Dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

Administracinė byla Nr. eI2-14282-596/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03323-2025-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.5; 8.7;

55.1.3

(S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugpjūčio 25 d.

Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erminijaus Baziulio, Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Indrės Žvaigždinienės,

dalyvaujant pareiškėjui ir jo atstovei advokatei Ritai Balsevičei,

atsakovo atstovui Kristupui Baubliui,

vertėjui Tadui Tvarijonui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas T. A. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas arba Migracijos departamentas) 2025 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. 25SD10910 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl priverstinio išsiuntimo iš Lietuvos stabdymo bei leidimo pateikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo šeimos susijungimo pagrindu neišvykstant iš Lietuvos (toliau – ir Prašymas); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis, kuris kreipėsi į Migracijos departamentą dėl prieglobsčio jam suteikimo Lietuvoje gresiant persekiojimui jo kilmės valstybėje, tačiau Departamentas jo prašymą 2021 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 21VD35128 atmetė. Vėliau pareiškėjas išvyko į Austriją, kurioje pateikė prašymą suteikti prieglobstį, tačiau pagal Dublino reglamentą jo prašymo nagrinėjimas buvo perduotas Lietuvos valstybei. Migracijos departamentas 2024 m. gegužės 9 d. priėmė sprendimą Nr. 24S117557, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, o teismas paliko šį sprendimą galioti. Po to, kai apeliacinės instancijos teismas atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėjas kreipėsi į Departamentą su prašymu leisti jam, neišvykstant iš Lietuvos, pateikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo šeimos susijungimo pagrindu arba suteikti galimybę kitu pagrindu teisėtai likti gyventi Lietuvoje ir, atsižvelgiant į pareiškėjo šeiminius ryšius Lietuvoje, stabdyti jo priverstinio išsiuntimo iš Lietuvos sprendimo klausimą. Pareiškėjas paaiškino, kad būdamas Lietuvoje jis sukūrė šeimą, jam gimė vaikas, kuriam šiuo metu yra 9 mėnesiai ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Be to, pareiškėjas Lietuvoje dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal darbo sutartį. Nors Departamentas Sprendime pareiškėjui išaiškino, kad nėra pagrindo tenkinti jo prašymo, tačiau pareiškėjas su tuo nesutinka.

Pareiškėjo teigimu, jo gyvenimo draugė yra Lietuvos Respublikos pilietė, jiems gimė bendras sūnus, jie visi gyvena pareiškėjo draugės šeimai nuosavybės teise priklausančiame bute. Kadangi pareiškėjo atžvilgiu yra priimtas sprendimas atsisakyti jam suteikti prieglobstį Lietuvoje, jo atžvilgiu bus vykdomas išsiuntimas iš Lietuvos, o išsiuntus pareiškėją iš Lietuvos bus pritaikomas draudimas atvykti. Pareiškėjo teigimu, tokiu atveju be tėvo liktų jo 9 mėnesių sūnus, todėl bus išskirta šeima, kuri bent kelerius metus dėl taikomo draudimo negalės susijungti saugioje valstybėje, t. y. jokioje Europos Sąjungos (toliau – ir ES) šalyje. Apklausos Departamente metu pareiškėjas nurodė, kad į Lietuvą atvyko 2021 m., o iš (duomenys neskelbtini) bėgo nuo karo. Su vaiko motina pareiškėjas susipažino 2023 m. lapkritį, vaiko motina šiuo metu yra vaiko priežiūros atostogose. Pareiškėjo teigimu, jis į Lietuvą atvyko ieškodamas geresnio gyvenimo, o jo prioritetas yra integruotis Lietuvoje. Pareiškėjas savo tolesnį gyvenimą įsivaizduoja tik Lietuvoje, nepalaiko ryšių su artimaisiais gimtinėje. Pareiškėjo gyvenimo draugė S. M. nurodė, kad vaiku rūpinasi kartu su pareiškėju, pinigų vaiko poreikiams duoda pareiškėjas, o ji gauna vaiko priežiūros išmokas. Pareiškėjo draugė nuo praeitų metų studijuoja, todėl pareiškėjui tenka daugiau rūpintis vaiku, jiedu kuria bendrus ateities planus ir siekia susilaukti daugiau vaikų.

