Civilinė byla Nr. 3K-3-547-969/2016
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-02934-2015-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1; 2.5.10.5.1; 2.5.10.5.2.4; 2.5.39.2.6
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gruodžio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Laužiko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės draudimo bendrovės AAS „Gjensidige Baltic“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančiai per bendrovės AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, dėl žalos subrogacijos tvarka priteisimo, trečiasis asmuo bankrutavusi akcinė bendrovė „Aldaila“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų dėl rangovo civilinės atsakomybės draudimo sutarties nuostatų sąlygų pripažįstant įvykį draudžiamuoju, ieškinio senaties termino nukentėjusio asmens draudikui, reiškiančiam subrogacinį reikalavimą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 11 612,63 Eur žalos atlyginimo ir 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad 2012 m. sausio 30 d. Druskininkų m., V. Krėvės g. 28, UAB „Draugystės sanatorija“ kilo gaisras, jo metu buvo apgadintos patalpos ir viduje buvusi serverinės įranga. Ieškovė buvo gaisro metu apgadinto turto draudikė. Draudimo sutarties su UAB „Draugystės sanatorija“ pagrindu ieškovė 2012 m. liepos 30 d. išmokėjo draudėjai 11 612,63 Eur draudimo išmoką.
Gaisrą sukėlusį nepertraukiamos srovės maitinimo šaltinį draudėjos patalpose sumontavo trečiasis asmuo BUAB „Aldaila“, atlikdama statybos rangos darbus pagal 2010 m. gruodžio 16 d. statybos rangos darbų sutartį. Atsakovė buvo sudariusi su rangove BUAB „Aldaila“ rangovės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria apdrausta rangovės civilinė atsakomybė dėl tretiesiems asmenims padarytos žalos vykdant rangos darbus. Dėl to ieškovė, išmokėjusi draudimo išmoką, įgijo subrogacijos teisę į atsakovę, kaip rangovės civilinės atsakomybės draudikę. Atsakovė nepagrįstai įvykį laiko nedraudžiamuoju ir atsisako mokėti draudimo išmoką. Ieškovės ir atsakovės nesieja sutartiniai santykiai, todėl jai kyla deliktinė atsakomybė.
Ieškovės nuomone, trejų metų ieškinio senaties terminas nepraleistas, nes gaisras kilo 2012 m. sausio 30 d., jai apie įvykį pranešta 2012 m. vasario 2 d., perėmusi draudėjo prievolę į teismą kreipėsi 2015 m. sausio 28 d. Tuo atveju, jei byloje būtų taikytas vienerių metų ieškinio senaties terminas, jis nebūtų praleistas, nes atsakovė atsisakė tenkinti ieškovės reikalavimą 2014 m. rugpjūčio 22 d.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino.
Teismas nustatė, kad gaisrą sukėlusį įrenginį draudėjo UAB „Draugystės sanatorija“ patalpose sumontavo trečiasis asmuo, atlikdamas statybos darbus, o įrenginio (maitinimo šaltinio UPS 10 kw) pristatymas ir jo montavimas yra sudėtinė rangovės įsipareigojimų dalis. Bendroji rangovo pareiga užtikrinti darbų kokybę lemia jo atsakomybę už netinkamos kokybės daikto padarytą žalą. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas sprendė, kad BUAB „Aldaila“ yra atsakinga už sanatorijoje kilusio gaisro padarytą žalą. Teismas konstatavo visas civilinės atsakomybės sąlygas: gaisro padarytą žalą, BUAB „Aldaila“ neteisėtus veiksmus, pasireiškusius netinkamu jos pareigos statybą aprūpinti tinkamos kokybės įrenginiais vykdymu, priežastinį ryšį su įvykusiu gaisru ir atsiradusia žala; BUAB „Aldaila“ kaltę teismas preziumavo. BUAB „Aldaila“ nepaneigė savo kaltės.
Trečiasis asmuo UAB „Aldaila“, atlikdama statybos darbus pas ieškovę, buvo apdraudusi savo, kaip rangovės, atsakomybę. Draudimo sutartimi buvo apdrausta trečiojo asmens civilinė atsakomybė už žalą tretiesiems asmenims (ši sąvoka apima ir statytoją (užsakovą), kuri atsirado draudimo sutarties galiojimo metu ir šalių nustatytu laikotarpiu dėl šios sutarties galiojimo metu atliekamų ir (ar) atliktų statinio statybos darbų). Pagal 2010 m. gruodžio 16 d. statybos rangos darbų sutartį teismas nustatė, kad rangovei teko pareiga aprūpinti statybą medžiagomis, įrenginiais, detalėmis. Kadangi trečiasis asmuo sumontavo, atlikdamas statybos darbus pagal rangos sutartį, netinkamos kokybės maitinimo šaltinį UPS 10 kW, dėl kurio gedimo įvyko gaisras, įrenginio pristatymas ir montavimas buvo sudėtinė rangovės įsipareigojimų dalis, tai teismas padarė išvadą, kad tai draudžiamasis įvykis.
Teismas nepripažino trečiojo asmens UAB „Aldaila“ tiekėja, nes ji, vykdydama rangos sutartį, veikė kaip rangovė, o ne kaip subjektas, turintis teisę gaminti ar parduoti statybos produktus ir įrenginius.
