Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-241/2007

Procesinio sprendimo kategorijos:

30.12.1; 34.5; 41 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. B. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 7 d. nutartis ir Vilniaus apygardos teismo 2005 m. liepos 12 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. B. ieškinį atsakovui N. P. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė S. B. nurodė, kad jos tėvas G. L. ir jo sutuoktinė A. P. (ji yra atsakovo N. P. motina) 1992 m. privatizavo butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Butas buvo privatizuotas A. P. vardu, tačiau jis yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. 1993 m. rugsėjo 9 d. G. L. testamentu paliko ieškovei ir atsakovui N. P. lygiomis dalimis jam nuosavybės teise priklausančią 1/2 dalį šio buto. 1997 m. spalio 9 d. G. L. sudarė kitą testamentą, kuriuo visą turtą paliko atsakovui N. P. 1999 m. gruodžio 7 d. G. L. mirė. Jo įstatyminis įpėdinis atsakovas N. P. per įstatyme nustatytą šešių mėnesių terminą palikimo nepriėmė. Vadovaujantis 1964 m. CK 592 straipsnio 1 dalimi teisė priimti palikimą atiteko G. L. įpėdiniams: dukteriai S. B. ir sutuoktinei A. P. A. P. į notarą dėl palikimo priėmimo nesikreipė. Ieškovė 2000 m. balandžio 16 d. kreipėsi į notarų biurą su pareiškimu apie G. L. palikimo priėmimą. Šiuo pareiškimu ieškovė įgyvendino savo teisę į palikimo priėmimą ir taip paveldėjo 1/2 dalį buto bei tapo savininkė. Ieškovė sužinojo, kad 2001 m. kovo 1 d. A. P. padovanojo visą butą atsakovui N. P., kuris šį butą 2003 m. lapkričio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartimi perleido tretiesiems asmenims. Buto dovanojimo sandoris yra niekinis. A. P. neturėjo teisės disponuoti jai nepriklausiusia ½ dalimi buto, o ją padovanodama atsakovui pažeidė 1964 m. CK 1421 straipsnio 3 dalies imperatyviąsias normas. Be to, N. P. ir A. P. veiksmai pripažintini deliktu CK 6.245 straipsnio 4 dalies pagrindu. Kadangi butas yra perleistas sąžiningiems įgijėjams, iš kurių jis negali būti išreikalautas, tai ieškovė CK 6.245 straipsnio 4 dalies, 6.249, 6.251, 6.253 straipsnių pagrindu turi teisę į turtinės žalos, padarytos atsakovo neteisėtais veiksmais, atlyginimą.

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo N. P. 107 500 Lt turtinės žalos, padarytos jo neteisėtais veiksmais, sudarant 2001 m. kovo 1 d. dovanojimo sutartį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos

teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2005 m. liepos 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad po G. L. mirties ieškovė 2000 m. balandžio 16 d. su pareiškimu kreipėsi į notarų biurą, prašydama išduoti jai paveldėjimo teisės liudijimą 1993 m. rugsėjo 9 d. testamento pagrindu. Prašymo padavimo dieną šis testamentas buvo negaliojantis, nes jį panaikino G. L. surašytas vėlesnis 1997 m. spalio 9 d. testamentas, kuriuo visą savo turtą jis paliko atsakovui. Paskutinė G. L. valia nėra nuginčyta, 1997 m. testamentas yra galiojantis. A. P. turėjo teisę padovanoti butą atsakovui. Ji po G. L. mirties vienintelė valdė butą ir juo naudojosi, todėl laikytina, kad ji, kaip įstatyminė įpėdinė, palikimą priėmė (1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalis). Aplinkybė, kad ieškovė padavė pareiškimą notarui dėl palikimo priėmimo, nėra pagrindas pripažinti, jog ji palikimą priėmė. Ieškovė tik atliko veiksmus, kurių pagrindu ji išreiškė valią priimti palikimą. Tačiau ji neatliko visų kitų veiksmų, kuriuos privalu atlikti siekiant įgyvendinti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą. Ieškovė savo neveikimu pati sudarė situaciją, kad nebuvo jokių kliūčių buto dovanojimo sutarčiai sudaryti. Dovanojimo sutartyje yra nurodyta, kad buto priklausymas A. P. yra patikrintas. Taigi, nėra pagrindo N. P. ir A. P. veiksmus laikyti nesąžiningais ir pripažinti deliktu. Teismas konstatavo, kad, esant nenuginčytiems 1997 m. testamentui, 2001 m. kovo 1 d. buto dovanojimo ir 2003 m. lapkričio 28 d. buto pirkimo-pardavimo sutartims, nėra pagrindo tenkinti ieškinio dėl žalos atlyginimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2006 m. lapkričio 7 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovė atsakovo atsakomybę kildina iš delikto CK 6.245 straipsnio pagrindu. Atsiradusią žalą ji sieja su 2001 m. kovo 1 d. dovanojimo sutarties sudarymu, nurodydama, kad šia sutartimi atsakovui buvo perleistas butas, kurio 1/2 dalis nuosavybės teise priklausė jai. Ieškovė privalėjo įrodyti, kokius neteisėtus veiksmus atliko atsakovas, jo kaltę, žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp jo veiksmų ir atsiradusios žalos. Ieškovė nenurodė, kokius neteisėtus veiksmus, sukėlusius jai žalą, atliko atsakovas. Pagal dovanojimo sutarties sudarymo metu galiojusią 1964 m. CK 280 straipsnio 1 dalį dovanojimo sutartimi dovanotojas neatlygintinai perduoda apdovanotajam turtą nuosavybėn. Dovanojimo sutartis yra vienašalis neatlygintinis sandoris, iš kurio apdovanotajam jokios pareigos prieš dovanotoją nekyla ir kurio sudarymo iniciatyva priklauso tik dovanotojui. Atsakovo veiksmai, t. y. tik dovanoto turto priėmimas, negali būti laikomi neteisėtais, ir ieškovei atsiradusi žala, jeigu toks žalos atsiradimas būtų įrodytas, negali būti laikoma atsakovo veiksmų pasekme. Dovanojimo sutartis yra galiojanti ir ieškovė nėra pareiškusi reikalavimo pripažinti ją negaliojančia. Nepripažinus šios sutarties negaliojančia, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas, priimdamas padovanotą butą, atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių ieškovė patyrė žalą. Nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų, taip pat ir jo kaltės, nėra pagrindo taikyti dėl jo civilinę atsakomybę – prievolę atlyginti ieškovei atsiradusią žalą.

Teisėjų kolegija taip pat atmetė ieškovės argumentus, kad dovanojimo sutartis yra niekinė, ir šią aplinkybę teismas privalėjo konstatuoti ex officio. Dovanojimo sutarties sudarymo metu galiojusioje 1964 m. CK 1421 straipsnio 3 dalies imperatyviojoje normoje buvo nustatyta, kad turtas iš savininko prieš jo valią gali būti paimtas tik teismo sprendimu, nuosprendžiu ar specialiu rekvizicijos aktu. Tiek dovanojimo sutarties sudarymo, tiek ir palikimo atsiradimo metu galioję įstatymai nuosavybės teisų į nekilnojamąjį turtą perėjimą siejo su šių teisių įregistravimo momentu (1964 m. CK 149 straipsnio 2 dalis). Byloje nėra duomenų, kad ieškovė įstatymų nustatyta tvarka būtų įregistravusi nuosavybės teises į 1/2 dalį ginčo buto, taip pat kad jai buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Taigi šioje byloje kilo ginčas dėl ieškovės nuosavybės teisių į dalį buto. Esant tokiam ginčui, bet nepareiškus ieškinio dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, teismas neturi pagrindo vienareikšmiškai konstatuoti, kad ši sutartis prieštarauja 1964 m. CK 1421 straipsnio 3 dalies imperatyviajai įstatymo normai.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti teismų sprendimą ir nutartį, ieškinį patenkinti. Kasatorė nurodė šiuos argumentus:

1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė 1964 m. CK 587 straipsnį, šiuo klausimu nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, suformuotos civilinėse bylose Nr. 3K-3-725/2000, Nr. 3K-3-443/2004, Nr. 3K-3-347/2003 ir kt.

