Dėl pirkimo-pardavimo sutarties ir hipotekos lakštų pripažinimo negaliojančiais

Civilinė byla Nr. 3K-3-142-701/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00390-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.1.2.11; 3.1.1.2.12; 3.1.1.2.13; 3.1.1.2.14; 3.1.1.2.23; 3.1.14.1; 3.3.1.13.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Norkūno, Antano Simniškio (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės AB DNB banko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. S. ieškinį atsakovams A. T., L. T. ir AB DNB bankui dėl pirkimo–pardavimo sutarties ir hipotekos lakštų pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo notarė Snieguolė Kaplerienė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje kilo ginčas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių ieškinio ribų peržengimą, civilinių teisių gynimo būdo pakeitimo galimybę, teisę būti išklausytam, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė: pripažinti negaliojančiais žemės sklypo su pastatais 2007 m. kovo 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis) ir 2006 m. gruodžio 15 d. hipotekos lakštą Nr. 01120060019292 (toliau – Hipotekos lakštas); panaikinti ir išregistruoti iš Hipotekos registro 2007 m. kovo 8 d. hipotekos lakštą Nr. 01120070005808; panaikinti vykdomuosius įrašus Nr. 919 ir Nr. 921; taikyti restituciją, įpareigojant atsakovus grąžinti ieškovei 0,0681 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Turtas), o ieškovę įpareigoti grąžinti atsakovui A. T. 36 210 Eur.

Ieškinyje nurodyta, kad ieškovės tėvui J. L. nuosavybės teise priklausė 0,0681 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Namas), garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Turtas). 2006 m. J. L. susipažino su atsakovu A. T., kuris įkalbėjo J. L. mainais už šio ir ieškovės išlaikymą iki gyvos galvos atsakovo prievolėms užtikrinti įkeisti AB DNB bankui Turtą, leisti atsakovui sutvarkyti Namą ir jo dalį naudoti savo reikmėms, o vėliau perleisti atsakovui nuosavybės teises į visą Turtą. 2006 m. kovo 5 d. buvo sudaryta Namo panaudos sutartis. 2007 m. kovo 6 d. ieškovė, kaip J. L. atstovė, ir atsakovai A. T. bei L. T. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią nuosavybės teisė į Turtą buvo perleista atsakovams A. T. ir L. T., mainais, kaip suprato J. L. ir ieškovė, už jų išlaikymą iki gyvos galvos. Už tai, kad A. T. išlaikytų J. L. ir ieškovę iki gyvos galvos, leistų jiems gyventi Name iki mirties ir remtų finansiškai, atsakovui A. T. buvo perleistas ne tik Turtas, bet ir 2007 m. kovo 9 d. grąžinta 260 658,02 Eur (900 000 Lt), gautų pagal Sutartį, suma.

Atsakovas A. T. ieškovę ir jos tėvą suklaidino, aiškindamas, kad įkeitę Turtą atsakovo prievolėms bankui užtikrinti, o vėliau perleidę atsakovo nuosavybėn ir patį Turtą, grąžinę pagal Sutartį iš jo gautus pinigus, tiek J. L., tiek ieškovė iki mirties galės gyventi savo name ir atsakovas A. T. juos išlaikys. J. L. ir ieškovė suklydo dėl Sutarties turinio, nes manė, kad yra sudaroma ne pirkimo–pardavimo sutartis, o išlaikymo iki gyvos galvos, suteikiant ieškovei teisę iki mirties gyventi Name, sutartis. Sutartyje nurodyta 427 189,53 Eur (1 475 000 Lt) suma iš esmės nebuvo sumokėta, nes pagal susitarimą atsakovas A. T. dar iki Sutarties sudarymo buvo rekonstravęs namą ir taip, kaip pats teigia, padidino jo vertę. Ieškovė iš 296 860,52 Eur (1 025 000 Lt), sumokėtų pagal Sutartį, atsakovui grąžino 260 658,02 Eur (900 000 Lt). Taigi Turtas ginčijama Sutartimi atsakovams perleistas iš esmės neatlygintinai.

Ieškovė iki šiol gyvena Name, kitos gyvenamosios vietos neturi, o J. L. mirė. Ieškovei teismo sprendimais dėl neįgalumo (patyrė kelis insultus) nustatyta globa, taip pat neterminuotai nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis ir slauga. Turtas šiuo metu pardavinėjamas iš varžytynių už A. T. skolas atsakovei AB DNB bankui. Ieškovė prašė pripažinti Sutartį negaliojančia kaip sudarytą dėl suklydimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 straipsnio 1 dalis) ir prieštaravimo gerai moralei (CK 1.81 straipsnio 1 dalis), o Hipotekos lakštą – dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis) ir kaip sudarytą dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnio 1 dalis). Siekdamas gauti pinigų, atsakovas A. T. ginčo Turtą dar kartą įkeitė AB DNB bankui, todėl pripažinus Sutartį negaliojančia turėtų būti panaikintas ir Hipotekos lakštas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Turto rinkos vertės nustatymo ekspertizės akte Nr.14/07-28:04 nustatyta, kad viso Turto rinkos vertė 2014 m. liepos 17 d. buvo 474 976,83 Eur (1 640 000 Lt). Tai patvirtina, kad rekonstrukcijos metu buvo padidintas patalpų plotas ir pakeista garažo patalpų paskirtis (iš garažo – į gyvenamąsias patalpas), tačiau duomenys nebuvo įregistruoti Nekilnojamojo turto kadastre ir registre. Atsakovas A. T. projekto dokumentų ir rekonstrukcijos darbų pabaigą patvirtinančių dokumentų nepateikė, nes darbai buvo atliekami ūkio būdu. Bankui pradėjus išieškojimą iš Turto, atsakovas A. T. padidinto patalpų ploto ir pasikeitusios garažo pastato paskirties Nekilnojamojo turto registre neįregistravo. Aplinkybę, kad atsakovai panaudojo gautą 289 620,02 Eur (1 000 000 Lt) kreditą ginčo Turtui pagerinti (pastatams suremontuoti), patvirtina ir 2006 m. rugpjūčio 11 d. kreditavimo sutarties 7 punkte nurodyta kredito paskirtis „gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini), remontuoti“.

