V. Ž. pagal BK 281 str. 3 d., 281 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-445-489/2016

Proceso Nr. 1-40-1-00209-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija

(S)

1.1.6.6.

2016 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Godos (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. K. (A. K.), jo atstovui advokatui Augustinui Vaičiūnui,

vertėjai Loretai Kireilytei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Ž. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 2 d. nuosprendžio, kuriuo Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 15 d. nuosprendžio dalis, kuria V. Ž., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 40 straipsniu, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 3 dalyje, padarymą atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamoji byla jam nutraukta, perduodant jį pagal laidavimą A. T. atsakomybėn, panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis.

V. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta 60 MGL (2259,60 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir V. Ž. paskirta 40 MGL (1506,40 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams A. K. ir A. P. pripažinta teisė į civilinių ieškinių patenkinimą, o klausimas dėl ieškinių dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Sumažintos iš V. Ž. nukentėjusiajam A. K. priteistos išlaidos advokato, kuris dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti iki 1500 Eur. Iš V. Ž. priteista nukentėjusiajam A. K. 500 Eur išlaidų, turėtų advokato, kuris dalyvavo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas į V. Ž. turtą – žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), paliktas iki visiško žalos atlyginimo, uždraudžiant minėtu turtu disponuoti, parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 15 d. nuosprendžiu V. Ž., vadovaujantis BK 40 straipsniu, pagal laidavimą atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 3 dalyje, padarymą ir baudžiamoji byla jam nutraukta.

V. Ž. perduotas laiduotojo A. T. atsakomybėn vieneriems metams be užstato. Iš civilinio atsakovo AB „L“ priteista nukentėjusiajam A. K. 3500 Eur neturtinės ir 9733,32 Eur turtinės žalos atlyginimo. Iš V. Ž. priteista nukentėjusiajam A. K. 6500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Iš civilinio atsakovo AB „L“ priteista nukentėjusiajam A. P. 1500 Eur neturtinės ir 398,60 Eur turtinės žalos atlyginimo. Iš V. Ž. priteista nukentėjusiajam A. K. 2943,73 Eur išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo ir jo atstovo, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 15 d. nuosprendžiu V. Ž. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 3 dalyje, padarymo, t. y. dėl to, kad 2014 m. rugpjūčio 7 d., apie 17.35 val., (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini) pastatu, vairuodamas kelių transporto priemonę – automobilį „Mercedes Benz Sprinter 413CDI“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 106 ir 109 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 768 redakcija) punktų reikalavimus, t. y. važiuodamas Serbentų gatvės antrąja eismo juosta Pramonės gatvės link, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių ir jų turto saugumui, prieš keisdamas važiavimo kryptį ir persirikiuodamas iš antrosios eismo juostos į pirmąją, neįsitikino, kad tai daryti yra saugu, nedavė kelio gretima eismo juosta, ta pačia kryptimi iš paskos važiavusiam motociklui „Honda (duomenys neskelbtini) FA“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį vairavo A. K., ir dėl to susidūrė su motociklu, kuris dėl susidūrimo užvažiavo ant šaligatvio ir kliudė pėsčiąjį A. P., t. y. įvyko eismo įvykis, dėl kurio A. K. dėl trauminio blužnies plyšimo, sukėlusio kraujo išsiliejimą į pilvo ertmę, buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, o A. P. dėl plėštinės žaizdos apatinio žandikaulio srityje dešinėje pusėje ir atviro apatinio žandikaulio dešinės pusės lūžio buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, 2016 m. birželio 2 d. nuosprendžiu nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. K. atstovo advokato A. Vaičiūno ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės V. Ž. apeliacinius skundus tenkino iš dalies. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad byloje nėra visų sąlygų, kurių visuma leistų spręsti BK 40 straipsnio taikymo klausimą, o būtent nenustatyta, jog bent iš dalies V. Ž. atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti. Tokią išvadą teismas grindė tuo, kad perdavus bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje nukentėjusiojo A. K. atstovas pareiškė civilinį ieškinį, prašydamas priteisti iš V. Ž. bei AB „L“ nukentėjusiajam A. K. 12 695,50 Eur turtinės ir 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, o V. Ž., pripažinęs savo kaltę, viso proceso metu net dalies žalos neatlygino ir nesiėmė priemonių susitarti su nukentėjusiuoju dėl žalos atlyginimo vėliau. Taip pat šiuo nuosprendžiu nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams A. K. ir A. P. pripažinta teisė į civilinių ieškinių patenkinimą, o klausimas dėl ieškinių dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis V. Ž. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl jo (V. Ž.) atleidimo pagal laidavimą nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 3 dalyje, padarymą ir kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį paskiriant 60 MGL (2 259,60 Eur) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 40 MGL (1506,40 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

3. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į eismo įvykio metu galiojusią 2014 m. liepos 14 d. įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, sudarytą tarp jo (V. Ž.) ir AB „L“ dėl,,Mercedes Benz Sprinter 413CDI“ (valst. Nr.: (duomenys neskelbtini) ir jos pagrindu konstatuoti, jog jis yra įsipareigojęs padarytą žalą atlyginti ir kad yra BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta sąlyga.

4. Skunde pažymima, kad eismo įvykio metu padaryta žala nustatoma ir atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu (toliau – TPVCAPDĮ). Šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio (nuo 2012 m. birželio 11 d.), nepaisant to, kiek yra nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų, yra 5 000 000 Eur dėl žalos asmeniui, tarp jų 5000 Eur dėl neturtinės žalos ir 1 000 000 Eur dėl žalos turtui. Kasatorius nurodo, kad šiuo atveju draudimo bendrovė prisiėmė atsakomybę pagal draudimo sutartį atlyginti A. K. patirtą turtinę ir neturtinę žalą, kaip tai numatyta TPVCAPDĮ.

5. Skunde pažymima, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, deliktinės civilinės atsakomybės instituto taikymas iš esmės prieštarauja draudimo sampratai ir paskirčiai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.254 straipsnio 1 daliai, 6.263 straipsnio 2 daliai, 6.987 straipsniui, TPVCAPDĮ, kasacinio teismo praktikai, pagal kurią, jeigu padarytos žalos visiškai nepadengia nukentėjusiajam išmokėta draudimo išmoka, likusią žalos dalį privalo atlyginti žalą padaręs, t. y. atsakingas už žalą asmuo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis), (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2005 ir kt.). Kreditorius turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį draudikui, o nedraudžiamojo įvykio atveju arba kai draudimo išmokos nepakanka žalai (nuostoliui) atlyginti – ir žalą padariusiam asmeniui; taip užtikrinamas visiško žalos atlyginimo principo įgyvendinimas (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-367/2004, 3K-3-174/2005, 3K-3-482/2005). Draudėjas draudžiasi tam, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, neturėtų nuostolių atlygindamas žalą (TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1 dalis).

6. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirmiau, kasatorius teigia, kad šiuo atveju pagrindo jam atlyginti žalą nebuvo, nes pagal 2014 m. liepos 14 d. įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį AB „L“ įsipareigojo žalą atlyginti nukentėjusiajam. Skunde nurodyta, kad šioje baudžiamojoje byloje AB „L“ sutiko atlyginti A. K. turtinę bei 3219,87 Eur neturtinę žalą, o A. P. – 1000 Eur neturtinę žalą (t. 2, b. l. 165). Tačiau pinigai nebuvo pervesti nukentėjusiesiems, nes draudimo bendrovė neturėjo jų bankų rekvizitų.

