Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių savivaldybės pareigų tinkamą vykdymą, kai sprendžiamas būsto pritaikymo neįgaliojo asmens poreikiams klausimas, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-540-916/2016

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-06852-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.2.4.3; 2.6.2.6.1; 2.6.2.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. B. ir trečiojo asmens T. B. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. B. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl kompensacijos priteisimo ir būsto pritaikymo neįgaliojo poreikiams, tretieji asmenys savivaldybės biudžetinė įstaiga Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centras ir T. B..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių savivaldybės pareigų tinkamą vykdymą, kai sprendžiamas būsto pritaikymo neįgaliojo asmens poreikiams klausimas, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės 15 379,70 Eur kompensaciją gyvenamąjį būstą pritaikyti neįgaliojo asmens poreikiams gyvenamajame būste pritaikyti, 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei ieškovo ir valstybės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovas nurodė, kad jis turi didelių specialiųjų poreikių, jam nustatytas specialusis sudėtinės slaugos poreikis nuo 2007 m. sausio 17 d. iki 2024 m. rugsėjo 21 d., jis nevaikšto, nuo 2005 m. gegužės 4 d. yra darbingas tik 20 procentų, darbingumo lygis nustatytas neterminuotai. Ieškovas 2002 m. gegužės 20 d. Kauno miesto savivaldybei pateikė prašymą pritaikyti būstą (duomenys neskelbtini), jam kaip neįgaliajam asmeniui. Minėtame prašyme ieškovas nurodė, kad jis gali judėti tik su vežimėliu, o būstas, kuriame gyvena, yra antrame aukšte, todėl prašė pritaikyti nuvažiavimą arba įrengti keltuvą bei pritaikyti vonią ir tualetą. 2006 m. gruodžio 28 d. ieškovas Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinių reikalų skyriui pateikė prašymą pritaikyti būstą (aplinką), kuriame nurodė, kad būstas, esantis (duomenys neskelbtini), yra grąžintinas, todėl prašė atidėti būsto pritaikymo darbus tol, kol jis gaus kitą būstą. Ieškovas prašė jo iš sąrašo neišbraukti, todėl nuo 2006 metų iki 2009 m. ieškovo prašymo nagrinėjimas buvo sustabdytas.

Ieškovo šeimai už grąžintiną butą 2008 m. gruodžio 29 d. buvo įvykdyta valstybės garantija, t. y. išmokėta 254 000 Lt kompensacija. Už kompensaciją 2009 m. spalio 7 d. ieškovas ir T. B. įsigijo turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Šis būstas neįgaliam asmeniui nėra pritaikytas. Ieškovas 2009 m. spalio 13 d. pateikė prašymą savivaldybės biudžetinei įstaigai Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centrui (toliau – KNJUC) pritaikyti jam būstą (duomenys neskelbtini). KNJUC 2013 m. vasario 1 d. rašte Nr. 08-16-04 nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Būsto pritaikymo asmenims su negalia komisija 2009 m. spalio 28 d. posėdyje patenkino ieškovo prašymą ir grąžino jį į asmenų su negalia, pateikusių prašymus pritaikyti būstą (aplinką), eilę – sąrašą. KNJUC 2013 m. vasario 26 d. rašte Nr. 08-16-11 nurodė, kad pritaikyti būstą neįgaliam asmeniui galima tik tada, kai būstas yra asmens, kuriam prašoma pritaikyti būstą, įstatymų nustatyta tvarka deklaruota ir faktinė nuolatinė gyvenamoji vieta. Butas (duomenys neskelbtini), viešame registre registruotas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, todėl KNJUC argumentas, kad būstas, kuris prašomas pritaikyti ieškovui, nėra jo nuosavybė, vertintinas kritiškai ir negali būti pagrindas nepritaikyti būsto (duomenys neskelbtini) pritaikymo neįgalaus ieškovo poreikiams tenkinti.

Visus pakeitimus būste (duomenys neskelbtini), ieškovo šeima darė iš savo lėšų, o atsakovė neįvykdė jai skirtos funkcijos pritaikyti būstą neįgalaus ieškovo poreikiams tenkinti. Ieškovo šeima neturėjo ir neturi galimybių savo lėšomis įrengti ir pritaikyti šį būstą ieškovo poreikiams, kadangi ji yra socialiai remtina, jai reikia visokeriopos valstybės pagalbos. UAB „Barnasta“ pateikė preliminarią sąmatą dėl būsto pritaikymo ieškovo poreikiams, kurioje nurodė, kad visų darbų vertė yra 15 379,70 Eur. Ieškovui valstybės garantija įrengti jam kaip neįgaliam asmeniui būstą yra reglamentuota teisės aktais, kaip ir galimybė gauti kompensaciją už savarankiškai atliktą būsto pritaikymą neįgaliesiems išlaidas. Taip pat ieškovas dėl atsakovės kaltės patyrė didžiulius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, pažeminimą, įtampą, stresą, nuoskaudą ir pan., kas sudaro pagrindą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio nuostatas reikalauti neturtinės žalos atlyginimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Ieškovo deklaruota ir faktinė gyvenamoji vieta iki 2015 m. spalio 6 d. buvo (duomenys neskelbtini),. Ieškovui bendrosios jungtinės nuosavybės teise nuo 2009 m. spalio 7 d. priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini).

Būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2011 m. gruodžio 28 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. Al-560 (toliau – Tvarkos aprašas), III skyriaus 7.1 punkte nustatyta, kad pritaikyti būstą neįgaliajam galima tik tada, kai būstas yra asmens, kuriam prašoma pritaikyti būstą, įstatymų nustatyta tvarka deklaruota ir faktinė nuolatinė gyvenamoji vieta. Tvarkos aprašo VIII skyriaus 33, 34 punktai nustato, kad nevykdant šių reikalavimų prašymas pritaikyti būstą toliau nenagrinėjamas. Ieškovas ne kartą buvo informuotas, kad, vadovaujantis Tvarkos aprašo reikalavimais, privalo KNJUC pateikti trūkstamus dokumentus, jog jo faktinė ir deklaruota gyvenamoji vieta sutampa su vieta, kurią prašoma neįgaliojo poreikiams pritaikyti, kitu atveju jo prašymas dėl būsto pritaikymo toliau nebus nagrinėjamas, tačiau ieškovas šių reikalavimų nevykdė ir savo gyvenamąją vietą prašomame įrengti būste deklaravo tik 2015 m. spalio 6 d. Be to, ir faktinė ieškovo gyvenamoji vieta taip pat buvo ne tame būste, kurį buvo prašoma pritaikyti neįgaliojo poreikiams. Ieškovas į būstą (duomenys neskelbtini), priverstinai buvo iškeldintas tik 2015 m. rugpjūčio 18 d., nors ieškovas nurodė, kad ankstesnis būstas buvo minimaliai pritaikytas jo poreikiams, todėl jis ir neišsikėlė iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), tačiau ši aplinkybė paneigta civilinės bylos Nr. 2-391-375/2010 nagrinėjimo metu. Byloje priimtu sprendimu konstatuota, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog ginčo bute yra įrengti specialūs sudėtingi prietaisai, pritaikyti ieškovui. Ieškovo sutuoktinė dar 2015 m. liepos 8 d. ir 2015 m. liepos 9 d. prašymais KNJUC vėl prašė pritaikyti būstą ieškovui adresu (duomenys neskelbtini), tuo tarpu 2010 m. rugsėjo 16 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu buvo nuspręsta ieškovą iš šio buto iškeldinti. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad paties ieškovo elgesys prieštaravo protingumo, sąžiningumo, rūpestingumo principams.

Tvarkos aprašo priedo „Sutartis dėl būsto pritaikymo neįgaliajam darbų organizavimo ir išlaidų apmokėjimo“ 1.1. punkte nurodyta, kad avansas būsto pritaikymo darbams finansuoti neskiriamas. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovas niekada įstatymų nustatyta tvarka nesikreipė su prašymu į atsakovę pasirašyti sutarties dėl būsto pritaikymo neįgaliajam darbų organizavimo ir apmokėjimo. Ieškovas, neatitikdamas įstatyme nustatytų reikalavimų dėl būsto įrengimo neįgaliojo poreikiams tenkinti (negyveno bei nedeklaravo gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), nesikreipė į atsakovę dėl būsto pritaikymo išlaidų apmokėjimo), prašė išimtinės teisės skirti kompensaciją, taip pažeidžiant kitų neįgaliųjų teises, kurie taip pat laukia eilėje bei atitinka visus teisės normų keliamus reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismas 2016 m. balandžio 4 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teismas rėmėsi Būsto pritaikymo neįgaliesiems tvarka, kurią 2015 metais reglamentavo 2013 m. kovo 27 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. A1-137 patvirtintas Būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo 2013–2015 metais tvarkos aprašas. Šio aprašo 84 punktas nustato, kad, komisijai nustačius būsto pritaikymo neįgaliajam poreikį ir esant neįgaliojo ar jo atstovo pageidavimui bei pasirašius sutartį dėl būsto pritaikymo neįgaliajam savarankiško darbų organizavimo ir išlaidų apmokėjimo (4 priedas), būsto pritaikymo neįgaliajam darbus, įskaitant keltuvų (liftų) pirkimą ir įrengimą, pareiškėjas organizuoja savarankiškai.

Nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo tvarka nenustato galimybės neįgaliesiems gauti kompensaciją (avansinį mokėjimą) anksčiau negu atlikti ir priimti darbai pagal pasirašytą sutartį, tačiau yra įtvirtint galimybė savo lėšomis, laikantis nustatytos tvarkos, pritaikyti būstą savo poreikiams bei gauti už tai kompensaciją. Siekdamas savarankiškai (savo lėšomis) pritaikyti būstą savo poreikiams, neįgalusis (ar jo atstovas) turi išreikšti tokį pageidavimą (pateikti prašymą) savivaldybės administracijai, tačiau, kaip nustatyta šiuo atveju, ieškovas tokio pageidavimo nebuvo pateikęs.

Teismas kitų apeliacinių skundų argumentų nesvarstė, nurodė, kad jie neturi reikšmės dėl teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Priimant skundžiamą Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0xMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-11')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-11">2-11</a>647-848/2015 buvo pažeistas materialiosios teisės normų taikymas bei jų aiškinimas, taip pat buvo nukrypta nuo suformuotos teismų praktikos analogiškose byloje.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės visiškai nustatė tas aplinkybes, kurias ieškovas išdėstė savo ieškinyje dėl kompensacijos priteisimo būstą pritaikant neįgaliojo poreikiams. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo ieškovo ieškinį ir patenkinti, nes nenustatė ieškovo ieškinyje pateiktų aplinkybių priešpriešos.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamajame sprendime nurodė, kad nagrinėjamoje byloje tarp šalių ginčas kilo dėl būsto (aplinkos) pritaikymo neįgaliojo poreikiams, tačiau šio ginčo neišsprendė, nes netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias kylančius ginčus dėl šalių dėl būsto (aplinkos) pritaikymo neįgaliojo poreikiams.

Atsakovė iki šiol nėra nurodžiusi, kokių konkrečių reikalavimų nevykdo ieškovas, tačiau ieškovas konkrečiai nurodė, kokių teisės aktų reikalavimų nevykdo atsakovė. Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė šiurkščiai pažeisdamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas, reglamentuojančias neįgaliojo asmens teises ir teisėtus interesus.

Prioritetinė tokio asmens teisių gynyba įtvirtinta tarptautiniuose teisės aktuose: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 ir 8 straipsniai), Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d. priimtoje Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (toliau – Deklaracija) (6 straipsnis). Reikšminga Deklaracijos nuostata, kad kiekvienas kaip visuomenės narys turi teisę į socialinę apsaugą ir teisę, kad valstybės pastangomis bei bendradarbiaujant tarptautiniu lygiu ir pagal kiekvienos valstybės struktūrą ir išteklius būtų įgyvendinamos jo orumui ir laisvam asmenybės vystymuisi būtinos ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės (Deklaracijos 22 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad civilinė byla dėl ieškovo iškeldinimo iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), buvo nagrinėjama 2010 metais, o šioje civilinėje byloje sprendimą priėmė daugiau kaip po penkerių metų, t. y. 2015 m. lapkričio 11 d.

Ieškovas, prašydamas iš atsakovės kompensacijos pritaikyti būstą neįgaliojo poreikiams, nuima naštą nuo atsakovės įrengti būstą jam kaip neįgaliam asmeniui. Atsakovė ne tik nevykdo jai valstybės paskirtos pareigos įrengti ieškovui būstą pagal jo neįgalumo laipsnį, bet ir nesutinka net mokėti kompensacijos.

