Dėl sumokėtų lėšų grąžinimo

Civilinė byla Nr. e2A-350-940/2023

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-03243-2022-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.3.1.10.;

2.6.6.2.; 2.6.9.2.; 3.3.1.18.4.; 3.3.1.20.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugsėjo 13 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Alvidos Jasaitytės – Pralgauskienės, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės ir Ritos Dambrauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilties g. 5-ojo namo savininkų bendrijos apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. vasario 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-80-1105/2023 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Mano Būstas Aukštaitija“ ieškinį atsakovei Vilties g. 5-ojo namo savininkų bendrijai dėl sumokėtų lėšų grąžinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Mano Būstas Aukštaitija“ prašė priteisti iš atsakovės Vilties g. 5-ojo namo savininkų bendrijos 7 825,25 Eur pinigines lėšas, kaip įgytas be teisinio pagrindo, 109,33 Eur kompensuojamąsias palūkanas, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad 2014 m. balandžio 30 d. su atsakove buvo sudaryta sutartis Nr. AKB-SUT-14-0015, kurios pagrindu ieškovė teikė administratoriaus paslaugas. 2019 m. balandžio 29 d. vykusiame bendrijos narių susirinkime atsakovė nusprendė su ieškove sudarytą administravimo paslaugų sutartį nutraukti ir sudaryti naują sutartį su AB „Panevėžio butų ūkis“. 2019 m. gegužės 2 d. bendrijos pirmininkas ieškovę informavo apie sutarties nutraukimą. Kadangi ieškovė manė, jog vienašališkas administravimo paslaugų sutarties nutraukimas buvo neteisėtas ir laikė, kad sutartis tarp jos ir atsakovės nėra nutraukta, atsakovei toliau avansu kas mėnesį pervedinėjo tikslines ir privalomąsias kaupiamąsias lėšas. Šios lėšos buvo pervedamos į bendrijos kaupiamųjų lėšų banko sąskaitą. Gyvenamojo namo gyventojams ieškovė ir toliau išrašinėjo sąskaitas už teikiamas paslaugas, kuriose buvo įtrauktos taip pat ir tikslinės bei privalomos kaupiamosios lėšos. Tokie veiksmai iš ieškovės pusės vyko tol, kol 2021 m. balandžio 2 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-84-902/2021, Panevėžio apylinkės teismas pripažino, jog 2014 m. balandžio 30 d. sutartis, sudaryta tarp ieškovės ir atsakovės dėl administravimo paslaugų teikimo, laikytina nutraukta nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d. Ieškovė prašo teismo grąžinti iš atsakovės be pagrindo įgytas pinigines lėšas – 7 825,25 Eur, kurios jai buvo pervestos tikslinių ir privalomų kaupiamųjų lėšų forma už laikotarpį nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d. iki 2021 m. balandžio 2 d., t. y. iki kada Panevėžio apylinkės teismas priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-84-902/2021.

3. Ieškovės paaiškinimu, 2021 m. balandžio 30 d., po teismo sprendimo priėmimo, ji visiems namo gyventojams atliko skolos perskaičiavimus, todėl už laikotarpį nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d. iki 2021 m. balandžio 2 d. išminusavo kiekvienam gyventojui priskaitytus mokesčius, įskaitant ir tikslines bei privalomas kaupiamąsias lėšas, sumokėtas įmokas įskaitydama į kiekvieno gyventojo turimą skolą už namo stogo remontą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2023 m. vasario 8 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai.

5. Teismas nustatė, kad 2014 m. balandžio 30 d. tarp ieškovės UAB „Mano Būstas Aukštaitija“ (buvęs pavadinimas UAB „Aukštaitijos būstas“) ir atsakovės Vilties g. 5-ojo namo savininkų bendrijos buvo sudaryta sutartis Nr. AKB-SUT-14-0015, kurios pagrindu ieškovė atsakovei teikė namo administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas. Pagal sutarties 4.1.5.8. punktą, klientui pageidaujant, administratorius turi rinkti iš savininkų kaupiamąsias lėšas, vykdyti jų apskaitą savo ar kliento sąskaitoje ir naudoti kliento nustatyta tvarka. Atsakovė 2019 m. balandžio 29 d. vykusio bendrijos visuotinio susirinkimo metu nutarė atsisakyti administruojančios UAB „Aukštaitijos būstas“ paslaugų ir sudaryti naują sutartį su nauju administratoriumi AB „Panevėžio būtų ūkis“. 2019 m. gegužės 2 d. raštu bendrijos pirmininkas kreipėsi į ieškovę dėl tarp šalių sudarytos sutarties nutraukimo.

6. Teismas iš Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų civilinės bylos Nr. e2-84-902/2021 duomenų nustatė, jog ieškovė į Panevėžio apylinkės teismą kreipėsi keliais ieškiniais, kuriais prašė iš atsakovų, t. y. administruojamo Vilties g. 5-ojo gyvenamojo namo gyventojų, priteisti įsiskolinimus už teikiamas paslaugas laikotarpiais nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2020 m. sausio 31 d. Atsakovai byloje gynėsi nurodoma faktine aplinkybe, kad administravimo paslaugų teikimo sutartis su ieškove buvo nutraukta nuo 2019 m. liepos 31 d. ir nėra vykdoma, o ieškovė sutarties nutraukimo neginčijo. Ieškovė byloje įrodinėjo, jog skolos susidarymo laikotarpiu ji bendrijai teikė administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas, veikdama 2014 m. balandžio 30 d. sutarties pagrindu. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2021 m. balandžio 2 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2-84-902/2021, be kita ko, konstatavo, kad 2014 m. balandžio 30 d. tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta ginčo sutartis Nr. AKB-SUT-14-0015 laikytina nutraukta nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į tai, jog ieškovė, kaip paslaugų teikėja, gavusi bendrijos pirmininkės pranešimą apie sutarties nutraukimą, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta tvarka per trijų mėnesių ieškinio senaties terminą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.82 straipsnio 4 dalis) nesikreipė į teismą ir neginčijo sutarties nutraukimo neteisėtumo, neprašė pripažinti negaliojančiu 2019 m. balandžio 29 d. Balsavimo raštu skaičiavimo komisijos protokolo Nr. 2 ir neįrodinėjo, jog 2019 m. balandžio 29 d. sprendimas dėl sutarties nutraukimo pažeidžia ieškovės teises ar interesus.

7. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog po administravimo paslaugų teikimo sutarties nutraukimo ieškovė laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. iki 2021 m. vasario 23 d. kas mėnesį atsakovei į jos turimą kaupiamųjų lėšų sąskaitą pervedinėjo tikslines ir kaupiamąsias lėšas ir už šį laikotarpį atsakovei pervedė bendrai 7 825,26 Eur. Be to, ieškovė Vilties g. 5-ojo namo savininkų bendrijos nariams ir po to, kai gavo atsakovės pranešimą dėl administravimo paslaugų sutarties nutraukimo, kiekvieną mėnesį teikė sąskaitas apmokėjimui už teikiamas paslaugas, kuriose matyti, kad ieškovė skaičiavo gyventojams taip pat ir kaupiamąsias bei tikslines lėšas. Dalis gyventojų prievolę apmokėti teikiamas sąskaitas vykdė, t. y. teikiamas sąskaitas iš dalies arba visas apmokėjo. Pažymėjo, jog iš byloje teismui pateiktų 2021 m. balandžio 30 d. ieškovės suformuotų sąskaitų kiekvienam namo Vilties g. 5 gyventojui matyti, kad ieškovė po teismo sprendimo priėmimo, kuriuo buvo konstatuota, kad tarp šalių sudaryta administravimo paslaugų sutartis yra nutraukta nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d., vykdė kiekvieno gyventojo skolos perskaičiavimą, sumokėtas sumas įskaitydama už gyvenamojo namo stogo renovacijos darbus.

8. Pasisakydamas dėl tinkamo atsakovo byloje teismas nurodė, kad ieškovė ginčo kaupiamąsias ir tikslines lėšas pervedė į atsakovės kaupiamųjų lėšų sąskaitą, atsakovė šią faktinę aplinkybę pripažino nurodydama, jog ieškovės pervesta piniginių lėšų suma ir šiuo metu yra atsakovės kaupiamųjų lėšų sąskaitoje. Remdamasis CK bei Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo nuostatomis, teismas sprendė, kad atsakovė yra kaupiamųjų lėšų sąskaitoje esančių lėšų patikėtinė, t. y. subjektas, administruojantis surinktas kaupiamąsias lėšas, todėl yra tinkama atsakovė nagrinėjamojoje byloje (CPK 41 straipsnis).

9. Įvertinęs bylos faktines aplinkybes, teismas laikė, jog nėra pagrindo spręsti, kad ieškovė pervedė atsakovei tikslines įmokas ir kaupiamąsias lėšas neturėdama tam teisinio pagrindo. Teismo vertinimu, ieškovė pervedė atsakovei ginčo įmokas klaidingai manydama, kad teisinis pagrindas tokių įmokų mokėjimui buvo, tačiau šis pagrindas išnyko vėliau, t. y. Panevėžio apylinkės teismui 2021 m. balandžio 2 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-84-902/2021, konstatavus, jog 2014 m. balandžio 30 d. sutartis Nr. AKB-SUT-14-0015, sudaryta tarp ieškovės ir atsakovės, buvo nutraukta nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d. Tokiu būdu, po šio Panevėžio apylinkės teismo sprendimo įsiteisėjimo išnyko atsakovės piniginių lėšų įgijimo pagrindas. Todėl tokio turto gavėjui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą, kaip įgytą be pagrindo (CK 6.237 straipsnio 2 dalis).

10. Vertindamas įskaitymo pagrįstumą teismas laikė, kad ieškovė 2021 m. balandžio 30 d. atliko sumokėtų įmokų perskaičiavimą tarp šalių sudarytos sutarties (4.1.1.8. punktas) bei CK 6.54, 6.55 straipsnių pagrindu ir įskaitymą CK 6.131 straipsnio pagrindu. Pažymėjo, jog ieškovė pateikė rašytinius įrodymus apie tai, kad 2021 m. balandžio 30 d. visiems Vilties g. 5-ojo namo gyventojams buvo išsiųstos sąskaitos, kurių turinys patvirtina, kad ieškovė atliko įskaitymą, t. y. iš gyventojų nepagrįstai surinktus mokesčius už laikotarpį nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d. iki 2021 m. balandžio 2 d. įskaitė už šio namo gyventojų turimą skolą už stogo renovacijos darbus, sumokėtų mokesčių sąskaita sumažindama kiekvieno gyventojo turimą skolą ieškovei. Teismas sprendė, jog nurodytų sąskaitų išsiuntimas namo gyventojams yra pakankamas pranešimas apie atliktą įskaitymą CK 6.131 straipsnio prasme, nes sąskaitų turinys tokį įskaitymą atlikus visiškai patvirtina. Nei atsakovė, nei Vilties g. 5-ojo namo gyventojai ieškovei pretenzijų dėl tokio įskaitymo ir pranešimo būdo nepareiškė. Atsakovė byloje tokių įrodymų teismui nepateikė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11. Apeliaciniu skundu atsakovė Vilties g. 5-ojo namo savininkų bendrija prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

12. Nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime netinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą (CK 6.237, 6.241 straipsniai, CPK 185 straipsnis).

