Dėl dovanojimo sutarties panaikinimo/pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo

Civilinė byla Nr. e2A-365-544/2023

Teisminio proceso Nr. 2-30-3-00355-2022-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.4.11.;

3.3.1.14.; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugsėjo 14 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Eigirdo Činkos ir Ritos Dambrauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. M. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2023 m. vasario 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-38-732/2023 pagal ieškovės M. M. ieškinį atsakovei V. N. dėl dovanojimo sutarties panaikinimo/pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė M. M. kreipėsi į teismą prašydama panaikinti ieškovės ir atsakovės V. N. 2015 m. gegužės 5 d. sudarytą dovanojimo sutartį; taikyti restituciją – grąžinti ieškovės asmeninėn nuosavybėn žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 46/100 kitų statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Ginčo turtas); priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad po 2015 m. kovo 7 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo, kurio metu jos ranka pateko į medžio šakų smulkintuvą, jos kairė ranka buvo amputuota dilbio dalyje, buvo sunkioje depresijoje, jai buvo nustatytas sunkus depresinis epizodas (TLK – F32.2). Paaiškino, kad grįžus iš ligoninės atsakovė nurodė, jog jai reikia eiti pas notarą parašyti testamentą, kad, jei kas nutiktų su ieškove, būtų mažiau problemų. Būdama depresijoje, nesiorientuodama aplinkoje, nesuprasdama, ko iš jos norima, nuvyko pas notarę. Notarė ieškovei nieko nepaaiškino, tik liepė pasirašyti dokumentus. Ieškovė dokumentus pasirašė, manydama, kad tai testamentas, kuriuo ji abiem vaikams po jos mirties palieka po 1/2 dalį Ginčo turto.

3. Nurodo, kad 2021 metais ieškovė rado namuose dovanojimo sutartį, kurią perskaičiusi suvokė dokumento esmę ir prasmę. Ieškovė atsakovės telefonu klausė apie dovanojimo sutartį, tačiau ši tik grasino, kad iškeldins iš namų ją ir brolį, o namus parduos. Būdama neviltyje ir dėl esamos ligos supratusi, kad ji liko be namų ir bet kada apdovanotos dukters (atsakovės) gali būti iškeldinta, kreipėsi dėl teisinės pagalbos ir pateikė teismui ieškinį ginčydama minėtą dovanojimo sandorį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80, 1.89 - 1.91 straipsnių bei CK 6.472 straipsnio 1 dalies pagrindais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmai 2023 m. vasario 22 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.

5. Teismas nustatė, kad 2015 m. gegužės 5 d. Molėtų I-ojo notaro biuro notarė Faustina Vaitavičiūtė patvirtino dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria ieškovė M. M. atsakovei V. N. padovanojo ieškovei nuosavybės teise priklausantį Ginčo turtą.

6. Teismas nustatė, kad pagrindinis ieškinio argumentas yra tas, jog atsakovė apgavo ieškovę, nurodydama, kad sudaromas testamentas, o ne dovanojimo sutartis. Ieškovė, norėdama nuginčyti dovanojimo sutartį, vadovavosi keturiais pagrindais – dovanojimo sutarties prieštaravimu imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 traipsnio 1 dalis), dovanojimo sutarties sudarymu ieškovei nesuprantant veiksmų prasmės (CK 1.89 straipsnis), dovanojimo sutarties sudarymu ieškovei suklydus (CK 1.90 straipsnio 1 dalis) ir dovanojimo sutarties sudarymu esant ieškovės apgaulei (CK 1.91 straipsnis).

7. Teismas, remdamasis 2022 m. rugsėjo 28 d. – spalio 11 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Ekspertizės aktas), konstatavo, kad ieškovei 2015 m. gegužės 5 d. sudarant dovanojimo sutartį nustatytas vidutinio sunkumo depresijos epizodas, nepatikslintas kaip atsirandantis postnataliniu periodu, nesutrukdė ieškovei suprasti savo veiksmų reikšmės ir netrukdė jų valdyti.