Ieškovė perėmė žalą patyrusio asmens reikalavimo teisę į žalos atlyginimą, todėl ji turi teisę reikšti reikalavimą atsakingo už žalą asmens draudikei. Atsakingo už žalą asmens civilinės atsakomybės draudiko atsakomybė žalą patyrusiam asmeniui kyla įstatymo pagrindu, todėl ginčas šiuo atveju yra dėl deliktinės civilinės atsakomybės. Nagrinėjamu atveju gaisras kilo 2012 m. sausio 30 d., ieškovei apie įvykį pranešta 2012 m. vasario 2 d. pranešimu – apskaičiavimu, atsakovė 2014 m. rugpjūčio 22 d. raštu motyvuotai atsisakė tenkinti ieškovės pretenziją, tuo tarpu į draudėjo prievolę įstojusi ieškovė į teismą kreipėsi 2015 m. sausio 28 d., t. y. nepraleidusi sutrumpinto trejų metų žalos atlyginimo reikalavimo ieškinio senaties termino.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės akcinės draudimo bendrovės AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą, 2016 m. kovo 24 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Kolegija nurodė, kad sutarties „įvykdymas“ ir jos „vykdymas“ yra skirtingos sąvokos, nes pirmuoju atveju kalbama apie veiklos rezultatą, antruoju – apie veiklos procesą. Nedraudžiamuoju pripažįstamas atvejis, kai žala kyla dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo (sutartinė atsakomybė). Netinkamas rangovės įsipareigojimų vykdymas (darbams naudojant netinkamas medžiagas), dėl ko kilo gaisras ir buvo padaryta žala, nepriskirtinas prie nedraudžiamųjų įvykių. Žala užsakovei atsirado ne dėl netinkamo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo, o dėl galimai netinkamai vykdyto statybos darbų proceso.
Tai, kad buvo sudaryta rangovės ir užsakovės Statybos rangos sutartis, nereiškia, jog rangovės atsakomybė užsakovei gali būti tik sutartinė. Šiuo atveju rangovei UAB „Aldaila“ kilo ne sutartinė, bet deliktinė civilinė atsakomybė prieš nukentėjusiajai. Tuo atveju, kai rangovo atsakomybė pripažįstama deliktine, draudžiamuoju įvykiu pripažįstamas reikalavimo pateikimas dėl rangos sutarties rezultato, t. y. dėl atliktų statybos darbų.
Kolegija padarė išvadą, kad byloje taikytinas vienerių metų senaties terminas. Ieškinio senaties termino eigą kolegija pradėjo skaičiuoti nuo dienos, kai atsakovė atsisakė tenkinti ieškovės reikalavimą (2014 m. rugpjūčio 22 d.), todėl pripažino, kad ieškovė ieškinio senaties termino nepraleido.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad žala padaryta netinkamai vykdant statybos darbus, bet dėl šios žalos rangovei nekyla sutartinė civilinė atsakomybė. Tačiau pagal užsakovės UAB „Draugystės sanatorija“ ir rangovės BUAB „Aldaila“ sudarytą rangos sutartį rangovė įsipareigojo užsakovės patalpose pateikti ir įrengti nepertraukiamos srovės maitinimo šaltinį UPS. Šis įrenginys buvo įmontuotas, bet jis buvo netinkamos kokybės, užsiliepsnojo ir apgadino patalpoje esantį turtą. Remiantis materialiosios teisės normomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.647 straipsnio 2 dalis, 6.663 straipsnio 1 dalis, 6.695 straipsnio 1 dalis, 6.697 straipsnio 1 dalis), reglamentuojančiomis rangovo pareigos užtikrinti atliekamų darbų kokybę, ir rangos sutarties sąlygomis, pripažintina, kad BUAB „Aldaila“, pateikdama ir įmontuodama užsakovės patalpose netinkamos kokybės srovės lygintuvą UPS, kuris sukėlė gaisrą, pažeidė rangos sutartį. Sutartinė civilinė atsakomybė kyla, kai neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Kadangi BUAB „Aldaila“ pažeidė rangos sutartį, jai kyla sutartinė civilinė atsakomybė užsakovei, bet ne kokia nors kita atsakomybės forma.
Draudimo sutarties sudėtine dalimi esančiose Rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse, patvirtintos Valstybinės draudimo priežiūros komisijos 2003 m. birželio 16 d. nutarimu Nr. N-234 (toliau – ir Taisyklės), nustatyti atvejai, kada draudimo išmoka nemokama. Vienas jų – nedraudžiamuoju įvykiu pripažįstamas reikalavimo pateikimas atlyginti žalą, kilusią dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo (sutartinė atsakomybė). Taisyklių 15.10 punkto atveju sutartinė civilinė atsakomybė yra nedraudžiamasis įvykis. Nedraudžiamojo įvykio atveju išmoka nemokama. Konstatavus, kad BUAB „Aldaila“ kyla sutartinė civilinė atsakomybė, draudimo išmoka iš kasatorės priteista nepagrįstai.
