Dėl sprendimo panaikinimo

Administracinė byla Nr. eI2-14248-1247/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03311-2025-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3

(S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugpjūčio 21 d.

Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Baublio, Justinos Nasutavičienės ir Ievos Saudargaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

1. Pareiškėjas R. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. 25S1226821 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.

2. Pareiškėjas skundą grindžia toliau nurodytais esminiais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis.

2.1. Pareiškėjas 2025 m. balandžio 25 d. pateikė dokumentus dėl nuolatinio leidimo gyventi Lietuvoje pratęsimo, tačiau Migracijos departamentas priėmė neigiamą sprendimą, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2021 m. spalio 29 d. iki 2023 m. birželio 16 d. nebuvo Lietuvos ar kitos Europos Sąjungos valstybės teritorijoje. Pareiškėjas paaiškino, kad tuo laikotarpiu gyveno (duomenys neskelbtini) kartu su savo tėvais.

2.2.

2.3. 2022 m. vasario 24 d. prasidėjus karui Ukrainoje, pareiškėjo šeimos planai grįžti į Lietuvą 2022 m. kovo 20 d. buvo sutrikdyti dėl išaugusios saugumo grėsmės, branduolinės atakos rizikos, taip pat sudėtingos kelionės su mažu ir dažnai sergančiu vaiku, todėl grįžimas į Lietuvą tapo neįmanomas. Pareiškėjo šeima susidūrė su finansiniais sunkumais – tėvai neturėjo galimybės įsigyti bilietų saugiu ir patogiu maršrutu, taip pat užtikrinti apgyvendinimą kelionės metu penkiems šeimos nariams.

2.4. Pareiškėjas nuo 2022 m. liepos 25 d. iki 2022 m. spalio 21 d. buvo išvykęs į Rusiją, pas močiutę, kur tvarkėsi dokumentus ir gydėsi. Pareiškėjas turi negalią, nuolat gyvena su tėvais, gauna pensiją ir socialinę pagalbą. Leidimo nuolat gyventi Lietuvoje netekimas pareiškėjui reikštų gyvybiškai svarbių sveikatos priežiūros bei socialinių paslaugų praradimą.

2.5. Pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis, tačiau jau yra pradėjęs Rusijos pilietybės atsisakymo procedūrą ir planuoja siekti Lietuvos pilietybės.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais.

4.1. Migracijos departamentas 2025 m. gegužės 23 d. priėmė sprendimą Nr. 25S121200 atsisakyti pakeisti pareiškėjui Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (toliau – leidimas nuolat gyventi), nes pareiškėjas gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. 2025 m. gegužės 26 d. taip pat buvo priimtas Sprendimas panaikinti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis.

4.2. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo, buvo nustatytas Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas pagrindas, t. y. nustatytos faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Remiantis Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas iš Lietuvos išvyko 2021 m. spalio 29 d. Pats pareiškėjas nurodė, kad 2021 m. spalio 29 d. išvyko į Rusiją, o 2021 m. lapkričio 6 d. iš Rusijos išskrido į (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) gyveno su tėvais, turėdamas turistinę vizą, iki 2022 m. liepos 25 d., kuomet išvyko į Rusiją. Rusijoje gyveno iki 2022 m. spalio 21 d., kai išvyko į (duomenys neskelbtini) ir joje gyveno iki 2023 m. birželio 16 d. 2023 m. birželio 16 d. iš (duomenys neskelbtini) išvyko į (duomenys neskelbtini). Pats pareiškėjas patvirtino, kad laikotarpiu nuo 2021 m. spalio 29 d. iki 2023 m. birželio 16 d. nebuvo Lietuvoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje. Migracijos departamentas įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjant prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi buvo nustatytas Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindas, prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą nutraukė ir atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi.

4.3. Nors pareiškėjas turi negalią, vien šis faktas nesudaro pagrindo teigti, kad jam taikomos kitos, nei Įstatyme nurodytos, sąlygos dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo. Įstatymas nenustato išimčių, kurioms esant užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas.

4.4. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nesimoko, daug laiko praleidžia užsienio valstybėse, todėl galima daryti išvadą, kad pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai socialiniai ryšiai. Pareiškėją sieja tam tikri šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublika, tačiau šie ryšiai nėra prioritetiniai ir nesudaro pagrindo nepaisyti imperatyvių Įstatymo normų. Vien tai, kad pareiškėjo mama gyvena Lietuvos Respublikoje ir yra šios šalies pilietė savaime nesuteikia jam teisės gyventi ir būti Lietuvos Respublikoje.

