Dėl nekilnojamųjų daiktų teisinės registracijos panaikinimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais

Civilinė byla Nr. 3K-7-229/2007

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.3; 30.12.1

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės, Sigito Gurevičiaus, Česlovo Jokūbausko, Egidijaus Laužiko (pranešėjas), Aloyzo Marčiulionio ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų G. D., UAB „Stenrosus“ ir UAB „Tertius“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo ieškinį atsakovams Lietuvos švietimo darbuotojų profesinei sąjungai, UAB,,Tertius“, UAB,,Stenrosus“, G. D., valstybės įmonei Registrų centrui dėl nekilnojamųjų daiktų teisinės registracijos panaikinimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys: Vilniaus apskrities viršininko administracija, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, Vilniaus miesto 28-ojo notarų biuro notarė Svetlana Bazilienė, Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notarė Daiva Lukaševičiūtė, Panevėžio 5-ojo notarų biuro notarė Vita Kulbienė, valstybės įmonė Valstybės turto fondas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas, gindamas viešąjį interesą, prašė teismo: 1) pripažinti neteisėta atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos nuosavybės teisių į nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją; 2) pripažinti negaliojančiais atsakovų Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos ir UAB,,Tertius“ 2003 m. vasario 5 d. sudarytą šio nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, 2003 m. vasario 10 d. perdavimo–priėmimo aktą ir atsakovo UAB,,Tertius“ nuosavybės teisių į šį turtą teisinę registraciją; 3) pripažinti negaliojančiu 2003 m. vasario 5 d. A. B. išduotą įgaliojimą; 4) pripažinti negaliojančia atsakovų UAB,,Tertius“ ir G. D. 2004 m. vasario 18 d. sudarytą šio nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį bei atsakovo G. D. nuosavybės teisių į šį turtą teisinę registraciją; 5) pripažinti negaliojančia atsakovų G. D. ir UAB,,Stenrosus“ 2004 m. kovo 1 d. sudarytą šio nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį bei atsakovo UAB,,Stenrosus“ nuosavybės teisių į šį turtą teisinę registraciją; 6) taikyti restituciją – įpareigoti atsakovą UAB,,Stenrosus“ perduoti trečiajam asmeniui valstybės įmonei Valstybės turto fondui nurodytus nekilnojamuosius daiktus; 7) priteisti atsakovui UAB,,Tertius“ iš atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos 1,85 mln. Lt, atsakovui G. D. iš atsakovo UAB,,Tertius“ – 2 mln. Lt, atsakovui UAB,,Stenrosus“ iš atsakovo G. D. – 2,1 mln. Lt. Ieškovas nurodė, kad valstybės įmonė Registrų centras 2003 m. sausio 24 d. įregistravo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos nuosavybės teises į valstybei priklausančius pastatus (duomenys neskelbtini). Atlikus ginčijamą teisinę registraciją, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga šį nekilnojamąjį turtą 2003 m. vasario 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleido atsakovui UAB,,Tertius“, pastarasis 2004 m. vasario 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi – buvusiam akcininkui atsakovui G. D., o šis 2004 m. kovo 1 d. pirkimo–pardavimo sutartimi – atsakovui UAB,,Stenrosus“. Ieškovo nuomone, sandoriai buvo sudaryti pažeidžiant įstatymų reikalavimus ir siekiant išvengti neigiamų teisinių pasekmių, todėl asmenys, įgiję turtą pagal šiuos sandorius, negali būti laikomi sąžiningais įgijėjais.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino neteisėta atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos nuosavybės teisių į administracinį pastatą (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją, taip pat pripažino negaliojančia 2003 m. vasario 5 d. pirkimo-pardavimo sutarties dalį dėl šio administracinio pastato, UAB,,Tertius“ nuosavybės teisių į šį pastatą registraciją ir 2003 m. vasario 10 d. perdavimo-priėmimo akto dalį dėl šio administracinio pastato; priteisė valstybės naudai iš atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos 146 705 Lt, kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nurodė, kad 1993 m. gegužės 25 d. įstatymo,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 2 straipsnio ir šiam įstatymui įgyvendinti skirto Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo Nr. I-166,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ 3 punkto 11 papunkčio pagrindu ginčo pastatai turėjo būti perduoti Specialiajam fondui. Tačiau Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. I-970,,Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ pakeitimo ir papildymo“ Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo Nr. I-166,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ 3 punkto 11 papunktį pripažinus netekusiu galios, ginčo pastatai šių teisės aktų pagrindu nebeturėjo būti perduoti nei valstybei, nei Specialiajam fondui. Atsižvelgdamas į tai, kad, atliekant teisinę registraciją, atsakovas VĮ Registrų centras vadovavosi galiojusiais teisės aktais, ginčo turtas buvo įtrauktas į atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos balansą, buvo duotas Specialiojo fondo direktoriaus V. B. sutikimas, pateiktos Vilniaus apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus pažymos, teismas sprendė, kad ginčijama teisinė registracija atlikta nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl 2003 m. vasario 5 d. A. B. išduoto įgaliojimo pripažinimo negaliojančiu, nurodydamas, kad A. B., būdamas atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas, turėjo įgaliojimus sudaryti sandorį atsakovo vardu, neturėdamas notarine tvarka patvirtinto įgaliojimo (CK 2.81 straipsnio 1 dalis, Įstatų 39 straipsnio 4 punktas). Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovai UAB,,Tertius“, G. D., UAB „Stenrosus“ įgydami ginčo pastatus buvo nesąžiningi. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad vieno iš pastatų teisinė registracija atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos vardu buvo atlikta nepateikus nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, pripažino ją neteisėta, taip pat pripažino negaliojančiomis 2003 m. vasario 5 d. atsakovų Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos ir UAB,,Tertius“ sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties ir 2003 m. vasario 10 d. perdavimo–priėmimo akto dalis dėl šio pastato bei šio pastato teisinę registraciją atsakovo UAB,,Tertius“ vardu bei, vadovaudamasis CK 6.237 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, priteisė valstybės naudai šio pastato vertę – 7,93 proc. pardavimo kainos, t. y. 146 705 Lt.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. spalio 24 d. nutartimi ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą patenkino, pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimą, panaikino teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas ir taikyta restitucija, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą:

1. Pripažino negaliojančia teisinę registraciją atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (toliau – LŠDPS) nuosavybės teise šių nekilnojamųjų daiktų (duomenys neskelbtini): vasarnamio (duomenys neskelbtini), vasarnamio (duomenys neskelbtini), vasarnamio (duomenys neskelbtini), vasarnamio (duomenys neskelbtini), vasarnamio (duomenys neskelbtini), vasarnamio (duomenys neskelbtini), klubo (duomenys neskelbtini), administracinio pastato (duomenys neskelbtini), valgyklos (duomenys neskelbtini), administracinio pastato (duomenys neskelbtini), administracinio pastato (duomenys neskelbtini), administracinio pastato (duomenys neskelbtini), sandėlio (duomenys neskelbtini), sandėlio (duomenys neskelbtini), sandėlio (duomenys neskelbtini), pirties (duomenys neskelbtini), prausyklos (duomenys neskelbtini), ūkio pastato (duomenys neskelbtini), vasarnamio (duomenys neskelbtini), lauko tualeto (duomenys neskelbtini) sandėlio (duomenys neskelbtini), pavėsinės (duomenys neskelbtini), inžinerinių statinių–įrenginių–kiemo statinių (duomenys neskelbtini).