1964 m. CK 587 straipsnyje nustatyta, kad palikimas gali būti priimtas dviem būdais – faktiškai pradėjus valdyti paveldimą turtą arba paduodant notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Pareiškimo padavimo momentas laikomas palikimo priėmimo momentu, o priimtas palikimas laikomas priklausančiu įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo laiko, t. y. nuo palikėjo mirties dienos. Teisės normose nenustatyta, kad nuosavybės teisė į palikimą atsiranda nuo šios teisės įregistravimo turto registre momento. Vieninteliu nuosavybės teisės į palikimą atsiradimo pagrindu laikomas palikimo priėmimas, nuosavybės teisė laikytina atsiradusia nuo palikimo atsiradimo laiko. Įpėdinio nuosavybės teisės į palikimą atsiradimo pagrindas yra ne paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas ar jo įregistravimas viešame registre, bet vienašalis įpėdinio sandoris – palikimo priėmimas. Įpėdinis, priėmęs palikimą, turi būti pripažįstamas palikimo savininku.

Byloje nustatyta, kad ieškovė 2000 m. balandžio 16 d. pateikė notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą, todėl laikytina, kad ji palikimą priėmė ir yra ginčo buto 1/2 dalies savininkė.

Teismai nepagrįstai siejo palikimo priėmimą bei nuosavybės teisių į priimtą palikimą atsiradimą su paveldėjimo teisės liudijimo išdavimu bei teisine nuosavybės teisių registracija viešame registre. Teismai be pagrindo nepripažino ieškovės pareiškimo apie palikimo priėmimą padavimą notarui palikimo priėmimu.

2. Teismai netinkamai kvalifikavo šalių ginčą, dėl to be pagrindo netaikė CK 6.237 straipsnio ginčui išspręsti, šiuo klausimu nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, suformuotos civilinėse bylose Nr. 3K-3-777/2003, Nr. 3K-3-64/2005, Nr. 3K-3-383/2006.

Ieškovė, priėmusi palikimą, yra ginčo buto 1/2 dalies savininkė, o A. P. šį turtą įgijo be teisinio pagrindo. Ieškovę ir A. P. sieja prievoliniai teisiniai santykiai, kylantys iš nepagrįsto turto gavimo (CK 6.237, 6.239 straipsniai). Pareiga grąžinti nepagrįstai įgytą turtą perėjo jos įpėdiniui – atsakovui. Kadangi turtas yra perleistas tretiesiems asmenims, iš kurių, kaip iš sąžiningų įgijėjų, jo išreikalauti negalima, tai atsakovas privalo sumokėti ieškovei piniginę kompensaciją už jai tenkančią ginčo buto dalį, t. y. pusės buto pardavimo kainą – 107 500 Lt.

Teismai be pagrindo ginčo santykiams taikė civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, kai pagal faktines bylos aplinkybes tokiems santykiams turi būti taikomos nepagrįstą praturtėjimą ir turto gavimą reglamentuojančios teisės normos.