4.5. Nei pareiškėjas, nei jo mama nepateikė tokių duomenų, kurie įrodytų, kad pareiškėjas negalėjo grįžti į Lietuvos Respubliką ar į Europos Sąjungą dėl ypatingų ar išskirtinių aplinkybių. Šiuo atveju Covid-19 pandemija taip pat nėra ypatinga ir išskirtinė aplinkybė. Visuotinai žinoma ir neįrodinėtina aplinkybė, kad, įvykdžius atitinkamus reikalavimus, patekimas į Lietuvos Respubliką buvo galimas, o pareiškėjas ir jo mama nepateikė jokių duomenų apie tai, kad per visą nebuvimo laikotarpį bandė grįžti į Lietuvos Respubliką, tačiau dėl ne nuo jų priklausančių aplinkybių negalėjo to padaryti. Kadangi pareiškėjas Lietuvos Respublikoje negyveno ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, Migracijos departamentas turėjo pagrindą panaikinti jam išduotą leidimą nuolat gyventi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.

4.6. Leidimo nuolat gyventi specifika lemia tai, kad, jį išduodant, užsieniečiui gali būti keliami aukštesni reikalavimai ir griežtesnės sąlygos nei išduodant leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

5. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. 25S1226821, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, nes pareiškėjas gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės.

6. Remiantis byloje pateiktais įrodymais ir šalių pateiktais rašytiniais paaiškinimais, nustatytos toliau nurodytos nagrinėjamos administracinės bylos kontekste aktualios faktinės aplinkybės.

6.1. Pareiškėjas R. S. yra Rusijos Federacijos pilietis, jam yra 18 metų. Byloje esanti informacija patvirtina, kad nuo 2019 m. lapkričio 26 d. pareiškėjo deklaruota gyvenamoji vieta buvo Lietuvos Respublikoje, nuo 2024 m. birželio 25 d. jis yra deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini).

6.2. R. S. 2020 m. rugsėjo 17 d. išduotas leidimas nuolat gyventi Nr. LT760000172 Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Šiame kontekste pažymėtina, kad nors Sprendime nurodyta, jog leidimas nuolat gyventi R. S. išduotas dviem pagrindais – pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktus, tačiau iš byloje esančios medžiagos matyti, kad jis buvo išduotas vienu pagrindu – pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 6 punktą kaip nepilnamečiam užsieniečiui, gimusiam ne Lietuvos Respublikoje, kai jo tėvai arba vienas iš jų yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvos Respublikoje.

6.3. R. S. 2025 m. balandžio 2 d. pateikė prašymą Nr. 2504-LNGK-0022 pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu – pasibaigus leidimo nuolat gyventi galiojimui. Prašyme pateikiant papildomą informaciją, be kita ko, nurodyta, kad R. S. yra pabaigęs 8 klases, jo nuomone Krymas teisėtai priklauso Ukrainai.

6.4. Migracijos departamentas 2025 m. gegužės 23 d. priėmė sprendimą Nr. 25S121200, kuriuo nusprendė nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą, t. y. atsisakyti pakeisti R. S. leidimą nuolat gyventi, nes pareiškėjas gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės.

6.5. Migracijos departamentas 2025 m. gegužės 26 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nes asmuo gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės. Sprendime, be kita ko:

– Nustatyta, kad R. S. yra Rusijos Federacijos pilietis, gimęs Rusijoje; pirmasis leidimas nuolat gyventi jam buvo išduotas 2020 m. rugsėjo 17 d. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 53 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytais pagrindais. R. S. gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje deklaruota nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2020 m. gegužės 14 d. – Tauragėje, nuo 2020 m. gegužės 15 d. iki 2020 m. lapkričio 11 d. ir nuo 2020 m. lapkričio 12 d. iki 2022 m. rugsėjo 12 d. – Klaipėdoje, o nuo 2023 m. rugpjūčio 1 d. iki 2024 m. birželio 17 d. – Vilniuje. Lietuvos Respublikoje gyvena R. S. motina, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė nuo 2014 metų. Gyventojų registro duomenimis, asmens tėvas negyvena Lietuvos Respublikoje, jo pilietybė nėra nustatyta. Patikrinus Valstybinio socialinio draudimo fondo sistemos duomenis, nustatyta, kad nėra duomenų, jog asmuo dirbtų. Asmuo paaiškinime nurodė, kad nestudijuoja ir nesimoko mokykloje, nes turi negalią. Pateikti dokumentai patvirtina R. S. negalią – jo dalyvumo lygis (nustatytas iki 2026 m. gruodžio 12 d.) yra 15 proc.; pagrindinė diagnozė yra (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)).