Nors atsakovas pripažino, kad pareiškėjas sukūrė šeiminius ryšius Lietuvoje, tačiau akcentavo, jog juos sukūrė būdamas Lietuvoje neteisėtai, o tai žinojo tiek jis, tiek jo gyvenimo draugė. Taigi, vien tik šiuo formaliu pagrindu atsakovas rėmėsi, atsisakydamas leisti pareiškėjui pateikti dokumentus leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimui šeimos susijungimo pagrindu. Pareiškėjas akcentuoja, kad tuo metu, kai gimė vaikas, jis buvo prieglobsčio prašytojas, o aplinkybė, kad tiek Departamentas, tiek teismai nepripažino pareiškėjui kilusios grėsmės (duomenys neskelbtini), nepaneigia pareiškėjo subjektyvaus vertinimo, jog tokia grėsmė pareiškėjui kilmės valstybėje kilo. Pažymi, kad tiek ES, tiek Lietuvos nacionalinių teismų praktikoje pripažįstama, jog aplinkybė, kad asmuo šeimos sukūrimo Lietuvoje metu buvo neteisėtai (kai jau jam buvo pritaikytas ir įsiteisėjo sprendimas dėl draudimo atvykti), nesudaro pagrindo netaikyti šeimos gyvenimo gerbimo principo bei neužkerta kelio įgaliotoms institucijoms nuspręsti stabdyti tokio užsieniečio išsiuntimo procedūrą ir suteikti jam teisę gyventi valstybėje, kurioje jis sukūrė šeimą. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovas neatsižvelgė į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje akcentuojamą pareigą atlikti vertinimą priklausomybės santykio aspektu, t. y. Departamentas nenagrinėjo pareiškėjo prašymo Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 20 straipsnio aspektu, o ESTT nurodė, kad sprendimas nesuteikti prieglobsčio ir (ar) išsiųsti iš šalies nėra ir negali būti kliūtis išnagrinėti užsieniečio prašymą ir įvertinti, ar tarp atitinkamų trečiosios šalies piliečio ir Europos Sąjungos piliečio yra toks priklausomumo santykis, kad šiam trečiosios šalies piliečiui iš principo turi būti suteikta išvestinė teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį. Nors Sprendime nurodyta, kad vaikas su motina turi galimybę vykti gyventi į (duomenys neskelbtini), tačiau, pareiškėjo nuomone, tokia išvada prieštarauja SESV 20 straipsnio nuostatai, nes tokiu atveju Lietuvos Respublikos piliečiai turėtų palikti savo kilmės valstybę, siekdami gyventi su pareiškėju. Nors pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad (duomenys neskelbtini) vyksta neramumai, asmenys, kilę iš to regiono, iš kurio kilęs ir pareiškėjas, yra persekiojami, o tai kelia riziką ne tik pareiškėjo, bet ir jo draugės bei vaiko saugiam gyvenimui. Pažymi, kad pareiškėjas nėra pripažintas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ar valstybės saugumui, o Sprendimas neatitinka tarptautinės teisės formuojamos praktikos.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė teismo skundą patenkinti.

Atsakovas Departamentas atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 17 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio, tačiau Departamentas 2021 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 21S39684 nusprendė nesuteikti jam pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, išsiųsti į (duomenys neskelbtini) Respubliką, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo ir įvesti perspėjimą į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas apskundė tokį sprendimą Migracijos departamento direktoriaus 2021 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 3K-212 „Dėl komisijų sudarymo“ sudarytai 2-ajai skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijai (toliau – ir Komisija), kuri skundą atmetė. Pareiškėjas Komisijos sprendimą apskundė Regionų administraciniam teismui (toliau – ir RAT), kuris 2022 m. balandžio 25 d. skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Departamento 2021 m. lapkričio 14 d. sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą, uždrausdamas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo išsiuntimo dienos. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2022 m. gegužės 25 d. nutartimi atmetė. Pareiškėjas 2022 m. rugpjūčio 17 d. pasišalino iš apgyvendinimo vietos ir nesugrįžo (pakartotinai), o 2022 m. lapkričio 17 d. Austrijos Respublika informavo Departamentą, kad jis atvyko į šalį ir čia pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Vadovaujantis Dublino reglamentu, 2023 m. sausio 24 d. jo prašymas perduotas nagrinėti Lietuvos Respublikos institucijoms. Migracijos departamentas 2024 m. gegužės 9 d. priėmė sprendimą Nr. 24S117557 nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio, RAT 2024 m. rugsėjo 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUkzLTExMjM0LTY0NC8yMDI0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eI3-11234-644/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eI3-11234-644/2024">eI3-11234-644/2024</a> tokį Departamento sprendimą paliko galioti, o LVAT 2024 m. lapkričio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjQ1NS00OTIvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2455-492/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2455-492/2024">eA-2455-492/2024</a> paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Pareiškėjas 2025 m. balandžio 28 d. Departamentui pateikė prašymą leisti jam neišvykstant iš Lietuvos Respublikos pateikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo arba suteikti jam galimybę kitu pagrindu teisėtai likti Lietuvoje ir, atsižvelgiant į jo šeiminius ryšius Lietuvoje, stabdyti priverstinį išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos, tačiau atsakovas Sprendimu atsisakė tenkinti Prašymą.