Rangovo civilinės atsakomybės draudimo sutartis priskirtina privalomojo draudimo sutarčių formai (CK 6.988 straipsnio 1 dalis). Privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartis sudaroma trečiojo nukentėjusio asmens naudai, kuris nedalyvauja rangos santykiuose. Valstybė įpareigoja verslininkus (rangovus) draustis savo deliktinę civilinę atsakomybę tretiesiems asmenims, nedalyvaujantiems statybos procese, bet dėl netinkamai vykdomos konkrečios statybos rangos sutarties patiriantiems žalos (pvz., dėl rangovo netinkamai pritvirtintos statybinės medžiagos užsakovo statybos objekte apgadinamas šalia statybos aikštelės stovintis atsitiktinio asmens automobilis). Tokiu atveju draudimo išmoka pagal Rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį privalėtų būti mokama nukentėjusiam asmeniui, nes rangovui kyla ne sutartinė, bet deliktinė civilinė atsakomybė nukentėjusiajam, o Taisyklių 15.10 punktas tokiu atveju netaikytinas. Draudimo išmoka taip pat būtų mokama, jei rangovui kiltų deliktinė civilinė atsakomybė statytojui (užsakovui) ne dėl atliktų darbų rezultato (Taisyklių 9 punktas, 12 punktas) bei atsižvelgiant į Taisyklėse nustatytą draudimo apsaugos apimtį (Taisyklių 1 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas ieškinio senaties termino pradžią, nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00My03MDYvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-43-706/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-43-706/2016">3K-7-43-706/2016</a>; kt.). Teismų nustatyta, kad UAB „Draugystės sanatorija“ 2012 m. balandžio 4 d. gavo kasatorės raštą, kuriame teigiama, jog draudimo išmoka nebus mokama, nes įvykis pripažintas nedraudžiamuoju. Būtent ši data laikytina tuo momentu, kai UAB „Draugystės sanatorija“ sužinojo ar turėjo sužinoti, kad jos teisė į draudimo išmoką neva pažeista. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikei (šiuo atveju ieškovei), įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis), kartu ir ieškinio senaties termino trukmę, jo pradžią ir pabaigą (CK 1.128 straipsnio). Prievolės šalies pasikeitimas nedaro įtakos senaties terminui, todėl laikytina, kad ieškovė apie atsisakymą išmokėti draudimo išmoką taip pat sužinojo 2012 m. balandžio 4 d. Sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino eiga baigėsi 2013 m. balandžio 4 d., todėl ieškinys pateiktas praleidus šį terminą.
Pagal naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00My03MDYvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-43-706/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-43-706/2016">3K-7-43-706/2016</a>; kt.) bei Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 96 straipsnio 2 dalį konstatuotina, kad draudimo išmokos mokėjimo prievolė yra su atidedamuoju terminu, o ieškinio senaties termino vėliausia pradžia yra paskutinė prievolės vykdymo termino diena (30 dienų nuo visos reikšmingos informacijos gavimo). Net konstatavus aplinkybę, kad visa reikšminga informacija gauta 2012 m. lapkričio 9 d., kasatorė draudimo išmoką privalėjo išmokėti per 30 dienų, t. y. 2012 m. gruodžio 9 d. Kadangi iki šio termino išmoka neišmokėta, prasidėjo ieškinio senaties termino eiga ir terminas baigėsi 2013 m. gruodžio 9 d. Ieškovė, būdama profesionali draudimo rinkos dalyvė, didelę apyvartą ir žmogiškuosius resursus turintis juridinis asmuo, veikdama atidžiai ir rūpestingai, nuolat reikšdama tokio ir panašaus tipo reikalavimus kitiems draudikams, turėjo tai sužinoti, bet laiku nesikreipė į teismą. 2014 m. rugpjūčio 22 d. raštu kasatorė tik dar kartą patvirtino 2012 m. balandžio 4 d. išreikštą poziciją dėl išmokos nemokėjimo, todėl šio rašto negalima laikyti galutine pozicija.
Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Rangovė draudėsi savo civilinę atsakomybę dėl UAB „Draugystės sanatorija“ vilos „Kolonada“ vykdomų statybos darbų pagal 2010 m. gruodžio 16 d. Statybos rangos darbų sutartį. Ieškovės reikalavimas grindžiamas netinkamu rangovo įsipareigojimų vykdymu darbams naudojant netinkamas medžiagas, dėl kurių kilo gaisras ir buvo padaryta žala, o tai laikytina draudžiamuoju įvykiu.
Kasatorės pateikiamas Taisyklių 15.10 punkto aiškinimas reiškia tokį reguliavimą, kad bet koks įvykis draudėjos veiklos procese laikytinas nedraudžiamuoju, o tai prieštarautų civilinės atsakomybės draudimo prasmei, įvardytai Taisyklių 11 punkte (draudimo objektas yra draudėjo civilinė atsakomybė už žalą, padarytą tretiesiems asmenims, kuriais pagal Taisyklių 9 punktą pripažįstama ir užsakovė). Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad kasatorė netinkamai aiškina Taisyklių 15.10 punkto prasmę, siekdama išvengti turtinės atsakomybės pagal išduotą rangovei jos civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Dėl BUAB „Aldaila“ rangos darbų procese atliktų netinkamų veiksmų kilęs gaisras nelaikytinas nedraudžiamuoju įvykiu Taisyklių 15.10 punkto prasme, todėl draudimo išmoka pagal rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį nukentėjusiajam asmeniui privalo būti mokama.
Kasatorė netinkamai skaičiuoja ieškinio senaties eigos pradžią. Bylos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, kad kasatorė galutinai atsisakė išmokėti išmoką 2014 m. rugpjūčio 22 d. raštu. Iki šios datos vyko žalos bylos administravimas. Tik nuo 2014 m. rugpjūčio 22 d. atsirado AB „Lietuvos draudimas“ teisės gauti draudimo išmoką pažeidimas, todėl vienerių metų ieškinio senaties terminas, ieškinį padavus 2015 m. sausio 22 d., laikomas nepraleistu.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl Rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių aiškinimo ir įvykio pripažinimo (ne)draudžiamuoju
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pagal užsakovės UAB „Draugystės sanatorija“ ir rangovės trečiojo asmens BUAB „Aldaila“ 2010 m. gruodžio 16 d. sudarytos statybos rangos darbų sutarties (toliau – Rangos sutartis) 6.1.16 punktą rangovė įsipareigojo pateikti savo civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos statybos įstatymo XI skirsnį, kurio suma – ne mažesnė nei 150 000 Lt. Tarp trečiojo asmens ir kasatorės sudaryta rangovės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis (toliau – Draudimo sutartis), kuria buvo apdrausta trečiojo asmens civilinė atsakomybė pagal Rangos sutartį. Vykdydamas Rangos sutartį trečiasis asmuo užsakovės patalpose, be kita ko, sumontavo nepertraukiamos srovės maitinimo šaltinį UPS 10 kW, tačiau šis buvo netinkamos kokybės, užsiliepsnojo, dėl to buvo apgadintas patalpoje esantis užsakovės turtas. Byloje kilo ginčas dėl trečiojo asmens civilinės atsakomybės draudikės (kasatorės) pareigos mokėti draudimo išmoką pagal Draudimo sutartį.
