Dėl materialiosios teisės normų, nustatančių bendraturčio prievolę mokėti už dalį daugiabučiam namui patiektos ir apskaitytos šilumos energijos, tenkančios bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, kai šiam asmeniui priklausantis nuosavybės teise butas yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 4.76 straipsnis, 4.82 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnis), aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-139-611/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02002-2014-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; 2.6.11.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų E. K. ir I. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų E. K. ir I. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, nustatančių bendraturčio prievolę mokėti už dalį daugiabučiam namui patiektos ir apskaitytos šilumos energijos, tenkančios bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, kai šiam asmeniui priklausantis nuosavybės teise butas yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.76 straipsnis, 4.82 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnis), aiškinimo ir taikymo.

Kilus ginčui dėl centralizuotos šilumos energijos mokėjimų perskaičiavimo, šilumos paskirstymui apskaičiuoti tinkamiausio metodo taikymo ieškovai kreipėsi su ieškiniu į teismą ir prašė įpareigoti atsakovę perskaičiuoti šilumos paskirstymą ir ištaisyti klaidingas sąskaitas už šildymą pagal bendraturčių pasirinktą šilumos paskirstymo metodą, taikant nulinį koeficientą, taip pat priskiriant dalį šilumos asmeninio naudojimo šiltoms patalpoms rūsyje (sandėliukams) už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. gegužės 1 d.

Ieškovai nesutiko su atsakovės priskaičiuotais ir jos nuožiūra paskirstytais mokesčiais už ieškovų buto ir bendrojo naudojimo patalpų (duomenys neskelbtini), šildymą bei karšto vandens temperatūros palaikymą, nes atsakovė juos apskaičiavo pažeisdama teisės aktų reikalavimus. Ieškovų butas ir bendrojo naudojimo patalpos nėra šildomi centralizuotai, atsakovė namo bendrojo naudojimo patalpose suvartotą šilumą skirstė nepagrįstai ir neteisėtai, taikė netinkamas šilumos paskirstymo metodikas, pažeidinėjo galiojančius teisės aktus, šilumos apskaitai naudojo metrologiškai nepatikrintus apskaitos prietaisus. Ieškovų teigimu, atsakovė nepagrįstai taikė šilumos paskirstymo metodą Nr. 5 (toliau – ir Metodas Nr. 5), nors privalėjo parinkti labiausiai tinkančią namui metodiką, t. y. šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 (toliau – ir Metodas Nr. 4), nes visa centralizuota šiluma suvartojama tik centralizuotai šildomuose butuose, o ne tik bendrojo naudojimo patalpose, kurios nėra šildomos centralizuotai. Metodas Nr. 4 taip pat buvo taikomas netinkamai, nes jis yra skirtas namams, kuriuose yra centralizuotai ruošiamas karštas vanduo ir vyksta centralizuotai ruošiamo karšto vandens cirkuliacija, o šios bylos atveju visi namo šildymo vartotojai naudojasi elektriniais boileriais karštam vandeniui paruošti, name nėra centralizuotai ruošiamo karšto vandens ir nėra centralizuotai ruošiamo vandens cirkuliacijos mokesčio. Namo patalpos nėra centralizuotai šildomos, ieškovai jomis nesinaudoja, jų butas turi atskirą įėjimą. Ieškovų teigimu, atsakovė Metodą Nr. 5 galėjo taikyti tik nuo 2011 m. gruodžio 4 d., kai namo bendraturčių dauguma priėmė sprendimą nustatyti nulinį bendrojo naudojimo patalpų šildymo koeficientą.

Atsakovei neparinkus tinkamiausio metodo, jai teko atsakomybė už netinkamą šilumos paskirstymą name, taip pat prievolė perskaičiuoti visus mokėjimus už bendrojo naudojimo patalpų bei individualių butų centralizuotą šildymą. Kai gyventojai pasirinko šilumą skirstyti pagal Metodą Nr. 5 taikant nulinį koeficientą, atsakovė nepagrįstai atsisakė vykdyti šį gyventojų sprendimą, kuris yra teisėtas ir nenuginčytas įstatymų nustatyta tvarka. Visos kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (sandėliukai) yra šiltos, nors nėra centralizuotai šildomos šildytuvais, todėl atsakovė nepagrįstai priskyrė ieškovams šilumos energijos dalį buto ir jam tenkančių bendrojo naudojimo patalpų šildymui.

Atsakovės pateiktas šilumos paskirstymo auditas ir teismo ekspertizė, kurioje nustatyta, kad ieškovai negavo centralizuotos šilumos energijos kiekio iš atsakovės ginčo laikotarpiu, įrodo, kad atsakovė netinkamai skirstė šilumos energiją. Ieškovai teigia, kad jie neprivalo mokėti už patalpų, kurios nėra šildomos, šildymą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovai yra buto Nr. (duomenys neskelbtini), esančio name (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkai (namo bendraturčiai). Ginčo namas yra daugiabutis (12 butų ir kitos paskirties patalpų), turintis vieną šilumos įvadą, vieną atskirą šilumos punktą, vieną įvadinį šilumos apskaitos prietaisą. Ginčo laikotarpiu dalis butų (taip pat ieškovams priklausantis butas) buvo teisėtai atjungti nuo centrinio šildymo, nuo 2013 m. gegužės 1 d. visi butai buvo atjungti nuo centrinio šildymo. Nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. daugiabutis namas (duomenys neskelbtini), buvo šildomas centralizuotai. Ieškovams teismo posėdžio metu pripažinus faktą, kad nuo 2013 m. gegužės 1 d. atsakovė netiekė šilumos ieškovų namui ir nereikalavo už ją sumokėti, teismas patikslino ieškinio dalyko ribas nurodydamas laikotarpį – nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d., iki kada prašoma perskaičiuoti šilumos paskirstymą.

Teismas nurodė, kad ginčo namo bendraturčių susirinkimo 2011 m. gruodžio 4 d. nutarimas negali būti taikomas iki šio sprendimo priėmimo susiformavusiems ieškovų ir atsakovės santykiams dėl mokėjimo už šilumą, priskirtą namo bendrosioms reikmėms. Ieškovų reikalavimas dėl įpareigojimo perskaičiuoti šilumos paskirstymą buvo pareikštas dviem skirtingais faktiniais pagrindais – nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. gruodžio 4 d. prievolės mokėti už šilumos, priskirtos namo bendrosioms reikmėms, nebuvimą ieškovai kildino iš buto atjungimo nuo centrinės šildymo sistemos fakto ir kitų aplinkybių (atskiras įėjimas į butą, sandėliuko arba rūsio neturėjimas ir pan.), nuo 2011 m. gruodžio 4 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. tokios prievolės neturėjimą ieškovai grindė ginčo namo bendraturčių susirinkimo 2011 m. gruodžio 4 d. nutarimu dėl nulinio koeficiento taikymo.