Atsakovė turėjo konsultuoti ieškovą ir teikti jam metodinę pagalbą, bet to nepadarė, o pirmosios instancijos teismas šiuos atsakovės neteisėtus veiksmus toleravo ir netgi nurodė, kad ieškovas teismo prašo išimtinės teisės, nenustatytos įstatyme, pažeidžiant eiliškumo tvarką, skirti jam kompensaciją.

Lietuva įsipareigojo laikytis Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos ir jos fakultatyviojo protokolo (toliau – Neįgaliųjų teisių konvencija) ratifikuodama ją 2010 m. gegužės 27 d. Šios konvencijos tikslas – skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui.

Asmenys, kuriems reikalingi dideli specialieji poreikiai, labiau pažeidžiami nei kiti tas pačias teises turintys visuomenės nariai. Dėl to valstybė turi sudaryti ne tik sąlygas asmenims su fizine negalia įgyti darbo įgūdžių, persikvalifikuoti, prisitaikyti prie visuomenės gyvenimo ir į jį grįžti, bet ir sąlygas tokiems asmenims įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus, taip pat sukurti bei užtikrinti jiems specialias ir efektyvias apsaugos priemones, prioritetą teikiant toms, kurios nelemia fizinę negalią turinčių asmenų socialinės atskirties ir intervencijos į jų laisvę, asmens, nuosavybės ir privataus gyvenimo neliečiamybę, o maksimalų šių asmenų teisių ir laisvių suvaržymą naudojant tik kaip išimtinio pobūdžio priemonę (lot. ultima ratio).

Lietuvos Respublika 1991 m. lapkričio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą, jis buvo pakeistas 2005 m. liepos 1 d. Nors Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Neįgaliųjų socialinės integracijos sistema finansuojama iš valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų, Valstybinio socialinio draudimo fondo, Privalomojo sveikatos draudimo fondo, Užimtumo fondo, Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir kitų teisėtai įgytų lėšų, sprendžiant iš susidariusios situacijos, šis reglamentavimas yra formalus ir jokiu būdu neužtikrina ieškovo kaip neįgaliojo asmens teisių.

Kauno miesto savivaldybės administracija, vadovaudamasi 2013 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. Al-137, ir Būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo tvarkos aprašo pakeitimu, patvirtintu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013 m. liepos 12 d. Nr. Al-401, organizuoja būsto pritaikymą neįgaliesiems. Būsto pritaikymas apima neįgaliojo gyvenamo būsto patalpų minimalų pertvarkymą, smulkius remonto darbus, užtikrinančius neįgaliajam savarankišką ir saugų judėjimą patalpose bei patekimą į būstą.

Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartimi teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, nurodytas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176–185 straipsniuose, neįvertino kiekvieno įrodymo atskirai ir įrodymų viseto, dėl ko neteisingai nustatė faktines aplinkybes, neatskleidė bylos esmės, neteisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, neatsižvelgė į bylos specifiką, netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas.

Teismas neatsižvelgė į nuostatą, kad Kauno miesto savivaldybės administracija, vadovaudamasi Būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. Al-137, ir Būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo tvarkos aprašo pakeitimu patvirtintu Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013 m. liepos 12 d., organizuoja būsto pritaikymą neįgaliesiems.

Apeliacinės instancijos teismas nevertino būsto pritaikymo neįgaliojo poreikiams tenkinimo sąvokos ir tai lėmė nepagrįstą ir naikintiną sprendimą. Būsto pritaikymas neįgaliojo poreikiams apima neįgaliojo gyvenamo būsto patalpų minimalų pertvarkymą, smulkius remonto darbus, užtikrinančius neįgaliajam savarankišką ir saugų judėjimą patalpose ir patekimą į būstą.

Komisijos nario priežiūros funkcijas atlieka savivaldybės paskirti specialistai, taip pat neįgaliųjų asociacijos atstovas, kurį savivaldybei deleguoja Neįgaliųjų reikalų departamentas, pasitaręs su nevyriausybinėmis organizacijomis. Savivaldybių atsakingiems specialistams įvertinus ir nustačius būsto pritaikymo poreikį, būsto pritaikymo darbus organizuoja savivaldybės arba patys neįgalieji. Būsto pritaikymo darbų išlaidos dengiamos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų 100 procentų.

Apeliacinės instancijos teismas nevertino tos aplinkybės, kad ieškovas nuo 2002 m. gegužės 20 d. (kai pateikė pirmąjį prašymą dėl būsto pritaikymo neįgaliam asmeniui), nuolatos kreipdavosi ir į atsakovę, ir į KNJUC dėl būsto pritaikymo. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad ieškovas nėra šios srities specialistas ir galbūt prašymus formulavo ne taip, kaip nustato įstatymų reikalavimai, bet jų esmė yra ta pati – pritaikyti ieškovui būstą neįgaliojo poreikiams tenkinti. Apeliacinės instancijos teismas nevertino to, kad atsakovė yra savivaldybės institucija, joje dirba kvalifikuoti specialistai, kurie turėjo tinkamai konsultuoti ieškovą, teikti jam visapusišką pagalbą: ne tik nurodyti, kokios galimybės ir kokios sutartys gali būti pasirašomos, bet ir padėti kitais būdais – bendrauti, keistis informacija, išklausyti jo poreikius ir į juos atsižvelgti.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, teisinis reguliavimas nenustato avansinės kompensacijos priteisimo už būsto pritaikymą neįgaliojo poreikiams. Ieškovas su tokiu apeliacinės instancijos teismo vertinimu kategoriškai nesutinka. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnis nustato pagrindinius neįgaliųjų socialinės integracijos principus, t. y. lygių teisių, – neįgalieji turi tokias pačias teises kaip ir kiti visuomenės nariai, tačiau akivaizdu, kad ieškovas negali integruotis į visuomenę, realiai gyventi visaverčio gyvenimo ir pan.