Pažymi, kad skunde pareiškėjas selektyviai cituoja ESTT praktiką, tačiau SESV nuostatos, susijusios su Sąjungos pilietybe, nesuteikia savarankiškos teisės trečiųjų šalių piliečiams, t. y. teisės, kurios gali būti suteikiamos tokiems piliečiams, yra ne savarankiškos minėtų piliečių teisės, o iš teisių, kuriomis naudojasi Sąjungos pilietis, kildinamos teisės. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos piliečio šeimos nariai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, turi teisę gauti Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelę, kai atvyksta gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu, pasinaudojusiu laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, ar pas jį. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjo nepilnametis vaikas yra pasinaudojęs laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, todėl pareiškėjas nėra laikytinas Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariu. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ar įtikinamų argumentų, kad tarp jo ir vaiko egzistuoja toks priklausomumo santykis, dėl kurio pastarasis būtų priverstas lydėti aptariamą trečiosios šalies pilietį ir išvykti iš visos Sąjungos teritorijos. Departamentas atliko priklausomumo ryšio vertinimą ir nustatė, jog vaiko interesai nėra pažeidžiami, šeimos gerove gali pasirūpinti ir vaiko motina, Lietuvoje gerai išvystyta socialinė parama, dėl kurios, esant poreikiui, vaiko motina galėtų kreiptis į valstybines institucijas ir/ar nevyriausybines organizacijas. Nagrinėjamu atveju Prašymas nebuvo nepriimtas ar atmestas, priešingai, Departamentas išnagrinėjo Prašymą iš esmės, atliko apklausas, surinko papildomus duomenis, įvertino gautus duomenis ir priėmė pagristą Sprendimą.

Atsakovas laikosi pozicijos, kad dėl pareiškėjo vaiko gimimo fakto nereiškia, jog sprendimas, kuriuo pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, yra neteisėtas ar nepagrįstas. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo vaikas gimė (duomenys neskelbtini), o Departamento 2021 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. 21S39684 ir LVAT 2022 m. gegužės 25 d. nutartimi pareiškėjui jau buvo atsisakyta suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, darytina išvada, kad šeima buvo sukurta tuo metu, kai susiję asmenys žinojo, jog vieno iš jų imigracinė padėtis buvo tokia, kad šeimos gyvenimo tęsimas valstybėje nuo pat pradžių bus rizikingas. Be to, būtina tinkamai įvertinti ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimą Nr. 79, kuriuo patvirtintos Lietuvos migracijos politikos gairės dėl nelegalios migracijos grėsmių, t. y. užsieniečiui neteisėtai atvykus į Lietuvos Respubliką negali būti suteikiamos galimybės legalizuotis vien tik tuo pagrindu, kai jis, žinodamas apie neteisėtą savo buvimą, sukuria santykius su Lietuvos Respublikos piliete ir vengia vykdyti įsiteisėjusį sprendimą. Nei Lietuvos Respublikos, nei Europos Sąjungos, nei tarptautiniai teisės aktai neįpareigoja valstybės institucijų įteisinti užsieniečio buvimą vien dėl to, kad užsieniečiui gimė vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė teismo atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Teismo posėdyje liudytoja apklausta S. M. nurodė, kad ji su pareiškėju kartu apsigyveno 2024 m. pavasarį jai priklausančiame bute ir kartu veda bendrą ūkį, (duomenys neskelbtini) jiems gimė vaikas. Paaiškino, kad pareiškėjas išlaiko šeimą, nes jos gaunamos išmokos yra labai mažos, padeda buityje, prižiūri vaiką, su kuriuo nuo gimimo turi labai glaudų ryšį.

k o n s t a t u o j a :

Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2025 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. 25SD10910 teisėtumo ir pagrįstumo.

