įgaliotiems asmenims, kurie de jure ir de facto teisėtais pagrindais perėmė (duomenys neskelbtini) pirmininko funkcijas, o kartu su tuo visas teises ir visą atsakomybę partijos buhalterinės apskaitos vedimo srityje, negali būti laikomas tinkamu subjektu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o nesant subjekto nėra ir visos nusikaltimo sudėties. Todėl V. U. pripažinti kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo.
11.4. Duodamas parodymus apeliacinės instancijos teisme V. U. yra pareiškęs, kad jo kaltė gali būti ta, kad jis nepakankamai kontroliavo įgaliotų asmenų ir buhalterės veiksmus, taip pat per didelis pasitikėjimas kitais asmenimis ir iš to kilęs jo neatsargumas. Todėl, kasatoriaus manymu, jo veikoje gali būti nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnyje, požymių, tačiau pagal šį straipsnį kaltinimas kasatoriui nebuvo pareikštas.
11.5. Todėl kasatorius nesutinka su skundžiamame nuosprendyje nurodytu argumentu, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė subjektyvųjį veikos požymį – kaltę, kuri pasireiškė tiesiogine tyčia. Nuosprendyje deklaratyviai nurodyta, kad neoficialių pajamų ir išlaidų apskaitymas neoficialioje apskaitoje buvo reikalingas apgaulingos apskaitos organizatoriams, t. y. (duomenys neskelbtini) pirmininkui V. U. ir už partijos ūkinę finansinę veiklą tuo laikotarpiu faktiškai atsakingam asmeniui, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, priimantiems sprendimus dėl tokių piniginių lėšų gavimo ir panaudojimo, nes tik tokiu būdu jiems buvo įmanoma kontroliuoti nelegalių piniginių lėšų gavimą ir panaudojimą. Kasatorius kategoriškai nesutinka su nuosprendyje išdėstytais teismo argumentais dėl akivaizdžios jo tyčios apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą ir mano, kad nuosprendžio teiginiai yra neteisingi, tendencingai performuluoti iškraipant V. U. apeliacinio skundo esmę bei jo, kaip apelianto, poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų. Jis niekada nepripažino, kad tyčia organizavo apgaulingą (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos tvarkymą ir savo apeliaciniame skunde, priešingai nei teigiama nuosprendyje, nėra akcentavęs jokio savo tikslo atlikti veiksmus, kuriais būtų siekiama neteisėto (duomenys neskelbtini) finansavimo. Vertinti N. S. teisinį statusą kaip neoficialios (duomenys neskelbtini) buhalterės ir per tai įrodinėti kasatoriaus tyčią organizuojant apgaulingą apskaitos tvarkymą, kaip tai padarė teismas, yra neteisinga. Kasatorius pažymi nuosekliai viso baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu teismuose įrodinėjęs N. S. tyčinius, suinteresuotus veiksmus klastojant (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, atkreipęs abiejų instancijų teismų dėmesį į prieštaringus šios liudytojos parodymus. Apeliacinės instancijos teismas nustatė ir pasisakė dėl keleto esminių liudytojos N. S. parodymų neteisingumo ir jų neatitikimo kitiems byloje surinktiems įrodymams, tačiau, nepaisant to, nusprendė vadovautis kitais jos parodymais. Kasatoriaus manymu, vadovautis prieštaringais liudytojos N. S. parodymais ir jais remiantis nustatyti kasatoriaus tyčią organizuojant apgaulingos apskaitos tvarkymą, teismas neturėjo teisinio pagrindo. Vadovaujantis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, kasatorius pagal BK 222 straipsnio 1 dalį turėtų būti išteisintas.
11.6. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė organizuotos grupės požymio – išankstinio bendro narių susitarimo veikti pagal suderintą nusikalstamos veikos planą, atsižvelgiant į nustatytus nuteistųjų veiksmus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo buvus aukštesnį grupės narių organizuotumo lygį. Organizuotos grupės bendrininkai supranta sukūrę organizuotą grupę ir jai priklausą, tuo tarpu šioje byloje nebuvo nustatytas nuteistųjų susitarimas užsiimti nusikalstama veikla (daryti kelias nusikalstamas veikas). Sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, į kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDAzLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-403/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-403/2011">2K-403/2011</a>, 2K-257/2011, 2K-275/2012). Nuosprendyje nėra pripažinta įrodyta ir neišdėstyta apie kasatoriaus susitarimą su kitais asmenimis daryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą arba keletą nusikaltimų. Dėl šios priežasties nėra pagrindo pripažinti, kad kasatorius organizavo apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą organizuota grupe. Kasatorius nurodo, kad nenustačius, jog jis dalyvavo padarant kelis nusikaltimus, darytina išvada, kad kasatoriaus veikos kvalifikavimas neatitinka BK 25 straipsnio 3 dalies sąlygų – susitarimo daryti kelis nusikaltimus (požymio dėl nusikaltimų skaičiaus ir jų sunkumo). Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nurodęs nuteistojo V. U. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalto dalyvaudamas organizuotoje grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas), neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
12. Kasaciniu skundu nuteistasis V. G. prašo teismų nuosprendžius dėl jo nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį) panaikinti ir jam baudžiamąją bylą nutraukti.
12.1. Kasatorius nurodo, kad teismai pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ŽTK, Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 straipsnio 2 dalies nuostatas, BPK 7, 20 straipsnio 5 dalyje, 44 straipsnio 5 dalyje, 305 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose, 320 straipsnio 3, 4 dalyse, 331 straipsnyje nustatytas taisykles. Abiejų instancijų teismai V. G. nepagrįstai taikė baudžiamąją atsakomybę pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį (pirmosios instancijos teismas), BK 222 straipsnio 1 dalį (apeliacinės instancijos teismas), nepagrįstai taikė BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktą (pirmosios instancijos teismas) ir BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktą (apeliacinės instancijos teismas), bendrąsias baudžiamosios atsakomybės nuostatas.
12.2. Kasatorius, analizuodamas kaltinamajame akte, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiuose nustatytas aplinkybes, vertindamas kaltinimą dėl jam inkriminuoto apgaulingo apskaitos tvarkymo, teigia, kad teismai pažeidė bei iš esmės suvaržė jo teisę žinoti jam pareikšto kaltinimo pobūdį ir pagrindą, taip atimdami teisę gintis nuo procesinės staigmenos neteisėtai pakeičiant kaltinimą.
12.3. Kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos teismo priimtoje nutartyje perduoti bylą į teisiamąjį posėdį V. G. veiksmų kvalifikacija nurodyta kaip vieno iš BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo organizatoriaus. Šiuose procesiniuose dokumentuose V. G. inkriminuota veika kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, o veikos faktinės aplinkybės šiame kaltinime išdėstytos akcentuojant, prokuroro manymu, vadovaujantį V. G. vaidmenį (vadovavo kitiems organizuotos grupės nariams, organizavo apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą). Pagal bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu galiojusią BPK 255 ir 256 straipsnių redakciją, byla teisme galėjo būti nagrinėjama tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o kaltinamasis negalėjo būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Atsižvelgdamas į šias nedviprasmiškas ir gerai žinomas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, draudžiančias byloje pateikti bet kokias procesines staigmenas pareikšto kaltinimo aspektu, V. G., naudodamasis savo, kaip kaltinamojo, teisėmis, gynybos metodus ir būdus naudojo bei taikė gindamasis nuo konkretaus kaltinimo organizavus apgaulingą (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos tvarkymą. Prokuroras pakeisti kaltinimo iš esmės skirtingomis faktinėmis arba kitokiomis aplinkybėmis šioje bylos dalyje pirmosios instancijos teisme nepateikė. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nuosprendyje V. G. veiksmus perkvalifikavo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, kaip padėjėjo, ir nustatė kitokias teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, negu jos buvo išdėstytos kaltinamajame akte ir teismo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje.
12.4. Šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį V. G. apskundė apeliacinės instancijos teismui, tačiau šis teismas nagrinėdamas jo apeliacinį skundą pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies nuostatas, nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma skunde, nepateikė motyvuotų išvadų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose ir Lietuvos Konstitucinio Teismo suformuotos konstitucinės doktrinos bylų teisminio nagrinėjimo ribų bei kaltinimo keitimo klausimais. Apeliacinės instancijos teismo motyvacija grindžiama tuo, kad neva pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pakeistas kaltinimas V. G. nesiskiria iš esmės faktinėmis aplinkybės nuo pradinio (kaltinamajame akte pareikšto kaltinimo), o privalomas kaltinamojo informavimas dėl kaltinimo pakeitimo BPK 256 straipsnio 4 dalyje reglamentuotas po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, tačiau tokios teismo išvados, anot kasatoriaus, nepagrįstos ir klaidingos. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytų nuskalstamos veikos faktinės aplinkybės pripažįstamos ne tik tais atvejais, kai jos lemia veikos kvalifikavimą pagal kitą BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ar punktą, bet ir tais atvejais, kai jos lemia veikos kvalifikavimą pagal kitą BK bendrosios dalies straipsni ar jo dalį; keičiant asmens, kaip bendrininko vaidmenį (be kita ko, ir į santykinai lengvesnį bei mažiau pavojingą, tą pirmosios instancijos teismas padarė V. G., perkvalifikavęs jo veiką iš nusikalstamos veikos organizatoriaus į padėjėjo), kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės keičiasi iš esmės, todėl visais tokiais atvejais asmuo turi būti iš anksto informuotas apie kaltinimo keitimą (tai turėjo būti padaryta V. G.). Kita vertus, net ir tuo atveju, jei pakeisto kaltinimo faktinės aplinkybės iš esmės nesiskirtų nuo pradinio kaltinimo, vadovaujantis seniai susiformavusia Europos Žmogaus Teisių teismo (toliau – EŽTT) ir, šiek tiek vėliau, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, neįspėjimas apie gresiantį kaltinimo pakeitimą turi būti pripažįstamas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą šioje bylos dalyje neteisingai grindė ir tam tikra prasme netgi manipuliavo 2013 m. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu, nors priešingai, nei nurodo apeliacinės instancijos teismas, šis Konstitucinio Teismo nutarimas tik dar labiau pabrėžė baudžiamuoju kaltinimu kaltinamo asmens teisę žinoti apie jam pareiškiamą bei keičiamą kaltinimą.
12.5. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad iš tiesų, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu galiojo BPK 255 straipsnio 2 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) ir 256 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad kaltinamasis gali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, iš anksto kaltinamajam apie tai nepranešus. Tačiau sprendžiant dėl BPK nuostatų taikymo turi būti atsižvelgiama ir į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (6 straipsnio 1, 3 dalių) reikalavimus. Pagal BPK 4 straipsnio 3 dalį, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias taisykles negu šis Kodeksas, taikomos tarptautinės sutarties taisyklės. Kasatorius analizuoja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir pažymi, kad šio teismo suformuota jurisprudencija atskleidžia, jog būtinybė suteikti asmeniui galimybę pasirengti gynybai nuo pakeisto kaltinimo ir pateikti atitinkamus argumentus nepriklauso nuo pradinio ir vėlesnio veikos kvalifikavimo sunkumo, taigi kaltinamojo teisė būti informuotam apie kaltinimo pobūdį, teisė į gynybą ir teisingą teismą pažeidžiama ir tada, kai inkriminuojama veika perkvalifikuojama pagal lengvesnę nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą, tačiau pritaikant kitokį teisinį požymį, būtiną šią veiką pripažinti nusikalstama, bet neįspėjus kaltinamojo apie tokią galimybę ir nesudarius galimybių atitinkamai gintis. Be to, Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimu konstatavo, kad kai kaltinamasis nuteisiamas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, teisiamajame posėdyje jam turi būti iš anksto pranešta. Analogiškos nuostatos ir išvados pakartotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus Plenarinės sesijos 2010 m. kovo 10 d., 2014 m. sausio 30 d. nutartyse, apie kurias apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija negalėjo nežinoti ir privalėjo į jas atsižvelgti. Taigi, pirmosios instancijos teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai neįspėjant kaltinamojo V. G. apie kaltinimo keitimą, privalėjo būti pripažinti esminiais. Svarbu ir tai, kad BPK 256 straipsnio 4 dalies redakcija, įpareigojanti visais atvejais pranešti apie numatomą pakeisti kaltinimą, jau galiojo bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu.
12.6. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis (jo motyvai bei išvados) yra prieštaringas. Šis teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodęs, kad nuteistieji veikė organizuota grupe, kurioje buvo vaidmenų pasiskirstymas, ir konstatavo, kad V. G. (kaip ir V. U. bei M. L.) nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, tačiau tokios veikos kvalifikacijos byloje nėra, jos nebuvo pateikęs nei valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras, nei jos konstatavęs pirmosios instancijos teismas, tokios V. G. veikos kvalifikacijos prokuroras neprašė ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas pats savarankiškai, be atskiro prašymo, pakeitė nuteistojo V. G. veikos kvalifikaciją, pasunkindamas jo teisinę padėtį ir pažeisdamas baudžiamųjų bylų nagrinėjimo teisme ribas. Taigi, kasatorius turėjo ne tik pateikti skundą dėl neteisėto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, bet ir, teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, vėl susipažinti su nauju kaltinimu, t. y. naujai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų teisiniu įvertinimu. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas padarė baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, tačiau jų nepagrįstai ir nemotyvuotai nelaikė esminiais.
12.7. Kasaciniame skunde teigiama, kad esminis nuteistojo veiksmingos teisės į gynybą pažeidimo momentas šiuo aspektu yra tai, kad prokurorui kaltinamajame akte ir teismams nuosprendžiuose nustačius skirtingus V. G., kaip tariamo bendrininko, vaidmenis, taigi tapo nebeaišku, kokie jo tariamai neteisėti veiksmai buvo atlikti ir kam jie buvo skirti. Teismų nuosprendžiuose išdėstytos išvados patvirtina, kad net objektyvieji BK 222 straipsnio 1 dalies numatytos nusikaltimo sudėties požymiai nustatyti netiksliai, prieštaringai, pažeidžiant ne tik kaltinamojo teisę į veiksmingą gynybą, bet ir BPK 305 straipsnio 1 dalies keliamus reikalavimus apkaltinamajam nuosprendžiui. Apie subjektyviuosius šio nusikaltimo, juo labiau bendrininkavimo, požymius iš viso nepasisakyta. Apeliacinės instancijos teismas V. G. tariamą suvokimą apie (duomenys neskelbtini) vykdytą įstatymų neatitinkančią buhalterinę apskaitą argumentuoja paties V. G. parodymų interpretacija. Be to, apeliacinės instancijos teismo išvados iš dalies prieštarauja baudžiamosios bylos medžiagoje esantiems duomenims ir negali būti traktuojamos kaip V. G. kaltės įrodymas.
12.8. Nuteistojo V. G. apeliaciniame skunde buvo išdėstyti argumentai dėl jam inkriminuojamo padėjimo apgaulingai tvarkyti apskaitą laikotarpio, pabrėžiant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nenuoseklumą šioje bylos dalyje, tačiau skunde nurodyti neatitikimai apeliacinės instancijos teisme nebuvo ištaisyti.
12.9. Kasatorius taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinė dalis yra visiškai paini, pažeidžianti nuteistojo teisę žinoti, dėl ko jis yra nuteistas, ignoruojant draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį, nesilaikant non reformatio inpeius principo. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje ne tik peržengdamas bylų apeliacinio nagrinėjimo ribas kvalifikavo V. G. veiksmus pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, bet ir iš naujo paskyrė jam bausmę, taip antrą kartą pripažindamas jį kaltu už tą pačią nusikalstamą veiką, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl V. G. veikos kvalifikacijos (pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį) ir paskirtos bausmės (12 500 Lt baudos) apeliacinės instancijos teismas nei panaikino, nei pakeitė, o paliko šią nuosprendžio dalį galioti.
12.10. Kasatorius nurodo, kad abu teismai pažeidė BK 2 straipsnio 4 dalį, netinkamai taikė BK bendrosios dalies nuostatas dėl bendrininkavimo, atsakomybę sunkinančių aplinkybių pripažinimo bei BK 222 straipsnio 1 dalį.
12.11. Atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius. V. G. niekada tokiu asmeniu nebuvo, t. y. jis nėra specialusis BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties subjektas. Jo veiksmų taip pat nėra pagrindo vertinti ir kaip šio nusikaltimo ar bendrininko. V. G. pareigos (duomenys neskelbtini) neturi nieko bendro su buhalterinės apskaitos organizavimu ir vedimu, o nuosprendyje įvardytų buhalterinės apskaitos dokumentų pasirašymas savaime neįrodo teisės normų pažeidimo. Tokio pobūdžio buhalterinius dokumentus pasirašė ir kiti asmenys, kurių dauguma nepatraukti baudžiamojon atsakomybėn. Nei būtina kaltės forma ir rūšis – tiesioginė tyčia, nei priežastinis ryšys tarp V. G. veiksmų ir negalėjimo visiškai ar iš dalies nustatyti tikrosios (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės ir turtinės padėties, nenustatyti, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiuose nemotyvuoti ir neargumentuoti. Kalbėdami apie tariamą V. G. suvokimą dėl apgaulingai tvarkomos buhalterinės apskaitos bei tariamai objektyviai jo atliktus veiksmus – nurodymų davimą N. S., abiejų instancijų teismai rėmėsi vien išimtinai šios liudytojos, atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės, nenuosekliais parodymais, jų nevertino kartu su kitais bylos duomenimis, ir taip nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Kasatorius tvirtina, kad jam priskirti objektyvieji BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai – nurodymų davimas N. S. ir subjektyviojo požymio elementas – suvokimas apie tariamai (duomenys neskelbtini) egzistavusias neapskaitytas pinigines lėšas, nustatyti nepagrįstai. Taigi V. G. veiksmuose nėra būtinųjų nusikaltimo požymių visumos, dėl apgaulingo (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos tvarkymo (organizavimo apgaulingai tvarkyti apskaitą ar padėjimo apgaulingai tvarkyti apskaitą) baudžiamoji byla jam turi būti nutraukta.
12.12. Kasatorius taip pat nurodo, kad teismai netinkamai taikė bendrininkavimo institutą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pripažino, kad apgaulingai tvarkydamas apskaitą V. G. veikė bendrininkų grupe su kitais bylos nuteistaisiais, kaip padėjėjas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad V. G. su kitais nuteistaisiais veikė organizuota grupe, šią aplinkybę pripažino atsakomybę sunkinančia bei jo veiksmus kvalifikavo be nuorodos į BK 24 straipsnio 6 dalį, vien pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas, reglamentuojančias organizuotos grupės sampratą (BK 25 straipsnio 3 dalis), o pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas, reglamentuojančias bendrininkų grupės sampratą (BK 25 straipsnio 2 dalis), nepagrįstai šias bendrininkavimo formas priskirdami nuteistajam V. G. Be to, apeliacinės instancijos teismas ir šioje bylos dalyje, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalį, neišnagrinėjo nuteistojo V. G. apeliacinio skundo, nepagrįstai tenkino prokuroro apeliacinį skundą jame nenurodytais motyvais, taip apsunkindamas nuteistojo teisinę padėtį bei suvaržydamas jo teisę veiksmingai gintis ne tik nuo pareikšto kaltinimo, bet, in corpore, nuo viso prieš jį prokuroro iniciatyva pradėto apeliacinio proceso, pažeidžiant BPK 7 straipsnyje numatytą rungimosi principą, bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrąsias nuostatas ir apskritai – asmens teisę į teisingą, nepriklausomą ir nešališką teismą. Byloje nėra nustatyta tokių aplinkybių, kurios leistų tvirtinti buvus bendrai suderintam nusikalstamos veikos planui tarp visų kaltinamųjų daryti kelis nusikaltimus, kaip nurodyta kaltinime. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio visiškai neaišku, kur, kada ir kokiomis aplinkybėmis V. G. prisijungė prie kitų bendrininkų. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai susiaurino pirmosios instancijos teismo pateiktą organizuotos grupės sampratą, t. y. nepagrįstai kritikavo pirmosios instancijos teismo argumentaciją tuo aspektu, kad šis teismas tariamai akcentavo tik išankstinį bendrininkų susitarimą daryti nusikalstamas veikas, tačiau iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio analizės akivaizdu, kad šis teismas akcentavo ne išankstinį, o bendrą bendrininkų susitarimą ir bendrininkų suvokimą apie bendrai daromą veiką. Be to, pats apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nenurodė nė vieno įrodymo, kuriuo galima būtų grįsti jo išvadą, kad V. G. kurioje nors nusikalstamos veikos stadijoje ar jos darymo laikotarpiu būtų susitaręs su kitais bendrininkais (net ir pripažinus kažkokios bendrininkavimo formos egzistavimą) apgaulingai ar kaip nors kitaip neteisėtai tvarkyti (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, nuosprendyje išvardijami tik tariamai nustatyti objektyvūs byloje teisiamų asmenų veiksmai. Apeliacinės instancijos teismo išvada apie byloje nustatytą bendrininkavimo formą – organizuotą grupę – apskritai yra grįstas vien abejonėmis ir neteisingu įstatymo traktavimu. Nesant V. G. dalyvavimo bendrininkavime, jam negalėjo būti taikomos ir BK 60 straipsnio 1 dalies 1 (2) punkto nuostatos dėl atsakomybę sunkinančių aplinkybių pripažinimo.
13. Kasaciniu skundu nuteistosios M. L. gynėjas advokatas Marius Zabita prašo panaikinti teismų nuosprendžių dalis dėl M. L. pripažinimo kalta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir baudžiamąją bylą jai nutraukti; pašalinti iš Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 1 d. nuosprendžio rezoliucinės dalies žodžius: „M. L. baudžiamąją bylą pagal BK 220 straipsnio 1 dalį nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės pagal šį Baudžiamojo kodekso straipsnį senaties terminui“.
13.1. Kasatorius nurodo, kad teismai nuteistajai M. L. netinkamai pritaikė BK 222 straipsnio 1 dalį. Teismai privalėjo įvertinti būtent M. L. faktiškai atliktus veiksmus, jų atitikimą teisės aktų reikalavimams, buhalterinės apskaitos įstatymui, taip pat jos subjektyviąją veikos pusę, t. y. ar ji žinojo apie dvigubos apskaitos tvarkymą (duomenys neskelbtini) ir ar savo veiksmais prisidėjo prie „juodosios buhalterijos“ vedimo bei BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių atsiradimo, ar turėjo objektyvią galimybę įtraukti duomenis į apskaitą, kurie jai nebuvo pateikti.
13.2. Nuteistosios gynėjas atkreipia dėmesį, kad nuteistoji M. L. nuo 2005 m. kovo 15 d. buvo įdarbinta (duomenys neskelbtini) iždininke, tačiau dar iki tol (duomenys neskelbtini) iždininke dirbo N. S. ir V. J.-B., kuri dirbo už D. B., (o D. B. buvo (duomenys neskelbtini) iždininke nuo 2004 m. kovo 10 d. iki 2005 m. spalio 7 d., t. y. M. L. įdarbinimo metu net 7 mėnesius), tačiau joms baudžiamoji atsakomybė netaikyta. Be to, N. S., vadovaujantis BPK 39¹ straipsnio nuostatomis, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, dėl to jos parodymai, kurie nors ir iš esmės nepagrindžia M. L. kaltės, turėtų būti vertintini atsargiau ir tik kartu su kita bylos medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas priimdamas nuosprendį N. S. parodymų, kiek tai liečia M. L. kaltę, neanalizavo ir dėl to nepasisakė, neanalizavo jos parodymų apie atliktus veiksmus ir bendravimą su kitais asmenimis, bet ne su M. L. Svarbu yra tai, kad N. S., teigianti vedusi neoficialiąją buhalterija, tik subjektyviai nurodė, kad M. L., vedusi oficialiąją buhalteriją, „turėjo suprasti“ apie dvigubą buhalteriją, o tai reiškia, kad tarp M. L. ir N. S. nebuvo jokio veiksmų bendrumo, juo labiau nebuvo derinami jokie bendri veiksmai, ataskaitos ir kt., tą nustatė teismai. Netgi apklausiant N. S. apeliacinės instancijos teisme, ši neparodė, kad būtų derinusi bet kokius veiksmus su M. L., ir negalėjo patvirtinti, ar M. L. buvo žinoma apie dvigubą buhalteriją, nes viena vedė oficialiąją, o kita – neoficialiąją buhalteriją. Tai, kad (duomenys neskelbtini) egzistavo dvi buhalterijos, kurių viena buvo oficiali, o kita neoficiali, ir kad jas vedė minėtos moterys, teismai nustatė.
13.3. Kasatorius pažymi, kad pagal teismų praktiką, esant tam tikroms sąlygoms, už apgaulingą apskaitą atsako juridinio asmens vadovas, nes buhalterinę apskaitą tvarkantis subjektas nėra atsakingas už pateikiamų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų turinį ar už tokių dokumentų nepateikimą jam. Todėl, jei įmonės vadovas sąmoningai nepateikia apskaitą tvarkančiam asmeniui visų buhalterinės apskaitos dokumentų, jis laikomas šio nusikaltimo vykdytoju (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDU0LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-454/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-454/2012">2K-454/2012</a>. 2K-41/2012, 2K-569/2012, 2K-430/2013, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>). Kadangi M. L. negalėjo apskaityti tokių ūkinių operacijų, kurių dokumentai jai nebuvo pateikti, nes tai nei praktiškai, nei teoriškai nebuvo įmanoma (atitinkami ūkio subjektai atsakingi ar įgalioti pateikti dokumentus jų nepateikė), ji negali būti pripažinta kalta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad būtent V. U. ir M. L. teisės aktai numatė pareigą politinės partijos buhalterinę apskaitą tvarkyti taip, kad ji būtų išsami, teisinga ir objektyvi, tačiau ar M. L. turėjo objektyvią galimybę tai padaryti, taip ir liko neatsakyta, nors tai buvo vienas iš esminių apeliaciniame skunde keliamų klausimų. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pripažino, kad neoficialiąją buhalteriją tvarkęs asmuo lyg ir veikė teisėtai, atlikdamas neteisėtus veiksmus, nes jis nėra subjektas pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą, tačiau už jo veiksmus yra atsakingas teisėtus veiksmus atlikęs pagal įstatymą tinkamas subjektas, tvarkęs oficialiąją buhalteriją, bet neįtraukęs į ją neoficialiosios buhalterijos, kurios jis netvarkė. Su tokiu teismo teiginiu sutikti negalima. Nuteistosios gynėjas teismuose kėlė klausimą, kokius neteisėtus veiksmus teismo nustatytame mechanizme atliko oficialiąją buhalteriją tvarkiusi M. L., jeigu neoficialiąją buhalteriją tvarkė kiti asmenys, tačiau į jį nebuvo atsakyta. Kasatoriaus nuomone, jokių duomenų, pagrindžiančių M. L. kaltės apgaulingai vedus juridinio asmens buhalteriją, nėra, yra tik faktas, jog M. L. buvo (duomenys neskelbtini) iždininkė, vedusi oficialiąją buhalteriją, kai tuo pat metu egzistavo ir neoficiali buhalterija, kurią vedė N. S. ir kurios neva neapskaitė M. L.
13.4. Kasatoriui neaišku, kuo remiantis apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad „elektroninių laiškų turinys patvirtina, jog neoficialaus darbo užmokesčio einamieji klausimai buvo žinomi ir M. L., nes ji buvo informuojama apie asmenims mokamą neoficialų darbo užmokestį, kaip ir V. V. pateikiant atitinkamus sąrašus“, tokių duomenų nėra. Šioje byloje nenustatyta M. L. bendrų veiksmų su tariamai neoficialią buhalteriją tvarkiusia N. S., nerasta nė vieno laiško ar dokumento, objektyviai pagrindžiančio bendravimą ir (ar) bendradarbiavimą, juolab kad ir pačios N. S. parodymai pagrindžia, kad apie neoficialią buhalteriją M. L. nežinojo, o tik, anot jos, „galėjo numanyti“. Pasak kasatoriaus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gegužės 9 d. nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQwLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-340/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-340/2006">2K-340/2006</a> nurodė, kad kai asmuo, kuris atleistas pagal BK 39¹ straipsnį, duoda parodymus apie kitus asmenis, dalyvavusius organizuotoje grupėje ar organizuotame susivienijime darant nusikalstamas veikas, yra reikalaujama, jog teismas atsargiau vertintų parodymus apie atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės ir kitų nusikaltimo bendrininkų vaidmenį ir reikšmę padarant nusikaltimą, skirtų didesnį dėmesį įvertindamas tokio asmens parodymų savarankiškumą bei objektyvumą. Taigi teismų išvados, kad M. L. įsitraukė į šį nusikaltimą, suprasdama veiksmų neteisėtumą, jų neatsisakė ir taip sąmoningai veikė (duomenys neskelbtini) naudai, neteisėtos ir nepagrįstos.
13.5. Kasatorius tvirtina, kad byloje esantys duomenys tik įrodo, jog M. L. nevedė „juodosios buhalterijos“, jos neorganizavo ir neprisidėjo prie jos vedimo, neveikė (duomenys neskelbtini) naudai, o tik vykdė formalius buhalterio pareigoms būdingus veiksmus ir apskaitė tik tuos duomenis, kurie buvo pateikti buhalteriją organizavusių asmenų. Tai, kad jai nebuvo pateikti visi duomenys, nepriklausė nuo jos valios ir nepateiktų pirminių apskaitos dokumentų, kitų dokumentų ūkinėms operacijoms pagrįsti neapskaitymas oficialiojoje buhalterijoje negali būti traktuojamas kaip nusikaltimas, atitinkantis BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Juo labiau M. L. veiksmai negali būti traktuojami kaip padaryti veikiant organizuota ar bendrininkų grupe, nes ji atliko tik formalius buhalterio pareigoms būdingus veiksmus.