8. Teismas nusprendė, jog ieškovė niekieno neverčiama, notarės akivaizdoje pasirašė dovanojimo sutartį ir gavo vieną egzempliorių į savo rankas. Teismas konstatavo, kad ieškovės teiginiai, jog ji nesuprato, ką pasirašo ir nežinojo dovanojimo sutarties esmės, nepatvirtinti jokiais įrodymais. Teismo vertinimu, ieškovė byloje taip pat nepateikė jokių įrodymų, jog jos atžvilgiu buvo grasinama ar kitaip daromas neteisėtas poveikis. Priešingai, Ekspertizės akte nurodyta, jog ieškovė sudarydama dovanojimo sutartį dėl psichologinės būklės galėjo suprasti ir išreikšti savo tikrąją valią. Teismas byloje liudytojų I. P., D. M. ir V. P. parodymus apie tai, kad ieškovė buvo apgauta atsakovės, vertino kritiškai, konstatuodamas, kad minėti liudytojai nedalyvavo dovanojimo sutarties surašymo metu bei turi nusistatymą prieš atsakovę.

9. Teismas byloje konstatavo ir tai, jog ieškovė byloje neįrodė, kad atsakovės veiksmai ieškovės atžvilgiu būtų smerktini geros moralės požiūriu, kuriuos reikia įrodyti norint dovanojimo sutartį nuginčyti CK 6.472 straipsnio 1 dalies pagrindu. Be to, ieškovė praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą, numatytą CK 6.472 straipsnio 4 dalyje, nes ieškinį ieškovė teismui pateikė praėjus beveik septyneriems metams po dovanojimo sutarties sudarymo.

10. Teismas nusprendė, kad ieškovė byloje neįrodė, jog dovanojimo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, kad ji sudaryta ieškovei negalint suvokti savo veiksmų reikšmės, suklydimo ir/ar apgaulės įtakoje (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.89 straipsnio 1 dalis, 1.90 straipsnis, 1.91 straipsnio 1 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11. Apeliaciniu skundu ieškovė (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2023 m. vasario 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

12. Apeliantė nesutinka su 2022 m. rugsėjo 28 d. – spalio 11 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadomis, kuriose konstatuota, jog ieškovei 2015 m. gegužės 5 d. sudarant dovanojimo sutartį nustatytas vidutinio sunkumo depresijos epizodas, nepatikslintas kaip atsirandantis postnataliniu periodu, ir kad tai nėra būklė, sutrukdžiusi ieškovei suprasti savo veiksmų reikšmę ir netrukdė jų valdyti.

13. Apeliantė byloje prašo atlikti papildomą ekspertizę, kadangi prieš sudarant sandorį ir po sandorio sudarymo buvo nustatyta diagnozė F.32.2 – sunkus depresinis epizodas be psichozės simptomų. Nurodo, kad ginčijamą sandorį ieškovė sudarė po nepilnų dviejų mėnesių po įvykio, kurio psichologinės ir psichinės pasekmės buvo neabejotinai didelės. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi ekspertizės išvada, kuri prieštarauja medicininiams dokumentams esamiems prieš, per ir po ginčijamo sandorio sudarymo.

14. Apeliantė pabrėžia ir tai, kad ji pas notarę buvo tik tai vieną kartą, nors, norint sudaryti nekilnojamojo turto perleidimo sutartį, asmuo pas notarą turi nueiti du kartus. Tvirtina, jog ginčijamą sutartį tvirtino notarė, kuri šiuo metu yra mirusi ir kuriai buvo atimtas leidimas verstis notaro praktika dėl netinkamai atliekamų pareigų.

15. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė liudytojų parodymus, kurie parodė, jog ieškovė buvo apgauta atsakovės, nes liudytojai neišsakė jokių nusistatymų prieš atsakovę, elgėsi etiškai, mandagiai ir korektiškai.