Ieškovė ir atsakovas A. T. pripažino, kad jie sudarė žodinį susitarimą dėl ieškovės bei mirusio jos tėvo J. L. išlaikymo iki gyvos galvos. Atsakovas A. T. teikė išlaikymą J. L. iki šio mirties ir šiuo metu teikia išlaikymą ieškovei. Ieškovė ir J. L. įkeitė Turtą atsakovei AB DNB bankui.

Šalys nepasinaudojo galimybe sudaryti specialią išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, kuri atitiktų šalių interesus. Ieškovė, atstovaujama kvalifikuoto atstovo advokato, teisme nereiškė ieškinio sandorį pripažinti apsimestiniu (CK 1.87 straipsnis). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalykas apibrėžiamas ieškinio ribomis. Teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko, nei ieškinio pagrindo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 265 straipsnio 2 dalis).

Esminę reikšmę turi aplinkybė, kurią pripažįsta šalys, kad Turtas už atsakovo A. T. paimtus kreditus buvo žymiai pagerintas ir dėl to Turto rinkos vertė padidėjo. Visiškas ieškinio patenkinimas reikštų nepagrįstą ieškovės parturtėjimą.

Byloje esantys medicininių dokumentų išrašai nepatvirtina aplinkybės, kad J. L. ir ieškovė sudarant ginčijamus sandorius buvo tokios būklės, kuri apribotų jų galimybes suvokti sandorio sudarymo aplinkybes.

Ieškovė neįrodė, jog ginčijama Sutartis ir Hipotekos lakštas atitinka teismų praktikoje nustatytus suklydimo kriterijus (CPK 178 straipsnis).

Nėra pateikta jokių įrodymų, kad atsakovai atliko kokius nors tyčinius veiksmus, siekdami suklaidinti ieškovę sudarant Sutartį bei Hipotekos lakštą.

Ieškinyje nenurodyti savarankiški argumentai, kaip pasireiškė atsakovės AB DNB banko apgaulė, dėl kurios buvo sudarytas ginčijamas hipotekos sandoris, o tik formaliai pasisakoma, jog ieškovė buvo suklaidinta atsakovo A. T., ir nurodomos CK 1.80 straipsnio, 1.91 straipsnio 1 dalies normos. Ieškovės argumentai dėl hipotekos lakšto negaliojimo yra nepagrįsti ir neįrodyti.

Net ir pripažinus Sutartį negaliojančia, hipotekos sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu per se (pats savaime), jeigu nėra šio sandorio negaliojimo pagrindų. Bankas yra sąžiningas hipotekos kreditorius, kurio interesai negali nukentėti dėl to, jog tarp Sutarties šalių kilo ginčas. AB DNB bankas yra sąžiningas įkeitimo teisės turėtojas. CK 4.197 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad sąžiningo hipotekos kreditoriaus teisė lieka galioti net ir tuo atveju, kai hipotekos sandoris pripažįstamas negaliojančiu tokiu pagrindu, už kurį hipotekos kreditorius neatsako. AB DNB bankui nebuvo atskleisti ieškinyje nurodyti J. L., ieškovės ir atsakovo A. T. susitarimai. Sudarant Hipotekos lakštą ieškovė, kaip J. L. atstovė, A. T. ir L. T. užtikrino, kad įkeičiami daiktai kitiems asmenims neperleisti, neareštuoti, neišnuomoti, taip pat nėra kitų apribojimų disponuoti šiais daiktais.

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 4 d. papildomu sprendimu priteisė atsakovei AB DNB bankui iš ieškovės 1200 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. liepos 8 d. sprendimu iš dalies panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 1 d. sprendimą ir dėl ginčo dalies priėmė naują sprendimą: nustatė ieškovei uzufruktą – teisę iki gyvos galvos naudotis garažo paskirties patalpomis, pertvarkytomis į gyvenamąsias patalpas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini); kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą; Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. papildomą sprendimą paliko nepakeistą.

Kolegija pažymėjo, kad Sutartis yra patvirtinta notaro, kuris išaiškina šalims tokio pobūdžio sandorio sudarymo pasekmes, todėl suklysti dėl sandorio esmės prielaidų nebuvo. Tiek turto pardavimo, tiek išlaikymo iki gyvos galvos atveju (CK 6.460 straipsnis) nekilnojamojo daikto nuosavybės teisės yra perleidžiamos kitam asmeniui. Nagrinėjamu atveju būtent tokių padarinių šalys ir siekė bei dėl to susitarė (įgyvendino susitarimą J. L. nuosavybės teise priklausantį Turtą perleisti atsakovui A. T. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise). Pirmosios instancijos teismas išanalizavo pardavėjų valios formavimosi procesą, tikruosius jų ketinimus, sandorio sąlygų esmę, situaciją, buvusią sudarant Sutartį, ir nors esminio suklydimo dėl sandorio esmės nekonstatavo, tačiau pripažino buvusį šalių sudarytą žodinį susitarimą dėl ieškovės ir jos tėvo išlaikymo iki gyvos galvos mainais už Turto perleidimą, nors šis susitarimas į Sutartį ir nebuvo įrašytas.

