Civilinė byla Nr. 3K-3-143-695/2017
Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00017-2015-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.18.3; 3.2.4.6.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. kovo 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Norkūno (pranešėjas), Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilstata“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tekanas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilstata“, dalyvaujant tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Ignalinos butų ūkis“ ir O. K. (O. K.), dėl skolos priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilstata“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Tekanas“ dėl atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktų pripažinimo negaliojančiais, atliktų darbų kainos sumažinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių statybos rangos sutarties vykdymą ir atsiskaitymą už darbus, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė UAB „Tekanas“ prašė priteisti iš atsakovės UAB „Vilstata“ 185 141,49 Eur skolos už atliktus statybos darbus; įpareigoti atsakovę priimti atliktus darbus bei pasirašyti 2014 m. gruodžio 19 d. statybos rangos darbų perdavimo–priėmimo aktus Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3.
Atsakovė UAB „Vilstata“ su ieškiniu nesutiko, pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė: pripažinti negaliojančiais ir panaikinti šalių pasirašytus 2014 m. spalio 31 d. darbų perdavimo–priėmimo aktą Nr. 2, jo pagrindu išrašytą 39 655,05 Eur PVM sąskaitą faktūrą; 2014 m. lapkričio 28 d. statybos darbų perdavimo–priėmimo aktą Nr. 1, jo pagrindu išrašytą 63 152,32 Eur PVM sąskaitą faktūrą; 2014 m. lapkričio 28 d. darbų perdavimo–priėmimo aktą Nr. 2, jo pagrindu išrašytą 28 072,99 Eur PVM sąskaitą faktūrą; sumažinti ieškovės pagal rangos sutartį atliktų darbų kainą išlaidų, kurias atsakovė patyrė šalindama atliktų darbų trūkumus, verte.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Panevėžio apygardos teismas 2015 m. spalio 26 d. sprendimu patenkino ieškinį, o priešieškinį atmetė; priteisė ieškovei iš atsakovės 9068,42 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Teismas nustatė, kad 2014 m. liepos 31 d. ieškovė UAB „Tekanas“ ir atsakovė UAB „Vilstata“ sudarė statybos rangos sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo atlikti keturių daugiabučių gyvenamųjų namų (Liaudies g. 20, Švenčionių g. 13, Švenčionių g.17, Vasario 16-osios g. 37) atnaujinimo (modernizavimo) techninius darbo projektus ir 6 daugiabučių gyvenamųjų namų (Liaudies g. 20, Švenčionių g. 13, Švenčionių g. 17, Aukštaičių g. 40, Laisvės g. 54, Vasario 16-osios g. 37) statybos rangos (pastatų atnaujinimo (modernizavimo) darbus. Ieškovė darbus turėjo atlikti remdamasi sutarties 1 priedu „Įkainotas veiklos sąrašas“ ir sutartyje nustatyta tvarka bei terminais, prieš tai iš generalinės rangovės, atsakovės, gavusi dviejų daugiabučių gyvenamųjų namų techninius darbo projektus. Sutartimi nustatytas darbų atlikimo terminas iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. Sutarties kaina – 3 084 689,30 Lt (893 387,77 Eur) su PVM.
Ieškovė 2014 m. rugsėjo, spalio, lapkričio mėnesiais atliko rangos sutartyje nurodytus projektavimo darbus ir dalį statybos darbų už 171 536,36 Eur. Ieškovė statybos darbus pagal rangos sutartį vykdė ir 2014 m. gruodžio mėnesį. Šiuo laikotarpiu atliktus darbus atsakovei buvo siekiama perduoti 2014 m. gruodžio 19 d. darbų perdavimo–priėmimo aktais Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, tačiau šių atsakovė nepasirašė. Atliktų darbų kaina – 90 652,17 Eur.
Teismas nustatė, kad atsakovė 2014 m. lapkričio 28 d., 2014 m. gruodžio 31 d. ir 2015 m. sausio mėnesį ieškovei iš viso sumokėjo 77 047,03 Eur, o UAB „Ignalinos butų ūkis“, statybos ir projektavimo darbų užsakovė, už atliktus darbus pagal pagrindinę rangos sutartį atsakovei iš viso yra sumokėjusi 227 704,17 Eur.
Teismas nustatė, kad ieškovė UAB „Tekanas“ 2015 m. sausio 6 d. sustabdė darbus, 2015 m. sausio 22 d. įspėjo atsakovę apie sutarties nutraukimą, o nuo 2015 m. vasario 22 d. UAB „Tekanas“ ir UAB „Vilstata“ sudaryta sutartis nutraukta, todėl ieškovė nėra atlikusi visų daugiabučių namų renovavimo darbų.
Teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog UAB „Ignalinos butų ūkis“ būtų pareiškusi pretenzijas dėl ieškovės atliktų darbų kokybės. Byloje esantys duomenys, teismo įsitikinimu, įrodo, kad pretenzijas UAB „Ignalinos butų ūkis“ buvo pareiškusi tik dėl pažeistų atliekamų darbų terminų. Nustatęs, kad 2014 m. gruodžio 19 d. darbų atlikimo perdavimo–priėmimo aktuose nurodytus darbus atsakovė perdavė užsakovei, teismas sprendė, kad atsakovė, nepateikdama jokių pretenzijų dėl darbų atlikimo, nepagrįstai atsisakė priimti jai perduotą darbų rezultatą. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo nepriimti ieškovės 2014 m. gruodžio 19 d. perduodamų darbų ir už juos nesumokėti.
Teismas nustatė, kad atsakovė faktiškai naudojasi ieškovės atliktais darbais, nors šių darbų 2014 m. gruodžio 19 d. perdavimo–priėmimo aktų Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 nepasirašė, bet juos 2015 m. kovo 31 d. ir liepos 31 d. perdavė UAB „Ignalinos butų ūkis“, ši darbus priėmė ir už juos atsakovei sumokėjo. Teismas sprendė, kad atsakovė UAB,,Vilstata“, nors nepasirašė darbų perdavimo–priėmimo aktų, tačiau realiai juos priėmė ir rezultatą naudojo pagal paskirtį, dėl to atsakovė negalėjo ir negali atsisakyti priimti darbų, nuginčyti kitų aktų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.694 straipsnio 6 dalis).
Teismas, spręsdamas dėl rangos sutarties šalių pasirašytų darbų perdavimo–priėmimo aktų: 2014 m. spalio 31 d. akto Nr. 2, 2014 m. lapkričio 28 d. aktų Nr. 1 ir Nr. 2, ir paminėtų aktų pagrindu išrašytų 130 880,36 Eur PVM sąskaitų faktūrų pripažinimo negaliojančiais, nes juos pasirašė neturintis įgaliojimų veikti bendrovės vardu O. K., nustatė, kad atsakovės ginčijamų darbų perdavimo–priėmimo aktų pasirašymo metu O. K. de facto (faktiškai) buvo atsakovės generalinis direktorius, tuo pat metu šis asmuo bendrovės vardu pasirašinėjo ir kitus dokumentus, taip pat ir ginčo darbų perdavimo UAB „Ignalinos butų ūkis“ aktus, kurių atsakovė neginčija.
Vertindamas atsakovės argumentus, kad, nutraukus rangos sutartį, atsakovė šalino ieškovės 2014 m. gruodžio 19 d. atliktų darbų aktuose nurodytų darbų trūkumus, teismas sprendė, kad atsakovė nepateikė tokius teiginius patvirtinančių įrodymų, jog ieškovė atliko darbus nekokybiškai ir dėl jos darbų trūkumų šalinimo atsakovė patyrė išlaidų, kurių dydžiu turėtų būti mažinama darbų kaina. Atsakovės 2015 m. balandžio 13 d. surašytas ieškovės atliktų darbų apžiūros aktas dėl nežinomų priežasčių nepateiktas teismui prieš atliekant ekspertizę, nors byla ekspertizei pateikta 2015 m. birželio 16 d. Duomenys apie nustatytus defektus nepateikti ir pagal eksperto reikalavimą. Tuo tarpu esminių ieškovės atliktų darbų trūkumų teisme atliktos ekspertizės metu nenustatyta.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2016 m. liepos 11 d. nutartimi pakeitė dalį Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimo, panaikindama įpareigojimą atsakovei UAB „Vilstata“ pasirašyti ieškovės UAB „Tekanas“ 2014 m. gruodžio 19 d. statybos darbų perdavimo–priėmimo aktus Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3.
Atsakovė su apeliaciniu skundu pateikė naują rašytinį įrodymą – daugiabučių gyvenamųjų namų, esančių Ignalinoje, Laisvės g. 54 ir Aukštaičių g. 40, vertinimo aktą, nes, kaip ji pati teigė, naujas įrodymas apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas dėl neišsamaus teismo ekspertizės akto ir dėl to, kad teismas netenkino jos prašymo teismo posėdyje apklausti ekspertę.