Remiantis Statybos įstatymo (2010 m. spalio 1 d. redakcija) XI skirsnyje esančio 39 straipsnio, reglamentuojančio rangovo civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, 1 dalimi, kai draudėjas yra rangovas, draudikas pagal privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą atlygina draudimo išmokomis statytojui (užsakovui) ir tretiesiems asmenims draudėjo padarytą žalą asmens sveikatai arba žalą, atsiradusią dėl gyvybės atėmimo, bei žalą turtui. Pagal šio straipsnio 3 dalį draudiminius ir nedraudiminius įvykius nustato rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklės.
Remiantis Rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių, patvirtintų Valstybinės draudimo priežiūros komisijos 2003 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. N-234 13 punktu, draudiminis įvykis yra draudimo sutarties galiojimo metu ir per terminą, kuris nustatytas šių taisyklių 11 punkte, reikalavimo pateikimas draudėjui atlyginti žalą, kuri atsirado dėl atliekamų ir (ar) atliktų statinio statybos darbų. Pagal Taisyklių 15.10 punktą nedraudiminiu įvykiu laikomas reikalavimo pateikimas atlyginti žalą (nuostolius) kilusią dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo (sutartinė atsakomybė). Jeigu pagal sutartį atsakomybės už žalą apimtis yra didesnė, nei ta, kurią nustato įstatymas nesant sutarties, draudimas galioja ta apimtimi, kiek atsakomybė už žalą kiltų pagal įstatymą nesant sutarties.
Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad draudimo sutartyje išvardytų nedraudiminių įvykių atvejais neatsiranda draudiko pareiga pagal draudimo sutartį sumokėti draudimo išmoką. Nedraudiminio įvykio įrodinėjimo pareiga tenka draudikui, šiuo pagrindu atsisakančiam mokėti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODgtNjg3LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-188-687/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-188-687/2016">3K-3-188-687/2016</a>; 2013 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281/2013 ir kt.).
Kasatorė nurodo, kad mokėti draudimo išmokos ji neprivalėjo, nes ginčo atveju žala UAB „Draugystės sanatorija“ turtui padaryta dėl netinkamo Rangos sutarties vykdymo, t. y. kyla sutartinė trečiojo asmens (rangovės) atsakomybė, o pagal Taisyklių 15.10 punktą toks įvykis pripažįstamas nedraudiminiu. Teisėjų kolegija šį kasatorės argumentą pripažįsta tik iš dalies teisiškai pagrįstu.
Pirma, Taisyklės yra sisteminis teisės aktas, priimtas įgyvendinant Statybos įstatymo 39 straipsnio ir Draudimo įstatymo nuostatas. Remiantis Draudimo įstatymo (2002 m. kovo 20 d. redakcija) 3 straipsnio 4 punktu, draudimo objektu yra turtiniai interesai, susiję su draudėjo padaryta žala fizinio asmens turtui ar tam fiziniam asmeniui, taip pat žala, padaryta juridiniam asmeniui. Todėl aiškinant Taisyklių 15.10 punkte nustatytą nedraudiminio įvykio sampratą teisiškai reikšmingu laikytinas rangovo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo objekto apibrėžimas bei asmenų, kuriems rangovo padaryta žala turi būti atlyginama pagal rangovo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, rato nustatymas.
Statybos įstatymo 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kai draudėjas yra rangovas, draudikas pagal privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą atlygina draudimo išmokomis statytojui (užsakovui) ir tretiesiems asmenims draudėjo padarytą žalą turtui. Remiantis Taisyklių 11 punktu, draudimo objektas yra draudėjo civilinė atsakomybė už žalą, padarytą tretiesiems asmenims. Pagal Taisyklių 9 punktą trečiasis asmuo – asmuo, kuris šiose taisyklėse nurodytomis sąlygomis įgyja teisę į draudimo išmoką. Šiose taisyklėse vartojama sąvoka „trečiasis asmuo“ apima ir statytoją (užsakovą). Trečiuoju asmeniu laikomas: asmuo, kuriam padaryta žala turtui dėl atliekamų ir (ar) atliktų statinio statybos darbų. Žala turtui nustatoma įstatymų nustatyta tvarka (Taisyklių 9.1 punktas); asmuo, kuriam padaryta žala sveikatai dėl atliekamų ir (ar) atliktų statinio statybos darbų ir (ar) pagal įstatymus turintis teisę į žalos dėl asmens gyvybės atėmimo atlyginimą, kai asmens gyvybės atėmimas įvyko dėl atliekamų ir (ar) atliktų statinio statybos darbų (Taisyklių 9.2 punktas).
Vadovaudamasi pirmiau nurodytu teisiniu reglamentavimu teisėjų kolegija konstatuoja, kad nei Statybos įstatymas, nei Taisyklės neeliminuoja rangovo privalomos civilinės atsakomybės draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką už žalą, padarytą statytojo (užsakovo) turtui dėl rangovo atliekamų ir (ar) atliktų statinio statybos darbų. Todėl teisiškai nepagrįstas kasatorės argumentas, kad pagrindinis rangovės privalomojo civilinės atsakomybės draudimo tikslas yra verslininkų (rangovų) įpareigojimas draustis savo deliktinę civilinę atsakomybę tretiesiems asmenims, nedalyvaujantiems statybos procese. Rangovo privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu yra draudžiamas, be kita ko, ir turtinis interesas, susijęs su žalos statytojo (užsakovo) turtui dėl rangovo atliekamų ir (ar) atliktų statinio statybos darbų padarymu.