Kolegija nustatė, kad atsakovas A. T. savo pažado teikti išlaikymą laikėsi ir tebesilaiko, ieškovės globėja paskirta jos duktė R. S. yra išvykusi gyventi į užsienį, ieškovę prižiūri slaugė, atsakovas A. T. rūpinasi ieškove, dengia komunalinių paslaugų, vaistų išlaidas ir pan. Atsakovas slaugei per mėnesį moka apie 500–600 Eur. Ieškovė iki šiol (devynerius metus nuo Sutarties sudarymo) neatlygintinai gyvena buvusiame garaže įrengtose (pertvarkytose) gyvenamosios paskirties patalpose. Ieškovė iš sandorio gavo tai, ko tikėjosi, todėl teisinio pagrindo konstatuoti jos suklydimą sudarant Sutartį ar sandorio prieštaravimą gerai moralei (CK 1.81 straipsnis) kolegija nenustatė.

Pirmasis hipotekos lakštas buvo pasirašytas dar iki Sutarties sudarymo (Turto savininkas tebebuvo pats J. L.), tokio įkeitimo tikslas – sudaryti sąlygas atsakovams A. T. ir L. T. gauti kreditą, kurį šie galėtų panaudoti Turtui rekonstruoti ir taip sudaryti sąlygas gauti pajamų iš Turto naudojimo (nuomos ir pan.). Kredito namui rekonstruoti gavimas atitiko abiejų šalių ketinimus. Dėl nustatytų aplinkybių nėra jokio įstatymo pagrindo sudarytus hipotekos sandorius vertinti kaip prieštaraujančius imperatyviosioms įstatymo normoms ar apgaulingus (CK 1.91 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs atsakovo A. T., ieškovės ir jos tėvo J. L. žodinio susitarimo išlaikyti ją ir jos tėvą egzistavimą, jų susitarimo dėl J. L. ir ieškovės teisės iki gyvos galvos naudotis svetimu daiktu (atsakovui parduoto namo atitinkamomis patalpomis) buvimą, taip pat visų šių susitarimų realų vykdymą net devynerius metus, nesiėmė jokių teisėtų būdų užtikrinti ieškovės interesus, nors šie galėjo būti pažeisti, nes užbaigus įkeisto bankui Turto priverstinio realizavimo procedūras ieškovė, kuri yra neįgali ir turi specialiųjų poreikių, gali būti iškeldinta. Teisė į gyvenamąjį būstą yra viena iš pamatinių ir pačių svarbiausių asmenų teisių, todėl, nustačius jos taikymo pagrindus, tokia ieškovės teisė gintina.

Kadangi byloje neteikti įrodymai dėl įsipareigojimo išlaikyti turinio (išlaikymo dydžio ir kitų konkrečių sąlygų), kolegija, šiuo metu tarp šalių nesant tokio ginčo, neperžengdama ieškinio ribų, dėl to pasisakyti negali. Iškilus tokiam ginčui, ieškovė turėtų galimybę inicijuoti naują teisminį ginčą, kad būtų apgintos jos teisės ir teisėti interesai, sietini su išlaikymo teikimu. Apeliacinio skundo argumentais neįrodinėjama, kad atsakovas nustojo rūpinis ieškove, tačiau siekiama užsitikrinti teisę ir toliau naudotis tomis pačiomis gyvenamosiomis patalpomis, bankui pradėjus įkeisto jam Turto realizavimo procesą. Tokiam ginčui išspręsti bei nustatyti susitarimo naudotis svetimu daiktu (uzufrukto teisės) turinį, kolegijos vertinimu, yra visi reikiami duomenys.

Kolegija nustatė, kad rekonstravus garažą (faktiškai pakeitus jo paskirtį į gyvenamųjų patalpų) ieškovė ir jos tėvas apsigyveno būtent šiose patalpose, o pačiu Namu faktiškai naudojosi atsakovas A. T. (2006 m. kovo 5 d. dešimčiai metų sudaryta Namo panaudos sutartis) arba jo sudarytų nuomos sutarčių pagrindu – nuomininkai, t. y. šalių susitarimas, kurį patvirtina šalių faktinis elgesys, buvo skirtas ieškovės teisei gyventi buvusiose garažo patalpose užtikrinti.

Kolegija pažymėjo, kad atsakovas A. T. 2015 m. rugsėjo 11 d. teismo posėdžio metu per baigiamąsias kalbas dar kartą patvirtino savo įsipareigojimą užtikrinti ieškovei išlaikymą iki gyvos galvos ir gyvenamąją vietą, ir nors atsakovas nurodė, kad neįsipareigojo užtikrinti ieškovės teisės gyventi būtent ginčo Name, o ne kuriam nors kitam būste, kolegija pabrėžė, kad į tokius teiginius, atsižvelgiant į faktiškai tarp šalių susiklosčiusius santykius, neatsižvelgtina.