7. Skunde nurodyta, kad AB „L“ priskaičiuotos išmokėti draudimo išmokų sumos A. K. yra adekvačios bei teisingos įvertinus ir tai, kad dėl to paties eismo įvykio kaltas ir pats nukentėjusysis A. K.. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pripažino, kad būtina įvertinti ir šio nukentėjusiojo neteisėtus veiksmus. Kasatorius nurodo, kad iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. vasario 23 d. nuosprendžiu A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, t. y. už tai, kad 2014 m. rugpjūčio 7 d., apie 17.35 val., (duomenys neskelbtini) pastatu, vairuodamas motociklą,,Honda (duomenys neskelbtini) “ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pažeidė KET 9,133, 135 punktų reikalavimus, t. y. važiuodamas Serbentų g. pirmąja eismo juosta Pramonės g. link, arčiau pirmąją ir antrąją eismo juostas skiriančios linijos, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių ir jų turto saugumui, pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į visas važiavimo sąlygas, važiavo ne mažesniu kaip 79 km/h greičiu ir viršijo didžiausią leidžiamą gyvenvietėse 50 km/h greitį, dėl to priekyje ta pačia kryptimi važiavusiam automobiliui,,Mercedes Benz Sprinter 413CDI“ (valst. Nr.: (duomenys neskelbtini) kurį vairavo V. Ž., keičiant važiavimo kryptį ir persirikiuojant iš antrosios eismo juostos į pirmąją, atsitrenkė į šį automobilį, po susidūrimo užvažiavo ant šaligatvio ir kliudė pėsčiąjį A. P..

8. Atsižvelgiant į visa tai, kas nurodyta pirmiau, kasatorius daro išvadą, kad draudimo bendrovės pagal draudimo sutartį neviršijant įstatymų nustatytų ribų prisiimta pareiga atlyginti nukentėjusiajam jo (V. Ž.) veiksmais eismo įvykio metu padarytą žalą reiškia, jog egzistuoja BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga.

10. Nuteistojo V. Ž. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 40 straipsnio 2 dalies taikymo

11. BK 40 straipsnis numato galimybę asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu yra šio straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

12. Taigi BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas. Tačiau atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyje esančias sąlygas. Net ir nustačius visas BK 40 straipsnyje nurodytas formalias sąlygas, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tai yra, teismas, priimdamas sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui.

13. BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, kad atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo turi visiškai ar bent iš dalies atlyginti ir pašalinti žalą, jei ji buvo padaryta, arba įsipareigoti ją atlyginti, o šio straipsnio 4 punktas numato, kad turi būti nustatyti faktai ir aplinkybės, leidžiantys manyti, kad kaltininkas visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą.

14. Tokie baudžiamajame įstatyme numatyti laidavimo instituto taikymo reikalavimai sudaro prielaidas manyti, kad jau iki nuosprendžio nutraukti baudžiamąją bylą priėmimo turi būti išspręstas nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimas arba pasiektas aiškus kaltininko ir nukentėjusiojo susitarimas dėl tokio atlyginimo dydžio ir būdo ateityje.

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai sprendė, kad byloje nėra visų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų, nes nenustatyta, kad V. Ž. bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, ar pasiekė kitokį susitarimą su nukentėjusiais.

16. Prieidama prie šios išvados teisėjų kolegija išdėstė bylos duomenis ir argumentus, kodėl neįžvelgia aiškaus susitarimo atlyginti žalą ir kodėl draudimo bendrovės įsipareigojimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems yra nepakankami. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvadų ir nėra pakankami pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas.

17. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad V. Ž. apeliacinio skundo turinys ir jame išdėstyti prieštaravimai dėl pirmosios instancijos teismo priteistų nukentėjusiesiems civilinių ieškinių atlyginimo, prašymas perduoti šiuos ieškinius nagrinėti civilinio proceso tvarka, taip pat patvirtina, kad dėl neatsargiu nusikaltimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo aplinkybių kaltininko ir nukentėjusiųjų susitarimas nebuvo pasiektas.

18. Dėl viso to, kas pirmiau išdėstyta, darytina išvada, kad kasacinio skundo argumentai neduoda pagrindo nustatyti šiame skunde nurodyto netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurio reikėtų apeliacinės instancijos teismo priimtą nuosprendį naikinti ar keisti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo V. Ž. kasacinį skundą.

Teisėjai Gintaras Goda

Artūras Pažarskis

Tomas Šeškauskas