Apeliacinės instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje nurodė, kad kiti apeliacinių skundų argumentai nesvarstytini, nes jie neturi reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Su tokiu apeliacinės instancijos vertinimu ir teisės normų taikymu ieškovas visiškai nesutinka, nes toks teisinis reglamentavimas šiurkščiai pažeidžia jo teises ir teisinį šio klausimo reglamentavimą, o apie teisės aktų normas, reguliuojančias ieškovo ieškinio pagrįstumą ir apeliacinio skundo motyvus, net nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas visiškai neanalizavo Jungtinių tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos, todėl apeliacinės instancijos nutartis naikintina dar ir tuo pagrindu, kad yra visiškai nemotyvuota.

Teismai netinkamai analizavo ir vertino įrodymų visetą, skundžiamus procesinius sprendimus vertino išimtinai atsižvelgdami į atsakovės pateiktus argumentus ir nevertino ieškovo pateiktų įrodymų bei papildomų paaiškinimų, pateiktų teismo posėdžio metu. Tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai civilinės bylos aplinkybes vertino kaip prielaidas ir samprotavimus, o ne įrodymų visumą. Ieškovo pateiktuose paaiškinimuose ir kituose rašytiniuose įrodymuose yra patikimesni faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi teismai turėjo pagrindą ieškovės patikslintą ieškinį tenkinti (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Toks įrodymų vertinimas atitiktų CPK 185 straipsnio nuostatas.

Atsakovė atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą prašo kasacinio skundo netenkinti ir palikti galioti teismų sprendimą ir nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo 2013–2015 metais tvarkos aprašo, patvirtinto 2013 m. kovo 27 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. A1-137 III skyriaus 7.1 punkte nustatyta, kad pritaikyti būstą neįgaliajam galima tik tada, kai būstas yra asmens, kuriam prašoma pritaikyti būstą, įstatymų nustatyta tvarka deklaruota ir faktinė gyvenamoji vieta. Tvarkos aprašo VIII skyriaus 34 punktas nustato, kad nevykdant šių reikalavimų prašymas pritaikyti būstą toliau nenagrinėjamas. Ieškovas šių reikalavimų nevykdė ir savo gyvenamąją vietą prašomame įrengti būste deklaravo tik 2015 m. spalio 6 d.

Atsakovė, būdama viešojo administravimo subjektas, neturėjo kito pasirinkimo kaip tik vadovautis ankščiau nurodytais teisės aktais ir vykdydama juos reikalauti, kad asmenys visiškai atitiktų galiojančių teisės aktų reikalavimus, siekdami, jog jų prašymai pritaikyti būstą neįgaliojo poreikiams būtų patenkinti.

Apie tai, kad asmenys, siekiantys, jog jų prašymai visiškai atitiktų teisės aktų reikalavimą dėl faktinės ir deklaruotos gyvenamosios vietos, ieškovas buvo informuojamas daug kartų, tačiau šio reikalavimo nepaisė, todėl Kauno miesto savivaldybė neturėjo pagrindo pritaikyti būstą neįgaliojo poreikiams tenkinti, kadangi tokiais veiksmais būtų pažeidžiami kitų teisėtai laukiančiųjų eilėje neįgalių asmenų teisėti interesai.

Teismai ginčus sprendė pagal šalių pateiktus dokumentus bei kitus įrodymus, neišeidami už ieškinio ribų, todėl ginčą išsprendė teisingai, nepažeisdami nei įrodymų vertinimo (LR CPK 176–185 straipsniai), nei įrodinėjimo, nei kitų taisyklių ar normų.

Kaip teisingai nurodyta 2016 m. balandžio 4 d. Kauno apygardos skundžiamame teismo sprendime, būsto pritaikymo neįgaliesiems tvarką 2015 metais reglamentavo 2013 m. kovo 27 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. Al-137 patvirtintas Būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo 2013-2015 metais tvarkos aprašas, kurio 84-89 punktuose aptartas savarankiškai atlikto būsto pritaikymo neįgaliesiems išlaidų kompensavimas. Šio aprašo 84 punkte nustatyta, jog komisijai nustačius būsto pritaikymo neįgaliajam poreikį ir esant neįgaliojo ar jo atstovo pageidavimui bei pasirašius sutartį dėl būsto pritaikymo neįgaliajam savarankiško darbų organizavimo ir išlaidų apmokėjimo (4 priedas), būsto pritaikymo neįgaliajam darbus, įskaitant keltuvų (liftų) pirkimą ir įrengimą, pareiškėjas organizuoja savarankiškai. Savivaldybės administracija sutarties dėl būsto pritaikymo neįgaliajam savarankiško darbų organizavimo ir išlaidų apmokėjimo projektą bei pritaikymo darbų aprašą ir sąmatą pareiškėjui pateikia ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo komisijos sprendimo dėl pritaikymo poreikio priėmimo dienos Šio aprašo 89 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracija, pasirašiusi Būsto pritaikymo neįgaliajam darbų užbaigimo aktą, padengia būsto pritaikymo neįgaliajam išlaidas ir perveda lėšas į pareiškėjo nurodytą sąskaitą. Keltuvai (liftai), kuriuos perka ir įrengia patys pareiškėjai, tampa jų nuosavybe ir jie atsako už keltuvų (liftų) priežiūros bei eksploatacijos išlaidų padengimą.

Ieškovas niekada nesikreipė į Kauno miesto savivaldybės administraciją su prašymu savarankiškai organizuoti būsto pritaikymo neįgaliesiems darbus, Kauno miesto savivaldybės administracija niekada nėra priėmusi sprendimo netenkinti tokio prašymo.

Visiškai nepagrįstai kasaciniame skunde teigiama, kad ieškovas nuo 2002 m. gegužės 20 d., kai pateikė pirmąjį prašymą dėl būsto pritaikymo neįgaliajam asmeniui, nuolatos kreipdavosi į atsakovę ir į KNJUC dėl būsto pritaikymo neįgaliajam, ieškovas nėra šios srities specialistas ir galbūt prašymus formulavo ne taip, kaip nustato įstatymų reikalavimai, bet jų esmė ta pati – pritaikyti būstą neįgaliojo poreikiams tenkinti, atsakovė yra savivaldybės institucija, joje dirba kvalifikuoti specialistai, kurie turėjo tinkamai konsultuoti ieškovą, teikti jam visapusišką pagalbą, tačiau to nepadarė. Atsakovė ir KNJUC atliko visus veiksmus, nustatytus teisės aktuose, (įrašė į neįgaliųjų eilę, ieškovui prašant pakeitė pritaikymo neįgaliųjų poreikiams objektą, t. y. būstą), ieškovas (kasatorius) buvo nuolat konsultuojamas, informuojamas apie trūkstamus dokumentus, buvo suteikta visa prašoma informacija.