16. Nurodė, kad atsakovė pirmosios instancijos teisme nepagrįstai rėmėsi jų tarpusavio susirašinėjimu, kuriame apeliantė parašė, kad iš atsakovės atsiims dovaną. Apeliantės teigimu, dovanos paminėjimas susirašinėjime reiškė pinigus, kuriuos atsakovė gavo iš apeliantės.

17. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ji praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą, kaip tą numato CK 6.472 straipsnio 4 dalis, nes teisė kreiptis į teismą su ieškiniu atsirado nuo to momento, kai apeliantė sužinojo apie tai, jog ji pasirašė ne testamentą, o dovanojimo sutartį.

18. Atsiliepimu į apeliantės apeliacinį skundą atsakovė V. N. prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą pagrįstai vadovavosi Ekspertizės aktu, kuris įrodo, jog dovanojimo sutarties sudarymo metu apeliantė suvokė savo veiksmų reikšmę ir juos valdė. Teigia, kad apeliaciniu skundu apeliantė nepaneigė Ekspertizės akte išdėstytų išvadų pagrįstumo. Mano, kad Ekspertizės aktas yra surašytas tinkamai, laikantis visų keliamų reikalavimų, yra nuoseklus ir neturintis prieštaringumų su kitais byloje esančiais duomenimis.

19. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas byloje taip pat pagrįstai nesivadovavo liudytojų parodymais dėl jų parodymų prieštaringumo ir liudytojų nusistatymo prieš atsakovę. Sutartis sudaryta laikantis notarinės formos ir nėra nė vieno įrodymo, pagrindžiančio, kad notarė buvo praradusi teisę tvirtinti sutartį.

20. Apeliantė nepagrindė, kad atsakovė buvo pasisavinusi apeliantės lėšas ir/ar kad grasino apeliantę iškeldinti iš namų. Atsakovė yra nurodžiusi tik vieną kartą savo broliui išsikeldinti iš namų, atsižvelgiant į tai, kad jis smurtauja prieš savo motiną.

21. Tvirtina, kad apeliantė yra praleidusi ieškinio senaties terminą ir nepagrįstai bando sutapatinti šio termino pradžią su tuo momentu, kada ji neva faktiškai sužinojo apie tikrąjį sutarties turinį. Tačiau senaties termino pradžia turi būti laikoma sutarties sudarymo diena, nes apeliantė turėjo galimybę susipažinti su sutartimi tą dieną, kada ją ir pasirašė.

22. Mano, kad apeliantė nepagrįstai tapatina nuginčijamus ir niekinius sandorius: šie sandorių negaliojimo pagrindai yra skirtingi, atsirandantys esant skirtingoms aplinkybėms ir sukeliantys skirtingus teisinius padarinius. Todėl vien tai, kad sandoris prieštarauja asmens valiai, nebūtinai reiškia, jog jis taip pat yra ir niekinis.

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų

23. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovės M. M. apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

24. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl dovanojimo sutarties panaikinimo, pripažinimo negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies, CK 1.89 straipsnio 1 dalies, CK 1.90 straipsnio, CK 1.91 straipsnio 1 dalies, CK 6.472 straipsnio 1 dalies pagrindais ir restitucijos taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

25. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad šalys 2015 m. gegužės 5 d. sudarė dovanojimo sutartį, pagal kurią ieškovė M. M. atsakovei V. N. (dukrai) dovanojo ieškovei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 46/100 kitų statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).

26. Apeliantė pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės kvestionuoja dėl teismo netinkamai atliko byloje esančių įrodyumų vertinimo, dėl to neteisingai nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir nepagrįsto CK 1.80 straipsnio 1 dalyje, CK 1.89 straipsnio 1 dalyje, CK 1.90 straipsnyje, CK 1.91 straipsnio 1 dalyje, CK 6.472 straipsnio 1 dalyje numatytų sandorio negaliojimo pagrindų netaikymo ginčijamai dovanojimo sutarčiai.

Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų pažeidimo

27. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas ir patikimas, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos (LAT 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (LAT 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253-611/2019). Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (LAT 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017, 28 punktas).