Atsakovas A. T. viso bylos nagrinėjimo metu tvirtino, kad susitarimas dėl ieškovės išlaikymo buvo atskiras susitarimas, nesusietas su Sutarties sudarymu, tačiau toks susitarimas nebuvo įformintas vien dėl laiko stokos. Buvusį autonomišką šalių susitarimą dėl ieškovės išlaikymo ir teisės naudotis būtent garažo paskirties patalpomis patvirtina ir šalių veiksmai iki ginčijamų sandorių sudarymo: gyvenamasis namas suteiktas naudoti atsakovui A. T. neatlygintinai (sudaryta panaudos sutartis) dar iki šiam tampant jo savininku; iki panaudos sutarties sudarymo A. T. išnuomojo šį namą trečiajam asmeniui, nuomos sutartyje buvo nurodyta, jog už namo nuomą nuompinigiai mokami atsakovui A. T.; Sutartį tvirtinusi notarė nurodė, kad nė viena iš ginčijamo sandorio šalių jai neatskleidė jokių ketinimų, sietinų su kitokio pobūdžio nei turto pirkimo–pardavimo Sutartis sudarymu; J. L. 2006 m. rugpjūčio 11 d. įgaliojimą ieškovei išdavė tam, kad ši atstovautų jam visais klausimais, susijusiais būtent su Turto pardavimu, ir nesuteikė jokių įgaliojimų, kuriuos būtų galima sieti su išlaikymo iki gyvos galvos ar kitais sandoriais; hipotekos turėtoja atsakovė AB DNB bankas 2007 m. kovo 5 d. rašte Nr. 3.2/569 išdavė sutikimą sudaryti būtent pirkimo sandorį. Kolegija konstatavo, kad šios aplinkybės, viena vertus, dar kartą patvirtina nesant ginčijamų sandorių negaliojimo pagrindų, kita vertus, įrodo, jog faktiškai sudarytas šalių susitarimas reiškė ne ką kita, kaip ieškovės uzufrukto teisę į patalpas, kurios registre nurodomos kaip garažo paskirties, nors faktinė jų paskirtis yra gyvenamoji.

Kolegija pažymėjo, kad nors tokiam sandoriui, kaip ginčo atveju, t. y. uzufrukto nustatymui, buvo reikalinga notarinė forma (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau tai neužkerta kelio CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu pripažinti šį sandorį galiojančiu. Kolegijos vertinimu, šiuo atveju sandorio notarine tvarka įforminti net nebereikia, nes atsakovas A. T. nuosekliai bylos nagrinėjimo metu pripažino egzistavus susitarimą dėl ieškovės išlaikymo ir tai, jog tokiam susitarimui turėjo būti suteikta tam tikra forma, tačiau paaiškino, kad toks susitarimas nebuvo įformintas vien dėl laiko stokos. Bet kuriuo atveju susitarimai faktiškai buvo vykdomi. Kolegija nustatė, kad name gyvendavo ir pats atsakovas A. T., taip pat jame buvo įregistruota jo vadovaujama įmonė, taigi dar iki ginčijamų sandorių sudarymo tarp šalių susiklostę santykiai įrodo buvusį tam tikrą šalių susitarimą dėl ieškovės ir jos tėvo išlaikymo.

Šalys pripažino, jog turto pardavėjas, gavęs iš banko mokėjimą pagal ginčo pirkimo–pardavimo sutartį, 900 000 Lt (260 658,02 Eur) pervedė atsakovui A. T., kad šis vykdytų išlaikymo prievolę. Atitinkamai ir šiam tenka priešpriešinių prievolių pagal buvusius susitarimus, įskaitytinai ir ieškovei suteiktos teisės naudotis tam tikromis jai priklausančiomis patalpomis, vykdymas. Kolegija konstatavo, kad nurodytos susitarimų įvykdymo aplinkybės suteikia pagrindą konstatuoti uzufrukto sandorį kaip galiojantį (CK 1.93 straipsnio 4 dalis).

Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai kvalifikavo paties teismo nustatytą šalių susitarimą ir negynė šio susitarimo pagrindu ieškovės įgytų teisių bei teisėtų interesų. Kitoks situacijos teisinis kvalifikavimas, nei savo procesiniuose dokumentuose remiasi ieškovė, negali būti laikomas ieškinio ribų peržengimu. Kitoks byloje susiklosčiusios specifinės situacijos interpretavimas reikštų neteisėtą atsisakymą vykdyti teisingumą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė AB DNB bankas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 8 d. sprendimo dalį, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies panaikintas ir priimtas naujas sprendimas dėl dalies ginčo, bei palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 1 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, nes netinkamai aiškino ir taikė uzufruktą reglamentuojančias teisės normas (CK 4.147, 4.148 straipsniai), nepagrįstai suabsoliutino teisės į gyvenamąjį būstą įgyvendinimą, todėl nepagrįstai kvalifikavo ieškovės ir atsakovo A. T. susitarimą dėl gyvenamosios vietos užtikrinimo kaip sandorį dėl uzufrukto nustatymo, ignoravo imperatyviąsias nuostatas dėl tinkamo sandorių dėl uzufrukto įforminimo; neanalizavo uzufrukto įtakos AB DNB banko teisėms ir teisėtiems interesams.

Ieškovė nebuvo pareiškusi noro ir valios tapti uzufruktore. Pagal CK nuostatas, teismas negali nustatyti uzufrukto sandorio pagrindu, nes tokį sandorį gali sudaryti tik šalys bendru sutarimu ir savo valia (CK 4.147 straipsnio 4 dalis). Pagal teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra įrodymų, kurie patvirtintų šalių valią sudaryti sandorį dėl uzufrukto. Daiktinių teisių sandoriai į nekilnojamąjį daiktą (tarp jų ir sandoriai dėl uzufrukto) privalo būti notarinės formos (CK 1.74 straipsnio 1 punktas). CK 1.93 straipsnio 3 dalis nustato, kad įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Teismas sprendimu ieškovei uzufruktą gali nustatyti tik įstatymo pagrindu. Tokio įstatyme nustatyto subjektyvaus pagrindo pagal byloje pateiktus įrodymus nėra.

