Administracinė byla Nr. eI2-12026-438/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02216-2025-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.2;
55.1.3
(S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. rugpjūčio 21 d.
Klaipėda
Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Erminijaus Baziulio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
sekretoriaujant Vaidai Damašienei,
vertėjaujant Olgai Vostrenkovai,
dalyvaujant pareiškėjai T. C., jos atstovui advokatui Laisviui Margaičiui,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Dariui Juodeliui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl 2025 m. balandžio 9 d. sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
Pareiškėja T. C. (toliau – pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. 25S90072, kuriuo nuspręsta panaikinti leidimą nuolat gyventi, nes asmuo gyvena ne Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės (toliau – Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą pakeisti pareiškėjos leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – Leidimas).
Nurodo, kad 2025 m. kovo 6 d. kreipėsi į Migracijos departamentą dėl Leidimo, išduoto 2020 m. kovo 19 d., pakeitimo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas, UTPĮ) UTPĮ 53 str. 2 d. 3 p. pagrindu. 2025 m. kovo 7 d. per MIGRIS jos buvo paprašyta pateikti išsamų paaiškinimą dėl jos gyvenimo Lietuvos Respublikoje (toliau – Lietuva) nuo 2023 m. balandžio 3 d. iki 2025 m. vasario 12 d. Pareiškėja pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad ji išskrido į Izraelį 2023 m. balandžio 3 d. ir sugrįžo 2025 m. vasario 12 d., nors ketino būti tik tris mėnesius. Anksčiau negalėjo sugrįžti dėl 2023 m. spalio 7 d. prasidėjusio karo tarp Izraelio ir Palestinos. Pareiškėja kelis kartus nusipirko bilietus, tačiau skrydžiai buvo atšaukti. Atsiradus pirmai galimybei, iš karto sugrįžo namo į Lietuvą. Paaiškino, kad turi sūnų V. Z. ir dukrą E. C.. Sūnus yra sergantis, turi 30% darbingumą, gyvena kartu su ja jos bute (duomenys neskelbtini). Sūnui dėl neįgalumo reikalinga priežiūra, todėl ji prižiūri sūnų. Dukra gyvena Izraelyje, dirbanti. Pareiškėja, kai tik gali (pagerėja sūnaus būklė), vyksta pas dukrą prižiūrėti anūkų, jai padėti ir pasimatyti su anūkais, jos šeima. Pareiškėja serga cukriniu diabetu, todėl keliauti jai yra sudėtinga ir skristi per kelias šalis fiziškai per sunku, taip keliauti jau nebegali.
Teigia, kad nors Migracijos departamentas gavo jos paaiškinimus, tačiau, vadovaujantis UTPĮ 54 str. 1 d. 3 p., priėmė Sprendimą.
Pažymi, kad ji yra deklaruota adresu (duomenys neskelbtini), jai nuosavybės teise priklausomame bute. Lietuvoje 1985 m. baigė (duomenys neskelbtini). Lietuvoje dirbo nuo 1984 m. sausio 1 d. Migracijos departamentas šių faktų nevertino, nors turėjo būti vertinamas jos ryšys su Lietuva. Ji Lietuvoje gyvena nuo 1997 m., jos tėvas Lietuvos pilietis, sūnus taip pat. Ji turi nekilnojamąjį turtą Lietuvoje (butas). Lietuvoje deklaravo savo gyvenamąją vietą ir prižiūri sergantį sūnų. Ji dėl ne nuo jos priklausančių aplinkybių buvo priversta pažeisti nustatytą tvarką. Tik dėl prasidėjusio karo ir atšauktų skrydžių ji negalėjo sugrįžti laiku. Dėl ko labai apgailestauja.
Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2021 m. sausio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUktMTYtNTc1LzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eI-16-575/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eI-16-575/2020">eI-16-575/2020</a>. Migracijos departamento pareigūnas nesivadovavo LVAT praktika ir nevertino, kad ji nuolat gyvena Lietuvoje nuo 1977 m., baigė vidurinę mokyklą, dirbo, gavo pensiją, turi nekilnojamąjį turtą ir yra visapusiškai susieta su Lietuva. Sprendimas sukelia ne tik jai, bet ir jos šeimos nariams socialines ir teisines pasekmes.
Pareiškėja ir jos atstovas teismo posėdžio metu palaikė skundą iš esmės jame išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindu.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad nagrinėjant pareiškėjos prašymą Migracijos departamentas nustatė, jog nuo 2023 m. balandžio 30 d. iki 2025 m. vasario 12 d. pareiškėja buvo išvykusi ir ilgiau nei 12 mėn. iš eilės negyveno Lietuvoje ar kitoje ES valstybėje narėje. Todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (toliau – Aprašas), 90 p., 2025 m. balandžio 3 d. priėmė sprendimą Nr. 25S85766 nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą, t. y. atsisakyti pakeisti leidimą nuolat gyventi. 2025 m. balandžio 9 d. priėmė Sprendimą.