13.6. Taigi teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalį, nekaltumo prezumpciją, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, iš jos išplaukiantį in dubio pro reo principą ir nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinimų bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimuose įtvirtintų taisyklių.
13.7. Kasaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teisme, prokurorui pateikus prašymą pakeisti kaltinimą M. L. bei kitiems teisiamiesiems iš BK 205 straipsnio l dalies ir 220 straipsnio 1 dalies į BK 182 straipsnio 2 dalį, šis prašymas buvo tenkintas. Apeliacinio proceso metu nuteistosios M. L. veikos kvalifikacija nebuvo pakeista iš BK 182 straipsnio 2 dalies į 220 straipsnio 1 dalį, o dėl šios dalies priimtas pagrįstas išteisinamasis nuosprendis ir tai nurodyta rezoliucinėje dalyje. Dėl šios priežasties iš nuosprendžio rezoliucinės dalies turi būti pašalinta nuoroda „M. L. baudžiamąją bylą pagal BK 220 straipsnio 1 dalį nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės pagal šį Baudžiamojo kodekso straipsnį senaties terminui“, nes baudžiamosios bylos pagal BK 220 straipsnį, pakeitus kaltinimą, nėra ir tai neatitinka BPK 255 bei 307 straipsniuose nustatytų reikalavimų.
14. Prokuroro, juridinio asmens (duomenys neskelbtini), civilinio ieškovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, nuteistojo V. G. kasaciniai skundai atmetami. Nuteistojo V. U. ir nuteistosios M. L. gynėjo kasaciniai skundai tenkinami iš dalies.
Dėl BPK 255, 256 straipsnių reikalavimų
15. Nuteistojo V. G. ir prokuroro kasaciniuose skunduose nurodomi BPK 255 ir 256 straipsnių reikalavimų pažeidimai.
15.1. Kasatorius V. G. nurodo, kad teismai, nesilaikydami kaltinimo keitimo taisyklių, kaltinimą dėl BK 222 straipsnyje numatytos veikos padarymo keitė tiek nustatydami naujas faktines aplinkybes, tiek keisdami jos teisinę kvalifikaciją. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas V. G. kaltu dėl BK 222 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo veikiant organizuota grupe, pažeidė kaltinimo keitimo taisykles.
15.2. Prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesilaikydama kaltinimo keitimo procedūrų, perkvalifikavo nuteistųjų veikas iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 220 straipsnį.
16. Kasaciniame skunde V. G. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas kaltinimo keitimo taisyklių (suformuotų kasacinio teismo praktikoje) ir pripažindamas jį kaltu kaip apgaulingos buhalterinės apskaitos padėjėją, o ne organizatorių, pakeitė kaltinime nurodytas faktines aplinkybes.
16.1. Taigi, nagrinėjamoje byloje visų pirma būtina atsakyti į klausimą, ar pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad V. G. padėjo vykdyti apgaulingą buhalterinę apskaitą, ir apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad jis yra kaltas dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo veikdamas organizuota grupe, iš esmės pakeitė jam inkriminuotos veikos faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, tą patį pažeidimą padarė pripažindamas, kad veiką V. G. padarė veikdamas organizuota grupe.
16.2. Kasacinėse nutartyse formuojama praktika, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu. Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>, 2K-P-36/2010, 2K-42-942/2016, 2K-265-693/2015, 2K-526/2014, 2K-441/2014, 2K-262/2014).
16.3. Kasacinio teismo praktikoje nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės BPK 255, 256 straipsnių prasme yra laikomos kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę. Kokios reikšmingos faktinės aplinkybės turi būti nustatytos, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju tiriant nusikalstamą veiką ir nagrinėjant bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTEyLTY5Ny8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-112-697/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-112-697/2016">2K-112-697/2016</a>, 2K-44-648/2016, 2K-42-942/2016, 2K-265-693/2015, 2K-262/2014, 2K-102/2014). Aiškinant BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatą,,faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų”, kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tokia situacija gali susiklostyti, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas, nustatoma, kad ji sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte, ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą. Tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes įvertinus, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-13/2006, 2K-8-696/2016, 2K-265-693/2015, 2K-197/2014, 2K-262/2014, 2K-282/2013, 2K-651/2012,, 2K-381/2011, 2K-233/2008).
16.4. Kaip matyti iš bylos nagrinėjimo teisme metu pakeisto kaltinimo (t. 172, b. l. 117-122), pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių, V. G. inkriminuotos faktinės aplinkybės, kurios buvo kvalifikuotos kaip BK 222 straipsnyje numatyta veika, buvo aprašytos iš esmės vienodai. Tiek prokuroro pateiktame kaltinime, tiek teismų nuosprendžiuose aprašant įrodytomis pripažintas aplinkybes nurodyta, kad V. G., eidamas vadovaujančias pareigas (duomenys neskelbtini), būdamas (duomenys neskelbtini) centrinės būstinės vadovo V. U. padėjėjas, nuo 2004 m. kovo 5 d. (duomenys neskelbtini) pirmininko V. U. įgaliotas atstovauti (duomenys neskelbtini) pasirašant (duomenys neskelbtini) sudaromas sutartis, mokėjimo dokumentus, ataskaitas valstybės institucijoms, darbo sutartis, įsakymus dėl darbuotojų priėmimo ir atleidimo, nuo 2005 m. gruodžio 1 d. būdamas (duomenys neskelbtini) atsakinguoju sekretoriumi ir pagal (duomenys neskelbtini) statuto 15 straipsnį, būdamas atsakingas už (duomenys neskelbtini) veiklos organizavimą, turėdamas teisę atstovauti (duomenys neskelbtini), veikdamas (duomenys neskelbtini) naudai ir interesais, siekdamas neteisėto politinės partijos – (duomenys neskelbtini) – finansavimo, norėdamas išvengti veiksmingos (duomenys neskelbtini) bei su ja susijusių politinių kampanijų finansavimo kontrolės, žinodamas apie (duomenys neskelbtini) apgaulingai tvarkomą buhalterinę apskaitą – apie ne visų (duomenys neskelbtini) lėšų apskaitymą oficialioje buhalterinėje apskaitoje, duodavo pavedimus asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl dalies (duomenys neskelbtini) buhalterinėje apskaitoje neapskaitytų lėšų panaudojimo: kuro išlaidų, susijusių su (duomenys neskelbtini) veikla, kompensavimo ir jo (V. G.), kaip fizinio asmens, vardu teikiamų (duomenys neskelbtini) skyriams AB „Teo LT“ (buvusio AB „Lietuvos telekomas“) telekomunikacinių paslaugų apmokėjimo iš neoficialių (duomenys neskelbtini) lėšų, laikomų pas asmenį, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, ir neapskaitomų šių ūkinių operacijų teisės aktų reikalaujama tvarka (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos registruose, arba pats iš neoficialių (duomenys neskelbtini) lėšų jas apmokėdavo.
16.5. Šiuos kasatoriaus veiksmus, įvertinęs ir jo bendrininkų veiką, prokuroras kaltinime kvalifikavo kaip organizuotos grupės vykdomos apgaulingos buhalterinės apskaitos organizavimą – vadovaujant kitiems organizuotos grupės nariams, o konkrečiai – duodant nurodymus N. S. Pirmosios instancijos teismas tuos pačius V. G. veiksmus kvalifikavo kaip padėjimą N. S. apgaulingai tvarkyti juridinio asmens (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad V. G. šiais veiksmais, veikdamas kartu su kitais organizuotos grupės nariais (duodamas nurodymus N. S., kuri vedė neoficialią buhalteriją), padėjo M. L. tvarkyti buhalterinę apskaitą.
16.6. Kaip matyti, faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, nurodytos kaltinamajame akte, pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiuose, skirtingai nei nurodyta V. G. kasaciniame skunde, iš esmės keičiamos nebuvo. Taigi, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai nepadarė esminių BPK reikalavimų, keliamų kaltinimo (keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes) keitimui, pažeidimų.
17. Kasatorius V. G. taip pat nurodo, kad teismai skirtingai aprašė jo veiksmus, kuriuos kvalifikavo kaip padėjimą apgaulingai vesti buhalterinę apskaitą: pirmosios instancijos teismas nurodė, kad jis padėjo vesti apgaulingą apskaitą N. S., duodamas jai nurodymus dėl telekomunikacinių paslaugų ir kuro išlaidų apmokėjimo, o apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad jis, duodamas jau minėtus nurodymus N. S., padėjo vesti apgaulingą apskaitą M. L.
17.1. Kaip pirmiau minėta, faktinės V. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybės keičiamos nebuvo, jis buvo kaltinamas ir yra nuteistas už tai, kad pagal jo pasirašytus kuro išlaidas patvirtinančius čekius ir pagal jo vardu užsakytų telekomunikacijų paslaugų sąskaitas N. S. ir atskirais atvejais pats kasatorius apmokėdavo šias išlaidas iš neoficialios kasos. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje tik patikslino apgaulingos apskaitos vedimo mechanizmo aprašymą, nurodydamas, kad tokie V. G. veiksmai yra padėjimas apgaulingai tvarkyti apskaitą ne asmeniui, kuris vedė neoficialią buhalteriją, o M. L., kuri vesdama buhalterinę apskaitą neįtraukė į ją visų partijos pajamų ir išlaidų, tarp jų – ir mokėjimų už kurą ir telekomunikacines paslaugas.
17.2. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad, patikslindamas V. G. vaidmenį vykdant apgaulingą buhalterinę apskaitą, apeliacinės instancijos teismas nepakeitė faktinių kaltinimo aplinkybių.
18. Kitas V. G. kasacinio skundo argumentas yra tas, kad teismai pakeitė teisinę kasatoriaus veikos kvalifikaciją, t. y. pripažino skirtingą kasatoriaus vaidmenį vedant apgaulingą apskaitą ir taip padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą.
18.1. Visų pirma, kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs V. G. padėjus vykdyti apgaulingą apskaitą, nors jis buvo kaltinamas kaip vienas iš apgaulingos apskaitos organizatorių, tinkamai nepranešė apie kaltinimo keitimą ir taip padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą.
18.2. Baudžiamasis įstatymas, numatantis lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, pagal kurį kvalifikuojama kaltinamojo veika, kai iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, nuo nurodytojo kaltinamajame akte ir teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje gali skirtis įvairiai, kaip antai: jame gali nebūti atskirų BK straipsnių, jų dalių, punktų, atskirų nusikalstamos veikos požymių (pvz., baudžiamosios teisės doktrinoje vadinamų kvalifikuojančiais); jame gali būti nustatyti kitokie nusikalstamos veikos požymiai, lengvinantys kaltinamojo teisinę padėtį (pvz., kad nusikalstama veika padaryta ne tyčia, o dėl neatsargumo); jame gali būti nustatyti nauji nusikalstamos veikos požymiai, lengvinantys kaltinamojo teisinę padėtį (pvz., baudžiamosios teisės doktrinoje vadinami privilegijuojančiais), ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>, 2K-P-36/2010).
18.3. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas bylos nagrinėjimo metu galiojusio BPK 255 straipsnio 2 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) ir 256 straipsnio 4 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) įtvirtintas nuostatas, galėjo nuteisti kaltinamąjį pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatytas kitoks nusikalstamos veikos požymis, lengvinantis kaltinamojo teisinę padėtį, tačiau būtinas pripažinti veiką nusikalstama, jeigu nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės iš esmės nesiskyrė nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, iš anksto kaltinamajam apie tai nepranešus. Tačiau sprendžiant dėl BPK nuostatų taikymo turi būti atsižvelgiama ir į ŽTK reikalavimus. Pagal BPK 4 straipsnio 3 dalį, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias taisykles negu šis Kodeksas, taikomos tarptautinės sutarties taisyklės.
18.4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimu bei EŽTT jurisprudencija, kurioje aiškinami ŽTK 6 straipsnio 3 dalies a ir c punkto taikymo taisyklės, susijusios su kaltinimo keitimu, suformulavo atitinkamus reikalavimus kaltinimo keitimui, nepriklausomai nuo to, ar kaltinimas keičiamas į sunkesnį, ar į švelnesnį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija nurodė, kad EŽTT suformuota jurisprudencija atskleidžia, jog kaltinamojo teisė būti informuotam apie kaltinimo pobūdį, teisė į gynybą ir teisingą teismą pažeidžiama ir tada, kai inkriminuojama veika perkvalifikuojama pagal lengvesnę nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą, tačiau pritaikant kitokį teisinį požymį (sudėties požymį, įtvirtintą BK specialiojoje dalyje), būtiną šią veiką pripažinti nusikalstama, bet neįspėjus kaltinamojo apie tokią galimybę ir nesudarius galimybių atitinkamai gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>, 2K-P-36/2010). Ši Konvencijos nuostata taikoma nepriklausomai nuo to, ar perkvalifikuojant inkriminuojamą veiką iš esmės keičiamos veikos faktinės aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>).
18.5. Taigi paprastai, nepriklausomai nuo to, ar pakeitus teisinę veikos kvalifikaciją, kaltinimas sunkinamas ar švelninamas, kaltinimo keitimo procedūros, užtikrinančios kaltinamojo teisę į gynybą yra būtinos.
18.6. Įvertinus teismų sprendimus ir bylos medžiagą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas V. G. veiką kvalifikavo pagal švelnesnį įstatymą, kaip jau buvo konstatuota pirmiau šioje nutartyje, nekeisdamas faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, tačiau keisdamas teisinį jo veikos vertinimą. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas kitą, nei buvo kaltinime, BK 24 straipsnio dalį, nagrinėjamoje byloje iš tiesų nepranešė kaltinamajam V. G., kad jo veiksmai gali būti kvalifikuojami ne kaip apgaulingos apskaitos organizatoriaus, bet kaip tokios veikos padėjėjo.
18.7. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, nustačius kaltinimo keitimo į švelnesnį procedūros pažeidimus (nagrinėjamoje byloje – keičiant bendrininko vaidmenį iš organizatoriaus į padėjėją), būtina įvertinti, ar toks pažeidimas pripažintinas esminiu.
18.8. Panaši į nagrinėjamą šioje byloje situacija EŽTT įvertinta byloje Sipavičius prieš Lietuvą (2002 m. vasario 21 d. sprendimas, peticijos Nr. 49093/99). EŽTT, nustatęs, kad pareiškėjas nežinojo, jog pirmosios instancijos teismas gali perkvalifikuoti jam inkriminuojamą nusikaltimą (piktnaudžiavimą tarnyba) į tarnybos pareigų neatlikimą dėl nerūpestingumo, konstatavo, kad ši aplinkybė neabejotinai pakenkė jo galimybėms gintis nuo pastarojo kaltinimo. Konvencijos pažeidimo šioje byloje nenustatyta tik dėl to, kad pareiškėjas turėjo galimybę faktų ir teisės aspektu išdėstyti savo gynybos argumentus dėl pakeisto kaltinimo apeliaciniame teisme, kurio sprendimą kasacine tvarka peržiūrėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris taip pat išnagrinėjo materialiuosius ir procesinius perkvalifikavimo aspektus ir buvo kompetentingas užtikrinti pareiškėjo teisių gynimą, kurio šis siekė. Pagal EŽTT jurisprudenciją, kai žemesnės instancijos teismo nuosprendžiu keičiamas inkriminuojamos veikos kvalifikavimas ir apie tokį pakeitimą būtina pranešti kaltinamajam ir užtikrinti gynybos teises, tačiau to nepadaroma, o aukštesnės instancijos teismas bylą nagrinėja tik teisės aspektu, t. y. nuteistasis neturi visavertės galimybės šiame teisme patikrinti ir nustatyti faktų, reikšmingų kitaip kvalifikuojant veiką, Konvencijoje įtvirtintos gynybos teisės yra pažeidžiamos. Kita vertus, kai tokiais atvejais gynyba turi galimybę ginčyti naują kvalifikavimą fakto ir teisės aspektu, minėtos teisės laikomos užtikrintomis (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>, 2K-P-36/2010).
18.9. Kaip matyti iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos, galimą kaltinimo procedūrų pažeidimą pirmosios instancijos teisme V. G. nurodė apeliaciniame skunde ir ginčijo apeliacinės instancijos teisme, kuris atliko įrodymų tyrimą. Taigi, V. G. ir jo gynėjas turėjo galimybę, kuria aktyviai naudojosi, ginčyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintą bendrininkavimo formą – padėjimą apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą tiek fakto, tiek teisės aspektais.
18.10. Sprendžiant apie baudžiamojo proceso pažeidimo įtaką kaltinamojo teisėms ir teismo sprendimų teisingumui, be kita ko, būtina įvertinti, ir ar toks teisinės kvalifikacijos pakeitimas lėmė kaltinamojo teisės į gynybą pažeidimą: t. y. ar bendriausia prasme gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų kitokia (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>, 2K-P-36/2010).
18.11. Kaip matyti iš V. G. ir jo gynėjo pozicijos teismuose, apeliacinio skundo ir kasacinio skundo argumentų, jis pripažįsta pirmosios instancijos teismo nustatytus ir nuosprendyje nurodytus jo atliktus veiksmus, tačiau ginčija savo veiksmų kaip nusikalstamų vertinimą. Taigi, darytina išvada, kad kasatoriaus gynybos tikslas yra visiškai paneigti nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnyje, objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, taip pat bet kokios formos bendrininkavimą. Kasatorius nurodo, kad jo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip nusikalstami, t. y. jis nuosekliai neigia, kad yra šios nusikalstamos veikos subjektas ir kad suprato savo veiksmus kaip dalyvavimą apgaulingai vedant apskaitą, ginčija, kad jis numatė ir norėjo BK numatytų pasekmių (t. y. neigia tyčią), taip pat neigia, kad jo, kaip fizinio asmens, veiksmai, sudarant paslaugų sutartis su AB TEO dėl telekomunikacinių paslaugų teikimo (duomenys neskelbtini) skyriams, kurios buvo finansuojamos iš (duomenys neskelbtini) neoficialių piniginių lėšų, yra neteisėti.
18.12. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad V. G. veikos kvalifikacijos keitimas pirmosios instancijos teisme į švelnesnę, prieš tai jo neįspėjus, nagrinėjamoje byloje nepripažįstamas esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu, nes gynybos teisės ginčyti pakeistą kaltinimą tiek fakto, tiek teisės aspektais buvo įgyvendintos apeliacinio proceso metu.
19. Kasaciniame V. G. skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į skundo argumentus dėl esminių baudžiamojo proceso pažeidimų keičiant kaltinimus pirmosios instancijos teisme ir pats padarė tokį pažeidimą, taip pat neteisėtai pakeisdamas kaltinimą – t. y. pripažindamas, kad V. G. BK 222 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką padarė veikdamas organizuota grupe.
19.1. Kaip matyti iš apeliacinio teismo nuosprendžio, apeliacinės instancijos teismas nors glaustai, tačiau motyvavo, kodėl kaltinimo keitimo į švelnesnį procedūros pažeidimo nelaikė esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu. Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl kaltinimo keitimo procedūrų laikymosi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas iš tiesų visada turi pareigą, prieš keisdamas kaltinimą, įspėti kaltinamąjį apie tokią galimybę. Apeliacinio teismo nuosprendyje taip pat yra nurodyta, kad šioje byloje teismas nepripažįsta kaltinimo keitimo pažeidimo esminiu, visų pirma, vertindamas pakeisto kaltinimo apimtį, t. y. tai, jog faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės nebuvo keičiamos ir teismas pritaikė švelnesnį Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies straipsnį; taip pat papildomai nurodydamas, kad imperatyvus BPK reikalavimas visais atvejais įspėti kaltinamąjį apie kaltinimo keitimą buvo nustatytas tik po nuosprendžio nagrinėjamoje byloje paskelbimo. Kasatorius skunde akcentuoja būtent pastarojo apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvo ydingumą.
19.2. Išplėstinė teisėjų kolegija šioje nutartyje jau nurodė, kodėl kaltinimo keitimo pirmosios instancijos teisme procedūros pažeidimas, kuris buvo ištaisytas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nepripažįstamas esminiu.
19.3. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu taisyklė, reikalaujanti keičiant kaltinimą visais atvejais laikytis kaltinimo keitimo procedūrų, jau buvo suformuota EŽTT ir kasacinio teismo praktikoje, todėl teismai, taikydami BPK 256 straipsnį, turėjo aiškinti jo reikalavimus atsižvelgdami į teismų precedentus. Tačiau vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas tarp kitų argumentų nurodė ir tai, jog imperatyvi nuostata įspėti kaltinamąjį apie kaltinimo keitimą į švelnesnę nusikalstamą veiką bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme nebuvo numatyta BPK, nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK normas, reguliuojančias apeliacinį procesą.
19.4. Atsakant į V. G. kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat turėjo taikyti kaltinimo keitimo procedūrą, iš dalies tenkindamas prokuroro apeliacinį skundą ir nuosprendžiu pripažindamas sunkinančią atsakomybę aplinkybę – veikimą organizuota grupe, būtina priminti, kad kaltinimo keitimo procedūrų esmė – informuoti asmenį apie jam reiškiamus kaltinimus.
19.5. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad prokuroro pateiktas apeliacinis skundas, kuriame išsamiai išdėstomi argumentai, kuriais remiantis jis prašo teismo pripažinti baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nurodytą ir kaltinime, yra tinkamas asmens informavimas apie jam reiškiamo kaltinimo turinį. Kaip jau minėta, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka vyko įrodymų tyrimas, kuriame kasatorius ir jo gynėjas aktyviai dalyvavo ir turėjo visas galimybes ginčyti ir fakto, ir teisės klausimus, tarp jų – ir sunkinančias baudžiamąją atsakomybę aplinkybes, susijusias su bendrininkavimu.
20. Įvertinus tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu V. G. inkriminuotos nusikalstamos veikų padarymo faktinės aplinkybės nebuvo pakeistos, o procedūros nesilaikymas keičiant kaltinimą į švelnesnį, nuteistojo V. G. teisės į gynybą ir teisingą teismą, įtvirtintų ŽTK 6 straipsnyje, Konstitucijos 31 straipsnyje esmingai apribotos nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus dėl kaltinimų keitimo pirmosios instancijos teisme, padarė motyvuotą ir pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso pažeidimų nepadarė. Nustačius tokias aplinkybes, darytina išvada, kad teismai esminių BPK 7, 10 straipsnių, 44 straipsnio 7 dalies, 255, 256, 320 straipsnių pažeidimų nepadarė.
21. Prokuroras kasaciniu skundu taip pat prašo įvertinti, ar apeliacinės instancijos teismas nepažeidė kaltinimo keitimo procedūrų. Prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neinformavo proceso dalyvių, kad gali būti keičiamas kaltinimas, ir, atitinkamai nesilaikydamas kaltinimo keitimo taisyklių (BPK 255, 256 straipsniai), nuteistųjų V. U., M. L., V. G. veikas, kurios pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo kvalifikuotos kaip BK 182 straipsnyje numatyta nusikalstama veika, faktiškai perkvalifikavo į BK 220 straipsnį ir bylą jiems nutraukė, nes suėjo senaties terminai. Kasatorius, remdamasis analogiškais argumentais, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismui V. U. veiksmų tinkamai neperkvalifikavus iš BK 182 straipsnio 2 dalies į 205 straipsnio 1 dalį ir palikus galioti Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio dalį dėl V. U. išteisinimo, liko neaišku, ar, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, V. U. veiksmuose nėra jokio nusikaltimo sudėties požymių, dėl ko jis buvo pagrįstai išteisintas, ar jo veiksmai vertintini kaip jų turintys.
21.1. Kasaciniame skunde nurodomi kaltinimo keitimo teisme pažeidimai, tačiau visų pirma reikia įvertinti, ar apeliacinės instancijos teismas prokuroro nurodytais atvejais turėjo taikyti BPK reikalavimus, keliamus kaltinimo keitimui.
21.2. Iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinamajame akte ir nutartyje perduoti bylą teismui V. U., V. G. ir M. L. buvo kaltinami pagal BK 220 straipsnį (apgaulingų duomenų apie juridinio asmens (duomenys neskelbtini) veiklą ir turtą pateikimą (duomenys neskelbtini) metinėje finansinės veiklos deklaracijoje VMI ir VSDFV), o V. U., M. L. ir asmuo, kuriam byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, ir pagal BK 205 straipsnį (apgaulingų duomenų apie juridinio asmens (duomenys neskelbtini) veiklą ir turtą pateikimas VRK ir VMI). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, prokuroras pateikė prašymą veikas, susijusias su dokumentų pateikimu VMI ir VSDFV, nekeičiant jų faktinių aplinkybių perkvalifikuoti į BK 182 straipsnio 2 dalį (didelės vertės mokestinių prievolių išvengimas), o V. U. veikas, teikiant ir organizuojant dokumentų pateikimą VMI ir VRK, į BK 182 straipsnį (didelės vertės turtinių teisių įgijimas) ir BK 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (didelės vertės turtinių teisių įgijimas), M. L. ir asmens, kuriam byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, atitinkamas veikas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismas pripažino kaltais minėtus asmenis dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje (didelės vertės mokestinių prievolių išvengimas), ir išteisino V. U., M. L. ir asmenį, kuriam byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, kaip nepadariusius veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje (didelės vertės turtinių teisių įgijimas). Apeliaciniuose skunduose V. U. ir V. G. išsamiai nurodė argumentus, kodėl pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 182 straipsnį, neatribojo jame numatyto turtinio sukčiavimo nuo BK 220 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos, nepasisakė dėl pirminio kaltinimo pagrįstumo. V. U. skunde taip pat buvo keliamas klausimas dėl BK 182 ir 205 straipsniuose numatytų veikų atribojimo. Šiuose skunduose, kaip ir M. L. gynėjo apeliaciniame skunde taip pat buvo teigiama, kad teismas netinkamai rėmėsi teismų praktika, kurioje formuojami sukčiavimo ir neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimo atribojimo požymiai. Kaip matyti iš bylos, nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme posėdžių protokolų, įrodymų tyrimo metu ir baigiamosiose kalbose V. U., jo gynėjas A. Miškinis, V. G. ir jo gynėjas S. Juzukonis, M. L. gynėjas M. Zabita nuosekliai palaikė apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus dėl netinkamo BK 182 straipsnio taikymo, taip pat prašė teismo kaip precedentu remtis kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a> ir nagrinėjamoje byloje taikyti toje nutartyje suformuotas BK 182 ir 220 straipsnių atribojimo taisykles.
21.3. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama nurodytus apeliacinių skundų argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas padarė baudžiamojo proceso pažeidimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neatribodamas prokuroro pateiktų pirminių kaltinimų padarius BK 220 ir 205 straipsniuose numatytas veikas nuo BK 182 straipsnyje numatytųjų, laikėsi BPK reikalavimų, keliamų bylos nagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme, ir išsamiai atsakė į apeliacinių skundų argumentus dėl baudžiamojo įstatymo taikymo.
21.4. Prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad taip teismas pažeidė kaltinimo keitimo taisykles. Nekartojant pirmiau nutartyje išdėstytų kaltinimo keitimo teisme procedūrų paskirties ir procesinės prasmės, pažymėtina, kad BPK 256 straipsnio 2 dalis, be kita ko, suteikia teismui teisę pripažinti asmenis kaltais ne tik remiantis pakeistu kaltinimu, bet ir remiantis kaltinamajame akte pateiktu veikos kvalifikavimu. Nagrinėjamoje byloje teismas, išsamiai aptaręs byloje nustatytus konkrečius nuteistųjų veiksmus, konstatavo, kad juose nėra BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties. Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, aptarusi BK 220 ir 205 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų sudėtis, nurodė, kad V. U., V. G., M. L. veiksmuose, kurie susiję su partijos finansinių dokumentų (deklaracijų ar ataskaitų) su klaidingais duomenimis pasirašymu ir pateikimu valstybės institucijoms, gali būti BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymių. Atitinkamai V. U. veiksmuose, kurie susiję su atitinkamų partijos dokumentų pasirašymu, pateikimu ir jų pasirašymo ir pateikimo organizavimu VMI ir VRK, galimai yra BK 205 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymių. Taip apeliacinės instancijos teismas padarė išvadas dėl pirminio kaltinimo (kuriame pateiktą kvalifikavimą apeliaciniais skundais prašė vertinti apeliantai) ir dėl pakeisto kaltinimo, pagal kurį buvo nuteisti asmenys, tinkamumo ir pagrįstumo. Nagrinėjamoje situacijoje teismas neturėjo taikyti prokuroro skunde nurodytos kaltinimo keitimo procedūros. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistieji, kurių teisei į gynybą užtikrinti ir yra skirtos kaltinimo keitimo procedūros, šio klausimo kasaciniuose skunduose nekėlė.
21.5. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigiama kasaciniame prokuroro skunde, nepadarė skunde nurodomų esminių BPK pažeidimų ir, nagrinėdamas apeliacinius skundus, laikėsi BPK 320, 324, 332 straipsnių reikalavimų.