13. Pažymi, jog CK 4.82 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo reguliariai kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui (statiniui) atnaujinti pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus. Šios lėšos yra butų ir kitų patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė. Į šias lėšas negali būti nukreiptas išieškojimas pagal atskiro buto ir kitų patalpų savininko prievoles. Vadinasi, lėšos, kurių reikalauja ieškovė, yra ne atsakovės, tačiau butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybė, o pastarieji į civilinę bylą nebuvo įtraukti trečiaisiais asmenimis, nors sprendžiamas klausimas yra tiesiogiai susijęs su pastarųjų interesu ir nuosavybe. Atsakovės manymu, atsakyti pagal pareikštą ieškinį gali tik butų ir kitų patalpų savininkai, kurių naudai reikalaujamos lėšos yra pervestos, o bendrija šiomis lėšomis nedisponuoja. Priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas negalėtų būti įvykdytas, nes kaupimo sąskaitoje esančios lėšos bendrijai nepriklauso, į kaupiamųjų lėšų sąskaitą draudžiama nukreipti išieškojimą pagal bendrijos ar bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektų prievoles.

14. Teigia, jog nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Todėl šiuo atveju, kai teismas motyvavo, kad turto įgijimo pagrindas buvo sutartis, kurios nutraukimo teisėtumas įvertintas ir konstatuotas kitu teismo sprendimu vėliau, tai reiškia, jog teismas pripažino lėšų įgijimo pagrindą pagal sutartį, dėl ko atsakovei pervestos lėšos negali būti vertinamos kaip be pagrindo įgytos lėšos. Būtent kaupimo ir tikslinės lėšos į atsakovės sąskaitą pervestos, kurias ji gavo teisėtai, ieškovei sąmoningai įvertinus ir prisiėmus savo veiksmų riziką.

15. Mano, jog teismas be pagrindo įgyto turto atžvilgiu netaikė turto negrąžinimo išimties taisyklių, numatytų CK 6.241 straipsnyje, kuriame nustatyti atvejai, kai gauto turto negalima išreikalauti kaip įgyto be pagrindo. Pagal CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktą turtas, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, negali būti išreikalaujamas kaip be pagrindo įgytas. Šios bylos kontekste bylą nagrinėjęs teismas turėjo pagrindą išvadai, jog ieškovės savanoriškas turto perdavimas, t. y. savanoriškas pinigų pervedimas avansu, pasibaigus sutarčiai, kai nėra jokios prievolės ir teisėto pagrindo, bei žinant, jog ieškovė neprivalo vykdyti prievolės, iš esmės kvalifikuotinas kaip dovanojimas, ir turtas iš jį gavusios atsakovės negali būti išreikalautas. Toks turto įgijimas laikomas teisėtu ir pateisinamu. Kaip matyti, ieškovės piniginių lėšų pavedimai atlikti periodiškai nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. iki 2021 m. vasario 23 d., t. y. devyniolika mėnesių, nesant atsakovės reikalavimo, aiškiai suvokiant, kad neegzistuoja jokia prievolė, o taip pat nesant ieškovės suklydimo, klaidos.

16. Pažymi, jog būdama atitinkamos srities profesionalė ir vykdydama paslaugų teikimo, administravimo paslaugų teikimo paslaugas visoje Lietuvoje, ieškovė aiškiai žinojo, kad daugiabučio namo savininkų bendrijai sudarius sutartį su nauja paslaugų teikėja AB „Panevėžio butų ūkis“ kaupimo ir tikslinės lėšos iš daugiabučio namo gyventojų yra privalomai renkamos naujos paslaugos tiekėjos. Ieškovė turėjo suprasti, kad jos paslaugos nėra reikalingos, o kaupimo lėšų ir tikslinių lėšų rinkimą užtikrina nauja paslaugų tiekėja AB „Panevėžio butų ūkis“.

17. Nurodo, kad nepritaria teismo išvadoms, jog ieškovė atliko teisėtus įskaitymus, kadangi apie atliekamus įskaitymus ieškovė neinformavo atsakovės bei butų savininkų, sąskaitose atlikti įskaitymai nėra aiškūs ir detalūs, butų savininkai apmokėdavo konkrečias ieškovės išrašytas ir pastariesiems pateiktas sąskaitas negalėdami įvertinti, nustatyti konkrečios mokėjimo paskirties, pasirinkti konkrečių mokėjimų, kas patvirtina faktą, jog buvo apmokama už vienašališkai ieškovės teiktas sąskaitas (CK 6.55 straipsnis). Ieškovės atliktiems sumokėtų kaupimo ir tikslinių lėšų įskaitymams į sumas už netinkamai atliktus statybos rangos darbus – stogo remonto darbus, nėra teisinio pagrindo.

18. Apeliantės teigimu, ieškovė ir daugiabučio namo butų savininkai neturėjo vieni kitiems priešpriešinių reikalavimų, nors ieškovė ir reikalavo apmokėti stogo remonto darbų išlaidas, tačiau jie nebuvo atlikti tinkamai ir priimti, kai butų savininkai buvo be pagrindo sumokėję ieškovei kaupimo ir tikslines lėšas. Ieškovės reikalavimas nebuvo galiojantis, vykdytinas, abu reikalavimai vienas kito atžvilgiu nebuvo apibrėžti. Šiuo atveju ieškovė veikė kaip administratorė, todėl turėjo pareigą prisiimti atsakomybę už rangovų netinkamai atliktus darbus, o jei už juos sumokėjo iš anksto, tai ir iš to kilusius nuostolius. Įskaitymas nėra galimas, nes atsakovei, butų savininkams nekilo pareiga atsiskaityti su ieškove. Be to, jeigu prievolės šalis (kreditorius) neigia priešpriešinio reikalavimo įskaitymą, teismas tokiu atveju privalo išsiaiškinti, ar tam tikras kitos šalies dokumentas laikytinas tinkamu, teisinius padarinius abiem prievolės šalims sukeliančiu pareiškimu apie įskaitymą (CK 6.131 straipsnio 1 dalis), tačiau to nepadarė.

19. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė UAB „Mano Būstas Aukštaitija“ prašo apeliacinį skundą atmesti.

20. Nurodo, kad atsakovės vertinimas, jog bet kokios trečiųjų asmenų į bendrijos sąskaitą pervestos lėšos savaime tampa bendrijos narių nuosavybe, yra nepagrįstas jokiomis teisės aktų nuostatomis. Ieškiniu reikalaujamos lėšos, kurias ieškovė pervedė į atsakovės sąskaitą, nebuvo sukauptos butų ir kitų patalpų savininkų, o buvo avansu pervestos iš ieškovės lėšų. Šios lėšos nėra gyventojų nuosavybė. Namo gyventojai nepadengė ieškovės be pagrindo atsakovei pervestų 7 825,25 Eur kaupiamųjų ir tikslinių lėšų, jų ieškovė nėra atgavusi.

21. Priešingai nei teigia apeliantė, atsižvelgiant į tai, jog daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrija steigiama tam, kad įgyvendintų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės turinį sudarančias valdymo ir naudojimo teises, ji turi įgaliojimus atstovauti butų ir kitų patalpų savininkams šiuose santykiuose, be kita ko, reikšti materialiuosius teisinius reikalavimus teisme. Tokia teisė įtvirtinta ir CK 4.242 straipsnio 4 dalyje, numatančioje, kad paprastojo turto administravimo atveju administratorius turi teisę pareikšti su turto administravimo susijusius ieškinius, taip pat įstoti į kitų asmenų pradėtą bylą, susijusią su administruojamu turtu. Atsakovė nepagrįstai kelia perteklinius – teismo sprendimo vykdymo klausimus byloje, kurie nėra susiję su bylos nagrinėjimo dalyku – be pagrindo sumokėtų lėšų priteisimu.

22. Tvirtina, jog pervesdama atsakovei lėšas, ieškovė neveikė savo rizika. Ji pagrįstai laikė, kad sutartis tarp ieškovės ir atsakovės nutraukta neteisėtai, yra galiojanti. Ieškovė ne kartą kreipėsi į atsakovę, nurodydama, kokius papildomus dokumentus reikia pateikti norint nutraukti sutartį, tačiau prašymai buvo ignoruojami. Tai, jog šalys sutarties nebuvo nutraukusios, patvirtina atsakovės veiksmai, kai gaudama sąskaitas iš ieškovės jas priėmė, dėl teikiamų paslaugų nesutikimo nepareiškė ir pan. Laikydama, kad sutartis nėra nutraukta, ieškovė, kaip tai numatyta Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatų 8.8 punkte, proporcingai patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės daliai kas mėnesį apskaičiuodavo mėnesines kaupiamąsias įmokas.

23. Akcentuoja, kad ji kiekvieno mėnesio tikslinių ir kaupiamųjų lėšų pavedime aiškiai pažodžiui nurodė, jog tai yra kaupiamosios ir tikslinės lėšos. Tai reiškia, kad aiškinant šiuos sandorius pagal jų tekstą, jie turi būti vertinami kaip ieškovės valia kiekvieną mėnesį pervesti į atsakovės sąskaitą privalomąsias ir kaupiamąsias lėšas, tačiau ne kaip dovaną. Byloje nustatytų aplinkybių visuma ne tik nepatvirtina dovanojimo teisinių santykių, bet pagrindžia su dovanojimo esme nesuderinamą ieškovės valią – mokėti kasmėnesinę kaupiamųjų ir tikslinių lėšų sumą, kuri vėliau einančio mėnesio sąskaitose proporcingai paskirstoma namo gyventojams sumokėti ieškovei.

24. Teigia, jog CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktas negali būti taikomas, nes ieškovė nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. iki 2021 m. vasario 23 d. pervesdama lėšas atsakovei nevykdė jokios realiai egzistuojančios prievolės. Tam, kad būtų galima taikyti CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktą, turtas turi būti perduodamas ne šiaip be jokio pagrindo, o turi egzistuoti prievolė, kurios turtą perdavęs asmuo neprivalo vykdyti, t. y. neprivalo perduoti turto pagal konkrečiai įvardintą prievolę.

25. Mano, jog apeliaciniame skunde atsakovės naujai teikiami argumentai ir įrodymai dėl įskaitymų teisėtumo nėra susiję su bylos nagrinėjimo dalyku, nebuvo reiškiami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl neturi būti vertinami.

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

27. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, kuriuo buvo tenkintas ieškinys dėl be pagrindo gautų lėšų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

28. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti, kadangi teismas netinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas reglamentuojančias turto be pagrindo gavimo institutą ir įskaitymo tvarką. Byloje iš esmės keliamas klausimas, ar yra pagrindas taikyti nepagrįsto turto gavimo be pagrindo ar nepagrįsto praturtėjimo institutą ir priteisti ieškovei iš atsakovės konkrečią lėšų sumą, kaip atsakovės be pagrindo gautą turtą.

29. CPK 312 straipsnio įtvirtinta bylos ribų apeliacinės instancijos teisme taisyklė, pagal kurią apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir dėl kurių nepasisakė (nevertino) pirmosios instancijos teismas, išskyrus tuos, kurie įstatymų leidėjo valia nelaikomi naujais reikalavimais. Be to, CPK 306 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas ir aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos bei teisiškai įvertintos pirmosios instancijos teisme. Taigi, apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. Nagrinėjamoje byloje aplinkybėmis dėl netinkamai atliktų stogo remonto darbų atsakovė pirmosios instancijos teisme nesirėmė, todėl šie apeliantės teiginiai yra už apeliacinio nagrinėjimo dalyko ribų.