Apeliacinės instancijos teismas sprendime konstatavo, kad šalys pripažino, jog turto pardavėjas, gavęs iš banko mokėjimą pagal ginčo Sutartį, 260 658 Eur (900 000 Lt) pervedė atsakovui A. T., kad šis vykdytų išlaikymo prievolę. Banko nuomone, ši suma yra pakankama, kad ieškovės teisės į gyvenamąjį būstą būtų užtikrintos – yra realių galimybių išnuomoti ar nupirkti gyvenamąjį būstą ir nėra būtinybės nustatyti uzufruktą į atsakovei AB DNB bankui įkeistą Turtą, t. y. nesuvaržant hipotekos kreditoriaus teisių ir teisėtų interesų.

Uzufrukto institutas ne tik uzufruktoriui suteikia teises, bet ir nustato pareigas (CK 4.144 straipsnio 1, 2 dalys, CK 4.146 straipsnis). Nustačius uzufruktą, ieškovei tektų pareiga rūpintis patalpomis, jas išlaikyti ir remontuoti. Byloje yra pateikti įrodymai, kad ieškovė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. sprendimu yra pripažinta neveiksnia, taigi negalės atlikti pareigų, kurias jai, kaip uzufruktorei, nustato įstatymas, todėl uzufrukto nustatymas neatitinka ir pačios ieškovės interesų.

Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas uzufruktą AB DNB banko naudai įkeistam Turtui, pažeidė banko, kaip sąžiningo hipotekos kreditoriaus, teises ir teisėtus interesus, o tai prieštarauja civilinių teisinių santykių sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principams.

Galiojančių sandorių sąlygos nustatė, jog AB DNB bankui įkeisto Turto savininkai be banko raštiško sutikimo negalėjo įkeisto Turto suvaržyti. Bankas nėra davęs sutikimo suvaržyti jam hipoteka įkeistą Turtą, todėl uzufrukto nustatymas (kitos daiktinės teisės nustatymas jau viena daiktine teise suvaržytam Turtui) pažeidžiant kitų sandorių sąlygas negali sukelti teisinių pasekmių.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK 176, 178, 185 straipsnius, todėl buvo netinkamai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės ir padarytos nepagrįstos teismo išvados dėl uzufrukto. Teismas turėtų išanalizuoti, ar uzufrukto nustatymu nebus pažeistas proporcingumo principas, t. y. ar asmens teisė į gyvenamąjį būstą, jei tokia būtų pripažinta, negali būti apginta kitu būdu, nei dar kartą suvaržant daiktinę teisę, t. y. ar asmuo neturi kito (kitų) gyvenamojo būsto, ar nėra galimybės nuomotis ar kitais teisėtais pagrindais (pvz., panauda) gyventi kitiems asmenims priklausančiame būste. Visų šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nevertino. Taip pat nebuvo įvertinta aplinkybė, kad yra pradėtas priverstinis AB DNB bankui įkeisto Turto realizavimo procesas (paskelbtos varžytynės). Uzufrukto nustatymas pažeidžia AB DNB banko, kaip kreditoriaus ir hipotekos turėtojo, teises.

Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas uzufruktą (ko ieškovė nereikalavo), nepagrįstai peržengė ieškinio ribas, t. y. pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalį, paneigė esminę uzufrukto sąlygą, nustatytą CK 4.147 straipsnio 4 dalyje – nustatant uzufruktą, turi būti uzufruktoriumi tampančio asmens valia, išskyrus atvejus, kai uzufruktą nustato įstatymas, taip pat buvo pažeistas atsakovų teisės būti išklausytiems principas (CPK 42 straipsnio 1 dalis), sprendimas nustatyti uzufruktą AB DNB banko naudai įkeistam Turtui buvo siurprizinis. Ieškovė nereiškė reikalavimo patvirtinti sandorį dėl išlaikymo iki gyvos galvos, neprašė užtikrinti jos teisės naudotis konkrečiu Turtu (garažo patalpomis), t. y. uzufrukto nuostatomis ieškovė savo reikalavimo negrindė. Apeliacinės instancijos teismas, neturėjo jokio teisinio pagrindo nustatyti uzufruktą ir savo iniciatyva pakeitė ieškinio dalyką. Bankas bylos nagrinėjimo metu neturėjo galimybės atsikirsti į apeliacinės instancijos teismo sprendime konstatuotas aplinkybes dėl uzufrukto, nes jos nebuvo nurodytos nei ieškinyje, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jos nekonstatuotos ir pirmosios instancijos teismo sprendime. Taip buvo suvaržyta atsakovės AB DNB banko teisė teikti argumentus, susijusius su uzufrukto nustatymu, ir taip pažeistos atsakovės procesinės teisės.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 8 d. sprendimą palikti galioti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme kasatorė neginčijo pirmosios instancijos teismo konstatuotų aplinkybių, t. y. kad atsakovas A. T., ieškovė ir jos tėvas J. L. sudarė susitarimą dėl jų išlaikymo iki gyvos galvos ir gyvenamosios vietos užtikrinimo. Pagrindinė ieškovės ir jos tėvo valia, perleidžiant Turtą, buvo siekis užsitikrinti išlaikymą iki gyvos galvos ir teisę iki mirties gyventi perleistame Turte.

Apeliacinės instancijos teismas pagal nustatytas bylos aplinkybes pagrįstai vadovavosi CK 1.93 straipsnio 4 dalimi ir pagrįstai pripažino uzufrukto sandorį galiojančiu. Vien tai, kad ieškovė po Sutarties sudarymo ir Turto perleidimo atsakovui A. T. pervedė 260 658 Eur (900 000 Lt) tam, kad šis vykdytų išlaikymo prievolę, negali patvirtinti ir nepatvirtina, jog atsakovas, disponuodamas tokia suma, gali užtikrinti ieškovės teisę į gyvenamąjį būstą, išnuomodamas ar nupirkdamas ieškovei kitas, ne ginčo, patalpas. Byloje nėra nustatyta, kad atsakovas A. T. dar disponuoja nurodyta suma.

