Baudžiamoji byla Nr. 1A-154-531/2023
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-36945-2022-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2; 2.4.6.1
(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. rugsėjo 14 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Švitinienės ir Dainos Vaidachavičienės,
sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei,
dalyvaujant prokurorei Justinai Vingilytei,
gynėjai advokatei Sigitai Mačytei-Šulskienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2023 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį, jam paskiriant 1 metų ir 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis BK 64 straipsniu, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2022 m. rugpjūčio 3 d. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų nuosprendžiu jam paskirta 1 metų ir 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – 2 metai ir 4 mėnesiai laisvės atėmimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Bylos esmė
1. D. S. nuteistas už tai, kad mušdamas sukėlė žmogui fizinį skausmą, o būtent: 2022 m. rugpjūčio 13 d. apie 22 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia vieną kartą delnu sudavė mažametei G. D. į skruostą, tokiu būdu sukeldamas nukentėjusiajai G. D. fizinį skausmą, po ko ji pradėjo verkti.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. D. S. pateiktu apeliaciniu skundu prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2023 m. birželio 22 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Nenustačius išteisinimo pagrindų, prašo sušvelninti paskirtą bausmę.
2.1. Nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra iš esmės nemotyvuotas, priimtas neįvertinus visų bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas padarė bylos duomenų neatitinkančias išvadas. Įrodymai buvo vertinti selektyviai, visiškai neatsižvelgta į jo ir tiesiogiai įvykyje dalyvavusios liudytojus D. K. parodymus. Įrodymų, paneigiančių jo ir liudytojos D. K. duotus paaiškinimus, byloje nėra. Atkreipia dėmesį, kad priimtas nuosprendis grindžiamas išimtinai vien nukentėjusiosios parodymais ir netiesioginiais įrodymais, dėl kurių patikimumo kyla pagrįstų abejonių. Teismas rėmėsi liudytojų, kurie tik atkartojo jiems nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, tačiau patys įvykyje nedalyvavo, jokių aplinkybių, galinčių patvirtinti jam inkriminuotus veiksmus, nepatvirtino. Pažymi, kad ir pačios nukentėjusiosios mažametės G. D. duoti paaiškinimai kelia abejonių. Ji buvo apklausta du kartus, pirmąjį – ikiteisminio tyrimo metu, antrąjį – teisme. Jos duoti parodymai kardinaliai skyrėsi. Taip pat pastebi, kad jos nurodytos įvykio aplinkybės kitiems asmenims su kuriais ji bendravo ir kurių parodymų pagrindu yra grindžiamas nuosprendis, taip pat yra nenuoseklios ir prieštaringos. Atkreipia dėmesį, kad nukentėjusioji dėl savo priešiško nusiteikimo jo atžvilgiu bei dėl jos motinos ir jo nesutarimu turi nuoskaudų ir pagrindą jį apkalbėti. Pabrėžia, kad jo byloje duoti paaiškinimai buvo nuoseklūs. Mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai suprato ir dėl to netinkamai įvertino liudytojos D. K. parodymus. Ji savo dukrai nurodė niekam nesakyti apie tai, kad jis mušė ją (D. K.), o ne mažametę G. D.. Liudytoja teismui tvirtino, kad jis nesmurtavo prieš G. D., ji to nematė ir mergaitė apie tai jai nieko nesakė. Teigia, kad byloje nėra patikimų ir neabejotinų duomenų, leidžiančių daryti kategorišką išvadą apie jo smurtinius veiksmus G. D. atžvilgiu. Byloje nenustatyta, jog G. D. būtų atlikusi kokius nors veiksmus, kurie būtų išprovokavę ar suteikę pagrindą jam smurtauti prieš ją. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino jo asmenybę ir tuo pagrindu grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Net ir turint kelis teistumus už nusikaltimus žmogaus sveikatai, ankščiau vartotas fizinis smurtas savaime neleidžia preziumuoti, kad ir nagrinėjamu atveju 2022 m. birželio 22 d. jis sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajai. Papildomai pažymi, kad dėl prieš nukentėjusiąją neva pavartoto fizinio smurto į medicinos įstaigas dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo niekas nesikreipė, liudytojų, kurie būtų matę minėto fizinio smurto vartojimo prieš nukentėjusiąją faktą, nėra, niekas iš su mažamete bendravusių asmenų iš karto po įvykio ir vėliau nematė jokių jos sužalojimo požymių, ir jokių kitų duomenų, kurie patvirtintų nukentėjusiosios pateiktą įvykių versiją.