2. Pripažino negaliojančia 2003 m. vasario 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties ir 2003 m. vasario 10 d. perdavimo–priėmimo akto, sudarytų atsakovų LŠDPS ir UAB,,Tertius“, dalis, kuriomis perleista nuosavybės teisė į 1 punkte nurodytus nekilnojamuosius daiktus.

3. Pripažino negaliojančia 1 punkte nurodytų nekilnojamųjų daiktų teisinę registraciją atsakovo UAB,,Tertius“ vardu.

4. Pripažino negaliojančiomis pirkimo–pardavimo sutartis dėl 1 punkte nurodytų nekilnojamųjų daiktų ir administracinio pastato (duomenys neskelbtini): 2004 m. vasario 18 d. sutartį, sudarytą atsakovų UAB,,Tertius“ ir G. D., bei 2004 m. kovo 1 d. sutartį, sudarytą atsakovų G. D. ir UAB,,Stenrosus“.

5. Pripažino negaliojančia 1 ir 4 punktuose nurodytų nekilnojamųjų daiktų teisinę registraciją atsakovų G. D. ir UAB,,Stenrosus“ vardu.

6. Panaikino teismo sprendimo dalį, kuria priteista valstybės naudai iš atsakovo LŠDPS 146 705 Lt, 3934,10 Lt žyminio mokesčio ir 134,65 Lt pašto išlaidų bei panaikintos Vilniaus apygardos teismo 2004 m. kovo 26 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.

7. Taikė restituciją: įpareigojo atsakovą UAB,,Stenrosus“ perduoti valstybei šios nutarties rezoliucinės dalies 1 ir 4 punktuose nurodytus nekilnojamuosius daiktus; priteisė iš atsakovo LŠDPS atsakovui UAB,,Tertius“ 1,85 mln. Lt; priteisė iš atsakovo UAB,,Tertius“ atsakovui G. D. 2 mln. Lt; priteisė iš atsakovo G. D. atsakovui UAB,,Stenrosus“ 2,1 mln. Lt.

8. Priteisė valstybei iš atsakovų po 6 250 Lt žyminio mokesčio už ieškinį ir po 34,16 Lt dokumentų įteikimo išlaidų; kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Teismas taip pat priteisė valstybei iš atsakovų po 6250 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir po 40,10 Lt dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė civilinę bylą, nes nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, reikšmingas teisingam bylos dalies, dėl kurios priimtas skundžiamas teismo sprendimas, išsprendimui, netinkamai išaiškino ir taikė civilinio proceso ir materialinės teisės normas. Teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 4.255 straipsnio 4 dalį, 4.256 straipsnį, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22, 23, 29 straipsnius, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 28 straipsnį, Nekilnojamojo turto registro nuostatų 16 punktą, Lietuvos Aukščiausios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimą Nr.1-18 „Dėl Lietuvos teritorijoje esančių sąjunginio ir sąjunginio–respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų statuso“, Lietuvos Aukščiausios Tarybos 1990 m. liepos 30 d. nutarimą Nr. 1-437 „Dėl paramos besisteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų organizacijų turto“, įstatymą „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“, Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimą Nr. I-166,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto įstatymo įgyvendinimo“, Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimą Nr. 725 „Dėl objektų, perduodamų į Specialųjį fondą veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti“.

Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad atsakovo LŠDPS nuosavybės teisių į ginčo turtą įregistravimo juridiniais pagrindais nurodyti tokie dokumentai: 1993 m. birželio 1 d. Seimo nutarimas Nr. I-166, Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 19 d. nutarimas Nr. 725, LŠDPS koordinavimo tarybos 2002 m. rugsėjo 21 d. nutarimo sprendimas Nr. 15, LŠDPS vykdomojo komiteto 2003 m. sausio 17 d. raštas, 2002 m. lapkričio 26 d. pažyma Nr. 01-087, Fondo direktoriaus raštas (T. 1, b. l. 18–19, 112–113). Teismo nuomone, šie dokumentai nepatvirtina LŠDPS nuosavybės teisės į ginčo statinius atsiradimo, nes neatitinka CK 4.255, 4.256 straipsniuose, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje, 23 straipsnio 2 dalyje, 29 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2001 m. liepos 1 d. redakcija, galiojusi ginčo turto registracijos metu), Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 28 straipsnyje, Nekilnojamojo turto registro nuostatų 16 punkte (2002 m. liepos 18 d. redakcija, galiojusi ginčo turto registracijos metu) nustatytų reikalavimų. Be to, teismas nurodė, kad Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarime Nr. I-166 „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto įstatymo įgyvendinimo“, Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarime Nr. 725 „Dėl objektų, perduodamų į Specialųjį fondą veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti“ nuostatos ir Fondo direktoriaus 2002 m. rugsėjo 12 d. rašte atsakovui LŠDPS taip pat nesuteikta nuosavybės teisių į ginčo turtą (T. 1, b. l. 53). Dėl to nurodyti aktai nesuteikė pagrindo atlikti ginčijamo turto teisinės registracijos atsakovo LŠDPS vardu, buvęs įtrauktas į LŠDPS balansą valstybės turtas, kurį atsakovas valdė patikėjimo teise, negalėjo būti įregistruotas kaip jo nuosavybė ir liko valstybės nuosavybe (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimas Nr. I-18, 1990 m. liepos 30 d. nutarimas Nr. I-437, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnis, CK 4.106–4.109 straipsniai). Teismas padarė išvadą, kad, atlikdama ginčo turto registraciją, valstybės įmonė Registrų centras pažeidė galiojusius įstatymus. Šią išvadą, vadovaudamasis kasacinio teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartimi, teismas pagrindė keliais argumentais.

Pirma, pagal Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimo Nr.1-18 „Dėl Lietuvos teritorijoje esančių sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų statuso“ 1 punktą visos valstybinės įmonės, įstaigos ir organizacijos perėjo Lietuvos Respublikos jurisdikcijai. Teismas pabrėžė, kad tai reiškia, jog iki tol valdytas Lietuvos turtas yra traktuojamas kaip Lietuvos valstybės nuosavybė (Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 27 d. nutarimo III dalies 2 punktas, V dalies 4 punktas). Be to, nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sprendžiami Lietuvos turto perdavimo naudotis bei jo valdymo, bet ne šio turto perdavimo nuosavybėn klausimai (Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 27 d. nutarimo VI dalies 2 punktas).

Antra, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 30 d. nutarime Nr. 1-437 „Dėl paramos besisteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų organizacijų turto“ konstatuota, kad Lietuvos TSR buvusių valstybinių profesinių organizacijų sukauptas turtas negalėjo tapti kokio nors vieno profesinio susivienijimo nuosavybe, ir pavesta Vyriausybei jį inventorizuoti.

