Civilinė byla Nr. e3K-3-144-219-2017
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-12100-2015-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. kovo 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Norkūno, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės 226-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės 226-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl skolos priteisimo; trečiasis asmuo – K. A..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių subjektą, kuriam tenka prievolė išlaikyti daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektus ir sumokėti su tuo susijusias rinkliavas, mokesčius ir išlaidas, kai bendrosios dalinės nuosavybės bendraturtis (savivaldybė) viešame registre registruotos nuomos sutarties pagrindu susitaria, kad minėtą prievolę vykdys socialinio būsto nuomininkas, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 1788,97 Eur skolą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovė nurodė, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso butas (duomenys neskelbtini). Namo bendrojo naudojimo objektai valdomi įsteigus 226-ąją daugiabučių namų savininkų bendriją. Atsakovė nemoka bendrijos jai priskaičiuotų bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir naudojimo mokesčių, rinkliavų ir įmokų, nors jai, kaip savininkei, tenka įstatyme nustatyta pareiga mokėti nurodytus mokesčius proporcingai tenkančiai bendrosios dalinės nuosavybės daliai. Atsakovė nepagrįstai atsisako sumokėti apskaičiuotus mokesčius, atsisakymą grįsdama tuo, kad juos turi padengti buto nuomininkai, nors atsakovės prievolė sumokėti bendrijos apskaičiuotus mokesčius kyla iš įstatymo. Ši prievolė nustatyta buto savininkui, o ne naudotojui. Bendrija nėra paslaugų teikėja ir su butų savininkais nesudarė sutarčių dėl jų prievolių, kylančių iš įstatymo, vykdymo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Kauno apylinkės teismas 2016 m. vasario 2 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė ieškovei iš atsakovės 1699,24 Eur skolą, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistus 1699,24 Eur, skaičiuojamas nuo 2015 m. birželio 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; bylos dalį dėl 48,08 Eur priteisimo nutraukė.
Teismas nustatė, kad gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovei. Ji 2006 m. sausio 31 d. šias patalpas išnuomojo E. N.. 2010 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. A-3985 sutartis su E. N. buvo nutraukta. 2011 m. sausio 20 d. atsakovė šį būstą išnuomojo trečiajam asmeniui K. A. ir 2011 m. vasario 10 d. sudarė savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kurios 5.2 punkte įtvirtinta pareiga nuomininkui po sutarties pasirašymo ne vėliau kaip per 3 darbo dienas kreiptis į atitinkamos seniūnijos daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų priežiūros administratorių dėl sutarties sudarymo ir mokesčių už namo bendrojo naudojimo objektų priežiūros administravimą ir nuolatinę techninę priežiūrą apskaičiavimo. Trečiasis asmuo sutarties su bendrojo naudojimo objektų priežiūros administratoriumi nesudarė ir mokesčių už namo bendrojo naudojimo objektų priežiūros administravimą ir nuolatinę techninę priežiūrą nemokėjo. Atsakovė mokesčių dydžio neginčija. Socialinis būstas buvo išnuomotas name, kuriame yra įsteigta butų ar kitų patalpų savininkų bendrija.
Teismas nurodė, kad namo administratorius yra butų ar kitų patalpų savininkų bendrija, kuriai buto savininkas negalėjo pavesti atlikti administravimo pareigų, atsakovė su ieškove nesudarė aptarnavimo sutarties, kurioje būtų nurodytas konkretus asmuo, kuriam kyla pareiga mokėti mokesčius už namo bendrojo naudojimo objektų priežiūros administravimą ir nuolatinę techninę priežiūrą. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovė šią prievolę perkėlė trečiajam asmeniui.
Teismas nustatė, kad trečiasis asmuo nevykdė sutarties sąlygų, sutartyje nustatytais terminais nepateikė reikalaujamų sudarytų paslaugų teikimo ar aptarnavimo sutarčių, atsakovė nekontroliavo nuomos sutarties sąlygų vykdymo, todėl sprendė, kad ieškovė pagrįstai reikalauja iš atsakovės sumokėti mokesčius.
Teismas pabrėžė, kad atsakovė, nors ir viešai įregistravo nuomos sutartį, tačiau jos nepateikė ieškovei, todėl negali ja remtis, nes ieškovei nežinomas sutarties turinys, o atsakovės argumentus, kad ji yra netinkama atsakovė šioje byloje, teismas pripažino nepagrįstais.