2.2. Pažymi, kad teismo pripažinta įrodyta jo kaltę sunkinanti aplinkybė, kad darydamas nusikaltimą jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio yra nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Jis pats nurodė tą dieną vartojęs alkoholį, tačiau pagal nurodytą kiekį ir alkoholio rūšį – 1 litras 6 laipsnių stiprumo sidro, ir aplinkybes, kas jis buvo išgertas lygiomis dalimis su D. K. likus dar kelioms valandoms iki jų tarpusavio konflikto, nesudaro jokio pagrindo teigti, kad jis įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio.
3. Teismo posėdyje D. S. gynėja palaikė apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti, o prokurorė – atmesti.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
6. Pagal BK 140 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, arba kankindamas nukentėjusį asmenį.
7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-778/2017).
8. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, D. S. kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį pripažino pagrįstai.
9. Viso proceso metu D. S. savo kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarymo neigė. Aiškino, kad vaiko (G. D.) nemušė, jai delnu per veidą netrenkė. Tačiau šiuos jo teiginius paneigia byloje surinktų įrodymų visetas.
10. D. S. kaltę, padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nusikaltimą, patvirtina nukentėjusiosios G. D. duoti parodymai. Nukentėjusioji, apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjos parodė, kad kai su mama atvažiavo, buvo parduotuvėje, po to iš karto važiavo pas D.. Jie ėjo namo išdėti pirkinių. Tada darė šašlykus, pavalgė, buvo jau naktis ir ėjo miegoti. Tada D. pradėjo su mama pyktis, mama norėjo važiuoti namo, bet pasiliko ir kitą dieną išvažiavo. D. mamai pradėjo skambinėti, tada mama davė telefoną ir sakė nekelti telefono. Ji sėdėjo ramiai ir nieko nedarė, atmetinėjo ragelį, mama miegojo autobuse. Važiavo pas D., nes mama norėjo važiuoti. Jai (G. D.) ten nepatiko, nes nebuvo draugų. Su D. iš pradžių buvo gerai, o dabar viskas blogai, nes D. su mama pradėjo pyktis ir ji girdi, kiekvieną dieną rėkia vienas ant kito, kai kalba telefonu. Kai buvo nuvažiavę, alkoholio niekas negėrė, girtų nebuvo. Buvo ji, mama ir D.. D. jai trenkė su delnu į žandą, trenkė vieną kartą, jai skaudėjo. Buvo tada prie mamos, mama matė, kai trenkė. D. nieko nesakė, mama sakė, kad daugiau pas jį neatvažiuos, dėl to, kad jis jai (G. D.) trenkė. Žymės neliko. Mama prašė, kad niekam nesakytų, kad nepagalvotų, jog jie blogi žmonės. Kai sudavė, verkė. Verkė, nes jai skaudėjo kairį žandą (rodo kairį žandą) (1 t., 37 b.l.). Tai, jog patyrė D. S. smurtą G. D. taip pat nurodė savo sesei V. V., (duomenys neskelbtini) apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus patarėjai teisės klausimais N. J. bei (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato tyrėjai V. M.. Liudytoja V. V., apklausiama ikiteisminiame tyrime parodė, kad kai kalbėjosi su savo seserimi G. D., ji jai papasakojo, kad D. S. trenkė mamai per veidą, o kai sesuo norėjo apginti motiną, D. jai vieną kartą su delnu trenkė į dešinės pusės veido sritį. Sesuo sakė, kad jai skaudėjo ir ji verkė, kai D. trenkė jai per veidą (1 t., 51 b.l.). Apklausos, vykusios teisme metu, liudytoja patvirtino, kad G. D. jai sakė, kad D. S. jai delnu trenkė į veidą, kairę pusę. Sakė, kad verkė, kad skaudėjo, bet mėlynės nebuvo. 