Kolegijos įsitikinimu, atsakovė galėjo su apeliaciniu skundu teikiamą rašytinį įrodymą pateikti anksčiau, t. y. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Bylos duomenys įrodo, kad 2015 m. rugpjūčio 14 d. teismo ekspertizės aktas šalims buvo pateiktas susipažinti 2015 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje, tačiau per visą bylos nagrinėjimo iš esmės laiką iki 2015 m. spalio 5 d. teismo posėdžio atsakovė nereiškė prieštaravimų dėl ekspertizės akto įrodomosios vertės, neprašė atlikti pakartotinės ar papildomos teismo ekspertizės. Tik paskutinę teismo posėdžio dieną (2015 m. spalio 5 d.) atsakovės atstovas, neatvykęs į teismo posėdį, tik raštu informavęs teismą apie nedalyvavimą nagrinėjant bylą, paprašė teismo posėdyje apklausti teismo ekspertę Z. B. Kitų prašymų ar prieštaravimų dėl ekspertizės nebuvo pareikšta. Kolegija sprendė, kad atsakovė turėjo procesinę galimybę šalinti, jos nuomone, esamus teismo ekspertizės akto trūkumus ne tik teikdama klausimus ekspertei, bet ir prašydama papildomos ar pakartotinės ekspertizės. Tai, kad atsakovės atstovai nedalyvavo ne tik paskutiniame teismo posėdyje, bet ir kituose teismo posėdžiuose be svarbių priežasčių, ir nuo 2015 m. rugpjūčio mėnesio, kai buvo atlikta ekspertizė ir buvo galimybė su ja susipažinti ir teikti prašymus, iki pat paskutinio teismo posėdžio nereiškė jokių prašymų, leido kolegijai daryti išvadą, kad atsakovė buvo pasyvi teismo proceso dalyvė, iš esmės nesuinteresuota bylos baigtimi, vilkino teismo procesą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 7 straipsnio 2 dalis, 8, 12, 42 straipsniai).
Kolegija pažymėjo, kad atsakovė, ginčydama atliktą teismo ekspertizę, nenurodė, kokių konkrečiai teisės aktų nuostatų ekspertė nesilaikė. Ekspertizės akte nurodyti atliktų statybos darbų trūkumai pripažinti neesminiais dėl to, kad jų atsiradimo priežastys, ekspertės vertinimu, yra neaiškios. Tai, kad ekspertizės akto išvados skiriasi nuo atsakovės į bylą pateikto 2015 m. balandžio 13 d. objekto – daugiabučio namo, esančio Ignalinoje, Laisvės g. 54, apžiūros akto, neįrodo atsakovės teiginio dėl nevisapusiško byloje surinktų įrodymų vertinimo, nes minėtas dokumentas nebuvo pateiktas teismui prieš ekspertizės atlikimą, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ekspertės atsisakymą priimti 2015 m. balandžio 13 d. objekto apžiūros aktą (CPK 178 straipsnis), o tai, kad ekspertizės akte nebuvo pateikta apžiūrėtų objektų nuotraukų, nepaneigia šio dokumento įrodomosios vertės. Kolegija taip pat nurodė, kad atsakovės 2015 m. spalio 5 d. prašymas apklausti ekspertę teismo posėdyje, atsižvelgiant į tai, kad ekspertizės aktas į bylą buvo pateiktas dar 2015 m. rugpjūčio 18 d., buvo pareikštas netinkamoje proceso stadijoje, todėl pagrįstai teismo įvertintas kaip siekis vilkinti bylos nagrinėjimą. Atsakovė nereiškė prašymų skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę, o teismo pareiga pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus (CPK 160 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 179 straipsnio 1 dalis) negali būti tapatinama su CPK 212 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise skirti ekspertizę. Ekspertizės skyrimas šiuo pagrindu turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad ją atlikti yra tikslinga.
Pasisakydama dėl ginčo esmės, kolegija nurodė, kad sisteminė CK 6.694 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų analizė leidžia pagrįstai teigti, jog pradėti (organizuoti) darbų priėmimą užsakovas privalo gavęs rangovo pranešimą apie pasirengimą perduoti atliktų darbų rezultatą. Nagrinėjamu atveju šalys rangos sutartyje neaptarė, kokios formos turi būti rangovo pranešimas apie pasirengimą perduoti atliktų darbų rezultatą, todėl galima spręsti, kad šalys pranešimo formai neteikė reikšmės ir pranešimas galėjo būti bet kokios formos. Kolegija nustatė, kad atsakovė kartu su darbų priežiūrą vykdžiusios UAB „Projektų rengimo centras“ atstovais 2015 m. sausio 13 d. apžiūrėjo ginčo darbus, atliktus objektuose, esančiuose Ignalinoje, Laisvės g. 54 ir Aukštaičių g. 40, tačiau minėtų dokumentų nepasirašė ir nenurodė jokių atliktų darbų trūkumų. Kolegija pažymėjo, kad užsakovės ir atsakovės nustatyto darbų atlikimo grafiko nesilaikymas nesukliudė atsakovei perduoti užsakovei ne tik iki 2014 m. gruodžio 1 d., bet ir 2014 m. gruodžio mėnesį ieškovės atliktus darbus. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė iki šio teisminio ginčo pradžios būtų pareiškusi ieškovei pretenzijas dėl pažeistų darbų atlikimo terminų.