Proceso dalyvių paaiškinimais ir byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas, kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis, 2021 m. neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, 2021 m. rugpjūčio 17 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio, tačiau Departamentas 2021 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 21S39684 nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio ir nusprendė išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo, įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas apskundė šį sprendimą Komisijai, kuri skundą atmetė, o pareiškėjas Komisijos sprendimą apskundė RAT, kuris 2022 m. balandžio 25 d. skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Departamento 2021 m. lapkričio 14 d. sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą, uždrausdamas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo išsiuntimo dienos. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kurį LVAT 2022 m. gegužės 25 d. nutartimi atmetė. Kadangi kito pagrindo pareiškėjas likti Lietuvos Respublikoje neturėjo, jis buvo apgyvendintas Užsieniečių registracijos centre (toliau – ir URC) iki bus išspręstas išsiuntimo į jo kilmės valstybę klausimas. 2022 m. rugpjūčio 16 d. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) informavo Migracijos departamentą, kad 2022 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjas išvyko iš URC ir grįžo pavėlavęs, t. y. 2022 m. rugpjūčio 16 d. Pareiškėjas 2022 m. rugpjūčio 17 d. pakartotinai pasišalino iš minėtos apgyvendinimo vietos ir nesugrįžo. 2022 m. lapkričio 17 d. Austrijos Respublika informavo Departamentą, kad pareiškėjas atvyko į šalį ir pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Kadangi pagal Dublino reglamentą Lietuvos Respublika yra atsakinga už pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, todėl 2023 m. sausio 24 d. jo prašymas perduotas nagrinėti Lietuvos Respublikos institucijoms. Departamentas 2024 m. gegužės 9 d. sprendimu Nr. 24S117557 atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį, RAT 2024 m. rugsėjo 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUkzLTExMjM0LTY0NC8yMDI0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eI3-11234-644/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eI3-11234-644/2024">eI3-11234-644/2024</a> Departamento sprendimą paliko galioti, o LVAT 2024 m. lapkričio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjQ1NS00OTIvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2455-492/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2455-492/2024">eA-2455-492/2024</a> paliko RAT sprendimą nepakeistą.

Pareiškėjas 2025 m. balandžio 28 d. Departamentui pateikė prašymą leisti jam, neišvykstant iš Lietuvos, pateikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo šeimos susijungimo pagrindu arba suteikti galimybę kitu pagrindu teisėtai likti gyventi Lietuvoje ir, atsižvelgiant į pareiškėjo šeiminius ryšius Lietuvoje, stabdyti jo priverstinio išsiuntimo iš Lietuvos sprendimo klausimą. Paaiškino, kad per buvimo Lietuvoje terminą pareiškėjas sukūrė šeimą, jam ir jo antrai pusei gimė vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis ir kuriam šiuo metu yra 8 mėnesiai. Pareiškėjas Lietuvoje turi teisėtą pragyvenimo šaltinį ir pastovių pajamų, kadangi dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal darbo sutartį.

Departamentas Sprendimu pateikė pareiškėjui nuomonę pagal savo kompetenciją, kuri, pasak atsakovo, nelaikytina Migracijos departamento priimtais sprendimais pareiškėjo prašyme nurodytais klausimais, kadangi tokie sprendimai gali būti priimami tik teisės aktuose nustatytų ir detaliai reglamentuotų procedūrų metu. Departamentas konstatavo, kad šiuo metu pareiškėjo vaiko interesai nėra pažeidžiami, vaikas su motina yra Lietuvos Respublikos piliečiai, o ši aplinkybė jiems suteikia galimybę nevaržomai keliauti, t. y. vykti kartu su pareiškėju į jo kilmės valstybę ar kitą šalį. Atsakovas pabrėžė, kad kuriant šeiminius ryšius abiem vaiko tėvam buvo žinoma apie kylančias rizikas dėl šeimos gyvenimo tęstinumo Lietuvos Respublikoje, tačiau suvokdami kylančias rizikas jie vis tiek pasirinko kurti ir plėtoti (vaiko gimimas) šeiminius ryšius. Departamentas, įvertinęs tai, kad įvykdžius anksčiau priimto sprendimo išsiuntimo procedūrą pareiškėjui bus uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus ir į SIS bus įvestas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nurodė pareiškėjui, kad įvykdęs išsiuntimo sprendimą ir turėdamas galiojantį kelionės dokumentą jis galėtų Departamentui teikti prašymą išbraukti duomenis apie jį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo ar sutrumpinti draudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką laiką. Atsakovas paaiškino, kad motyvuotas užsieniečio prašymas išbraukti duomenis apie jį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo ar sutrumpinti draudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką laiką teikiamas per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS), o esant techniniams MIGRIS sutrikimams, dėl kurių negalima šio prašymo pateikti per MIGRIS, teikiamas raštu. Išaiškinta, kad prašyme turi būti nurodyti Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), 6.1–6.10 papunkčiuose nurodyti užsieniečio duomenys, užsieniečio elektroninio pašto adresas ir telefono ryšio numeris, kartu pridedant galiojančio užsieniečio paso kopiją, nuotrauką, kurioje užsienietis yra užfiksuotas su savo galiojančio paso asmens duomenų lapu ir kurioje aiškiai matomi visi šiame lape esantys įrašai ir asmens nuotrauka, prašyme nurodytas aplinkybes pagrindžiančių dokumentų kopijas (jeigu turimos). Departamento vertinimu, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą, nes jo buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jis neturi kelionės dokumento ir neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas arba UTPĮ) 28 straipsnyje nustatytų reikalavimų prašymui dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikti. Aplinkybė, kad Lietuvoje gyvena užsieniečio sūnus, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, savaime nesuteikia užsieniečiui teisės likti Lietuvos Respublikoje, nevykdyti jam priimto išsiuntimo sprendimo bei neįpareigoja Departamento įteisinti užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui išaiškinta, kad leidimas laikinai gyventi galės būti išduotas tik tuomet, jeigu jis atitiks Įstatymo reikalavimus ir prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateiks Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas), nustatyta tvarka būdamas Lietuvos Respublikoje teisėtai, o būdamas ne Lietuvos Respublikoje prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateiks per išorės paslaugų teikėją kitoje valstybėje.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, prašo teismo jį panaikinti.