Dėl BPK 303, 305, 307 straipsnių reikalavimų
22. Prokuroro, nuteistosios M. L. gynėjo M. Zabitos, nuteistojo V. G. kasaciniuose skunduose nurodomi esminiai BPK 303, 305, 307 straipsnių nuostatų pažeidimai.
22.1. Prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 303, 305 ir 307 straipsnių reikalavimus, priėmė prieštaringą nuosprendį, nes dėl tų pačių veikų priėmė du sprendimus, kurie buvo nurodyti ir motyvuojamoje nuosprendžio dalyje, ir rezoliucinėje nuosprendžio dalyje.
22.2. M. L. gynėjo kasaciniame skunde taip pat nurodomi pažeidimai, susiję su reikalavimų, keliamų nuosprendžiui, nesilaikymu. Kasatorius nurodo, kad, siekiant išvengti nekaltumo prezumpcijos ir reikalavimų nuosprendžio surašymui pažeidimo, iš nuosprendžio rezoliucinės dalies turi būti pašalintas sprendimas M. L. nutraukti bylą dėl senaties.
22.3. Kasatoriaus V. G. skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, nepanaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo, antrą kartą pripažino kaltu dėl BK 222 straipsnio ir antrą kartą paskyrė bausmę, taip esmingai pažeisdamas BPK 307 straipsnio reikalavimus.
23. Prokuroras, grįsdamas skunde nurodytus pažeidimus, visų pirma teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamoji dalis yra prieštaringa.
23.1. BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai įpareigoja teismą nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, taip pat nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas. Teismas turi glaustai ir tiksliai išdėstyti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, nurodyti kaltinamojo veikos apimtį, nusikalstamos veikos stadiją, aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kitus nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės parinkimui reikšmingus faktus bei aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-153/2008). Tačiau teismas, atsižvelgdamas į bylos specifiką, pats sprendžia, kiek dėmesio ir vietos nuosprendyje skirti aiškinant faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo logiką, atsakant į gynybos ar kaltinimo iškeltus argumentus, analizuojant bylai reikšmingus teorinius ir praktinius klausimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-48/2009).
23.2. Kita vertus, kai nagrinėjimo teisme metu nustatoma, kad baudžiamasis procesas negalimas, nes suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas), byla nutraukiama teismo nutartimi (BPK 254 straipsnio 4 dalis). Pagal BK 95 straipsnio nuostatas asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu yra suėjęs šiame straipsnyje nurodytas baudžiamosios atsakomybės senaties terminas, o tai reiškia, kad, laikantis nekaltumo prezumpcijos principo (BPK 44 straipsnio 6 dalis), tokiu atveju teismo priimtame baigiamajame akte neturi būti formuluočių, būdingų apkaltinamajam nuosprendžiui. Taigi, viename procesiniame dokumente priimdamas skirtingus sprendimus dėl atskirų nusikalstamų veikų, teismas privalo laikytis nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų ir dokumento daliai dėl bylos nutraukimo (suėjus senaties terminui) negali taikyti tokių pačių, kaip ir apkaltinamajam nuosprendžiui, BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nustatytų reikalavimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-393-222/2015).
23.3. Konstitucinis Teismas 2016 m. birželio 27 d. nutarime padarė išvadą, kad, taikant BK 95 straipsnį, pirmiausia BPK reglamentuota tvarka turi būti nustatyta, kad asmuo pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. BPK 3 straipsnio nuostata, kad baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybė senaties terminai, turi būti aiškinamas taip, kad, suėjus baudžiamosios atsakomybės (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo) senaties terminams, baudžiamasis procesas gali būti nutrauktas tik tuo atveju, kai BPK reglamentuota tvarka yra nustatyta, kad asmuo pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Tuo atveju, kai, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, nustatoma, kad kaltinamasis nepagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, turi būti priimamas išteisinamasis nuosprendis (Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimas). Tačiau pabrėžtina, kad įgyvendinant šiame nutarime ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos kasacinėje nutartyje Nr. 2K-P-31-746/2016 suformuluotus reikalavimus teismams, nagrinėjantiems bylą ir nustačiusiems, kad dėl nagrinėjamos byloje nusikalstamos veikos yra suėję senaties terminai, negalima paneigti konstitucinėje jurisprudencijoje, EŽTT ir kasacinio teismo praktikoje suformuotų iš nekaltumo prezumpcijos principo kylančių reikalavimų sprendimams, kuriais asmuo nepripažįstamas kaltu. Tokiais atvejais baigiamajame teismo akte neturi būti formuluočių, būdingų apkaltinamajam nuosprendžiui ir nusikalstamos veikos turi būti aprašytos neperžengiant įtarimo (kaltinimo) būsenos.
23.4. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, nusprendus, kad V. U., M. L. ir V. G. veiksmuose nėra sukčiavimo požymių, ir atsakant į apeliacinių skundų argumentus apeliacinės instancijos teisėjų kolegija padarė išvadą, jog šie veiksmai galėtų būti vertinami pagal BK straipsnius, kurie buvo inkriminuoti pirminiame kaltinime. Konstatavęs, kad suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, teismas nusprendė, jog byla dėl BK 220 straipsnio ir 205 straipsnio turi būti nutraukta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, laikydamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje suformuotos taisyklės, nurodė, kad tokiu atveju veikos faktinių aplinkybių konstatavimas yra galimas, tačiau jis neturi peržengti asmens „įtarimo būklės“ aprašymo, kitaip būtų pažeistas konvencinis ir konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas.
23.5. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šiuo aspektu nuosprendžio motyvuojamoji dalis proceso dalyviams, priešingai nei teigiama prokuroro skunde, yra aiški.
24. Kaip jau minėta, prokuroras ir M. L. gynėjas nurodo, kad rezoliucinė nuosprendžio dalis yra surašyta pažeidžiant BPK reikalavimus. Prokuroras nurodo, kad toks nuosprendžio surašymo būdas, kai rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nurodytas ir sprendimas išteisinti, ir sprendimas nutraukti bylą dėl senaties, yra esminis baudžiamojo proceso pažeidimas ir dėl to byla turi būti grąžinta iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Teismas, nagrinėdamas bylą, be kita ko, turėtų atsižvelgti ir į jau minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą. M. L. gynėjas, remdamasis nekaltumo prezumpcijos principu, prašo pašalinti iš nuosprendžio rezoliucinės dalies sprendimą nutraukti bylą dėl senaties.
24.1. Šiuo atveju būtina įvertinti nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją, kai pirmosios instancijos teismas buvo pripažinęs asmenis kaltais dėl BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo (didelės vertės mokestinės prievolės išvengimas), o apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, padarė išvadą, kad nuteistųjų veiksmuose nėra šios nusikalstamos veikos požymių, tačiau yra nusikalstamos veikos, dėl kurios jau yra suėję senaties terminai, požymių.
24.2. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad jis nusprendė iš dalies tenkinti apeliacinius skundus ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 12 d. nuosprendį pakeisti: šio nuosprendžio dalį, kuria V. U., V. G. ir M. L. pripažinti kaltais pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės mokestinių prievolių išvengimo) ir jiems paskirtos atitinkamos bausmės, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį – juos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės mokestinių prievolių išvengimo) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; taip pat šiems asmenims baudžiamąją bylą pagal BK 220 straipsnio 1 dalį nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės pagal šį Baudžiamojo kodekso straipsnį senaties terminui.
24.3. Pripažinus, kad nuosprendis, kurio motyvuojamojoje dalyje teismas aiškiai atsakė į apeliacinių skundų argumentus, pasisakė dėl abiejų (pirminio ir pakeisto) kaltinimų pagrįstumo, yra neprieštaringas, suprantamas proceso dalyviams, darytina išvada, jog vien tai, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje yra nurodytas sprendimas išteisinti dėl sukčiavimo (BK 182 straipsnis) ir sprendimas nutraukti bylą dėl neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimo (BK 220 straipsnis), nes suėjo senatis, negali būti pripažinta esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu.
24.4. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinė dalis neatitinka BPK 307 straipsnio reikalavimų ir procesinės situacijos, susiklosčiusios nagrinėjamoje byloje. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo nuteistųjų V. U., V. G. ir M. L. gynėjo skundus, kuriais buvo ginčijamas nuteistųjų pripažinimas kaltais pagal BK 182 straipsnį. Teismas, išnagrinėjęs skundus, dėl šios dalies juos tenkino ir pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, pripažindamas V. U., V. G. ir M. L. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymių. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodytas sprendimas išteisinti šiuos asmenis atitinka apeliacinio proceso, vykusio šioje byloje, rezultatą ir motyvuojamąją nuosprendžio dalį. Tuo tarpu sprendimas nutraukti bylą suėjus senačiai dėl tų pačių veikų, dėl kurių buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, yra perteklinis ir neatitinkantis apeliacinio proceso šioje byloje eigos. Kaip jau konstatuota šioje nutartyje, bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu kaltinimai nebuvo pakeisti, BK 220 straipsnyje numatytos veikos požymiai buvo nagrinėjami atsakant į apeliaciniuose skunduose pateiktus argumentus, todėl teismas neturėjo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyti sprendimo dėl BK 220 straipsnyje numatytos veikos.
24.5. Išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad sprendimas M. L. baudžiamąją bylą pagal BK 220 straipsnio 1 dalį nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės pagal šį Baudžiamojo kodekso straipsnį senaties terminui, šalintinas iš nuosprendžio rezoliucinės dalies.
24.6. Pagal BPK 376 straipsnio 2 dalyje nurodytą bendrąją taisyklę tais atvejais, kai netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir esminiai proceso pažeidimai galėjo turėti įtakos ir kitiems nuteistiesiems, teismas patikrina, ar teisėtas nuosprendis ir kitiems nuteistiesiems, kurie nepadavė skundų. Nors V. U. ir V. G. kasaciniuose skunduose šis baudžiamojo proceso pažeidimas nenurodomas, tačiau pripažinus, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodytas sprendimas nutraukti baudžiamąją bylą dėl senaties, nors tuo pačiu teismo nuosprendžiu dėl tų pačių faktinių aplinkybių yra priimtas išteisinamasis nuosprendis, neatitinka BPK reikalavimų, turi būti keičiama nuosprendžio rezoliucinė dalis ne tik dėl M. L. priimto sprendimo, bet ir dėl analogiškų sprendimų V. U. ir V. G.
25. Kasatoriaus V. G. skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 307 straipsnio reikalavimus ir, nepanaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl jo pripažinimo kaltu apgaulingai vedus apskaitą ir paskirtos bausmės (baudos), antrą kartą jį pripažino kaltu dėl BK 222 straipsnio ir antrą kartą paskyrė bausmę (to paties dydžio baudą).
25.1. Kasatoriaus argumentai dėl jo pripažinimo kaltu antrą kartą yra deklaratyvūs, nes tokio sprendimo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nėra. Tuo tarpu baudos už BK 222 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką V. G. dydis rezoliucinėje dalyje yra nurodytas. Apeliacinės instancijos teismas, išteisinęs V. G. dėl BK 182 straipsnyje numatytos veikos (didelės vertės mokestinės prievolės išvengimas), panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl bausmių bendrinimo pagal BK 63 straipsnio 1, 2 dalis ir 5 dalies 1 punktą. V. G. skundo dalies, kuriuo jis prašė išteisinti dėl apgaulingos apskaitos (BK 222 straipsnio 1 dalis), teismas netenkino ir nusprendė V. G., nuteistam pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, paskirti bausmę – 100 MGL dydžio (3 620, 25 Eur) baudą, t. y. iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo paskirtai už apgaulingą apskaitą bausmei (tik baudos sumą nurodė eurais).
25.2. Įvertinusi tai, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad V. G. kasaciniame skunde nurodytų BPK 307 straipsnio pažeidimų apeliacinės instancijos teismas nepadarė.
26. Apibendrinusi, tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių BPK 303, 305, 307 straipsnių reikalavimų pažeidimų, nurodytų prokuroro, V. G. ir M. L. gynėjo kasaciniuose skunduose.
27. Tačiau pripažinusi, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodytas sprendimas nutraukti baudžiamąją bylą dėl senaties, nors tuo pačiu teismo nuosprendžiu dėl tų pačių veikų yra priimtas išteisinamasis nuosprendis, neatitinka BPK reikalavimų, išplėstinė teisėjų kolegija nutaria panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 1 d. nuosprendžio dalį, kuria V. U., V. G. ir M. L. baudžiamoji byla pagal BK 220 straipsnio 1 dalį nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės pagal šį Baudžiamojo kodekso straipsnį senaties terminui.
Dėl BPK 20 straipsnio reikalavimų, vertinant asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, parodymus
28. Nuteistųjų V. U., V. G. bei nuteistosios M. L. gynėjo kasaciniuose skunduose nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, numatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, vertindamas N. S., t. y. asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta BK 39¹ straipsnio pagrindu, parodymus ir grįsdamas jais apkaltinamąjį nuosprendį.
28.1. Kasaciniuose skunduose ginčijamas šios liudytojos parodymų turinys kasacinės instancijos teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nenagrinėjamas.
28.2. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijusi su bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Duomenys iki juos pripažįstant įrodymais yra tikrinami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant numatytus proceso veiksmus, ir būtent tokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad įrodymais gali būti pripažįstami tik tokie duomenys, kurių patikimumas gali būti patikrintas teismo proceso metu BPK numatytomis priemonėmis.
28.3. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas, visi įrodymai turi būti įvertinami bendra tvarka. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinio teismo praktikoje, remiantis EŽTT jurisprudencija, formuojami tam tikri kriterijai, taikytini vertinant bendrakaltinamųjų, taip pat asmenų, kurie buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pritaikius BK 39¹ straipsnį, parodymus.
28.4. EŽTT praktikoje pagal Konvencijos 6 straipsnį nuosekliai pripažįstama, kad parodymų, kuriuos liudytojai duoda mainais už imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo ar kitas privilegijas, panaudojimas yra svarbi priemonė valstybėms kovojant su itin pavojingais, be kita ko, organizuotais, nusikaltimais (2015 m. birželio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo Shiman prieš Rumuniją, peticijos Nr. 12512/07, § 33; Didžiosios kolegijos 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, peticijos Nr. 26772/95, § 157; 2004 m. gegužės 25 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Cornelis prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 994/03). Tačiau tokių parodymų panaudojimas gali pakenkti baudžiamojo proceso prieš kaltinamąjį teisingumui ir sukelti keblių (jautrių) klausimų ta apimtimi, kiek tokie parodymai dėl savo pobūdžio yra atviri manipuliacijoms ir gali būti duodami tik siekiant gauti mainais pasiūlytus privalumus arba dėl asmeninio keršto (Shiman prieš Rumuniją,§ 33; Cornelis prieš Nyderlandus). Taigi negalima sumenkinti kartais nevienareikšmio tokių parodymų pobūdžio ir pavojaus, kad asmuo gali būti apkaltintas ir nuteistas vadovaujantis nepatikrintais parodymais, kurie nebūtinai yra nešališki (objektyvūs). Tačiau tokio pobūdžio parodymų panaudojimo savaime nepakanka, kad procesas taptų neteisingas (ten pat; 2004 m. sausio 27 d. sprendimai dėl priimtinumo bylose Lorsé prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 44484/98, ir Verhoek prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 54445/00). Iš esmės analogiškos nuostatos dėl asmenų, gaunančių tam tikrų privilegijų dėl bendradarbiavimo su teisėsauga, parodymų panaudojimo įtarimui, kuriuo grindžiamas asmens suėmimas, pagrįsti išdėstytos ir kai kuriuose sprendimuose dėl suėmimo ir jo pratęsimo atitikties Konvencijos 5 straipsnio reikalavimams (pvz., EŽTT Didžiosios kolegijos 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, peticijos Nr. 26772/95, § 157–159; 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Ereren prieš Vokietiją, peticijos Nr. 67522/09, § 59; taip pat žr. Europos žmogaus teisių komisijos 1997 m. sausio 14 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Contrada prieš Italiją, peticijos Nr. 27143/95) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2-699/2016).
28.5. EŽTT atmetė kaip aiškiai nepagrįstus (nepriimtinus) daugelį skundų bylose, kuriose proceso teisingumas buvo ginčijamas atsižvelgiant pirmiausia į tai, kad pagrindžiant apkaltinamąjį nuosprendį buvo panaudoti parodymai bendrakaltinamųjų ar kitų asmenų, dėl šių parodymų galimai gavusių tam tikrų privilegijų (pvz., 2004 m. sausio 27 d. sprendimai dėl priimtinumo bylose Lorsé prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 44484/98, ir Verhoek prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 54445/00; 2004 m. gegužės 25 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Cornelis prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 994/03; 2009 m. kovo 3 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Vladislav Atanasov prieš Bulgariją, peticijos Nr. 20309/02; 2015 m. birželio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo Shiman prieš Rumuniją, peticijos Nr. 12512/07). Nurodytos EŽTT praktikos analizė rodo, kad joje nesuformuota konkrečių reikalavimų tvarkai, kuria turėtų būti teikiami tam tikri privalumai su teisėsaugos institucijomis bendradarbiaujančiam arba tiesiog kaltinimui palankius parodymus duodančiam asmeniui, taip pat nenurodomos imperatyvios tokio asmens parodymų panaudojimo ribos jų įrodomosios reikšmės (svarbos) nuteisiant kaltinamąjį aspektu; vertinant proceso teisingumą, atsižvelgiama į, be kita ko, šiuos parodymus patvirtinančių įrodymų buvimą, tačiau detalesnių taisyklių dėl, pavyzdžiui, tokių įrodymų kiekio, pobūdžio ir pan. iš esmės nenustatyta. Bendriausia prasme siekiant užtikrinti baudžiamojo proceso, kuriame naudojami tokie parodymai, teisingumą, iš esmės svarbu tai, kad tiek bylą nagrinėjantys teismai, tiek gynyba turėtų tinkamas galimybes juos tirti ir vertinti jų patikimumą atsižvelgiant į, be kita ko, pirmiau nurodytus pavojus, ir kad gynyba turėtų veiksmingą galimybę tokius parodymus ginčyti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2-699/2016).
28.6. Dėl bendrakaltinamųjų ar kitų kaltinamųjų parodymų įrodomosios reikšmės pasisakoma ir kai kuriuose EŽTT sprendimuose dėl kaltinamojo teisės apklausti kaltinimo liudytojus pagal Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktą, kuriuose yra nurodoma, kad yra didelis pavojus, jog bendrakaltinamojo parodymai gali būti nepatikimi, atsižvelgiant į jo akivaizdų suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui. Taigi vertinant tokius parodymus gali būti reikalaujama griežtesnio patikrinimo (jie turėtų būti tikrinami atidžiau), nes bendrininkų padėtis duodant parodymus skiriasi nuo paprastų liudytojų. Jie duoda parodymus neprisiekę, taigi jokie jų teiginiai dėl faktinių aplinkybių tikrumo negali sukelti atsakomybės už melagingus parodymus dėl tyčinio netikrų parodymų davimo (pvz., 2008 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Vladimir Romanov prieš Rusiją, peticijos Nr. 41461/02, § 102; 2010 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Melnikov prieš Rusiją, peticijos Nr. 23610/03, § 75, Pichugin prieš Rusiją, peticijos Nr. 38623/03, § 199). Šiame kontekste į bendrininkų parodymų įrodomosios reikšmės ypatumus atsižvelgiama vertinant, ar buvo tinkamai užtikrintos gynybos teisės dėl kitų kaltinančių įrodymų (paprastai suinteresuotumo dėl bylos neturinčių liudytojų apklausos) ar pačių bendrininkų parodymų (jų apklausos ir pan.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2-699/2016).
28.7. Iš esmės analogiškos pozicijos dėl bendrakaltinamųjų ar kitų kaltinamųjų (įtariamųjų) parodymų vertinimo laikomasi ir kasacinėje praktikoje, kurią formuojant vadovaujamasi, be kita ko, EŽTT sprendimais. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu, parodymai turėtų būti vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau vis dėlto tokio asmens parodymų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys, nei vertinant kitų liudytojų parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc3LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-177/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-177/2008">2K-177/2008</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQwLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-340/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-340/2006">2K-340/2006</a>); kad vertinant parodymus liudytojų, kurie toje pačioje byloje yra buvę įtariamieji, taip pat turi būti skiriamas didesnis dėmesys jų parodymų patikimumo aspektu vertinimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015).
28.8. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, N. S., kuriai buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kur visi proceso dalyviai galėjo užduoti jai klausimus ir ginčyti jos parodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama nuteistųjų apeliacinius skundus, kuriuose didžioji dalis argumentų buvo skirti būtent liudytojos N. S. parodymų kritikai, tenkino nuteistųjų bei gynybos prašymus iškviesti ir apklausti šią liudytoją. Apeliantai bei jų gynėjai pasinaudojo savo teise užduoti klausimus, į kuriuos liudytoja davė išsamius atsakymus. Jokių esminių prieštaravimų teismai jos parodymuose nenustatė. Iš teismų nuosprendžių matyti, kad šios liudytojos parodymai buvo kruopščiai tiriami, gretinami ir lyginami su kitais byloje esančiais duomenimis, nuosprendžiuose taip pat buvo pasisakyta dėl parodymuose esančių tam tikrų neatitikimų. Teismų išvados, kad N. S. parodymai nors ir labai svarbūs byloje, tačiau yra ne vieninteliai, patvirtinantys bylos aplinkybes, taip pat yra pagrįstos ir motyvuotos.
28.9. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė kasacinio teismo praktikoje suformuotus asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymų vertinimo kriterijus, tinkamai juos taikė tikrindamas pirmosios instancijos teismo atliktą N. S. parodymų panaudojimą grindžiant nuteistųjų kaltę. Apeliacinės instancijos teismas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, padarė motyvuotą išvadą, kad byloje nėra aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, parodymais, taip pat juos patvirtina byloje surinktų įrodymų visetas.
28.10. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat tinkamai taikė tokių parodymų vertinimo taisykles, tirdama ir vertindama šios liudytojos parodymus, duotus apeliacinio proceso metu. Tokią išvadą, be kita ko, patvirtina ir tai, jog apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai nurodo, kodėl jis, sutikdamas su apelianto V. U. argumentais, tam tikra N. S. parodymų dalimi nesiremia. Teismas išsamiai motyvuoja savo sprendimą, kad N. S. nurodyta aplinkybė dėl vieno milijono litų išdavimo neįrodyta (nes jos nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai) ir tokia suma sumažina į (duomenys neskelbtini) 2004–2006 m. oficialią buhalterinę apskaitą neįrašytas išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas itin atidžiai vertino N. S. parodymus, ne tik gretindamas juos su kitais byloje esančiais duomenimis (su liudytojos V. J., taip pat kitų liudytojų parodymais, su elektroninių laiškų, N. S. siųstų asmeniui, dėl kurio byla apeliaciniame procese buvo išskirta, turiniu), tačiau ir paskirdamas informacinių technologijų ekspertizę, kurios rezultatai leido pašalinti gynybos keliamas abejones dėl kai kurių minėtos liudytojos parodymų dalies patikimumo.
28.11. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai, tirdami, tikrindami, vertindami asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta pagal BK 39¹ straipsnį, parodymus ir grįsdami jais apkaltinamuosius nuosprendžius, tinkamai taikė įrodinėjimo taisykles, atsižvelgė į asmenų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės šiuo pagrindu, parodymų vertinimo ypatumus, suformuotus kasacinio teismo ir EŽTT jurisprudencijoje, ir tinkamai taikė BPK 20 straipsnio 5 dalį.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų
29. Prokuroro ir V. G. kasaciniuose skunduose nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimus, nes neatsakė į apeliacinių skundų argumentus.
29.1. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog apeliacinės instancijos teismas nutarties (nuosprendžio) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant pirmiau nurodytus BPK reikalavimus, ir šie pažeidimai pripažintini esminiais, nes dėl jų apeliacinės instancijos teismo priimtų nuosprendžio ar nutarties negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418-699/2015, 2K-319-976/2015, 2K-135/2015, 2K-467/2013, 2K-69/2011).
29.2. Prokuroro kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į prokuroro skundo argumentus dėl reorganizuoto juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės, todėl padarė esminius BPK pažeidimus.
29.3. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs prokuroro skundo dalį dėl netinkamo BK 20 straipsnio aiškinimo ir taikymo, pasisakė dėl po reorganizacijos įsteigto juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės galimybių. Siekdamas išspręsti reorganizuoto juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą, apeliacinės instancijos teismas apibendrino šioje byloje aktualias CK, Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo nuostatas, taip pat kasacinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Vadovaudamasis tuo, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad naujai įsteigtas juridinis asmuo (duomenys neskelbtini) nėra baudžiamosios atsakomybės pagal pareikštą kaltinimą subjektas. Iš nuosprendžio matyti, jog apeliacinės instancijos teismas į esminius prokuroro argumentus atsakė, savo išvadas motyvavo. Kitoks nei apeliacinės instancijos teismo šioje byloje kasacinės instancijos teismo išplėstinės teisėjų kolegijos BK 20 straipsnio aiškinimas nesudaro prielaidų išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į prokuroro apeliacinio skundo esminius argumentus dėl reorganizuoto juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės.
29.4. V. G. skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminius jo apeliacinio skundo argumentus.
29.5. Šie argumentai nepagrįsti, nes iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teisėjų kolegija išsamiai nagrinėjo apeliacinį V. G. skundą, aptarė V. G. pripažinimą nusikalstamos veikos subjektu, taip pat kitus nusikalstamos veikos požymius, ir padarė motyvuotą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino jį kaltu dėl BK 222 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos.
29.6. Taip pat, kaip jau buvo minėta, apeliacinės instancijos teismas glaustai, bet aiškiai atsakė į V. G. argumentus dėl kaltinimo keitimo pirmosios instancijos teisme.
29.7. Išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas esminių BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų nagrinėjamoje byloje nepadarė.
Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo
30. Nuteistųjų V. U., V. G. ir nuteistosios M. L. gynėjo kasaciniuose skunduose ginčijamas BK 222 straipsnio 1 dalies taikymas, nurodoma, kad nuteistųjų veiksmuose nėra šio nusikaltimo sudėties požymių; iš esmės tai grindžiama tuo, kad jie nėra šios nusikalstamos veikos subjektai ir kad nenustatyta jų kaltė.
30.1. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Dalis nusikalstamo buhalterinės apskaitos tvarkymo požymių (tarp jų ir dalykas) yra blanketinio pobūdžio, dėl to veikos kvalifikavimo procese, siekiant suvokti nusikaltimo sudėties požymius, būtina analizuoti teisės šaltinių, į kuriuos nukreipta blanketinė norma, turinį. Šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjami klausimai, susiję su politinės partijos apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymu. Pagal Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės 2004 m. rugpjūčio 23 d. įstatymo 19 straipsnį politinės partijos buhalterinė apskaita tvarkoma šio ir Buhalterinės apskaitos įstatymo nustatyta tvarka. Taigi BK 222 straipsnio 1 dalies inkriminavimas šioje baudžiamojoje byloje pagrįstai grindžiamas šių dviejų įstatymų nuostatų aiškinimu.
30.2. Pagal BK 222 straipsnį už šį nusikaltimą atsako asmuo, atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnį – tai: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką buhalterinės apskaitos tarnybą. Šiuo atveju ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkas; 2) konkretaus struktūrinio padalinio apskaitos tarnybos vadovas (buhalteris) – kai ūkio subjektas susideda iš kelių struktūrinių padalinių. Ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris ir ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkai; 3) apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai – tais atvejais, kai įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartį su tokiomis įmonėmis; 4) už buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą atsako veiką padaręs asmuo.
30.3. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius ir jų taikymo praktiką apgaulingo apskaitos tvarkymo subjektas yra specialusis, t. y. asmuo, atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą – vyriausiasis buhalteris, buhalteris, apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai, esant tam tikroms sąlygoms, įmonės vadovas. Buhalterinę apskaitą įmonės vadovas gali vesti pats arba samdyti finansininkus. Jei ūkio subjekto vadovas pats tvarko buhalterinę apskaitą, tai už apgaulingą ar aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą atsako tik ūkio subjekto vadovas. Kitu atveju jis gali būti tik šio nusikaltimo bendrininkas (organizatorius, kurstytojas), išskyrus tarpinio vykdymo instituto atvejus, kai apgaulingai apskaitai vesti vadovas panaudoja nekaltą asmenį, t. y. asmenį, atsakingą už buhalterinės apskaitos tvarkymą, bet nežinantį apie tai, kad apskaitos dokumentai, kuriais remiantis tvarkoma buhalterinė apskaita, yra apgaulingi – tada įmonės vadovas tampa nusikaltimo vykdytojas (BK 24 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-189-648/2016, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDU0LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-454/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-454/2012">2K-454/2012</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzc5LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-379/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-379/2012">2K-379/2012</a>, 2K-376/2012). Vis dėlto ūkio subjekto apskaitos tvarkyti negali ūkio subjekto vadovas, išskyrus mažosios bendrijos narį ir individualios įmonės savininką. Buhalterinės apskaitos įstatymo 9 straipsnis įpareigoja ūkio subjekto vadovą parinkti apskaitos politiką ir ją įgyvendinti. Tuo tarpu pagal to paties įstatymo 11 straipsnį už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba kiti Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą.