Teismas, nagrinėdamas ieškinio reikalavimo įpareigoti atsakovę perskaičiuoti mokėjimus už šildymą nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. gruodžio 4 d. pagrįstumą, nurodė, kad ginčo laikotarpiu namas buvo šildomas centralizuotai. Aplinkybė, kad name nebuvo centralizuotai ruošiamo karšto vandens ir atitinkamo mokesčio (visi namo gyventojai naudojosi boileriais), nepaneigė fakto, jog namui buvo centralizuotai teikiamos atsakovės paslaugos. Remdamasis teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004; 2009 m. rugsėjo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2009) teismas atribojo išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti ir butų savininkų poreikiams tenkinti. Teismo vertinimu, tai, kad ieškovų butui suteiktas unikalus numeris ir jis turi atskirą įėjimą, nereiškia, jog butas atidalytas kaip atskiras nuosavybės objektas, izoliuotas nuo namo laikančiųjų bei kitų bendrų konstrukcijų ir ieškovų bendroji dalinė nuosavybė bei su ja susijusios pareigos baigėsi. Daugiabutis namas yra vientisas objektas, todėl dalis centralizuotai tiekiamos šilumos paskirstoma namo pamatams, sienoms, stogui ir kitiems bendrojo naudojimo objektams šildyti. Ieškovai yra bendrosios dalinės nuosavybės objekto – daugiabučio namo – bendraturčiai ir privalo mokėti už dalį namui kaip vientisam objektui tiekiamos šilumos. Ieškovai be pagrindo rėmėsi Klaipėdos apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1117-265/2012, nes šios bylos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių.

Dėl to, kad dalis butų buvo atjungta nuo namo centralizuoto šildymo sistemos ir patalpos buvo šildomos kitokiu būdu, šilumos energija pagrįstai buvo išdalyta pagal pastato šildymo sistemą bei įrengtus apskaitos prietaisus labiausiai atitinkantį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 1 d. galiojusių Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 4-617 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 210.2.4 punktą ir bylos nagrinėjimo metu galiojančių Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 29.2.4 punkte nustatytą Metodą Nr. 4 (Taisyklių 1 priedo 61 punktas), pagal kurį visas pastate suvartotas šilumos kiekis apskaitomas atsiskaitomuoju šilumos apskaitos prietaisu – įvadiniu šilumos skaitikliu kartu su Metodu Nr. 5 (Taisyklių 1 priedo 60 punktas), kuris įvardijamas kaip šilumos kiekis bendrojo naudojimo patalpoms šildyti ir gali būti taikomas kartu su bet kuriuo iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) rekomenduojamų ar vartotojų siūlomų ir su ja suderintų šilumos paskirstymo metodų, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų yra teisėtai atjungta nuo centralizuoto šildymo sistemos ir yra šildoma kitokiu būdu. Byloje nebuvo duomenų, kad namo bendraturčiai būtų pasinaudoję teise pasirinkti kitą iš Komisijos rekomenduojamų metodų ar patvirtinę su Komisija naują šilumos paskirstymo metodą. Nuo 2010 m. gruodžio 1 d. pradėjus taikyti Metodą Nr. 5, sąskaitos už šilumos kiekį bendrojo naudojimo patalpoms šildyti iki 2010 m. gruodžio 1 d. ieškovams nebuvo išrašomos.

Teismas, nurodęs, kad kiti ieškovų argumentai susiję su netinkamu šilumos kiekio bendrojo naudojimo patalpoms šildyti paskirstymu butų ir kitų patalpų savininkams, atskyrė namo bendrojo naudojimo patalpas, kurios nuosavybės teise priklauso visiems namo bendraturčiams, nuo konkrečių patalpų, kurios nuosavybės teise priklausė konkretiems asmenims. Teismo vertinimu, ieškovai neįrodė, kad jų išvardytos rūsyje esančios patalpos priskirtos ne visiems namo butų ir patalpų savininkams, o tik savininkų daliai. VĮ Registrų centro 2015 m. rugsėjo 7 d. rašte nurodyta, kad namo rūsyje esančios patalpos (koridorius, šiluminis mazgas, sandėliukai) plane pažymėtos nuo R-1 iki R-21) kaip atskiri nekilnojamieji daiktai nesuformuotos; atskiros rūsio patalpos butų Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijimo dokumentuose neidentifikuotos. Byloje nebuvo duomenų apie tai, kad atskiros rūsio patalpos būtų prijungtos prie namo centrinio šildymo sistemos, bylos duomenimis, visos namo rūsio patalpos nešildomos. Dėl to, teismo teigimu, atsakovė pagrįstai priskyrė nešildomas ir neindividualizuotas rūsio patalpas prie daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų ir paskirstė rūsio patalpoms priskiriamą šilumos dalį visiems namo butų ir patalpų savininkams proporcingai kiekvieno nuosavybės daliai.

Dėl analogiškų motyvų teismas nesutiko su ieškovų argumentais dėl šilumos kiekio, priskirto laiptinei šildyti, paskirstymo. Laiptinė negali priklausyti bendrosios dalinės nuosavybės teise tik daliai namo butų ir kitų patalpų savininkų; ji yra namo bendro naudojimo patalpa ir priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise visiems namo butų ir patalpų savininkams (CK 4.82 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalis).

Pagal bendrąją taisyklę bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Šiai taisyklei taikyti yra teisiškai nereikšminga atitinkamų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių daromos nurodytos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės (dažnumas, intensyvumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009).

Teismas, vertindamas ginčo namo bendraturčių susirinkimo 2011 m. gruodžio 4 d. nutarimą, nurodė, kad CK 4.85 straipsnyje, Metodo Nr. 5 normose ir kituose teisės aktuose nenurodyta imperatyvaus draudimo butų ir kitų patalpų savininkams susitarti, kad už bendrosioms reikmėms skirtą šilumos energiją nemokėtų teisėtai atsijungusių nuo centrinio šildymo butų savininkai. Teismas nustatė, kad ginčo name yra 12 butų ir kitų patalpų savininkų, o minėtame susirinkime dalyvavo ir protokolą pasirašė 9 savininkai; už buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininkus V. M. ir O. A. V. M. pasirašė J. M.; kitoje civilinėje byloje šio buto savininkai pareiškė, kad nesutinka su susirinkimo sprendimu. Protokole nurodyta, kad buvo nutarta šilumos kiekio dalis bendrosioms reikmėms priskirti koeficientą, lygų nuliui. Nors susirinkime priimtas sprendimas butų ir kitų savininkų balsų dauguma, tačiau, teismo nuomone, jis negali būti vertinamas kaip bendraturčių susitarimas dėl nulinio koeficiento taikymo, nes pagal 2011 m. gruodžio 4 d. susirinkime balsų dauguma priimtą sprendimą už bendrosioms reikmėms skirtą šilumos energiją mokėtų tik centralizuotai besišildantys savo butus bendraturčiai, o tai reikštų, kad tokią prievolę už atjungtų nuo centralizuoto šildymo butų savininkus vykdytų neatsijungusių butų ir patalpų savininkai. Teismas pažymėjo, kad kitas asmuo gali įvykdyti prievolę už skolininką geranoriškai arba šalių susitarimo pagrindu (CK 6.38, 6.50 straipsniai), tačiau toks susitarimas pasiektas nebuvo, nes butų ir kitų patalpų savininkai nesutiko prisiimti prievolės apmokėti visas namo bendrų patalpų šildymo išlaidas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2016 m. liepos 1 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad daugiabutis namas turėjo vieną šilumos įvadą, vieną atskirą šilumos punktą bei vieną įvadinį šilumos apskaitos prietaisą, ginčo laikotarpiu tik dalis butų buvo teisėtai atjungti nuo centrinio šildymo, nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. ginčo namas buvo šildomas centralizuotai.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tiek CK 4.76 straipsniu, tiek Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi (2003 m. liepos 1 d. įstatymo redakcija) bei naujausia teismų praktika, suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015, nurodė, kad vartotojas privalo kompensuoti jam tenkančią šilumos energijos dalį tiek už bendrojo naudojimo patalpoms išspinduliuojamą per namo konstrukcijas ir vamzdynus šilumą, tiek ir už karšto vandens cirkuliacijos palaikymui tenkančią energiją tol, kol jis yra daugiabučio namo bendraturtis.