Teismas sprendė, kad ieškovė įgyvendina butų ir kitų patalpų savininkų teises ir pareigas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų valdymu, naudojimu ir priežiūra, turi teisę reikalauti iš savininkų mokesčių už bendrų patalpų nuolatinę techninę priežiūrą. Nustatęs, kad atsakovė, būdama vieno iš butų savininkė, nemokėjo apskaičiuotų bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir naudojimo mokesčių, rinkliavų ir įmokų, teismas tenkino ieškinį.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2016 m. liepos 13 d. sprendimu panaikino Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovės ieškovei priteista 1699,24 Eur skola, penkių procentų dydžio metinės palūkanos ir 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinį atmetė; sprendimo dalį, kuria byla nutraukta, paliko nepakeistą.
Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2013 ir 2016 m. liepos 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-313/2016 pateiktais išaiškinimais, kad pareiga apmokėti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.82 straipsnio 3 dalyje nurodytas išlaidas priskirta butų ir kitų patalpų savininkui. Šios įstatymo nuostatos nedraudžia savininkui, taip pat savivaldybei, kuri tokiais atvejais, esant civiliniams teisiniams santykiams, veikia kaip butų ir kitų patalpų savininkė, susitarti su buto ar kitų patalpų nuomininku dėl to, kad jis apmokės šias išlaidas.
Kolegija nustatė, kad atsakovei priklausančio buto nuomininkė buvo įsipareigojusi mokėti buto nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius. Įvertinęs atsakovės su trečiuoju asmeniu sudarytos sutarties 5.3, 5.4 ir 5.5 sąlygas, teismas pripažino pagrįstu apeliacinio skundo argumentą, kad už ginčo gyvenamosioms patalpos teikiamas komunalines, daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų priežiūros administravimo ir nuolatinės techninės priežiūros paslaugas privalo atsiskaityti nuomininkė.
Kolegija pažymėjo, kad atsakovės su trečiuoju asmeniu sudaryta nuomos sutartis nėra nutraukta, įregistruota viešame registre, todėl sprendė, kad ieškovės nurodytos aplinkybės, kad jai nebuvo žinoma apie nuomos sutarties sąlygas, nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį, nes nuomos sutartis pateikta byloje. Kolegija atkreipė dėmesį, kad atsakovė tiek atsiliepime į ieškinį, tiek 2016 m. spalio 3 d. teismo posėdyje nurodė, kad ieškinys pareikštas ne tam atsakovui, pateikė savo teiginius pagrindžiančius įrodymus, todėl pripažino pagrįstu apeliacinio skundo argumentą, kad ieškovei buvo žinomas ginčo patalpų išnuomojimo trečiojo asmens šeimai faktas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 13 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismai neatsižvelgė į ieškovės argumentus, susijusius su nuosavybės teisinius santykius reglamentuojančių įstatymo nuostatų taikymu. Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – ir DGNKPPSBĮ) 21 straipsnio 3 dalies 2 punktas ir CK 4.82 straipsnio 3 dalis imperatyviai nustato daugiabučio namo buto savininko, o ne buto naudotojo, pareigą mokėti bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir naudojimosi jais išlaidas, mokesčius ir rinkliavas. Tai, kad tam tikri įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai, reglamentuojantys tik savivaldybės (nuomotojo) ir savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomininko tarpusavio santykius, bet ne jų santykius su trečiaisiais asmenimis, įtvirtina kitokią mokėjimų atlikimo tvarką, nekeičia įstatyme nustatytos bendrosios taisyklės.
Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi įstatymo galią tik tos sutarties šalims. Sutartis, kuria du asmenys susitaria dėl tam tikrų jų tarpusavio teisių ir pareigų, negali nustatyti pareigų tretiesiems asmenims, kurie sutarties nesudarė, jai nepritarė, jos nepatvirtino, ji negali apriboti šių trečiųjų asmenų teisių (CK 6.154 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis, 6.189 straipsnio 1 dalis). Atsakovės ir trečiojo asmens sudaryta sutartis negali nustatyti pareigų ieškovei (bendrijai), kuri sutarties nesudarė, apie sudarytą sutartį, jos turinį ir sąlygas jai nebuvo pranešta. Šią išvadą patvirtinta sutarčių uždarumo principas, pagal kurį sutartis turi teisinės įtakos tik jos šalių tarpusavio teisėms ir pareigoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-145/2003; 2004 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2004; 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2010). Vykdydama teisės aktais jai priskirtas funkcijas socialinės paramos teikimo srityje, kurios viena iš formų yra socialinio būsto nuoma, atsakovė atsako už tinkamą šios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems ji privalo suteikti socialinį būstą, veiksmų ar neveikimo, jų mokumo, prievolių, kurios pagal įstatymą tenka šio socialinio būsto savininkui, vykdymo. Be to, prievolės asmens pasikeitimas galimas įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka. Įstatymu imperatyviai nustatytas prievolės skolininko asmuo negali būti pakeistas prievolės skolininko ir trečiojo asmens sudarytu susitarimu, kai kita prievolės šalis (prievolės kreditorius) šiuo klausimu neišreiškia savo pritariančios valios.