Šiuo metu vyksta priverstinis skolų išieškojimas iš atsakovui A. T. priklausančio Turto, o tai patvirtina, kad jis nebūtų pajėgus užtikrinti ieškovės teisės į gyvenamąjį būstą. Ieškovė dėl savo sveikatos būklės laikoma ypač pažeidžiama.

Dar 2006 m. (iki pirmojo Turto įkeitimo kasatorei) pagal 2006 m. rugpjūčio 16 d. hipotekos lakštą Nr. 01120060019292 šalys susitarė dėl ieškovės ir J. L. išlaikymo iki gyvos galvos bei naudojimosi Turto dalimi. AB DNB banko leidimas sudaryti tokį susitarimą nebuvo būtinas.

Kasatorei kaip finansų įstaigai – bankui keliami didesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Iš visų teismų nustatytų faktinių aplinkybių jai buvo arba turėjo būti žinoma apie atsakovo A. T. pasižadėjimą išlaikyti ieškovę ir jos tėvą iki gyvos galvos bei su tuo susijusį Turto perleidimą A. T.

CK 4.142 straipsnio 4 dalis nustato, kad pasikeitus daikto, į kurį nustatytas uzufruktas, savininkui uzufruktas išlieka. Įstatymas nereglamentuoja draudimo perleisti turtą, kuriam nustatytas uzufruktas, todėl atmestini kasatorės teiginiai, kad apskųstu teismo sprendimu nustačius uzufruktą jai yra panaikinama galimybė pasinaudoti savo, kaip įkaito turėtojos, teise parduoti Turtą.

Kitoks nustatytų aplinkybių teisinis kvalifikavimas, nei ieškovas nurodė, nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu (ieškinio ribų peržengimu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529-469/2015). Susitarimo teisinis kvalifikavimas ne kaip susitarimo dėl išlaikymo iki gyvos galvos, o kaip susitarimo dėl uzufrukto nėra laikytinas CK 265 straipsnio 2 dalies pažeidimu, kadangi yra galimas pagal nuosekliai formuojamą kasacinio teismo praktiką. Net ir tuo atveju, jeigu būtų konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė ieškinio ribas, tai galėtų būti pateisinama kaip viešojo intereso gynimas.

Apeliacinės instancijos teismas šalių sudarytą susitarimą kvalifikavo kaip susitarimą dėl uzufrukto, šio susitarimo buvimą konstatavo dar pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių kasatorės argumentai, kad ji neturėjo galimybės atsikirsti į apeliacinės instancijos teismo sprendimo argumentus dėl susitarimo tarp atsakovo A. T., ieškovės ir jos tėvo J. L. ir jo kvalifikavimo, laikytini nepagrįstais.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos kasacinio nagrinėjimo ribų

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai.

Šioje byloje atsakovė AB DNB bankas kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies panaikintas ir priimtas naujas sprendimas dėl dalies ginčo, bei palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija kasacinį skundą nagrinėja neperžengdama juo apibrėžtų bylos nagrinėjimo ribų, nes pagrindo jas peržengti nenustatyta (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys).

Dėl teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės apeliacinės instancijos teisme

Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas uzufruktą, nepagrįstai peržengė ieškinio ribas, pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalį, atsakovo teisės būti išklausytam principą (CPK 42 straipsnio 1 dalis), priėmė siurprizinį sprendimą.

CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismui pateikiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui; jame, be kita ko, privalo būti nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas). Šioje proceso normoje įgyvendinamas CPK 13 straipsnyje nustatytas dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad tik suinteresuotas asmuo sprendžia, ar kreiptis į teismą dėl pažeistų civilinių teisių gynimo, ir tik jis turi teisę pasirinkti pažeistų teisių gynybos būdą bei nustatyti bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. asmuo, nutaręs kreiptis į teismą pažeistai ar ginčijamai teisei ar įstatyme saugomam interesui apginti (CPK 5 straipsnis), ieškinyje privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis įrodinėja pažeistą teisę, ir suformuluoti reikalavimą, kokias pažeistas teises ir kokiu būdu prašo apginti.

Teismas, išnagrinėjęs bylą, turi priimti sprendimą dėl visų byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas (CPK 265 straipsnio 2 dalis); priimdamas sprendimą, jis įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, nustatytos ir kurios ne, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys tenkintinas (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis).

Pagal proceso teisės normas ieškovas privalo nurodyti ieškinio faktinį pagrindą (aplinkybes, kuriomis grindžia ieškinio reikalavimą), tačiau jam nebūtina nurodyti ieškinio reikalavimo teisinio pagrindo, nes teismas kiekvienu atveju sprendžia, kokias teisės normas taikyti, nagrinėjant ginčą pagal ieškovo faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes. Teismas, pripažinęs ieškinio faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes įrodytomis, atlieka jų teisinį įvertinimą (nustato ir taiko ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas) ir sprendžia, ar tokio pažeistų teisių gynimo būdo pagrįstai reikalaujama, ar jis taikytinas ir, jei taip, kokia apimtimi.

Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad teismas yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir neturi teisės nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, tačiau kitoks, nei ieškovas nurodė, nustatytų aplinkybių teisinis įvertinimas nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu (ieškinio ribų peržengimu). Teismas, priimdamas sprendimą, negali jo grįsti faktais, kuriais ieškovas nesirėmė teikdamas reikalavimą, ir išplėsti reikalavimo ribų apimties bei priteisti daugiau, nei ieškovas prašė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2014). Pažeistų teisių gynimas mažesne nei pasirinktas ieškovo pažeistų teisių būdas apimtimi nereiškia reikalavimo ribų peržengimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529-469/2015).

Apeliaciniam procesui taikomos bendrosios CPK nuostatos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios apeliacinį procesą reglamentuojančioms normoms (CPK 302 straipsnis), bei specialiosios apeliacinį procesą apibrėžiančios CPK normos. Tai reiškia, kad apeliacinis teismas, nors nagrinėja bylą pagal proceso normų nustatytas taisykles, tačiau kaip ir pirmosios instancijos teismas yra saistomas pirmiau aptartų proceso normų, reglamentuojančių ieškinio pagrindą ir dalyką bei draudimą peržengti ieškinio ribas. CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai; apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims; apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, jog asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 straipsnis), privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti bei įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio ieškinį asmens teisės, įstatymu saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu jie gintini (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2010).

Šioje byloje ieškovė ieškiniu reiškė reikalavimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties ir hipotekos lakštų pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo, tačiau reikalavimo dėl savo teisių gynimo nesuformulavo kaip uzufrukto nustatymo. Kaip vieną iš ieškinio pagrindų ji nurodė aplinkybę, kad: J. L. ir ji suklydo, suklaidinti atsakovo A. T., kuris aiškino, kad įkeitę Turtą atsakovo prievolėms bankui užtikrinti, o vėliau perleidę atsakovo nuosavybėn ir patį Turtą bei grąžinę pagal Sutartį iš jo gautus pinigus, tiek J. L., tiek ieškovė iki mirties galės gyventi savo Name ir atsakovas juos išlaikys; J. L. ir ieškovė suklydo dėl Sutarties turinio, nes manė, kad yra sudaroma ne pirkimo–pardavimo sutartis, o išlaikymo iki gyvos galvos, be kita ko, jiems suteikiant teisę iki mirties gyventi Name, sutartis.

Taigi, reikšdama reikalavimą ieškovė rėmėsi aplinkybe dėl teisės iki mirties gyventi Name turėjimo. Reikalavimas dėl daikto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo reiškia asmens prašymą atkurti daiktines teises į tą daiktą, be kita ko, ir teisę daiktą valdyti bei naudoti. Taigi reikalavimas dėl daikto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo pagal savo esmę apima ir reikalavimą dėl teisės tą daiktą valdyti bei naudoti pripažinimo. Dėl to šioje byloje, atsižvelgiant į ieškovės pareikšto ieškinio pagrindą ir dalyką bei šios nutarties 37 punkte nurodytus kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, nėra pagrindo pripažinti pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas uzufruktą, peržengė ieškinio ribas, pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalį. Tokia išvada atitinka kasacinio teismo praktiką, išdėstytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-529-469/2015, kurioje, ieškovei reiškus reikalavimą panaikinti nekilnojamojo turto dovanojimo sutartis ir taikyti restituciją, o apeliacinės instancijos teismui nustačius ieškovei uzufruktą – teisę iki gyvos galvos naudotis atsakovei priklausančiomis atitinkamomis gyvenamojo namo patalpomis, kasacinis teismas pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas kitokių aplinkybių, kuriomis, reikšdama reikalavimą, nesirėmė ieškovė, nenustatė, tačiau nustatytas aplinkybes teisiškai kvalifikavo kitaip, nei nurodė ieškovė, ir konstatavo, jog byloje apeliacinės instancijos teismas neperžengė ieškinio ribų. Dėl to kaip nepagrįsti atmestini kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas uzufruktą, peržengė ieškinio ribas, pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalį.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šalių ginčą, turėjo teisę spręsti dėl uzufrukto nustatymo, tačiau tai nereiškia, kad teismas gali priimti siurprizinius sprendimus. Tuo tarpu šiuo atveju pripažintini pagrįstais kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas uzufruktą, pažeidė atsakovo teisę būti išklausytam (CPK 42 straipsnio 1 dalis), priėmė siurprizinį sprendimą.

Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijos dėl teisės į teisingą teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnis) matyti, kad Konvencijos požiūriu gali kilti Konvencijoje įtvirtintų teisių pažeidimo pavojus, kai teismai, nagrinėdami bylas, priima siurprizinius sprendimus tiek įrodymų tyrimo ir vertinimo, tiek teisės taikymo aspektu. Pagal Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo koncepciją šalys turi teisę į rungtynišką procesą, reiškiančią, kad jos privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą (žr. 1997 m. vasario 18 d. sprendimo byloje Nideröst-Huber prieš Šveicariją, peticijos Nr. 18990/91, 24 punktą; 2001 m. gegužės 31 d. sprendimo byloje K. S. prieš Suomiją, peticijos Nr. 29346/95, 21 punktą; 2014 m. kovo 3 d. sprendimo byloje Duraliyski prieš Bulgariją, peticijos Nr. 45519/06, 30 punktą; kt.). EŽTT yra pripažinęs, kad patys teisėjai privalo gerbti proceso rungimosi principą, ypač kai jie atmeta skundą ar nusprendžia dėl reikalavimo savo iniciatyva iškelto klausimo pagrindu (žr. 2006 vasario 16 d. sprendimo byloje Prikyan ir Angelova prieš Bulgariją, Nr. 44624/98, 42 punktą; 2005 m. spalio 13 d. sprendimo byloje Clinique des Acacias ir kt. prieš Prancūziją, peticijų Nr. 65399/01, 65406/01, 65405/01, 65407/01, 38 punktą; kt.).