Taip pat buvo atmesti apeliacinio skundo argumentai, kad tuo atveju, kai radiatorių patalpose nėra, spręstina, jog jos nėra centralizuotai šildomos, motyvuojant tuo, kad ieškovų nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013 nagrinėjant šią bylą nėra pagrindo remtis, nes toje byloje bendrojo naudojimo patalpų nešildymo faktas jau buvo nustatytas kitoje byloje, todėl laikytinas prejudiciniu faktu tame konkrečiame ginče. Nagrinėjamu atveju nebuvo duomenų, kad kitose civilinėse bylose įsiteisėjusiais teismų sprendimais būtų nustatyti reikšmingi nagrinėjamam ginčui prejudiciniai faktai.

Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad tiek pagal bendrąsias bendraturčių teises ir pareigas reglamentuojančias normas, tiek pagal Šilumos ūkio įstatymo nuostatas turto, esančio daugiabučiame name, savininkui tenka pareiga proporcingai turto daliai atlyginti išlaidas bendrojo naudojimo patalpoms šildyti net ir tuo atveju, kai savininko nuosavybės teise valdomas butas yra atjungtas nuo centralizuoto šildymo, o bendrojo naudojimo patalpose centralizuoto šildymo įrenginių nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004; 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012).

Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu pripažinti nepagrįstu ieškovų teiginį, kad atsakovė neteisėtai namui taikė netinkamą Metodą Nr. 5, taip pat netinkamai buvo taikomas ir Metodas Nr. 4. Motyvuota, kad neaišku, kokį metodą ar metodus patys ieškovai pripažino tinkamiausiais. Atsižvelgiant į tai, kad dalis butų buvo atjungti nuo namo centralizuoto šildymo sistemos ir buvo šildomi kitokiu būdu, šilumos energija pagrįstai buvo išdalyta pagal pastato šildymo sistemą bei įrengtus apskaitos prietaisus labiausiai atitinkantį Metodą Nr. 4 kartu su Metodu Nr. 5. Byloje nesant duomenų, kad ginčo namo bendraturčiai būtų pasinaudoję savo teise pasirinkti kitą iš Komisijos rekomenduojamų ar patvirtinę su Komisija naują šilumos paskirstymo metodą, apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog ieškovai kartu su kitais butų savininkais neįgyvendino teisės aktuose nustatytos teisės pasirinkti kitokį šilumos paskirstymo metodą.

Apeliacinės instancijos teismas ginčo namo bendraturčių susirinkimo 2011 m. gruodžio 4 d. nutarimo nepripažino bendraturčių susitarimu dėl šilumos kiekio dalies bendrosioms reikmėms nustatymo; motyvavo, kad nors šilumos paskirstymą reglamentuojantys teisės aktai, inter alia (be kita ko), Metodas Nr. 5 nenustato imperatyvaus draudimo butų ir kitų patalpų savininkams susitarti, kad už bendrosioms reikmėms skirtą šilumos energiją nemokėtų teisėtai atsijungusių nuo centrinio šildymo būtų savininkai, tačiau toks susitarimas nagrinėjamoje byloje nebuvo pasiektas, nes kitoje civilinėje byloje penki butų ir kitų patalpų savininkai (UAB „Provisus“, UAB „Delfa“, M. P., V. M. ir O. A. V. M.) ginčijo nulinio koeficiento taikymo teisėtumą. Kiekvienas iš namo butų ir kitų patalpų bendraturčių turi prievolę prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti, todėl kitas asmuo (asmenys) gali įvykdyti prievolę už skolininką (skolininkus) tik geranoriškai bendru šalių susitarimu.

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovų argumentų, susijusių su išlaidų, skirtų rūsiui šildyti, perskaičiavimu, rėmėsi VĮ Registrų centro 2015 m. rugsėjo 7 d. raštu, kuriame nurodyta, kad ginčo namo rūsyje esančios patalpos (koridorius, šiluminis mazgas, sandėliukai) plane pažymėtos nuo R-1 iki R-21) kaip atskiri nekilnojamieji daiktai nesuformuotos; atskiros rūsio patalpos butų Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijimo dokumentuose neidentifikuotos, duomenų apie tai, kad atskiros rūsio patalpos būtų prijungtos prie namo centrinio šildymo sistemos, byloje taip pat nebuvo. Dėl to skirstant ginčo namo suvartotą šilumos energiją butų ir kitų patalpų plotas atitiko Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro duomenis. Nors ieškovai reikalavo šilumos paskirstymui taikyti ir namo rūsyje esančių asmeninių patalpų plotą, tačiau nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, jog patalpos rūsyje asmeninės nuosavybės teise priklausė atskiriems konkretiems savininkams. Nesant duomenų, kad atsakovė buvo informuota apie sandėliukų plotus ir jų konkrečius valdytojus, nebuvo pagrindo pripažinti, jog ši aplinkybė turėjo įtakos vertinant atsakovės veiksmų, priskiriant suvartotos šilumos energijos kiekius konkretiems vartotojams, teisėtumą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 1 d. nutartį ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui arba panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 1 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta vartotojo teisė pasirinkti atsiskaitymo su šilumos tiekėjų metodą. Tais atvejais, kai visam pastatui taikomas konkretus šilumos paskirstymo metodas, tai jį pakeisti taip, kad kiekvienam šilumos vartotojui būtų taikomi atskiri šildymo paskirstymo metodai, būtinas bendraturčių daugumos sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2014). CK 4.85 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, taip pat dėl naujų bendrojo naudojimo objektų sukūrimo ir disponavimo jais klausimų priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-686/2015). Byloje buvo pateiktas ginčo namo bendraturčių susirinkimo 2011 m. gruodžio 4 d. nutarimas, jo neginčijo nei atsakovas, nei tretieji asmenys, o teismai, nuspręsdami dėl šio nutarimo negaliojimo, išėjo už ginčo ribų. Taip pat nebuvo ginčyta aplinkybė, kad nutarimas buvo priimtas balsų dauguma.

Daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkai disponavimo bendruoju turtu teisę gali įgyvendinti tik bendru sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), o kitas savininko teisių turinį sudarančias teises – valdymo ir naudojimo – balsų dauguma, jeigu butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos įstatuose ar jungtinės veiklos sutartyje nenumatyta kitaip (CK 4.85 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nusprendė, kad ginčo namo butų savininkai sprendimą dėl bendrojo naudojimo patalpų priskiriamos šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo privalėjo priimti bendru sutarimu, nes šis sprendimas nėra susijęs su disponavimo bendruoju turtu teise, todėl balsų dauguma priimtas sprendimas yra teisėtas ir privalomas visiems butų savininkams ir šilumos tiekėjui.