Teismas nevertino ir netyrė ieškovės nurodytų teisingam sprendimui priimti reikšmės turinčių aplinkybių: atsakovė nevykdė savo pareigos mokėti ieškovės apskaičiuotų mokesčių; apie nuomos sutarties sudarymo faktą nepranešė; nuomos sutarties sąlygos ieškovei nebuvo atskleistos; ieškovė nėra paslaugų teikėja ir su daugiabučio namo butų savininkais, priešingai nei nuomos sutartimi savo nuomininkę įpareigojo atsakovė, nesudaro sutarčių dėl butų savininkų prievolių, kylančių iš įstatymo, vykdymo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad prievolės kreditorius yra daugiabučio namo savininkų bendrija, kuri neturi teisės vykdyti ir nevykdo komercinės veiklos, negauna pajamų, nesiekia pelno, o bendrais visų daugiabučio namo butų savininkų interesais patiriamas bendrosios dalinės nuosavybės išlaikymo ir jos naudojimo išlaidas sumoka iš lėšų, kurias įstatymo bei įstatų nustatyta tvarka surenka iš butų savininkų. Vienam iš bendrosios dalinės nuosavybės bendraturčių vengiant sumokėti jo daliai tenkančias bendrosios nuosavybės išlaikymo ir naudojimo išlaidas, pažeidžiami kitų bendraturčių interesai. Atsakovė, būdama nuomojamo socialinio būsto savininkė, elgėsi nerūpestingai – nemokėjo mokesčių ir neužtikrino, kad bendrijai būtų sumokėtos bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir naudojimosi jais išlaidos ir kiti mokesčiai.
Teismas nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais bylose, kurių faktinės aplinkybės nesutampa su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis ir netinkamai taikė kasacinio teismo išaiškinimus. Vienoje byloje buvo sprendžiamas bendrojo naudojimo objektų išlaikymo išlaidų ir mokesčių mokėjimo kreditoriui bendrosios dalinės nuosavybės administratoriui (savivaldybės institucijos paskirtas ir jai pavaldus verslo subjektas), o ne daugiabučio namo savininkų bendrijai klausimas, o kitoje byloje pati bendrija su buto nuomininke sudarė atitinkamą susitarimą – pretenziją, taip iš esmės pritardama ir patvirtindama savivaldybės ir jos buto nuomininko susitartą priskaičiuojamų mokesčių sumokėjimo tvarką. Šioje byloje panašių aplinkybių nustatyta nebuvo – ieškovė nesudarė susitarimų su atsakovės buto nuomininke ar atsakove, jų sudaryto susitarimo dėl bendrijos skaičiuojamų mokesčių mokėjimo nepatvirtino.
Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti, o apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 4.82 straipsnio 3 dalies nuostatas. CK 4.82 straipsnio 3 dalis pareigą rūpintis bendrojo naudojimo patalpomis įtvirtina tiek savininkui, tiek naudotojui. Be to, specialioji teisės norma, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo 3 punktas, įtvirtina pareigą savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkams mokėti mokesčius, atsiradusius dėl daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų priežiūros ir tvarkymo, ir jie juos moka tiesiogiai daugiabučio namo savininkų bendrijai, jeigu daugiabučiame name įsteigta ir įregistruota daugiabučio namo savininkų bendrija.
Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad teismas nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais bylose, kurių faktinės aplinkybės nesutampa su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-313/2016 ir 2013 m. sausio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2013 pateiktais išaiškinimais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. liepos 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-313/2016 konstatavo, kad CK 4.82 straipsnio 3 dalis nedraudžia savininkui susitarti su buto ar kitų patalpų nuomininku dėl to, kad jis apmokės šias išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuomos sutartimi atsakovė su buto nuomininke susitarė, jog buto nuomininkė prisiima pareigą apmokėti išlaidas, susijusias su namo bendrojo naudojimo objektų priežiūros administravimu ir nuolatine technine priežiūra.