Ginčo santykio teisinė kvalifikacija yra teismo prerogatyva. Teismo nesaisto ieškovo nurodytas ieškinio teisinis pagrindas. Teismas privalo taikyti ginčo santykiui taikytinas teisės normas ir tuo atveju, jeigu šalys tomis normomis nesiremia, tačiau iš faktinių bylos aplinkybių aiškiai matyti, kad turi būti taikomos būtent tos normos.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus, skundą atmesti. Jame nurodoma, kad teismai pagrįstai konstatavo, kad po G. L. mirties turtą valdė ir naudojo tik jo įstatyminė įpėdinė A. P., todėl ji palikimą priėmė. Jai, kaip įpėdinei, po G. L. mirties neginčytinai priklausė 3/4 dalys buto, todėl vien jau dėl šios priežasties kasatorės reikalavimas priteisti jai 1/2 dalies buto vertės dydžio kompensaciją, atmestinas. Teismai taip pat pagrįstai nustatė, kad ieškovė nė vienu iš 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalyje nustatytų būdų palikimo nepriėmė. Ieškovės veiksmai atsiunčiant paštu (nei jai, nei įgaliotam asmeniui neatvykus į notaro biurą) pareiškimą apie palikimo priėmimą kartu su testamento nuorašu, nepateikiant jokių kitų privalomų dokumentų, nepasirašant registracijos knygoje, negalima laikyti notariniu veiksmu, atitinkančiu 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą palikimo priėmimo būdą ir sukeliančiu palikimo priėmimo pasekmes. Teismų praktika, kokiu būdu asmenys, manantys, kad jiems priklauso palikimas, tačiau šis palikimas yra perleistas tretiesiems asmenims, turi ginti savo teises, jau yra suformuota. Tokiu atveju asmenys šiuos sandorius turi prašyti teismo pripažinti negaliojančiais. Ieškovė ne kartą buvo informuota, kad jos reikalavimai priteisti žalą negali būti patenkinti teismo neprašant pripažinti negaliojančiais jai tariamai priklausančio turto perleidimo sandorius. Ji į teismų pasiūlymus neatsižvelgė ir savo teisių tinkamai neįgyvendino. Ieškinio teisinio pagrindo keitimas bei naujų aplinkybių dėl nepagrįsto praturtėjimo nurodymas vertintinas kaip piktnaudžiavimas savo procesinėmis teisėmis.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

G. L. ir A. P. priklausė butas bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

G. L. 1993 m. rugsėjo 9 d. testamentu jam priklausančią 1/2 dalį buto paliko lygiomis dalimis ieškovei S. B. ir atsakovui N. P.

1997 m. spalio 9 d. G. L. sudarė kitą testamentą, kuriuo visą savo turtą paliko atsakovui N. P.

1999 m. gruodžio 6 d. G. L. mirė.

Ieškovė S. B. 2000 m. balandžio 16 d. pateikė notarų biurui pareiškimą, kuriuo prašė išduoti jai paveldėjimo teisės liudijimą.

A. P. po G. L. mirties vienintelė valdė butą ir juo naudojosi. Nei ji, nei atsakovas dėl palikimo priėmimo į notaro biurą nesikreipė. 2001 m. kovo 1 d. dovanojimo sutartimi A. P. šį butą padovanojo atsakovui. 2003 m. liepos 28 d. A. P. mirė. 2003 m. lapkričio 28 d. atsakovas pardavė butą tretiesiems asmenims.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinio skundo argumentai dėl CK 587 straipsnio pažeidimo pagrįsti.

Pagal CK 587 straipsnio 2 dalį laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Palikimas šiais būdais gali būti priimamas keleto įpėdinių. Byloje nustatyta, kad įpėdinė ieškovė pateikė pareiškimą notarui; jame nurodė, kad jai palikimas priklauso pagal testamentą ir pagal įstatymą. Byloje taip pat nustatyta, kad įpėdinė A. P. po palikėjo mirties pradėjo paveldimą turtą valdyti. Ta aplinkybė, kad vienas įpėdinis pradėjo paveldimą turtą valdyti, nepašalina kito įpėdinio teisės tokiu pat ar kitu būdu priimti palikimo. Jeigu vienas įpėdinis kreipiasi į notarą su pareiškimu dėl palikimo priėmimo, o kitas pradeda turtą valdyti, tai reiškia, kad palikimas yra priimtas kelių įpėdinių skirtingais būdais. Įpėdinio nuosavybės teisei į palikimą atsirasti įstatymo nereikalaujama, kad notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo padavęs asmuo atliktų papildomus veiksmus – pradėtų turtą valdyti, atliktų registraciją ar kt. Pagal CK 587 straipsnio 2 dalį vien pareiškimo dėl palikimo priėmimo notarui padavimas reiškia palikimo priėmimą ir palikimą priėmęs įpėdinis nuo palikimo atsiradimo laiko yra laikomas priėmusiu palikimą, t. y. paveldėto turto savininku (CK 587 straipsnio 5 dalis). Įpėdinio nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas yra sandoris – palikimo priėmimas. Įstatyme nenustatyta, kad palikimo priėmimo pagrindu atsirandančios įpėdinio nuosavybės teisės perėjimo momentas priklausytų nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo ar jo teisinės registracijos. Minėta, CK 587 straipsnio 5 dalyje nuosavybės teisės į palikimą įpėdiniui atsiradimo momentas nustatytas kaip palikimo atsiradimo, o ne jo įforminimo ar išviešinimo per registrą momentas.