Trečia, pagal įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 3 straipsnio 2 punktą (redakcija, galiojusi ginčo turto registracijos metu) buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turtas perduodamas nuosavybėn Lietuvos sporto draugijai „Žalgiris“ ir Fondui. Nurodytą teisės normą atitiko Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimu Nr. 725 patvirtinto Objektų, perduodamų į Specialųjį fondą veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti sąrašo 13, 14 punktai. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijamo turto teisinės registracijos metu negaliojo Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo Nr. I-166 „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto įstatymo įgyvendinimo“ 3 punkto 11, 12 papunkčiai, kuriuose buvo nustatyta, jog veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti nuosavybėn perduodamą turtą sudaro: šakinių profesinių sąjungų organizacijų balanse esantis turtas ir profesinėms sąjungoms priklausiusios pagrindinės priemonės (Seimo 1995 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. I-970 2 punktas). Dėl to teismas nurodė, kad, neperdavus ginčijamo turto Fondui, taip pat nespręstas šio turto panaudojimo, perdavimo klausimas pagal Fondo nuostatų reikalavimus, nepriimtas Fondo tarybos sprendimas dėl ginčo turto perdavimo atsakovui, proporcingai esamam profsąjungų narių, mokančių narių mokestį skaičiui. Ginčijamas turtas taip pat nebuvo (ir negalėjo būti) perduotas LŠDPS nuosavybėn pagal Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimą Nr. 725, nes juo patvirtintame objektų, perduodamų į Fondą veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti, sąraše nebuvo nustatytų ginčijamų pastatų.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teismas padarė išvadą, kad atsakovo LŠDPS nuosavybės teisės į ginčijamą turtą teisinė registracija pripažintina neteisėta, niekine ir negaliojančia, todėl taikė restituciją. Taikydamas restituciją, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad apygardos teismas netinkamai taikė įstatymą dėl atsakovų sąžiningumo, sudarant ginčijamo turto perleidimo sandorius. Teismas pabrėžė, kad įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriuose buvo reglamentuotas valstybės įmonių, įstaigų ir organizacijų turto teisinis statusas, buvo viešai paskelbti, todėl atsakovai juos turėjo žinoti (CK 1.5, 1.6 straipsniai). Teismas nurodė, kad atsakovai, elgdamiesi apdairiai, protingai ir sąžiningai, turėjo žinoti Nekilnojamojo turto registro duomenis (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 1 dalis). Vertindamas atsakovo UAB „Tertius“ veiksmus, sudarant 2003 m. vasario 5 d. ginčijamo turto pirkimo–pardavimo sutartį, teismas įvertino tai, kad įsigyjamo turto vertė buvo daug didesnė už bendrovės įstatinį kapitalą, kad atsakovas turėjo ir galėjo pasidomėti ginčijamo turto nuosavybės teisės atsiradimo pagrindais, juos patikrinti, kad Konstituciniame Teisme buvo sprendžiamas klausimas dėl profsąjungų turimo turto nuosavybės teisės, taip pat kad UAB „Tertius“ ir akcininkas G. D. 2003 m. vasario 4 d. sudarė tikslinės beprocentės paskolos ginčijamam turtui įsigyti sutartį, o sužinojęs, jog ginčijamu turtu domisi prokuratūra, turtą perleido atsakovui G. D. Teismas padarė išvadą, kad UAB „Tertius“ buvo nesąžiningas įgijėjas (CK 1.5 straipsnis, 4.96 straipsnio 2 dalis, 1.80 straipsnio 2–4 dalys, 6.145–6.146 straipsniai).

Teismas nurodė, kad atsakovai G. D. ir UAB „Stenrosus“ taip pat buvo nesąžiningi, nes, būdamas UAB „Tertius“ akcininkas, G. D. turėjo žinoti apie ginčijamo turto įsigijimą. Nusipirkęs ginčijamus pastatus, šis asmuo skubos tvarka įregistravo savo nuosavybės teises. G. D. ginčijamą turtą už 2,1 mln. Lt pardavė tą pačią dieną Juridinių asmenų registre įregistruotai įmonei UAB „Stenrosus“, kurios įstatinis kapitalas buvo 10 tūkst. Lt. Teismas nurodė, kad UAB „Stenrosus“ nuosavybės teisės įregistruotos skubos tvarka kitą dieną, po kelių dienų bendrovės akcijos perleistos užsienio subjektui. Be to, pagal UAB „Stenrosus“ steigimo sutartyje nebuvo nustatyta, jog į šios bendrovės steigimo tikslus įeina ir nekilnojamojo turto pirkimas. Teismas pažymėjo, kad 2004 m. vasario 18 d., 2004 m. kovo 1 d. sutartys sudarytos, priėmus Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimą, kuriame konstatuota, kad profsąjungų turtas yra valstybės nuosavybė. Teismas nurodė, kad ginčijamas turtas turi būti grąžintas valstybei natūra, o nuginčytų sandorių šalys privalo grąžinti visa, ką yra gavusios pagal sandorius (CK 1.80 straipsnio 2–4 dalis, 6.145, 6.146 straipsniai).

Teismas nurodė, kad nėra pagrindo teigti, jog valstybei nebuvo pranešta apie šią bylą, nes CPK nuostatos, reglamentuojančios ieškinio pareiškimą viešajam (valstybės) interesui apginti, imperatyviai nenustato, kad valstybė privalo būti dalyvaujantis byloje asmuo (CPK 41 straipsnio 2 dalis, 49 straipsnis, 50 straipsnio 1 dalis), o prokuroras kaip ieškovas nagrinėjamoje byloje pareiškė ieškinį teisme, gindamas viešąjį (valstybės) interesą, trečiasis asmuo VTF yra viešasis juridinis asmuo – valstybės įmonė, pagal savo veiklos teisės aktus turinti teisę ginti valstybės turtinius interesus pagal savo kompetenciją (CPK 49 straipsnis, Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 8 straipsnio 7 punktas, 19 straipsnis, Valstybės turto fondo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai, Valstybės turto fondo įstatų 2, 6.2, 6.3 punktai). Teismas konstatavo, kad tai taip pat atitinka proceso koncentruotumo, ekonomiškumo bei protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus (CPK 3 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnis).

Patenkinęs ieškinį, teismas paliko byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 150 straipsnio 5 dalis). Vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, teismas taip pat pakeitė bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai, nurodymas apie prisidėjimą

Kasaciniu skundu atsakovas G. D. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 24 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimo dalis, kuria ieškinys atmestas taikyta restitucija, ir dėl šios dalies priimtas naujas sprendimas, bei palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė CK 4.96 straipsnį, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį, Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, nes neatsižvelgė į CK 4.96 straipsnio sisteminius ryšius su notariato ir nekilnojamojo turto registro institutais, todėl nepagrįstai nustatė, kad atsakovai įgijo ginčijamą turtą nesąžiningai. Kasatorius teigia, kad nekilnojamojo daikto neteisėto įgijėjo, įgijusio daiktą atlygintinai, sąžiningumo prezumpcija gali būti paneigta tik tada, kai savininkas pateikia akivaizdžius tiesioginius įrodymus, patvirtinančius, jog neteisėtas įgijėjas žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad daikto negali įgyti nuosavybėn, ir kai sandorio neteisėtumą patvirtinančios aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos nei sandorį tvirtinusiam notarui, nei Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui. Byloje nėra akivaizdžių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovai yra nesąžiningi įgijėjai ir kad notaras bei Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas nežinojo aplinkybių, įrodančių daiktų įgijimo neteisėtumą.