Nepagrįsti kasatorės argumentai, kad ginčijamu sprendimu teismas sudarė sąlygas visiškai nepagrįstai egzistuoti kertiniams teisės principams (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 3 straipsnis) prieštaraujančiai situacijai. Nuomos sutarties 5.5 punktu nuomininkė įsipareigojo mokėti daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų priežiūros administravimo ir nuolatinės techninės priežiūros paslaugas bei kitus komunalinius mokesčius. Nuomos sutartis įregistruota viešame registre, todėl kasatorei buvo žinomas faktas, kad ginčo patalpos išnuomotos trečiajam asmeniui ir kad mokesčius privalo mokėti jų nuomininkė. Nuomos sutartis su trečiuoju asmeniu nėra nutraukta.
Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad ginčijamu teismo sprendimu sudaromos galimybės daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų bendraturčiui išvengti bendrosios dalinės nuosavybės išlaikymo ir naudojimo išlaidų ir mokesčių mokėjimo prievolės vykdymo. Savivaldybė vykdo socialinio būsto nuomą nekomerciniais pagrindais, nesiekia ir negauna pelno, vykdo jai įstatymų nustatytą funkciją, socialinio būsto nuoma nėra įprasta ūkinė komercinė veikla, teikianti pelno, o viena iš viešojo administravimo funkcijų, savivaldybė neturi atsakyti už tokio būsto nuomininkų nuomos sutartimi prisiimtus ir teisės aktuose nustatytus įsipareigojimus. Be to, savivaldybė, suteikdama socialinį būstą, neturi pasirinkimo laisvės, t. y. privalo suteikti būstą kiekvienam asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytus kriterijus, todėl savivaldybė, nuomodama socialinį būstą, yra tik valstybės ir nuomininko tarpininkė, įgyvendinanti jai valstybės įstatymais priskirtas funkcijas.
Aplinkybė, kad butų ir kitų patalpų savininkai pasirinko daugiabučio namo savininkų bendriją kaip bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo formą, neturi reikšmės. Bendraturtis (naudotojas) privalo apmokėti bendrosios nuosavybės išlaikymo ir naudojimo išlaidas, kitas įmokas, neatsižvelgdamas į tai, ar veikia bendrojo naudojimo objektų administratorius, ar veikia butų ir kitų patalpų savininkų bendrija, ar sudaroma jungtinės veiklos sutartis (CK 4.82 straipsnio 3 dalis, CK 4.83 straipsnio 3 dalis).
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl CK 4.82 straipsnio 3 dalies ir Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 2 punkto aiškinimo ir taikymo
CK 4.82 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. DGNKPPSBĮ 21 straipsnio 3 dalies 2 punkte reglamentuota, kad butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkai privalo teisės aktų ir bendrijos organų nustatyta tvarka apmokėti bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir naudojimosi jais išlaidas, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas į kaupiamuosius bendrijos fondus.
Kasacinis teismas savo formuojamoje praktikoje dėl CK 4.82 straipsnio 3 dalies taikymo laikosi nuoseklios pozicijos, kad ši įstatymo nuostata nedraudžia savininkui, taip pat savivaldybei, kuri tokiais atvejais civiliniuose teisiniuose santykiuose veikia kaip butų ir kitų patalpų savininkė, susitarti su buto ar kitų patalpų nuomininku dėl to, kad jis apmokės šias išlaidas. Savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomotojai turi teisę nuomos sutartyje sulygti, kad šias išlaidas bendrosios nuosavybės administratoriui apmoka nuomininkai, tačiau konkrečiu buto ar kitos patalpos nuomojimo atveju turi būti įrodyta, kad šia teise buvo pasinaudota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2013; 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-313/2016, 18, 19 punktai).