Antra, Taisyklės neapibrėžia žalos statytojo (užsakovo) turtui sąvokos. Vadovaujantis bendrosiomis nuosavybės teisės nuostatomis, žala statytojo (užsakovo) turtui apima: 1) žalą statytojo (užsakovo) turtui, kuris yra statybos darbų rezultatas; 2) žalą statytojo (užsakovo) turtui, kuris nėra statybos darbų rezultatas.
Remiantis Taisyklių 12 punktu, draudimo objektas nėra draudėjo civilinė atsakomybė dėl atliekamų ir (ar) atliktų statinio statybos darbų metu padarytos žalos jo paties ar jo darbuotojų turtui ir (ar) sveikatai, gyvybei bei dėl žalos jų šeimos narių turtui, taip pat draudėjo civilinė atsakomybė dėl žalos, padarytos draudėjo (taip pat jo pavedimu ir sąskaita – trečiųjų asmenų) pagamintai ar patiektai produkcijai ir (ar) atliktų statybos darbų rezultatui. Draudimo objektu taip pat nėra draudėjo civilinė atsakomybė dėl bet kokios kitos jo veiklos, nesusijusios su statinio statybos darbais.
Toks draudimo objekto apibrėžimas patvirtina, kad rangovo privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu nedraudžiama rangovo civilinė atsakomybė dėl žalos, padarytos užsakovo (statytojo) turtui, kuris yra atliktų darbų rezultatas ir civilinė atsakomybė dėl bet kokios kitos rangovo veiklos, nesusijusios su statinio statybos darbais. Tačiau rangovo civilinė atsakomybė už žalą statytojo (užsakovo) turtui, kuris nėra statybos darbų rezultatas, nėra eliminuota iš draudimo objekto.
Žala statytojo (užsakovo) turtui, kuris nėra statybos darbų rezultatas, gali būti: 1) susijusi su rangovo atliekamais ir (ar) atliktais statinio statybos darbais; 2) nesusijusi su rangovo atliekamais ir (ar) atliktais statinio statybos darbais. Minėta, kad rangovo civilinė atsakomybė už žalą statytojo (užsakovo) turtui, kuris nėra statybos darbų rezultatas, nesusijusi su rangovo atliekamais ir (ar) atliktais statinio statybos darbais, nėra draudimo objektu (Taisyklių 12 punktas). Tačiau nėra pagrindo teigti, kad rangovo civilinė atsakomybė už žalą statytojo (užsakovo) turtui, kuris nėra statybos darbų rezultatas, susijusią su atliekamais ir (ar) atliktais statinio statybos darbais, nėra draudimo objektu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad esant sutartiniams šalių santykiams deliktinę atsakomybę vienai iš šalių galima taikyti tik įstatyme nustatytu atveju, t. y. turi būti įstatyme nustatytas pagrindas taikyti sutartiniuose santykiuose deliktinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-520/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-520/2012">3K-3-520/2012</a>). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjctNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-327-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-327-687/2015">3K-3-327-687/2015</a> kasacinis teismas pažymėjo, kad, sprendžiant dėl sutartinės ir deliktinės atsakomybės atribojimo, svarbu pažymėti, jog pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai, tai reiškia, kad, neatsižvelgiant į tai, kokias nuostatas pažeidė – įstatymo ar sutarties, šalių atsakomybė laikytina sutartine.
Minėta, kad pagal Taisyklių 15.10 punktą nedraudiminiu įvykiu laikomas reikalavimo pateikimas atlyginti žalą (nuostolius), kilusią dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo (sutartinė atsakomybė). Viena vertus, ši norma galėtų būti suprantama kaip eliminuojanti draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką už žalą bet kokiam statytojo (užsakovo) turtui, susijusią su atliekamais ir (ar) atliktais statinio statybos darbais. Tačiau toks aiškinimas reikštų, kad draudikas neprivalo mokėti draudimo išmokos:
už žalą statytojo (užsakovo) turtui, kuris yra statybos darbų rezultatas (Taisyklių 12 punktas), nepriklausomai nuo to, ar ši žala yra susijusi su atliekamais ir (ar) atliktais statinio statybos darbais;
už žalą statytojo (užsakovo) turtui, kuris nėra statybos darbų rezultatas:
susijusią su atliekamais ir (ar) atliktais statinio statybos darbais (Taisyklių 15.10 punktas);
nesusijusią su atliekamais ir (ar) atliktais statinio statybos darbais (Taisyklių 12 punktas).