Dėl esminių ginčo faktinių aplinkybių

30. Nustatyta, kad 2014 m. balandžio 30 d. tarp ieškovės UAB „Mano Būstas Aukštaitija“ (buvęs pavadinimas UAB „Aukštaitijos būstas“) ir atsakovės Vilties g. 5-ojo namo savininkų bendrijos buvo sudaryta sutartis Nr. AKB-SUT-14-0015, kurios pagrindu ieškovė atsakovei teikė namo administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas. Pagal sutarties 4.1.5.8. punktą, klientui pageidaujant, administratorius turi rinkti iš savininkų kaupiamąsias lėšas, vykdyti jų apskaitą savo ar kliento sąskaitoje ir naudoti kliento nustatyta tvarka.

31. Atsakovė 2019 m. balandžio 29 d. vykusio bendrijos visuotinio susirinkimo metu nutarė atsisakyti administruojančios UAB „Mano Būstas Aukštaitija“ paslaugų ir sudaryti naują sutartį su nauju administratoriumi AB „Panevėžio būtų ūkis“ nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. 2019 m. gegužės 2 d. raštu bendrijos pirmininkas kreipėsi į ieškovę dėl tarp šalių sudarytos sutarties nutraukimo. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2021 m. balandžio 2 d. sprendimu priimtu civilinėje byloje Nr. e2-84-902/2021 konstatuota, kad 2014 m. balandžio 30 d. tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta ginčo sutartis Nr. AKB-SUT-14-0015 buvo nutraukta nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d.

32. Ieškovė laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. iki 2021 m. kovo 31 d., tai yra ir po administravimo paslaugų teikimo sutarties nutraukimo, teikė gyventojams sąskaitas ir iš butų savininkų (gyventojų), be kita ko, rinko kaupiamąsias bei tikslines lėšas. Nurodytu laikotarpiu ieškovė taip pat periodiškai kas mėnesį pervesdavo kaupimo bei tikslines lėšas atsakovei, neatsižvelgiant į butų savininkams pateiktų sąskaitų faktinį apmokėjimą ir surinktų lėšų sumas. Už šį laikotarpį ieškovė atsakovei pervedė bendrai 7 825,25 Eur sumą, kurią pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškinį priteisė iš atsakovės ieškovei, kaip atsakovės be pagrindo gautas lėšas.

33. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmams 2021 m. balandžio 2 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-84-902/2021, konstatavus, kad sutartis Nr. AKB-SUT-14-0015 laikoma nutraukta nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d., ieškovės teigimu ji atliko perskaičiavimą – atėmė Vilties g. 5-ojo namo butų savininkams priskaitytus mokesčius (taip pat ir priskaitytas tikslines bei kaupiamąsias lėšas, išskyrus mokesčius už stogo renovacijos darbus) priskaičiuotus laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. iki 2021 m. kovo 31 d., o nuodytu laikotarpiu gyventojų sumokėtas lėšas užskaitė atliktiems stogo remonto darbams apmokėti. Perskaičiavimams ir įskaitymams pagrįsti ieškovė daugiabučio namo butų savininkams 2021 m. balandžio 30 d. išrašė PVM sąskaitas faktūras, kurias skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas vertino kaip tinkamus pranešimus CK 6.131 straipsnio prasme atliktam įskaitymui patvirtinti.

Dėl esminių apeliacinio skundo argumentų

34. Vadovaujantis CK 6.237 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau. Tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir aptariamo civilinės teisės instituto pagrindu turto išreikalauti negalima. Jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo.

35. Esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas. Aplinkybę, kad asmuo turtą įgyja be teisinio pagrindo, turėjo įrodyti ieškovė, o atsakovė, priešingai, teigdama, kad turtas įgytas pagrįstai, turėjo pateikti įrodymus, esančius tokio turto įgijimo pagrindu (CPK 178 straipsnis).

36. Pagal CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktą negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgyta turtas, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, arba asmuo, kuris nors ir neprivalėjo prievolės vykdyti, tačiau ją įvykdė ir jeigu tai atitiko geros moralės nuostatas.

37. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad negalėjimo išreikalauti turto, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, sąlyga yra turtą perduodančio asmens suvokimas, kad jis neturi jokios pareigos tą daryti. Nustačius, kad turtą perdavė asmuo, suvokdamas neturįs jokios pareigos tą daryti, turtas iš jį gavusio asmens negali būti išreikalautas, nes toks turto įgijimas, nors ir be pagrindo, laikytinas iš esmės pateisinamu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2008).

38. Tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde atsakovė nesutikdama su priimtu teismo sprendimu nurodė, kad ginčo objektu esančios į atsakovės kaupiamųjų lėšų sąskaitą ieškovės pervestos lėšos yra ne atsakovės nuosavybė, o butų ir kitų patalpų savininkų, todėl ji nėra tinkama atsakovė byloje (CPK 41 straipsnis, 45 straipsnis). Atsakovės nuomone atsakyti pagal pareikštą ieškinį gali tik butų ir kitų patalpų savininkai, kadangi reikalaujamos lėšos buvo pervestos ne atsakovės, o jų naudai. Apeliantė pažymi, kad atsakovė (bendrija) ginčo lėšomis, esančiomis kaupiamojoje sąskaitoje nedisponuoja, todėl priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas negali būti įvykdytas, kadangi kaupimo sąskaitoje esančios lėšos bendrijai nepriklauso, į kaupiamųjų lėšų sąskaitą draudžiama nukreipti išieškojimą pagal bendrijos ar bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektų prievoles.