– Nustatytos toliau nurodytos faktinės aplinkybės, susijusios su asmens išvykimu iš Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos. 2025 m. balandžio 25 d. R. S. pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, tačiau vizito metu nustatyta, kad jis nuo 2021 m. spalio 29 d. yra išvykęs iš Lietuvos Respublikos, todėl Migracijos departamento specialistas paprašė pateikti paaiškinimą dėl asmens buvimo / nebuvimo Lietuvos Respublikoje ir Europos Sąjungoje; pateiktame paaiškinime, asmuo nurodė, kad iš Lietuvos į Rusiją išvyko 2021 m. spalio 29 d., iš Rusijos į (duomenys neskelbtini) 2021 m. lapkričio 7 d., o vėliau iš (duomenys neskelbtini) atgal į Rusiją išvyko 2022 m. liepos 20 d., 2022 m. spalio 20 d. iš Rusijos išvyko atgal į (duomenys neskelbtini), o iš (duomenys neskelbtini) į Lenkiją išskrido 2023 m. birželio 16 d., bet atvykus į Lenkijos oro uostą asmens pase nebuvo pažymėtas spaudas, nes jis pateikė Lietuvos Respublikos leidimą nuolat gyventi. Migracijos departamentas 2025 m. gegužės 5 d. išsiuntė pranešimą, prašydamas pateikti daugiau aplinkybių apie asmens buvimą / nebuvimą Lietuvos Respublikoje ar Europos Sąjungoje; asmuo 2025 m. gegužės 5 d. ir 2025 m. gegužės 8 d. pateikė atsakymus, kuriuose, be kita ko, nurodė, kad jis iš Vilniaus išvyko į Rusijos Federaciją 2021 m. spalio 29 d., iš Rusijos Federacijos į (duomenys neskelbtini) išvyko 2021 m. lapkričio 6 d., (duomenys neskelbtini) gyveno su tėvais pagal turistinę vizą iki 2022 m. liepos 25 d.; 2022 m. liepos 25 d. išvyko iš (duomenys neskelbtini) į Rusiją; Rusijoje gyveno pas močiutę iki 2022 m. spalio 21 d., tada iš Rusijos į (duomenys neskelbtini) išvyko 2022 m. spalio 21 d. ir (duomenys neskelbtini) gyveno kartu su tėvais pagal turistinę vizą iki 2023 m. birželio 16 d.; iš (duomenys neskelbtini) išvyko į Lenkiją 2023 m. birželio 16 d., tačiau spaudas Lenkijos oro uoste nebuvo pažymėtas. Paprašius patikslinti, ar asmuo nuo 2021 m. spalio 29 d. iki 2023 m. birželio 16 d. buvo grįžęs į Lietuvą ar Europos Sąjungą, R. S. nurodė, kad nurodytu laikotarpiu nebuvo grįžęs į Lietuvą ar į kitą Europos Sąjungos valstybę.

– Dėl R. S. negalios vertinta, jog tai, kad (duomenys neskelbtini) jis gyveno kartu su tėvais, reiškia, kad jis yra prižiūrimas artimųjų, kurie yra atsakingi už asmenį ir už tai, kad asmuo laikytųsi Įstatyme nustatytų buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje sąlygų; o vien tai, kad asmuo yra su negalia, nesudaro pagrindo teigti, kad jam taikomos kitos, nei Įstatyme nurodytos, sąlygos dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, kai asmuo išvykęs ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės, ar kad jis yra nuo jų atleidžiamas.

– Vertinant R. S. ryšius su Lietuva pažymėta, kad jo nesieja ilgalaikiai socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika, nes jis Lietuvos Respublikoje nesimoko, daug laiko praleidžia užsienio valstybėse. Nors R. S. su Lietuvos Respublika sieja tam tikri šeiminiai ryšiai, vertinta, kad jie nėra prioritetiniai ir nesudaro pagrindo nepaisyti imperatyvių Įstatymo normų. Šiame kontekste Sprendime remtasi Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, pagal kurią Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu. Sprendime pažymėta, kad nors R. S. nuolatinė gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje deklaruojama nuo 2019 metų, tačiau Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse vartojama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ nėra tapati sąvokai „nuolatinis gyvenimas“ migracijos teisės kontekste, taigi jo ryšiai su Lietuva pastaraisiais metais neįrodo jo faktinio nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje, kuris turi būti pastovus, trunkantis ilgai ir pertraukiamas tik trumpomis išvykomis.