Bylą nagrinėję teismai netinkamai kvalifikavo butų savininkų sprendimą dėl šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo, nukrypo nuo kasacinio teismo ir kitų teismų suformuotos praktikos. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-1059-577/2014 taip pat išaiškino, kad vadovaujantis CK 4.85 straipsnio 1 dalimi sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, taip pat dėl naujų bendrojo naudojimo objektų sukūrimo ir disponavimo jais klausimų priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip. Pagal CK 4.85 straipsnio 4 dalį namo bendraturčių sprendimai, priimti visuotiniame susirinkime balsų dauguma, galioja visiems butų ir kitų patalpų savininkams. Sprendimas dėl šilumos paskirstymo priimamas butų savininkų balsų dauguma, o šilumos tiekėjas neturi teisės jo kvestionuoti (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-225-241/2015).

Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias bendrojo naudojimo objektus ir prievolę juos išlaikyti. Už šilumos tiekimo vamzdžiais tiekiamos centralizuotos šilumos energijos sąnaudas privalo sumokėti tik šios centralizuotos šilumos vartotojai pagal prievolių teisės normas, o ne visi namo bendraturčiai pagal daiktinės teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2006).

Teismai, priskirdami vamzdynų nuostolius ir šilumą, išspinduliuojamą iš kitų šildomų patalpų, proporcingai visiems butų savininkams, o ne tik tiems savininkams, besinaudojantiems centralizuoto šildymo sistema, kuri nėra bendrojo naudojimo objektas, nes ja naudojasi ne visi, o tik dalis butų savininkų, nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2013). Tokio pobūdžio objektai, kuriais naudojasi tik dalis butų savininkų, nepriskirtini prie bendrojo naudojimo patalpų pagal CK 4.82 straipsnį. Analogiškai dėl vartotojo prievolės mokėti už lifto suvartojamą elektros energiją pasisakė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. sausio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-1/2003: asmens subjektinė teisė atsisakyti naudojimosi liftu paslaugų ir šiai daliai tenkančių mokėjimų yra ginama. Tokia pati išvada pateikta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-248/2016 pasisakant dėl išlaidų, susijusių su lifto išlaikymu ir remontu, paskirstymo daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkams, t. y. kasdienis lifto, kaip ir gyvenamojo namo laiptinės laiptų, naudojimas yra skirtas konkrečių bendraturčių, besinaudojančių šiais objektais, poreikiams tenkinti, todėl ir šių objektų naudojimo išlaidos turi būti dengiamos tik šiais objektais besinaudojančių bendraturčių.

Ieškovai byloje tvirtino, kad vamzdynų nuostoliai ir šildomų butų išskiriama šilumos energija yra tik mokėjimai, tiesiogiai susiję su trečiųjų asmenų butų šildymu, skirtu tik tų vartotojų asmeniniams poreikiams tenkinti. Atsakovė neįrodė, kad vamzdynų nuostoliai ir šildomų butų išskiriama šilumos energija būtų kaip nors susijusi su bendro turto, ginčo namo šilumos energijos tiekimo sistemos, išlaikymu, todėl kasdienis šildymo sistemos naudojimas, lygiai taip pat kaip ir kurios nors gyvenamojo namo laiptinės laiptų naudojimas, yra skirtas konkrečių bendraturčių, besinaudojančių šiais objektais, poreikiams tenkinti, todėl ir šių objektų naudojimo išlaidos, t. y. šilumos energijos sąnaudos vamzdynuose, turi būti dengiamos tik šiais objektais besinaudojančių bendraturčių.

Įstatymo leidėjas išreiškė aiškią valią, kad vartotojas privalo sumokėti tik už tą energijos kiekį, kurį faktiškai suvartojo konkrečiose patalpose. Šilumos ūkio įstatymo pirminės redakcijos 21 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisydamas to, kokiu būdu šildomos jam pačiam priklausančios patalpos. Įstatymo redakcijoje, galiojusioje nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d., atsiskaitymą už bendrojo naudojimo patalpas reglamentavo Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnis, nustatęs, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Tik nuo 2014 m. gruodžio 2 d. Šilumos ūkio įstatymo nuostatos buvo detalizuotos, t. y. papildytos 25 straipsnio 2 dalimi, nustatančia, kad daugiabučio namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkui netaikomas apmokėjimas už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kai šilumos tiekimas daugumos savininkų sutikimu bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas, tačiau tai neturi įtakos bendraturčių pareigoms, kurios kyla iš įstatymu jiems suteiktų pareigų dalyvauti išlaikant bendrą turtą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013 pasisakyta, kad vartotojams negali būti paskirstyta šilumos energija, kuri faktiškai nebuvo suvartota bendrojo naudojimo patalpose. Nurodytoje byloje šilumos tiekėjo ieškinys buvo atmestas motyvuojant, kad vartotojams negali būti paskirstyta šilumos energija, kuri faktiškai nebuvo suvartota bendrojo naudojimo patalpose. Taigi nagrinėjamoje byloje tampa aktualus išaiškinimas, kad nustačius, jog ginčo namo laiptinė nešildoma, yra pagrindas tenkinti ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015).

Ieškovai pateikė įrodymus, kad ginčo namo bendrojo naudojimo patalpos nešildomos centralizuotai, nes yra šildomos tik šiluma, kurią gauna iš butų, šildomų vietiniu būdu ir centralizuotai. Atsakovė pritaikė netinkamą šilumos paskirstymo metodą, nes Metodas Nr. 4 yra skirtas tik namams, kurių visos asmeninio ir bendrojo naudojimo patalpos yra šildomos centralizuotai, tačiau nėra taikomas namams, kurių dalis butų ir bendrojo naudojimo patalpos nėra šildomi centralizuotai. Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad daugiabučio namo ir (ar) kitų patalpų savininkui netaikomas apmokėjimas už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kai šilumos tiekimas daugumos savininkų sutikimu bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004, nes tos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo aplinkybių šioje byloje.

Šilumos tiekėja, skirstydama šilumos energiją, į paskirstymą įtraukė ne visas name esančias asmeninio naudojimo patalpas, kurioms turėjo būti priskirtas šilumos kiekis už bendrojo naudojimo patalpų šildymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. liepos 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-701/2015 yra nurodęs, kad patalpų savininkai, nevykdydami pareigos pranešti apie duomenų, reikšmingų mokėjimams už šilumą apskaičiuoti, pasikeitimą, negali atsidurti geresnėje padėtyje ir, gaudami paslaugą, nemokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą proporcingai savo daliai (CK 6.385, 6.388 straipsniai). Paaiškėjus, kad duomenys, pagal kuriuos šilumos tiekėjas paskirstė šilumą, buvo neteisingi ir dėl to namo gyventojams buvo priskaičiuota per daug mokesčių, šilumos tiekėjas privalo perskaičiuoti savininkams tenkančius mokėjimus.