Tačiau toks aiškinimas iš esmės paneigtų Taisyklių, kaip sisteminio teisės akto, pobūdį, nes juo iš rangovo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo objekto būtų apskritai eliminuotas turtinis interesas, susijęs su žalos statytojo (užsakovo) turtui padarymu, kuris išplaukia tiek iš Statybos įstatymo, tiek iš Taisyklių. Pažymėtina, kad nei Statybos įstatymas, nei Taisyklės nesusiaurina apdraustos rangovo civilinės atsakomybės tik iki žalos trečiųjų asmenų (ne statybos proceso dalyvių) turtui. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Taisyklių 15.10 punkte nustatytas nedraudiminis įvykis neapima reikalavimo pateikimo atlyginti žalą (nuostolius) statytojo (užsakovo) turtui, kuris nėra statybos darbų rezultatas, kilusią dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pagal Rangos sutartį trečiasis asmuo BUAB „Aldaila“ įsipareigojo atlikti UAB „Draugystės sanatorija“ vilos „Kolonada“ rekonstrukciją, bendrus statybos ir specialiuosius darbus ir perduoti jų rezultatą užsakovei; žala UAB „Draugystės sanatorija“ turtui padaryta dėl gaisro; gaisrą sukėlęs įrenginys UAB „Draugystės sanatorija“ patalpose buvo sumontuotas trečiajam asmeniui BUAB „Aldaila“ atliekant statybos darbus pagal Rangos darbų sutartį, o įrenginio (UPS 10 kw) pristatymas ir jo montavimas buvo sudėtinė rangovės įsipareigojimų dalis. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą teigti, kad žala statytojos (užsakovės) turtui yra susijusi su atliktais statinio statybos darbais.
Tačiau bylą nagrinėję teismai nenustatė, kokia žalos dalis buvo padaryta statytojos (užsakovės) turtui, kuris nėra statybos darbų rezultatas. Iš teismų procesinių sprendimų aprašomosiose dalyse nurodyto ieškinio turinio matyti, kad ieškovės reikalavimas šioje byloje grindžiamas tuo, jog gaisro metu buvo apgadintos patalpos ir lubos bei viduje buvusi serverinės įranga. Tačiau teismai netyrė ir nenustatė, ar šis statytojos (užsakovės) turtas ar jo dalis buvo statybos darbų pagal Rangos sutartį rezultatas, kokia dalis gaisro metu sugadinto turto nebuvo statybos darbų rezultatas. Šioje nutartyje konstatavus, kad Taisyklių 15.10 punkte nustatytas nedraudiminis įvykis neapima reikalavimo pateikimo atlyginti žalą (nuostolius) statytojo (užsakovo) turtui, kuris nėra statybos darbų rezultatas, kilusią dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, pirmiau nurodytos aplinkybės yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl nagrinėjamoje byloje pareikšto reikalavimo pagrįstumo.
Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Dėl ieškinio senaties termino pareikšti reikalavimą dėl draudimo išmokos priteisimo
Kai nukentėjęs asmuo yra sudaręs savanoriško draudimo sutartį ir gauna žalos atlyginimą iš šio draudiko, pastarajam pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis), nagrinėjamu atveju – iš jo draudiko (Taisyklių 54 punktas).
CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ši taisyklė taikoma tada, jeigu kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų eigos pradžios skaičiavimo tvarkos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). CK 1.127 straipsnio 2–5 dalyse nurodytais atvejais ieškinio senaties terminų eigos pradžia tam tikriems reikalavimams pareikšti nustatoma remiantis objektyviais kriterijais. Tai yra CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės išimtys. Tuo atveju, kai įstatymai nustato kitokį nei CK 1.127 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą, pagal jį ir turi būti nustatoma ieškinio senaties termino eigos pradžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04Ny8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-87/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-87/2010">3K-3-87/2010</a>).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2012 m. sausio 31 d. UAB „Draugystės sanatorija“ pranešė kasatorei apie draudžiamąjį įvykį, prašydama jį užregistruoti ir įvertinti žalą. 2012 m. kovo 28 d. kasatorė atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nurodė, kad žala atsirado dėl netinkamos kokybės įrangos, o tokia rizika nebuvo drausta. 2012 liepos 30 d. išmokėjusi draudimo išmoką UAB „Draugystės sanatorija“, 2012 m. rugpjūčio 17 d. ieškovė kreipėsi į kasatorę su pretenzija, reikalaudama atlyginti žalą. Kasatorė, atsakydama į ieškovės 2012 m. rugpjūčio 17 d. pretenziją, 2012 m. rugsėjo 26 d. raštu nurodė, kad šiuo metu atliekamas įvykio administravimas, trūksta išvardytų dokumentų, todėl sprendimas bus priimtas, gavus visą reikiamą informaciją. Ieškovė, atsakydama į 2012 m. rugsėjo 26 d. atsakovės raštą, 2012 m. lapkričio 7 d. išsiuntė kasatorei žalos bylos dokumentus, šiuos kasatorė gavo 2012 m. lapkričio 9 dieną. 2014 m. rugpjūčio 22 d. raštu kasatorė nurodė, kad, gavusi papildomus dokumentus, dar kartą įvertino žalos bylos medžiagą pagal 2012 m. rugpjūčio 17 d. ieškovės pretenziją ir patvirtina ankstesnį sprendimą, kad įvykis yra nedraudžiamasis ir pareikšta pretenzija netenkintina.
Kasatorė, nesutikdama su teismų išvada, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo 2014 m. rugpjūčio 22 d., nurodo dvi galimas datas, kurias teismai turėjo laikyti ieškinio senaties termino pradžios momentu: 1) 2012 m. kovo 28 d., kai kasatorė atsisakė išmokėti draudimo išmoką UAB „Druskininkų sanatorija“; 2) 2012 m. gruodžio 9 d., t. y. praėjus 30 dienų nuo tos dienos, kai kasatorė iš ieškovės gavo žalos bylos dokumentus ir turėjo priimti sprendimą dėl draudimo išmokos mokėjimo pagal 2012 m. rugpjūčio 17 d. ieškovės pretenziją. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nė viena iš pirmiau nurodytų alternatyvų neturi teisinio pagrindo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. vasario 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00My03MDYvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-43-706/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-43-706/2016">3K-7-43-706/2016</a> aiškindamas senaties termino skaičiavimo pradžios momentą Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) kontekste, be kita ko, nurodė:
TPVCAPDĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nukentėjusiojo (trečiojo asmens pagal draudimo sutartį) teisė gauti draudimo išmoką iš draudiko reiškia, jog jis TPVCAPDĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka turi pateikti pretenziją atsakingam draudikui ar jo atstovui dėl padarytos žalos tam, kad gautų informaciją iš atsakingo draudiko (jo atstovo), ar šis sutinka ar atsisako vykdyti sutartinę prievolę – išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam (trečiajam asmeniui), ir atitinkamai galėtų spręsti, ar jo materialioji subjektinė teisė į draudimo išmoką ir jo TPVCAPDĮ saugomas interesas yra pažeisti (nutarties 35 punktas).