– Vertinant aplinkybes, dėl kurių R. S. nurodė negalėjęs grįžti į Lietuvą, pažymėta, kad nei asmuo, nei jo mama nepateikė tokių duomenų, kurie įrodytų, kad jis negalėjo grįžti į Lietuvos Respubliką ar į Europos Sąjungą dėl ypatingų ar išskirtinių aplinkybių. Covid-19 pandemija taip pat nėra ypatinga ir išskirtinė aplinkybė, nes, nepaisant Covid-19 pandemijos, asmenų judėjimas tarp šalių visiškai, nors ir su ribojimais, nebuvo paneigtas, o įvykdžius atitinkamus reikalavimus patekimas į Lietuvos Respubliką buvo galimas. Šiuo atveju nebuvo pateikti duomenys apie tai, kad per visą nebuvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį R. S. bandė grįžti į Lietuvos Respubliką, tačiau dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių negalėjo to padaryti.

6.6. Byloje, be kita ko, pateikti šie dokumentai, patvirtinantys su R. S. dalyvumo lygiu ir jam nustatytomis diagnozėmis susijusias aplinkybes:

– Palangos švietimo pagalbos tarnybos vaikų psichiatro 2021 m. birželio 21 d. išvada, kad R. S. nustatytas (duomenys neskelbtini) sindromas. Išvadoje, be kita ko, konstatuota, kad R. S. socialinė adaptacija nepakankama, jis stokoja savarankiškumo.

– VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Vaiko raidos centro Paauglių psichiatrijos ir krizių intervencijos skyriaus gydytojo vaikų ir paauglių psichiatro 2024 m. lapkričio 22 d. ambulatorinio apsilankymo aprašymas, iš kurio matyti, kad R. S., be kita ko, rekomenduota vaikų ir paauglių psichiatro priežiūra, taip pat lankyti vaikų ugdymo kolektyvą, teikti jam psichologo, spec. pedagogo pagalbą, nurodyta tęsti medikamentinį gydymą.

– Asmens su negalia teisų apsaugos agentūros prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos I teritorinio skyriaus 2025 m. sausio 10 d. sprendimas dėl dalyvumo lygio Nr. STS-541, iš kurio matyti, kad R. S. nustatytas 15 procentų dalyvumo lygis ir 85 procentų netekto dalyvumo lygis, dalyvumo lygio terminas nustatytas nuo 2024 m. gruodžio 13 d. iki 2026 m. gruodžio 12 d. R. S. dalyvumo lygis nustatytas, įvertinus, be kita ko, jam nustatytą pagrindinę diagnozę – (duomenys neskelbtini) sindromas, nustatyti sunkaus laipsnio (duomenys neskelbtini) simptomai.

– Asmens su negalia teisų apsaugos agentūros prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos I teritorinio skyriaus 2025 m. sausio 10 d. sprendimas dėl darbo pobūdžio ir sąlygų Nr. DPS-42, iš kurio matyti, kad R. S. nuo 2024 m. gruodžio 13 d. iki 2026 m. gruodžio 12 d. nustatytas dalyvumo lygis – 15 procentų; asmuo gali dirbti tik pagal negalios pobūdį pritaikytoje darbo aplinkoje.

7. Paminėtinos nagrinėjamos bylos kontekste aktualios teisės aktų nuostatos ir jų turinį atskleidžianti aktuali administracinių teismų praktika.

7.1. Remiantis Įstatymu (byloje taikytina aktuali Įstatymo redakcija), Migracijos departamentas yra atsakingas už užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolę (4 straipsnio 3 dalis), jam, be kita ko, yra suteikti įgaliojimai užsieniečiams išduoti leidimus nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (53 straipsnis), taip pat išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinti, jeigu nustatomi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti pagrindai.

7.2. Pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 6 punktą, leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis yra nepilnametis užsienietis, gimęs ne Lietuvos Respublikoje, ir jo tėvai arba vienas iš jų yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvos Respublikoje, arba turi leidimą nuolat gyventi.

7.3. Leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindai nustatyti Įstatymo 54 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 3 punktą, leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jei užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės.

7.4. Administracinių teismų praktikoje pažymima, kad Įstatymo nuostatos, susijusios su ilgalaikio gyventojo statuso panaikinimu, turi būti aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į atitinkamas 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva 2003/109/EB), su kuria yra suderintos Įstatymo nuostatos (Įstatymo 1 straipsnio 2 dalis, jo priedo 7 punktas), nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. birželio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTMwNC05NjgvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1304-968/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1304-968/2024">eA-1304-968/2024</a>).