39. Ieškovė teigė priešingai ir byloje įrodinėjo bei atsiliepimu į apeliacinį skundą atsikerta, kad lėšos, kurias ieškovė pervedė atsakovei, nebuvo sukauptos butų ir kitų patalpų savininkų, o buvo avansu pervestos iš ieškovės lėšų. Šios lėšos nėra gyventojų nuosavybė, todėl daugiabučio namo bendrija, į kurios administruojamą kaupiamųjų lėšų sąskaitą buvo pervesto lėšos, yra tinkama atsakovė byloje. Namo gyventojai nepadengė ieškovės be pagrindo atsakovei pervestų 7 825,25 Eur kaupiamųjų ir tikslinių lėšų, jų ieškovė nėra atgavusi, kadangi atlikus gyventojų sumokėtų lėšų įskaitymą ir perskaičiavimą ji prašo priteisti iš atsakovės lėšas, kurios nėra sukauptos gyventojų (butų savininkų) ir nėra jų nuosavybė.

40. Pagal Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo (toliau ir Įstatymas) 2 straipsnio 7 dalies nuostatą, daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkų bendrija – ribotos civilinės atsakomybės pelno nesiekiantis juridinis asmuo, įsteigtas naudoti, valdyti, prižiūrėti bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektus arba juos sukurti bendrijos narių poreikiams, arba tenkinti kitus bendruosius poreikius..

41. Įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrijos lėšas sudaro: 1) tikslinės butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų įmokos, skirtos bendrijos administravimo, bendrojo naudojimo objektų nuolatinės techninės priežiūros išlaidoms apmokėti; 2) valstybės ar savivaldybės paramos lėšos; 3) pajamos, gautos disponuojant bendrijos turtu, kitos negrąžintinai gautos lėšos.

42. Bendrija privalo turėti atskirą kaupiamųjų lėšų sąskaitą; visos butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų lėšos, esančios kaupiamųjų lėšų sąskaitoje, įskaitant lėšas, surinktas ir (arba) naudojamas pastato (pastatų) ar jo (jų) bendrojo naudojimo objektams atnaujinti, į apskaitą įtraukiamos ir tvarkomos kiekvienam daugiabučiam namui ir kiekvienam butų ir kitų patalpų (pastato) savininkui atskirai; vadovaujantis Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymu, bendrija, administruodama kaupiamųjų lėšų sąskaitoje esančias lėšas, veikia kaip patikėtinis, o indėlininkais laikomi patikėtojai – kiekvienas buto ar kitų patalpų (pastato) savininkas, kurio lėšų dalis nustatoma pagal bendrijos apskaitos duomenis (Įstatymo 25 straipsnio 3 dalis).

43. Taigi, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą bendrija turi turėti ne mažiau, kaip dvi banko sąskaitas. Vienoje iš jų turi būti kaupiamos butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų lėšos, tai yra kaupiamoji (depozitinė) sąskaita, iš kurios išieškojimas pagal bendrijos prievoles yra negalimas, ir būtent administruodama šią sąskaitą bendrija veikia kaip patikėtinis, o kitoje bendrijos sąskaitoje (atsiskaitomojoje) – bendrijos lėšos, įskaitant ir tikslines butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų įmokas bendrijai (Įstatymo 25 straipsnio 1 dalis).

44. Byloje surinkti įrodymai, šalių atstovų paaiškinimai duoti teismo posėdžio metu patvirtina, kad ieškovė ginčo laikotarpiu kaupimo ir tikslines lėšas periodiškai kas mėnesį avansu pervesdavo atsakovei. Apeliantė paties fakto, kad lėšas gavo neginčija, nurodydama, kad lėšos yra jos kaupiamojoje sąskaitoje. Tokias faktines aplinkybes konstatavo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovės ir atsakovės byloje pateikti mokėjimų pavedimai patvirtina, kad ginčo objektu esančias lėšas ieškovė pervedinėdavo į dvi atsakovės administruojamas ir valdomas banko sąskaitas – 3900,53 Eur paskirtyje nurodant „privalomo kaupimo lėšos“ buvo pervesta į atsakovės sąskaitą Nr. LT417044060007974506, kas suponuoja tikėtiną išvadą, kad galimai tai ir yra atsakovės specialioji (kaupiamųjų lėšų) sąskaita, kuriai taikomi imperatyvaus draudimo išieškoti apribojimai, ir 3924,72 Eur buvo pervesta į atsakovės sąskaitą Nr. LT327044060002774595. Pervedant lėšas į šią sąskaitą vienuose mokėjimuose buvo nurodyta, kad pervedamos tikslinės lėšos, o kitose, kad pervedamos kaupimo arba kaupimo ir tikslinės lėšos. Pažymėtina, kad ir pačiame ieškinyje ieškovė nurodydama, kad pervedė ginčo lėšas į atsakovės kaupiamųjų lėšų sąskaitą, pateikė detalizaciją iš kurios matyti, kad lėšos buvo pervedamos ne į vieną, o į dvi skirtingas atsakovės banko sąskaitas. Teismas priimdamas skundžiamą sprendimą šių faktinių aplinkybių pateiktų įrodymų, ginčo šalių argumentų kontekste, nurodytų nutarties 38 – 39 punktuose, netyrė ir nevertino, teisėjų kolegijos nuomone taip pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis).

45. Pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškinį sprendė, kad ginčo laikotarpiu gyventojų sumokėtas lėšas ieškovė pagrįstai vadovaudamasi CK 6.54 – 6.55, CK 6.131 straipsniais užskaitė už atliktus stogo remonto darbus, todėl ieškovės reikalavimas dėl be pagrindo gautų lėšų pervestų į atsakovės administruojamą ir valdomą sąskaitą yra pagrįstas.

46. Apeliantė ginčija teismo padarytas išvadas dėl ieškovės atlikto įskaitymo pagrįstumo nurodydama, kad apie atliekamus įskaitymus ieškovė neinformavo atsakovės bei butų savininkų, sąskaitose atlikti įskaitymai nėra aiškūs ir detalūs, butų savininkai apmokėdavo konkrečias ieškovės išrašytas ir pastariesiems pateiktas sąskaitas negalėdami įvertinti, nustatyti konkrečios mokėjimo paskirties, negalėdami pasirinkti konkrečių mokėjimų, kas patvirtina faktą, kad buvo apmokama už vienašališkai ieškovės teiktas sąskaitas.