2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 362 straipsnio 2 dalį, nes nesilaikė kasacinio teismo išaiškinimų. Pirma, Lietuvos apeliacinis teismas padarė išvadą, kad G. D. yra nesąžiningas įgijėjas, nes turėjo žinoti teisės aktus, reglamentavusius profesinių sąjungų turto teisinį statusą. Ši teismo išvada yra nepagrįsta, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. vasario 1 d. nutartyje pripažino, kad profesinių sąjungų turto teisinis reglamentavimas 1990–2003 metais buvo nenuoseklus, prieštaringas ir dviprasmiškas, įstatymai ir kiti teisės aktai dažnai paneigė vienas kitą, formuluotės juose vartojamos teisiškai nekorektiškai. Taigi, esant neaiškioms ir dviprasmiškoms teisės normoms, negalima G. D. pripažinti nesąžiningu. Antra, Lietuvos apeliacinis teismas nesvarstė, ar ginčijamas turtas galėjo būti tiesiogiai įregistruotas atsakovo vardu, prieš tai jo neperdavus Specialiajam fondui ir nenustačius atitinkamų proporcijų pagal narių skaičių. Trečia, teismas nesiaiškino, ar atsakovui atiteko turtas proporcingai esamam profesinių sąjungų narių, mokančių nario mokestį, skaičiui, taip pat nenustatytas visas Specialiajam fondui perduotas turtas, kuris turėjo būti paskirstytas profesinėms sąjungoms, taip pat visų profesinių sąjungų narių, mokančių nario mokestį, skaičius. Ketvirta, teismas nesiaiškino, kokią turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką buvo nustačiusi Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti taryba.

3. Apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad G. D. yra nesąžiningas, nes 2004 m. vasario 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį sudarė po Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimo priėmimo, yra neteisėtas, nes kasatorius turtą įgijo ne iš profesinės sąjungos, sutartį patvirtino notaras, pardavėjas UAB „Tertius“ daiktus įgijo 2003 m. rugsėjo 30 d., t. y. iki Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimo priėmimo. Be to, kasatorius teigia, kad Konstitucinio Teismo nutarimai neturi retroaktyvios galios ir nebuvo paneigta sąžiningo įgijėjo prezumpcija.

4. Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė CPK 185 straipsnį ir nepagrįstai nustatė, kad atsakovai įgijo ginčijamą turtą nesąžiningai, nes neįvertino tokių įrodymų: 1995 m. gegužės 27 d. Seimo 52 posėdžio stenogramos, Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti direktoriaus 2002 m. rugsėjo 12 d. prašymo, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2003 m. sausio 17 d. pažymų dėl naudojamo statinio registravimo Nekilnojamojo turto registre.

5. Lietuvos apeliacinis teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-1188/2002, suformuotos taisyklės, kad apie tai, ar sandorį sudarantis turto įgijėjas yra sąžiningas, turi būti sprendžiama pagal aplinkybes, egzistavusias sandorio sudarymo metu, be ne po jo. Teismas rėmėsi tuo, kad G. D. skubos tvarka įregistravo nuosavybės teises į ginčijamus daiktus ir po vienuolikos dienų juos pardavė atsakovui UAB „Stenrosus“. Kasatorius mano, kad teismas negalėjo remtis tokia aplinkybe.

6. Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punktą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes skundžiamoje nutartyje įvertino ne visus apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, t. y. neįvertino G. D. nurodytų aplinkybių, įrodančių jo sąžiningumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. L. v. UAB „Kaišiadorių žalvarnis“, byla Nr. 3K-3-974/2003; 2003 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. Vilniaus miesto savivaldybė, byla Nr. 3K-3-1114/2003; 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. U. v. UAB „Baltijos TV“, byla Nr. 3K-3-1181/2003; 2005 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Lindra“ v. V. B. IĮ, byla Nr. 3K-3-169/2005).

7. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 1.80 straipsnio 4 dalį, 4.96 straipsnio 2 dalį, 6.370 straipsnio 3 dalį, nes išreikalavo daiktus iš sąžiningo įgijėjo.

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Stenrosus“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 24 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė Konstitucijos 23 straipsnį, CK 4.93, 4.96, 4.262 straipsnius, Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį, nes neteisingai pripažino negaliojančia G. D. ir UAB „Stenrosus“ 2004 m. kovo 1 d. prikimo–pardavimo sutartį, ginčijamo turto teisinę registraciją UAB „Stenrosus“ vardu ir įpareigojo atsakovą perduoti ginčijamą turtą valstybei. Kasatorius nurodė, kad notarai, patvirtinę ginčijamas sutartis, ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, įregistravęs nuosavybės teises, išreiškė valstybės valią dėl nuosavybės teisės į UAB „Stenrosus“ nuosavybės teisių į ginčijamą turtą atsiradimo.

2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punktą, nes nenurodė motyvų ir įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „Stenrosus“ žinojo ar turėjo žinoti apie Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos nuosavybės teisę į ginčijamą turtą ir neteisėtą jo perleidimą. Taip pat teismas nenurodė motyvų, dėl kurių atmetė UAB „Stenrosus“ argumentus ir šiuos įrodymus: 2003 m. gruodžio 22 d. sutartis dėl nekilnojamojo turto paieškos, 2004 m. kovo 5 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, 2003 m. gruodžio 15 d. teisinių paslaugų sutartis, 2004 m. sutartis dėl uždarosios akcinės bendrovės steigimo.

3. Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė CPK 185 straipsnį, nes neįvertino visų byloje esančių įrodymų ir neatsižvelgė į tai, kad UAB „Stenrosus“ yra užsienio kapitalo įmonė, nesusijusi su kitais atsakovais. Tai, kad ši bendrovė įsteigta ir įregistruota prieš pat turto įsigijimą, kad šios įmonės akcijos parduotos užsienio įmonei, nepatvirtina to, jog ji yra nesąžininga turto įgijėja. Be to, UAB „Stenrosus“ steigimo akte ir įstatuose yra nustatyta veikla „nuosavo nekilnojamojo turto pirkimas ir pardavimas“ (EVRK 70.11–70.12 punktai).

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Tertius“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 24 d. nutarties dalį, kuria atmestas ieškinys ir taikyta restitucija ir dėl šios dalies priimtas naujas sprendimas, bei palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Lietuvos apeliacinis teismas negalėjo remtis Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 27 d. nutarimu, nes šiame nenurodyta dėl jokių teisės aktų, kuriuose reglamentuotas profesinių sąjungų turto statuso klausimas.