Kai atsakingas draudikas pažeidžia TPVCAPDĮ 19 straipsnio 1 dalyje nustatytą 30 dienų terminą arba TPVCAPDĮ 19 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju – 3 mėnesių terminą išmokėti draudimo išmoką, t. y. nepriima jokio sprendimo ir (ar) nukentėjęs trečiasis asmuo negauna atsakingo draudiko atsakymo į pretenziją, praėjus nustatytam terminui pradedamas skaičiuoti vienerių metų ieškinio senaties terminas nukentėjusiam asmeniui kreiptis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos teisės gauti draudimo išmoką (jos dalį). Šis terminas skaičiuojamas ta pačia tvarka, jeigu gaunamas atsakymas iš draudiko, bet netenkinama pretenzija ar ji tenkinama iš dalies, tačiau nukentėjęs asmuo su tokiu atsakymu nesutinka (nutarties 48 punktas).
Draudikui perėmus nukentėjusio asmens reikalavimo teisę (išmokėjus jam draudimo išmoką) ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, tarp šio asmens ir draudiko susiklosto deliktiniai teisiniai santykiai, reguliuojami atitinkamų CK normų. <...> Kai nukentėjusio asmens draudikas tokį reikalavimą pareiškia žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, šie santykiai kvalifikuojami kaip draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos tokius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatos. Kai žalą patyręs asmuo yra sudaręs savanoriško draudimo sutartį ir žalos atlyginimą gauna iš jį apdraudusio draudiko, šis, atlyginęs savo klientui patirtą žalą, įstoja į pradinio kreditoriaus vietą, perimdamas teisę reikalauti, kad kitas draudikas įvykdytų egzistuojančią ir nepasibaigusią prievolę. Tokiu atveju nesikeičia nei sutartinės prievolės, nei taikytina teisė, nei įstatyme nustatytų terminų skaičiavimas. <...> draudikas, įgyvendindamas perimtą teisę iš savo draudėjo, negali įgyti daugiau teisių, nei turėjo jo draudėjas. Sprendžiant dėl pretenzijos pateikimo termino praleidimo, ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo nukentėjusio asmens draudikui, atlyginusiam jam patirtą žalą ir įstojusiam į pradinio kreditoriaus vietą, bei reiškiančiam subrogacinį reikalavimą atsakingam draudikui taikytinos tos pačios taisyklės kaip ir pradiniam kreditoriui (nukentėjusiam trečiajam asmeniui) (nutarties 51–53 punktai).
Remdamasi minėtais išaiškinamais kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje byloje sprendė, kad skaičiuojant ieškinio senaties termino pradžią svarbi draudiko, perėmusio nukentėjusio asmens reikalavimo teisę (išmokėjus jam draudimo išmoką), pretenzijos žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui pateikimo data, nuo kurios yra skaičiuojamas TPVCAPDĮ 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas konkretus 30 dienų terminas įvykdyti prievolę – išmokėti draudimo išmoką (CK 1.137 straipsnio 2 dalis) (nutarties 59 punktas).
Nors ginčo byloje nagrinėjami šalių santykiai nereguliuojami TPVCAPDĮ, teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytoje kasacinio teismo nutartyje suformuluotos taisyklės dėl ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytini ir nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė, perėmusi reikalavimo teisę iš UAB „Druskininkų sanatorija“, 2012 m. rugpjūčio 17 d. pateikė kasatorei savarankišką pretenziją dėl žalos atlyginimo, nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, kad ieškinio senaties terminas, per kurį ieškovė turėjo kreiptis į teismą, prasidėjo 2012 m. kovo 28 d., kai kasatorė atsisakė išmokėti draudimo išmoką UAB „Druskininkų sanatorija“.
Nagrinėjamoje byloje taip pat nėra teisinio pagrindo išvadai, kad ieškinio senaties terminas, per kurį ieškovė turėjo kreiptis į teismą, prasidėjo 2012 m. gruodžio 9 d. – t. y. praėjus 30 dienų nuo tos dienos, kai kasatorė iš ieškovės gavo žalos bylos dokumentus ir turėjo priimti sprendimą dėl draudimo išmokos mokėjimo pagal 2012 m. rugpjūčio 17 d. ieškovės pretenziją.
Pažymėtina, kad nors kasatorė 2012 m. rugsėjo 26 d. rašte nepripažino savo prievolės mokėti draudimo išmoką, tačiau minėtu raštu nurodė ieškovei, kad: 1) šiuo metu atliekamas įvykio administravimas; 2) draudžiamojo įvykio faktui, aplinkybėms bei žalos dydžiui nustatyti ir patvirtinti trūksta atitinkamų dokumentų; 3) sprendimas bus priimtas, gavus visą reikiamą informaciją. Kaip nurodyta šioje nutartyje, ieškovė, atsakydama į 2012 m. rugsėjo 26 d. atsakovės raštą, 2012 m. lapkričio 7 d. išsiuntė kasatorei žalos bylos dokumentus, šiuos kasatorė gavo 2012 m. lapkričio 9 d.