2022 m. rugpjūčio 25 d. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Vaiko situacijos vertinimo anketoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotas N. J. ir G. D. 2022 m. rugpjūčio 24 d. 9.24 val. įvykęs pokalbis, kurio metu G. D. nurodė, kad kai D. daužė mamą, tai trenkė ir jai kumščiu, bet ne delnu į veidą (parodė kairį skruostą), labai skaudėjo, bet „nesimatė labai“ (1 t., 7 b.l.). Procese liudytoja apklausta N. J. patvirtino šio anketoje nurodyto G. D. pasakojimo teisingumą. 2022 m. rugsėjo 26 d. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjos V. M. surašytame tarnybiniame pranešime nurodyta, kad G. D. papasakojo, kad su motina D. K. svečiavosi pas motinos draugą D.. Išgirdo, kad konfliktuoja jos motina su D. ir ji atsibudo. Matė, kaip motinos draugas trenkė per veidą mamai, tuomet ji atsikėlė ir nuėjo prie mamos, kad apgintų. Tuo metu D. delnu jai (G. D.) trenkė į dešinės pusės veido sritį. Buvo suduota vieną kartą. Jai skaudėjo, pradėjo verkti (1 t., 30 b.l.). Teisme apklausiama V. M. patvirtino savo surašytą tarnybinį pranešimą. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nukentėjusioji G. D., apklausiama tiek ikiteisminiame tyrime, tiek bendraudama su (duomenys neskelbtini) vaikų teisių apsaugos skyriaus darbuotoja, tiek su seserimi V. V., tiek su (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato tyrėja nuosekliai nurodė, jog D. S. prieš ją smurtavo. Vien tik tai, kad ji ikiteisminio tyrimo teisėjai ir tyrėjai teigė, kad jai buvo trenkta su delnu, o vaiko teisių apsaugos darbuotojai – su kumščiu, paties smurto panaudojimo fakto jos atžvilgiu nepaneigia. Ji dėl to buvo nuosekli, aiškiai nurodė, kad jai buvo suduotas vienas smūgis į veido sritį. Pažymėtina, kad G. D. įvykio metu buvo vos (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, todėl akivaizdu, jog dėl patirto išgąsčio, šoko, galėjo netiksliai nurodyti kai kurias su aptariamu įvykiu susijusias aplinkybes. Minėtų teismo išvadų nekeičia ir tai, kad G. D., apklausiama bylos nagrinėjimo teisme metu, apskritai apie jos pačios patirtą smurtą nekalbėjo, o pasakojo tik apie mušamą mamą. Akivaizdu, kad buvę įvykiai nukentėjusiąją sukrėtė ir ji, galimai bando juos kuo greičiau pamiršti, yra nelinkusi apie tai kalbėti. Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo surinkta jokių duomenų, kurie leistų suabejoti G. D. teiginiais dėl patirto smurto. Teisme apklaustos liudytojos V. M. ((duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato tyrėja) ir N. J. ((duomenys neskelbtini) apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus patarėja teisės klausimais) nurodė, jog bendraujant su G. D. joms nesusidarė įspūdis, kad ji viską išsigalvotų ar fantazuotų. Liudytoja V. V., apklausiama ikiteisminiame tyrime teigė, jog neabejoja, kad sesuo jai sakė tiesą, kadangi kiek kartų su ja apie tai kalbėjo, ji jai visada pasakoja tą patį ir nekeičia pasakojimo sekos. Liudytoja D. K., apklausiama teisme, taipogi nurodė, kad G. D. yra gera mergaitė, iš esmės ji nelinkusi meluoti.