47. CK 6.55 straipsnis numato, kad skolininkas, privalantis grąžinti tam pačiam kreditoriui kelias tos pačios rūšies skolas, mokėdamas gali pareikšti, kurią skolą jis grąžina. Tačiau skolininkas neturi teisės be kreditoriaus sutikimo skirti įmokas prievolei, kurios įvykdymo terminas dar nesuėjęs, vietoj įmokos pagal prievolę, kurios įvykdymo terminas suėjęs (1 dalis). Jeigu skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimas užtikrintas. Jeigu visų skolų grąžinimas užtikrintas, laikoma, kad grąžinta labiausiai skolininko teises varžanti skola, o jeigu visos skolos vienodai varžo – seniausia skola. Jeigu nė vieno iš šių kriterijų taikyti negalima, įmoka paskirstoma proporcingai visoms skoloms (2 dalis).

48. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog tam, kad prievolė baigtųsi įskaitymu (CK 6.131 straipsnis), turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat; ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdomi; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors, minėta, įskaitymas galimas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalies su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-701/2017 ir jos 16 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika).

49. Įskaitymo tvarką reglamentuojančios teisės normos nenustato privalomų reikalavimų nei dėl pareiškimo apie įskaitymą turinio, nei dėl formos (būdo) (CK 6.131 straipsnis). Jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta specialios pranešimo formos, tai apie įskaitymą gali būti pranešama įvairia forma. Pareiškimo apie įskaitymą turinys turi būti aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas. Pareiškime turėtų būti nurodyta prievolė, pagal kurią atliekamas įskaitymas, įskaitymo pagrindas ir įskaitoma suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-445/2013).

50. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje esančių įrodymų turinys, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, neleidžia nustatyti, kaip ieškovė paskirstė (užskaitė) iš gyventojų gaunamas sumas. 2021 m. balandžio 30 ieškovės pateiktose PVM sąskaitose faktūrose, kurios pirmos instancijos teismo buvo pripažintos kaip tinkami pranešimai CK 6.131 straipsnio prasme, jokių paaiškinimų dėl atlikto įskaitymo, nėra. Taip pat nei vienoje sąskaitoje nėra nurodyta kokius konkrečius reikalavimus ir kokią sumą ieškovė įskaitė.

51. Pirmosios instancijos teismas vertindamas įskaitymo pagrįstumą išvadą, kad 2021 m balandžio 30 d. už stogo remontą nebuvo sumokėta padarė remdamasis šalių atstovų paaiškinimais, kad namo gyventojai yra skolingi už atliktus stogo remonto darbus, kuriuos bendrija priėmė ir įsipareigojo apmokėti per šešis mėnesius. Atkreiptinas dėmesys, kad kartu su ieškiniu pateiktame 2021 m. balandžio 2 d. teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-84-902/2021, 42 punkte nurodyta, kad atsižvelgiant į namo gyventojų prašymus ieškovė priėmė sprendimą išsimokėjimo už atliktus stogo remonto darbus terminą gyventojams prailginti 60 mėnesių laikotarpiui. Pripažindamas 2021 m. balandžio 30 d. įskaitymą teisėtu teismas nenustatinėjo aplinkybių ar jau buvo suėjęs ir kokiai sumai prievolės mokėjimo terminas.

52. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl CK 6.55 straipsnio taikymo konkrečių faktinių aplinkybių kontekste turi būti vertinama ar gyventojai buvo pareiškę valią ieškovei ir informavę ją apie įmokų sumokėjimą konkrečioms skoloms padengti. Pirma, tai galėtų būti atliekama nurodant konkrečių įmokų paskirtį; antra, išskiriant skolas, kurių įmokomis nėra siekiama apmokėti. Šių aplinkybių išsamus įvertinimas būtinas sprendžiant dėl CK 6.55 straipsnio taikymo pagrindų. Pirmosios instancijos teismas pripažindamas ieškovės atliktą mokesčių perskaičiavimą ir įskaitymą teisėtu, netyrė ir nenustatinėjo aplinkybių, kokius mokėjimus atliko butų savininkai (namo gyventojai), ar atlikdami mokėjimus jie buvo nurodę ir įvardiję už kokias paslaugas ir kokius mokesčius (įmokas) moka. Teismas buvo įpareigojęs ieškovę pateikti duomenis, kiek gyventojai buvo sumokėję tikslinių ir kaupiamųjų lėšų ginčo laikotarpiu, ir ieškovė vykdydama teismo įpareigojimą 2022 m. gruodžio 12 d. pateikė ataskaitą nurodytoms aplinkybėms pagrįsti. Tačiau teismas iš esmės nevertino pateiktų rašytinių įrodymų turinio, o tik formaliai, neatlikęs teisinio ir faktinio vertinimo abiejų ginčo šalių argumentų ir byloje pateiktų įrodymų kontekste, konstatavo, kad namo gyventojams išsiųstos 2021 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitos faktūros yra pakankami pranešimai informuoti apie atliktą įskaitymą CK 6.131 straipsnio prasme, dėl kurio nei atsakovė, nei gyventojai ieškovei jokių pretenzijų nereiškė.

53. Be to, kaip jau buvo minėta nutarties 48 punkte, viena iš sąlygų tam, kad prievolė baigtųsi įskaitymu yra ta, kad šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui. Nagrinėjamu atveju ieškovė teigė, kad atsakovė ginčo laikotarpiu sąskaitas priėmė ir jų neginčijo, tačiau bylos duomenimis sąskaitos apmokėjimui, įskaitant ir stogo remonto darbus, buvo išrašomos ne atsakovei (bendrijai), o butų savininkams, kas suponuoja išvadą, jog prievolė sumokėti už stogo remonto darbus turėjo ne atsakovė, o butų ir kitų patalpų savininkai, kurie bylos nagrinėjimo procese nedalyvavo.