7.4.1. Direktyva 2003/109/EB nustato, be kita ko, sąlygas, kuriomis valstybė narė suteikia ilgalaikio gyventojo statusą jos teritorijoje teisėtai gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams ir panaikina tokį statusą, bei su tokiu statusu susijusias teises (1 straipsnio a punktas). Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje dėl Direktyvos 2003/109/EB nurodoma, jog pagrindinis šios direktyvos tikslas – trečiųjų valstybių piliečių, kurie ilgam apsigyveno valstybėse narėse, integracija. Tuo tikslu, kaip nurodyta Direktyvos 2003/109/EB 16 konstatuojamojoje dalyje, Sąjungos teisės aktų leidėjas manė, kad ilgalaikiams gyventojams turi būti taikoma sustiprinta apsauga nuo išsiuntimo (2017 m. gruodžio 7 d. sprendimo Wilber López Pastuzano / Delegación del Gobierno en Navarra byloje Nr. C-636/16 23 ir 24 punktai).

7.4.2. Direktyvos 2003/109/EB 9 straipsnio, reglamentuojančio statuso panaikinimą arba praradimą, 1 dalyje nustatyta, kad ilgalaikiai gyventojai praranda teisę į ilgalaikio gyventojo statusą tais atvejais, kai: a) paaiškėja, kad ilgalaikio gyventojo statusas įgytas apgaulės būdu; b) nutarta taikyti išsiuntimo priemonę pagal 12 straipsnį; c) praleista ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės išvykus iš Bendrijos teritorijos. Direktyvos 2003/109/EB 12 straipsnio, reglamentuojančio apsaugą nuo išsiutimo, 1 dalis nustato, kad valstybės narės gali priimti sprendimą išsiųsti ilgalaikį gyventoją tiktai tuo atveju, jei jis ar ji kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, o 3 dalis – kad prieš priimdamos sprendimą išsiųsti ilgametį gyventoją, valstybės narės turi atsižvelgti į šiuos veiksnius: a) gyvenimo jų teritorijoje trukmę; b) suinteresuoto asmens amžių; c) to pasekmes suinteresuotam asmeniui ir jo šeimos nariams; d) ryšius su gyvenamąja šalimi arba ryšių su kilmės šalimi nebuvimą.

7.4.3. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2022 m. sausio 20 d. sprendime byloje C-432/20 yra nurodęs, jog, kalbant apie Direktyva 2003/109/EB siekiamą tikslą, pirmiausia iš jos 2, 4, 6 ir 12 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ja siekiama užtikrinti trečiosios šalies piliečių, ilgai ir teisėtai gyvenančių valstybėse narėse, integraciją ir šiuo tikslu priartinti šių trečiosios šalies piliečių teises prie teisių, kuriomis naudojasi Sąjungos piliečiai, visų pirma įvairiose ekonominėse ir socialinėse srityse elgiantis su jais lygiai taip pat kaip ir su Sąjungos piliečiais. Būtent tam, kad minėti trečiųjų šalių piliečiai galėtų pasinaudoti Direktyvoje 2003/109/EB numatytomis teisėmis, jiems pagal jos 4 straipsnio 1 dalį suteikiamas ilgalaikio gyventojo statusas. Toks tikslas patvirtina tokį Direktyvos 2003/109/EB 9 straipsnio 1 dalies c punkto aiškinimą, pagal kurį šie trečiųjų šalių piliečiai, kurie dėl savo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje trukmės jau yra įrodę savo įsitvirtinimą šioje valstybėje narėje, iš esmės, kaip ir Sąjungos piliečiai, gali laisvai persikelti ir gyventi, taip pat ir ilgesnį laiką, už Sąjungos teritorijos ribų, tačiau dėl to jie savaime nepraranda ilgalaikio gyventojo statuso, jei nėra išvykę iš tos teritorijos visą šioje nuostatoje nurodytą 12 mėnesių iš eilės laikotarpį. Iš Direktyvos 2003/109/EB 10 konstatuojamosios dalies matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė šio sprendimo 36 punkte nurodyto tikslo, suteikdamas atitinkamiems asmenims tinkamą teisinio saugumo lygį, atsižvelgiant į procedūrines normas, reglamentuojančias prašymo suteikti šį statusą nagrinėjimą. Todėl teisinio saugumo principui teikiama svarba įgyjant šį statusą būtinai turi būti taikoma ir jo praradimui, nes praradus šį statusą jis tampa negaliojantis, kaip patvirtinta Direktyvos 2003/109/EB parengiamuosiuose darbuose, kur pabrėžta, kad „ilgalaikio gyventojo statusas turi užtikrinti jo turėtojui maksimalų teisinį saugumą“, o „priežastys, pateisinančios jo panaikinimą, [turi būti] išsamiai išvardytos ir suformuluotos“ (žr. pasiūlymą dėl Tarybos direktyvos dėl trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (COM(2001) 127 galutinis).