Kasatorius nenurodo, kokius konkrečius įrodymus teismai, jo manymu, netinkamai ištyrė.

Kasaciniu skundu trečiasis asmuo T. B. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai padarė materialiosios teisės normų pažeidimus, kurie turėjo įtakos neteisėto sprendimo ir nutarties priėmimui.

Ginčijamu teisės klausimu visiškai nėra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Tol, kol galėjo, ieškovas gyveno adresu (duomenys neskelbtini), nes šį butą savomis lėšomis buvo minimaliai prisitaikęs savo poreikiams, todėl keltis į butą, kuris yra jam visiškai nepritaikytas, ieškovas negalėjo. Tačiau remiantis būsto pritaikymą reglamentuojančių įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų reikalavimais, neįgalus asmuo privalėjo keltis į nepritaikytą būstą, patirti nepatogumus, suvaržymus.

Atsakovė, vykdydama valstybės garantiją nuomininkams, ne tik nesumokėjo kompensacijos už visą Balandžių šeimos turtą, bet dar ir inicijavo priverstinį ieškovo iškeldinimą į būstą, kuris yra visiškai nepritaikytas neįgaliojo asmens poreikiams ir taip iš esmės pažeidė jo, kaip neįgalaus asmens, teises (Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos 2, 9 straipsniai, 12 straipsnio 5 dalies pažeidimai). Nors ieškovas 14 metų prašo, kad būstas būtų pritaikytas jo poreikiams, tačiau iki šiol jo prašymas nėra patenkintas.

Teismai, priimdami ginčijamus procesinius sprendimus, neatliko ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų analizės, neatsižvelgė į teisės šaltinių hierarchijos principą. Visų pirma teismai turi vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, tada tarptautinėmis sutartimis, įstatymais ir tik tada įstatymo įgyvendinamaisiais teisės aktais, jeigu jie neprieštarauja įstatymams. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai neįgaliųjų socialinės integracijos principai, kurie turėtų užtikrinti neįgaliam asmeniui lygias teises, lygias galimybes, visapusišką dalyvavimą, savarankiškumą ir pasirinkimo laisvę, prieinamumą, neįgalumo kompensavimą, perimamumą ir lankstumą, skirtingų poreikių tenkinimą ir kt., šiais įstatyme įtvirtintais principais nesivadovavo ir jų netaikė nagrinėdami bylą teismai.

Byloje pateiktais įrodymais visiškai įrodytas ieškovo poreikis pritaikyti būstą ir šios aplinkybės niekas neginčijo.

Teismai turėjo spręsti dėl ieškovo teisės į būsto prieinamumą pažeidimo ir turėjo vertinti, ar toks ilgas teisės į tinkamą būsto sąlygų pritaikymą neįgaliojo asmens poreikiams pažeidimas gali būti pateisinamas įstatymo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatytais apribojimais.

Teismai nenagrinėjo atsakovo nurodytos kliūties pritaikyti būstą – t. y. kad būstas turi būti deklaruota ir faktinė gyvenamoji vieta. Ši sąlyga buvo įvykdyta iki teismui priimant sprendimą byloje.

Atsakovė atsiliepime į trečiojo asmens kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Atsakovė nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad kol galėjo, ieškovas gyveno bute (duomenys neskelbtini), nes tas butas savo lėšomis buvo minimaliai pritaikytas neįgaliojo poreikiams tenkinti, todėl keltis į būstą, kuris buvo visiškai nepritaikytas, ieškovas negalėjo. Aplinkybė, kad būstas (duomenys neskelbtini), tik minimaliai buvo pritaikytas neįgaliojo poreikiams tenkinti, o jame esanti įranga lengvai išmontuojama, yra įrodyta įsiteisėjusiu 2010 m. rugsėjo 16 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-0391-2010.

Atsakovė nesutinka su kasaciniame skunde nurodytu motyvu, kad savivaldybė inicijavo priverstinį neįgalaus asmens iškeldinimą į būstą, kuris buvo visiškai nepritaikytas neįgaliojo asmens poreikiams, ir tokiu būdu iš esmės pažeidė ieškovo kaip neįgalaus asmens teises. Civilinėje byloje Nr. 2-0391-375/2010 neginčijamai nustatyta, kad gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), Kauno miesto valdybos 1992 m. gruodžio 1 d. potvarkiu Nr. 1179-v „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo“ yra grąžintos savininkei V. K.. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ginčo buto savininkai privalo išnuomoti savivaldybei grąžintas natūra gyvenamąsias patalpas, kuriose gyvena nuomininkai, kol valstybė įvykdys jiems suteiktas garantijas. Vadovaujantis minėta teisės norma su D. K. 2008 m. rugpjūčio 13 d. buvo pasirašyta ginčo buto nuomos sutartis Nr. 10-4-1117. Minėta sutartimi D. K. Kauno miesto savivaldybei išnuomojo 52,36 kv. m. bendrojo (naudingojo) ploto gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi ir Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, 2008 m. gruodžio 16 d. buvo išduotas valstybės garantinis dokumentas ieškovo šeimai kaip nuomininkams, gyvenantiems savininkui grąžintame gyvenamajame name, t. y. bute Nr. 2695, šį dokumentą pasirašė visi jo turėtojai, t. y. ieškovo šeimos nariai. 2008 m. gruodžio 29 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-4750 ieškovo šeimai buvo skirta 254 000 Lt nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertei kompensuoti. 2008 m. gruodžio 30 d. 254 000 Lt buvo pervesti į T. B. sąskaitą. Taip įvykdyta valstybės 2008 m. gruodžio 16 d. garantija nuomininkui, gyvenančiam savininkui grąžintame gyventajame name (bute). Ieškovo šeima už šiuos pinigus įsigijo gyvenamąjį būstą (duomenys neskelbtini). Pabrėžtina, kad ieškovo šeima per keturis mėnesius, kai buvo įvykdyta valstybės garantija, t. y. iki 2009 m. balandžio 30 d., privalėjo išsikelti iš ginčo gyvenamųjų patalpų, tačiau kadangi neišsikėlė gera valia, buvo priverstinai iškeldinti tik 2015 m. rugpjūčio 18 d.