54. CK 6.237 straipsnyje nustatyta pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, nurodant, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Bylos faktinės patvirtina, kad ginčo lėšos atsakovei buvo pervestos, kai šalių faktiškai sutartiniai teisiniai santykiai nebesiejo. Pagal byloje esančius duomenis ir ginčo šalių santykius ieškovės reikalavimo nėra pagrindo kvalifikuoti kaip dėl žalos atlyginimo ar kitokiu daiktinės ar prievolių teisės pagrindu, todėl šiuo atveju gali būti sprendžiama dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo pagal CK 6.237 straipsnio nuostatas, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu ieškinio (ne)pagrįstumui spręsti pirmosios instancijos teismas nenustatė reikšmingų faktinių aplinkybių.

55. Vadovaujantis išdėstytu ir nurodytais motyvai teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir priimant skundžiamą sprendimą nebuvo pašalinti šalių parodymų ir faktinių duomenų prieštaravimai, sprendimas priimtas tinkamai neištyrus ir neįvertinus ieškovės pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumą patvirtinančių ar jį paneigiančių aplinkybių, taip pažeidžiant materialines ir procesines teisės normas. Sprendžiant klausimą dėl ieškovės reikalavimo pagrįstumo ir tinkamo atsakovo byloje teisiškai reikšmingas ir tirtinas aplinkybes sudaro tai, į kokios paskirties atsakovės sąskaitas (-ą) buvo pervestos ginčo lėšos, kiek butų ir kitų patalpų savininkai faktiškai buvo sumokėję kaupiamųjų ir tikslinių lėšų bei atlikto ieškovės mokesčių (įmokų) perskaičiavimo ir įskaitymo teisėtumas bei pagrįstumas, kadangi pagal byloje esančius duomenis, dalis butų savininkų mokėjo įmokas pagal ieškovės siųstas sąskaitas, į kurias buvo įtraukti ir ginčo mokesčiai (įmokos). Tik nustačius ir teisiškai pagrindus nurodytas aplinkybes bei įvertinus procesinį būtinumą dėl butų ir kitų patalpų savininkų įtraukimo į bylos nagrinėjimą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų (CPK 37 straipsnis), galima spręsti dėl ieškovės reikalavimo priteisti be pagrindo gautas lėšas iš atsakovės (ne)pagrįstumo ir CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos išimties (ne)taikymo nagrinėjamoje byloje.

Dėl procesinės bylos baigties

56. CPK 327 straipsnis reglamentuoja bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo atvejus. Be kitų šiame proceso įstatymo straipsnyje įtvirtintų atvejų, pagrindas perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo egzistuoja, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pastaroji proceso įstatymo nuostata patvirtina, kad byla gali būti perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik tada, jeigu pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Šios teisės įgyvendinimas taip pat papildomai sietinas su procesinių kliūčių, užkertančių kelią pačiam apeliacinės instancijos teismui išnagrinėti bylą iš esmės, egzistavimu.

57. Pirmosios instancijos teismas, neištyręs visų nurodytų bylai reikšmingų aplinkybių, nepatikslinęs šalių įrodinėjimo pareigos, byloje esančius įrodymus ir šalių paaiškinimus vertinęs atsietai, neatskleidė bylos esmės, dėl ko susiklosčiusioje teisinėje situacijoje negalima spręsti ar ieškinio reikalavimai (ne)pagrįsti. Tai vertintina kaip procesinės kliūtys, užkertančios kelią bylos išnagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme, kadangi atsižvelgdama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes, apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi (reikalaujama naujų įrodymų, įvertinus teisinių santykių pobūdį sprendžiama dėl poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, trečiųjų asmenų įtraukimo ir pan.). Tokia situacija pažeistų ginčo šalies, kuri nesutiktų su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo aplinkybių nustatymu ir vertinimu, teisę į apeliaciją.

58. Teisėjų kolegijai nustačius, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nesilaikė proceso teisės normų ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, sprendžiama, kad yra pagrindas atsakovės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

59. Kadangi byla grąžintina teismui nagrinėti iš naujo, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako ir jų nenagrinėja, nes bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas privalės iš naujo vertinti šalių argumentus bei spręsti dėl jų pagrįstumo.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

60. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 38 punktas).

61. Atsakovė, kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – 2020 m. kovo 10 d. stogo remonto darbų defektinį aktą bei 2023 m. rugpjūčio 17 d. pateikė prašymą pridėti prie bylos Panevėžio apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-327-1137/2022 ir Panevėžio apygardos teismo 2023 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-235-425/2023, kuriuos prašo vertinti kaip precedento galią turinčius teismų sprendimus.

62. Byla yra grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, todėl atsakovės prašymai dėl naujų įrodymų priėmimo nebėra aktualūs, kadangi jie gali būti patenkinti civilinę bylą nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teisme.

63. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismas turi teisę naudoti duomenis iš informacinių sistemų bei registrų, įskaitant ir duomenis esančius Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO, o nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

57. Atsižvelgiant į tai, kad byla yra grąžinama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, bylinėjimosi išlaidų klausimas pagal ieškovės ieškinį atsakovei nespręstinas. Visos bylinėjimosi išlaidos, įskaitant ir šalių apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, turės būti paskirstytos pirmosios instancijos teisme, atsižvelgiant į galutinį materialųjį teisinį ginčo išsprendimo rezultatą (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. vasario 8 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai Ramunė Čeknienė

Rita Dambrauskaitė

Alvida Jasaitytė – Pralgauskienė