7.4.4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, šiame kontekste yra konstatavęs, kad Direktyvos 2003/109/EB 9 straipsnio 1 dalies c punkto, taigi ir Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme svarbus asmens fizinio (ne)buvimo, o ne (ne)gyvenimo Europos Sąjungos teritorijoje faktas. Netgi darant prielaidą, kad, valstybei nenustačius jokių išimčių dėl 12 mėnesių buvimo Europos Sąjungos teritorijoje laikotarpio pratęsimo pagal Direktyvos 2003/109/EB 9 straipsnio 2 dalį, užsieniečio teisė į ilgalaikio gyventojo statusą yra prarandama, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju valstybėms narėms Direktyvos 2003/109/EB 9 straipsnio 5 dalyje taip pat yra įtvirtinta pareiga nustatyti ir taikyti supaprastintą ilgalaikio gyventojo statuso atstatymo tvarką. Įstatyme bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintame Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos apraše (toliau – Aprašas) nuostatų dėl supaprastinto / palengvinto ilgalaikio gyventojo statuso atkūrimo nėra. Nacionaliniame reglamentavime nesant užsieniečiams įtvirtintų galimybių supaprastinta tvarka atkurti ilgalaikio gyventojo statusą, jį praradus dėl nebuvimo Europos Sąjungos teritorijoje ilgiau nei 12 mėnesių, toks užsienietis praranda vieną iš esminių savo teisių gynimo priemonių ir teisinį saugumą, kurį užtikrinti siekta minėta Direktyva 2003/109/EB. Todėl manytina, jog ilgalaikio gyventojo statuso praradimas, nesant nustatytos supaprastintos šio statuso atkūrimo tvarkos ir duomenų, kad konkrečiu atveju užsienietis piktnaudžiavo teise, yra neproporcinga pasekmė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. birželio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjA1OS03ODkvMjAyNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2059-789/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2059-789/2025">eA-2059-789/2025</a>).

7.5. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindą, nurodo, jog Įstatymas nenustato išimčių, kuomet užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas (žr., pvz., 2022 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMzMwNC01NTYvMjAyMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-3304-556/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-3304-556/2022">eA-3304-556/2022</a>; kt.). Tačiau administracinių teismų praktikoje reikšmingomis aplinkybėmis sprendžiant dėl atsakovo sprendimų panaikinti užsieniečiams išduotus leidimus nuolat gyventi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu pagrįstumo ir teisėtumo, pripažįstama, be kita ko, Covid-19 pandemija, galinti turėti reikšmės sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, taip pat asmens amžius ir jo sveikatos būklė (žr., pvz., 2024 m. sausio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-881-629/2024; 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjE2NS04MTUvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2165-815/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2165-815/2024">eA-2165-815/2024</a>; 2025 m. birželio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTQxMi01MjAvMjAyNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1412-520/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1412-520/2025">eA-1412-520/2025</a>).

8. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas nuo 2021 m. spalio 29 d. iki 2023 m. birželio 16 d. buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos, taip pat nurodytu laikotarpiu jis nebuvo grįžęs į Europos Sąjungą. Nors šiuo atveju skirtinguose teismui pateiktuose dokumentuose šiek tiek skiriasi konkrečios nurodytos datos, kuriomis pareiškėjas buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini) ir Rusiją, nurodytos aplinkybės vertintinos kaip nereikšmingos, nes byloje pateikti duomenys vienareikšmiškai patvirtina, kad nurodytu laikotarpiu, t. y. ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės, pareiškėjas nebuvo Lietuvos Respublikoje, taip pat nesilankė jokioje kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Kartu pažymėtina, kad, kaip nurodė ir atsakovas, pareiškėjas 2023 m. birželio 16 d. grįžo į Lietuvos Respubliką. Nors šiuo atveju atskirai nėra pateikta duomenų apie tai, ar pareiškėjas visą laiką buvo Lietuvos Respublikoje į ją grįžęs po 2023 m. birželio 16 d., byloje kartu nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjas, grįžęs į Lietuvos Respubliką 2023 m. birželio 16 d., vėliau iš jos dar buvo ilgam išvykęs, juo labiau, kad joje (kartu ir Europos Sąjungoje) po 2023 m. birželio 16 d. nebuvo ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės.