2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnį (jame nustatytą principą lex retro non agit), nes rėmėsi, nors negalėjo remtis Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu, kuris priimtas po to, kai viešame registre buvo įregistruotos Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos nuosavybės teisės į ginčijamus daiktus, taip pat po to, kai 2003 m. vasario 10 d. priėmimo–perdavimo aktu UAB „Tertius“ juos priėmė.

3. Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 3 straipsnį (1993 m. gegužės 25 d. redakcija), Seimo 1994 m. vasario 17 d. nutarimą Nr. 1-116 „Dėl Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti nuostatų patvirtinimo“ (1995 m. birželio 27 d. Seimo nutarimo Nr. I-970 redakcija), nes juose buvo nustatyti nuosavybės teisės į ginčijamą turtą atsiradimo pagrindai ir šios teisės normos galiojo ginčijamus daiktus įregistruojant viešame registre Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos vardu. Tai patvirtina Seimo 1995 m. gegužės 27 d. posėdžio 52 stenograma.

4. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-905/2000, suformuotos taisyklės, pagal kurią sandorių negaliojimo institutas taip pat turi kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, nes nepagrįstai taikė sandorių negaliojimą reglamentuojančias teisės normas.

5. Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė CPK 362 straipsnio 2 dalį, nes neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nutartyje išdėstytus išaiškinimus.

6. Pripažinęs, kad UAB „Tertius“ yra nesąžiningas turto įgijėjas, nes žinojo ar turėjo žinoti apie ginčijamų daiktų nuosavybės teises, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartyje padarytą išvadą, kad 1990–2003 metais profesinių sąjungų turto teisinis reguliavimas buvo nenuoseklus, prieštaringas ir dviprasmis, taip pat pažeidė Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, CK 4.262 straipsnį, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį ir CK 4.96 straipsnį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo notarė Daiva Lukaševičiūtė prašo teismo įvertinti jos pateiktus argumentus ir bylą spręsti savo nuožiūra. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad notarė D. Lukaševičiūtė, tvirtindama G. D. ir UAB „Stenrosus“ ginčijamų nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį, iš šalių ir atitinkamų įstaigų surinko visą protingai reikalingą ir jai prieinamą informaciją sandorio teisėtumui užtikrinti: pažymą ir pažymėjimą apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. vasario 26 d. pažymą dėl leidimo parduoti pastatus, pardavėjo sutuoktinės patvirtinimą, kad daiktai pardavėjui priklauso asmeninės nuosavybės teise, pirkėjo registravimo pažymėjimą, įstatus, vienintelio akcininko sprendimą dėl bendrovės vadovo pakeitimo ir ginčijamų pastatų įsigijimo, pardavėjo ir pirkėjo atstovo asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, Nekilnojamojo turto registro ir Turto arešto registro duomenis apie ginčijamus pastatus. Tokie notarės veiksmai atitinka Notariato įstatymo 2 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Notaro patvirtintose sutartyse esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami iki šie dokumentai (jų dalys) nepripažinti negaliojančiais įstatymų nustatyta tvarka (Notariato įstatymo 26 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje LAB „Senasis stumbras“ v. UAB „Baltasis beržas“, byla Nr. 3K-3-840/2001). Be to, visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Nekilnojamojo registro įstatymo 4 straipsnis). Atsiliepime nurodoma, kad notarė nenustatė aplinkybių, dėl kurių negalima sudaryti pirkimo–pardavimo sutarties, jos turinys atitiko teisėtumo reikalavimus, todėl ji yra teisėta ir galiojanti. Vis dėlto trečiasis asmuo teigia, kad, pripažinus, jog ginčijami daiktai atsakovo LŠDPS vardu įregistruoti neteisėtai, 2003 m. vasario 5 d. pirkimo–pardavimo sutartis taip pat pripažintina neteisėta (CK 6.307 straipsnio 1 dalis). Trečiojo asmens nuomone, nagrinėjamoje byloje, taikant vindikacijos institutą, būtina nustatyti, ar UAB „Tertius“, G. D. ir UAB „Stenrosus“ yra sąžiningi įgijėjai. Notarės manymu, ji neturėjo galimybių ir įstatyme suteiktos teisės spręsti dėl sandorio šalių sąžiningumo, todėl jos veiksmų negalima vertinti kaip neveikimo ar netinkamo veikimo. Atsiliepime teigiama, kad sąžiningumo prezumpciją turi paneigti daiktų savininkas, o konstatuoti – teismas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas valstybės įmonė Registrų centras prašo bylą nagrinėti teismo nuožiūra ir nurodo, kad nuosavybės teisės į ginčijamus pastatus įregistruotos UAB „Stenrosus“ vardu, o pirmą kartą nuosavybės teisės buvo įregistruotos Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos vardu.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašo kasacinius skundus atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius UAB „Tertius“ nepagrįstai teigia, jog nagrinėjamoje byloje netaikytinas Konstitucinio Teismo 2002 gegužės 27 d. nutarimas. Ieškovas nurodė, kad šiame nutarime konstatuota, jog Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 22 d. vartojama formuluotė „pereina Lietuvos Respublikos jurisdikcijai“ reiškia, kad savanoriškosios draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti (DOSAAF) iki tol valdytas Lietuvos turtas yra traktuojamas kaip valstybės nuosavybė, ir taikytina profesinių sąjungų bei kitų valstybinių įmonių, įstaigų ir organizacijų turto teisiniam režimui. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 30 d. nutarime „Dėl paramos besisteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų organizacijų turto“ konstatuota, kad iš profesinių sąjungų vardu sukauptų lėšų ir valstybinių dotacijų pastatytos gydyklos, sanatorijos, sukurtas kitas turtas negali būti kokios nors vienos žmonių grupės ar susivienijimo nuosavybė, nes priklauso visiems Lietuvos žmonėms. Be to, ieškovas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime, kuriame sprendė profesinių sąjungų turto teisinio režimo klausimą, rėmėsi savo 2002 m. gegužės 27 d. nutarimu ir pripažino, kad toks turtas yra valstybės nuosavybė. Dėl to, ieškovo nuomone, Lietuvos apeliacinis teismas skundžiamoje nutartyje tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas.

Ieškovas nesutinka su kasatoriaus UAB „Tertius“ argumentu, kad Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu, pažeidė Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnį, nes nurodytas Konstitucinio Teismo nutarimas nagrinėjamoje byloje galėjo būti taikomas. Ieškovas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad Konstitucinis Teismas patvirtina Lietuvos apeliacinio teismo padarytą išvadą, jog Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarime Nr. I-18, 1990 m. liepos 30 d. nutarime Nr. I-437, įstatyme „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų organizacijų turto“, Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarime Nr. I-166, Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarime Nr. 725 ir kt. nenustatyta, kad anksčiau turėtas turtas nepripažįstamas naujai besikuriančių ar susikūrusių profesinių sąjungų nuosavybe, todėl ginčijamas turtas nėra atsakovo LŠDPS nuosavybė. Atsiliepime tvirtinama, kad kasatorių argumentai dėl Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. ir 2002 m. gegužės 27 d. nutarimų vertinimo nepaneigė skundžiamos nutarties motyvų ir išvadų.