Bylą nagrinėję teismai neįvertino, kad visos asmeninio naudojimo rūsio patalpos, kuriose yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (sandėliukai), nėra centralizuotai šildomos, tačiau atsakovė nepagrįstai priskyrė tik ieškovams dalį namo bendrojo naudojimo patalpų šildymui suvartotos šilumos, nors ieškovų kaimynams tokia pat dalis už jų turimus sandėliukus nebuvo priskirta.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė UAB „Vilniaus energija“ prašo ieškovų kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus teismų procesinius sprendimus. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos, todėl ieškovams apskaičiuoti mokesčiai už namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą (šilumos energiją bendrosioms reikmėms). Ieškovai nepagrįstai susiaurina savo, kaip pastato bendraturčių, pareigas.

Namo (duomenys neskelbtini) butų (patalpų) savininkams mokėjimai už šilumos energiją buvo skaičiuojami pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 punkto nuostatas. Ieškovams šilumos energija buvo tiekiama kaip bendrosios nuosavybės dalininkams, nes ginčo name šilumos įrenginiai yra prijungti prie centralizuotų šilumos perdavimo tinklų. Su ieškovais nėra sudaryta individuali rašytinė šilumos pirkimo–pardavimo sutartis, jų buto šilumos tiekimo-vartojimo įrenginiai prijungti prie daugiabučio namo šilumos energijos tiekimo tinklų, todėl, remiantis nuo 2012 m. spalio 1 d. įsigaliojusių Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais standartinių sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 1-173, 11 punktu, CK 1.71 ir 6.384 straipsniais, laikytina, kad UAB „Vilniaus energija“ žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais sudarė su ieškovais neterminuotą energijos pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovams atsirado prievolė mokėti už tiekiamą šilumos energiją galiojančių teisės aktų ir Komisijos nustatyta tvarka.

Atsižvelgiant į tai, kad ginčo name dalis butų (patalpų) buvo atjungti nuo centralizuoto šildymo sistemos, suvartotai šilumai paskirstyti butų (patalpų) savininkams taikytinas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 kartu su Metodu Nr. 5, nes vien tik Metodo Nr. 4 taikymas ginčo name pažeistų imperatyviąsias CK 4.76, 4.82 straipsnių, Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio, 29 straipsnio 3 dalies normas bei Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 29.2.4 punktą, pagal kurį, jeigu dalis patalpų atjungta nuo centralizuotos šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kt.), taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 kartu su šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5.

Atsakovė negali ir neturi teisės skirstyti šilumos kiekio ir apskaičiuoti mokesčių kitaip negu nustatyta teisės aktuose.

Nors Metodą Nr. 5 Komisija patvirtino 2005 m. liepos 22 d., tačiau konkrečių namų vartotojams šio metodo nuostatų taikyti dar nebuvo galima pradėti, nes pirmiausia vartotojai turėjo patys pasirinkti pageidaujamą metodą. Ginčo namo buto Nr. 15 savininko 2010 m. gruodžio 16 d. prašymu buvo surinkta ir pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis papildomai patikrinta visa informacija, reikalinga taikant Metodą Nr. 5, ir namo vartotojams šis papildomas metodas skirstant ginčo name suvartotą šilumą buvo pradėtas taikyti nuo 2010 m. gruodžio 1 d.

Ieškovai ginčija ne patį šilumos paskirstymo metodą, o šilumos paskirstymo metodo Nr. 5 3.3 punkto taikymą, t. y. kadangi dalies ginčo namo butų (patalpų) savininkų netenkino Metodo Nr. 5 3.1 punkte nurodyta šilumos kiekio dalies namo bendrosioms reikmėms priskyrimo koeficiento reikšmė, tai namo savininkai bandė šį koeficientą pakeisti Metodo Nr. 5 3.3 punkte nurodytu būdu – šalių susitarimu, tačiau pasiekti tarpusavio susitarimo šiuo klausimu jiems nepavyko. Vadinasi, šilumos paskirstymo metodas ginčo name buvo parinktas teisingai – namo centralizuoto šildymo sistemoje suvartotos šilumos kiekio dalis, priskirtina bendrosioms reikmėms, apskaičiuojama vadovaujantis Metodo Nr. 5 3 punkto nuostatomis bei jo 3.1 punkte nurodytais šilumos kiekio dalies bendrosioms reikmėms priskyrimo koeficientais.

Namo bendraturtis nėra atleidžiamas nuo pareigos išlaikyti bendrą turtą net ir tais atvejais, kai jam priklausančio namo dalis yra atjungta nuo centrinio šildymo. Tai, kad bendro naudojimo laiptinėje nėra centralizuoto šildymo radiatorių, nereiškia, kad šilumos energija bendrosioms reikmėms nebuvo suvartota namo bendro naudojimo įrenginiuose, dalis šilumos nuostolių taip pat atsiranda ir per pastato stogą, rūsio perdangas, grindis ant grunto, galines pastatų sienas, paskirstomuosiuose šildymo sistemų vamzdynuose. Įstatyme nustatyta pareiga prisidėti prie namo išlaikymo nesiejama su galimybe naudotis bendrojo naudojimo patalpomis ar su realiu jų naudojimu.

Daugiabučio namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkai, siekdami tiksliai įvertinti jų namo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų realią situaciją, turėtų atlikti energijos vartojimo auditą. Kol ginčo namo bendraturčiai nepateikė pastato energijos vartojimo audito duomenų ir tinkamai įforminto sprendimo, pagrįsto energetinio audito rezultatais, taikyti kitą nei Metodo Nr. 5. 3.1 punkte įtvirtintą vidutinį šilumos kiekio dalies namo bendrosioms reikmėms priskyrimo koeficientą atsakovei nebuvo jokio teisinio pagrindo.

Šiluma į namo butus tiekiama šilumos energijos vamzdynu, taigi, šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai apšildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendrojo naudojimo laiptines. Aplinkybė, kad laiptinėse atjungti šildymo įrenginiai, nereiškia, jog laiptinė nešildoma ir namo bendraturčiai nepatiria dėl to šilumos energijos išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012).

Bendrosios dalinės nuosavybės specifika lemia, kad įstatymuose yra nustatytos butų ir kitų patalpų savininkų pareigos, kurių šios nuosavybės subjektai negali keisti. Teisės aktuose įtvirtinta bendroji taisyklė, kad bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui ir bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Šiai taisyklei taikyti yra teisiškai nereikšminga atitinkamų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių daromos nurodytos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009).

Nuo 2014 m. gruodžio 2 d. Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnį papildžius 2 dalimi, kad daugiabučio namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkui netaikomas apmokėjimas už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kai šilumos tiekimas daugumos savininkų sutikimu bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas, tačiau Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai 2015 m. sausio 26 d. rašte Nr. (19.5-19)-3-205 pateikus oficialią savo nuomonę, jog daugiabučio namo butų savininkui apmokėjimas už bendrojo naudojimo patalpų šildymą (kaip tai nustatyta Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje) netaikomas tuo atveju, kai įrodoma, jog visose daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpose, namo vidaus centralizuoto šilumos tiekimo vamzdynuose ar kt. šildymas yra nutrauktas pagal galiojančius teisės aktus, darytina išvada, kad kitais atvejais kiekvienas daugiabučio namo butų savininkas privalo sumokėti šilumos tiekėjui už jo bute ir bendrai sunaudotą šilumos kiekį, kaip tai nustato teisės aktų reikalavimai. Nagrinėjamu atveju situacija ieškovų name neatitinka nurodytosios Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje, be to, net jeigu ieškovai ir įrodytų priešingai, įstatymas neturi atgalinio veikimo galios.