Kolegija nurodė, kad ginčo sutartis ieškovės vienašališkai nutraukta nuo 2015 m. vasario 22 d., o 2014 m. gruodžio mėnesį atliktus darbus atsakovė užsakovei perdavė 2015 m. kovo ir liepos mėnesiais. Kadangi įrodymų nepateikta, todėl tikėtina, kad, ieškovei atlikus tik dalį rangos sutartimi sulygtų darbų, atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų vykdymą užsakovei po ginčo sutarties nutraukimo tęsė pati arba pasitelkusi kitus rangovus. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė reikalautų atlyginimo už darbus, kurie nėra nurodyti darbų perdavimo–priėmimo aktuose.
Kolegija sprendė, kad tai, jog atsakovė faktiškai naudojasi jos nepasirašytuose ginčo darbų perdavimo–priėmimo aktuose nurodytais darbais, juos yra perdavusi užsakovei UAB „Ignalinos butų ūkis“ ir gavusi už juos atlyginimą, sudaro pagrindą atsakovę laikyti nesąžininga ginčo sutarties šalimi.
Kolegija nurodė, kad aplinkybės dėl atsakovės vadovybės pasikeitimo, akcininkų tarpusavio nesutarimų vykdant ginčo darbus neatleidžia atsakovės nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo.
Vertindama atsakovės reikalavimą sumažinti ieškovei mokėtiną sumą, atskaičius ginčo sutarties 3.7 punkte nustatytą atlyginimą už generalinės rangovės paslaugas, kolegija nurodė, kad atsakovė priešieškinyje nereiškė reikalavimų apmokėti suteiktas generalinės rangos paslaugas, nepateikė sutarties 3.7 punkto pagrindu ieškovei išrašytų ir pateiktų PVM sąskaitų faktūrų, kurias pastaroji turėtų apmokėti, todėl jos pretenzijos pirmosios instancijos teismui dėl nevisapusiškai įvertintų šalių sutarties nuostatų, ginčo faktinių aplinkybių yra nepagrįstos.
Taip pat kolegija nurodė, kad atsakovė nepaaiškina, kokią įtaką ieškovės laidavimo rašto nepateikimas galėjo turėti ieškovės atliktų darbų kokybei ar jų trukmei, todėl aptariamos ieškovės pareigos nevykdymas nepaneigia atsakovės pareigos apmokėti ieškovės atliktų darbų dalį.
Kadangi skundžiamu sprendimu teismas konstatavo, kad atsakovė 2014 m. gruodžio 19 d. atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktus ginčija nepagrįstai ir turi pareigą pagal juos atsiskaityti, teismo įpareigojimas atsakovei pasirašyti minėtus dokumentus, kolegijos sprendimu, yra perteklinis ir teisiškai nereikšmingas, ir tai sudarė pagrindą šią sprendimo dalį pakeisti, pašalinant iš rezoliucinės dalies įpareigojimą UAB „Vilstata“ pasirašyti UAB „Tekanas“ 2014 m. gruodžio 19 d. statybos darbų perdavimo–priėmimo aktus Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė UAB „Vilstata“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 11 d. nutartį ir Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tokią svarbią aplinkybę, kad būtinybė pateikti naujus įrodymus – nepriklausomo eksperto 2015 m. spalio 26 d. vertinimo aktą – iškilo tik po to, kai pirmosios instancijos teismas netenkino atsakovės prašymų, tokių kaip prašymas apklausti ekspertę Z. B. teismo posėdyje. Prašomi priimti įrodymai turi itin svarbią įrodomąją reikšmę, nuo kurios priklausytų bylos išnagrinėjimo rezultatas. Taip iš esmės ne tik buvo apribotos atsakovės galimybės įrodinėti aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas, bet ir buvo suteiktas perdėtas pranašumas kitai šaliai.
Faktinių aplinkybių konstatavimo metu 2015 m. sausio 21 d. užfiksuoti ieškovės faktiškai atliktų darbų kiekio skaičiavimai negalėjo skirtis nuo atliktų ir užfiksuotų darbų aktuose. Tai rodo, kad ieškovė klaidingai užpildė atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktus. Pirmosios instancijos teismas privalėjo į tai atkreipti dėmesį, įvertinti šias aplinkybes bei pašalinti nurodytų įrodymų prieštaravimus, tačiau to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas šias aplinkybes vertino atsižvelgdamas ne į neginčytinus rašytinius įrodymus, o į ieškovės paaiškinimus, kurie pagal konkrečias bylos aplinkybes vertintini kaip mažiau patikimi, abejotini. Tai, kad ieškovė aktuose nurodė didesnį darbų kiekį, nei realiai buvo atlikusi, patvirtina ne tik į bylą pateikti UAB „Ignalinos butų ūkis“ dokumentai (perdavimo–priėmimo aktai), bet ir ekspertės Z. B. ekspertizės aktas, kuriuo nustatyta, kad atlikti darbai UAB „Tekanas“ buvo fiksuojami aktuose ir perduodami UAB „Vilstata“ tokiu pat būdu ir tokia pat tvarka kaip ir UAB „Vilstata“ aktuose fiksuodavo ir perduodavo UAB „Ignalinos butų ūkis“, tačiau procentinė atliktų darbų išraiška skirtinga.