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog ją nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176-178, 185 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl byloje esančių įrodymų tinkamumo, įrodomosios reikšmės ir skundžiamą sprendimą priėmė remdamasis visų byloje esančių įrodymų visuma, vadovaudamasis bendrosiomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Apeliacinio skundo argumentai nepatvirtina įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų pažeidimo priimant skundžiamą sprendimą. Neįrodžius, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis byloje esančių įrodymų viseto duomenimis.

Dėl Ginčo sutarties pripažinimo niekine/negaliojančia sandorių negaliojimo pagrindais

29. Apeliantė, reikalaudama Ginčo sutartį pripažinti negaliojančia, iš esmės teigia, kad sudaryta dovanojimo sutartis prieštaravo imperatyvioms įstatymo nuostatoms, neatitiko jos valios, nes ji manė, kad pas notarę sudarė testamentą, o ne dovanojimo sutartį. Apeliantė teigia, jog sudarydama dovanojimo sutartį buvo suklaidinta ir (arba) apgauta atsakovės, kad buvo pasinaudota jos bloga sveikata ir psichine būkle po patirtos traumos, be to, atsakovė ją grasina išvaryti iš namų (CK 1.80 straipsnis, 1.89 straipsnio 1 dalis, 1.90 straipsnis, 1.91 straipsnio 1 dalis, 6.472 straipsnio 2 dalis).

30. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. CK 1.89 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad fizinio asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį. CK 1.90 straipsnio 1-2 dalyse reglamentuota, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį ir kad suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. CK 1.91 straipsnio 1 dalis nustato, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį.

31. Apeliantė procesiniuose dokumentuose Ginčo sutartį prašo pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento dėl jos prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), tačiau nenurodė ir neįrodė kokioms konkrečioms imperatyvioms įstatymo normoms ji prieštarauja. Sudaryto niekinio sandorio fakto nagrinėjamoje byloje ex officio (savo iniciatyva) nekonstatuoja ir apeliacinės instancijos teismas (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas sprendime pagristai konstatavo, jog sudaryta dovanojimo sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl negali būti pripažinta niekiniu sandoriu pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalies nuostatas.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad sandorių nuginčijimo pagrindai, kuriais vadovaujasi apeliantė prašydama pripažinti negaliojančia Ginčo sutartį, pasižymi vienu esminiu aspektu – valios rūkumu. Visais ieškovės procesiniuose dokumentuose visais nurodytais pagrindais iš esmės yra keliamas ieškovės vidinės valios neatitikties jos išorinei išraiškai, nurodytai sudarytame sandoryje, dėl tam tikrų objektyvių aplinkybių klausimas. Taigi sprendžiant dėl tokio sandorio teisėtumo vienas pagrindinių įrodinėjamų dalykų yra objektyvios aplinkybės, dėl kurių asmens vidinė valia galėjo būti kitokia sandorio sudarymo metu (LAT 2019 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019).

33. Apeliantė apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas, ar 2015 m. gegužės 5 d. dovanojimo sutarties sudarymo metu ji suvokė savo veiksmų esmę ir juos valdė, nepagrįstai vadovavosi 2022 m. rugsėjo 28 d. – spalio 11 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis. Ekspertizės akte konstatuoja, kad ieškovei nustatytas vidutinio sunkumo depresijos epizodas, nepatikslintas kaip atsirandantis postnataliniu periodu (F32.10), kuris jai nesutrukdė sudarant dovanojimo sutartį suvokti savo veiksmų reikšmę ir netrukdė jų valdyti. Apeliantė tvirtina, kad prieš sudarant dovanojimo sandorį ir po dovanojimo sandorio sudarymo jai buvo nustatyta diagnozė F.32.2 – sunkus depresinis epizodas be psichozės simptomų, į ką atliekant ekspertizę nebuvo atsižvelgta.