Įstatymo įgyvendinamųjų aktų reguliavimas gali apimti atitinkamų procedūrų nustatymą, taip pat tokį įstatymais grindžiamą teisinį reguliavimą, kai poreikį įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti įstatymo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose objektyviai lemia būtinumas. Tvarkos aprašas nėra prieštaraujantis aukštesnės galios pirmiau nurodytiems teisės aktams, jis yra galiojantis, nenuginčytas, nepanaikintas, todėl galioja visa apimtimi. Tvarkos aprašas nesukuria naujų bendro pobūdžio normų, konkuruojančių su įstatymo normomis, o jį įgyvendina, detalizuoja, nurodo konkrečias procedūras, kurios yra privalomos ne tik institucijai, bet ir kiekvienam asmeniui, siekiančiam pasinaudoti to teisės akto suteikiamomis teisėmis, šiuo atveju pritaikyti būstą neįgaliojo poreikiams.

Ieškovas nesivadovauja lygių teisių bei lygių galimybių principais, kuriuos nurodo kasatorė savo skunde, kadangi, neatsižvelgdamas į kitų neįgaliųjų laukiančiųjų eilėje pritaikyti būstą teises bei teisėtus interesus, kurie įrašymo į eilę laukimo laikotarpiu visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus, teismo prašo nepagrįsto prioriteto priteisti jam kompensaciją, nors pats nevykdė teisės aktų reikalavimų.

Pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos savivaldybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Šiuo atveju kasatorė neįrodė ir vienos iš šių sąlygų.

Kasatorės nuomonė dėl teisės normų aiškinimo nesudaro pagrindo teigti, kad skundžiamuose sprendime ir nutartyje teismai šias normas taikė ir aiškino netinkamai, be to, šiame skunde kasatorė nenurodė, kokius materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimus padarė bylą nagrinėję teismai, dėl ko jų priimti sprendimai turėtų būti panaikinti.

Kauno miesto savivaldybė, būdama viešojo administravimo subjektu, neturėjo kito pasirinkimo kaip tik vadovautis nurodytais teisės aktais ir vykdydama juos reikalauti, kad asmenys, siekiantys, jog jų prašymai pritaikyti būstą neįgaliojo poreikiams būtų tenkinami, visiškai atitiktų galiojančių teisės aktų reikalavimus.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl būsto pritaikymo neįgaliojo poreikiams

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis įtvirtina, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Tai – bendroji diskriminaciją draudžianti nuostata, kuri plėtojama ir įgyvendinama kituose teisės aktuose: Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatyme, Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme ir kt.

Remiantis Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, reikalavimai dėl neįgaliesiems fiziškai tinkamos aplinkos visose gyvenimo srityse įgyvendinami atliekant teritorijų planavimą ir statinių projektavimą bei viešosios paskirties pastatų, būsto ir jo aplinkos, viešojo transporto objektų, skirtų keleiviams aptarnauti, ir jų infrastruktūros, informacinės aplinkos pritaikymą neįgaliųjų specialiesiems poreikiams.

2010 m. gegužės 27 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymą Nr. XI-854 dėl Neįgaliųjų teisių konvencijos ir jos Fakultatyvaus protokolo, kuriuo ratifikavo 2006 m. gruodžio 13 d. Niujorke priimtus Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją ir jos Fakultatyvų protokolą (toliau – Konvencija). Konvencijos tikslas – skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui (Konvencijos 1 straipsnis). Konvencijos 2 straipsnis apibrėžia diskriminaciją dėl neįgalumo – tai yra bet koks išskyrimas, atstūmimas ar apribojimas dėl neįgalumo, kuriais siekiama pabloginti ar paneigti arba dėl kurių pabloginamas ar paneigiamas visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pripažinimas, įgyvendinimas ar naudojimasis jomis lygiai su kitais asmenimis politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, pilietinėje ar bet kurioje kitoje srityje.

Konvencijos 19 straipsnio a punktas įtvirtina, kad valstybės, šios konvencijos šalys, pripažįsta visų neįgaliųjų lygias teises gyventi bendruomenėje, lygias galimybes su kitais rinktis ir imasi veiksmingų ir atitinkamų priemonių, kad sudarytų sąlygas neįgaliesiems visapusiškai įgyvendinti šią teisę ir būti visiškai įtrauktiems į bendruomenę bei dalyvauti joje, taip pat užtikrintų, kad neįgalieji turėtų galimybę lygiai su kitais asmenimis pasirinkti savo gyvenamąją vietą ir tą vietą, kur jie nori gyventi ir su kuo, ir kad jie neprivalėtų gyventi konkrečioje gyvenamojoje aplinkoje, o 28 straipsnio 1 dalis nustato, kad Konvencijos šalys pripažįsta neįgaliųjų teisę į pakankamą gyvenimo lygį sau ir savo šeimos nariams, įskaitant pakankamą maistą, aprangą ir būstą, ir į nuolatinį gyvenimo sąlygų gerinimą ir imasi atitinkamų veiksmų, kad užtikrintų ir skatintų šios teisės įgyvendinimą nediskriminuojant dėl neįgalumo.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika atskleidžia, kad nacionalinės valdžios institucijoms taikant vidaus teisės nuostatas neįgaliųjų asmenų teisių bylose, svarbu neužmiršti valstybės prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų konkrečioje srityje (žr. 2016 m. kovo 22 d. sprendimą byloje Guberina prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 23682/12).

EŽTT ne vienoje byloje, susijusioje su viešuoju finansavimu dėl neįgaliųjų asmenų gyvenimo kokybės, mobilumo pagerinimo, taikė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį. Asmeninė autonomija, galimybė netrukdomai vystyti savo asmenybę yra svarbus principas, aiškinant šios konvencijos 8 straipsnio garantijas. Veiksmingas neįgaliųjų asmenų naudojimasis konvencijos garantijomis gali pareikalauti kompetentingų valdžios institucijų pozityviųjų veiksmų (žr. 1999 m. gegužės 4 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Marzari prieš Italiją ir kt.).