Ieškovės naudai yra nepagrįstai priteista 8550,40 Eur, kurie turėjo būti skirti atsakovei už suteiktas generalinės rangos paslaugas. UAB „Vilstata“ niekada neišrašė ieškovei PVM sąskaitų faktūrų už generalinės rangos paslaugas ir byloje tokių duomenų nėra pateikta. Ginčo sutarties 3.7 punktas aiškiai reglamentuoja, kad generalinės rangos paslaugos išskaitomos iš mokėtinų sumų po kiekvieno tarpinio atliktų darbų akto. Jokios kitos sutarties sąlygos nenustato UAB „Vilstata“ pareigos išrašinėti ir teikti atskirai PVM sąskaitas faktūras už generalinės rangos paslaugas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai taip pat visiškai nevertino ir atsakovės atsikirtimų bei apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškovės įsipareigojimo pateikti laidavimo raštą sutarties vykdymui užtikrinti neįvykdymu.
Ieškovė UAB „Tekanas“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 11 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Bylos duomenys įrodo, kad 2015 m. rugpjūčio 14 d. teismo ekspertizės aktas šalims buvo pateiktas susipažinti 2015 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje, tačiau per visą bylos nagrinėjimo iš esmės laiką iki 2015 m. spalio 5 d. teismo posėdžio UAB „Vilstata“ nereiškė prieštaravimų dėl ekspertizės akto įrodomosios vertės, neprašė atlikti pakartotinės ar papildomos teismo ekspertizės. UAB „Vilstata“ savo procesinėmis teisėmis nepasinaudojo tinkamai ir laiku, neteikė teismui papildomų įrodymų bei prašymų, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netenkino UAB „Vilstata“ prašymo pridėti ir įvertinti teikiamą papildomą įrodymą – 2015 m. spalio 26 d. dr. D. K. vertinimo aktą.
UAB „Tekanas“ savo procesiniuose dokumentuose yra nurodžiusi, kad darbų perdavimo–priėmimo aktai buvo rašomi pagal atliktus darbus, kurie fiksuoti statybos darbų žurnaluose. Statybos darbų žurnaluose yra UAB „Vilstata“ statybos vadovo ir užsakovės UAB „Ignalinos butų ūkis“ techninės prižiūrėtojos UAB „Projektų rengimo centras“ atsakingo darbuotojo parašai, todėl neginčytinai įrodyta, kad šie darbai yra atlikti. Statybos techninis prižiūrėtojas jokių pastabų ne tik dėl kokybės, bet ir dėl darbų kiekio statybos darbų žurnaluose nepažymėjo.
Šioje byloje UAB „Vilstata“ reikalavimo iš ieškovės priteisti už savo, kaip generalinės rangovės, paslaugas nepareiškė, o kasaciniame skunde nurodyta 8550,40 Eur suma už generalinės rangovės paslaugas yra nepagrįsta, nes apskaičiuota klaidingai (neteisingai skaičiuojamas PVM). Šioje proceso stadijoje ji negali būti apskaičiuojama, nes kasacinis teismas nerenka naujų įrodymų ir faktinių aplinkybių nenustato. Be to, atsakovė ginčija ieškovei mokėtiną sumą, tačiau nuo tos ginčijamos sumos skaičiuoja 4 proc. mokestį už generalinio rangovo paslaugas, kas patvirtina atsakovės pozicijos nenuoseklumą. Generalinė rangovė UAB „Vilstata“, užsakovė UAB „Ignalinos butų ūkis“ žinojo, kad ieškovė nėra pateikusi laidavimo rašto, nes pareiga pateikti laidavimo raštą yra susijusi su pagrindine sutartimi Nr. CPO38503, kurioje ieškovė nenurodyta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimo (CPK 314 straipsnio taikymo)
Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas turi teisę atsisakyti priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Įrodymų pateikimo ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taip yra užtikrinamas bylos šalių lygiateisiškumas kiekvienai jų suteikiant galimybę laiku atsikirsti į kitos šalies pateiktus reikalavimus ir nuneigti pateiktus atsikirtimus. Be to, skatinamas bylos šalių sąžiningumas ir proceso koncentruotumas pirmosios instancijos teisme.