30.4. Nagrinėjamoje byloje nustatytas toks dvigubos buhalterijos apskaitos mechanizmas: V. U. ir asmeniui, dėl kurio byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, organizavus, dalis partijos pinigų buvo neapskaitoma oficialiuose apskaitos dokumentuose ir apskaitos registruose, juos perduodant ne partijos darbuotojui, neoficialią apskaitą vedusiam asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas ir kuris, vykdydamas asmens, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, bei V. G. nurodymus, panaudojo šias pinigines lėšas įvairioms (duomenys neskelbtini) veiklos sritims finansuoti: neoficialiam darbo užmokesčiui bei kitoms išmokoms (premijoms, pašalpoms ir pan.) darbuotojams ir kitiems su šia partija susijusiems asmenims sumokėti, partijos centrinės būstinės ir skyrių išlaidoms apmokėti, jų veiklai finansuoti, telekomunikacinių paslaugų sąskaitoms (sutartys, sudarytos V. G., kaip fizinio asmens, vardu) apmokėti, (duomenys neskelbtini) turui per Lietuvą, rinkimų kampanijoms (taip pat ir 2004 metų (duomenys neskelbtini) rinkimų kampanijai, vykusiai rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą metu) finansuoti, dienraščio,,Respublika“ prenumeratai Lietuvos gyventojams apmokėti bei kitoms partijos veiklos sritims finansuoti. Visas piniginių lėšų judėjimas vyko be teisės aktuose numatytos apskaitos, veiksmų nepagrindžiant juridinę galią turinčiais dokumentais.
30.5. Teismai konstatavo, kad tokio mechanizmo veikimas ir jo tikslų įgyvendinimas neįmanomas be bendrininkų. Teismų nuosprendžiuose aiškiai nurodyta, kuo vadovaujantis ir už kokių veiksmų atlikimą pripažinti: V. U. – apgaulingos buhalterinės apskaitos organizatoriumi, M. L. – specialiuoju subjektu – vykdytoju, V. G. – padėjėju.
30.6. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad inkriminuoto nusikaltimo laikotarpiu V. U., būdamas (duomenys neskelbtini) pirmininkas, organizavo apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą; M. L., nuo 2005 m. kovo 15 d. paskirta (duomenys neskelbtini) iždininke, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą; V. G., būdamas (duomenys neskelbtini) atsakingasis sekretorius, taip pat turėdamas įgaliojimus veikti partijos vardu ir duoti kitiems asmenims nurodymus, padėjo ją tvarkyti, duodamas nurodymus asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nesusijusiam su šia partija darbo teisiniais santykiais ir vedusiam atskirtą partijos piniginių lėšų apskaitą, apmokėti už atitinkamas paslaugas iš oficialiai neapskaitytų lėšų, t. y. veikdami bendrai jie sąmoningai pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 redakcija, galiojusi nusikaltimo padarymo metu) 6 straipsnio 2 dalyje, 12 straipsnio 1, 2 dalyse bei Politinių partijų ir politinių organizacijų finansavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, 21 straipsnyje išdėstytus reikalavimus. Dėl jų padarytų pažeidimų pagal pateiktus dokumentus iš dalies nebuvo galima nustatyti (duomenys neskelbtini) 2004–2006 metais turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
30.7. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, sprendžiant nusikalstamos veikos subjekto klausimą, nustatyta, kad V. U. (duomenys neskelbtini) pirmininku išrinktas 2003 m. spalio 18 d. ir šias pareigas ėjo iki 2006 m. rugpjūčio 26 d. Kaltinime nurodytu laikotarpiu V. U. buvo (duomenys neskelbtini) pirmininkas ir ėjo vadovaujančias pareigas partijoje, taigi buvo atsakingas už juridinio asmens buhalterinės apskaitos organizavimą, kaip numato Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnis. 2005 m. kovo 15 d. (duomenys neskelbtini) buhaltere buvo paskirta nuteistoji M. L. Taigi, anot teismų, būtent V. U. ir M. L. teisės aktai numatė pareigą politinės partijos buhalterinę apskaitą tvarkyti taip, kad ji būtų išsami, teisinga ir objektyvi, nes tik tada, kai politinės partijos buhalterinė apskaita yra teisinga ir tvarkoma pagal teisės aktų reikalavimus, į partijos sudaromas finansines deklaracijas bei ataskaitas įtraukiamos visos pajamos ir išlaidos, deklaruoti ir sumokėti visi privalomi mokesčiai bei įmokos. V. G., kaip (duomenys neskelbtini) centrinės būstinės vadovo padėjėjui, 2004 m. kovo 5 d. išduotas įgaliojimas pasirašyti (duomenys neskelbtini) sutartis, mokėjimo dokumentus, ataskaitas valstybės institucijoms, darbo sutartis, įsakymus dėl darbuotojų priėmimo ir atleidimo, (duomenys neskelbtini) suvažiavime 2004 m. kovo 20 d. jis išrinktas (duomenys neskelbtini) prezidiumo nariu, o 2005 m. gruodžio 1 d. paskirtas (duomenys neskelbtini) atsakingojo sekretoriaus pareigoms, todėl teismai pripažino, kad jis, turėdamas (duomenys neskelbtini) įgaliojimus veikti partijos vardu bei duoti kitiems asmenims nurodymus, padėjo tvarkyti apgaulingą buhalterinę apskaitą.
31. Nuteistasis V. U. nesutinka su teismų padarytomis išvadomis, kad jis organizavo apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą (duomenys neskelbtini). Anot nuteistojo, jis teisėtai įgaliojo kitus asmenis užsiimti (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos tvarkymu ir tinkama apskaitos kontrole, pats jokių su tuo susijusių veiksmų neatliko, į apskaitos vedimo procedūras nesikišo.
31.1. Iš nuosprendžių matyti, kad V. U. veiksmai darant šią nusikalstamą veiką objektyviai pasireiškė tuo, jog jis, būdamas partijos vadovas, organizavo apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, t. y. 2004 m. kovo mėnesį pavedė asmeniui, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, einančiam partijoje vadovaujančias pareigas, organizuoti apgaulingą (dvigubą) buhalterinės apskaitos tvarkymą, pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką; tas asmuo, vykdydamas šį pirmininko nurodymą, pavedė asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nesusijusiam su (duomenys neskelbtini) darbo teisiniais santykiais, vesti atskirą partijos piniginių lėšų apskaitą, gaunant ir išduodant neoficialias partijos pinigines lėšas, taip pat ruošti ataskaitas jam ir atskirais laikotarpiais partijos pirmininkui V. U., derinti veiksmus su M. L., nuo 2005 m. kovo 15 d. dirbusia (duomenys neskelbtini) iždininke (pagal partijos statutą ėjusia vyriausiojo buhalterio pareigas) ir tvarkiusia partijos oficialią buhalterinę apskaitą. Dėl tokių partijos vadovo veiksmų iš dalies nebuvo galima nustatyti (duomenys neskelbtini) 2004–2006 metais turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Būtent tokie veiksmai yra vertinami kaip nusikalstamos veikos organizavimas (BK 24 straipsnio 4 dalis).
31.2. Nors nuteistasis V. U. kasaciniame skunde tvirtina, kad jis nežinojo, kaip reikia teisingai tvarkyti buhalterinę apskaitą, buvo labai užsiėmęs politine veikla, siekdamas plėsti (duomenys neskelbtini) įtaką valstybės politinėje bei visuomeninėje srityse, dėl to perleido buhalterinės apskaitos tvarkymo funkcijas kitiems asmenims ir pats į apskaitos vedimo funkcijas nesikišo, tačiau tokie argumentai nešalina jo, kaip vadovo, atsakingo už buhalterinės apskaitos organizavimą, atsakomybės.
31.3. Pažymėtina, kad buhalterinės apskaitos organizavimas ir buhalterinės apskaitos vedimas bei tvarkymas nėra tapačios sąvokos. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas įmonės vadovas yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį ūkio subjekto vadovas yra atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, t. y. jis atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą. Šią atsakomybę jis paprastai realizuoja priimdamas įmonės buhalterinės apskaitos politikos įsakymą. Vadovas, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės vyriausiajam buhalteriui, kitiems atsakingiems asmenims, iš esmės yra įgyvendinęs pareigą – organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Tapdamas ūkio subjekto ar šiuo atveju – partijos – vadovu, asmuo įgyja ne tik įgaliojimus ją valdyti, atstovauti, jos vardu priimti sprendimus, bet ir prisiima daugybę su įmonės valdymu susijusių pareigų, nustatytų Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme bei kituose teisės aktuose, tarp jų – ir Buhalterinės apskaitos įstatyme nustatytas pareigas tinkamai bei sąžiningai organizuoti įmonės buhalterinę apskaitą. Tai, kad vadovas nesidomi įmonės veikla, neatleidžia jo nuo atsakomybės dėl įstatymuose nustatytų pareigų neatlikimo ar netinkamo atlikimo.
31.4. Taigi, laikantis BPK reikalavimų buvo ištirti ir tinkamai įvertinti nagrinėjamos bylos duomenys, ir tai, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, leido apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai padaryti pagrįstą išvadą, kad V. U. organizavo apgaulingą buhalterinę apskaitą, ir kad neoficialių pajamų ir išlaidų apskaitymas neoficialioje apskaitoje buvo reikalingas apgaulingos buhalterinės apskaitos organizatoriams – (duomenys neskelbtini) pirmininkui V. U. ir už partijos ūkinę finansinę veiklą tuo laikotarpiu faktiškai atsakingam asmeniui, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, priimantiems sprendimus dėl tokių piniginių lėšų gavimo ir panaudojimo, nes tik tokiu būdu jiems buvo įmanoma kontroliuoti partijos buhalterinėje apskaitoje neapskaitomų piniginių lėšų gavimą ir panaudojimą.
32. Nuteistosios M. L. gynėjas kasaciniame skunde tvirtina, kad jo ginamoji nepagrįstai pripažinta kalta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes ji nevedė „juodosios buhalterijos“, jos neorganizavo ir neprisidėjo prie jos vedimo, neveikė (duomenys neskelbtini) naudai, o tik vykdė buhalterės pareigas, apskaitydama duomenis, pateiktus buhalteriją organizavusių asmenų, o tai, kad jai nebuvo pateikti visi dokumentai, nuo jos valios nepriklausė, dėl to nepateiktų dokumentų ūkinėms operacijoms pagrįsti neapskaitymas oficialiojoje buhalterijoje negali būti traktuojamas kaip nusikaltimas.
32.1. Teismai konstatavo, kad specialusis nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjektas (buhalterė, atsakinga už buhalterinės apskaitos tvarkymą) šioje byloje yra M. L., todėl pagrįstai ją pripažino nusikaltimo vykdytoja. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas būtent ji buvo atsakinga už teisingą partijos buhalterijos tvarkymą, teisingų duomenų įrašymą bei jų pateikimą valstybės įgaliotoms institucijoms. Tokias pareigas jai numatė ir Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymas, (duomenys neskelbtini) statutas. Nustatyta, kad jos veiksmai darant aptariamą nusikalstamą veiką objektyviai pasireiškė tuo, jog ji tvarkė buhalterinę apskaitą, pažeisdama įstatymų reikalavimus, t. y. ji, nuo 2005 m. kovo 15 d. būdama partijos iždininkė, žinodama apie partijoje egzistuojančią neoficialią piniginių lėšų apskaitą, (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė jai ir kitiems asmenims mokamo neoficialaus darbo užmokesčio, kitų pajamų ir išlaidų, neskaičiavo nuo vykdomų mokėjimų privalomų mokėti mokesčių (gyventojų pajamų, pajamų mokesčio nuo autorinių atlyginimų, socialinio draudimo įmokų), derino savo veiksmus su neoficialių (duomenys neskelbtini) piniginių lėšų apskaitą vedusiu asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas, perduodama atskiriems asmenims skirto oficialaus ir neoficialaus darbo užmokesčio mokėjimą bei (duomenys neskelbtini) kasos grynųjų pinigų perteklių, nevedė turto (išskyrus pinigus) ir jo judėjimo apskaitos, nefiksavo (duomenys neskelbtini) finansinių įsipareigojimų finansiniams metams pasibaigus ir nedeklaravo (duomenys neskelbtini) skolų – dėl tokių jos veiksmų iš dalies nebuvo galima nustatyti (duomenys neskelbtini) 2004–2006 metais turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
32.2. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į panašius M. L. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, teisingai nurodė, jog svarbu ne tai, kad (duomenys neskelbtini) neoficialios lėšos buvo apskaitomos asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas, vedamoje „juodojoje buhalterijoje“, bet tai, kad jos nebuvo įtrauktos į M. L. tvarkomą oficialią buhalterinę apskaitą. Todėl teismai pagrįstai pripažino M. L. specialiuoju apgaulingos buhalterinės apskaitos subjektu.
33. Nuteistasis V. G. kasaciniame skunde nurodo, kad jis nėra nei BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos specialusis subjektas, nei šio nusikaltimo bendrininkas, nes jo pareigos (duomenys neskelbtini) nesusijusios su buhalterinės apskaitos organizavimu ir vedimu, o nuosprendyje įvardytų dokumentų pasirašymo faktas savaime neįrodo teisės normų pažeidimo. Jam priskirti objektyvieji šio nusikaltimo požymiai – nurodymų davimas asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas, ir priežastinis ryšys tarp jo veiksmų ir negalėjimo visiškai ar iš dalies nustatyti tikrosios (duomenys neskelbtini) ūkinės, finansinės ir turtinės padėties – nenustatyti, nuosprendžiuose neargumentuoti.
33.1. Taigi kasatorius skunde iš esmės teigia, kad jis niekaip nesusijęs su buhalterinės apskaitos vedimu ar organizavimu, dėl to negali būti pripažintas nei šio nusikaltimo specialiuoju subjektu, nei bendrininku. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad šis nuteistasis nebuvo pripažintas specialiuoju nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjektu – tokiu subjektu pripažinta M. L. Teismai konstatavo, kad V. G. savo veiksmais prisidėjo prie apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo ir buvo vienas iš nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, bendrininkų (abiejų instancijų teismai nustatė skirtingas bendrininkavimo formas). V. G. veiksmai darant šią nusikalstamą veiką, kaip nurodyta nuosprendžiuose, objektyviai pasireiškė tuo, kad jis padėjo M. L. tvarkyti buhalterinę apskaitą, pažeidžiant įstatymų reikalavimus, t. y. jis, būdamas partijos atsakingasis sekretorius ir turėdamas įgaliojimus veikti partijos vardu, duoti kitiems asmenims nurodymus, žinodamas, kad partijoje ne visos piniginės lėšos yra oficialiai apskaitomos, davė nurodymus asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas, iš pas jį esančių neoficialiai apskaitomų lėšų apmokėti kuro išlaidas, susijusias su partijos veikla, bei telekomunikacijų išlaidas, teikiamas (duomenys neskelbtini) ir jos skyriams, esant sudarytoms sutartims ne su juridiniu, o su fiziniu asmeniu (V. G.); dėl tokių jo veiksmų iš dalies nebuvo galima nustatyti (duomenys neskelbtini) 2004–2006 m. turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
33.2. Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėjas yra asmuo, padėjęs padaryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Baudžiamasis įstatymas imperatyviai nurodo, kad tik organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas atsako pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką. Specialaus apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo subjekto padėjėjas gali neatitikti specialiųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjekto požymių. Teismų praktikoje asmuo, kuris atlikdamas atitinkamus veiksmus aiškiai suvokia, jog padeda apgaulingai tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą, pripažįstamas specialaus apgaulingo apskaitos tvarkymo subjekto padėjėju (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTgwLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-180/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-180/2014">2K-180/2014</a>).
33.3. Teismų nuosprendžiuose nurodyta, kaip V. G. kaip bendrininkas atliko savo kaip bendrininko (padėjėjo) vaidmenį, siekdamas neteisėto politinės partijos finansavimo ir norėdamas išvengti (duomenys neskelbtini) bei su ja susijusių politinių kampanijų finansavimo kontrolės, turėdamas tikslą dalies ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksuoti oficialiuose apskaitos dokumentuose ir apskaitos registruose, padėjo apgaulingai tvarkyti (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą ir V. U. įgyvendinti užsibrėžtą tikslą. Bylos duomenys patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) pirmininko V. U. 2004 m. kovo 5 d. išduotas įgaliojimas (duomenys neskelbtini) centrinės būstinės vadovo padėjėjui V. G. pasirašyti (duomenys neskelbtini) sutartis, mokėjimo dokumentus, ataskaitas valstybės institucijoms, darbo sutartis, įsakymus dėl darbuotojų priėmimo ir atleidimo. Be to, (duomenys neskelbtini) suvažiavime 2004 m. kovo 20 d. jis išrinktas (duomenys neskelbtini) prezidiumo nariu, o 2005 m. gruodžio 1 d. paskirtas (duomenys neskelbtini) atsakingojo sekretoriaus pareigoms. (duomenys neskelbtini) sutartis partijos vardu 2004–2006 m. kaip įgaliotas asmuo pasirašydavo V. G., taip pat ir darbo sutartis, jų pakeitimus, o (duomenys neskelbtini) 2006 m. pranešimuose apie apdraustojo valstybiniu socialiniu draudimu priėmimą į darbą įmonės vadovu nurodytas ir juose pasirašė irgi V. G. Tai rodo, kad iš tiesų laikotarpiu nuo 2004 m. liepos 13 d. iki 2006 m. gegužės 17 d. V. G. turėjo jam suteiktus įgalinimus veikti (duomenys neskelbtini) vardu, spręsti (duomenys neskelbtini) veiklos organizavimo klausimus. Pagal partijos centrinės būstinės struktūrą, joje nustatytą hierarchiją jis turėjo teisę duoti tam tikrus nurodymus kitiems asmenims ir, kaip nustatyta šioje byloje, tokius nurodymus davė.
33.4. Atsakant į kasacinio skundo argumentą dėl to, kad šioje byloje neaiškus V. G. kaip bendrininko veiksmų teisinis vertinimas (nekeičiant kaltinime nurodytų faktinių bylos aplinkybių pirmosios instancijos teismas V. G. pripažino padėjėju, o apeliacinės instancijos teismas pripažino jį veikusį organizuota grupe, tačiau jo veiksmus aprašė kaip padėjimą), atkreiptinas dėmesys į tai, kad nurodymų davimas, įvertinus konkrečias faktines bylos aplinkybes, taip pat nustatytą nusikalstamos veikos darymo mechanizmą, gali būti pripažįstamas tiek nusikalstamos veikos organizavimui, tiek kurstymui arba padėjimui būdingais veiksmais. Tačiau iš nuosprendžių matyti, kad šiuo atveju nurodymų davimas pagrįstai buvo pripažintas padėjimu, nes bylos medžiaga rodo, kad iš esmės tai buvo faktinės informacijos, kam ir už ką reikia apmokėti, pateikimas arba tokios informacijos patvirtinimas (kai ją nurodydavo kiti asmenys) N. S., kuri vedė neoficialią buhalteriją. V. G., duodamas žodinius nurodymus, taip pat pasirašydamas mokėjimo dokumentus arba pasirašydamas ant kito asmens pateiktų dokumentų su nurodytomis išlaidomis (kuro pirkimo čekių, išlaidų orderių, kvitų, sąskaitų), nurodė N. S. atsiskaityti už AB „Teo“ paslaugas ir apmokėti kuro išlaidas iš neoficialių piniginių lėšų (nes, kaip nustatyta byloje, ji tvarkė ne oficialiąją, o „juodąją“ partijos buhalteriją ir V. G. tai žinojo). Taigi, V. G., tokiu būdu faktiškai padėdamas N. S., kuriai ikiteisminis tyrimas nutrauktas, vykdyti partijos neoficialią buhalterinę apskaitą, prisidėjo prie M. L. vykdomo apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, nes taip jam padedant ji neįtraukė į apskaitą minėtų išlaidų.
34. Konkrečius, nuosprendžiais nustatytus V. U., V. G. ir tiesiogiai buhalterinę apskaitą tvarkiusios, deklaracijas ir ataskaitas pildžiusios ir teikusios valstybinėms institucijoms M. L. veiksmus teismai pagrįstai susiejo priežastiniu ryšiu su atsiradusiais padariniais – negalėjimu iš dalies nustatyti (duomenys neskelbtini) 2004, 2005 ir 2006 metų turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros.
35. Atsižvelgdama į tai, kas pirmiau išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nuteistuosius M. L., V. U. ir V. G. pagrįstai pripažino nusikalstamos veikos, nustatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjektais.
36. Nuteistieji V. U., V. G. ir nuteistosios M. L. gynėjas M. Zabita kasaciniuose skunduose taip pat nurodo, kad nenustatyta nuteistųjų tyčia.
36.1. Apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas, numatytas BK 222 straipsnyje, yra tada, kai šio įstatymo dispozicijoje nurodyta veika padaroma tyčia. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia, kitaip tariant, kaltininkas, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių nori, arba, nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Taigi, tyčios rūšys nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 222 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės, būtina nustatyti kaltės formą, t. y. kad veika padaryta tyčia. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio – kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko parodymais apie tai, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius, t. y. atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTM4LTEzOS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-138-139/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-138-139/2016">2K-138-139/2016</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDM3LTMwMy8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-437-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-437-303/2015">2K-437-303/2015</a>, 2K-590/2014, 2K-170/2012, 2K-526/2011, 2K-286/2010, 2K-76/2007). Apgaulingai įmonės buhalterinė apskaita gali būti tvarkoma tiek aktyviais veiksmais, tiek neveikimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDM3LTMwMy8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-437-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-437-303/2015">2K-437-303/2015</a>).
36.2. Teismai V. U., V. G., M. L. kaltę grindė liudytojos N. S., tiesiogiai dalyvavusios vykdytoje nusikalstamoje veikoje ir atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, parodymais, V. J.-B., kitų liudytojų parodymais, iš dalies pačios M. L. parodymais, duomenimis, gautais operatyvinio tyrimo metu – telefoniniais pokalbiais, elektroniniais laiškais, taip pat dokumentais, daiktais, paimtais atliktų kratų metu, bei apžiūros protokolais, tarp jų ir informacija, gauta apžiūrint kratų metu paimtus kompiuterius, specialistų išvadomis, atlikus asmenų rašysenos tyrimą bei kompiuterių sisteminių blokų ir elektroninių laikmenų, taip pat (duomenys neskelbtini) bei kitų su ja susijusių asmenų ūkinės-finansinės veiklos tyrimais, kita bylos medžiaga.
37. V. U. kasaciniame skunde nurodo, kad byloje nenustatyta jo tyčia, t. y. byloje nenustatyta, kad jis, būdamas partijos vadovas, žinojo ir suvokė, jog (duomenys neskelbtini) buhalterinė apskaita tvarkoma apgaulingai, siekė ir sąmoningai leido kilti baudžiamajame įstatyme nustatytiems padariniams.
37.1. V. U. tyčia apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą, kaip motyvuotai nurodo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, yra akivaizdi įvertinus teismų nustatytą nusikalstamos veikos mechanizmą. Kaip jau minėta, teismų nuosprendžiais nustatyta, kad V. U. veiksmai darant šią nusikalstamą veiką objektyviai pasireiškė tuo, kad jis organizavo apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, o būtent: jis, būdamas partijos vadovas, 2004 m. kovo mėnesį pavedė asmeniui, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, einančiam partijoje vadovaujančias pareigas, organizuoti apgaulingą (dvigubą) buhalterinės apskaitos tvarkymą, pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką; tas asmuo, vykdydamas šį pirmininko nurodymą, pavedė asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nesusijusiam su (duomenys neskelbtini) darbo teisiniais santykiais, vesti atskirtą partijos piniginių lėšų apskaitą, gaunant ir išduodant neoficialias partijos pinigines lėšas, taip pat ruošti ataskaitas jam ir atskirais laikotarpiais partijos pirmininkui V. U., ir derinti veiksmus su M. L., nuo 2005 m. kovo 15 d. dirbusia (duomenys neskelbtini) iždininke ir tvarkiusia partijos oficialią apskaitą. Taigi, šios faktinės aplinkybės, įrodytos byloje surinktais ir tinkamai įvertintais įrodymais, rodo, kad V. U. puikiai žinojo ir suprato, jog (duomenys neskelbtini) veikloje naudojamos neapskaitytos pajamos ir išlaidos, šias lėšas tvarko neoficiali (duomenys neskelbtini) buhalterė (asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas), ji veikia, vykdydama jo paties bei asmens, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, nurodymus, ir siekė atitinkamų padarinių.
37.2. Teismų praktikoje nurodoma, kad nustatant, ar įmonės vadovas veikė tyčia, atsižvelgiama ir į tai, ar jo veiksmai nebuvo vienkartiniai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA4LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-408/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-408/2011">2K-408/2011</a>, 2K-561/2010). Tačiau šioje byloje, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nustatyta, kad V. U. kartu su asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, organizavus, (duomenys neskelbtini) buhalterinė apskaita kelerius metus buvo tvarkoma apgaulingai, tam pasitelkiant asmenį, nesusijusį su (duomenys neskelbtini) darbo santykiais ir dirbantį ne partijos patalpose, iš oficialiai neapskaitomų lėšų buvo finansuojami (duomenys neskelbtini) centrinė būstinė ir jos skyriai, (duomenys neskelbtini) renginiai ir kitos veiklos, išsamiai aprašytos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje – taigi įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl tyčios buvimo partijos vadovo V. U., kaip apgaulingos buhalterinės apskaitos organizatoriaus, veikoje.
38. M. L. gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad nors jo ginamoji prisipažino apgaulingai tvarkiusi partijos buhalterinę apskaitą, tačiau ji negali būti pripažinta kalta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes ji neapskaitė visų ūkinių operacijų tik dėl to, kad jai buvo pateikiami ne visi dokumentai.
38.1. Pažymėtina, kad M. L. taip veikė būdama atsakinga už buhalterinių įrašų teisingumą ir žinodama apie partijoje egzistuojančią neoficialią piniginių lėšų apskaitą. Teismai nustatė, kad už darbą (duomenys neskelbtini) ji pati gaudavo neapskaitytas pinigines išmokas, ir nors ji aiškino maniusi, kad jas jai moka kitos organizacijos ar įstaigos, tačiau būdama buhalterė, turėjo aiškiai suprasti, kokios tai lėšos ir kas jas moka. Gaudama neoficialų atlyginimą ji pasirašinėjo oficialios apskaitos dokumentams keliamų reikalavimų neatitinkančius kasos išlaidų orderius, taigi suprato, kad tai neapskaitomos, nedeklaruotos lėšos. Teismai padarė teisingą išvadą, kad matydama, jog neapskaitytą atlyginimą ji gauna už darbą (duomenys neskelbtini), ji suprato, kad būtent ji, būdama (duomenys neskelbtini) iždininkė, privalo šias lėšas apskaityti ir deklaruoti. Be to, ji bendravo su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, perduodavo jai (duomenys neskelbtini) lėšas suprasdama, kad ši nėra (duomenys neskelbtini) buhalterė ar kita darbuotoja, o asmuo, tvarkantis būtent neoficialias (duomenys neskelbtini) lėšas, vedantis jų apskaitą, taigi, kaip (duomenys neskelbtini) iždininkė, turėjo reikalauti šiuos duomenis pateikti ir jai. Tai, kad M. L. suprato, jog (duomenys neskelbtini) veikloje naudojamos neapskaitytos piniginės lėšos, M. L. pripažino pati ikiteisminio tyrimo metu, apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, tai patvirtino ir elektroninių laiškų turinys, telefoniniai pokalbiai su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas. M. L. taip pat buvo teikiami duomenys apie neoficialiai tvarkytas kitas pinigines lėšas, pajamas, išlaidas.
38.2. Įvertinę byloje nustatytus duomenis, teismai padarė pagrįstą išvadą, kad M. L., būdama partijos iždininkė, turėdama universitetinį išsilavinimą ir darbo patirtį finansų srityje, žinojo ir suprato, kad (duomenys neskelbtini) buvo vedama dviguba buhalterija, partijoje egzistuoja pajamos ir išlaidos, kurios neįtraukiamos į oficialią apskaitą, kad jos vedama buhalterinė apskaita neatspindi visų (duomenys neskelbtini) pajamų ir išlaidų. Ji įsitraukė į šį nusikaltimą, suprasdama veiksmų neteisėtumą, jų neatsisakė ir taip sąmoningai veikė (duomenys neskelbtini) naudai. Taigi, bylos medžiaga ir teismų nuosprendžiais nustatytos aplinkybės, susijusios su M. L. veiksmais ne tik vedant oficialią buhalteriją, bet ir nevykdant savo pareigos apskaityti visas partijos pajamas ir išlaidas, paneigia M. L. gynėjo kasaciniame skunde nurodomą argumentą, jog teismai, nesilaikydami nekaltumo prezumpcijos reikalavimų, preziumavo M. L. kaltę.
39. V. G. skunde teigia, kad jo veiksmuose nenustatytas subjektyviojo požymio elementas – suvokimas apie (duomenys neskelbtini) egzistavusias neapskaitytas pinigines lėšas, taigi teismai nepagrįstai konstatavo tiesioginę tyčią.