UTPĮ (redakcija, galiojanti nuo 2025 m. sausio 1 d.) 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šis Įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

Aprašas reglamentuoja užsieniečio prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, prašymo naujai įforminti leidimą laikinai gyventi ir prašymo leisti pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį pateikimą bei šių prašymų priėmimą, įvertinimo, ar užsienietis atitinka leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ar keitimo sąlygas ir ar nėra atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindų, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė ar įvaikinimas yra fiktyvūs, ar įmonė yra fiktyvi, tvarką, sprendimo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi priėmimą, sprendimo leisti pakeisti darbdavį priėmimą, užsakymo dėl leidimo laikinai gyventi išrašymo formavimą ir perdavimą Asmens dokumentų išrašymo centrui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Asmens dokumentų išrašymo centras) ir iš Asmens dokumentų išrašymo centro gautų išrašytų leidimų laikinai gyventi siuntų patikrinimą, leidimo laikinai gyventi atsiėmimą, įvertinimo, ar nėra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, ir leidimo laikinai gyventi panaikinimo tvarką, leidimo laikinai gyventi negaliojimą (Aprašo 1 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, jog ESTT 2018 m. gegužės 8 d. sprendimo K. A. ir kt. byloje Nr. C 82/16 61 punkte nurodyta, kad, pagal 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse straipsnio 6 punktą ir 11 straipsnio 3 dalį, valstybėms narėms nedraudžiama panaikinti arba sustabdyti draudimą atvykti į šalį tuo atveju, jei sprendimas grąžinti nebuvo įvykdytas ir trečiosios šalies pilietis yra jų teritorijoje. Atsakydamas į klausimą, ar nagrinėjant tokias aplinkybes turi reikšmės tai, kad šeimos gyvenimas buvo sukurtas tuo momentu, kai trečiosios šalies piliečiui jau buvo nustatytas draudimas atvykti, todėl jis žinojo, jog valstybėje narėje gyvena neteisėtai, ESTT nurodė, kad SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nesvarbu, jog priklausomumo santykis, kuriuo remiasi trečiosios šalies pilietis, grįsdamas prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, atsirado po to, kai dėl jo buvo priimtas sprendimas uždrausti atvykti į šalį (81 punktas). ESTT taip pat nurodė, kad SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nesvarbu, jog sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į šalį yra galutinis tuo momentu, kai šis pateikia prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu (84 punktas).

Taigi, pagal minėtą ESTT praktiką, sprendimas nesuteikti prieglobsčio ir (ar) išsiųsti iš šalies nėra ir negali būti kliūtis išnagrinėti užsieniečio prašymą ir įvertinti, ar tarp atitinkamų trečiosios šalies piliečio ir Europos Sąjungos piliečio yra toks priklausomumo santykis, kad šiam trečiosios šalies piliečiui iš principo turi būti suteikta išvestinė teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį, o jei tai būtų nustatyta – privalo panaikinti sprendimą grąžinti trečiosios šalies pilietį ir jam nustatytą draudimą atvykti į šalį arba bent jau sustabdyti jo vykdymą; taip pat nėra draudžiama panaikinti arba sustabdyti draudimą atvykti į šalį tuo atveju, jei sprendimas grąžinti nebuvo įvykdytas ir trečiosios šalies pilietis yra jų teritorijoje. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2020 m. sausio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjM5Mi00OTIvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2392-492/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2392-492/2020">eA-2392-492/2020</a>, 2024 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjA0Mi02NjIvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2042-662/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2042-662/2024">eA-2042-662/2024</a>, 2024 m. spalio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjI4MC04MjEvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2280-821/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2280-821/2024">eA-2280-821/2024</a>).

Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką ir byloje nustatytas aplinkybes, pažymėtina, kad šiuo atveju pareiškėjas turėjo pagrindą kreiptis į atsakovą dėl jo išsiuntimo ir Lietuvos Respublikos ir draudimo atvykti persvarstymo ir atsakovas turėjo svarstyti šį klausimą. Atsakovas Sprendime vertino, kad nėra teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo Prašymo, kadangi jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra laikomas neteisėtu, jis neturi kelionės dokumento ir neatitinka Įstatymo 28 straipsnyje nustatytų reikalavimų prašymui dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikti. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog Lietuvoje gyvena užsieniečio sūnus, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, savaime nesuteikia užsieniečiui teisės likti Lietuvos Respublikoje, nevykdyti jam priimto sprendimo dėl išsiuntimo ir neįpareigoja Departamento įteisinti užsieniečio buvimą Lietuvos Respublikoje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal UTPĮ 1 straipsnio 2 dalį, šio Įstatymo nuostatos yra suderintos su Grąžinimo direktyva, taip pat 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES). Užsieniečio apsigyvenimo Lietuvoje santykių teisiniam kvalifikavimui reikšmingos ir Konvencijos nuostatos bei EŽTT praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos, nes pareiškėjas grindė Prašymą šeiminiais ir socialiniais ryšiais su Lietuvos Respublika, kurioje gyvena jo mažametis vaikas ir vaiko motina, taip pat vaiko interesų apsauga.

Pagal EŽTT praktiką, Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu, todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje A., C. ir B. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje A. prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93)). EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu, ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą; teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr., pvz., 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje B. prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 54273/00); 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ü. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99)). EŽTT praktikoje pažymima, kad valstybės – Konvencijos dalyvės – turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą M. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 25017/94)). Taigi, kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui.

Pasisakydamas dėl Direktyvos 2011/95/ES 23 straipsnio, ESTT yra konstatavęs, kad pagal Direktyvos 23 straipsnį reikalaujama tik to, kad valstybės narės savo nacionalinę teisę sutvarkytų taip, kad tokie šeimos nariai pagal nacionalines procedūras ir tiek, kiek tai suderinama su šių šeimos narių asmeniniu teisiniu statusu, galėtų prašyti tam tikrų lengvatų, apimančių, be kita ko, leidimą gyventi šalyje, galimybę įsidarbinti arba mokytis, kuriomis siekiama išsaugoti šeimos vienovę (2018 m. spalio 4 d. sprendimo A. byloje Nr. C-652/16 68 p. ir 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimo LW prieš Bundesrepublik Deutschland byloje Nr. C-91/20 36 p.).

Grąžinimo direktyvos preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, jog, pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus, sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Grąžinimo direktyvos bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, yra pažymėjęs, net jei užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitinka ar nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, ES teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo išsiųsti jį. Sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus ir šeimos gyvenimo apsauga, taip pat poreikius užtikrinti nepilnamečių teisių apsaugą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009, 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011, 2024 m. birželio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.<a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTc2NC04MjIvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1764-822/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1764-822/2024">eA-1764-822/2024</a>).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjo šeimoje auga jo mažametis vaikas, gimęs (duomenys neskelbtini), kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, pareiškėjas augina jį kartu su vaiko motina, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė, vaikui yra būtina nuolatinė suaugusiųjų priežiūra, ir kitas aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjo šeiminė situacija yra iš esmės pasikeitusi ir tai suponuoja išvadą, kad Sprendimas nėra proporcingas prioritetinio vaiko interesų užtikrinimo požiūriu. Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo pozicija, jog pareiškėjo situacija neatitinka nė vienos iš EŽTT išskirtų išimtinių sąlygų, kurioms esant šeimos nario, kuris yra ne pilietis, išsiuntimas iš valstybės sudarytų EŽTK 8 straipsnio pažeidimą. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas sukūrė šeiminį gyvenimą tuo metu, kai pareiškėjui ir jo vaiko motinai buvo žinoma užsieniečio teisinė (imigracinė) padėtis bei kylančios rizikos šeimos gyvenimo tęstinumui Lietuvos Respublikoje.

Vertinant pareiškėjo šeimines aplinkybes akcentuotina, kad aplinkybė, jog pareiškėjas ir vaiko motina nėra sudarę santuokos, negali būti vertinama kaip aplinkybė, paneigianti pareiškėjo šeiminius ryšius. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime Nr. 21/2008 pažymėta, kad konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 38 straipsnio 3 dalyje; santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti, tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia (be kita ko) jos 38 straipsnio 1 dalį, nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos; konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi (taip pat žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarimą Nr. KT3-N1/2019).