Skirtingi teisės į būstą atsiradimo pagrindai ir to būsto naudojimo sąlygos lemia tai, kad teisė į būstą yra daugialypė teisė, kuri gali būti įgyvendinama dvejopai: kaip daiktinė, absoliuti teisė (pvz., teisė į būstą įgyvendinama įgyjant nuosavybės teisę į gyvenamąjį plotą, paveldint ir kt.) ir kaip prievolinė, santykinė teisė (komercinė būsto nuoma, socialinio būsto nuoma ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMTAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-110/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-110/2012">3K-7-110/2012</a>).

Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad kasatoriui nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis nuo 2007 m. sausio 17 d. iki 2024 m. rugsėjo 21 d.; jo darbingumo lygis 20 proc.; ieškovas 2002 m. gegužės 20 d. Kauno socialinės rūpybos skyriui pateikė prašymą pritaikyti gyvenamąjį būstą neįgaliojo poreikiams bute (duomenys neskelbtini), kurį tuo metu nuomojo; 2004 m. gruodžio 6 d. ieškovas KNJUC pateikė papildomą prašymą pritaikyti būstą neįgaliojo poreikiams (duomenys neskelbtini); 2009 m. spalio 13 d. ieškovas KNJUC pateikė prašymą pritaikyti neįgaliojo poreikiams kitą būstą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris jam priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, – kasatoriaus šeimai už grąžintiną butą 2008 m. gruodžio 29 d. buvo įvykdyta valstybės garantija (išmokėta 254 000 Lt kompensacija), už ją 2009 m. spalio 7 d. jis ir kasatorė T. B. įsigijo minėtą būstą. Iš šių teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad kasatoriui teisė į būstą atsirado skirtingais pagrindais – į butą (duomenys neskelbtini), ji atsirado nuomos sutarties pagrindu, o į butą (duomenys neskelbtini), – pagal pirkimo–pardavimo sutartį. Kasatorius teikė prašymus pritaikyti jo poreikiams tiek butą (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini).

Atsakovė atsiliepime į kasatoriaus kasacinį skundą nurodė, kad ieškovas buvo ne kartą informuotas tiek jos, tiek KNJUC apie prašymo pritaikyti būstą reikalavimus. Kasatorius pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino to, kad atsakovė yra savivaldybės institucija, kuri turėjo tinkamai konsultuoti ieškovą, teikti jam visapusišką pagalbą, ne tik nurodyti, kokios galimybės ir kokios sutartys gali būti pasirašomos, bet ir padėti kitais būdais, bendrauti, keistis informacija ir pan. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys, kad jis konkrečiai nenurodė, kokios informacijos, susijusios su dokumentų rengimu, jis negavo ar negebėjo suvokti. Be to, kasatorius šio klausimo nekėlė apeliacinėje instancijoje, todėl kasacinis teismas plačiau dėl šio klausimo nepasisako (CPK 347 straipsnio 2 dalis).

Būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2011 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. A1-560 „Dėl būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, ir Būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. A1-137 „Dėl būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo 2013–2015 metais tvarkos aprašo patvirtinimo“, 4.1–4.3 papunkčiai reglamentavo reikalavimus asmenims, kurie turi būti teisės aktų nustatyta tvarka nustatyti tam, kad būstas galėtų būti pritaikomas neįgaliesiems. Atsakovė kasatoriaus poreikio pritaikyti jam kaip neįgaliam asmeniui būstą pagal minėtus požymius nekvestionavo, t. y. nenurodė, kad kasatorius apskritai neturi teisės gauti finansavimą pritaikyti būstą jam kaip neįgaliam asmeniui.

Būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2011 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. A1-560 „Dėl būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, ir Būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. A1-137 „Dėl būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo 2013–2015 metais tvarkos aprašo patvirtinimo“, 7.1 papunktis nustatė, kad pritaikyti būstą neįgaliajam galima tik tada, kai būstas yra asmens, kuriam prašoma pritaikyti būstą, įstatymų nustatyta tvarka deklaruota ir faktinė nuolatinė gyvenamoji vieta. Tvarkos aprašų 33–34 punktai nustatė, kad nevykdant šių reikalavimų prašymas pritaikyti būstą toliau nenagrinėjamas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kasatorius ne kartą buvo informuotas, jog, vadovaujantis Tvarkos aprašo reikalavimais, privalo KNJUC pateikti trūkstamus dokumentus, t. y., kad jo faktinė ir deklaruota gyvenamoji vieta sutampa su vieta, kurią prašoma neįgaliojo poreikiams pritaikyti, kitu atveju jo prašymas dėl būsto pritaikymo toliau nebus nagrinėjamas, tačiau ieškovas šių reikalavimų nevykdė ir savo gyvenamąją vietą prašomame įrengti būste deklaravo tik 2015 m. spalio 6 d.

Būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo 2013–2015 metais tvarkos aprašo, patvirtinto 2013 m. kovo 27 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. A1-137, III skyriaus 84 punktas nustato, kad, komisijai nustačius būsto pritaikymo neįgaliajam poreikį ir esant neįgaliojo ar jo atstovo pageidavimui bei pasirašius sutartį dėl būsto pritaikymo neįgaliajam savarankiško darbų organizavimo ir išlaidų apmokėjimo, būsto pritaikymo neįgaliajam darbus, įskaitant keltuvų (liftų) pirkimą ir įrengimą, pareiškėjas organizuoja savarankiškai. Aprašo 98 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracija, pasirašiusi Būsto pritaikymo neįgaliajam darbų užbaigimo aktą, padengia būsto pritaikymo neįgaliajam išlaidas ir perveda lėšas į pareiškėjo nurodytą sąskaitą. Aprašo 4 priede pateiktos pavyzdinės sutarties dėl būsto pritaikymo neįgaliajam darbų organizavimo ir išlaidų apmokėjimo 1.1 punktas nustato, kad <...> avansas būsto pritaikymo darbams finansuoti neskiriamas, o 4.2 punktas nustato, kad pasirašius Būsto pritaikymo neįgaliajam darbų užbaigimo aktą, padengti būsto pritaikymo išlaidas <...>. Taigi būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo tvarka nereglamentuoja, kad neįgalieji gali gauti kompensaciją (avansinį mokėjimą) anksčiau, negu yra atlikti ir priimti darbai pagal pasirašytą sutartį, tačiau nustato galimybę savo lėšomis, laikantis nustatytos tvarkos, pritaikyti būstą savo poreikiams bei gauti už tai kompensaciją. Siekdamas savarankiškai atlikti (savo lėšomis) būsto pritaikymą savo poreikiams, neįgalusis (jo atstovas) turi išreikšti tokį pageidavimą (pateikti prašymą) savivaldybės administracijai, tačiau šiuo atveju teismai nenustatė, kad kasatorius būtų išreiškęs tokį pageidavimą.