Atsiliepime ieškovas taip pat nurodo, kad kasatoriaus UAB „Tertius“ argumentai dėl CPK 362 straipsnio 2 dalies pažeidimo yra nepagrįsti, nes apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartyje išdėstytus išaiškinimus. Ieškovas atkreipė dėmesį į tai, kad kasacinio teismo nurodymas svarstyti, ar ginčijamas turtas galėjo būti tiesiogiai įregistruotas atsakovo vardu, prieš tai jo neperdavus Specialiajam fondui ir nenustačius atitinkamų proporcijų pagal narių skaičių, yra neimperatyvus. Ieškovas pabrėžė, kad Lietuvos apeliacinis teismas proceso šalims uždavė klausimus dėl turto perdavimo Specialiajam fondui, išsamiai išnagrinėjo teisės aktus dėl profsąjungų valdyto turto ir padarė pagrįstą išvadą, jog ginčijamas turtas nuosavybės teise priklausė valstybei. Be to, nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde ieškovas nenurodė faktinės aplinkybės, susijusios su ginčijamo turto proporcingu padalijimu profsąjungoms. Ieškovas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. vasario 1 d. nutartyje padarė išvadą, jog teismo išanalizuotuose teisės aktuose nebuvo pripažįstama tokio kaip ginčijamas turtas nuosavybės teisė profesinėms sąjungoms, priešingai, nurodytas turtas buvo valstybės nuosavybė. Ieškovas mano, kad nurodyta kasacinio teismo nutartis yra įsiteisėjusi, todėl negalima antrą kartą kelti klausimo dėl ginčijamų pastatų nuosavybės teisės.

Atsiliepime ieškovas pabrėžė, kad kasatoriai neteisingai tvirtina, jog Lietuvos apeliacinis teismas neteisingai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias daikto įgijėjo sąžiningumą ir draudimą išreikalauti iš jo turtą. Ieškovo nuomone, atsakovas LŠDPS neteisėtai užvaldė ginčijamą turtą ir pažeidė valstybės, kaip turto savininkės, turtines teises, nes ji nustojo valdyti turtą prieš savo valią. Atsiliepime nurodoma, kad ginčijamą turtą įregistravo subjektas, neturėjęs nuosavybės teisės, o teisinė registracija atlikta tokiais pagrindais, kurie negali būti laikomi patvirtinančiais atsakovo nuosavybės teisės atsiradimą. Ieškovas teigia, kad asmens sąžiningumas siejamas su žinojimu ar turėjimu žinoti apie kitų asmenų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2006 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-629/2006). Sprendžiant turto įgijėjų sąžiningumo klausimą, turi būti atsižvelgiama į sutarčių sudarymo laiką, šalių ryšius, įgijėjo veiksmus po sutarties sudarymo ir vadovaujamasi CK 1.5 straipsnyje nustatytais principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-274/2005). Ieškovas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai išnagrinėjo visas aplinkybes, reikšmingas sąžiningumo institutui taikyti, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovai yra nesąžiningi turto įgijėjai. Be to, tai, ar konkrečioje situacijoje asmuo buvo sąžiningas, yra fakto klausimas, o kasacinis teismas gali pasisakyti tik dėl teisės klausimų, todėl, ieškovo manymu, kasacinio skundo argumentai, susiję su atsakovų sąžiningumu, negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1012/2002).

Ieškovo nuomone, kasatorių argumentai dėl Notariato įstatymo ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatų pažeidimo yra nereikšmingi, nes, vadovaudamiesi CK 6.245, 6.271 straipsniais, atsakovai gali kreiptis į teismą dėl žalos, jeigu ją padarė tretieji asmenys, atlyginimo.

Ieškovas neigė kasatorių argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas akivaizdžiai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir pareigą motyvuoti nutartį, nes iš tikrųjų teismas įvertino Fondo direktoriaus 2002 m. rugsėjo 12 d. prašymą, Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro VĮ Vilniaus filialui, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2003 m. sausio 17 d. pažymos dėl naudojamojo statinio registravimo Nekilnojamojo turto registre, dėl jų pasisakė skundžiamoje nutartyje.

Atsiliepimuose į kasacinius skundus trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė prašo kasacinius skundus atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atsakovo G. D. kasacinį skundą nurodoma, kad skundžiama nutartis neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutarčiai, byla Nr. 3K-3-39/2006, nes šios nutarties konstatuojamojoje dalyje nurodyti motyvai, kad profesinių sąjungų turto teisinis reguliavimas nuo 1990 m. iki 2003 m. spalio mėn. buvo nenuoseklus, prieštaringas ir dviprasmiškas, įstatymai ir kiti teisės aktai dažnai paneigia vienas kitą, formuluotės juose vartojamos teisiškai nekorektiškai, buvo išdėstyti Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime. Atsakovas G. D. ginčijamo turto pirkimo–pardavimo sutartį sudarė 2004 m. vasario 18 d., t. y. po nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo. Vilniaus miesto savivaldybės nuomone, Lietuvos apeliacinis teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas G. D. turėjo žinoti apie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d., 1990 m. liepos 30 d. nutarimų nuostatas, Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 27 d., 2003 m. rugsėjo 30 d. išvadas, nes teisena Konstituciniame Teisme, kurios rezultatas buvo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas, prasidėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2001 m. birželio 4 d. kreipusis į Konstitucinį Teismą. Atsiliepime nesutinkama su G. D. kasacinio skundo argumentu, kad apie turto įgijėjo sąžiningumą reikia spręsti tik pagal sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes. Vilniaus miesto savivaldybė, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 15 d. nutartimi, byla Nr. 3K-7-274/2005, teigia, kad apie turto įgijėjo sąžiningumą būtina spręsti taip pat pagal aplinkybes, galiojusias po sandorio sudarymo, nes tai atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus (CK 1.5 straipsnio 3 dalis). Atsiliepime nurodoma, kad Lietuvos apeliacinis teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes. Taip pat Vilniaus miesto savivaldybė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog atsakovai turėjo žinoti viešai paskelbtus teisės aktus: Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 30 d. nutarimus, Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 27 d. nutarimą.