Šilumos ūkio įstatyme yra įtvirtinta vartotojams pareiga mokėti ne tik už šilumos kiekį namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti. Vadovaujantis Šilumos ūkio 29 straipsnio 3 dalimi, pastato bendraturčiai privalo sumokėti už jiems tenkančią pastato bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos dalį. Prie šilumos kiekio bendrosioms reikmėms priskiriama šiluma, suvartota ne tik namo bendrojo naudojimo patalpose, bet bendrojo naudojimo įrenginiuose (šildymo sistemos paskirstymo vamzdynuose, stovuose ir t. t.).

Jeigu namo vartotojai nori, kad jų pastate suvartotas šilumos kiekis būtų skirstomas pagal kitą metodiką, jų netenkina Komisijos patvirtinti rekomenduojami taikyti metodai, jie turi teisę pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalį sukurti savo metodiką, suderinti ir patvirtinti ją Komisijoje, tačiau nauja Komisijos patvirtinta metodika galėtų būti taikoma tik nuo vartotojų CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka priimto sprendimo ir jo pranešimo bendrovei.

Šilumos ūkio įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad šilumos vartotojas, siekiantis nutraukti šilumos tiekimą daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpose (tiekimą bendrosioms reikmėms daugiabučiame name), turi teisę kartu su kitais namo butų ir kitų patalpų savininkais nuspręsti pakeisti viso pastato, jo sekcijos ar bloko šildymo būdą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2109/2013, kurioje E. K. skundėsi dėl VĮ Registrų centro veiksmų, konstatavo, kad pareiškėjo pateiktas 2011 m. gruodžio 4 d. susitarimas dėl bendrojo naudojimo patalpose esančios bendrojo naudojimo šildymo įrangos suvartotos centralizuotos šilumos paskirstymo tvarkos (metodo) pasirinkimo nelaikytinas susitarimu dėl bendro turto naudojimo tvarkos nustatymo, todėl šiam susitarimui netaikytinas CK 4.85 straipsnio 1 dalyje nustatytas butų ir kitų patalpų savininkų balsų daugumos principas, o taikytini CK 6.38, 6.50 straipsniai, kai kitas asmuo gali vykdyti prievolę už skolininką geranoriškai arba pagal šalių susitarimą.

Ieškovų patalpos yra daugiabučiame name, duomenų, kad jos būtų atidalytos ir bendraturčiai būtų susitarę kitaip mokėti už patiektą šilumos energiją į jiems priklausantį namą, negu įtvirtinta Šilumos ūkio įstatyme, nėra.

Atsakovės taikomas ginčo namo suvartotos šilumos paskirstymui butų ir kitų patalpų plotas atitinka Nekilnojamojo turto registro duomenis. Ginčo namo rūsio patalpų šildymas nėra nurodytas ir jokių šildymo prietaisų minėtose patalpose nėra. Nors ieškovai reikalauja skirstant šilumą įtraukti ir ginčo namo rūsyje esančių patalpų plotą, tačiau nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, jog minėtos patalpos nėra namo bendrojo naudojimo patalpos, o asmeninės nuosavybės teise priklauso atskiriems savininkams, taip pat nenurodė jokių konkrečių asmenų bei šiems asmenims asmeninės nuosavybės teise priklausančių namo rūsio patalpų ploto.

Atsakovė 2015 m. rugsėjo 8 d. gavo VĮ Registrų centro 2015 m. rugsėjo 7 d. išaiškinimą dėl namo (duomenys neskelbtini) rūsių, jame nurodyta, kad rūsių plotai nėra įskaičiuoti į buto (patalpos) naudingąjį plotą. Ginčo name šiluma paskirstoma vadovaujantis šilumos paskirstymo metodu Nr. 4 kartu su Metodu Nr. 5. Remiantis Metode Nr. 4 ir Metode Nr. 5 įtvirtintomis taisyklėmis vartotojams priskiriami šilumos kiekiai naudingajam plotui šildyti ir bendrojo naudojimo patalpoms (bendrosioms reikmėms) šildyti apskaičiuojami vadovaujantis vartotojams priklausančių patalpų naudinguoju plotu.

Laiptinė negali priklausyti bendrosios dalinės nuosavybės teise tik daliai butų ir kitų patalpų savininkų, ji yra ginčo namo bendrojo naudojimo patalpa ir priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise visiems namo butų ir patalpų savininkams (CK 4.82 straipsnio 1 dalis, Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalis).

Atsiliepimu į kasacinį skundą Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nurodė, kad 2014 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. R2-2813 išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka išnagrinėjo tarp bylos šalių kilusį vartojimo ginčą dėl atsakovės veiksmų, atliekant šilumos paskirstymą daugiabučiame name (duomenys neskelbtini), nutraukė skundo dalies dėl atsakovės taikomų šilumos paskirstymo metodų pagrįstumo ir skaičiuojamų mokėjimų už šilumos energiją už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. gegužės 1 d. nagrinėjimą, atmetė ieškovų reikalavimus įpareigoti atsakovę atlikti šilumos energijos perskaičiavimą nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. lapkričio 21 d. Ginčui persikėlus nagrinėti į teismą, Komisija į bylos nagrinėjimą nebuvo įtraukta, nedalyvavo nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos teisme bei Lietuvos apeliaciniame teisme. Atsižvelgdama į tai, kad ginčas yra kilęs tarp šilumos energijos vartotojų ir energetikos įmonės, Komisija prašo teismą ją pašalinti iš bylos nagrinėjimo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bendraturčio prievolės mokėti už dalį daugiabučiam namui patiektos ir apskaitytos šilumos energijos, tenkančios bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, kai jam priklausantis nuosavybės teise butas yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo

Ieškovų kaip daugiabučio namo bendraturčių pareiga apmokėti jiems tenkančią bendrojo naudojimo patalpoms sunaudotos šilumos energijos dalį atsiranda daiktinės teisės pagrindu pagal CK 4.76 ir 4.82 straipsnių nuostatas, ši pareiga konkretizuota Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnyje.

Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Iš esmės tapačiai bendrosios dalinės nuosavybės objektus apibrėžia ir Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 4 punktas, pagal kurį bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektai yra pastato bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės pastato konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė techninė ir kita įranga, taip pat kitas turtas, priklausantis daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Butų ir kitų patalpų savininkai bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti (CK 4.83 straipsnio 3 dalis). Pagal CK 4.76 straipsnį kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Prie jų priskirtini ir mokesčiai už bendrojo naudojimo patalpoms šildyti sunaudotą šilumos energiją.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą dėl materialiosios teisės normų, nustatančių bendraturčio prievolę mokėti už dalį daugiabučiam namui patiektos ir apskaitytos šilumos energijos, tenkančios bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, kai šiam asmeniui priklausantis nuosavybės teise butas yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo, aiškinimo ir taikymo, 2017 m. sausio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-421/2017 sprendė analogišką nagrinėjamai bylai ginčą, todėl, atsižvelgdama į tai, kad toje nutartyje ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, teisėjų kolegija remiasi vėliausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje išdėstytais išaiškinimais sprendžiant klausimą dėl bendraturčio prievolės mokėti už dalį daugiabučiam namui patiektos ir apskaitytos šilumos energijos, tenkančios bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, kai jam priklausantis nuosavybės teise butas yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatymuose, reglamentuojančiuose daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigas bendrosios dalinės nuosavybės teisės atžvilgiu, yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui ir bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Taikant šią taisyklę yra teisiškai nereikšminga bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių patiriamos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam taisyklė taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-421/2017 35 punktą, 2016 m. sausio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-79-378/2016 16 punktą ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Nagrinėjamoje byloje kilus ginčui dėl atsiskaitymo už daugiabučiam namui tiektą šilumos energiją, aktualus ir teisės aktų, reglamentuojančių šilumos paskirstymą vartotojams, aiškinimas.