9. Nustačius, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2021 m. spalio 29 d. iki 2023 m. birželio 16 d. nebuvo Lietuvos Respublikoje ir nesilankė jokioje kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, toliau bus vertinama individuali pareiškėjo situacija, be kita ko, priežastys, dėl kurių pareiškėjas nebuvo Lietuvos Respublikoje (kartu ir Europos Sąjungoje) nurodytą laikotarpį.

10. Kaip minėta, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2021 m. spalio 29 d. iki 2023 m. birželio 16 d. buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos, tuo laikotarpiu gyveno (duomenys neskelbtini) su šeima, taip pat lankėsi Rusijos Federacijoje pas močiutę. Kaip nurodo pareiškėjas, gyvenimas (duomenys neskelbtini) buvo būtinas, nes šioje šalyje buvo gydomas pareiškėjo brolis, į Lietuvos Respubliką tuo laikotarpiu atvykti iš esmės sutrukdė kilęs karas Ukrainoje, lėšų stoka, dėl kurios šeimai kurį laiką nepavyko saugiu maršrutu grįžti į Lietuvos Respubliką.

11. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo nurodytas priežastis, dėl kurių jis Lietuvos Respublikoje ir bendrai Europos Sąjungoje nebuvo ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės, pažymi, kad administracinių teismų praktikoje pripažįstama, jog sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, taikomas griežtas proporcingumo reikalavimas, leidžiantis užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo ir tam tikros asmens teisės ribojimo, kurį nulemtų leidimo nuolat gyventi panaikinimas. Šiame kontekste kyla poreikis atsižvelgti į Europos Sąjungos teisėje garantuojamas pagrindines teises, be kita ko, teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, garantuojamą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. birželio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTMwNC05NjgvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1304-968/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1304-968/2024">eA-1304-968/2024</a>). Taigi, ir šiuo atveju sprendžiant dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo turi būti vertinama, ar Migracijos departamentas, tinkamai įvertinęs individualią pareiškėjo situaciją, pritaikė pareiškėjo atžvilgiu proporcingą priemonę – panaikino jam išduotą leidimą nuolat gyventi.

12. Šiame kontekste vertinant pareiškėjo individualią situaciją, visų pirma, pažymėtina, kad nurodytu laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos, jis buvo nepilnametis, į trečiąsias šalis jis buvo išvykęs su savo šeima, taip pat lankė močiutę, o išvykimo tikslas buvo sudaryti galimybę gydytis jo broliui. Šiuo aspektu taip pat svarbios aplinkybės, susijusios su pareiškėjo sveikatos būkle. Kaip minėta, pareiškėjo sveikatos būklė dėl jam diagnozuoto (duomenys neskelbtini) sindromo yra tokia, dėl kurios jam turi būti užtikrinta ne tik psichologo pagalba, bet psichiatro priežiūra, medikamentinis gydymas, o pareiškėjo socialinė adaptacija nepakankama, jis stokoja savarankiškumo, be to, pareiškėjui nustatytas 85 procentų dalyvumo lygio netekimas. Nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, be kita ko, sudaro prielaidas išvadai apie ne tik pareiškėjo amžiaus, bet ir jo sveikatos būklės lemiamą tam tikrą ypatingą, kartu ir esminį leidimo nuolat gyventi panaikinimo kontekste pareiškėjo ryšį su jo šeima. Šiame kontekste pažymėtina, kad, remiantis bylos medžiaga, pareiškėjo mama yra Lietuvos Respublikos pilietė, ji gyvena Lietuvoje, duomenų apie pareiškėjo tėvą nėra. Nors byloje nėra ginčo dėl to, kad Rusijos Federacijoje gyvena pareiškėjo močiutė, tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia išvados, jog, priešingai nei nurodyta Sprendime, šiuo atveju nustatyti ne tik tam tikri pareiškėjo šeiminiai ryšiai Lietuvos Respublikoje, o nustatytieji ryšiai yra esminiai leidimo nuolat gyventi panaikinimo kontekste, jie glaudžiai sieja pareiškėją su Lietuvos Respublika, šiuo aspektu pareiškėjas yra tam tikra prasme priklausomas nuo Lietuvos Respublikos, o kartu ir Europos Sąjungos piliečiais esančių šeimos narių.