Taigi proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principas (CPK 7 straipsnis) reikalauja, kad teismas ir byloje dalyvaujantys asmenys, siekdami išspręsti ginčą, bendradarbiautų, kad per įmanomai trumpiausią laiką būtų atkurtas civilinių santykių stabilumas. Būtent todėl byloje dalyvaujantys asmenys turi būti aktyvūs rinkdami įrodymus, teikdami teismui prašymus ir reaguodami į byloje esančius reikalavimus. Tačiau byloje dalyvaujantys asmenys turi būti aktyvūs viso proceso metu, o ne tada, kai byla baigiama nagrinėti ar yra priimamas jiems nepalankus sprendimas. Būtent todėl CPK 314 straipsnis ir nustatė ribotos apeliacijos modelį, draudžiantį remtis naujais įrodymais, jei jie galėjo būti pateikti anksčiau.
Pažymėtina, kad ekspertizės aktas (išvada) yra specifinė įrodinėjimo priemonė tuo, kad joje daromos išvados iš kitų faktinių duomenų, todėl iš dalies tai yra išvestinis įrodymas. Ginčuose dėl statybos darbų atlikimo ekspertizės išvados yra ypač dažna įrodinėjimo priemonė, nes specialių kompetencijų turintis ekspertas turi atlikti paprastai jau civilinėje byloje esančių duomenų objektyvų ir nešališką vertinimą. Ekspertizės akte esantys duomenys, atsižvelgiant į jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio ir gavimo aplinkybių, paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad eksperto vertinami duomenys dažniausiai šalims yra prieinami ir iki ekspertinio tyrimo atlikimo, pavyzdžiui, darbų perdavimo–priėmimo aktai, sąmatos, defektų aktai, statybos darbų žurnalų išrašai ir kt.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ekspertizę tikslinga skirti tada, kai abejojama tam tikrų faktų buvimu ir šioms aplinkybėms nustatyti reikalingos specialiosios žinios. Ekspertizę skiria teismas, jei tam yra pagrindas – būtinybė išsiaiškinti tam tikrą byloje kilusį klausimą, kai reikalingos specialios mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinios (CPK 212 straipsnio 1 dalis). Ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad ekspertizės atlikimas yra tikslingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2005). Remiantis CPK 213 straipsnio nuostatomis, kiekvienas dalyvaujantis byloje asmuo turi teisę pateikti teismui klausimus, kuriais pageidauja gauti eksperto išvadą.
Jeigu ekspertinis tyrimas atliktas netinkamai, byloje dalyvaujantys asmenys gali prašyti teismą skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę. Papildoma ar pakartotinė ekspertizė gali būti efektyvi tik tada, kai teismui kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, taip pat jeigu yra prieštaravimų tarp kelių ekspertų išvadų (CPK 219 straipsnio 2 dalis).
Eksperto išvada kaip ir kiti byloje esantys įrodymai vertinama pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 218 straipsnis), byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę prašyti teismą apklausti ekspertą. Didesnę įrodomąją reikšmę turi tik CPK tvarka teismo paskirtos ekspertizės aktas (išvada), preziumuojant, kad jai atlikti buvo parinktas byloje dalyvaujantiems asmenims priimtinas nešališkas ekspertas, kad byloje dalyvaujantiems asmenims buvo sudaryta galimybė pateikti ekspertui klausimus, susipažinti su ekspertinio tyrimo išvadomis ir, esant reikalui, prašyti atlikti papildomą ar pakartotinę ekspertizę.
Tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teisme yra įrodinėjamos tam tikros aplinkybės, kurios yra aiškiai žinomos, pavyzdžiui, atliktų statybos darbų mastas ir vertė, netinkamos kokybės darbai ir kt., kurių vertinimą jau yra atlikęs teismo paskirtas ekspertas, tai teismas, spręsdamas dėl naujų rašytinių įrodymų – kitos, ne CPK tvarka atliktos ekspertizės akto – priėmimo, turi įvertinti, ar bylos šalis pirmosios instancijos teisme turėjo galimybę įrodinėti atitinkamas aplinkybes, ar jos jai buvo žinomos, ar buvo pakankamai laiko įrodymams teikti, ar teismas nesuvaržė bylos šalies teisių teikti byloje įrodymus, ar kooperavosi su šalimis renkant įrodymus (išduodavo liudijimus jiems gauti, teikė paklausimus, skyrė ekspertizes ir kt.). Jeigu teismas kooperavosi su šalimis proceso metu, nevaržė šalies procesinių teisių, o pati šalis nerodė iniciatyvos ar net piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis (teikė prašymus dėl įrodymų tik teismo posėdžio dieną, neprašė skirti ekspertizės per pakankamą bylos nagrinėjimo laiką ir pan.), tai gali sudaryti pagrindą nepriimti vėliau pateiktų įrodymų.