Minėtoje 2013 m. sausio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2013 kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad tuo atveju, kai savivaldybė, siekdama įgyvendinti savo kaip butų ir kitų patalpų savininko teises, nesudaro rašytinės gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, kurioje būtų aptarta šių išlaidų apmokėjimo tvarka, tai jai, kaip butų ir kitų patalpų savininkei, tenka tokios sutarties nesudarymo teisiniai padariniai – CK 4.84 straipsnio 4 dalyje ir 4.82 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga apmokėti šias išlaidas. Be faktų, kad buto kaip gyvenamosios patalpos nuomos sutartis buvo sudaryta ir nėra pasibaigusi, turi būti įrodyta, kad šia sutartimi yra nustatyta išlaidų, susijusių su namo bendrojo naudojimo objektų (bendrosios dalinės nuosavybės) administravimu ir nuolatine technine priežiūra (eksploatavimu), apmokėjimo tvarka, o pagal ją nuomininkas įsipareigojo apmokėti išlaidas, kurias pagal įstatymą tenka apmokėti savivaldybei kaip butų ir kitų patalpų savininkei, remiantis CK 4.84 straipsnio 4 dalimi ir 4.82 straipsnio 3 dalimi.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovė laikėsi šios nutarties 18 punkte aptartų sąlygų; 2011 m. vasario 10 d. su trečiuoju asmeniu (K. A.) sudarė savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ir nurodytą sutartį įregistravo viešame registre, t. y. išviešino tokios sutarties sudarymo faktą. Įvertinęs sutarties sąlygas, teismas konstatavo, kad nuomos sutartimi šalys susitarė, jog bendrosios nuosavybės priežiūros ir administravimo išlaidas mokės nuomininkė. Nustatęs, kad patalpų savininkė – savivaldybė – su buto nuomininke buvo sudariusi sutartį, kurioje sulygo dėl nuomininkės pareigos mokėti bendrosios nuosavybės priežiūros, administravimo išlaidas, kad minėta sutartis buvo įregistruota viešame registre, apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino CK 4.82 straipsnio 3 dalį, pagrįstai vadovavosi šiuo klausimu formuojama kasacinio teismo praktika ir turėjo pagrindą atmesti ieškovės reikalavimą savivaldybei.
Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl šios nutarties 16 punkte aptartų teisės normų imperatyvaus pobūdžio ir negalimumo įstatymo įgyvendinamaisiais teisės aktais, reguliuojančiais savivaldybės (nuomotojo) ir savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomininko tarpusavio santykius ar nuomininko ir nuomotojo sudarytomis sutartimis, pakeisti jose įtvirtintų nuostatų dėl daugiabučio namo buto savininko pareigos mokėti bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir naudojimosi jais išlaidas, mokesčius ir rinkliavas.
Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl teisės normos imperatyvaus pobūdžio, yra nurodęs, kad nustatant, ar teisės norma yra imperatyvi ar ne, svarbus lingvistinis normos aiškinimas – jeigu vartojami žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., tai darytina išvada, kad teisės norma yra imperatyvi. Jeigu teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, vadovaujamasi civilinės teisės normų aiškinimo principais: atsižvelgiama į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. (CK 1.9 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008). Imperatyvioji yra tokia teisės norma, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2005; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2010).
CK 4.82 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė dėl buto ar kitų patalpų savininko prievolės proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti <...>, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Šioje normoje nėra draudimo savininkui susitarti su buto (patalpų) naudotoju (nuomininku, panaudos gavėju) ir perkelti jam pareigą mokėti namo bendrojo naudojimo objektų išlaikymo (išsaugojimo) išlaidas.
Pagal CK 6.580 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią gyvenamosios patalpos nuomos sutarties turinį, sutartyje turi būti nurodytas išnuomojamų patalpų adresas, kambarių ir kitokių patalpų skaičius, plotas, patalpose esanti inžinerinė (techninė) įranga, priklausiniai ir naudojimosi bendro naudojimo patalpomis sąlygos, nuomos mokesčio dydis ir šio mokesčio mokėjimo terminai, atsiskaitymų už komunalines paslaugas tvarka. Taigi nuomos sutartyje gali būti nurodytos ne tik naudojimosi nuomojamomis patalpomis, bet ir naudojimosi bendrojo naudojimo objektais sąlygos.
Pagal CK 6.493 straipsnio 1 dalį nuomininkas privalo laikyti išsinuomotą daiktą tvarkingą ir atlyginti daikto išlaikymo išlaidas, savo lėšomis daryti einamąjį jo remontą, išskyrus kapitalinį remontą, kurį privalo savo lėšomis daryti nuomotojas, jeigu ko kita nenumato įstatymai arba sutartis (CK 6.492 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad nuomininkas privalo tinkamai prižiūrėti ir išlaikyti ne tik nuomojamas patalpas, bet ir bendrojo naudojimo patalpas ar kitą turtą, kuriuo naudojasi.