Byloje įrodyta, kad įpėdinė notarui padavė pareiškimą, jame nurodė apie atsiradusį palikimą, jos pretendavimo į palikimą pagrindą – testamentą ir įstatymą bei išdėstė prašymą išduoti paveldėjimo teisės liudijimą. Iš to aiški įpėdinio valia priimti palikimą ir gauti tai patvirtinantį dokumentą.

Minėta, kad pagal CK 587 straipsnio 5 dalį nuosavybės teisės atsiradimo į palikimą momentas yra palikimo atsiradimo momentas ir jis nesiejamas su palikimo priėmimo įforminimu – paveldėjimo teisės liudijimo išdavimu pagal CK 598–599 straipsnius bei teisine registracija. Palikimo priėmimas paduodant pareiškimą notarui yra sandoris, bet ne sutartis, todėl CK 149 straipsnio 2 dalis netaikoma dėl įregistravimo ir nuosavybės teisės atsiradimo momento, siejamo su įregistravimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pažeidė 1964 m. CK 587 straipsnio 2, 5 dalis.

Pagal CK 587 straipsnio 2 dalį du įpėdiniai priėmė palikimą, kuris jiems padalijamas lygiomis dalimis (CK 600 straipsnis). Palikimą sudarė ne visas ginčo butas, o ½ dalis, nes kita buto dalis priklausė palikėjo sutuoktinei. Kadangi palikimas dalijamas, tai palikimą priėmusiai ieškovei tektų ½ dalis palikimo, o tai yra ¼ dalis ginčo buto, o ne ½ dalis buto, kaip nurodoma ieškinyje ir kasaciniame skunde. Minėtos teisės normos sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovė paveldėjo ¼ dalį ginčo buto ir gali būti svarstoma, ar buvo pažeistos jos, kaip savininkės teisės į tokios apimties turtą pažeistos, jeigu pažeistos, tai kokiais būdais gali būti atkuriamos.

Ieškovei nuosavybės teise priklausantį turtą – ¼ dalį buto – įpėdinė A. P. padovanojo atsakovui. Ieškovė nėra išreiškusi valios dėl turto perleidimo, bet neteko turto, negaudama už tai atlyginimo. Sandorio sudarymo metu galiojo 1964 m. CK 1422 straipsnio 3 dalis, pagal kurios imperatyvias nuostatas turtas prieš savininko valią gali būti paimtas tik teismo sprendimu, nuosprendžiu ar specialiu rekvizicijos aktu, ir savininkui turi būti atlyginama paimto turto vertė, išskyrus konfiskavimo už padarytą teisės pažeidimą atvejį. Šiuo metu panaši garantija savininkui įtvirtinta CK 4.93 straipsnio 3 dalyje. Pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 143 straipsnio 3 dalį, o šiuo metu – pagal CK 4.96 straipsnio 4 dalį savininkas turi teisę išreikalauti turtą iš to asmens, kuris neatlygintinai turtą įgijo iš asmens, neturėjusio teisės turto perleisti. Atsakovas turtą neatlygintinai įgijo iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti.