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad civilinė byla iškelta 2015 m. sausio 14 d. Atsakovė 2015 m. balandžio 17 d. pateikė priešieškinį. Ieškovė 2015 m. gegužės 4 d., o atsakovė 2015 m. gegužės 11 d. pateikė prašymus dėl ekspertizės skyrimo. Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartimi buvo skirta teismo ekspertizė. Atsakovė sutiko su ieškovės pateiktais klausimais, prašydama ekspertą atsakyti į dar kelis jos pateiktus klausimus. Teismas savo nuožiūra skyrė atitinkamą kvalifikaciją turinčią ekspertę. Ji nurodė, kad atsakovė nepateikė jos prašytų duomenų dėl nustatytų statybos darbų defektų, todėl nėra galimybės nustatyti šių atsiradimo priežasčių. Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi teismo ekspertės pateiktas statybos darbų ekspertizės aktas buvo išsiųstas šalims susipažinti. Teismo posėdis skirtas 2015 m. rugsėjo 15 d., tačiau atsakovės atstovo prašymu atidėtas 2015 m. spalio 5 d. Būtent teismo posėdžio dieną, 2015 m. spalio 5 d., atsakovės atstovas pateikė prašymą apklausti ekspertę kitame teismo posėdyje, nes, susipažinęs su ekspertizės aktu, padarė išvadą, kad šis neatitinka tokiam dokumentui keliamų reikalavimų, yra neišsamus, nemotyvuotas. Teismas šio prašymo netenkino ir 2015 m. spalio 26 d. priėmė sprendimą ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti. Teikdama apeliacinį skundą atsakovė prašė priimti naują įrodymą byloje – jos iniciatyva atliktą statybos objekto vertinimo aktą, kurio būtinybė, atsakovės teigimu, iškilo po to, kai buvo įvertintas teismo paskirtos ekspertės ekspertizės aktas ir teismas atsisakė apklausti ekspertę teismo posėdyje. Naujas vertinimo aktas surašytas 2015 m. spalio 15–26 dienomis, t. y. jau išnagrinėjus bylą iš esmės pirmosios instancijos teisme.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas neturėtų toleruoti tokio šalies procesinio elgesio, kai ji pateikia naujus įrodymus teismo posėdžio dieną, taip pasunkindama kitos ginčo šalies galimybes pateikti savo atsikirtimus į juos. Toks procesinis elgesys taip pat neatitinka proceso ekonomiškumo bei koncentruotumo principų (CPK 7 straipsnis), pagal kuriuos dalyvaujantys byloje asmenys privalo rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų įrodymai ir atsikirtimai. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismo paskirtos ekspertės atliktos ekspertizės aktas šalims susipažinti buvo pateiktas 2015 m. rugpjūčio 21 d., tačiau tik 2015 m. spalio 5 d., teismo posėdžio dieną, atsakovės atstovas nurodo susipažinęs su ekspertizės aktu ir nustatęs jame trūkumų, kurie konkrečiai atsakovės atstovo nebuvo nurodyti, o tik abstrakčiai įvardyti kaip neišsamios ir nepakankamai motyvuotos ekspertės išvados. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės atstovo prašymą apklausti teismo ekspertę, nes nebuvo aiškiai suformuluota problema ir klausimas, kurį siekiama išspręsti, tuo tarpu teismas ekspertizės aktą laikė pakankamu savo išvadoms pagrįsti. Taigi šiuo atveju abstraktaus atsakovės prašymo apklausti ekspertę, pateikto teismo posėdžio dieną, atmetimas nėra priežastis, lemianti būtinybę atlikti dar vieną tų pačių, byloje jau esančių duomenų vertinimą.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė nebuvo pakankamai aktyvi ir nesinaudojo savo procesinėmis teisėmis tinkamai, neteikė prašymų dėl papildomų klausimų ekspertei, nebendradarbiavo su eksperte ir neteikė jai jos prašomų duomenų, delsė susipažinti su ekspertizės aktu. Apeliacinės instancijos teismui atsakovė taip pat neteikė prašymo apklausti ekspertę Z. B., kas, teisėjų kolegijos nuomone, būtų buvęs tinkamas įrodymų patikrinimas dėl tiriamojo ekspertizės pobūdžio ir ekspertės, žinojusios faktinius duomenis po darbų atlikimo, o ne vėliau, kai praėjo ilgesnis laiko tarpas, įdirbio.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nenustatė šios nutarties 32 punktuose nurodytų aplinkybių ir sprendė, jog teikiamas statybos objekto vertinimo aktas yra naujai atliktas laiko prasme, tačiau vertinami duomenys, kurie šalims buvo žinomi ar galėjo būti žinomi viso bylos nagrinėjimo metu, todėl pasibaigus bylos nagrinėjimui iš esmės atsakovės iniciatyva atliktas statybos objekto vertinimas yra ne laiku pateiktas įrodymas, negalintis padėti nustatyti naujų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo teismui ar bylos šalims žinomos anksčiau. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 314 straipsnio.