Atsiliepime į atsakovų UAB „Tertius“ ir UAB „Stenrosus“ kasacinius skundus Vilniaus miesto savivaldybė nurodo, kad šie skundai grindžiami iš esmės tokiais pat argumentais kaip atsakovo G. D. kasacinis skundas. Papildomai atsiliepime pažymima, kad UAB „Stenrosus“ kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl jo sąžiningumo yra fakto klausimas, todėl jos kasacine tvarka nevertintinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006). Trečiojo asmens nuomone, UAB „Stenrosus“ nepagrįstai remiasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniu, nes ji taikoma tik fiziniams asmenims.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo valstybės įmonė Valstybės turto fondas prašo kasacinius skundus atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad, spręsdamas ginčijamo turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo klausimus, teismas tinkamai ištyrė ir įvertino teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių į ginčijamą turtą atsiradimą ir perleidimą. Trečiasis asmuo teigia, kad profesinės sąjungos buvo valstybės, bet ne visuomeninės organizacijos, todėl iš jų vardu sukauptų lėšų ir valstybinių dotacijų sukurtas turtas negali būti kokios nors vienos žmonių grupės nuosavybė, nes priklauso visiems Lietuvos žmonėms, t. y. nuosavybės teise priklauso valstybei. Atsiliepime tvirtinama, kad bylą nagrinėję teismai nustatė, jog ginčijamas turtas nepateko į Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo Nr. I-166 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto įgyvendinimo“ 3 straipsnio 11 papunktyje išvardytą turtą, kurį leista perduoti profesinių sąjungų nuosavybėn, nes ginčijamas turtas neperduotas Specialiajam fondui. Be to, atsiliepime nurodoma, kad po 1995 m. liepos 9 d. nurodyta teisės norma neteko galios ir šakinių profesinių sąjungų balanse esantis turtas nebeturėjo būti perduotas Specialiajam fondui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartyje nurodyta, kad 2003 m. sausio 24 d. atsakovo LŠDPS nuosavybės teisės negalėjo būti įregistruotos Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo Nr. I-166 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo dėl buvusių Lietuvos TSRS valstybinių profesinių sąjungų turto įgyvendinimo“ pagrindu. Dėl to, valstybės įmonės Valstybės turto fondo teigimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ginčijamo turto perleidimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimo Nr. I-18 „Dėl Lietuvos teritorijoje esančių sąjunginio ir sąjunginio–respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų statuso“ ir 1990 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. I-437 „Dėl paramos besiteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų organizacijų turto“ imperatyviosioms nuostatoms, pagal kurias toks turtas pripažintinas Lietuvos nuosavybe.

Atsiliepime į kasacinį skundą sutinkama su Lietuvos apeliacinio teismo motyvais dėl restitucijos taikymo. Trečiasis asmuo nurodė, kad, elgdamiesi apdairiai, protingai ir sąžiningai, atsakovai turėjo žinoti teisės aktus, pagal kuriuos sąjunginio ir sąjunginio–respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų turtas yra traktuojamas kaip valstybės nuosavybė. Trečiasis asmuo teigia, kad atsakovas UAB „Tertius“, žinodamas, jog ginčijamo turto nuosavybės teisė yra ginčytina, suvokdamas niekinio sandorio negaliojimo pasekmes, perleido jį buvusiam akcininkui atsakovui G. D. Iš šios ir kitų faktinių aplinkybių matyti, kad kasatoriai ne tik žinojo apie įstatymuose nustatytus draudimus perleisti ginčijamą turtą, bet ir ypatingos skubos tvarka perleido didelės vertės turtą, siekdami išvengti nepalankaus teismo sprendimo pasekmių, todėl, trečiojo asmens nuomone, yra nesąžiningi turto įgijėjai.

Trečiasis asmuo Vilniaus miesto 28-ojo notarų biuro notarė Svetlana Bazilienė pateikė prisidėjimą prie atsakovų kasacinių skundų ir prašo juos patenkinti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Atsakovas VĮ Registrų centras 2003 m. sausio 24 d. įregistravo atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą (pastatus, pagalbinį pastatą, kiemo statinius). Atsakovas Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga šį nekilnojamąjį turtą 2003 m. vasario 5 d. pirkimo-pardavimo sutartimi perleido atsakovui UAB,,Tertius“, pastarasis 2004 m. vasario 18 d. pirkimo-pardavimo sutartimi – buvusiam akcininkui atsakovui G. D., o šis 2004 m. kovo 1 d. pirkimo-pardavimo sutartimi – atsakovui UAB,,Stenrosus“.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniuose skunduose keliami klausimai dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių savininko teisę išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo, t. y. vindikacijos institutą (CK 4.95 straipsnis), nekilnojamojo daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (CK 4.96 straipsnio 2 dalis), bei akcentuojama sąžiningo įgijėjo sampratos problema. Tai yra teisės klausimai, dėl kurių taikymo ir aiškinimo, kaip turinčių esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, pasisako išplėstinė teisėjų kolegija.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad LŠDPS pardavė jai nepriklausančius nuosavybės teise daiktus UAB „Tertius“, ši – G. D., o pastarasis – UAB „Stenrosus“. Jau kartą šią bylą nagrinėjusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. vasario 1 d. nutartyje nuodugniai išanalizavo teisės aktus, reglamentavusius SSRS institucijų, taip pat profesinių sąjungų turto teisinį režimą, atkūrus Lietuvos nepriklausomą valstybę, ir konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimo Nr. I-18 „Dėl Lietuvos teritorijoje esančių sąjunginio ir sąjunginio–respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų statuso“, 1990 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. I-437 „Dėl paramos besisteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų organizacijų turto“ ir kitų teisės aktų nuostatas nurodytas turtas nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei, bet ne profesinėms sąjungoms. Tuo tarpu pagal 1993 m. gegužės 25 d, įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 3 straipsnį, dalis buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto, kuris pagal pirmiau nurodytus Aukščiausiosios Tarybos nutarimus jau buvo pripažintas Lietuvos valstybės nuosavybe, vėl perduodamas valstybės nuosavybėn, o dalis šio turto – Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti nuosavybėn, tačiau Fondas per penkerius metus turi perduoti šį turtą veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms. Profesinių sąjungų turto perdavimo Fondui klausimai buvo reglamentuoti Seimo 1994 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 1-116 „Dėl Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti nuostatų patvirtinimo“ (1995 m. birželio 27 d. Seimo nutarimo Nr. I-970 redakcija) patvirtintuose Fondo nuostatuose. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas LŠDPS įstatymų nustatyta tvarka neperdavė Fondui į atsakovo balansą įtraukto turto, o Fondo taryba nepriėmė sprendimo dėl šio turto perdavimo besisteigiančioms ar susikūrusioms profesinėms sąjungoms. Be to, neperdavus turto Fondui, taip pat nespręstas šio turto perdavimas pagal Fondo nuostatų reikalavimus, nepriimtas Fondo tarybos sprendimas dėl ginčo turto perdavimo LŠDPS, proporcingai esamam profsąjungų narių, mokančių narių mokestį, skaičiui. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nurodyti teisės aktai ir vienasmenis Fondo direktoriaus raštas nesuteikė atsakovui LŠDPS nuosavybės teisės į ginčo pastatus bei nebuvo nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinių skundų argumentai, susiję su tuo, jog LŠDPS ginčijamus pastatus ir statinius valdė nuosavybės teise ir turėjo teisę savo vardu įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, yra teisiškai nepagrįsti, nes turto registracija profesinės sąjungos, kaip savininko, vardu prieštaravo imperatyviosioms teisės normoms ir todėl ji laikytina neteisėta ir niekine (CK 1.80 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi apeliacinis instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad LŠDPS balanse apskaitomą turtą valdė patikėjimo teise ir negalėjo įregistruoti savo nuosavybės teisės į juos, nes tai neatitinka Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimo Nr. I-18, 1990 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. I-437, įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“, Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo Nr. I-166,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto įstatymo įgyvendinimo“, Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimo Nr. 725 „Dėl objektų, perduodamų į Specialųjį fondą veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti“, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnio, CK 4.106–4.109 straipsnių nuostatų.