13. Vertinant pareiškėjo nurodytas nebuvimo minėtu laikotarpiu Lietuvos Respublikoje (kartu ir Europos Sąjungoje) priežastis, pažymėtina ir tai, kad, atsižvelgus į pareiškėjo amžių, jo santykį su šeima, pareiškėjo sveikatos būklės nulemtas aplinkybes, nėra pagrindo atmesti kaip nepagrįstus ir pareiškėjo teiginius, jog grįžti į Lietuvos Respubliką jis negalėjo dėl nuo tokių nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių kaip COVID-19 pandemija, lėšų stoka. Be to, nors kita pareiškėjo nurodyta priežastis – karo Ukrainoje pradžia, negalėjimo grįžti į Lietuvos Respubliką kontekste, teisėjų kolegijos nepatvirtina to, kad pareiškėjas negalėjo atvykti į Lietuvos Respubliką ar kitą Europos Sąjungos valstybę, tai savaime nesudaro prielaidų išvadai, jog pareiškėjui turėjo būti panaikintas leidimas nuolat gyventi.

14. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2024 m. birželio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTMwNC05NjgvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1304-968/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1304-968/2024">eA-1304-968/2024</a> išaiškino, jog ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiems užsieniečiams suteikiama didesnė teisinė apsauga, sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, nei tokio statuso neturintiems užsieniečiams. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pažymėtina, kad nors atsakovas pagrįstai nurodo, jog vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo mama yra Lietuvos Respublikos pilietė, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjui turi būti sudaryta galimybė gyventi Lietuvoje, ši aplinkybė, ją vertinant atsižvelgiant, be kita ko, į kitas šioje byloje aktualias aplinkybes, įskaitant pareiškėjo sveikatos būklę, tai, kad pareiškėjas buvo nepilnametis, kai jis ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės buvo ne Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybės narėje, sudaro prielaidas spręsti, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi. Kartu pabrėžtina, jog ši išvada reiškia ne tai, kad, kaip nurodo atsakovas, pareiškėjo atžvilgiu taikytini kitokie, nei kitiems asmenims, Įstatymo reikalavimai, o tai, kad individuali pareiškėjo situacija patvirtina, kad šiuo atveju nėra duomenų, jog pareiškėjas piktnaudžiavo teise, todėl leidimo nuolat gyventi jam panaikinimas vertintinas kaip neproporcinga pasekmė. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas, jam grįžus į Lietuvos Respubliką, po 2023 m. birželio 16 d. buvo ilgai išvykęs iš Lietuvos Respublikos (kartu ir Europos Sąjungos), taigi nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika yra nutrūkę.

15. Pareiškėjo skundo kontekste taip pat pažymėtina, kad nors pareiškėjas nurodė, jog jis ėmėsi veiksmų, siekdamas atsisakyti Rusijos Federacijos pilietybės ir įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, byloje nėra pateikti tai patvirtinantys rodymai, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl nurodytų aplinkybių nepasisako ir jų papildomai nevertina.

16. Kaip minėta, vertinant ginčijamo Sprendimo teisėtumą, svarbūs proporcingumo principo lemiami reikalavimai viešojo administravimo subjektams. Šiame kontekste primintina, kad konstitucinis proporcingumo principas, kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, reiškia, jog teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2012 m. spalio 31 d. nutarimai). Europos Žmogaus Teisių Teismas, taikydamas ir aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, taip pat vertina, ar yra išlaikomas proporcingas pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto tikslo santykis, t. y. ar egzistuoja protinga pusiausvyra tarp siekiamo tikslo ir taikomų priemonių (pvz., 2006 m. birželio 20 d. sprendimas byloje Zarb Adami prieš Maltą (pareiškimo Nr. 17209/02)). Administracinių teismų praktikoje motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį proporcingumo kriterijams, stokojantys viešojo administravimo subjekto sprendimai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami neatitinkančiais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjUxOS02NjIvMjAyMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2519-662/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2519-662/2023">eA-2519-662/2023</a>; 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTAwMy02MjQvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1003-624/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1003-624/2024">eA-1003-624/2024</a>; kt.).

17. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas Sprendimą, nepagrįstai nevertino visų reikšmingų pareiškėjo individualią situaciją pagrindžiančių aplinkybių, be kita ko, aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės nebuvo Lietuvos Respublikoje ir bendrai Europos Sąjungos, neatsižvelgė į pareiškėjo amžių, sveikatos būklę, netinkamai įvertino jo šeiminius ryšius, todėl priėmė neproporcingą Sprendimą, kuris naikintinas kaip neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų.

18. Pažymėtina, kad nors ginčo šalių pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodyta ir daugiau argumentų, teisėjų kolegija papildomai nepasisakys dėl tų papildomų ginčo šalių argumentų, kurie, jos vertinimu, nėra aktualūs sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo R. S. skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. 25S1226821.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.

Teisėjų kolegija Linas Baublys

Justina Nasutavičienė

Ieva Saudargaitė