34. Apeliacinės instancijos teismas nutarties 33 punkte nurodytus argumentus vertina atmeta kaip nepagrįstus. Iš Ekspertizės akto matyti, kad ją atlikę ekspertai, priešingai nei teigia apeliantė, vertino ieškovės medicininių dokumentų duomenis, nes akte nurodyta, jog 2015 m. kovo 25 d. po apsilankymo pas psichologą (po 2015 m. kovo 7 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo) apeliantei nustatoma diagnozė – sunkus depresijos epizodas F.32.2; 2015 m. balandžio 29 d. (šešios dienos iki 2015 m. gegužės 5 d. dovanojimo sutarties sudarymo) apeliantei nustatoma F.32.2 diagnozė; 2015 m. gegužės 28 d. (praėjus nepilnam mėnesiui po 2015 m. gegužės 5 d. dovanojimo sutarties sudarymo) apeliantei nustatoma F.32.2 diagnozė. Taigi atliekant ekspertizę buvo įvertintos medicininiuose dokumentuose ieškovei nustatytos ligos (būklės), įskaitant ir jai iš karto po traumos nustatytą F.32.2 diagnozę.

35. Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad ekspertizę atlikę ekspertai, įvertinę visus ekspertizei atlikti reikalingus medicininius ir nemedicininius, bet reikšmingus klausimo išsprendimui, dokumentus (civilinės bylos duomenis, medicininę dokumentaciją, psichikos būklės ištyrimo ir psichologinio vertinimo duomenis), o ne tik tuos, kuriuose ieškovei nustatyta F.32.2 punkte numatyta diagnozė, apklausę pačią apeliantę apie 2015 m. gegužės 5 d. įvykius, Ekspertizės akte konstatavo, jog: ieškovei 2015-05-05 sudarant dovanojimo sutartį nustatomas vidutinio sunkumo depresijos epizodas, nepatikslintas kaip atsirandantis postnataliniu periodu, kuris netrukdė jai teisingai suvokti savo veiksmų reikšmę ir netrukdė jų valdyti; vidutinio sunkumo depresijos epizodas nėra būklė, sutrikdanti asmens gebėjimą teisingai suvokti savo veiksmų reikšmę ir gebėjimą juos valdyti; ieškovė dėl patirtų psichologinių išgyvenimų atsiradusių dėl sužalojimų 2015-05-05 sudarydama dovanojimo sutartį dėl psichologines būklės galėjo suprasti ir išreikšti savo tikrąją valią; apeliantės veiksmai 2015 m. gegužės 5 d. neatitiko sunkaus depresijos epizodo diagnostinių kriterijų – nesidomėjimo aplinka, visiško apatiškumo, veiklos, bendravimo nenoro, ryškaus savęs nuvertinimo, kaltinimo įdėjų, suicidinių tendencijų; analizuojamu laikotarpiu ieškovė visapusiškai teisingai suvokė aplinką ir savo būseną, gebėjo įvertinti galimas rizikas ir pasekmes, valingai organizavo savo veiklą.

36. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai (LAT 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-403/2020).

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi Ekspertizės akto turinį byloje surinktų įrodymų kontekste, neturi pagrindo abejoti ekspertų padarytomis išvadomis, kad sudarydama dovanojimo sutartį apeliantė suvokė savo veiksmus ir galėjo juos valdyti. Ekspertizės aktas yra logiškas, nuoseklus, argumentuotas, paremtas specialiomis ekspertų žiniomis, atliktu tyrimu ir bylos medžiagos analize. Kitų aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų teigti, kad ekspertizės išvados yra neišsamios ar nepatikimos, apeliantė nenurodė. Neturint objektyviasis duomenimis pagrįsto pagrindo abejoti ekspertizės akto aiškumu, išsamumu ir/ar pagrįstumu, nesant prieštaringų ekspertinių tyrimų duomenų nėra pagrindo svarstyti papildomos ar pakartotinės ekspertizės skyrimo klausimus (CPK 219 straipsnis).

38. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismo netinkamai vertino liudytojų parodymus, nepagrįstai jais nesivadovavo, nes liudytojai neišsakė jokių nusistatymų prieš atsakovę, elgėsi etiškai, mandagiai ir korektiškai, o liudytojai parodė, jog ieškovė buvo apgauta atsakovės.

39. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad rašytiniai įrodymai paprastai laikomi aiškesni ir patikimesni nei kitos įrodinėjimo priemonės, jie yra atsparūs laiko poveikiui, skirtingai nei liudytojų parodymai, kuriems neišvengiamai daro įtaką tiek laiko veiksnys, tiek liudytojo požiūris į aplinkybes, apie kurias jis duoda parodymus (LAT 2013 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013). Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (LAT 2013 m. spalio 18 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2013).

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas byloje pagrįstai visų byloje esančių įrodymų kontekste ir atsižvelgdamas į liudytojų požiūrį į ginčo aplinkybes vertino liudytojų I. P. (apeliantės sesuo), D. M. (apeliantės sūnus) ir V. P. (apeliantės pusseserė) parodymus ir pritaria motyvams, kad jais besąlygiškai remtis negalima, nes minėtų liudytojų parodymai yra išvestiniai, liudytojus su ieškove sieka giminystės ryšiai, jie nedalyvavo dovanojimo sutarties sudarymo metu, todėl negalėjo žinoti kokia tuo metu buvo tikroji apeliantės valia, ar buvo objektyvių aplinkybių, įtakojusių jos valią, kokia buvo atsakovės elgsena.

41. Bylos duomenys rodo, kad, nors apeliantė ieškinyje nurodo, jog ji tik 2021 metais namuose radusi sutartį suprato, kad tai dovanojimo sutartis, o ne testamentas, dėl to nurodo skambinusi atsakovei, tačiau iš šalių susirašinėjimo matyti, jog ieškovė dar 2021 m. rugpjūčio mėnesį susisiekė su atsakove visai ne dėl sutarties ar testamento sudarymo aplinkybių ir/ar turinio, bet visiškai aiškiai išreiškė ketinimą atsiimti iš atsakovės būtent dovanotą turtą, nes sužinojo, kad atsakovė ketina ištekėti už asmens, kuris apeliantei nepatiko. Apeliantės apeliaciniame skunde išdėstytas argumentas, kad šiame susirašinėjime dovana reiškia dovanotus pinigus, laikomas nepagrįstu, nes jis prieštarauja byloje nustatytai faktinei situacijai – byloje nėra nustatyta, jog tarp šalių būtų buvęs sudarytas pinigų dovanojimo sandoris.

42. Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos kontekste svarbu atsižvelgti į atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytą aplinkybę, kad jos brolis, apeliantės sūnus D. M. jai skambino prašydamas perleisti jam dovanotą turtą. Kad D. M. tikėjosi, jog apeliantė, jo motina testamentu paliks turto ir jam, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo metu patvirtino ir jis pats. Tokie duomenys sudaro pagrindą labiau tikėti, jog po ieškovei įvykusios nelaimės, jos sūnui D. M. turint sveikatos problemų ir problemų dėl alkoholio vartojimo apeliantės valia padovanoti Ginčo turtą atsakovei buvo aptarta, suderinta ir atitiko jos tikrąją valią. Tikėtina, kad ieškovė daug vėliau persigalvojo dėl Ginčo sandorio, nes į teismą dėl jo nuginčijimo kreipėsi tik praėjus septyniems metams ir tik po to, kai, pagal bylos duomenis, įvyko konfliktas tarp ieškovės ir jos sūnaus D. M., po kurio atsakovė pripažįsta pagasdinusi brolį, jei jis skriaus jų motiną (apeliantę). Vien aplinkybės, kad apeliantės sūnus D. M. galimai jaučiasi nuskriaustas, nes jam turto dalis nepadovanota, kad apeliantė jaučiasi neteisingai pasielgusi, kai turtą paliko tik dukrai (atsakovei), kad apeliantė supyko sužinojusi, jog atsakovė planuoja susituokti su, jos vertinimu, netinkamu asmeniu, nesudaro pagrindo pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia nei vienu iš ieškovės ieškinyje nurodytų pagrindų.