Šilumos paskirstymo vartotojams pagrindas įtvirtintas Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad tuo atveju, kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis, nustatytas pagal atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis, paskirstomas vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam paskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Komisijos rekomenduojamus taikyti ar su jais suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartota šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui.

Šilumos ūkio įstatymo (2003 m. liepos 1 d. įstatymo redakcija) 21 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisydamas to, kokiu būdu šildomos jam pačiam priklausančios patalpos. Įstatymo redakcijoje, galiojusioje nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d., atsiskaitymą už bendrojo naudojimo patalpas reglamentavo šio įstatymo 25 straipsnis, nustatęs, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Tik nuo 2014 m. gruodžio 2 d. Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnis buvo papildytas 2 dalimi, nustatančia, kad daugiabučio namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkui netaikomas apmokėjimas už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kai šilumos tiekimas daugumos savininkų sutikimu bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, kad ginčo namas turi vieną šilumos įvadą, vieną atskirą šilumos punktą, vieną įvadinį šilumos apskaitos prietaisą, ginčo laikotarpio metu dalis butų (taip pat ieškovams priklausantis butas) buvo teisėtai atjungti nuo centrinio šildymo, nuo 2013 m. gegužės 1 d. visi butai buvo atjungti nuo centrinio šildymo; nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. ginčo daugiabutis namas buvo šildomas centralizuotai, darytina išvada, jog nuo 2009 m. gegužės 1 d. butų ir (ar) kitų patalpų savininkai, nepaisydami pasirinkto jiems asmeniškai priklausančių patalpų šildymo būdo, turėjo pareigą atsiskaityti už šilumos dalį, tenkančią daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti. Tokia pareiga mokėti už bendrojo naudojimo patalpoms tiekiamą šilumos energiją teko ir ieškovams, nes bendrojo naudojimo objektų šildymas apima ne tik laiptinių, bet ir namo pagrindinių konstrukcijų, inžinerinių tinklų ir kitų bendrojo naudojimo objektų šildymą.

Tokia teismų išvada atitinka ir teismų praktikoje formuluojamą taisyklę, kad šiluma į namo butus tiekiama šilumos energijos vamzdynu, taigi, šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai šildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendro naudojimo laiptines (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012; 2015 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015).

Vadinasi, bylą nagrinėję teismai pagrįstai nurodė, kad ieškovai, nepaisydami pasirinkto jiems priklausančių patalpų šildymo būdo ir to, jog namo laiptinėje nėra šilumos prietaisų, turėjo pareigą mokėti už bendrojo naudojimo patalpoms tiekiamą energiją, nes bendrojo naudojimo objektų šildymas apima ne tik laiptinių, bet ir namo pagrindinių konstrukcijų, inžinerinių tinklų ir kitų bendrojo naudojimo objektų šildymą. Toks aiškinimas atitinka šioje nutartyje aptartas butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei kasacinio teismo formuojamą šių normų taikymo praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-421/2017 39 punktą).

Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 132.5 punkte yra įtvirtinta šilumos vartotojo teisė kartu su kitais pastato, pastato butų ir kitų patalpų savininkais pasirinkti vieną iš Komisijos rekomenduojamų taikyti ar su ja suderintų šilumos ir (ar) karšto vandens išdalijimo butams ir kitoms patalpoms metodų.

Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad iki 2011 m. gruodžio 4 d. ginčo namo gyventojai nebuvo pasirinkę jokio šilumos paskirstymo metodo, šį pasirinko 2011 m. gruodžio 4 d. susirinkimo nutarimo pagrindu nuspręsdami sunaudotą namo šilumą paskirstyti pagal šilumos paskirstymo metodus Nr. 4 ir Nr. 5, t. y. pasirinko iki sprendimo priėmimo šilumos tiekėjo taikytus metodus. Taigi patys vartotojai įgyvendino savo teisę, pasirinkdami jiems priimtinus šilumos nustatymo bei paskirstymo metodus.

Pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41 patvirtinto Šilumos kiekio bendrosioms reikmėms nustatymo ir paskirstymo metodo Nr. 5 1.4 punkto nuostatą, šis metodas gali būti taikomas kartu su bet kuriuo Komisijos rekomenduojamu (išskyrus Komisijos rekomenduojamus šilumos paskirstymo metodus, kuriuose numatyta šilumos kiekio dalies bendrosioms reikmėms nustatymo tvarka) ar vartotojų siūlomu su Komisija suderintu šilumos paskirstymo metodu, kuriuo nustatomas (išmatuotas ar apskaičiuotas) šilumos kiekis pastatui šildyti, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kt.). Taigi ieškovų teiginys, kad atsakovė netinkamai pritaikė šilumos paskirstymo metodą, neturi teisinio pagrindo.

Ieškovai taip pat nurodo, kad bylą nagrinėję teismai neįvertino to, jog visos asmeninio naudojimo rūsio patalpos, kuriose yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpų (sandėliukų), nėra centralizuotai šildomos, tačiau atsakovė nepagrįstai priskyrė tik ieškovams dalį namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti suvartotos šilumos, nors ieškovų kaimynams tokia pat dalis už jų turimus sandėliukus nebuvo priskirta.

Bylą nagrinėję teismai, remdamiesi VĮ Registrų centro duomenimis, nustatė, kad namo rūsio sandėliukai nėra įteisinti kaip atskiri, namo savininkams priklausantys konkretūs objektai, namo savininkai rūsio sandėliukų nėra atsidaliję į atskirus kadastrinius vienetus ir jų įstatymo nustatyta tvarka nėra įregistravę kaip konkrečių dalinės nuosavybės dalių Nekilnojamojo turto registre.

Bendraturčiams priklausančių patalpų naudingi plotai, reikalingi šilumai paskirstyti, yra nustatomi remiantis VĮ Registrų centro duomenimis. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

Pirmosios instancijos teismas iš VĮ Registrų centro 2015 m. rugsėjo 7 d. rašto nustatė, kad ginčo namo rūsyje esančios patalpos (koridorius, šiluminis mazgas, sandėliukai) plane pažymėtos nuo R-1 iki R-21) nesuformuotos kaip atskiri nekilnojamieji daiktai; atskiros rūsio patalpos butų Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijimo dokumentuose neidentifikuotos. Byloje taip pat nebuvo duomenų apie tai, kad atskiros rūsio patalpos būtų prijungtos prie namo centrinio šildymo sistemos, bylos duomenimis, visos namo rūsio patalpos nešildomos. Pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 133.4 punktą duomenis, reikalingus mokėjimams už šilumą apskaičiuoti, šilumos tiekėjui privalo pateikti namo butų ir kitų patalpų savininkai, t. y. suinteresuoti asmenys, kuriems žinoma apie tai, kad į šį registrą įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, gali pareikalauti, kad teritorinis registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintų ir ištaisytų arba neišsamius papildytų (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnis). Ši nuosavybės teisių įteisinimo pareiga negali būti perkelta iš namo savininkų šilumos energiją teikiančiai įmonei.