Teisėjų kolegija, sistemiškai vertindama 16, 23-24 punktuose aptartas teisės normas ir vadovaudamasi šios nutarties 17, 18 punktuose aptarta kasacinio teismo praktika, daro išvadą, kad CK 4.82 straipsnio 3 dalies nuostata nėra imperatyvi ir nedraudžia butų ir kitų patalpų savininkams, nuomojantiems butus (patalpas), anksčiau aptarta tvarka susitarti su nuomininkais dėl bendrojo naudojimo objektų (patalpų, kito turto) priežiūros ir išlaikymo.
Kasatorės teigimu, atsakovės ir trečiojo asmens sudaryta sutartis negali nustatyti pareigų ieškovei, kuri sutarties nesudarė, o šį teiginį, anot kasatorės, patvirtinta sutarčių uždarumo principas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovės ir trečiojo asmens sudarytoje sutartyje kasatorei nebuvo nustatyta jokių pareigų. Sutarties šalys susitarė dėl kitokios nei CK 4.82 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta atsiskaitymo už bendrojo naudojimo objektų išlaikymą tvarkos ir šį faktą išviešino. CK 6.478 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nekilnojamųjų daiktų nuomos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik tuo atveju, jeigu ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre.
CK 1.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tokios registracijos tikslas – išviešinti sandorio sudarymo faktą tretiesiems asmenims. Nesilaikius įstatymo nustatyto reikalavimo įregistruoti sandorį, šalims sandoris galioja, tačiau neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš juos remdamosi kitais įrodymais (CPK 1.75 straipsnio 2 dalis), pvz., liudytojų parodymais ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2010; 2013 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2013).
Buto nuomos sutarties sudarymo faktą šios sutarties šalys išviešino, todėl nuomos sutartyje įtvirtintą susitarimą dėl bendrosios nuosavybės priežiūros ir administravimo išlaidų apmokėjimo ginčo nuomos sutarties šalys gali panaudoti prieš trečiuosius asmenis, nagrinėjamu atveju – prieš ieškovę. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo daryti išvados nei apie kasatorei nustatytas pareigas atsakovės ir trečiojo asmens sudarytoje sutartyje, nei apie sutarties uždarumo principo pažeidimą.
Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino ieškovės nurodytų teisingam sprendimui priimti reikšmės turinčių aplinkybių: atsakovė nevykdė savo pareigos mokėti su namo bendrojo naudojimo objektų išlaikymo susijusių išlaidų (mokesčių), nepranešė apie nuomos sutarties sudarymo faktą ir sutarties sąlygas.
Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikru įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė neturi pareigos mokėti su bendrojo naudojimo patalpų išlaikymu susijusių mokesčių, todėl negalima teigti, kad teismas neįvertino kasatorės nurodytos aplinkybės. Teismas taip pat nurodė, kad apie sudarytą nuomos sutartį ir susitarimą dėl mokesčių mokėjimo kasatorė buvo informuota, kai kreipėsi į atsakovę dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors atsakovė iš karto neinformavo ieškovės apie sudarytą nuomos sutartį ir sutarties sąlygas, tačiau ši aplinkybė nepaneigia bylai teisingai išspręsti nustatyto teisiškai reikšmingo fakto, kad atsakovė sudarė sutartį su trečiuoju asmeniu, kurioje susitarė dėl buto bendrojo naudojimo išlaidų mokėjimo ir šį faktą paskelbė viešai.