Pažymi, kad atsižvelgiant į UTPĮ 2 str. 26 d.
Vertina, kad Sprendimas priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
k o n s t a t u o j a:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. 25S90072 teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad pareiškėja yra Izraelio pilietė, kuriai UTPĮ 53 str. 2 d. 3 p. pagrindu 2020 m. kovo 19 d. išduotas leidimas nuolat gyventi Nr. LT7511716 (galiojo iki 2025 m. kovo 19 d.).
2025 m. kovo 6 d. pareiškėja Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi UTPĮ 53 str. 2 d. 3 p.
Migracijos departamentas nustatė, kad nuo 2023 m. balandžio 30 d. iki 2025 m. vasario 12 d. pareiškėja buvo išvykusi į Izraelį ir ilgiau nei 12 mėn. iš eilės negyveno Lietuvoje ar kitoje ES valstybėje narėje. Vadovaudamasis Aprašo 90 p., Migracijos departamentas 2025 m. balandžio 3 d. priėmė sprendimą Nr. 25S85766 nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą ir atsisakyti pakeisti leidimą nuolat gyventi.
Migracijos departamentas 2025 m. balandžio 9 d., vadovaujantis UTPĮ 54 str. 1 d. 3 p., priėmė Sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi, nes asmuo gyvena ne ES valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (redakcija, galiojanti nuo 2025 m. sausio 1 d.).
Pagal UTPĮ 2 str. 15 d. leidimas nuolat gyventi – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Tokį leidimą užsienietis gali gauti, jeigu atitinka vieną iš Įstatymo 53 str. išdėstytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 str. 1 d. 1–3 p. nustatytas sąlygas (UTPĮ 53 str. 3 d.).
UTPĮ 54 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės arba užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas šio Įstatymo 53 str. 1 d. 81 ar 82 p. nustatytu pagrindu, gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatyme imperatyviai nustatyta, kada leidimas nuolat gyventi užsieniečiui yra panaikinamas. Įstatyme nenustatyta išimčių, kurioms esant, užsieniečiui, gyvenančiam ne ES valstybėje narėje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas, išskyrus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 ar 82 punkte nustatytu pagrindu, gyvena ne ES valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės.
Nustatyta, kad pirmas leidimas nuolat gyventi pareiškėjai buvo išduotas 2003 m. Pareiškėjos gyvenamoji vieta Lietuvoje buvo deklaruojama nuo 1977 m. iki 1999 m. ir nuo 2003 m. iki šiol. Pareiškėjos tėvas S. A. yra Lietuvos pilietis, kuris 1996 m. deklaravo išvykimą į Izraelį. Pareiškėjos sūnus V. Z., gim. (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos pilietis, kurio gyvenamoji vieta yra deklaruota Lietuvoje. Pareiškėjos duktė E. C., gim. (duomenys neskelbtini), yra gimusi Lietuvoje, 1999 m. deklaravo išvykimą į Izraelį. Kiti pareiškėjos šeiminiai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis nenustatyti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja kartu su 2025 m. kovo 6 d. prašymu Migracijos departamentui pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad 2023 m. balandžio 3 d. ji išskrido į Izraelį ir ten buvo iki 2025 m. vasario 12 d. (ketino būti tris mėnesius), prasidėjus karui tarp Izraelio ir Palestinos neturėjo galimybės anksčiau grįžti į Lietuvą, nes nebuvo vykdomi skrydžiai ir visi maršrutai buvo užblokuoti. Ji keturis kartus pirko bilietus, tačiau skrydžiai buvo atidedami. Atsiradus pirmai galimybei, pareiškėja sugrįžo namo.
Taigi, pareiškėja neginčija aplinkybės, kad laikotarpiu nuo 2023 m. balandžio 3 d. iki 2025 m. vasario 12 d. ji Lietuvoje ar kitoje ES šalyje negyveno, kadangi visą tą laiką buvo Izraelyje. Pareiškėja teigia, jog dėl 2023 m. spalio 7 d. prasidėjusio karo tarp Izraelio ir Palestinos negalėjo iš Izraelio išvykti į Lietuvą, nors ketino Izraelyje būti tik tris mėnesius. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad iki 2023 m. spalio 7 d. pareiškėja Izraelyje praleido ženkliai daugiau nei tris mėnesius. Todėl šie pareiškėjos argumentai dėl jos ketinimų vertintini kritiškai. Taip pat pažymėtina, kad po 2023 m. spalio 7 d. asmenų išvykimas iš Izraelio nebuvo visiškai sustabdytas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A585-1810/2010 teismas pažymėjo, kad leidimas nuolat gyventi suteikė užsieniečiui daugiausia teisių lyginant su kitomis teisėto užsieniečių gyvenimo Lietuvos Respublikoje formomis. Sprendimas išduoti tokį leidimą iš esmės reiškė, kad Lietuvos Respublika leidžia atitinkamam užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Atsižvelgiant į tai, leidimas nuolat gyventi galėjo būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti. Minėtos aplinkybės taip pat reiškia, kad išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui galėjo būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant laikiną leidimą gyventi, vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką ir joje būti. Įprasta ir teisinga, kad kuo daugiau teisių suteikiama asmeniui, tuo daugiau iš jo gali būti reikalaujama atsakomybės bei šias teises atitinkančių pareigų vykdymo.
Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445, 83 p. numatyta, kad jeigu atlikus Aprašo 80 p. nurodytą patikrinimą ir patikrinus kartu su prašymu pakeisti leidimą pateiktus dokumentus paaiškėjo bent vienas iš Įstatymo 54 str. 1 d. 1, 3, 4 ir 5 p. ar Įstatymo 54 str. 3 d. nustatytų leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų, tai įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka Aprašo 104 p. nurodytus veiksmus – panaikinti leidimą nuolat gyventi arba nepanaikinti leidimo nuolat gyventi.
Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. Įstatymo 3 str. 3 d. yra įtvirtinta užsieniečių, esančių Lietuvos Respublikoje, pareiga laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Užsieniečiui įteisinus buvimą, gyvenimą Lietuvos Respublikoje, jis privalo laikytis visų jam buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje Įstatymo nustatytų sąlygų. Institucijoms, vykdančioms užsieniečių buvimo, gyvenimo Lietuvos Respublikoje ir vykimo per Lietuvos Respublikos teritoriją kontrolę, nėra numatyta diskrecijos teisė veikti kitaip, nei šias institucijas įpareigoja Įstatymo nuostatos.
Atsižvelgiant į tai, kad pirmas leidimas nuolat gyventi pareiškėjai buvo išduotas ne pagal UTPĮ 53 str. 1 d. 81 p. ar 82 p., įvertinus nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, darytina išvada, kad Migracijos departamentas turėjo prievolę panaikinti pareiškėjos leidimą nuolat gyventi UTPĮ 54 str. 1 d. 3 p. nustatytu pagrindu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos nurodyta aplinkybė, dėl kurios ji negyveno Lietuvoje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, aptarto teisinio reguliavimo kontekste nėra reikšminga. Pareiškėją nors ir sieja tam tikri ryšiai su Lietuva, tačiau šie ryšiai nėra prioritetiniai ir nesudaro pagrindo nepaisyti imperatyvių Įstatymo normų. Aplinkybės, kad pareiškėja deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje, nuosavybės teise valdo nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, turi sūnų, kuris yra Lietuvos pilietis, neįrodo jos pastovaus gyvenimo Lietuvoje, kuris truktų ilgai ir būtų pertraukiamas tik trumpomis išvykomis.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai išduotas leidimas nuolat gyventi Sprendimu, egzistuojant privalomajam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindui, panaikintas teisėtai ir pagrįstai. Pažymėtina, kad pareiškėja siekdama naudotis leidimu nuolat gyventi turėjo ne tik teises, bet ir pareigas, kurių nesilaikymas sąlygojo Sprendimo priėmimą.
LVAT analogiško pobūdžio bylose laikosi tokios pat pozicijos (žr. pvz.: 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS00MjM5LTQzOC8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-4239-438/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-4239-438/2020">A-4239-438/2020</a>, 2022 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMzMwNC01NTYvMjAyMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-3304-556/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-3304-556/2022">eA-3304-556/2022</a> ir 2023 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2551-629/2023).
Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendimo priėmimo metu Leidimo galiojimas jau buvo pasibaigęs. Pareiškėja Migracijos departamento 2025 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 25S85766, kuriuo nutrauktas prašymas pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimas ir atsisakyta pakeisti leidimą nuolat gyventi, neginčijo.
Apibendrinus, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvavimo ir pagrįstumo reikalavimus.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. 1 d. numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Įvertinus minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius atsakovo Sprendimo neteisėtumo pagrindų, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jie nenagrinėjami.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjai Įstatymo nustatyta tvarka, atitikus bent vieną iš UTPĮ 40 str. 1 d. ar 53 str. 1 d. nustatytų leidimo gyventi išdavimo pagrindų, kreiptis dėl leidimo išdavimo.
Atmetus pagrindinį skundo reikalavimą, išvestinis reikalavimas dėl Migracijos departamento įpareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus, atmestinas kaip nepagrįstas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos T. C. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.
Teisėjai Violeta Balčytienė
Erminijus Baziulis
Romanas Klišauskas