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovas A. T. pripažįsta, jog buvo sudarytas žodinis susitarimas dėl ieškovės bei mirusio jos tėvo J. L. išlaikymo iki gyvos galvos, taip pat pripažįsta, kad valia perleisti turtą buvo siekiant, jog pagal žodinį susitarimą atsakovas A. T. teiktų išlaikymą iki gyvos galvos ieškovei ir J. L.. Tačiau pirmosios instancijos teismas šio ieškovės ir atsakovo A. T. pripažįstamo išlaikymo iki gyvos galvos žodinio susitarimo sąlygų nenustatinėjo ir nenustatė aplinkybės, kad viena iš tokio susitarimo sąlygų buvo tai, jog tiek J. L., tiek ieškovė iki mirties galės gyventi Name. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė, atstovaujama kvalifikuoto atstovo advokato, nereiškė ieškinio dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu (CK 1.87 straipsnis), o teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko, nei ieškinio pagrindo (CPK 265 straipsnio 2 dalis).

Ieškovė apeliacinio skundo negrindė argumentais dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo ieškinio ribų nustatymo, išlaikymo iki gyvos galvos žodinio susitarimo sąlygų nenustatinėjimo, uzufrukto nepagrįsto nenustatymo, o skunde iš esmės pakartojo analogiškus išdėstytiems ieškinyje faktinius ir teisinius argumentus, apeliavo į atitinkamų teismo nustatytų bylos aplinkybių bei padarytų išvadų nepagrįstumą. Ieškovė apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, patenkinant jos ieškinį. Argumentų, susijusių konkrečiai su uzufrukto (ne)nustatymu, nebuvo nurodyta ir atsakovų bei trečiojo asmens pateiktuose atsiliepimuose į ieškovės apeliacinį skundą.

Vertintina, kad apeliacinės instancijos teismas apskųstame sprendime nepagrįstai nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nustatė atsakovo A. T., ieškovės ir J. L. žodinio susitarimo dėl J. L. ir ieškovės teisės iki gyvos galvos naudotis svetimu daiktu (atsakovui parduoto Namo atitinkamomis patalpomis) buvimą. Kadangi tokia aplinkybė pirmosios instancijos teismo nėra nustatyta, tai apeliacinės instancijos teismas ja, kaip nustatyta pirmosios instancijos teismo, rėmėsi nepagrįstai.

Byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka. Klausimas dėl uzufrukto nustatymo, nors ir neperžengiant bylos nagrinėjimo ribų, buvo iškeltas ne tiesiogiai ieškovės, o apeliacinės instancijos teismo. Dėl šio klausimo – yra faktinis ir teisinis pagrindas nustatyti uzufruktą ar jo nėra – šalys apeliaciniame procese neturėjo galimybės teikti įrodymus, paaiškinimus, argumentus ir samprotavimus.

Įgyvendindamas teisę neperžengiant bylos nagrinėjimo ribų ginti konstatuotas pažeistas teises mažesne nei pasirinktas ieškovo pažeistų teisių gynimo būdas apimtimi, teismas turi pareigą užtikrinti dalyvaujančių byloje asmenų teises būti išklausytiems, teikti savo argumentus dėl visų bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių ir jų teisinių vertinimų (CPK 42 straipsnis, 302 straipsnis). Šios pareigos nevykdymas arba netinkamas vykdymas suponuoja teisės į teisingą teismą pažeidimą.

Konstatuotina, kad apskųsta apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis yra priimta neužtikrinus tinkamo CPK 42, 47 straipsniuose ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimo. Tai yra pagrindu naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas pats negali pašalinti tokio pobūdžio pažeidimo, nes šio pašalinimas yra susijęs ir su faktinių bylos aplinkybių nustatymu. Dėl to, panaikinus apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, bylos dalis dėl uzufrukto nustatymo perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Vertintina, kad rungimosi, betarpiškumo, teisės būti išklausytam principų įgyvendinimą tokioje teisinėje situacijoje, kokia yra šioje byloje, geriausiai atitiktų bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka, kurio metu būtų galimybė teismui informuoti dalyvaujančius byloje asmenis apie nagrinėjamų aplinkybių ir teisinių vertinimų ribas bei sudaryti procesines sąlygas jiems pasisakyti dėl visų ginčo išsprendimui reikšmingų aplinkybių ir jų teisinio vertinimo.

Iš naujo nagrinėjant bylos dalį, be kita ko, tirtinos ir nustatytinos aplinkybės dėl ieškovės ir atsakovo A. T. valios, jų suderintos valios dėl uzufrukto nustatymo (ne)egzistavimo, jos suderinimo, jeigu tai buvo, momento, sandorio, jeigu toks buvo sudarytas, galiojimo ir jo sukeliamų teisinių padarinių.

Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip nereikšmingi vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasaciniame teisme su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos sudaro 6,82 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei klausimas išspręstinas iš naujo bylos dalį nagrinėsiančio apeliacinės instancijos teismo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktais, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 8 d. sprendimo dalį, kuria Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 1 d. sprendimas iš dalies panaikintas ir dėl ginčo dalies priimtas naujas sprendimas – ieškovei V. S. nustatytas uzufruktas – teisė iki gyvos galvos naudotis garažo paskirties, pertvarkytomis į gyvenamąsias, patalpomis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato žymėjimas plane (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini). Šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 8 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Algis Norkūnas

Antanas Simniškis

Vincas Verseckas