Pažeistos savininko teisės gali būti ginamos įstatymų nustatytais būdais. Vienas iš jų yra iki teisės pažeidimo buvusios padėties atkūrimas (CK 1.138 straipsnio 2 punktas). Jeigu savininko turtas buvo neteisėtai nusavintas, tai pažeista teisė gali būti ginama grąžinant nusavintą turtą ar jo vertę. Įpėdinė A. P. su ieškovės turtu elgėsi kaip su savo - perleido jį kitam asmeniui. Įpėdinė A. P., dovanodama ieškovės nuosavybę, prieš savininko valią paėmė ją neatlygintinai ir pažeidė minėtas imperatyviąsias įstatymo nuostatas. Tokioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis sandoris negalioja, todėl neturi būti reiškiamas reikalavimas dėl jo nuginčijimo, nes tai nėra nuginčijamasis sandoris. Savininko teisių gynimas tokiu atveju yra niekinio sandorio pasekmių šalinimas. Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį yra pagrindas vykdyti restituciją, jeigu asmuo privalo grąžinti turtą, kurį jis gavo neteisėtai. Jeigu asmuo dalį turto gavo neatlygintinai, o turto paėmimas ir perdavimas kitam asmeniui neatlygintinai prieštaravo imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, tai reikalavimas dėl turto perleidimo sandorio gali būti nereiškiamas, bet taikoma restitucija savininko teisėms apginti. Turto gavimo neteisėtumas pažeidus imperatyviąsias įstatymo nuostatas teismo konstatuojamas ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis), ir pagal minėtą CK 6.145 straipsnio 1 dalies nuostatą yra pagrindas restitucijai. Nepagrįstas teismų argumentas, kad savininko teisės šiuo atveju gali būti ginamos tik reiškiant reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes neatsižvelgiama į tai, kad sandoris yra niekinio pobūdžio. Restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma (CK 6.146 straipsnis). Jeigu neatlygintinai turtą gavęs asmuo vėliau turtą perleido pirkimo-pardavimo sutartimi sąžiningam trečiajam asmeniui, iš kurio turtas negali būti išreikalautas, nes jam negali būti taikoma restitucija (CK 153 straipsnio 1 dalis), tai yra pagrindas pažeistų savininko teisių gynimui vykdyti restituciją pinigais iš neatlygintinai turtą gavusio ir jį pardavusio įgijėjo.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai pažeidė minėtas materialines teisės normas. Jų pagrindu ieškinys turi būti tenkinamas iš dalies ir priteisiama 53 750 Lt – ¼ dalies buto pardavimo kainos (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Ieškovei turi būti priteistos bylinėjimosi išlaidos. Atsižvelgiant į tai, kokia reikalavimų dalis yra pagrįsta ir ieškinys patenkintas, paduodant ieškinį turėjo būti mokami 3 procentai, skaičiuojami nuo 53 750 Lt, t. y. 1612,50 Lt (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 93 straipsnis). Tokio dydžio mokestis turėjo būti mokamas paduodant apeliaciją ir kasaciją. Paduodama apeliacinį skundą ieškovė sumokėjo 500 Lt, o kitos dalies mokėjimas buvo atidėtas. Kasacinis skundas buvo apmokėtas, bet kasacinis skundas patenkintas iš dalies. Atitinkamai galutinis žyminio mokesčio dydis, kuris priteisiamas iš atsakovo, yra 4837,50 Lt (1612,50 Lt x 3). Iš jų ieškovei priteisiama 3725 Lt (1612,50 Lt + 500 Lt + 1612,50 Lt), o valstybei - 1112,50 Lt (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 7 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2005 m. liepos 12 d. sprendimą panaikinti.

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei S. B. iš atsakovo N. P. 53 750 Lt (penkiasdešimt trys tūkstančiais septyni šimtai penkiasdešimt litų) ir 3725 Lt (trys tūkstančiai septyni šimtai dvidešimt penki litai) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovo N. P. 1112,50 Lt (vienas tūkstantis šimtas dvylika litų 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Algis Norkūnas

Antanas Simniškis