Kasatorė taip pat nurodo, kad teismas neįvertino ieškovės teisinio statuso, kad ieškovė yra daugiabučio namo bendrija, nevykdanti komercinės veiklos, negaunanti pajamų, nesiekianti pelno, o bendrais visų daugiabučio namo butų savininkų interesais patiriamas bendrosios dalinės nuosavybės išlaikymo ir jos naudojimo išlaidas sumoka iš lėšų, kurias įstatymo bei įstatų nustatyta tvarka surenka iš butų savininkų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal teisinį reguliavimą daugiabučio namo administravimo subjektų teisinės formos gali skirtis. Pagal CK 4.83 straipsnio 3 dalį daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektams valdyti butų ir kitų patalpų savininkai steigia butų ir kitų patalpų savininkų bendriją arba sudaro jungtinės veiklos sutartį, arba šio kodekso 4.84 straipsnyje nustatyta tvarka pasirenka bendrojo naudojimo objektų administratorių. Įprasta daugiabučio namo administravimo forma yra tokio namo savininkų įsteigta bendrija, o tokios nesant – įstatymų nustatyta tvarka paskirtas namo administratorius. Daugiabučio namo administravimo subjektų teisinis statusas nekeičia jų vykdomų funkcijų, todėl vien namo administratoriaus teisinė forma nekeičia anksčiau aptarto CK 4.82 straipsnio 3 dalies taikymo ir buto savininko galimybės susitarti su buto nuomininku dėl kitokios atsiskaitymo už bendrojo naudojimo objektų išlaikymą tvarkos. Tai, kad administratoriaus teisinė forma neturi esminės reikšmės taikant aptartą straipsnį, patvirtina ir aptarta kasacinio teismo praktika, kadangi minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-313/2016 daugiabutis namas buvo administruojamas butų savininkų įsteigtos bendrijos.
Vadovaudamasi šios nutarties 30 punkte aptarta kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino kasatorės nurodytas faktines aplinkybes, tačiau jos nesudarė pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio. Teismas tinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias CPK normas (176, 177, 185 straipsniai) ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.
Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais kasatorės argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2013 m. sausio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2013 ir 2016 m. liepos 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-313/2016, kurių faktinės aplinkybės nesutampa su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis, nes vienoje byloje kreditorius buvo bendrosios dalinės nuosavybės administratorius, o ne daugiabučio namo savininkų bendrija, kitoje – pati bendrija iš esmės pritarė savivaldybės ir jos buto nuomininko susitartai priskaičiuojamų mokesčių sumokėjimo tvarkai.
Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-186/2009; 2014 m. kovo 21 nutartis byloje Nr. 3K-3-175/2014). Tai reiškia, kad kitoje byloje pateiktas teismo taikytinos teisės aiškinimas gali būti taikomas tik tada, kai konkrečios bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios vienos ar kitos normos taikymą, yra tapačios ar iš esmės panašios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016, 23 punktas).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasatorės nurodoma aplinkybė dėl daugiabučio namo administratoriaus teisinės formos aptartose kasacinio teismo nutartyse neturėjo įtakos aiškinant CK 4.82 straipsnio 3 dalį ir ją taikant. Abiejose kasacinio teismo nutartyse, neatsižvelgiant į daugiabučio namo administratoriaus teisinį statusą, nepaneigta savivaldybės teisė susitarti dėl kitokios mokesčių už bendrojo naudojimo objektų priežiūrą mokėjimo tvarkos. Šis išaiškinimas nebuvo siejamas su ieškovo teisine forma, t. y. nesvarbu, ar daugiabutį namą administruoja įstatymų nustatyta tvarka paskirtas administratorius ar butų savininkų įsteigta bendrija. Taigi nei teisinis reguliavimas, nei kasacinio teismo praktika neišskiria daugiabučio namo administravimo subjekto teisinės formos kaip kriterijaus, turinčio reikšmės savivaldybei susitarti su buto nuomininku dėl bendrojo objektų išlaikymo išlaidų mokėjimo. Ieškovo pritarimas aptartam savivaldybės ir nuomininko susitarimui taip pat nėra ta sąlyga, kuri būtina tokiam susitarimui taikyti ir galioti. Išdėstytos aplinkybės teikia pagrindą teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo aptartose nutartyse pateiktais išaiškinimais dėl CK 4.82 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo ir šie išaiškinimai yra aktualūs nagrinėjamoje byloje.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 4.82 straipsnio 3 dalį, pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo nutartyse suformuluotomis nagrinėjamam ginčui aktualiomis CK 4.82 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, tinkamai taikė CPK normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (CPK 176, 177, 185 straipsniai), tinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes ir jas tinkamai įvertino, todėl kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti pagrįsto ir teisėto apeliacinės instancijos teismo sprendimo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kasacinį skundą atmetus, kasatorės kasaciniame teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis). Atsakovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų faktą ir jų dydį, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Kasaciniame teisme su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos sudaro 5,33 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš kasatorės (CPK 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš ieškovės 226-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos (j. a. k. 135379194) 5,33 Eur (penkis Eur 33 ct) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Algis Norkūnas
Antanas Simniškis
Vincas Verseckas