39.1. V. G. kaltė byloje įrodinėjama tuo, kad jis, turėdamas pirmiau minėtus jam suteiktus įgalinimus veikti (duomenys neskelbtini) vardu, spręsti (duomenys neskelbtini) veiklos organizavimo klausimus, teisę duoti tam tikrus nurodymus kitiems asmenims, savo vardu organizavo (duomenys neskelbtini) telekomunikacinių paslaugų (interneto) teikimą partijos skyriams, neįtraukiant pajamų ir išlaidų į (duomenys neskelbtini) oficialią buhalterinę apskaitą. (duomenys neskelbtini) buvo suteikusi (duomenys neskelbtini) skyriams, kitiems asmenims mobiliojo ryšio telefonus ir apmokėdavo šių telefonų sąskaitas, taip pat nustačiusi mobiliojo ryšio telefonų sąskaitų limitus (atsižvelgiant į (duomenys neskelbtini) narių skyriuose skaičių), kuriuos viršijus buvo koreguojamos skyrių veiklai skirtų neoficialių pinigų sumos. Be to, kaip minėta, V. G. duodavo nurodymus asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, iš neoficialių partijos piniginių lėšų apmokėti už teikiamas paslaugas, taip pat nurodė ir atitinkamai tvarkyti mokėjimų partijos skyriams dydžius, įvertinant viršytus mobiliojo ryšio telefonų apmokėjimo limitus. V. G. savo vardu sudarinėjo sutartis su AB „Teo“, pagal kurias buvo teikiamos telekomunikacinės paslaugos (duomenys neskelbtini) ir kurios buvo apmokamos iš neapskaitytų (duomenys neskelbtini) lėšų visą nusikalstamos veikos – apgaulingos buhalterinės apskaitos – laikotarpį, o šių paslaugų teikimas buvo nutrauktas tik pradėjus ikiteisminį tyrimą.
39.2. Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad V. G. žinojo, kokią veiklą vykdo asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas, ir pats su tuo buvo tiesiogiai susijęs, kadangi jam, kaip ir daugeliui kitų (duomenys neskelbtini) darbuotojų, šis asmuo mokėjo neoficialų darbo užmokestį už darbą (duomenys neskelbtini), sistemingai duodavo „juodosios kasos“ lėšų įvairiai (duomenys neskelbtini) veiklai vykdyti (tai patvirtina išsamūs asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, parodymai, neoficialios (duomenys neskelbtini) kasos dokumentai, pasirašyti ar surašyti paties V. G.). Bylos duomenys rodo, kad V. G., žinodamas, kad N. S. yra ne (duomenys neskelbtini) iždininkas (buhalteris), o tik tvarko neoficialias (duomenys neskelbtini) lėšas, suprato, kad jo (V. G.) vardu teikiamos telekomunikacinės paslaugos (duomenys neskelbtini) yra apmokamos iš šių neoficialių lėšų, taigi kartu neapskaitomos ir (duomenys neskelbtini) buhalterinėje apskaitoje. Teismai padarė motyvuotas išvadas, kad jis suprato, jog tokiu būdu suteikia priemones ir pašalina kliūtis teikti tokias paslaugas (duomenys neskelbtini), jų neapskaitant teisės aktų nustatyta tvarka. (duomenys neskelbtini) kuro išlaidos taip pat buvo apmokamos iš neoficialių piniginių lėšų, kurių apmokėjimą koordinavo ir V. G. (tai įrodo kuro pirkimo čekiai, kartu su jais pridėti lapai su įrašais apie kuro išlaidas, kurį daugeliu atveju pasirašė V. G., taip pat kasos išlaidų orderiai, kuriuose nurodytas pagrindas „už kurą“, parašai, be kitų asmenų, ir V. G.). Nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos išvadomis išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo.
40. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai pagrįstai pripažino nuteistuosius V. U., V. G. ir M. L. nusikalstamos veikos, nustatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjektais, nustatė kiekvieno iš jų vaidmenį nusikalstamos veikos mechanizme ir argumentuotai atskleidė jų tyčios apgaulingai tvarkant (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą turinį, taigi jiems tinkamai pritaikė BK 222 straipsnio 1 dalį.
Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo už mokesčių (GPM ir VSD įmokų) išvengimą pateikiant neteisingus duomenis apie pajamas
41. Kasaciniame skunde prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas V. U., V. G. ir M. L. dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo (didelės vertės mokestinės prievolės išvengimas), netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą.
41.1. Pagrindinis prokuroro kasaciniame skunde keliamas klausimas, kuris šioje byloje teismų buvo spręstas skirtingai, yra toks: kokiais kriterijais remdamasis teismas turi atriboti BK 182 straipsnyje numatytą turtinį nusikaltimą – sukčiavimą ir BK 220 straipsnyje numatytą nusikaltimą finansų sistemai – neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą valstybės įgaliotai institucijai, siekiant išvengti mokesčių. Nagrinėjamoje byloje šis klausimas kilo vertinant, pagal kurią BK normą kvalifikuotini veiksmai mokant neoficialų, į apskaitą neįtrauktą darbo užmokestį partijos darbuotojams, autorinius atlyginimus ir kitas išmokas fiziniams asmenims, nuo kurių turi būti apskaičiuoti ir sumokėti mokesčiai, nesumokant šių mokesčių ir neįrašant minėtų duomenų į VMI ir VSDFV teikiamas deklaracijas ir finansines ataskaitas, taip išvengiant didelės vertės mokestinės (GPM ir VSD įmokų) prievolės.
41.2. Prokuroras, perduodamas bylą teismui, dėl šių veiksmų V. U., V. G. ir M. L. kaltino pagal BK 220 straipsnį, tačiau pirmosios instancijos teisme pateikė prašymą keisti kaltinimus ir veiką (nekeičiant faktinių aplinkybių) kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Atkreiptinas dėmesys, kad prašymas keisti kaltinimą buvo pateiktas 2012 m. spalio 26 d., t. y. nuo nusikalstamos veikos (kuri, kaip nustatyta teismų nuosprendžiais, buvo baigta 2007 m. rugpjūčio 3 d.) praėjus daugiau kaip penkeriems metams (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčio redakcija, pakeista 2003 m. balandžio 10 d. įstatymu Nr. IX-1495, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. birželio 29 d.), t. y. jau pasibaigus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminams dėl BK 220 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos.
41.3. Pirmosios instancijos teismas būtent taip kvalifikavo kaltinamųjų veiksmus, tačiau apeliacinės instancijos teismas V. U., V. G. ir M. L. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisino nurodydamas, kad minėti veiksmai atitinka BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Kasaciniame skunde prokuroras nesutinka su tokiu vertinimu argumentuodamas, kad minėta mokesčių išvengimo veika turi visus būtinus didelės vertės sukčiavimo požymius.
41.4. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamieji įstatymai nenurodo kriterijų, pagal kuriuos būtų aiškiai atribojamos šios nusikalstamos veikos: sukčiavimas pagal požymius „turtinės prievolės išvengimas arba panaikinimas apgaule“ (BK 182 straipsnis) ir,,siekimas išvengti mokesčių, pateikiant neteisingus duomenis valstybės įgaliotai institucijai“ (BK 220 straipsnis). Šie kriterijai yra formuojami teismų priimant sprendimus konkrečiose bylose, todėl teismų praktika negali pateikti visiškai baigto jų sąrašo. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos raidai būdinga tai, jog ši praktika aiškinant byloje taikytinas įstatymų nuostatas formuojama ne „visa iš karto“, bet „byla po bylos“, vienus tos praktikos aspektus, atskleistus ankstesnėse bylose, papildant kitais. Teismo praktikos formavimas yra ne vienkartinis aktas, bet laipsniškas ir nuoseklus procesas. Jis nenutrūkstamas ir niekuomet nebūna visiškai baigtas, nes neišnyksta būtinybė formuoti tokią teismų praktiką, kuri sudarytų prielaidas teisingam sprendimui byloje priimti. Taigi ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nagrinėjant naujas bylas, ankstesniuose jo sprendimuose suformuluota praktika papildoma naujais fragmentais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-138/2014). Kita vertus, nors pripažįstama, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai, rėmimasis precedentais yra vienodos teismų praktikos ir teisingumo įgyvendinimo sąlyga, tačiau, remdamasis tokiu šaltiniu, teismas visų pirma turi įsitikinti, ar jis turi precedento galią jo nagrinėjamojoje byloje. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tas aplinkybes, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip ir toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xMDAvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-100/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-100/2008">2K-P-100/2008</a>).
41.5. Plėtojant sukčiavimo ir finansinių nusikaltimų, susijusių su siekimu išvengti mokesčių atribojimo kriterijus, būtinas sisteminis požiūris į šių normų atribojimą. Sukčiavimo (BK 182 straipsnis) ir neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimo (BK 220 straipsnis) atskyrimo sunkumus lemia šiose normose panaudotų sąvokų, kurios apibūdina veiką, t. y. „turtinės prievolės išvengimas“ ir „siekimas išvengti mokesčių“ panašumas, taip pat tai, kad būdingas abiem nusikalstamoms veikoms požymis yra apgaulė.
42. Mokestis savo teisine prigimtimi yra piniginė prievolė valstybei, t. y. mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 20, 25 punktai, toliau – Mokesčių administravimo įstatymas). Nors mokestinė prievolė bendriausia prasme gali būti traktuojama kaip turtinės prievolės rūšis, tačiau teisės sistemoje joms suteikiamas skirtingas teisinis statusas ir teisinis režimas.
42.1. CK 1.1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad turtiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, įskaitant valstybės mokesčių santykius, CK normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais.
42.2. Mokesčių santykius prioritetiškai reglamentuoja specialiai šiems santykiams skirti mokesčių įstatymai, kurie, be kita ko, nustato taikomus mokesčius, taisykles, kurių būtina laikytis vykdant mokesčių įstatymus, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokestinės prievolės neįvykdymo padarinius, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo ir mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką (Mokesčių administravimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 9 punktas).
42.3. Baudžiamųjų įstatymų normos taip pat pabrėžia skirtingą šių sąvokų pobūdį, nes nusikalstamos veikos, susijusios su mokestinių prievolių nevykdymu, apibrėžtos atskirame nusikalstamų veikų finansų sistemai skyriuje (BK XXXII skyrius). Be kita ko, teismų praktikoje pažymėta, kad paprastai nusikalstamų veikų finansų sistemai (pvz., BK 220, 221, 222, 223 straipsniai) tam tikrų požymių turinys gali būti teisingai suprastas ir atskleistas tik įsigilinus į kitus teisės šaltinius, galiojančius šalia BK. Šie teisės šaltiniai atitinkamų BK straipsnių dispozicijose konkrečiai nėra įvardyti, tačiau iš normos dispozicijos teksto matyti, jog tai yra tokie teisės aktai, kurie reglamentuoja santykius tarp atitinkamos valstybės įgaliotos institucijos, ir fizinio ar juridinio asmens, turinčio pareigą vykdyti apskaitą, teikti deklaracijas, ataskaitas ar kitus dokumentus, kurie įgyvendinami tokia tvarka, kokią nustato įstatymas ar kitoks teisės norminis aktas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMjcvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-127/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-127/2007">2K-7-127/2007</a>).
43. Sprendžiant dėl sukčiavimo (BK 182 straipsnis) ir neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimo (BK 220 straipsnis) skirtumų, kasacinės instancijos teismo praktikoje atsižvelgiama į tokius pagrindinius šių nusikalstamų veikų atribojimo kriterijus: kėsinimosi objektą, atitinkamo mokesčio reglamentavimo specifiką, naudojamos apgaulės pobūdį, grobimo požymių buvimą ar nebuvimą, tyčios turinį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTU2LTc4OC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-156-788/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-156-788/2016">2K-156-788/2016</a>).
44. Sukčiavimas (BK 182 straipsnis) – tai nusikaltimas, kuriuo kėsinamasi į nuosavybę, turtines teises ir turtinius interesus. Šios nusikalstamos veikos dalykas yra turtinė nauda, kurią apgaulę panaudojęs kaltininkas gauna sau ar kitam asmeniui ir kuri pasireiškia svetimo turto ar turtinės teisės įgijimu, turtinės prievolės panaikinimu ar išvengimu. Vadinasi, sukčiavimui būdinga tai, kad dėl panaudotos apgaulės kitas asmuo patiria turtinės žalos (netenka turto, turtinės teisės, galimybių įgyvendinti turimą turtinę teisę), o kaltininkas gauna turtinės naudos sau ar kitam asmeniui. Darant šią nusikalstamą veiką apgaulė panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto (pvz., teismą, antstolį, notarą).
44.1. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbus yra turtinės prievolės išvengimo kaip alternatyvaus sukčiavimo požymio aiškinimas. Turtinės prievolės išvengimas – tai kaltininko ar kito asmens pareigos, kilusios iš delikto, sandorio ar kitu teisėtu pagrindu, nevykdymas ar tik dalinis vykdymas panaudojant apgaulę (pvz., kaltininkas neteisėtai atsisako vykdyti savo pareigą kreditoriui, sudarydamas situaciją, kai kreditorius negali civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės). Išvengti turtinės prievolės reiškia atsisakyti vykdyti ją arba naudojant apgaulę sudaryti tokią padėtį, kad kreditorius prarastų realią galimybę įgyvendinti savo turtinę teisę arba ši galimybė būtų iš esmės suvaržyta, o kaltininkas išvengtų realaus pavojaus būti teisiškai priverstas vykdyti savo pareigą teisės turėtojui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265/2011, 2K-224/2008).
44.2. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje aiškinant šį sukčiavimo požymį, susiduriama su būtinybe atriboti sukčiavimą nuo civilinių teisinių santykių. Siekiant atriboti civilinius teisinius santykius nuo sukčiavimo išvengiant turtinės prievolės, teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, pripažįstama tai, jog kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ir sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens; sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio; kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-526/2014, 2K-150/2014, 2K-117/2013, 2K-81/2011).
44.3. Pabrėžtina, kad sukčiavimas gali būti padarytas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad esmingai klaidina kitą asmenį (instituciją), numato, kad dėl jo veiksmų kitas asmuo patirs turtinę žalą, o jis sau ar kitam asmeniui gaus turtinės naudos, ir to nori.
44.4. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, atsižvelgiant į kėsinimosi objektą, nustatyta palyginti žema kiekybinė baudžiamosios atsakomybės taikymo už sukčiavimą riba – kai neteisėtai gautos turtinės naudos vertė viršija 3 MGL (BK 182 straipsnio 3 dalis, 190 straipsnis). Sukčiavimas patenka į sunkių nusikaltimų kategoriją, kai neteisėtai gautos turtinės naudos vertė viršija 250 MGL (BK 182 straipsnio 2 dalis, 190 straipsnis).
45. Neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas valstybės įgaliotai institucijai siekiant nuslėpti mokesčius (BK 220 straipsnis) – tai nusikaltimas, kuriuo kėsinamasi į finansų sistemą. Nusikalstamos veikos finansų sistemai (BK XXXII skyrius) pirmiausia identifikuojamos pagal jų priešingumą pinigų ir vertybinių popierių apyvartos saugumui, taip pat valstybės fondų (biudžetų) formavimo bei naudojimo tvarkai. Teisingas mokesčių ir valstybinio socialinio draudimo įmokų apskaičiavimas ir mokėjimas – būtina valstybės biudžeto surinkimo sąlyga, taigi tokio pobūdžio mokestiniai pažeidimai pirmiausia laikytini priešingais būtent finansų sistemai.
45.1. Pagal galiojančią BK 220 straipsnio 1 dalies redakciją atsako tas, kas siekdamas išvengti mokesčių įrašė į deklaraciją arba į nustatytą tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai. BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra padaromas tiesiogine tyčia siekiant išvengti mokesčių. Tyčios turinį sudaro tai, kad mokesčių mokėtojas suvokia, jog pateikia neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai ir kad dėl to bus išvengta privalomų mokėti mokesčių ar jų dalies, ir to nori. BK 220 straipsnio 1 dalyje numatyta veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. BK 220 straipsnio 2 dalyje suformuluota šios nusikalstamos veikos baudžiamojo nusižengimo sudėtis, kuri taikoma tada, kai siekiamų išvengti mokesčių suma neviršija 10 MGL.
45.2. Pažymėtina, kad, nustačius minėtos veikos požymių, ji ne visada vertinama kaip nusikalstama. Dėl mažesnio tokio pobūdžio veikų pavojingumo gali būti taikoma administracinė atsakomybė, pavyzdžiui, už neteisingų duomenų apie pajamas, turtą, pelną ir mokesčius pateikimą siekiant nuslėpti arba nuslepiant mokesčius (ATPK 172(1) straipsnio 3 dalis), už tyčinį darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos pažeidimą (ATPK 41(4) straipsnio 3 dalis), už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą siekiant nuslėpti arba nuslepiant daugiau kaip 50 MGL dydžio sumos mokesčius (ATPK 173(1) straipsnio 7 dalis), už valstybinio socialinio draudimo įmokų, išmokų apskaičiavimo ir jų mokėjimo tvarkos pažeidimą (ATPK 188(6) straipsnis) ir kt. Baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimas tokiais atvejais yra aktuali teisinės praktikos problema.
45.3. Svarbu pažymėti, kad, priešingai nei sukčiavimo atveju, neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimo norma (BK 220 straipsnis) nediferencijuoja atsakomybės pagal išvengtų mokesčių dydį, todėl net ir didesnės vertės mokesčių išvengimas pagal šį BK straipsnį laikomas nesunkiu nusikaltimu. Sistemiškai vertinant aiškinamas BK normas, be kita ko ir kitas normas, numatytas XXXII skyriuje, darytina išvada, kad BK įtvirtina skirtingą požiūrį į nusikaltimus mokesčių srityje ir sukčiavimo, kaip turtinio nusikaltimo, pavojingumą. Antai, BK 221 straipsnio 2 dalyje suformuluota tokia mokesčių slėpimo (vengimo) sudėtis, kai siekiama išvengti net daugiau kaip 500 MGL dydžio mokesčių ar kitokių įmokų, tačiau ši veika pagal nustatytą sankciją vis vien priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas siekiant išvengti mokesčių (BK 220 straipsnis) kvalifikavimas pagal sukčiavimo normą vien dėl to, kad išvengta didelės vertės mokestinės prievolės (daugiau kaip 250 MGL), kaip nurodoma kasaciniame prokuroro skunde, neatitinka baudžiamųjų įstatymų reikalavimų. Tokia pat išvada padaryta ir minėtoje kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, kurioje buvo sprendžiamas sukčiavimo ir neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimo mokesčių administratoriui (BK 220 straipsnis) atribojimo klausimas.
45.4. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktika baudžiamosiose bylose vertinant neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą mokesčių administratoriui yra gana nuosekli: paprastai tokios veikos yra kvalifikuojamos pagal BK 220 straipsnį, taip pat, priklausomai nuo bylos aplinkybių, ir kaip apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas pagal BK 222 straipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosios bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, 2K-185-942/2016, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjcwLTk0Mi8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-270-942/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-270-942/2015">2K-270-942/2015</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTgwLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-180/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-180/2014">2K-180/2014</a>, 2K-16/2014, 2K-99/2013, 2K-646/2012, 2K-213/2012, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTExLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-511/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-511/2011">2K-511/2011</a> ir kt.). Deklaracijos, ataskaitos ar kito dokumento nepateikimas mokesčių administratoriui, pareigos įsiregistruoti mokesčių mokėtoju nevykdymas, neteisėtai gautų pajamų nedeklaravimas, taigi ir atitinkamų mokesčių nesumokėjimas teismų praktikoje taip pat nelaikomi turtiniu sukčiavimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zOTgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-398/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-398/2013">2K-7-398/2013</a>, 2K-515/2014, 2K-189/2014 ir kt.).
46. Pažymėtina ir tai, kad kai kurie neteisėti mokesčio mokėtojo veiksmai, kaip pagrįstai nurodoma prokuroro kasaciniame skunde, vis dėlto gali būti pripažįstami ir sukčiavimu. Tokį kvalifikavimą pirmiausia lemia specifinis atskirų mokestinių santykių reguliavimas ir galimybė tiesiogiai kėsintis gauti nepagrįstų išmokų ar kompensacijų iš valstybės biudžeto. Antai kaip sukčiavimas kvalifikuojami veiksmai į įmonės apskaitą įtraukiant suklastotas imituojamų sandorių PVM sąskaitas faktūras, pateikiant mokesčių administratoriui suklastotas PVM deklaracijas ar kitus dokumentus, taip siekiant neteisėtai įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti (sumažinti) mokestinę prievolę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC03OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-78/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-78/2012">2K-P-78/2012</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yOS05NDIvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-29-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-29-942/2016">2K-7-29-942/2016</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zOTgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-398/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-398/2013">2K-7-398/2013</a>, 2K-7-322/2013 ir kt). Tokia veika, pagal teismų praktiką, paprastai laikoma sukčiavimu panaikinant turtinę prievolę – nukentėjusiojo turtinės teisės, atitinkančios kaltininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, netekimas remiantis fiktyviu juridiniu faktu (pvz., jau minėtais fiktyviais atskaitos ir įskaitos būdais likviduojamas ar sumažinamas į biudžetą mokėtinas PVM ir kt.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363-746/2016, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTU2LTc4OC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-156-788/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-156-788/2016">2K-156-788/2016</a>).
46.1. Tokia praktika susiformavo atsižvelgus į PVM mokėjimo teisinio reguliavimo specifiką, būtent į galimybę suklastotų PVM sąskaitų faktūrų ir PVM deklaracijų pagrindu įgyti fiktyvią teisę į PVM atskaitą, taip faktiškai susigrąžinti realiai nesumokėtą mokestį (tiesiogiai ar įskaitos būdu). Nors tokios veikos taip pat padaromos mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, tačiau jomis iš esmės fiktyviu pagrindu (imituojant sandorius, pagal kuriuos neva sumokėtas pirkimo PVM, šiais tikslais kuriant jokios veiklos nevykdančias įmones ir pan.) grobiamos valstybės biudžeto lėšos. Tokios nusikalstamos veiklos organizatoriai, vykdytojai, kurstytojai ir padėjėjai suvokia, kad sukuria valstybei fiktyvią prievolę kompensuoti ūkio subjektui, kurio naudai jie veikia, neva sumokėtą PVM, numato, kad dėl to tas ūkio subjektas įgys fiktyvią teisę į PVM atskaitą, gaus nepagrįstų išmokų iš valstybės biudžeto arba panaikins (sumažins) savo mokestinę prievolę, o valstybės biudžetas dėl to patirs žalą, ir to nori (tiesioginė tyčia). Tais atvejais, kai PVM sukčiavimo schema lemia ne tik PVM, bet ir kitų mokestinių prievolių apgaulingą panaikinimą (sumažinimą), laikytina, kad nauda, gauta nesumokant šių mokesčių, sudaro to paties sukčiavimo dalyką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTU2LTc4OC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-156-788/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-156-788/2016">2K-156-788/2016</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-27/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-27/2014">2K-27/2014</a>, 2K-171/2010).
46.2. Kaip sukčiavimas teismų praktikoje taip pat vertinamas „Sodros“ biudžeto lėšų grobstymas, kai nėščiosios moterys fiktyviai įdarbinamos, imituojamas neįprastai didelio atlyginimo mokėjimas, surašomi ir VSDFV pateikiami melagingi dokumentai apie jų pajamas, taip sukuriant fiktyvią teisę į atitinkamo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDQ3LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-447/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-447/2013">2K-447/2013</a>, 2K-660/2012, 2K-503/2011, 2K-38/2011 ir kt.).
46.3. Svarbu pabrėžti, kad tokios praktikos įsitvirtinimas PVM ir motinystės (tėvystės) pašalpų grobstymo bylose nereiškia, kad bet kuris mokestinis nesąžiningumas kvalifikuotinas kaip sukčiavimas.
47. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinėje praktikoje nedviprasmiškai pasisakyta dėl to, kad neoficialus dalies darbo užmokesčio mokėjimas darbuotojui nesilaikant apskaitos reikalavimų, teikiant melagingus duomenis apie pajamas ir nesumokant atitinkamų mokesčių (GPM, VSD įmokų), nekvalifikuotinas kaip sukčiavimas, nes toks kvalifikavimas būtų pagrįstas plečiamuoju sukčiavimo požymių traktavimu ir neatitiktų turtinių bei finansinių nusikalstamų veikų atskyrimo pagrindų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>).
47.1. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, paneigęs galimybę kvalifikuoti GPM ir VSD įmokų vengimą pagal sukčiavimo normą (BK 182 straipsnio 2 dalis), be kita ko, kaip precedentu rėmėsi ir minėta kasacinės instancijos teismo nutartimi. Prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad minėtas kasacinės instancijos teismo sprendimas negali būti precedentas nagrinėjamoje byloje, nes faktinės bylų aplinkybės yra skirtingos. Su šiuo prokuroro teiginiu nesutiktina.
47.2. Priešingai nei teigia prokuroras, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a> buvo sprendžiama ta pati nusikalstamų veikų atskyrimo problema kaip ir nagrinėjamoje byloje, t. y. ar neoficialaus ir į apskaitą neįtraukto darbo užmokesčio mokėjimas, neteisingų duomenų apie asmenų pajamas teikimas ir atitinkamų mokesčių slėpimas atitinka turtinio sukčiavimo požymius, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą remtis minėta kasacine nutartimi kaip precedentu.
47.3. Būtinumą taikyti BK 182 straipsnio 2 dalį prokuroras kasaciniame skunde argumentuoja ir tuo, kad veikos kvalifikavimą pagal didelės vertės turto sukčiavimo normą turėtų lemti ne tik mokesčio rūšis ir apgaulės mechanizmas, bet ir tokie kriterijai, kurie rodo didesnį pačios nusikalstamos veiklos pavojingumą: slepiamų mokesčių dydis, asmenų organizuotumo lygis, taikomos nusikalstamos schemos sudėtingumas, neapskaitytų lėšų slėpimas tam tikrose vietose, asmenų, gavusių tokių neoficialių išmokų, skaičius ir pan. Taip argumentuodamas prokuroras remiasi ta pačia kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, kurioje, anot prokuroro, nurodyta, kad sukčiavimą atribojant nuo nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 straipsnyje, būtina atsižvelgti į neapskaityto darbo užmokesčio ir išvengtų mokesčių dydį. Šie prokuroro argumentai nepagrįsti.
47.4. Slepiamų mokesčių dydis, asmenų organizuotumo lygis ir kitos panašios aplinkybės, rodančios didesnį veikos pavojingumą, negali būti traktuojami kaip turtinio ir finansinio nusikaltimų atribojimo kriterijai. Siūlomi kriterijai neišspręstų, o tik komplikuotų šių nusikalstamų veikų atskyrimą, visiškai ištrintų ribą tarp turtinių ir finansinių nusikalstamų veikų. Prokuroro teiginiai, kad kasacinės instancijos teismas formuoja būtent tokius turtinio sukčiavimo ir neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą valstybės įgaliotoms institucijoms atribojimo kriterijus, pagrįsti netinkamu minėtos kasacinės nutarties motyvų vertinimu. Šioje nutartyje kasacinės instancijos teismas nurodė, kad į išvengtų mokesčių dydį būtina atsižvelgti siekiant atriboti baudžiamąją atsakomybę nuo administracinės ar mokestinės atsakomybės, tačiau ne mokestinį nusikaltimą nuo turtinio nusikaltimo. Konstatuotina, kad vien tai, jog nagrinėjamoje byloje yra didesnės neapskaitytų buhalterinėje apskaitoje pajamų ir išvengtų GPM bei VSD įmokų sumos, didesnis kiekis asmenų, kuriems buvo mokamas neoficialus darbo užmokestis ir autoriniai atlyginimai, slaptaviečių pinigams laikyti buvimas, sudėtinga neteisėtos veiklos schema ir pan., savaime nereiškia, kad nusikaltimas finansams virsta turtiniu nusikaltimu.
48. Bylos medžiaga rodo, kad neteisingų duomenų apie (duomenys neskelbtini) darbuotojų ir kitų asmenų gautas pajamas teikimas Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui ir VSDFV Vilniaus skyriui nulemtas fakto, kad partijos veikloje buvo naudojamos nenustatytos kilmės neapskaitytos lėšos, iš jų buvo mokamas neoficialus darbo užmokestis ir premijos darbuotojams, autoriniai atlyginimai atlikėjams, pakviestiems į partijos organizuojamus renginius, politinių konsultacijų, įvairių paslaugų apmokėjimas ir kitos išmokos fiziniams asmenims, nuo kurių turi būti sumokami gyventojų pajamų mokestis ir socialinio draudimo įmokos. Mokestinė nepriemoka, kuri susidaro dėl neoficialiai išmokėtų sumų neapskaitymo ir pajamų nedeklaravimo, yra neišvengiama tokio neteisėto finansų tvarkymo pasekmė. Tačiau mokesčių, kurių buvo vengiama šioje byloje, teisinis reguliavimas nesuponuoja galimybės pretenduoti į jų susigražinimą arba kitokį kompensavimą, taigi biudžeto lėšos grobiamos nebuvo. Apgaulė pasireiškė tuo, kad VMI ir VSDFV buvo teikiamos deklaracijos ir ataskaitos, kuriose buvo sumažintos arba iš viso nenurodytos realiai asmenims išmokėtos sumos (pajamos), esančios apmokestinimo dalyku. Faktinės bylos aplinkybės rodo, kad asmenys, organizavę nenustatytos kilmės lėšų naudojimą ir dalyvavę šioje veikloje, neabejotinai suvokė, kad, neįtraukiant naudojamų lėšų į apskaitą ir nedeklaruojant visų realiai gautų fizinių asmenų pajamų, nuo kurių (duomenys neskelbtini) turėjo apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius, į biudžetą bus sumokėta mažiau mokesčių nei tuo atveju, jei visos pajamos būtų teisingai apskaičiuotos ir deklaruotos, ir to norėjo. Kita vertus, toks tyčios turinys būdingas neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimui kaip nusikaltimui finansų sistemai, bet ne sukčiavimui. Taigi, prokuroro argumentai, kad V. U., V. G. ir M. L. nepagrįstai išteisinti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl GPM ir VSD įmokų nesumokėjimo (duomenys neskelbtini) naudai, atmestini.
49. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog V. U., V. G. ir M. L. inkriminuota veika vengiant GPM ir VSD įmokų negali būti kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir galėtų būti vertinama pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (jei nebūtų suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis), teisės taikymo klaidos nepadarė.
Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo įgyjant didelės vertės turtinę teisę (valstybės biudžeto dotacijas ir kompensacijas)
50. Prokuroro kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, išteisindami V. U. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl didelės vertės turtinės teisės įgijimo (valstybės biudžeto dotacijų ir kompensacijų), netinkamai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl kaltės nustatymo (BK 15 straipsnis), taip pat nepagrįstai konstatavo, kad V. U. veiksmuose nėra BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Tai, pasak prokuroro, lėmė, kad byloje pirmosios instancijos teismo buvo priimtas ir apeliacinės instancijos teismo paliktas galioti neteisėtas bei nepagrįstas išteisinamasis nuosprendis.
50.1. BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytas sukčiavimas pasireiškia apgaulės panaudojimu, be kita ko, įgyjant (savo ar kitų naudai) didelės vertės turtinę teisę. Turtinės teisės įgijimas apgaule konstatuotinas, kai dėl suklaidinimo įtvirtinama kaltininko galimybė gauti svetimą turtą, juo naudotis ir disponuoti arba gauti kitokią turtinę naudą. Apgaulė sukčiavimo mechanizme gali pasireikšti suklaidinimu pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutylint esmines apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo, aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui, arba kaltininko turtinės prievolės įvykdymu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-47-895/2016, 2K-7-27-746/2015, 2K-7-322/2013, 2K-311-677/2016, 2K-161/2013). Tačiau, nepriklausomai nuo to, ar apgaulė yra naudojama siekiant suklaidinti turto (turtinės teisės) savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, ar asmenį, turintį teisę priimti teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl turto (turtinės teisės), panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamos įtakos asmens apsisprendimui minėtiems veiksmams atlikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-255/2012, 2K-32-696/2015, 2K-152/2015, 2K-410/2014, 2K-123/2014, 2K-179/2013, 2K-161/2013).
50.2. Šios bylos kontekste aktualu ir tai, kad baudžiamajai atsakomybei pagrįsti svarbus apgaulės esmingumo kriterijus yra reikšmingas sprendžiant ir dėl kitų nusikalstamų veikų, kurių sudėtyje yra apgaulės požymis, inkriminavimo (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDEtOTc2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-41-976/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-41-976/2016">2K-41-976/2016</a>). Šiuo aspektu ne išimtis būtų ir apgaulingo pareiškimo apie juridinio asmens veiklą veika, numatyta BK 205 straipsnyje.
50.3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, ir apeliacinės instancijos teismas, palikdamas nuosprendžio dalį dėl išteisinimo nepakeistą, padarė išvadą, kad nenustatytas būtinas sukčiavimo požymis – esminė apgaulė ir nurodė, kad lemiamą reikšmę dotacijų skyrimui turėjo ne neteisingų duomenų metinėje politinės partijos finansinės veiklos deklaracijoje VRK pateikimas, o rinkimų rezultatai. Tuo tarpu prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad jeigu VRK skiriant dotacijas (duomenys neskelbtini) būtų buvusios žinomos byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su neteisėtu finansavimu ir politinės partijos gautų ir jos veiklai panaudotų lėšų neatskleidimu partijos finansinės veiklos deklaracijose, tai būtų turėję esminės įtakos VRK apsisprendimui pripažįstant tokią politinės partijos veiklą šiurkščiai pažeidžiant Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo reikalavimus ir dėl šios priežasties neskirti politinei partijai valstybės dotacijų. Taigi prokuroro manymu, būtent politinės partijos finansavimo pažeidimai, t. y. jų neatskleidimas ir neteisingų finansinių duomenų pateikimas VRK, sudaro esminę apgaulę, būdingą sukčiavimui. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši prokuroro pozicija nepagrįsta.
50.4. Pagal Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. kovo 2 d. redakcija) nuostatas politinės partijos turi teisę įstatymų nustatyta tvarka gauti dotacijų iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto (13 straipsnio 1 dalis), taip pat turi teisę į dalies išlaidų politinei kampanijai kompensavimą (15 straipsnio 1 dalis). Valstybės biudžeto dotacija yra paskirstoma toms politinėms partijoms, kurios yra gavusios ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus tuose Seimo rinkimuose, savivaldybių tarybų rinkimuose, pagal kurių rezultatus paskirstoma valstybės biudžeto dotacija ir kurioms įstatymų nustatyta tvarka nėra sustabdyta teisė gauti valstybės biudžeto dotaciją (13 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis nustatyta dotacijų paskirstymo tvarka, Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija sprendimuose dėl valstybės biudžeto dotacijų politinėms partijoms už rinkėjų balsus nustato politines partijas, gavusias ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų, ir patvirtina pažymas Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl valstybės biudžeto dotacijų politinėms partijoms. Pažymose nurodoma valstybės biudžeto dotacijos dydis konkretiems metams, pusmetinės dotacijos dydis, rinkėjo finansinis koeficientas, balsų, atiduotų konkrečiai politinei partijai, skaičius, jai skiriamas dotacijos procentas ir atitinkamai jai priklausančios pusmetinės dotacijos dydis. Kaip matyti, šiems skaičiavimams, be kita ko, ir dotacijos dydžiui nustatyti metinėje politinės partijos finansinės veiklos deklaracijoje pateikti duomenys tiesioginės įtakos neturi – dotacijų dydis yra grindžiamas rinkėjų balsų kriterijumi.
50.5. Tai, kad politinės partijos teisės į valstybės biudžeto asignavimų dalį atsiradimas sietinas su atitinkamų rinkimų rezultatais – rinkėjų valios atitinkamuose rinkimuose išraiška, pažymėta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime, priimtame nagrinėjant ginčą dėl reorganizuotos politinės partijos teisės į dotacijas perėjimo naujai įsteigtai politinei partijai, kuriame nurodoma, kad būtent rinkėjų pasitikėjimas, išreikštas per rinkimus, pagal kurių rezultatus paskirstomos valstybės biudžeto lėšos politinėms partijoms, yra esminis ir reikšmingas kriterijus, lemiantis politinių partijų teisę gauti valstybės biudžeto asignavimus bei konkrečią šios teisės apimtį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0xNTc5LTg1OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-1579-858/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-1579-858/2015">A-1579-858/2015</a>). Taigi politinė partija, atitinkamuose rinkimuose gavusi pakankamą valstybės biudžeto asignavimų skyrimo politinėms partijoms prasme rinkėjų pasitikėjimą (rinkėjų balsų skaičių), šio pasitikėjimo pagrindu įgyja iš esmės apibrėžtą reikalavimo teisę į atitinkamą (atitinkančią rinkėjų palaikymą visuomenėje, išreikštą rinkimuose) valstybės biudžeto asignavimų dalį.
50.6. Pagal Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą sprendimui politinei partijai skirti dotaciją taip pat svarbi kita sąlyga – politinei partijai neturi būti sustabdyta teisė gauti valstybės biudžeto dotacijas (13 straipsnis). Prokuroras, remdamasis šia nuostata, savo skunde įrodinėja, kad teismai turėjo nustatyti esminę apgaulę, kaip sukčiavimo požymį.
50.7. Kaip jau minėta, apgaulė kaip sukčiavimo sudėties požymis yra esminė, jei ji turi lemiamos įtakos institucijai sprendžiant dėl turtinės teisės suteikimo. Apgaulės esmingumas galėtų būti konstatuojamas, jei VRK dotacijų skyrimo procedūra būtų pradedama suklastotuose dokumentuose nurodytų duomenų pagrindu ir būtent šie duomenys lemtų dotacijos skyrimą. Tačiau tokių aplinkybių nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jau vykstant baudžiamajam procesui VRK priėmė dar kelis sprendimus skirti dotacijas (duomenys neskelbtini), t. y. šios partijos teisė gauti dotacijas jokiomis teisinėmis priemonėmis, kurios įpareigoja VRK pagal kompetenciją spręsti teisės į dotacijas klausimus, nebuvo sustabdyta. Šios aplinkybės taip pat reikšmingos sprendžiant klausimą dėl apgaulės esmingumo.
50.8. Sprendžiant dėl aptariamo prokuroro argumento, be kita ko, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad galiojantis teisinis reglamentavimas numato galimybę neteisėtai politinei partijai paskirtas lėšas išreikalauti atgal į valstybės biudžetą. Šiuo aspektu paminėtina, kad nagrinėjamoje byloje esančiame 2007 m. lapkričio 23 d. rašte Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi02NQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-65')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-65">2-65</a>5 (4F.9) „Dėl partijoms skiriamų valstybės dotacijų“ VRK nurodo, kad jei teismas patvirtintų neteisingų jai pateiktų duomenų faktą, įvertinus pažeidimo mastą ir aplinkybes, atsirastų pagrindas spręsti klausimą dėl valstybės padarytos žalos, paskyrus dotaciją atsižvelgiant į pateiktus apgaulingus duomenis, atlyginimo. Šis klausimas, kaip nurodė VRK, turėtų būti sprendžiamas įstatymų nustatyta tvarka. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nenustačius nusikalstamos veikos požymių, šie klausimai nėra baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso reglamentavimo dalykas.
50.9. Apibendrindama išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2004, 2005 ir 2006 metų (duomenys neskelbtini) metinėse finansinės veiklos deklaracijose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie juridinio asmens (duomenys neskelbtini) veiklą ir turtą lemiamos įtakos valstybės biudžeto asignavimų skyrimui (ir jų dydžiui) šiai partijai neturėjo. Nors valstybės biudžeto asignavimų politinėms partijoms skyrimo procese šių partijų metinės finansinės veiklos deklaracijos pateikimas yra būtinas, tačiau valstybės dotacijų paskirstymas visų pirma yra susietas su gautu rinkėjų balsų minimumu (ne mažiau kaip 3 proc.). Ne mažiau svarbu ir tai, kad politinei partijai skiriamos dotacijos dydį lemia ir kiti veiksniai, be kita ko, nustatytas valstybės biudžeto dotacijų dydis konkretiems metams, taip pat apskaičiuotas vieno rinkėjo finansinis koeficientas. Todėl vien tik deklaracijų, kuriose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie (duomenys neskelbtini) veiklą ir turtą, pateikimo veiksmas nelaikytinas pakankamu konstatuoti esminei apgaulei (duomenys neskelbtini) gaunant dotacijas ir kompensacijas. Tokie veiksmai neatitinka apgaulės, būdingos sukčiavimui, požymių. Todėl nusikalstamos veikos dalyku nelaikytinos Vyriausiosios rinkimų komisijos 2005 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. 20 paskirta 337 155,22 Lt (t. y. 97 646,90 Eur) dotacija; 2005 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 44 paskirta 457 073,00 Lt (t. y. 132 377,49 Eur) kompensacija; 2005 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. 54 paskirta 330 841,56 Lt (t. y. 95 818,34 Eur) dotacija; 2006 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. 11 paskirta 1 114 558,04 Lt (t. y. 322 798,32 Eur) dotacija; 2007 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 250 paskirta 1 907 230,37 Lt (t. y. 552 372,10 Eur) dotacija; 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. 309 paskirta 1 903 616,86 Lt (t. y. 551 325,55 Eur) dotacija.
51. Prokuroras taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nurodydamas, kad tik VRK turi išimtinę kompetenciją spręsti dėl šiurkštaus politinių partijų finansavimo pažeidimo. Prokuroras teigia, kad teismas, nagrinėjantis baudžiamąją bylą, yra kompetentingas konstatuoti šiurkštų politinių partijų finansavimo pažeidimą.
51.1. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, nagrinėjantis baudžiamąją bylą, pats nustato nusikalstamos veikos požymius ir tais atvejais, kai tam tikrų faktų vertinimas ne baudžiamajame procese gali būti pavestas specialioms institucijoms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy03Ni0yMjIvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-76-222/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-76-222/2016">2K-7-76-222/2016</a>). Kaip matyti iš bylos medžiagos ir teismų nuosprendžių, abiejų instancijų teismai tyrė bylos faktines aplinkybes, vertino ištirtus įrodymus ir padarė motyvuotas išvadas, kad V. U. veikoje nėra BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties, o būtent – nenustatyta esminė apgaulė. Politinių partijų finansavimo tvarkos pažeidimai, neturintys nusikalstamos veikos požymių, negali būti baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl prokuroro argumentas, jog teismai privalėjo vertinti atitinkamus veiksmus politinių partijų finansavimo pažeidimų kontekste, nepagrįstas.
51.2. Apibendrindama išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad politinių partijų finansavimo tvarkos pažeidimo nustatymas bei šio pažeidimo pasekmių taikymas, jei tai nėra susiję su padaryta nusikalstama veika, nėra baudžiamosios teisės reguliavimo dalykas, todėl sprendžiamas ne baudžiamojoje byloje, o specialių viešosios teisės aktų nustatyta tvarka tokią kompetenciją turinčioms institucijoms priimant sprendimus bei ginčus dėl jų nagrinėjant administracinių bylų teisena.
52. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, V. U. dėl BK 182 straipsnio 2 dalies (didelės vertės turtinės teisės įgijimas) priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas, palikdamas tokį sprendimą nepakeistą, BK 182 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo klaidos nepadarė.
Dėl (duomenys neskelbtini) paskirtų dotacijų grąžinimo į valstybės biudžetą
53. Naujai įsteigtos (duomenys neskelbtini) partijos kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos nuosprendžių dalys dėl (duomenys neskelbtini) paskirtų dotacijų grąžinimo į valstybės biudžetą yra neteisėtos ir naikintinos dėl esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
53.1. Pirmosios instancijos teismas pagal analogiją taikydamas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą baudžiamąją bylą (duomenys neskelbtini) nutraukė politinei partijai pasibaigus po reorganizavimo. Taip pat teismas nusprendė panaikinti laikiną nuosavybės teisių apribojimą, o (duomenys neskelbtini) skirtas valstybės dotacijas grąžino į valstybės biudžetą juridiniam asmeniui pasibaigus, t. y. Vyriausiosios rinkimų komisijos 2007 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 250 paskirtą 1 907 230,37 Lt (t. y. 552 372,10 Eur) dotaciją; 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. 309 paskirtą 1 903 616,86 Lt (t. y. 551 325,55 Eur) dotaciją; 2008 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. 17 paskirtą 2 542 490,72 Lt (t. y. 736 356,21 Eur) dotaciją. Apeliacinės instancijos teismas šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl dotacijų grąžinimo į valstybės biudžetą paliko galioti.
53.2. Šiame kontekste aktuali Konstitucinio Teismo jurisprudencija dėl politinių partijų finansavimo ir finansavimo kontrolės teisinio reglamentavimo, pagal kurią įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos prielaidos gauti viešąjį (valstybinį) finansavimą partijoms, padariusioms įstatymų pažeidimus, kurie valstybės institucijų, turinčių teisę vykdyti politinės kampanijos finansavimo kontrolę, įvertinti kaip esminiai (Konstitucinio Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarimas).
53.3. Nagrinėjamo klausimo kontekste šios Konstitucinio Teismo jurisprudencijos nuostatos suponuoja išvadą, kad tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimo metinėse (duomenys neskelbtini) finansinės veiklos deklaracijose nepripažinus nusikaltimu – sukčiavimu, sprendžiant dėl politinės partijos teisės į valstybės dotacijas, išlieka būtinybė šiuos veiksmus įvertinti Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimų aspektu. Pagal šio įstatymo nuostatas spręstina, ar tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas metinėse (duomenys neskelbtini) finansinės veiklos deklaracijose nėra esminis, šiurkštus įstatymo pažeidimas, dėl kurio dotacijos negalėjo būti paskirtos (duomenys neskelbtini).
53.4. Nagrinėjamoje byloje išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatavo, kad nenustačius apgaulės esmingumo gaunant valstybės biudžeto lėšas negali būti laikoma, kad padaryta BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika. Atsižvelgiant į tai, kasaciniame skunde nurodomos 2007 m. Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimais Nr. 250 ir 309 paskirtos 1 907 230, 37 Lt (t. y. 552 372,10 Eur) ir 1 903 616, 86 Lt (t. y. 551 325,55 Eur) dotacijos nelaikomos nusikalstamos veikos dalyku. Todėl jos turi būti vertinamos pirmiau nurodytu aspektu. Toks vertinimas yra būtinas ir dėl 2008 m. Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimu Nr. 17 paskirtos 2 542 490,72 Lt (t. y. 736 356,21 Eur) dotacijos.
53.5. Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatyme (2004 m. kovo 2 d. redakcija) nustatyta, kad reorganizavimo metu įsteigta nauja politinė partija yra nutraukusios veiklą politinės partijos teisių ir pareigų perėmėja (9 straipsnio 3, 4 dalys). Administracinių teismų praktikoje, aiškinant šias įstatymo nuostatas, nurodyta, kad naujai įsteigta politinė partija, perėmusi po reorganizavimo veiklą baigusios politinės partijos teises ir pareigas, teisės aktų nustatytomis sąlygomis gali perimti ir pastarosios teises į valstybės biudžeto asignavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0xNTc5LTg1OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-1579-858/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-1579-858/2015">A-1579-858/2015</a>). Tačiau toks perėmimas galimas tik konstatavus, kad reorganizavimo metu veiklą baigusi politinė partija turėjo teisę į atitinkamą valstybės biudžeto asignavimų dalį, taigi, be kita ko, įvertinus, ar politinė partija nebuvo padariusi šiurkščių Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimų. Išplėstinė teisėjų kolegija jau nurodė, kad šiurkščių Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimų konstatavimas ir jų padarinių taikymas, jei tai nėra susiję su nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymu, nėra baudžiamąją bylą nagrinėjančių teismų kompetencija. Šie klausimai pirmiausia spręstini politinių partijų finansavimo kontrolės priemonėmis. Atitinkamai sprendimą dėl Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimų ir jų šiurkštumo vertinimo turi priimti tam kompetentingos institucijos (visų pirma – Vyriausioji rinkimų komisija) laikydamosi įstatymų nustatytų procedūrų ir tvarkos. Šių institucijų sprendimai gali būti skundžiami administracinių bylų teisenos nustatyta tvarka.
53.6. Apibendrindama išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje negali būti išspręstas klausimas, ar naujai įsteigta (duomenys neskelbtini) partija turi teisę į reorganizuotai (duomenys neskelbtini) partijai paskirtas valstybės dotacijas, todėl palieka nepakeistus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus dotacijas, skirtas Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimais Nr. 250, 309 ir 17, grąžinti į valstybės biudžetą. Tačiau iš teismų sprendimų motyvų pašalinamas argumentas, kad teisės į valstybės dotacijas perėmimas negalimas vien tuo pagrindu, kad jas gavusi politinė partija buvo reorganizuota.
53.7. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad šis sprendimas neužkerta kelio naujai įsteigtai politinei partijai – (duomenys neskelbtini) ginti, jos manymu, turimas teises į valstybės biudžeto dotacijas teisės aktų, reglamentuojančių politinių partijų finansavimą ir finansavimo kontrolę, nustatyta tvarka. Taip pat šis sprendimas nesudaro kliūčių į teisinį ginčą dėl dotacijų įsitraukti ir kitiems suinteresuotiems politinių kampanijų dalyviams, taip pat viešąjį interesą ginančioms institucijoms.
Dėl BK 95 straipsnio taikymo
54. Prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 95 straipsnį ir sprendė, kad dėl senaties nėra teisinių galimybių taikyti BK 220 straipsnį ir 205 straipsnį V. U. Prokuroro teigimu, V. U. 13 mėnesių ir 1 dieną buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo, dėl to senaties eiga dėl jo padarytų nusikalstamų veikų sustojo. Prokuroras taip pat pažymi, kad V. U. 2013 m. liepos 28 d. padarė naują tyčinę nusikalstamą veiką, numatytą BK 232 straipsnyje, todėl pripažintina, kad senaties terminas už nusikaltimą, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje, padarius naują tyčinę veiką, nutrūko. Jis turi būti skaičiuojamas nuo 2013 m. liepos 28 d. ir net šiuo metu nėra pasibaigęs.
54.1. Nagrinėjamoje byloje valstybei privalomai mokėtinų mokesčių, įmokų (pajamų mokestis, socialinio draudimo įmokos) išvengimas laikytas vienu tęstiniu nusikaltimu. Įgyvendinant vieningą sumanymą išvengti didelės turtinės prievolės mokėti į valstybės biudžetą privalomus mokesčius ir įmokas, Valstybinei mokesčių inspekcijai buvo pateikiami žinomai neteisingi duomenys, be kita ko, susiję ir su neteisingais duomenimis apie (duomenys neskelbtini) darbuotojų ir kitų asmenų pajamas. Iš teismų sprendimų matyti, kad paskutinį kartą tokie duomenys buvo įrašyti į 2006 m. sausio–gegužės mėn. mėnesines pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijas (FR0572) ir 2007 m. rugpjūčio 3 d. pateikti Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad V. U., V. G. ir M. L. veiksmuose esant nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, požymių, baudžiamoji byla dėl to yra nutrauktina, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Šių veiksmų baudžiamojo persekiojimo ir įvertinimo galimybė pasibaigė, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčio redakcija, pakeista 2003 m. balandžio 10 d. įstatymu Nr. IX-1495, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. birželio 29 d.), dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
54.2. Prokuroro kasaciniame skunde teigiama, kad 2006 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas konstatavo, kad įtariamasis V. U. pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo, prokuroro ir teismo; tą pačią dieną prokuroro nutarimu buvo paskelbta V. U. paieška, o 2007 m. rugsėjo 26 d. jis buvo sulaikytas Vilniaus tarptautiniame oro uoste. Todėl, anot prokuroro, įtariamajam pasislėpus senaties eiga dėl jo padarytų nusikalstamų veikų buvo sustojusi 13 mėnesių ir 1 dienai.
54.3. Pagal nusikalstamos veikos metu galiojusią BK 95 straipsnio 2 dalį ir pagal šiuo metu galiojančio BK 95 straipsnį apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai yra skaičiuojami nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. Nustatant tęstinės nusikalstamos veikos padarymo momentą, aktuali yra teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad tęstinės nusikalstamos veikos atveju apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai yra skaičiuojami nuo paskutinio tęstinę nusikalstamą veiką sudarančio veiksmo padarymo dienos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-380-942/2015, 2K-233/2014). Aiškinant priešingai, būtų galimos situacijos, kai senaties terminai sueitų anksčiau, nei asmuo baigė daryti nusikalstamą veiką.
54.4. 2007 m. rugpjūčio 3 d. nagrinėjamoje byloje teismų pagrįstai laikyta paskutinio tęstinę nusikalstamą veiką sudarančio veiksmo padarymo diena – nusikalstamos veikos pabaiga. Tai, kad 2007 m. rugpjūčio 3 d. pateikus paskutinę pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaraciją (FR0572) Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui, kurioje buvo nurodyti 2006 m. vykdytos apgaulingos apskaitos nulemti duomenys, V. U. jau nebuvo partijos vadovas ir šios deklaracijos nepasirašė, dar nereiškia, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą pripažindami V. U. veikos organizatoriumi. Teismų nuosprendžiais nustatyta, kad būtent 2004–2006 m. vykdyta apgaulinga buhalterinė apskaita lėmė tai, jog 2007 metais pateikiamose 2006 m. deklaracijose buvo nurodomi neteisingi duomenys.
54.5. Taigi senaties sustojimą lemianti aplinkybė – asmens pasislėpimas nuo ikiteisminio tyrimo, prokuroro ir teismo, gali būti konstatuojama ir turi įtakos terminų skaičiavimui tik tada, jei kaltininkas ima slapstytis kai nusikalstama veika yra padaryta. Tai patvirtina ir kasacinio teismo praktika, kurioje pabrėžiama, kad pagal BK 95 straipsnį asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis taikoma, kai yra atitinkamų sąlygų visuma: a) yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas; b) asmuo šio termino laikotarpiu nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo; c) nepadarė naujos nusikalstamos veikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-371/2011, 2K-44-699/2015, 2K-233/2014).
54.6. Todėl nagrinėjamoje byloje svarbus ne tik pats pasislėpimo faktas, bet ir tai, ar V. U. slapstymosi terminas laiko prasme sutampa (visiškai ar iš dalies) su po paskutinio veikos epizodo prasidėjusiu senaties terminu. Kaip pagrįstai nurodo prokuroras, V. U. slėpėsi nuo ikiteisminio tyrimo, prokuroro ar teismo nuo 2006 m. rugpjūčio 25 d. iki 2007 m. rugsėjo 26 d., t. y. 13 mėnesių ir 1 dieną. Tačiau, kaip nustatyta byloje, senaties terminai dėl padarytos nusikalstamos veikos prasidėjo tik 2007 m. rugpjūčio 3 d., taigi V. U. pradėjo slapstytis dar neprasidėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų skaičiavimui. Todėl nagrinėjamoje byloje senaties terminų sustojimo laikotarpis yra 54 dienos: nuo 2007 m. rugpjūčio 3 d., kai prasidėjo senaties terminų skaičiavimas, iki 2007 m. rugsėjo 26 d., kai buvo sulaikytas besislapstęs iki tol V. U.
54.7. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai dėl BK 220 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo suėjo ne, kaip teigia prokuroras kasaciniame skunde, 2013 m. rugsėjo 4 d., o 2012 m. rugsėjo 26 d., t. y. nuo 2007 m. rugpjūčio 3 d. praėjus penkeriems metams (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčio, 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. birželio 29 d.) ir 54 dienoms, būtent šiam laikui dėl V. U. slapstymosi senaties termino eiga buvo sustojusi. Laikantis tokio aiškinimo, senaties terminai dėl BK 220 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos buvo suėję iki Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 12 d. priimto apkaltinamojo nuosprendžio.
54.8. Prokuroro kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad V. U. 2013 m. liepos 28 d. padarė naują nusikalstamą veiką, numatytą BK 232 straipsnyje, t. y. viešai pažemino teisingumą vykdančius Vilniaus apygardos teismą ir šio teismo teisėjus (Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 21 d. baudžiamasis įsakymas byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS0xOTEtMjkwLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-191-290/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-191-290/2016">1-191-290/2016</a>). Kadangi, prokuroro teigimu, senaties terminai dėl pirmiau aptarto V. U. slapstymosi baigėsi tik 2013 m. rugsėjo 4 d., ši naujai padaryta veika nutraukė senaties terminus ir jie turi būti skaičiuojami nuo 2013 m. liepos 28 d., todėl jie netgi šiuo metu nėra pasibaigę.
54.9. Tačiau, kaip jau minėta pirmiau, senaties terminai dėl BK 220 straipsnyje numatytos veikos yra suėję 2012 m. rugsėjo 26 d. Atsižvelgiant į tai, 2013 m. liepos 28 d. padaryta nusikalstama veika senaties terminų nutraukti negalėjo.
54.10. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai pritaikė BK 95 straipsnį, nustatydamas, kad suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminams nėra teisinių galimybių spręsti nuteistojo V. U. baudžiamosios atsakomybės klausimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 205 ir 220 straipsniuose.
Dėl BK 25 straipsnio 3 dalies taikymo
55. V. U. kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pripažindamas atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamos veikos padarymą dalyvaujant organizuota grupe. Skunde nurodoma, kad šioje byloje asmenys yra nuteisti už vieną apysunkį nusikaltimą, t. y. BK 222 straipsnyje numatytą veiką, nors pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra tada, kai du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.
55.1. Šia nutartimi jau konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, išteisindamas kasatorius dėl didelės vertės mokestinės prievolės išvengimo (BK 182 straipsnio 2 dalis), taigi kasatoriai yra nuteisti už vieną apysunkį nusikaltimą. Tai, kad nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje, atsakant į apeliacinių skundų argumentus, buvo svarstomi V. U., V. G., M. L. atsakomybės pagal BK 220 straipsnį ir V. U. atsakomybės pagal BK 205 straipsnį klausimai, tačiau nustatyta, kad jis negali būti sprendžiamas dėl senaties terminų pasibaigimo, dar nereiškia, jog nuteistieji padarė kelis nusikaltimus.
55.2. Pagal BK 3 straipsnio 1 dalį veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku.
55.3. 2004–2006 m., t. y., nusikalstamos veikos darymo metu galiojusioje BK 25 straipsnio 3 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. liepos 12 d.) buvo numatyta, kad,,organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylas dėl nusikalstamų veikų, padarytų galiojant minėtai 2003 m. BK 25 straipsnio redakcijai, nuosekliai aiškina organizuotos grupės požymius, nurodydamas, kad pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTU2LTc4OC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-156-788/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-156-788/2016">2K-156-788/2016</a>, 2K-548-699/2015, 2K-591-303/2015, 2K-352-511-2015, 2K-203-677/2015. Taigi vadovaujantis BK 3 straipsnio nuostatomis, nuteistiesiems nagrinėjamoje byloje turėjo būti taikoma ta BK 25 straipsnio redakcija, kuri galiojo nusikalstamos veikos padarymo laiku.