Minėta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00My03MDYvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-43-706/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-43-706/2016">3K-7-43-706/2016</a> suformuluota taisyklė, pagal kurią, kai atsakingas draudikas pažeidžia įstatyme nustatytą terminą išmokėti draudimo išmoką, t. y. nepriima jokio sprendimo ir (ar) nukentėjęs trečiasis asmuo negauna atsakingo draudiko atsakymo į pretenziją, praėjus nustatytam terminui pradedamas skaičiuoti vienerių metų ieškinio senaties terminas nukentėjusiam asmeniui kreiptis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos teisės gauti draudimo išmoką. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ši ieškinio senaties termino skaičiavimo taisyklė sukurta aiškinant, be kita ko, TPVCAPDĮ 19 straipsnio nuostatas, pagal kurias atsakingas draudikas, jo atstovas pretenzijoms nagrinėti ar Biuras (išskyrus šio įstatymo 17 straipsnio 5 ir 6 dalyse, 18 ir 20 straipsniuose nurodytus atvejus) privalo išmokėti išmoką per 30 dienų nuo pretenzijos pateikimo dienos (1 dalis), o jei per nurodytą terminą neįmanoma ištirti aplinkybių, būtinų draudžiamojo įvykio faktui ar žalos dydžiui nustatyti, išmoka mokama per 14 dienų, skaičiuojant nuo dienos, kai šias aplinkybes būtų įmanoma baigti tirti dedant reikiamas pastangas, tačiau ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo pretenzijos pateikimo dienos (išskyrus atvejus, kai žalos atlyginimo nustatymas priklauso nuo sprendimo baudžiamojoje, administracinėje ar civilinėje byloje) (2 dalis).
Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamoje byloje draudikės (kasatorės) prievolės mokėti draudimo išmoką terminus apibrėžia ne TPVCAPDĮ, o Draudimo įstatymas ir Taisyklės. Draudimo įstatymo (2012 m. sausio 1 d. redakcija) 96 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad draudimo išmoka privalo būti išmokėta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tos dienos, kai gaunama visa informacija, reikšminga nustatant draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes, pasekmes ir draudimo išmokos dydį. Taisyklių 50 punkte nurodyta, kad draudikas draudimo išmoką moka konstatavęs draudimo įvykio faktą ir nustatęs žalos dydį, bet ne vėliau kaip per 7 dienas fiziniams asmenims arba 15 dienų juridiniams asmenims nuo tos dienos, kai gauna visą informaciją, reikšmingą nustatant draudimo įvykio faktą, aplinkybes ir pasekmes bei draudimo išmokos dydį. Remiantis Taisyklių 52 punktu, jei praėjus 50 punkte nustatytam terminui draudimo išmoka nėra išmokėta ar nepradėta mokėti, draudikas raštu privalo informuoti draudėją, trečiąjį asmenį ir motyvuotai nurodyti draudimo išmokos nemokėjimo priežastis. Draudimo įstatyme ir Taisyklėse nėra nuostatų, analogiškų TPVCAPDĮ 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai bendrajai taisyklei, įpareigojančiai draudiką išmokėti draudimo išmoką ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo pretenzijos pateikimo dienos. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00My03MDYvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-43-706/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-43-706/2016">3K-7-43-706/2016</a> suformuluota teisės aiškinimo taisyklė šioje byloje nagrinėjamiems santykiams negali būti taikoma be išlygų.
Nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kai atsakingas draudikas (kasatorė) 2012 m. rugsėjo 26 d. pateikė atsakymą į ieškovės 2012 m. rugpjūčio 17 d. pretenziją, nurodydamas, kad sprendimas bus priimtas, gavus visą reikiamą informaciją. Kadangi Taisyklėse nėra nuostatų, kad draudimo išmoka turi būti išmokėta ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo pretenzijos pateikimo dienos, vertinant, ar ieškovė 2012 m. gruodžio 9 d. turėjo suprasti, kad kasatorė pažeidžia jos teises, esminę reikšmę turi kasatorės 2012 m. rugsėjo 26 d. atsakymo į ieškovės pretenziją turinys.
Atkreiptinas dėmesys, kad kasatorė 2012 m. rugsėjo 26 d. rašte ieškovei ne tik nurodė konkrečius dokumentus, kurių jai trūksta draudžiamojo įvykio faktui, aplinkybėms bei žalos dydžiui nustatyti ir patvirtinti, bet ir paminėjo, kad tam reikalingi „žalos dydį patvirtinantys dokumentai“, nenurodydama, kokie dokumentai bus laikomi tinkamais ir pakankamais nustatant žalos dydį, taip pat abstrakčiai paaiškino, kad trūksta dokumentų „kas pakeitė srovės lygintuvą, dėl kokių priežasčių“, nenurodydama, kokių dokumentų pagrindu šie duomenys bus nustatomi. Dėl šios priežasties ieškovė negalėjo būti tikra, ar jai 2012 m. lapkričio 7 d. išsiuntus žalos bylos dokumentus kasatorei buvo pateikta visa informacija, reikšminga nustatant draudimo įvykio faktą, aplinkybes ir pasekmes bei draudimo išmokos dydį. Todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovė, per mėnesį nuo minėtų dokumentų pateikimo negavusi atsakymo į pretenziją, turėjo suvokti, kad kasatorė draudimo išmokos nemokės. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškinio senaties termino pradžia buvo 2014 m. rugpjūčio 22 d., kai ieškovei buvo pranešta, kad jos 2012 m. rugpjūčio 17 d. pretenzija nebus tenkinama.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties termino skaičiavimą reglamentuojančias teisės normas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliekamas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 24 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Laužikas
Sigita Rudėnaitė
Gediminas Sagatys