Dėl statybos rangos sutarties vykdymo
Kasacinio teismo praktika dėl užsakovo pareigos priimti rangovo atliktus darbus ir už juos atsiskaityti yra išsami, joje nustatyta, kad užsakovas turi teisę atsisakyti priimti darbų rezultatą, jeigu nustatomi trūkumai, dėl kurių jo neįmanoma naudoti pagal statybos rangos sutartyje numatytą paskirtį, ir jeigu šių trūkumų rangovas ar užsakovas negali pašalinti (CK 6.694 straipsnio 6 dalis), todėl pabrėžtina būtinybė kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti defektų atsiradimo priežastis ir sieti jas su atsakingų už defektus asmenų neatliktais ar netinkamai atliktais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2014). Pareiga mokėti už atliktus darbus atsiranda pradėjus faktiškai naudotis darbais ir nėra siejama tik su abišaliu atliktų darbų perdavimo–priėmimo akto pasirašymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2007).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nors atsakovė atsisakė priimti ieškovės atliktus darbus, jų rezultatu naudojosi ir juos perdavė užsakovei, priėmė už juos atlyginimą, tačiau nesumokėjo už darbus ieškovei. Byloje nenustatyti ieškovės darbų trūkumai, o statybos objekto defektų priežastys taip pat neįrodytos kaip ieškovės netinkamo darbų atlikimo rezultatas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl atsakovės pareigos apmokėti ieškovės atliktus darbus.
Spręsdama dėl atsakovės reikalavimo išskaityti iš ieškovės naudai priteistinos skolos 8550,40 Eur, kurie turėjo būti skirti atsakovei už suteiktas generalinės rangos paslaugas, teisėjų kolegija nurodo, kad pagrindas tenkinti prašymą dėl priteisiamos sumos sumažinimo gali būti tada, kai toks prašymas yra tinkamai pareikštas ir atitinka įskaitymo sąlygas kaip priešieškinio reikalavimas. Jeigu prašymas dėl atlyginimo už generalinės rangos paslaugas nepareikštas kaip priešieškinio reikalavimas, tai jis nėra bylos nagrinėjimo dalykas. Nagrinėjamu atveju atsakovė priešieškiniu nebuvo pareiškusi reikalavimo atlyginti jai už generalinės rangos paslaugas (žr. šios nutarties 3 punktą) ir tokį reikalavimą pareiškė tik apeliacinės instancijos teismui, o šis jį atmetė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad sutartyje gali būti nustatyta, jog atsiskaitymo už atliktus darbus kaina nustatoma atliekant reikalavimų sumokėti už darbus ir generalinės rangos paslaugas įskaitymą. Tačiau tokiu atveju sutartyje turi būti aiškios tai patvirtinančios nuostatos ir atitinkama sutarties vykdymo praktika. Jeigu atsiskaitymo už darbus dydžio nustatymo ir mokėjimo tvarka yra neaiški, pavyzdžiui, kai sutartyje nenustatyta, kad generaliniam rangovui priklausančių mokėjimų sąskaita yra mažinamas darbų apmokėjimas, tik tarp šalių susiklosčiusi sutarties vykdymo praktika gali atskleisti sutarties šalių ketinimus ir jų tikrojo susitarimo prasmę.
Nagrinėjamoje byloje sutarties 3.7 punkte nustatyta generalinio rangovo teisė į atlyginimą už suteiktas paslaugas ir atlyginimo dydžio apskaičiavimo tvarka procentais nuo atliktų darbų apimties, tačiau tai nereiškia, kad sutartyje nustatytas apmokėjimo generalinei rangovei įskaitymas į atlyginimą už darbus. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovė nepateikė sutarties 3.7 punkto pagrindu ieškovei išrašytų ir pateiktų PVM sąskaitų faktūrų. Atsakovei ginčijant tokią šalių atsiskaitymo praktiką, teisėjų kolegija pažymi, kad į bylą taip pat nebuvo pateikta įrodymų, pagrindžiančių šalių sutarties vykdymo praktiką atliekant abipusius įskaitymus. Taigi atsakovei nereiškiant atskiro reikalavimo dėl atlyginimo už generalinės rangos paslaugas (žr. šios nutarties 3 punktą), o tik nesutinkant su priteistos skolos, ieškovei mokėtino atlyginimo už atliktus darbus, dydžiu, teismas turėjo teisę pagal sutarties turinį ir jos vykdymą spręsti, kad tai yra savarankiškas reikalavimas, kuris nebuvo pareikštas ir įrodytas CPK nustatyta tvarka. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė neginčija savo pareigos sumokėti už generalinės rangos paslaugas pagal įprastą sutarties vykdymo tvarką.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė statybos rangos sutarties vykdymą reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, o kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nepagrįsti ir nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamos procesinius sprendimus.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasacinis teismas patyrė 12,53 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovės kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės UAB „Vilstata“ (į. k. 155571031) 12,53 Eur (dvylika Eur 53 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Algis Norkūnas
Antanas Simniškis
Vincas Verseckas