55.4. Iš nuosprendžio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, jog bendrininkai veikė organizuota grupe, taikė nusikalstamos veikos metu galiojusią BK 25 straipsnio redakciją. Tačiau labai išsamiai aptaręs organizuotos grupės požymius ir nurodęs motyvus dėl BK 25 straipsnio 3 dalies taikymo šioje byloje, šis teismas visiškai nepasisakė dėl vieno iš formaliųjų organizuotos grupės požymių, būtent dėl nusikaltimų skaičiaus.
55.5. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismui priimant nuosprendį, kuriuo buvo pripažinta, kad nuteistieji padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnyje, organizuota grupe, jau galiojo BK 25 straipsnio 3 dalies redakcija (2013 m. liepos 2 d. redakcija, galiojanti nuo 2013 m. liepos 13 d.), pagal kurią organizuota grupė yra ir tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti vieną apysunkį nusikaltimą, t. y. griežtesnė norma, palyginti su ankstesne redakcija. Tačiau griežtesnio baudžiamojo įstatymo atgalinis taikymas yra draudžiamas, išskyrus BK numatytas išimtis (Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 11 straipsnio 2 dalis, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 15 straipsnio 1 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio 1 dalis, BK 3 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas negalėjo taikyti šios asmenų teisinę padėtį sunkinančios normos.
55.6. Pagal BPK 376 straipsnio 2 dalyje nurodytą bendrąją taisyklę, tais atvejais, kai netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir esminiai proceso pažeidimai galėjo turėti įtakos ir kitiems nuteistiesiems, teismas patikrina, ar teisėtas nuosprendis ir kitiems nuteistiesiems, kurie nepadavė skundų. Nors M. L. gynėjo ir V. G. kasaciniuose skunduose būtent šis netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymas nenurodomas (nors organizuotos grupės kaip sunkinančios baudžiamąją atsakomybę aplinkybės pripažinimas yra ginčijamas kitais argumentais), tačiau pripažinus, kad BK 25 straipsnio 3 dalis V. U. taikyta netinkamai, darytina išvada, kad baudžiamasis įstatymas taikytas netinkamai ir kitiems nuteistiesiems. Nustačius netinkamą BK 25 straipsnio 3 dalies taikymą, kiti kasatorių argumentai dėl organizuotos grupės pripažinimo šioje nutartyje nagrinėjami tiek, kiek tai susiję su nuteistųjų pripažinimu kaltais dėl BK 222 straipsnyje numatytos veikos bei jų vaidmeniu darant ją.
55.7. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pagal nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusį įstatymą veikimą organizuota grupe kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę galima buvo pripažinti tik tada, kai asmenys yra padarę kelis nusikaltimus arba vieną labai sunkų ar sunkų nusikaltimą, daro išvadą, kad minėta sunkinanti aplinkybė negali būti pripažinta, nuteisiant asmenis už vieną apysunkį nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad V. U., V. G. ir M. L. apgaulingai vedė buhalterinę apskaitą, veikdami organizuota grupe, netinkamai pritaikė BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 25 straipsnio 3 dalį.
55.8. Įvertinusi byloje nustatytą apgaulingos apskaitos vedimo mechanizmą, išplėstinė teisėjų kolegija nusprendžia naikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 1 d. nuosprendžio dalį, kuria V. U., V. G., M. L. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jie nusikalstamą veiką padarė veikdami organizuota grupe, ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžio dalį, kuria V. U., V. G., M. L. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jie veiką padarė bendrininkų grupe.
Dėl BK 20 straipsnio taikymo (dėl po reorganizavimo naujai įsteigto juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės)
56. Prokuroro kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadai dėl baudžiamosios bylos nutraukimo reorganizuotam juridiniam asmeniui (duomenys neskelbtini) (BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas), netinkamai taikė BK 20 straipsnio nuostatas. Prokuroras skunde nurodo argumentus, pagrindžiančius galimybę taikyti baudžiamąją atsakomybę po reorganizavimų įsteigtam juridiniam asmeniui (duomenys neskelbtini). Šie argumentai pagrįsti.
56.1. Juridinio asmens baudžiamajai atsakomybei būtinų sąlygų visuma nustatyta BK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį juridinis asmuo atsako tik už tas nusikalstamas veikas, už kurių padarymą BK specialiojoje dalyje numatyta juridinio asmens atsakomybė. Pagal BK 20 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką padarė fizinis asmuo, kuris eina vadovaujančias pareigas ir turi teisę atstovauti juridiniam asmeniui arba priimti sprendimus jo vardu, arba gali kontroliuoti jo veiklą, ir šis fizinis asmuo nusikalstamą veiką padaro juridinio asmens naudai arba interesais, veikdamas individualiai ar juridinio asmens vardu.
56.2. Konstitucinis Teismas, spręsdamas juridinio asmens, be kita ko, ir politinės partijos, baudžiamosios atsakomybės konstitucingumo klausimą 2009 m. birželio 8 d. nutarime konstatavo, kad, nustatant juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę, turi būti atsižvelgiama į juridinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto specifiką, kuri lemia ir kai kurių baudžiamosios teisės institutų taikymo juridiniams asmenims ypatumus; įpareigoja nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teismas, spręsdamas juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės, be kita ko, bausmės jam skyrimo, klausimą, galėtų atsižvelgti į visas aplinkybes (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas). Todėl juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygos, atsižvelgus į jo kaip nusikalstamos veikos subjekto teisinę prigimtį, teisių ir pareigų įgyvendinimo formas bei būdus, gali būti atskleidžiamos įvertinus juridinio asmens ypatumus ir aiškinamos įgauti fizinio asmens baudžiamajai atsakomybei nebūdingų aspektų. Paminėtina, kad tam tikri objektyvūs atitinkamų baudžiamosios atsakomybės subjektų teisinės padėties skirtumai gali lemti ir diferencijuotą jų baudžiamosios atsakomybės teisinį reguliavimą (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas). Ne mažiau aktualu ir tai, kad toks dėl juridinio asmens specifikos kylantis pagrindinių baudžiamosios atsakomybės (BK 2 straipsnis) ir juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės (BK 20 straipsnis) nuostatų interpretavimas negali pažeisti konstitucinių teisėtumo, lygiateisiškumo, nekaltumo prezumpcijos principų. Juridinio asmens, kaip nusikalstamos veikos subjekto, specifika, t. y. tai, kad jis yra savarankiškas teisinių santykių subjektas, turintis teisinį veiksnumą ir teisnumą, savarankišką pavadinimą, organizacinį vientisumą, jo turtas yra atskirtas nuo jo dalyvių turto, tačiau jis yra teisinių santykių dalyvis per jo vardu veikiančius fizinius asmenis, suponuoja ir jo kaltės specifiškumą. Juridinio asmens kaltė sietina su fizinio asmens, veikiančio juridinio asmens naudai ar jo interesais, kalte. Juridinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto ir atsakomybės subjekto, specifika lemia ir tai, kad juridinio asmens veikla yra neatsiejama nuo fizinio asmens, veikiančio to juridinio asmens vardu, veiklos, todėl juridinio asmens kaltė taip pat yra susijusi su fizinio asmens, veikiančio to juridinio asmens vardu ir jo naudai ar interesais, nusikalstama veika (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas).
56.3. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad galimos tokios teisinės situacijos, kai minėtų nuostatų kontekste yra spręstinas po reorganizavimo įsteigto naujo juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės klausimas. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad juridinio asmens pertvarkymas nėra kliūtis baudžiamosios atsakomybės taikymui, nes, skirtingai nei likvidavimo ar reorganizavimo atvejais, juridinio asmens pertvarkymas nėra jo pabaiga (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzU1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-355/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-355/2010">2K-355/2010</a>). Pažymėtina, kad nurodytoje byloje nebuvo spręsta dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo reorganizuotam juridiniam asmeniui, todėl minėtas išaiškinimas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, kad reorganizavimas yra absoliuti kliūtis baudžiamosios atsakomybės taikymui naujai įkurtam juridiniam asmeniui (ne išimtis ir politinei partijai).
56.4. Šios bylos kontekste aktuali CK 2.95 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodyta, kad juridiniai asmenys pasibaigia likvidavimo arba reorganizavimo būdu. Reorganizavimas – tai juridinio asmens pabaiga be likvidavimo procedūros (CK 2.95 straipsnio 2 dalis). Vienas iš juridinio asmens reorganizavimo būdų – juridinių asmenų sujungimas, tai dviejų ar daugiau juridinių asmenų susivienijimas į naują juridinį asmenį, kuriam pereina visos reorganizuotų juridinių asmenų teisės ir pareigos (CK 2.97 straipsnio 4 dalis).
56.5. Pažymėtina, kad reorganizuoto (CK 2.95 straipsnio 1 dalies aspektu – pasibaigusio) juridinio asmens teisių ir pareigų perėmimas galimas ne tik civilinėje, bet ir viešojoje teisėje.
56.6. Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatyme (2004 m. kovo 2 d. įstatymo Nr. IX- 2072 redakcija) nustatyta, kad reorganizavimo metu įsteigta nauja politinė partija yra nutraukusios veiklą politinės partijos teisių ir pareigų perėmėja (9 straipsnio 3, 4 dalys). Pagal Politinių partijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, reorganizuojant politinę partiją sujungimo ar padalijimo būdu, kai įvykdytos reorganizavimo sąlygos, nutraukusi po reorganizavimo savo veiklą politinė partija pateikia Teisingumo ministerijai dokumentus dėl jos išregistravimo, o reorganizavimo metu įsteigta nauja politinė partija, kuri yra nutraukusios veiklą politinės partijos teisių perėmėja, pateikia dokumentus dėl jos įregistravimo; nutraukusi veiklą politinė partija išregistruojama ir reorganizavimo metu įsteigta nauja politinė partija įregistruojama vienu metu. Taigi nuostata, jog, reorganizavus politinę partiją sujungimo būdu, reorganizavimo metu įsteigta nauja politinė partija yra nutraukusios veiklą politinės partijos teisių perėmėja, yra įtvirtinta ir Politinių partijų įstatyme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0xNTc5LTg1OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-1579-858/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-1579-858/2015">A-1579-858/2015</a>). Politinei partijai – reorganizuotos partijos teisių perėmėjai pripažįstama teisė ir į valstybės skiriamas dotacijas pagal Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0xNTc5LTg1OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-1579-858/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-1579-858/2015">A-1579-858/2015</a>).
56.7. Reorganizuoto juridinio asmens teisių ir pareigų perėjimas po reorganizavimo įsteigtam naujam juridiniam asmeniui įtvirtintas ir mokesčių teisėje (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 91 straipsnis).
56.8. Galimybė ūkio subjektui, perėmusiam kito juridinio asmens, kuris teisiniu požiūriu pasibaigė, teises ir pareigas, priskirti atsakomybę už to asmens, kurio teises ir pareigas jis perėmė, padarytus konkurencijos teisės pažeidimus taip pat pripažįstama nacionalinių teismų bei Europos Sąjungos teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje A-502-34/2009; Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimas sujungtoje byloje Erste Group Bank AG ir kt. prieš Komisiją, Nr. C‑125/07 P, C-133/07 P, C-135/07 P ir C-137/07 P). Sprendžiant dėl atsakomybės už konkurencijos teisės pažeidimus perkėlimo po reorganizacijos įsteigtam juridiniam asmeniui, minėtų teismų praktikoje vertinama tai, ar abu subjektai ekonominiu požiūriu sutampa, ar išlieka pažeidimą padariusio subjekto ekonominės veiklos tęstinumas. Pažymėtina, kad konkurencijos teisėje taikomos sankcijos atsižvelgiant į, be kita ko, jų griežtumą, prilyginamos baudžiamosioms sankcijoms (pvz., EŽTT 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje A. Menarini Diagnostics S.R.L. prieš Italiją, peticijos Nr. 43509/08; 2002 m. gruodžio 3 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Lilly France S.A. prieš Prancūziją, peticijos Nr. 53892/00; dėl tokios pozicijos patvirtinimo ir kitų administracinių baudžiamojo pobūdžio sankcijų ekonomikos ir finansų veiklos srityje žr., pvz., 2014 m. kovo 4 d. sprendimo byloje Grande Stevens ir kiti prieš Italiją, peticijų Nr. 18640/10, 18647/10, 18663/10, 18668/10 ir 18698/10, par. 100 su tolesnėmis nuorodomis).
56.9. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini), įregistruota 2003 m. lapkričio 25 d., buvo reorganizuota sujungimo būdu su L partija ir 2013 m. gegužės 14 d. įregistruota A. Taip pat reorganizavus A, ją sujungus su K, 2013 m. lapkričio 15 d. buvo įregistruota (duomenys neskelbtini). Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad 2003 m. lapkričio 25 d. įsteigtos (duomenys neskelbtini) reorganizavimas yra absoliuti kliūtis baudžiamajai atsakomybei taikyti, nes pasibaigus juridiniam asmeniui išnyksta ir nusikalstamą veiką padaręs subjektas. Atsižvelgiant į tai, baudžiamoji byla (duomenys neskelbtini) nutraukta vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, t. y. pritaikius įstatymo analogiją ir nagrinėjamoje byloje nustatytą juridinio asmens pasibaigimą prilyginus fizinio asmens mirčiai.
56.10. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į objektyvius fizinių ir juridinių asmenų kaip nusikalstamos veikos subjektų skirtumus, taip pat įvertinusi sujungimo būdu reorganizuotų juridinių asmenų veiklos tęstinumo, reorganizuotų juridinių asmenų teisių ir pareigų perėjimo naujam juridiniam asmeniui galimybes, nesutinka su tokia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo išvada. Šioje byloje neginčijant juridinio asmens – politinės partijos – reorganizavimo kaip vieno iš juridinių asmenų pasibaigimo būdų, konstatuotina, kad vien tik šis faktas, neįvertinus reorganizuotų juridinių asmenų veiklos tęstinumo, iš nusikalstamų veikų gautos naudos perėjimo aspektų, kurie turi būti vertinami bendrųjų, taip pat juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės nuostatų (BK 2, 20 straipsniai) kontekste, negali užkirsti kelio baudžiamosios atsakomybės taikymui naujai įsteigtam juridiniam asmeniui.
56.11. Išplėstinė teisėjų kolegija išaiškina, kad juridinio asmens reorganizavimas per se (savaime) nereiškia, kad naujam juridiniam asmeniui negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė už reorganizuoto juridinio asmens įvykdytas nusikalstamas veikas, o baudžiamoji byla visais atvejais turi būti nutraukiama. Dėl galimybės taikyti baudžiamąją atsakomybę turi būti sprendžiama įvertinus visumą reikšmingų aplinkybių, be kita ko, išsiaiškinus, ar po reorganizavimo išliko juridinio asmens, padariusio nusikalstamas veikas, pavojingumas.
56.12. Pagal byloje nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes konstatavus, jog nusikalstamą veiką padariusio juridinio asmens veikla po reorganizavimo tapo naujai įsteigto juridinio asmens funkcionavimo pagrindu ir veikla, turėtų būti ištirtos tokios reorganizavimo priežastys, be kita ko, vertinant, ar reorganizavimas nebuvo vykdomas siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.
56.13. Siekiant nustatyti, ar po reorganizavimo įsteigtas juridinis asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, turėtų būti vertinamos įvairios reikšmingos tokiai išvadai aplinkybės. Todėl, pirma, būtina nustatyti, ar juridinio asmens reorganizavimas yra nulemtas ne vien tik siekio išvengti baudžiamosios atsakomybės. Antra, spręstina, ar juridiniame asmenyje dalyvauja tie patys vadovaujančias pareigas ėję ir nusikalstamas veikas juridinio asmens naudai ar interesais padarę asmenys (BK 20 straipsnio 2 dalis) ir kiek svarus šių fizinių asmenų indėlis po reorganizavimo įsteigtame juridiniame asmenyje (šių asmenų skaičius, jų pareigos, reali įtaka formuojant juridinio asmens strategiją, dalyvavimas vykdant juridinio asmens veiklą, priimant sprendimus ir pan.). Trečia, vertintina, ar po reorganizavimo įsteigtas juridinis asmuo perėmė nusikalstamą veiką padariusio juridinio asmens turtą, ar yra padarytų nusikalstamų veikų ryšys su naujojo juridinio asmens vykdoma veikla, ar nustatytas tokios veiklos tęstinumas. Šiuo aspektu aktualu, ar po reorganizavimo įsteigtas juridinis asmuo gavo naudos iš padarytos nusikalstamos veikos, ar jis yra suinteresuotas tokia veika arba jos rezultatais, ar pritarė šiai nusikalstamai veikai ir kiek svarus minėtos veiklos perėmimo ir tęstinumo aspektas naujai įregistruotame juridiniame asmenyje. Ketvirta, pagrindžiant naujai įsteigto juridinio asmens kaltę, ne mažiau svarbu yra įvertinti ir tai, ar kiti reorganizavimo metu susijungę juridiniai asmenys žinojo ar bent turėjo ir galėjo žinoti apie fizinio asmens padarytas (daromas) juridinio asmens naudai (interesams) nusikalstamas veikas, juridiniam asmeniui gresiančią baudžiamąją atsakomybę, ar susijungę toleravo juridinio asmens interesais padarytas (daromas) nusikalstamas veikas, pripažino šių veikų nusikalstamus rezultatus ir pan., ar priešingai – to nesuvokė ir negalėjo suvokti, nebuvo suinteresuoti tokia nusikalstama veika ir jos rezultatais. Taip pat svarbu nustatyti, ar po reorganizavimo įsteigtame juridiniame asmenyje vadovaujančias pareigas einantys asmenys šio juridinio asmens veiklos kontrolę ir prioritetus, organizacinę struktūrą pakeitė taip, kad nebūtų sudarytos prielaidos šiam juridiniam asmeniui veikti nusikalstamai (mutatis mutandis kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-P-95/2012, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-84/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-84/2012">2K-7-84/2012</a>). Šiame kontekste aktualus tampa ir juridinių asmenų reorganizavimo momentas, t. y. ar juridiniai asmenys šiuo būdu pasibaigė jau vykstant baudžiamajam procesui, ar šis reorganizavimas buvo planuotas, kokios priežastys paskatino juridinio asmens pasibaigimą ir pan.
56.14. Prokuroro kasaciniame skunde nurodoma, kad šiuo metu veikianti (duomenys neskelbtini), nepaisant reorganizavimų, gali būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn, nes ši partija tęsia prieš tai buvusių juridinių asmenų – (duomenys neskelbtini) ir A tą pačią veiklą: dabartinės politinės partijos būstinė ir toliau yra tose pačiose patalpose, ji iš esmės remiasi reorganizavimo būdu sujungtų politinių partijų struktūra ir padaliniais, reorganizavimas politinės partijos veiklos iš esmės nepakeitė ir jai įtakos neturėjo. Be to, L partija pagal jos dokumentus, prokuroro nuomone, iki reorganizavimo buvo formaliai egzistuojanti politinė partija, nevykdžiusi jokios realios veiklos ir nedalyvavusi šalies politiniame gyvenime.
56.15. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad teismas gali taikyti baudžiamąją atsakomybę po reorganizavimo įsteigtam juridiniam asmeniui tik visiškai įsitikinęs pirmiau minėtų ir baudžiamosios atsakomybės taikymui svarbių aplinkybių realumu, be kita ko, konstatavęs naujai įsteigto juridinio asmens kaltę, taip pat tai, kad naujai įsteigto juridinio asmens pavojingumas neišnyko. Šioms aplinkybėms pagrįsti turi būti nustatyta, kaip realiai pasireiškė nusikalstamą veiką padariusio juridinio asmens veiklos tęstinumas, kokie yra jo veiklos ypatumai, kaip ir kokiu mastu naujasis juridinis asmuo pripažino ir buvo suinteresuotas padaryta nusikalstama veika ar jos rezultatu, koks yra po reorganizavimo perėjusių fizinių asmenų veiklos indėlis po reorganizavimo įsteigtame juridiniame asmenyje ir pan. Atsižvelgiant į draudimą taikyti baudžiamąją atsakomybę, jei nenustatyta asmens kaltė, ne mažiau svarbu yra konstatuoti, kad reorganizavimo būdu susijungę juridiniai asmenys žinojo ar bent turėjo ir galėjo žinoti apie juridinio asmens padarytas nusikalstamas veikas, jam gręsiančią baudžiamąją atsakomybę, šiai nusikalstamai veikai pritarė ir kaip šis žinojimas ir pritarimas pasireiškė.
56.16. Pabrėžtina, kad įrodinėjant šias aplinkybes baudžiamajame procese turi būti užtikrintos po reorganizavimo įsteigto juridinio asmens procesinės teisės, be kita ko, teisė į gynybą, procesas turi vykti laikantis rungimosi ir sąžiningo proceso principų – šiam, naujai įsteigtam juridiniam asmeniui turi būti sudarytos lygios galimybės ir sąlygos teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, juos ginčyti, teisme apklausti liudytojus, pateikti savo paaiškinimus apie teismo tiriamas bylos aplinkybes ir pan. Tinkamas šių teisių realizavimas baudžiamajame procese turi būti garantuojamas tiek po reorganizavimo naujai įsteigtam juridiniam asmeniui ginčijant jo pripažinimą nusikalstamos veikos subjektu, tiek teisinių padarinių, įskaitant bausmę, baudžiamojo poveikio priemones, taip pat civilinį ieškinį, taikymą.
56.17. Nors prokuroras, kaip jau minėta, skunde nurodo reikšmingas aplinkybes po reorganizavimo įsteigto juridinio asmens (duomenys neskelbtini) kaip galimo nusikalstamos veikos subjekto klausimui išspręsti, išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi abiejų instancijų teismo nuosprendžiais nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje duomenys, pagrindžiantys pirmiau minėtas teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, neanalizuoti, jų teisinė reikšmė, sprendžiant dėl po reorganizavimo įsteigto juridinio asmens (duomenys neskelbtini) baudžiamosios atsakomybės, nevertinta, todėl abejonės dėl naujai įsteigto juridinio asmens (duomenys neskelbtini) baudžiamosios atsakomybės pagrįstumo nepašalintos.
57. Išplėstinė teisėjų kolegija, padariusi išvadą, kad politinės partijos reorganizavimas pats savaime neužkerta klausimo dėl po reorganizavimo naujai įsteigtos politinės partijos baudžiamosios atsakomybės svarstymo ir kad nagrinėjamoje byloje reikšmingos šiam klausimui aplinkybės nebuvo tirtos ir analizuotos, atkreipia dėmesį į esminę reikšmę nagrinėjamoje situacijoje įgyjančias BK 95 straipsnio nuostatas dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties.
57.1. Pagal BK 95 straipsnio 1 dalį asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jei suėję šios dalies 1 punkte numatyti senaties terminai. (duomenys neskelbtini) šioje byloje kaltinta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (kaip juridinis asmuo trauktinas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 222 straipsnio 2 dalį), BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl apgaule išvengtos didelės vertės turtinės prievolės sumokėti į valstybės biudžetą privalomų mokesčių ir įmokų) (kaip juridinis asmuo trauktinas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 182 straipsnio 5 dalį) ir BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl apgaule įgytos didelės vertės turtinės teisės gauti valstybės dotacijas) (kaip juridinis asmuo trauktinas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 182 straipsnio 5 dalį). Išplėstinė teisėjų kolegija pirmiau šioje nutartyje padarė išvadą, kad, nenustačius apgaulės esmingumo, V. U. veiksmuose nėra BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių įgyjant didelės vertės turtinę teisę gauti valstybės dotacijas, taip pat konstatuota, kad veiksmai išvengiant didelės vertės turtinės prievolės sumokėti į valstybės biudžetą privalomų mokesčių ir įmokų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes tokia veika atitinka BK 220 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, tačiau nebegali būti vertinama dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų pasibaigimo. Taigi, ir juridinio asmens (duomenys neskelbtini) veikos, kvalifikuotos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, turėtų būti teisiškai vertinamos taip pat kaip fizinių asmenų, veikusių jo naudai arba interesais, veikos. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje buvo nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimamas, jei yra praėję aštuoneri metai, kai yra padarytas apysunkis nusikaltimas (nagrinėjamoje byloje – nusikaltimas, numatytas BK 222 straipsnyje). Taigi, netgi jei apeliacinės instancijos teismas naujo bylos nagrinėjimo metu padarytų išvadą, jog yra pagrindas po reorganizavimo įsteigto juridinio asmens baudžiamajai atsakomybei dėl BK 222 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, apkaltinamasis nuosprendis negalės būti priimtas suėjus senaties terminams. Pažymėtina, kad senaties terminai dėl BK 222 straipsnyje numatytos veikos teisinio vertinimo buvo suėję ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu. Be to, šios bylos perdavimas iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka neišvengiamai reikštų baudžiamojo proceso, kuris trunka nuo 2006 m., trukmės pailgėjimą ir procesinių sąnaudų padidėjimą.
57.2. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad juridinio asmens reorganizavimas pats savaime nereiškia, jog po reorganizavimo įsteigtas juridinis asmuo negali atsakyti baudžiamąja tvarka, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje netinkamai taikytas BK 20 straipsnis ir kaip analogija – BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas. Tačiau, nusprendusi, kad klausimo dėl po reorganizavimų įsteigto juridinio asmens (duomenys neskelbtini) baudžiamosios atsakomybės dėl BK 222 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sprendimas yra procesiškai nebegalimas dėl senaties, ir siekdama nepažeisti pirmiau minėtų baudžiamojo proceso principų, be kita ko – nekaltumo prezumpcijos, taigi nepasisakydama dėl galimybės šioje byloje taikyti baudžiamąją atsakomybę juridiniam asmeniui (duomenys neskelbtini), nutraukia baudžiamąjį procesą dėl juridiniam asmeniui pareikštų kaltinimų suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai. Atkreiptinas dėmesys, kad nekaltumo prezumpcijos požiūriu bylos nutraukimas dėl mirties ir bylos nutraukimas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminams esmingai nesiskiria.
57.3. Įvertinus tai, kas išdėstyta, ir vadovaujantis proceso greitumo, tikslingumo, protingumo, ekonomiškumo principais, darytina išvada, kad prokuroro prašymas naikinti 2016 m. vasario 1 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kad teismas spręstų dėl po reorganizavimo naujai įsteigto juridinio asmens politinės partijos (duomenys neskelbtini) baudžiamosios atsakomybės galimybės, neturi būti tenkinamas.
58. Apibendrinusi išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas baudžiamąją bylą juridiniam asmeniui (duomenys neskelbtini), jam pasibaigus, o apeliacinės instancijos teismas, palikęs galioti tokį sprendimą, netinkamai taikė BK 20 straipsnį ir kaip analogiją BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Atsižvelgusi į suėjusius apkaltinamojo nuosprendžio dėl nusikaltimų, numatytų BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnyje, priėmimo senaties terminus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamosios bylos dalis dėl šiam juridiniam asmeniui nustatytų kaltinimų nutrauktina suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams.
Dėl BPK 110, 115 straipsnių taikymo
59. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir prokuroras kasaciniuose skunduose nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas civilinių ieškinių klausimus, nesilaikė BPK 110 ir 115 straipsnių reikalavimų.
59.1. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kasaciniame skunde teigiama, kad Lietuvos apeliacinis teismas, palikęs VMI civilinį ieškinį nenagrinėtą, netinkamai taikė BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatas. Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, nutraukęs baudžiamąją bylą pagal BK 220 straipsnio 1 dalį suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, netinkamai išsprendė civilinio ieškinio dėl nesumokėtų mokesčių ir įmokų klausimą. Anot kasatoriaus, V. U., V. G. ir M. L. veiksmai tvarkant apgaulingą buhalterinę apskaitą yra priežastiniu ryšiu susiję su mokestinių prievolių išvengimu, todėl civilinis ieškinys turėjo būti patenkintas.
59.2. Prokuroras kasaciniame skunde analogiškais argumentais grindžia teiginį, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BPK, palikdamas VMI ir VSDFV civilinius ieškinius dėl juridinio asmens nesumokėtų mokesčių ir įmokų nenagrinėtus.
59.3. Prokuroras kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismui dėl padarytų esminių BPK pažeidimų nepanaikinus pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio dėl didelės vertės turtinės teisės įgijimo apgaule gaunant dotacijas (duomenys neskelbtini) naudai, buvo netinkamai išspręstas klausimas dėl prokuroro pareikšto civilinio ieškinio, kuriuo buvo prašoma iš V. U. bei juridinio asmens (duomenys neskelbtini) solidariai išieškoti 6 050 475,05 Lt (t. y. 1 752 338,70 Eur) valstybei padarytos žalos atlyginimą. Išplėstinė teisėjų kolegija šioje nutartyje padarė išvadą, kad teismai pagrįstai nenustatė nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje (didelės vertės turtinės teisės įgijimas), sudėties (būtent – esminės apgaulės) ir pagal šį kaltinimą visus kaltinamuosius išteisino. Atsižvelgus į tai, dėl prokuroro skundo dalies, susijusios su civiliniu ieškiniu dėl juridiniam asmeniui skirtų dotacijų ir kompensacijų, nepasisakoma. Kaip jau minėta, tai nereiškia, kad klausimas dėl dotacijų negali būti sprendžiamas kituose procesuose.