11. Taip pat tai, kad D. S. G. D. trenkė delnu per veidą, patvirtina ir minėtoje Vaiko situacijos vertinimo anketoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotas 2022 m. rugpjūčio 24 d. 9 val. vykęs pokalbis su įvykyje dalyvavusia D. K.. Ji paaiškino, kad dukra buvo šalia, matė smurtą, prašė D. „nemušti mamos“. G. D. vieną kartą trenkė delnu per veidą, mėlynės nebuvo. Dukra buvo išsigandusi, jos abi apsikabinę verkė (1 t., 9 b. l.). Procese liudytoja apklausta (duomenys neskelbtini) vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė I. B.-Z., su kuria bendravo D. K., patvirtino anketoje pateikto pastarosios pasakojimo teisingumą.
12. D. K., apklausiama ikiteisminiame tyrime ir teisme, priešingai nei (duomenys neskelbtini) vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiajai specialistei, aiškino, kad nematė, ar D. S. mušė jos dukterį G. D., tačiau šie jos parodymai vertinti kritiškai, kadangi jie prieštarauja aukščiau išdėstytų byloje surinktų įrodymų visetui. Be to, vertintina, kad ji tokiais savo parodymais siekia padėti išvengti D. S. baudžiamosios atsakomybės. Apklausiama teisme D. K. parodė, kad dėl jos pačios galimai patirto D. S. smurto į policija nesikreipė, nes nenori jam sugadinti gyvenimo. Esant šiai aplinkybei, manytina, kad ir duodama parodymus apie aptariamą įvykį, ji turi tą patį tikslą - apginti D. S..
13. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog iš aukščiau išdėstytų įrodymų nėra visiškai aišku, į kurią veido pusę D. S. sudavė G. D. - kairę ar dešinę, tačiau tai šiuo atveju esminės reikšmės neturi, nes yra nustatytas akivaizdus sudavimo į veidą faktas, kuris neginčijamai įrodytas.
14. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad dėl D. S. veiksmų – suduoto smūgio į veidą, G. D. patyrė fizinį skausmą, todėl jis kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį buvo pripažintas pagrįstai.
15. Tai, jog nagrinėjamu atveju ant G. D. veido neliko jokių smurto žymių ir nebuvo kreiptasi į medicinos įstaigą dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo, D. S. kaltės nešalina. Šiuo atveju baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 3 dalį kilti pakanka nustatyti, kad nukentėjusioji dėl nuteistojo panaudoto smurto patyrė fizinį skausmą, kas ir buvo padaryta. Nukentėjusioji G. D. tiek bendraudama su byloje apklaustomis liudytojomis, tiek apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, kad kuomet D. S. trenkė jai į veidą, jai skaudėjo, ji verkė, todėl akivaizdu, kad skausmą juto.
16. Be kita ko, apeliantui išaiškintina, jog įrodinėjimas baudžiamajame procese negali būti beribis, jis turi vykti tol, kol nustatomos visos bylai svarbios aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. Apeliacinį skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma yra pakankama spręsti dėl D. S. kaltės padarius aptariamą nusikaltimą ir nėra pagrindo konstatuoti, kad jei būtų buvusi atlikta nukentėjusiosios medicininė apžiūra ir gauta specialisto išvada, minėta teismo išvada būtų kitokia. Be to, teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teismo išvadų pagrįstumas.
17. Taip pat apeliantui išaiškintina, kad įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio išvestiniais ar netiesioginiais įrodymais, jei jais nustatomi tarpiniai faktai ir išvados, tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57-387/2023). Taigi, pirmosios instancijos teismas, grįsdamas D. S. kaltę liudytojų parodymais, kurios tik perpasakojo nukentėjusiosios joms išdėstytas įvykio aplinkybes, jokio procesinio pažeidimo nepadarė.
18. BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos alternatyvios bausmės – bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 2 metų. Pirmosios instancijos teismas D. S. už šio nusikaltimo padarymą skyrė 1 metų ir 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 64 straipsnio nuostatomis, ši bausmė buvo subendrinta su 2022 m. rugpjūčio 3 d. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų nuosprendžiu D. S. paskirta bausme, jam paskiriant galutinę bausmę – 2 metus ir 4 mėnesius laisvės atėmimo.
19. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas D. S. teisingai parinko ir paskyrė bausmę, nustatė jos dydį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo šioje dalyje keisti apylinkės teismo nuosprendį ir švelninti D. S. paskirtą bausmę, kadangi ji paskirta nepažeidžiant BK 54 straipsnyje įtvirtintų bausmės skyrimo pagrindų.
20. D. S. padarė vieną tyčinį nesunkų smurtinį nusikaltimą prieš mažametę. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatyta nebuvo. Jo atsakomybę sunkina tai, kad jis nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, be to, būdamas recidyvistu. Jis yra ne kartą teistas - aptariamą nusikaltimą padarė praėjus vos 10 dienų po to kai jo atžvilgiu buvo priimtas 2022 m. rugpjūčio 3 d. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų apkaltinamasis nuosprendis dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nusikaltimų padarymo, baustas administracine tvarka, niekur nedirba, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos charakterizuojamas neigiamai, VšĮ (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centre registruotas priklausomybių ligų įskaitoje nuo 2007 m. rugpjūčio 24 d., šiuo metu centre nesilanko ir nesigydo, 2022 m. lapkričio 29 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad skirti ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę D. S. netikslinga.
21. Įvertinus visas šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad BK 41 straipsnyje numatytus tikslus už padarytą, BK 140 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą, nusikaltimą, įmanoma pasiekti D. S. paskyrus tik laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis didesnis už sankcijos vidurkį. Pažeidimų, paskirtą bausmę bendrinant su 2022 m. rugpjūčio 3 d. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų nuosprendžiu paskirta bausme, nenustatyta. Nei už skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikaltimą paskirta bausmė, nei galutinė subendrinta bausmė nėra per griežtos ir dėl to neteisingos. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių apeliantui turėtų būti skiriama švelnesnė bausmės rūšis ar paskirtoji bausmė švelninama, byloje nenustatyta.
22. Pateiktame apeliaciniame skunde D. S. ginčija nustatytą sunkinančią atsakomybę aplinkybę, jog nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, mano, kad ji yra nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Teisėjų kolegija atmeta tokius apelianto argumentus. Teisiamajame posėdyje liudytoja apklausta D. K. parodė, kad kartu su D. S. lygiomis dalimis išgėrė kažkur 4 litrus kriaušių sidro gal 6 laipsnių stiprumo. Paaiškino, kad kai ginčijosi dėl SMS, D. S. pats jai sakė, kad buvo išgėręs. Esant šioms aplinkybėms, teismui nekyla abejonių, kad BK 140 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nusikaltimą D. S. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Be kita ko, jis ir pats neneigia įvykio vakarą vartojęs alkoholį, tačiau jo versiją, kad buvo išgertas tik 1 litras 6 laipsnių stiprumo sidro dar kelios valandos iki konflikto, paneigia kartu su juo buvusi D. K.. Gi jis pats jai pasakė, kad prasidėjus ginčui buvo išgėręs, kas ir sukelia apsvaigimo būseną.
23. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2023 m. birželio 22 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar keisti nėra teisinio pagrindo.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo D. S. apeliacinį skundą atmesti.
Teisėjai Valdas Ciesiūnas
Danutė Švitinienė
Daina Vaidachavičienė