EŽTT savo praktikoje pripažįsta šeimos ryšių svarbą ir yra ne kartą konstatavęs, jog asmens išsiuntimas, nulemiantis šeimos ryšių nutraukimą, gali būti traktuojamas kaip EŽTK 8 straipsnio pažeidimas (žr., pvz., 2002 m. liepos 11 d. sprendimą A. prieš Daniją (pareiškimo Nr. 56811/00). EŽTT praktikoje pabrėžiama valstybės pareiga užtikrinti sąžiningą pusiausvyrą tarp asmens ir bendruomenės interesų (žr., pvz., 1994 m. rugsėjo 23 d. sprendimas H. prieš Suomiją (A serija, Nr. 290) bei pareigą priimant sprendimus vadovautis geriausių vaiko interesų užtikrinimo principu ir jo teisių apsauga pagal EŽTK 8 straipsnį (žr., pvz., 2004 m. vasario 5 d. sprendimą K. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 60457/00).

Šiuo atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 12 straipsnio 1 dalis nustato, jog vaikas turi teisę gyventi su savo tėvais. Pagal šio straipsnio 2 dalį, teisė vaikui bendrauti su savo tėvais ar vienu iš jų gali būti ribojama įstatymu ir tik tuo atveju, kai toks bendravimas prieštarauja vaiko interesams, o, pagal 3 dalį, vaikas negali būti išskirtas su tėvais, išskyrus atvejus, kai vaiko teisių apsaugą užtikrinančios institucijos, vadovaudamosi teismo sprendimu ir įstatymais, atitinkama tvarka nustato, kad toks atskyrimas yra būtinas vaiko interesams. Be to, UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtintas imperatyvas, pagal kurį prieš priimant sprendimą išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos atsižvelgti į užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas), padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

Atsakovas laikosi pozicijos, kad nagrinėdamas Prašymą įvertino individualią pareiškėjo situaciją, susijusią su jo šeimine padėtimi, ir nustatė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jo mažamečio vaiko interesai bus pažeisti, įvykdžius įsiteisėjusį sprendimą dėl prieglobsčio, o vien tik vaiko gimimo faktas nesudaro pagrindo nevykdyti įsiteisėjusio sprendimo dėl prieglobsčio dalies dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir išsiuntimo. Be to, pareiškėjo vaikas ir vaiko motina galėtų vykti kartu su pareiškėju į jo kilmės valstybę ar kitą valstybę. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjo kilmės valstybės informacija patvirtina vaiko ir jo motinos galimybes vykti į (duomenys neskelbtini) ir net gauti leidimus gyventi (duomenys neskelbtini). Departamento nuomone, nors vaikas yra išlaikomas iš pareiškėjo uždarbio ir vaiko motinos gaunamų socialinių išmokų, o vaiko motinos tėvai kartais padeda prižiūrėti vaiką, tačiau šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstas išvadas, kad šeimos gerove gali pasirūpinti būtent vaiko motina. Departamentas pažymėjo, kad Lietuvoje taip pat yra gerai išvystyta ir socialinė parama, dėl kurios, esant poreikiui, vaiko motina galėtų kreiptis į valstybines institucijas ir/ar nevyriausybines organizacijas. Atsakovas taip pat nurodė, kad ginčijamas Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui, įvykdžius išsiuntimo sprendimą, kreiptis dėl leidimo gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu ir atvykti į Lietuvos Respubliką teisėtu būdu.

Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su nurodytais atsakovo argumentais ir pažymi, kad šie argumentai yra nepakankami konstatuoti, jog pareiškėjui taikoma priemonė yra proporcinga siekiamam tikslui, ypač atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta informacija, kad pareiškėjas keltų grėsmę visuomenės saugumui ir (ar) viešajai tvarkai. Be to, šie atsakovo argumentai vertintini kaip neatitinkantys Konvencijos 8 straipsnio ir EŽTT formuojamos praktikos. Pažymėtina, kad byloje nėra įrodymų ir apie tai, jog pareiškėjas atsisakytų bendradarbiauti su kompetentingomis institucijomis, slapstytųsi ar kitaip trukdytų įvykdyti sprendimą dėl jo išsiuntimo, kuris nėra įvykdytas iki šiol, o, kadangi pareiškėjas yra mažamečio vaiko tėvas, nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į geriausius vaiko interesus. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl sprendimu dėl prieglobsčio nesuteikimo nustatyto draudimo termino ir jo sutrumpinimo, šiuo atveju nebuvo tinkamai įvertintos pareiškėjo Prašyme nurodytos aplinkybės, kurios atsirado vėliau, taigi, tai nereiškia, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą dėl pareiškėjo Prašymo, neturėjo vertinti aplinkybių dėl pareiškėjo pasikeitusių šeiminių santykių, t. y. būtent dėl gimusio vaiko, jo interesų užtikrinimo, vaiko tolesnio bendravimo su abiem tėvais ir galimybės augti kartu su abiem tėvais vaiko kilmės šalyje.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje nustatyti reikalavimai, kas turi būti nurodyta administraciniame sprendime, be kita ko, ir administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Šiuo aspektu LVAT yra ne kartą pažymėjęs, jos esminė individualaus administracinio akto (administracinio sprendimo) pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-520-2294/2012; 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0zOTgtNDQyLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-398-442/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-398-442/2015">A-398-442/2015</a>).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teikė Departamentui Prašymą, o atsakovas priėmė Sprendimą, kuriame, nors ir nurodė, jog tai yra tik nuomonė, tačiau akivaizdu, jog atsisakė tenkinti pareiškėjo Prašymą, todėl laikytina, kad tai yra Sprendimas, o jį priimdamas Migracijos departamentas veikė kaip viešojo administravimo subjektas ir todėl privalėjo vadovautis iš gero administravimo principo kylančiais imperatyvais (šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (žr., pvz., ES pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnį), iš kurių išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis naujausia LVAT praktika (žr., pvz., 2025 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTE2MC03ODkvMjAyNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1160-789/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1160-789/2025">eA-1160-789/2025</a>), Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, turėjo atlikti išsamesnį šeiminių ryšių vertinimą, tačiau susiklosčiusios pareiškėjo situacijos neindividualizavo šeiminių ryšių prasme – nebuvo atsižvelgta į individualią šeimos situaciją, o būtent į tai, kad pareiškėjo šeimoje auga mažametis vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, jo išlaikymu rūpinasi pareiškėjas, jam būtina nuolatinė suaugusiųjų priežiūra, taip pat neatsižvelgta į pareiškėjo, kaip tėvo, ryšį su vaiku, Departamentas nevertino ir pareiškėjo ryšių su vaiko motina, taip pat neatsižvelgė į šeimos nedalomo gyvenimo sutrikdymą ir kitas aplinkybes. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, tinkamai neatsižvelgė į trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą, pareiškėjo socialinius ryšius su Lietuvos Respublika, o nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, jog nagrinėjant pareiškėjo Prašymą buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Šiuo atveju skundžiamas Sprendimas negali būti laikomas teisėtu, kadangi jis neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), tai sudaro pagrindą laikyti jį neteisėtu ir panaikinti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o pareiškėjo skundą patenkinti (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas). Panaikinus Sprendimą atsakovas įpareigotinas iš naujo nagrinėti pareiškėjo Prašymą ir priimti teisės aktus atitinkantį sprendimą.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis).

Kadangi pareiškėjo skundas patenkintas visiškai, todėl jis įgijo teisę į byloje patirtų išlaidų atlyginimą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas už skundo pateikimą teismui sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį, taip pat už teisines paslaugas (skundo parengimą) sumokėjo 1 600 Eur.

CPK 98 straipsnio l dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), (toliau – ir Rekomendacijos) 8 punkte įtvirtinti rekomenduojami advokato teikiamų teisinių paslaugų priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai. Rekomendacijų 7 punkte įtvirtinta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Rekomendacijų 8.2 punkte nustatyta, kad už ieškinio, priešieškinio, atsiliepimo į ieškinį ar priešieškinį parengimą maksimali priteistina suma apskaičiuojama taikant 2,5 koeficientą, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Šiuo atveju pareiškėjas skundą teismui pateikė 2025 m. birželio 17 d., tokiu atveju taikytinas 2024 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis (2 335,90 Eur), todėl už advokato paslaugas rengiant skundą pareiškėjui gali būti maksimaliai atlyginta 5 839,75 Eur (2 335,90 Eur x 2,5). Pareiškėjo prašoma priteisti 1 600 Eur suma už teisines paslaugas rengiant skundą neviršija maksimalios galimos priteisti sumos, pateikti duomenys patvirtina išlaidų apmokėjimą, todėl ši suma visa apimtimi priteistina iš atsakovo.

Taigi iš viso bendrai pareiškėjo naudai priteistinos 1 622,50 Eur (22,50 Eur + 1 600 Eur) bylinėjimosi išlaidos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo T. A. A. skundą patenkinti visiškai.

Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. 25SD10910.

Įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo T. A. A. 2025 m. balandžio 28 d. prašymą.

Priteisti pareiškėjui T. A. A. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 622,50 Eur (vieno tūkstančio šešių šimtų dvidešimt dviejų eurų ir penkiasdešimties centų) bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Erminijus Baziulis

Jolita Rasiukevičienė

Indrė Žvaigždinienė