43. Iš apeliantės pateikto apeliacinio skundo matyti, kad apeliantė dovanojimo sutartį ginčija ir CK 6.472 straipsnio 1 dalies pagrindu, kuris numato, jog dovanotojas turi teisę kreiptis į teismą dėl dovanojimo panaikinimo, kai apdovanotasis pasikėsina į dovanotojo ar jo artimųjų giminaičių gyvybę ar tyčia juos sunkiai sužaloja, taip pat kai, atsižvelgiant į dovanos pobūdį, dovanojimo sutarties šalių asmenines savybes ir jų tarpusavio santykius, apdovanotasis atlieka prieš dovanotoją tokius veiksmus, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu.

44. Apeliantė atsakovės atliktus veiksmus, kurie būtų smerktini geros moralės požiūriu apeliaciniame skunde sieja su ta aplinkybe, kad atsakovė grasino išvaryti ją ir savo brolį D. M. iš Ginčo turto ir jį parduoti.

45. Vertinant nutarties 44 punkte nurodytą apeliantės argumentą, pažymėtina, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu atsakovė paaiškino, jog išvaryti iš namų ji pagrasino savo brolį D. M., kai tik sužinojo, kad šis apstumdė jų motiną (apeliantę). Aplinkybę, kad buvo apstumdyta savo sūnaus, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patvirtino ir pati apeliantė. Tokie atsakovės veiksmai, priešingai nei teigia apeliantė, rodo, kad atsakovė rūpinosi apeliantės, savo motinos saugumu, o ne norėjo išvaryti ją iš namų. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė byloje neįrodė, jog jos atžvilgiu atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, kurie būtų smerktini geros moralės požiūriu ar kitokius vieksmus, kurie sudarytų pagrindą taikyti CK 6.472 straipsnio nuostatas (CPK 178 straipsnis).

46. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas byloje nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą, numatytą CK 6.472 straipsnio 4 dalyje, nustatydamas, kad ieškinį ieškovė teismui pateikė praėjus beveik septyneriems metams po dovanojimo sutarties sudarymo.

47. CK 6.472 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad šiame straipsnyje numatytais pagrindais reikalauti panaikinti dovanojimą dovanotojas ar jo įpėdiniai gali per vienerių metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojamą ne nuo sandorio sudarymo, bet nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie CK 6.472 straipsnyje numatytų neteisėtų veiksmų atlikimą (vykdymą). Taigi šioje teisės normoje aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai asmuo sužino apie neteisėtus veiksmus, numatytus CK 6.472 straipsnyje ir sudarančius pagrindą taikyti šio straipsnio nuostatas, nepriklausomai nuo to, kada būna sudaryta ginčijama dovanojimo sutartis. Šis netinkamas minėtos teisės normos aiškinimas ir taikymas neturėjo įtakos skundžiamo sprendimo teisęėtumui ir pagrįstumui, dėl to byla nėra išspręsta neteisingai.

48. Ginčo sutartis buvo ginčijama ir niekinio sandorio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) bei bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, numatytais CK 1.89 - 1.91 straipsniuose. Šiems sandorių negaliojimo pagrindams taikomas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje numatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas, kuris prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kadangi notarine tvarka patvirtinta Ginčo sutartis sudaryta 2015 m. gegužės 5 d., o ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi 2022 m. kovo 14 d., minėtas dešimties metų senaties terminas nepraleistas.

49. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, kad norint sudaryti nekilnojamojo turto perleidimo sutartį pas notarą reikia nuvykti du kartus, o ji buvusi tik vieną kartą. Apeliantė nenurodo ir kolegija nenustatė teisinio reguliavimo, kuris reikalautų, kad sudarant nekilnojamojo turto perleidimo sandorius pas notarą būtinai reikia nuvykti du kartus. Priešingai, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad atsakovė, galimai iš anksto pasirūpindama sandoriui sudaryti reikalingais dokumentais, susitardama dėl sandorio sudarymo laiko, elgėsi pagal įprastą praktiką notariniams veiksmams atlikti registruotis iš anksto, toks elgesys vertinamas protingu, rūpestingu, apdairiu įvertinant apeliantės amžių bei sveikatos būklę.