Ieškovas prašė pripažinti sandorius negaliojančiais ir išreikalauti pagal juos perleistą turtą iš svetimo neteisėto valdymo, t. y. taikyti vindikaciją (pareiškė daiktinį teisinį reikalavimą). Reiškiant vindikacinį reikalavimą, nuosavybės teisė ginama daiktinėmis teisinėmis gynimo priemonėmis, kurių absoliutus pobūdis leidžia savininkui vindikacinį reikalavimą pareikšti tiesiogiai daiktą valdančiam asmeniui, neginčijant vindikuojamo daikto įgijimo pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., byla Nr. 3K-3-569/2003). Tokiu atveju savininkas privalo įrodyti įstatyme nustatytas sąlygas, kuriomis jis prarado daiktą, bei paneigti įstatyme įtvirtintą įgijėjo sąžiningumo prezumpciją, tada jis gali atgauti savo daiktą natūra, t. y. įrodinėjimo pareiga tenka daikto savininkui (CPK 178 straipsnis).

Išplėstinė teisėjų kolegija nurodo, kad LŠDPS ir UAB „Tertius“ sutartis pripažintina negaliojančia CK 6.307 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu – pardavėjui nepriklausančio daikto pardavimas. Pripažinus pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia nurodytu pagrindu, parduoto daikto grąžinimo savininkui klausimas turi būti sprendžiamas taikant vindikacijos taisykles, nustatytas CK 4.96 straipsnyje (CK 6.307 straipsnio 3 dalis). Taikant CK normas, jos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į CK sistemą ir struktūrą (CK 1.9 straipsnio 1 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK 6.307 straipsnio 3 dalyje nustatyta nuoroda į teisės normas, reglamentuojančias daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, t. y. ribotą vindikaciją. Atsižvelgiant į tai, kad CK nustatyta ne tik ribota, bet ir neribota vindikacija, esant nesąžiningam nekilnojamojo daikto įgijėjui, CK 6.307 straipsnio 3 dalis turi būti taikoma ją sistemiškai aiškinant kartu su CK 4.95 straipsniu, pagal kurį iš nesąžiningo įgijėjo nekilnojamasis daiktas išreikalaujamas visais atvejais. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamoje byloje svarbiausias teisės klausimas yra pirkėjų UAB „Tertius“, G. D. ir UAB „Stenrosus“ sąžiningumas įgyjant ginčijamas patalpas ir statinius pirkimo–pardavimo sutartimis, t. y. ar apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į teisinius reikalavimus, keliamus asmens sąžiningumui.

Išplėstinė teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvus, kuriais remdamasis teismas pripažino atsakovus nesąžiningais įgijėjais, konstatuoja, kad šie motyvai yra teisiškai pagrįsti, t. y. atsakovų sąžiningumas vertintas, vadovaujantis teisiniais reikalavimais. Spręsdamas UAB „Tertius“, G. D. ir UAB „Stenrosus“ sąžiningumo klausimą, apeliacinės instancijos teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2006, suformuota taisykle, kad jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. Pabrėžtina tai, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai pripažino atsakovus nesąžiningais, nes jie neatkreipė dėmesio į tai, kad ginčijamus nekilnojamuosius daiktus įgyja iš asmens, neturinčio teisės jį perleisti. Teisėjų kolegija nesutinka su kasacinių skundų argumentais, kad atsakovų sąžiningumą reikia vertinti tik pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo metu. Priešingai, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, visais atvejais būtina atsižvelgti į faktines sandorio sudarymo aplinkybes, įgijėjų teisinį statusą, tarpusavio santykius, jų subjektyvias savybes, veiklos specifiką, įsigyjamo turto panaudojimo galimybes ir tikslus, sutarties šalių elgesį iki ir po jos sudarymo, įsigyjamo turto kainą, vertę, pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo laiką ir kitas konkrečioje situacijoje reikšmingas aplinkybes, nes tai atitinka CK 1.5 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias reikia vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas vertino atsakovų sąžiningumą, laikydamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, suformuluotų CPK 176–185 straipsniuose, atsižvelgdamas į sutarčių sudarymo laiką, atsakovų žinojimą ir turėjimą žinoti apie teisės aktuose nustatytus draudimus perleisti LŠDPS patikėjimo teise valdomą turtą, apie Konstitucinio Teismo 2002 ir 2003 metų išaiškinimus. Teismas taip pat atsižvelgė į UAB „Tertius“ ir G. D. sudarytą beprocentę paskolos sutartį, kurią UAB „Tertius“ panaudojo ginčijamam turtui įsigyti, į tai, kad G. D. buvo UAB „Tertius“ akcininkas, kad G. D. skubos tvarka (per 11 dienų) įregistravo savo nuosavybės teisę į ginčijamus pastatus, kad UAB „Stenrosus“ buvo įregistruota tą pačią dieną, kad teismui areštavus ginčijamą turtą UAB „Stenrosus“ skubos tvarka pateikė prašymą įregistruoti savo nuosavybės teises, kad po dviejų dienų UAB „Stenrosus“ visos akcijos perleistos užsienio kapitalo įmonei, taip pat kad UAB „Stenrosus“ steigimo sutartyje nenumatytas nekilnojamojo turto pirkimas kaip bendrovės steigimo tikslas, kad G. D. ir UAB „Stenrosus“ ginčijamus pastatus ir statinius įgijo po Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimo, kuriame konstatuota, jog profsąjungų valdomas turtas yra valstybės nuosavybė, priėmimo. Šios apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovai ne tik žinojo apie teisės aktuose numatytus draudimus perleisti ginčo turtą, bet ypatingos skubos sąlygomis perleidinėjo didelės vertės ginčo turtą, siekdami išvengti neigiamų pasekmių savo atžvilgiu ir todėl nelaikytini sąžiningais įgijėjais (CK 4,96 straipsnio 2 dalis, 1.80 straipsnių 1, 2 dalys).

Įvertinusi, ar apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą dėl atsakovų nesąžiningumo remdamasis teisiniais reikalavimais, keliamais asmens sąžiningumui, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas teisingai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias vindikacijos institutą, vadovaudamasis įstatymais visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir įvertino įrodymus. Taigi kasacinių skundų argumentus dėl atsakovų sąžiningumo išplėstinė teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus ir konstatuoja, kad šioje byloje daikto savininkas paneigė įstatyme įtvirtintą daikto įgijėjo sąžiningumo prezumpciją.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Kolegijos pirmininkas

Juozas Šerkšnas

Teisėjai

Dangutė Ambrasienė

Sigitas Gurevičius

Česlovas Jokūbauskas

Egidijus Laužikas

Aloyzas Marčiulionis

Pranas Žeimys