Taigi iš to, kas aptarta anksčiau, matyti, kad teismai nustatė, jog kasatorius laiku nedeklaravo savo gyvenamosios vietos, be to, neišreiškė pageidavimo savivaldybės administracijai savarankiškai pritaikyti būstą jo poreikiams. Pasak teismų, šių aplinkybių pakako konstatuoti, kad ieškovo ieškinys yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad, kaip nustatė teismai, kasatorius pirmą kartą prašymą pritaikyti gyvenamąjį būstą neįgaliojo poreikiams pateikė 2002 m. gegužės 20 d.; nuo 2006 metų iki 2009 m. ieškovo prašymo pritaikyti būstą neįgaliojo poreikiams nagrinėjimas buvo sustabdytas, taigi devynerius metus kasatorius buvo įtrauktas į asmenų su negalia, pateikusių prašymus pritaikyti gyvenamąjį būstą jų poreikiams, sąrašą. Todėl nagrinėjamu atveju nepakanka nustatyti, kad kasatorius neįvykdė pareigos deklaruoti gyvenamąją vietą bute (duomenys neskelbtini), ir išreikšti pageidavimą savarankiškai pritaikyti būstą neįgaliojo poreikiams. Šiuo atveju būtina ištirti, ar iš tiesų per devynerių metų laikotarpį, kai buvo teikiami prašymai dėl būsto pritaikymo neįgaliojo poreikiams, nėra savivaldybei priskirtinų nepagrįsto neveikimo laikotarpių. Svarbu nustatyti, kaip greitai slenka neįgaliųjų, laukiančių būsto pritaikymo, eilė, per kiek laiko neįgaliam asmeniui prie jo poreikių yra pritaikomas būstas, kokio dydžio ir per kiek laiko yra skiriama kompensacija. Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai to netyrė ir nevertino. Teismai turėjo spręsti dėl kasatoriaus teisės į tinkamą būstą pažeidimo ir vertinti, ar toks ilgas teisės į tinkamą būsto sąlygų pritaikymą neįgaliojo asmens poreikiams pažeidimas gali būti pateisinamas įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų reguliavimo nustatytais apribojimais.

Pažymėtina, kad teismai iš esmės savo procesinius sprendimus argumentavo remdamiesi Būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2011 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. A1-560 „Dėl būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, ir Būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. A1-137 „Dėl būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo 2013–2015 metais tvarkos aprašo patvirtinimo“, nuostatomis, tačiau neatsižvelgė į Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo normas, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos principus, EŽTT praktiką dėl būsto pritaikymo prie neįgaliųjų poreikių. Taigi teismai nepakakamai ištyrė individualią bylos situaciją.

Kaip minėta, teismai nurodė, kad atsakovė pagrįstai atsisakė skirti kompensaciją kasatoriui, remdamasi Būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2011 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. A1-560 „Dėl būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, ir Būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. A1-137 „Dėl būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo 2013–2015 metais tvarkos aprašo patvirtinimo“, atitinkamais punktais, tačiau teismai netyrė, kokiu pagrindu atsakovė atsisakydavo suteikti kompensaciją kasatoriui iki 2011 m. Nagrinėdami bylą teismai privalėjo iš atsakovės išreikalauti sąrašą asmenų, kurie yra įrašyti į sąrašą asmenų su negalia, pateikusių prašymus pritaikyti būstą nuo 2002 m. gegužės 20 d., ir kurių iš jų prašymai šiuo metu yra patenkinti, o kurių – ne. Teismas privalėjo tirti, ar kasatorius nebuvo tiesiogiai diskriminuojamas, lyginant su kitais neįgaliaisiais asmenimis. Teismai turėjo nustatyti, ar kasatorius apskritai turėjo realią galimybę gauti kompensaciją, kad būstas būtų pritaikytas neįgaliojo poreikiams.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Įstatyme neįtvirtinta neturtinės žalos prezumpcijos, todėl neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteisiamas tik tuo atveju, jeigu įrodytas ir nustatytas tokios žalos patyrimo faktas, taip pat kitos būtinosios atsakomybės sąlygos.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, yra išaiškinęs, kad konstatavęs įstatymo saugomos asmens teisės ar teisėto intereso pažeidimą teismas gali įpareigoti atlyginti neturtinę žalą, tačiau vien neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas de facto (faktiškai) nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356-701/2016).

Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimo atvejais žala yra padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Tokios žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo (lot. restitutio in integrum) principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas nustato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-402-421/2016).

Apeliacinės instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje iš esmės pasisakė tik dėl avansinės kompensacijos dėl būsto pritaikymo neįgaliojo poreikiams ir nurodė, kad kiti apeliacinių skundų argumentai nesvarstytini, nes jie neturi reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Su tokiu apeliacinės instancijos vertinimu kasacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka. Nors kasatorius ieškinyje prašė iš atsakovės priteisti 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti, Kauno miesto apylinkės teismas dėl šio klausimo nepasisakė, o apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams, kurių nėra. Todėl dėl neturtinės žalos atlyginimo kasatoriui apeliacinės instancijos teismas turėtų spręsti iš naujo, nurodydamas išsamius motyvus.

Iš naujo nagrinėjant bylą būtina tirti ir nustatyti materialiosios teisės normų parinkimui bei taikymui turinčias reikšmės bylos aplinkybes. Pagal kasacinio teismo praktiką fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-4/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-4/2014">3K-3-4/2014</a>); neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis; jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzcvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-337/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-337/2006">3K-3-337/2006</a>); esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir pažeidimo aplinkybes, pažeidimo sunkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas (jas taikė formaliai), nevisapusiškai ištyrė reikšmingas nagrinėjamam ginčui išspręsti faktines aplinkybes, todėl galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Tai yra pagrindas panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartį ir bylą grąžinti tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad kasatorius ir kasatorė buvo 100 proc. atleisti nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 9,81 Eur tokių išlaidų.

Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Andžej Maciejevski

Antanas Simniškis

Dalia Vasarienė