50. Apeliantės apeliacinio skundo argumentas, kad dovanojimo sutartį tvirtino notarė, kuri yra mirusi ir kuriai buvo atimtas leidimas verstis notaro praktika dėl netinkamai atliekamų pareigų, laikomas nepagrįstu, nes apeliantė byloje nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad Ginčo sutarties sudarymo metu notarė netinkamai atliko savo pareigas ir/ar atliko neteisėtus veiksmus (neveikimą).

51. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 26 straipsnyje yra įtvirtinta, kad notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais, t. y. notaro patvirtinti dokumentai yra oficialieji rašytiniai įrodymai, turintys prima facie galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis).

52. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2015 m. gegužės 5 d. apeliantė suprato, jog pas notarę sudarė dovanojimo sutartį, taip pat kad nenustatyta pagrindų, kuriais remiantis apeliantės sudaryta dovanojimo sutartis galėtų būti nuginčyta/pripažinta niekine nuo sudarymo momento.

Dėl bylos procesinės padėties

53. Apibendrindamas tai, kas aukščiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, teisingai nustatė esmines ginčo isšprendimui faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė aktualias CK 1.89, 1.90, 1.91, 6. 472 striapsnių nuostatas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių ieškovės M. M. apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

54. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

55. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2023 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad apeliantė M. M. yra 100 procentų atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, todėl valstybės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme iš apeliantės nepriteisiamos (CPK 96 straipsnio 2 dalis, 99 straipsnis).

56. Atsakovė V. N. byloje pateikė duomenis, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 1991,18 Eur bylinėjimosi išlaidų. Minėtas išlaidas patvirtina byloje pateikti mokėjimo dokumentai. Byloje atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovė turi teisę gauti patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą (CPK 88 straipsnio 6 dalis, 93, 98 straipsniai).

57. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nors atsakovės prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, vien ta aplinkybė, kad ieškovės apeliacinis skundas buvo atmestas, savaime nesudaro pagrindo teismui priteisti visą kitos šalies prašomą išlaidų atlyginimą. Šioje byloje nebuvo keliami nauji teisės aiškinimo ar taikymo klausimai, atsakovės atstovė, parengusi atsiliepimą į apeliacinį skundą, dalyvavo ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taigi, bylos aplinkybės jai buvo žinomos, nereikėjo iš naujo susipažinti su byla. Todėl daroma išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti visas atsakovės prašomas priteisti advokato pagalbai patirtas išlaidas (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visos nurodytos bylinėjimosi išlaidų sumos priteisimas neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atsakovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkinamas iš dalies, atsakovės naudai iš ieškovės priteisiant 1 000 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti apeliacinės instancijos teisme.

Dėl pirmosios instancijos teismo priteistų procesinių dokumentų įteikimo išlaidų

58. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas iš ieškovės į valstybės biudžetą priteisė 17,51 Eur teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ieškovė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2022 m. sausio 20 d. ir 2023 m. kovo 9 d. sprendimais Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) buvo (yra) 100 procentų atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, įskaitant ir išlaidos, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. CPK 96 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas. Kadangi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš ieškovės į valstybės biudžetą priteisė 17,51 Eur teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis panaikinama.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

n u t a r i a :

Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2023 m. vasario 22 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei V. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės M. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų 00 ct) apeliacinės instancijos teisme patirtoms teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti.

Panaikinti Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2023 m. vasario 22 d. sprendimo dalį, kuria iš ieškovės M. M. į valstybės biudžetą priteista 17,51 Eur (septyniolika eurų 51 ct) teismo turėtų pašto išlaidų.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Ramunė Čeknienė

Eigirdas Činka

Rita Dambrauskaitė