Dėl to, atsižvelgiant į teisiškai įregistruotas namo butų savininkų dalis bei ieškovams neįrodžius, jog jų nurodytos rūsio patalpos nėra ginčo namo bendrojo naudojimo patalpos, o asmeninės nuosavybės teise priklauso atskiriems savininkams, spręstina, kad bendrai sunaudota šilumos energija ginčo name buvo paskirstyta proporcingai.

Nors ieškovai kasaciniame skunde vardija keletą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių, tačiau kasacinio teismo praktikoje ne sykį yra pažymėta, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip byloms, kuriose buvo sukurtas precedentas. Vertinant, ar precedentas tinkamas, taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes, iš kurių viena yra precedento sukūrimo laikas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016 15 punktą ir joje cituojamą kasacinio teismo praktiką).

Ieškovų nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2013 buvo sprendžiamas ginčas dėl išlaidų, patirtų keliems butų ar kitų patalpų savininkams remontuojant bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias patalpas, atlyginimo; nustačius, kad tokiomis patalpomis naudojasi tik dalis namo gyventojų, kurie ir yra šių patalpų bendraturčiai, jiems priklausančios nuosavybės dalys yra nustatytos nuosavybės įsigijimo dokumentuose, šios patalpos nebuvo priskirtos prie bendrojo naudojimo patalpų CK 4.82 straipsnio prasme. Kitoje ieškovų minimoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-1/2003) buvo sprendžiama dėl bendraturčio pareigos dalyvauti išlaikant bendrą turtą (liftą). Minėtoje nutartyje kasacinis teismas pripažino, kad subjektinė teisė atsisakyti naudojimosi liftu paslaugų ir šiai daliai tenkančių mokėjimų yra ginama, tačiau tai neturi įtakos bendraturčio pareigoms, kurios kyla iš įstatymu jam suteiktų pareigų dalyvauti išlaikant bendrą turtą. Taigi, viena vertus, ieškovų nurodytose kasacinio teismo nutartyse minimos faktinės bylos aplinkybės ir šios bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios, todėl jose pateikti išaiškinimai nelaikytini tinkamais precedentais nagrinėjamoje byloje, kita vertus, šiose nutartyse nėra paneigta bendraturčių pareiga išlaikyti bendrą turtą. Priešingai, ši pareiga tik patvirtinta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-421/2017 42 punktą). Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasaciniam skunde išvardytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse formuojamų išaiškinimų.

Dėl 2011 m. gruodžio 4 d. susirinkimo nutarimo ir atleidimo nuo mokėjimo už bendrojo naudojimo patalpų šildymą bendraturčių sprendimu

Ieškovai teigia neturintys prievolės mokėti už šilumos, priskirtos namo bendrosioms reikmėms, energiją, nes 2011 m. gruodžio 4 d. ginčo namo bendraturčiai nutarė dėl nulinio koeficiento.

CK 4.85 straipsnio, reglamentuojančio butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo tvarką, 1 dalyje nustatyta, kad sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, taip pat dėl naujų bendrojo naudojimo objektų sukūrimo priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip.

Šilumos ūkio įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad šilumos vartotojas, siekiantis šilumos tiekimo daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpose ar bendroms reikmėms nutraukimo daugiabučiame name, turi teisę kartu su kitais namo butų ir kitų patalpų savininkais nuspręsti pakeisti viso pastato, jo sekcijos ar bloko šildymo būdą. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 132.10 punkte.

Komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41 patvirtinto šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodo Nr. 5 3 punkte nustatyta viena iš trijų galimybių, kad šilumos kiekio dalies vartotojų bendrojo naudojimo patalpų šildymui priskyrimo koeficientas gali būti nustatomas ir šalių susitarimu.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčo namo gyventojų susirinkimas sušauktas ir sprendimas dėl nulinio koeficiento taikymo buvo priimtas 2011 m. gruodžio 4 d., susirinkime dalyvavo ir protokolą pasirašė 9 savininkai, tačiau, bylos duomenimis, butų ir kitų patalpų savininkai UAB „Provisus“, UAB „Delfa“, M. P., V. M. ir O. A. V. M. nesutiko prisiimti prievolės mokėti visas namo bendrų patalpų šildymo išlaidas.

Taigi ginčo namo butų ir kitų patalpų savininkams nepavykus pasiekti tarpusavio susitarimo dėl šilumos kiekio dalies namo bendrosioms reikmėms priskyrimo koeficiento reikšmės nustatymo, remiantis CK 6.38, 6.50 straipsniais, pagal kuriuos prievolę apmokėti bendrosioms reikmėms skirtą šilumos energiją už atjungtų nuo centralizuoto šildymo butų savininkus vykdytų neatsijungusių butų ir patalpų savininkai, bylą nagrinėjusiems teismams nebuvo pagrindo pripažinti susirinkime priimto sprendimo kaip nustatančio bendraturčių susitarimą dėl šilumos kiekio dalies bendrosioms reikmėms.

Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2014 m. gruodžio 2 d. Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnį papildžius 2 dalimi, nustatančia, kad daugiabučio namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkui netaikomas apmokėjimas už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kai šilumos tiekimas daugumos savininkų sutikimu bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas, iki šio momento butų ir (ar) kitų patalpų savininkai, nesvarbu, koks buvo pasirinktas jiems asmeniškai priklausančių patalpų šildymo būdas, turėjo pareigą atsiskaityti už šilumos dalį, tenkančią daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti.

Teisėjų kolegijai pasisakius dėl esminių kasacinio skundo argumentų, pripažintina, kad kiti kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau teisėjų kolegijos pateiktus išaiškinimus ir motyvus, neturi reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais motyvais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, tinkamai aiškindami materialiosios teisės normas dėl bendraturčio prievolės mokėti už dalį daugiabučiam namui pateiktos šilumos energijos, tenkančios bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, kai bendrojo naudojimo patalpose taip pat nebuvo įrengti šildymo prietaisai, nenukrypo nuo teismų praktikos, padarė pagrįstas išvadas, kad pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu, proporcingai savo daliai, taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti. Ši pareiga tenka ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendros šildymo sistemos. Tiek pagal bendrąsias bendraturčių teises ir pareigas reglamentuojančias normas, tiek pagal Šilumos ūkio įstatymo nuostatas turto, esančio daugiabučiame name, savininkui tenka pareiga proporcingai jo daliai atlyginti išlaidas bendrojo naudojimo patalpoms šildyti net ir tuo atveju, kai jo nuosavybės teise valdomas butas yra atjungtas nuo centralizuoto šildymo, o bendrojo naudojimo patalpose centralizuoto šildymo įrenginių taip pat nėra.

Išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal kasacinio skundo argumentus ir byloje nustatytas aplinkybes apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumas nenuginčytas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsnis), dėl to ši nutartis paliktina nepakeista (Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Andžej Maciejevski

Gintaras Kryževičius