59.4. Pagal BPK 110 straipsnio 1 dalį civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo ar kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą. Civilinio ieškovo statuso įgijimą lemia du pagrindai – faktinis ir juridinis. Juridinis pagrindas – tai ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimas ar teismo nutartis pripažinti asmenį civiliniu ieškovu. Faktinis pagrindas reiškia, kad byloje civilinį ieškinį gali pareikšti ne bet kas, o tik asmuo (fizinis ar juridinis), dėl nusikalstamos veikos patyręs žalos ir reikalaujantis ją atlyginti. Toks pagrindas grindžiamas objektyviais duomenimis, leidžiančias nustatyti nusikalstama veika padarytos žalos faktą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMjQtNjQ4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-124-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-124-648/2016">2K-7-124-648/2016</a>).
59.5. BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. BPK 113 straipsnyje suformuluota taisyklė, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas ir taikant civilinio proceso normas, kai baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, jeigu šios normos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.
59.6. Pagal BPK 109 straipsnio prasmę civilinis ieškinys baudžiamajame procese – dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą. Tačiau gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti teisinis priežastinis ryšys. Teismų praktikoje pažymėta, kad sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai vadovaujantis BPK taisyklėmis ir joms neprieštaraujantiems kitiems teisės aktams nustatoma, kad atsakovas byloje yra tinkamas, o ieškinys pagrįstas ir jo dydis įrodytas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-489/2016).
59.7. Nagrinėjamos bylos kontekste, pabrėžtina, kad BPK niekaip nereglamentuoja klausimo, koks sprendimas dėl civilinio ieškinio turi būti priimamas, kai baudžiamoji byla yra nutraukiama. Tai laikytina teisinio reguliavimo spraga, nes teismas užbaigdamas procesą, negali „nutylėti“ civilinio ieškinio klausimo. Kasacinėje praktikoje, remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarimu, yra nurodyta, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nustačius teisinio reguliavimo spragą, ją galima užpildyti taikant teisę (be kita ko naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC00MjkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-429/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-429/2007">2K-P-429/2007</a>). Taigi ir civilinio ieškinio klausimas baudžiamosios bylos nutraukimo atveju turi būti sprendžiamas vadovaujantis Konstitucinio Teismo nurodytais kriterijais. Taigi, remiantis šiais kriterijais, kasacinėse nutartyse formuojama praktika, jog civilinio ieškinio tenkinimas priimant nuosprendį, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama atleidžiant kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, taikant BPK 115 straipsnio 1 dalį, yra galimas, jei priimant tokį nuosprendį nustatomi civilinės atsakomybės pagrindai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk2LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-296/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-296/2012">2K-296/2012</a>).
59.8. Tuo tarpu civilinio ieškinio išsprendimo nutraukiant bylą dėl senaties atveju (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas) kasacinio teismo praktikoje bendra taisyklė yra ta, kad civilinis ieškinys yra paliekamas nenagrinėtas. Kasacinio teismo nutartyse pabrėžiama, kad pagal BPK 109 straipsnį civilinis ieškinys baudžiamajame procese nagrinėjamas kartu su baudžiamąja byla. Vadinasi, žalos atlyginimo klausimas gali būti išspręstas tik iš esmės išnagrinėjus baudžiamąją bylą ir priėmus baigiamąjį aktą. BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu nutraukus baudžiamąjį procesą nutrūksta ir teisenos dalis dėl žalos atlyginimo, nes civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra jos sudėtinė dalis (BPK 109-115 straipsniai). Esant tokioms aplinkybėms teismas turi teisę palikti civilinį ieškinį nenagrinėtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjEvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-21/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-21/2010">2K-21/2010</a>, 2K–260/2006).
59.9. Ginčijant apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti civilinius ieškinius nenagrinėtus, kasaciniuose skunduose remiamasi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjcwLTk0Mi8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-270-942/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-270-942/2015">2K-270-942/2015</a>, kurioje civilinis ieškinys patenkintas baudžiamąją bylą dėl BK 220 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos nutraukus suėjus senaties terminams, o fizinius asmenis ir juridinį asmenį nuteisus dėl BK 222 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši nutartis neturi precedentinės reikšmės nagrinėjamai bylai, kadangi joje nebuvo nagrinėta juridinio asmens, atsakingo už mokestinės prievolės vykdymą, ir fizinių asmenų civilinės atsakomybės santykio problema, kai baudžiamoji byla dėl juridinio asmens nutraukiama suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminams.
60. Nagrinėjamoje byloje civilinių ieškovų VMI ir VSDFV reikalavimams patenkinti turėtų būti nustatytos civilinių atsakovų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: padaryta žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltė (CK 6.246–6.248 straipsniai). Nesant bent vienos iš šių sąlygų, civilinė atsakomybė neatsiranda; jeigu civilinės atsakomybės sąlygų negalima išnagrinėti baudžiamojoje byloje, civilinio ieškinio išsprendimas baudžiamojo proceso tvarka negalimas. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi būtent tokia situacija.
60.1. Ikiteisminio tyrimo metu VMI ir VSDFV, remdamiesi specialistų išvadose nurodytų nesumokėtų mokesčių ir įmokų dydžiais, pareiškė civilinius ieškinius atsakovams V. U., asmeniui, dėl kurio byla apeliacinės instancijos teisme yra išskirta, V. G., M. L. ir juridiniam asmeniui (duomenys neskelbtini) dėl juridinio asmens nesumokėtų mokesčių ir įmokų.
60.2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu juridiniam asmeniui byla buvo nutraukta ir civiliniai ieškiniai priteisti solidariai iš nuteistųjų V. U., V. G., M. L., asmens, dėl kurio byla apeliacinės instancijos teisme yra išskirta. Sprendimą dėl juridinio asmens civilinės atsakomybės negalimumo šioje byloje teismas motyvavo tuo, kad juridiniam asmeniui pasibaigus reorganizavimo būdu, civilinis ieškinys dėl žalos negali būti priteistas, nes išnyko atsakomybės subjektas.
60.3. Kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės perėmimo klausimas bylą nagrinėjusių teismų išspręstas netinkamai, tačiau, pasibaigus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminams, baudžiamoji byla nutraukiama. Dėl šios aplinkybės nepatraukto baudžiamojon atsakomybėn juridinio asmens civilinės atsakomybės klausimas negali būti sprendžiamas šioje baudžiamojoje byloje.
60.4. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad 2004–2006 metais nuo išmokėtų kasoje neapskaitytų pinigų iš viso priskaičiuotina sumokėti į valstybės biudžetą 264 876,62 Eur (t. y. 914 566 Lt) privalomų mokesčių, iš jų: GPM – 174 101,89 Eur (t. y. 601 139 Lt), valstybinio socialinio draudimo įmokų (3 proc.) – 8 010,89 Eur (t. y. 27 660 Lt), valstybinio socialinio draudimo įmokų (31 proc.) – 82 763,84 Eur (t. y. 285 767 Lt). Išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais apeliacinės instancijos teismo argumentus, kad atsakingas dėl neįvykdytų mokestinių prievolių asmuo mokesčių įstatymų pagrindu yra (duomenys neskelbtini) kaip mokesčio mokėtoja – mokestį išskaičiuojantis asmuo (Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 17, 18 punktai). Šios mokestinės prievolės kyla mokesčių įstatymu nustatytais pagrindais – įvykus apmokestinamai atitinkamu mokesčiu ūkinei ar finansinei operacijai, nagrinėjamu atveju – išmokėjus darbo užmokesčio ir autorinių atlyginimų sumas fiziniams asmenims. Taigi, mokestinė prievolė savo prigimtimi nėra žala, nes nėra neteisėtų (šiame kontekste – nusikalstamų) veiksmų rezultatas. Neįvykdyta mokestinė prievolė galėtų būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu, jeigu būtų nustatyta, kad dėl neteisėtų (nusikalstamų) veiksmų nėra galimybės ją įvykdyti mokesčių įstatymo (visų pirma – Mokesčių administravimo įstatymo) nustatyta tvarka. Šiame kontekste pažymėtina, kad juridinio asmens mokestinė prievolė negali pasibaigti tuo pagrindu, kad už buhalterinės apskaitos tvarkymą atsakingiems fiziniams asmenims yra pradedamas ir vykdomas baudžiamasis procesas, kaltinant juos nusikaltimų finansams padarymu, nes tokio mokestinės prievolės pasibaigimo pagrindo nenumato mokesčių įstatymai (Mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnis).
60.5. Kaip jau minėta pirmiau, reorganizuotos politinės partijos mokestinės prievolės pereina jos teisių ir pareigų perėmėjui pagal Politinių partijų įstatymo (2004 m. kovo 2 d. redakcija) 9 straipsnio 3, 4 dalis bei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 91 straipsnį, kuriame nurodyta, jog reorganizuoto juridinio asmens mokestinę prievolę privalo įvykdyti jo teisių ir pareigų perėmėjas; reorganizuoto juridinio asmens teisių ir pareigų perėmėjui pereina prievolė padengti visas nesumokėtas reorganizuoto juridinio asmens mokesčio ir su juo susijusias sumas (tarp jų ir paaiškėjusias po juridinio asmens reorganizavimo) (91 straipsnio 2 dalis). Po reorganizavimų įsteigtas juridinis asmuo – (duomenys neskelbtini) yra (duomenys neskelbtini) teisių ir pareigų, taip pat ir mokestinių prievolių, perėmėja.
60.6. Neįvykdytą mokestinę prievolę vertinant civilinės atsakomybės aspektu – kaip dėl negautų pajamų valstybės patirtą žalą, aktualios CK nuostatos dėl juridinio asmens – mokesčių mokėtojo teisinio savarankiškumo ir atsakomybės pagal prievoles jam priklausančiu turtu (CK 2.33, 2.50 straipsniai), iš kurių išplaukia išvada, kad už neįvykdytą savo prievolę visais atvejais pirmiausia atsako pats juridinis asmuo, o kitų asmenų atsakomybė yra subsidiari ir galima tik esant išskirtinėms situacijoms.
60.7. Kasacinėje baudžiamųjų bylų praktikoje jau buvo sprendžiama situacija, kai juridinis asmuo neįvykdė mokestinės prievolės dėl netinkamo įmonės vadovo pareigų atlikimo, kai žala atsirado dėl dviejų nusikaltimų finansų sistemai padarymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzIzLTQ4OS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-323-489/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-323-489/2016">2K-323-489/2016</a>). Šioje nutartyje buvo aiškinti nuteisto asmens (juridinio asmens valdymo organo) atsakomybės dėl neįvykdytos juridinio asmens mokestinės prievolės pagrindai ir konstatuota, kad bendrovės vadovo atsakomybė tretiesiems asmenims yra subsidiaraus pobūdžio (CK 6.245 straipsnio 5 dalis).
60.8. Sprendžiant dėl juridinio asmens darbuotojų civilinės atsakomybės tretiesiems asmenims klausimą, aktualios ir CK 6.264 straipsnio, numatančio samdančio darbuotojus asmens atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės, nuostatų aiškinimas ir taikymas. Pagal šį straipsnį darbuotojais laikomi asmenys, atliekantys darbą darbo sutarties arba civilinės sutarties pagrindu, jeigu jie veikia atitinkamo juridinio ar fizinio asmens nurodymu ir jo kontroliuojami. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuoja praktiką, kad už juridinio asmens darbuotojo nusikalstamais veiksmais padarytą žalą, civiline tvarka atsako darbdavys ar jo teisių perėmėjas (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428-788/2016, 2K-355-788/2016, 2K-320/2014). Tačiau, sprendžiant dėl darbuotojų civilinės atsakomybės, atkreiptinas dėmesys į teismų praktikos suformuotą nuostatą, kad darbuotojas, padaręs žalą nusikalstamais veiksmais, kurie yra konstatuoti BPK nustatyta tvarka, ir iki žalos atlyginimo išnykus subjektui (darbdaviui), privalančiam už jį atlyginti žalą, gali būti tiesioginės civilinės atsakomybės subjektas (tiesioginis skolininkas) pagal deliktinę prievolę (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015).
60.9. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad VMI ir VSDFV pareikšti civiliniai ieškiniai nuteistiesiems fiziniams asmenims ir pasibaigusiam juridiniam asmeniui negali būti išnagrinėti neišsprendus naujai įsteigtos politinės partijos atsakomybės už reorganizuotos politinės partijos neįvykdytas mokestines prievoles klausimo. Tačiau, kaip nurodyta anksčiau šioje nutartyje, nepatraukus naujai įsteigtos politinės partijos baudžiamojon atsakomybėn, baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys jos atžvilgiu negali būti nagrinėjamas, todėl kasatorių – prokuroro ir civilinio ieškovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos – prašymas grąžinti bylą ir išspręsti civilinio ieškinio klausimą, priteisiant jį solidariai iš nuteistųjų ir juridinio asmens, netenkinamas.
60.10. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad sprendimas palikti civilinį ieškinį nenagrinėtą, šioje byloje atitinka tokio sprendimo paskirtį baudžiamajame procese. Civiliniai ieškovai, remdamiesi šioje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir atsižvelgę į šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus, turi galimybę reikšti savo reikalavimus dėl juridinio asmens nesumokėtų mokesčių ir įmokų ne baudžiamojo proceso tvarka.
Dėl BK 72 straipsnio taikymo
61. Prokuroras nurodo, kad teismai netinkamai išsprendė turto konfiskavimo klausimą (BK 72 straipsnis). Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, jog neapskaitytos pajamos nelaikytinos nusikalstamos veikos – apgaulingos buhalterinės apskaitos – rezultatu. Prokuroras nurodo, kad visos į oficialią (duomenys neskelbtini) apskaitą neįtrauktos 24 297 626,06 Lt (t. y. 7 037 078,91 Eur) pajamos laikytinos nusikalstamos veikos – apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo – rezultatu ir turėtų būti konfiskuotos, vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalimis, tačiau to padaryti neįmanoma, nes didžioji dalis šių lėšų jau buvo panaudotos (duomenys neskelbtini) veiklai finansuoti, o pradėjus ikiteisminį tyrimą buvo rasta ir nuosprendžiui įsiteisėjus konfiskuota tik nedidelė dalis šių lėšų. Taigi, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš (duomenys neskelbtini) privaloma išieškoti 7 027 488,20 Eur sumą.
61.1. Konstitucinis Teismas aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, kuriame nustatyta, jog nuosavybė neliečiama, ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymo ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Tačiau ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. liepos 5 d., 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimai, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-100-222/2015).
61.2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad BK nuostata konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus ekonominę vertę turinčius daiktus yra imperatyvi, o būtinumas atlyginti padarytą žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), kurį detalizuoja bei įgyvendinimo būdus nustato BPK, CK bei kiti teisės aktai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-368/2011).
61.3. BK 72 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija, galiojusi nusikalstamų veikų padarymo metu) buvo nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką, jo bendrininkus ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį konfiskuojamas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Teismas privalo konfiskuoti: 1) perduotus kaltininkui ar jo bendrininkui nusikalstamai veikai padaryti pinigus ar kitus materialią vertę turinčius daiktus; 2) darant nusikalstamą veiką panaudotus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus; 3) iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus. Šioje byloje yra svarbu tai, kad pagal baudžiamąjį įstatymą turi būti konfiskuojamas nusikalstamos veikos rezultatas (BK 72 straipsnio 2 dalis), t. y. iš nusikalstamos veikos gauti pinigai ir kiti materialią vertę turintys daiktai (BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktas).
61.4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tokiu būdu gauti pinigai ir (ar) kitą materialą vertę turintys daiktai konfiskuojami, jeigu kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo, o byloje nereiškiamas civilinis ieškinys ar nėra duomenų, jog neteisėtai užvaldytas turtas buvo grąžintas nukentėjusiajam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2011, 2K-511/2010). Tais atvejais, kai nusikalstamu būdu užvaldytas turtas grąžinamas nukentėjusiajam asmeniui arba pareiškiami civiliniai ieškiniai, arba kitokiu būdu susitariama dėl padarytos žalos atlyginimo, turto konfiskavimas gali būti taikomas tik tada, kai asmuo neteisėtai įgytą turtą ar jo dalį yra pardavęs ar kitokiu būdu gavęs iš jo turtinės naudos (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-84/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-84/2012">2K-7-84/2012</a>, 2K-368/2011).
61.5. Taigi BK 72 straipsnio taikymas visų pirma priklauso nuo to, koks turtas yra nusikalstamos veikos, dėl kurios asmenys yra pripažinti kaltais (išskyrus BK 72 straipsnyje numatytas išimtis, kai konfiskavimas galimas ir iš kitų asmenų), įrankis, priemonė ar rezultatas. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, ar visos oficialiai neapskaitytos pajamos yra apgaulingos apskaitos rezultatas ir ar konfiskuotina jų vertė. Atkreiptinas dėmesys, kad kasacinio teismo nutartyse taip pat nurodoma, kad, konfiskuojant asmens turtą, radikaliai apribojama ir konvencinė asmens teisė į nuosavybės neliečiamumą, todėl įgyvendinant BK 72 straipsnio nuostatas dėl turto konfiskavimo būtina, be kita ko, vadovautis ŽTK protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatomis ir EŽTT praktika dėl jų aiškinimo, kurioje pateikiami papildomi kriterijai, kuriuos turi vertinti teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzAtNjk5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-130-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-130-699/2015">2K-7-130-699/2015</a>).
61.6. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadą, kad nagrinėjamoje byloje netaikytina BK 72 straipsnio 5 dalis, grindė tuo, jog vien faktas, kad partijoje buvo apgaulingai tvarkoma buhalterinė apskaita, neleidžia spręsti apie visų ar dalies oficialioje buhalterinėje apskaitoje neapskaitytų pajamų 2004–2006 m. nusikalstamą kilmę – todėl šios neapskaitytos pajamos nelaikytinos apgaulingos apskaitos rezultatu; byloje nėra kitų duomenų, kad oficialioje partijos buhalterinėje apskaitoje neapskaitytos piniginės lėšos, panaudotos partijos reikmėms, buvo gautos iš nusikalstamos veikos. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į bet kokiu atveju, sprendžiant konfiskavimo klausimą, taikytiną konfiskavimo proporcingumo patikrą.
61.7. Išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė BK 72 straipsnį, nes vertindamas prokuroro prašymą konfiskuoti neapskaitytų pajamų vertę, laikėsi kasacinės instancijos teismo ir EŽTT praktikoje suformuotų kriterijų.
61.8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad turto konfiskavimo klausimas negali būti vienodai sprendžiamas tose situacijose, kai pinigai gaunami iš veiklos, kuri jokiais atvejais negali būti laikoma teisėta (pavyzdžiui, narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimas, prekyba žmonėmis, kyšininkavimas ir pan.), kai visos iš tokios veiklos gautos lėšos be jokių išimčių turi būti konfiskuojamos, ir tose situacijose, kai pajamos gaunamos vykdant buhalteriniuose dokumentuose fiksuojamą veiklą, kuria teisės aktų nustatyta tvarka gali būti verčiamasi teisėtai, nors konkrečiu atveju padaryti nustatytos tvarkos pažeidimai suponuoja tokios veiklos nusikalstamumą (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04My8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-83/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-83/2010">2K-7-83/2010</a>).
61.9. BK 222 straipsnis yra BK skyriuje, skirtame nusikaltimams ir baudžiamiesiems nusižengimams finansų sistemai, taigi, pažeidžiant buhalterinės apskaitos tvarką, yra kėsinamasi į valstybės finansinius interesus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzc2LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-376/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-376/2014">2K-376/2014</a>). Šia veika pažeidžiama buhalterinės apskaitos tvarka, taigi paprastai vien apgaulingos buhalterinės apskaitos vedimas pats savaime nelemia turto nusikalstamos kilmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yOS05NDIvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-29-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-29-942/2016">2K-7-29-942/2016</a>). Atkreiptinas dėmesys, kad paprastai apgaulinga buhalterinė apskaita yra inkriminuojama kartu su kitais nusikaltimais, pavyzdžiai, numatytais BK 183 arba 184 straipsniuose (turto pasisavinimas arba iššvaistymas), ir tokiose bylose yra konfiskuojamas pasisavintas (iššvaistytas) turtas (arba jo vertė) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzgtMjIyLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-38-222/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-38-222/2016">2K-38-222/2016</a>, 2K-194/2012, 2K-445/2012, 2K-598/2011, 2K-575/010, 2K-171/2010). Turto konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, taikymo aspektu tai reiškia, kad turi būti konfiskuojamas būtent konkrečios nusikalstamos veikos rezultatas. Uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Iš nusikalstamos veikos gautas turtas suprantamas kaip turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna padaręs nusikalstamą veiką, jo pasipelnymas iš nusikalstamos veikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTE0LTk0Mi8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-514-942/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-514-942/2015">2K-514-942/2015</a>). BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto prasme iš nusikalstamos veikos gauti pinigai ir kiti materialią vertę turintys daiktai konfiskuojami valstybės naudai, jei kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDg2LzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-486/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-486/2006">2K-486/2006</a>, 2K-573/2003).
61.10. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys, kad BK 72 straipsnio 5 dalyje numatyta galimybė išieškoti konfiskuotino turto vertę paprastai yra taikoma papildomai įvertinus šios priemonės proporcingumą. Turto konfiskavimo prasme yra skirtumas tarp baudžiamojo proceso metu rastų grynųjų pinigų (taip pat ir neoficialiose kasose) ir konfiskuotino turto vertės išieškojimo, taigi tokios situacijos, atsižvelgus į visas reikšmingas aplinkybes, praktikoje paprastai vertinamos skirtingai. Būtent tokios pozicijos laikomasi ir prokuroro kasaciniame skunde minimoje byloje, kurioje buvo konfiskuoti kratos metu rasti pinigai, tačiau byloje nustatytų pinigų sumos, kurios nebuvo įtrauktos į oficialią buhalterinę apskaitą, vertė nebuvo išieškota (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTE0LTk0Mi8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-514-942/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-514-942/2015">2K-514-942/2015</a>). Pabrėžtina, kad turto konfiskavimo tikslas – panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudinga, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, o ne jį nubausti.
61.11. Kasaciniame skunde prokuroras nurodo, kad į apskaitą neįtrauktos pajamos yra apgaulingos apskaitos rezultatas, o jų neteisėtumą lemia tai, jog šios lėšos buvo gautos pažeidžiant Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo reikalavimus, vadinasi, neteisėtų sandorių pagrindu. Nors byloje neatskleista, kas buvo (duomenys neskelbtini) rėmėjai, kokie buvo finansavimo šaltiniai, kurie neoficialioje apskaitoje buvo užšifruoti įvairiais kodais, tačiau, prokuroro teigimu, (duomenys neskelbtini) neoficialių pajamų dalis buvo gauta kaip atlygis už įvairioms įmonėms suteiktą galimybę gauti ES paramą, taigi jų kilmė, tikėtina, korupcinio pobūdžio. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs analogiškus apeliacinio skundo argumentus, pagrįstai pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog oficialioje partijos buhalterinėje apskaitoje neapskaitytos piniginės lėšos, panaudotos partijos reikmėms, buvo gautos iš nusikalstamos veikos.
61.12. Svarbiausias turto nusikalstamos kilmės aspektas – nusikalstamos veikos, iš kurios toks turtas gaunamas, padarymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjEwLTk0Mi8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-210-942/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-210-942/2015">2K-210-942/2015</a>). BK 72 straipsnio aspektu svarbus būtent nusikalstamas, o ne priešingas teisei bendrąja prasme konfiskuotinų lėšų šaltinis. Kasaciniame skunde, remiantis Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo reikalavimais lėšų gavimui, daroma išvada apie neapskaitytų partijos buhalterinėje apskaitoje lėšų neteisėtumą bendrąja prasme, t. y. analizuojama ne baudžiamosios teisės, o kitų teisės aktų reguliuojamų teisinių santykių sritis. Toks aiškinimas, vadovaujantis tiek turto konfiskavimą reguliuojančiomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, tiek kasacinės instancijos teismo praktika, nėra tinkamas sprendimui dėl turto konfiskavimo ar, nesant jo, turto vertės išieškojimui pagrįsti.
61.13. Kita vertus, nagrinėjamoje byloje buhalterinėje apskaitoje neapskaitytų (duomenys neskelbtini) lėšų nusikalstama kilmė nenustatyta, to neginčija ir prokuroras, nurodydamas, kad lėšų kilmė, tikėtina, yra korupcinio pobūdžio. Tačiau teismų nuosprendžiais konstatuotos faktinės bylos aplinkybės neleidžia padaryti įrodymų visetu grįstos išvados dėl neoficialių pajamų tikrųjų šaltinių. Prokuroro kasaciniame skunde keliamomis prielaidomis dėl kitų nagrinėjamoje byloje nenustatytų nusikalstamų veikų, kurių rezultatas, prokuroro manymu, gali būti šios oficialioje buhalterijoje neapskaitytos lėšos, priešingai, nei teigiama jo skunde, negalima grįsti turto konfiskavimo ar, kaip prašoma šioje byloje, konfiskuotino turto vertės išieškojimo. EŽTT taip pat pabrėžia, jog tam, kad nuosavybės teisių apribojimas (konfiskuojant turtą) būtų proporcingas, jis turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą; sankcija turi atitikti veikos, už kurią ji yra numatyta ir skiriama, sunkumą, o ne tam tikros preziumuojamos, tačiau nenustatytos veikos (pavyzdžiui, pinigų plovimo ar mokesčių vengimo) sunkumą (Gabrić prieš Kroatiją (Gabrić v. Croatia, no. 9702/04, judgment of 5 February 2009). Atkreiptinas dėmesys, kad kaltininko iš nusikalstamos veikos gauta turtinė nauda (taip pat ir iš nusikalstamos veikos gauti pinigai) bei jos dydis visais atvejais yra baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės, kurios nustatomos pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles. BPK nenustatyta specialių, būtent turto konfiskavimui taikomų, įrodinėjimo būdų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjEwLTk0Mi8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-210-942/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-210-942/2015">2K-210-942/2015</a>).
61.14. Taigi, nepripažinus visų oficialiai neapskaitytų pajamų BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos rezultatu ir nenustačius jų nusikalstamos kilmės, teismams nebuvo pagrindo taikyti BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatų ir išieškoti prokuroro kasaciniame skunde nurodomų 7 027 488,20 Eur iš juridinio asmens (duomenys neskelbtini). Todėl išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog teismai netinkamai taikė BK 72 straipsnį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 2, 4, 6 punktais,
n u t a r i a :
Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 1 d. nuosprendį:
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 1 d. nuosprendžio dalį, kuria V. U., V. G., M. L. baudžiamoji byla pagal BK 220 straipsnio 1 dalį nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės pagal šį Baudžiamojo kodekso straipsnį senaties terminui.
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 1 d. nuosprendžio dalį, kuria V. U., V. G., M. L. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jie nusikalstamą veiką padarė, veikdami organizuota grupe, ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžio dalį, kuria V. U., V. G., M. L. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jie veiką padarė bendrininkų grupe.
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 12 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 1 d. nuosprendžių dalis dėl bylos pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį nutraukimo juridiniam asmeniui (duomenys neskelbtini), taikant BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto analogiją.
Vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu baudžiamąją bylą juridiniam asmeniui (duomenys neskelbtini) nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams.
Palikti galioti kitas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 1 d. nuosprendžio dalis nepakeistas.
Atmesti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro, juridinio asmens (duomenys neskelbtini) pirmininko, civilinio ieškovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovo, nuteistojo V. G. kasacinius skundus.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Armanas Abramavičius
Olegas Fedosiukas
Birutė Janavičiūtė
Sigita Rudėnaitė
Tomas Šeškauskas
Rima Ažubalytė
Užsiregistruokite nemokamai per 30 sekundžių ir skaitykite visą bylą be apribojimų
Prisijunkite ir skaitykite visą bylą be apribojimų
Skaitykite visą bylą nemokamai
Teisininkams — 7 d. bandymas su AI asistentu
Padėkite mums pagerinti duomenų kokybę
Dėkojame už pagalbą gerinant duomenų kokybę. Peržiūrėsime Jūsų pranešimą ir imsimės reikiamų veiksmų.
Mes naudojame slapukus, kad galėtume teikti naudingas funkcijas ir stebėti veikimą, siekdami pagerinti jūsų patirtį. Daugiau informacijos galite rasti mūsų privatumo politikoje.
Spustelėdami "Priimti visus" sutinkate naudoti visus slapukus. Spustelėdami "Priimti pasirinktus", sutinkate tik su jūsų pasirinktomis kategorijomis.
Būtinieji slapukai yra skirti mūsų teisėtam interesui užtikrinti sklandžią Platformos veiklą, jos teisinę atitiktį bei Platformos saugumą.
Funkciniai slapukai padeda išsaugoti jūsų pasirinktus nustatymus ir pagerina naršymo patirtį.
Šie slapukai padeda mums suprasti, kaip lankytojai naudojasi mūsų svetaine, ir leidžia ją tobulinti.
Rinkodaros slapukai naudojami sekti lankytojus skirtingose svetainėse ir rodyti aktualius skelbimus.