Dėl piniginės prievolės išieškojimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-265/2009 (S)

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 24.1; 24.4; 24.5; 35.3.6; 35.4; 35.5; 123.6; 123.10.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Česlovo Jokūbausko ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. K. L. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. K. L. ieškinį atsakovams V. G. ir V. S. dėl piniginės prievolės išieškojimo.

Teisėjų kolegija :

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovų 78 400 Lt prievolės ir 526 848 Lt palūkanų (Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 6 dalies 4 punktas, 8 straipsnio 1, 2 dalys, CK 6.870, 6.871, 6.872, 6.874 straipsniai). Kilusio ginčo esmė – paskolos gavėjas, atsakingas pagal prievolę, bei ieškinio senaties termino taikymas. Ieškovas, būdamas IĮ „Ekochron“ savininkas (šiuo metu yra likviduota), su atsakove V. G. (taip pat ir UAB „Kaligula“ direktore) 1994 m. kovo 7 d. sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią paskolino 34 500 JAV dolerių (138 000 Lt); skolos grąžinimo terminas buvo nustatytas iki 1994 m. balandžio 7 d.; taip pat numatyta, kad, laiku negrąžinus skolos, atsakovė įsipareigoja mokėti 1 procento dydžio palūkanas nuo gautos sumos už kiekvieną pavėluotą dieną arba 30 procentų per mėnesį (reikšdamas ieškinį, ieškovas nurodė, kad palūkanas sumažino iki 4 procentų mėnesinių palūkanų). Sutarties įvykdymą garantavo atsakovas V. S.. Dalį skolos (59 600 Lt) atsakovė grąžino. Kadangi, ieškovo teigimu, pinigai buvo paskolinti atsakovei V. G. asmeniškai, o ne UAB „Kaligula“, atstovaujamai atsakovės, tai skola ir palūkanos priteistinos iš atsakovės. 2001 m. lapkričio 16 d. perdavimo-priėmimo aktu ieškovui buvo perduotas likviduojamos IĮ „Ekochron“ turtas – atsakovės debitorinė skola. Ieškovas nurodė, kad nuo 1994 m. sausio 9 d. iki 2000 m. rugsėjo 20 d. jis buvo kalinamas, areštuotas, priverstinai gydomas, todėl tik nuo 2000 m. rugsėjo 20 d. galėjo įgyvendinti savo teisę kreiptis į tesimą su ieškiniu, tačiau tik 2007 m. gegužės 20 d. gavo antrinę teisinę pagalbą ir buvo atleistas nuo žyminio mokesčio, todėl senaties terminas ieškiniui pareikšti atnaujintinas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gegužės 14 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, padarė išvadą, kad paskola pagal kreditavimo sutartį buvo suteikta UAB „Kaligula“, atstovaujamai atsakovės V. G., bet ne atsakovei asmeniškai (pats ieškovas, pildęs kreditavimo sutartį, nurodė atsakovės V. G. pareigas ir įmonės pavadinimą, taip pat, kad paskola suteikiama UAB „Kaligula“; Kreditavimo sutarties 5 punkte ieškovas nurodė, kad paskola suteikiama pirkti prekėms firmai „Ekochron“ pagal paraišką; atsakovė V. G. skolos ieškovui grąžinimą siejo su komercine veikla; prejudicinių faktų, reikšmingų šiai bylai, kitose bylose nenustatyta (ieškovui buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 02-1-005-95). Kadangi paskola buvo suteikta UAB „Kaligula“, tai ieškovas neturi reikalavimo teisės atsakovei V. G.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2009 m. sausio 19 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 14 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl paskolos gavėjo ir sprendė, kad iš byloje esančių įrodymų darytina priešinga išvada, t. y. kad paskola buvo suteikta atsakovei V. G. asmeniškai (pagal kreditavimo sutarties 1 punktą ieškovo firma „Ekochron“ įsipareigojo suteikti paskolą atsakovei V. G., o pagal sutarties 2 punktą, laiku negrąžinus paskolos, atsakovė V. G. įsipareigojo už kiekvieną pavėluotą dieną mokėti 1 procentą nuo visos paskolos sumos; aplinkybė, kad sutartyje yra nurodytos asmens, kuriam suteikiama paskola, pareigos (UAB „Kaligula“ direktorė), nėra pagrindas daryti išvadą, jog paskola suteikiama įmonei, kurioje fizinis asmuo tas pareigas atlieka; iš įrodymų, surinktų baudžiamojo proceso tvarka, taip pat matyti, kad atsakovė V. G. pripažino, kad sudarė kreditavimo sutartį su ieškovu, ir neteigė, jog paskolą gavo UAB „Kaligula“; nėra jokių duomenų apie tai, kad pinigai buvo įnešti į UAB „Kaligula“ sąskaitą ir pan.). Atsakovė neįrodė, kad pagal kreditavimo sutartį ji pinigų negavo (1964 m. CK 291 straipsnis, 292 straipsnio 1 dalis, 2000 m. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalis, 45 straipsnis, CPK 177, 178 straipsniai). Tačiau kolegija sprendė, kad ieškinys yra pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą ir todėl atmestinas (1964 m. CK 82 straipsnio 1 dalis, 84 straipsnio 1 dalis, 85 straipsnio 2 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 90 straipsnio 1 dalis, 2000 m. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis, CK 1.124, 1.125 straipsniai, 1.126 straipsnio 1 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Pareikšti ieškinį ieškovas galėjo iki 1997 m. birželio 6 d. (paskutinį mokėjimą pagal kreditavo sutartį ieškovė atliko 1994 m. birželio 5 d., todėl ieškinio senaties terminas prasidėjo 1994 m. birželio 6 d.), tačiau tai padarė tik 2007 m. gegužės 30 d. Įvairiose ligoninėse ieškovas gydėsi nuo 1995 m. spalio 9 d. iki 2000 m. rugsėjo 20 d. Nors Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 1997 m. spalio 2 d. nutartimi (baudžiamoji byla Nr. 1-13-31/1997) pripažino, kad dėl psichinės ligos ieškovas negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, tačiau nebuvo pripažintas neveiksniu, kas būtų pagrindas sustabdyti ieškinio senaties termino eigą. Ieškovas galėjo įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą iki gydymosi ligoninėse pradžios (1995 m. spalio 9 d.) bei vėliau, baigus gydymą (2000 m. rugsėjo 20 d.). Tačiau į teismą jis kreipėsi tik 2007 m. gegužės 30 d., t. y. praėjus daugiau negu šešeriems metams po gydymosi pabaigos. Kolegijos vertinimu, toks delsimas įgyvendinti teisę negali būti pateisinamas, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas R. K. L. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 19 d. nutarties dalį dėl ieškinio senaties termino taikymo panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:

1. Kolegija pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir principus (CPK 185 straipsnis, CK 1.5 straipsnis), netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino pradžią, sustabdymą bei šio termino atnaujinimą (1964 m. CK 86 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 90 straipsnio 2 dalis), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Kolegija padarė pagrįstą išvadą, kad paskolos gavėja yra atsakovė V. G., tačiau nepagrįstai sprendė dėl ieškinio senaties termino taikymo kaip ieškinio atmetimo pagrindo. Kartu kolegija netinkamai aiškino ir taikė materialinės bei proceso teisės normas, tokia išvada prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Iš Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 1997 m. spalio 2 d. nutarties (baudžiamoji byla Nr. 1-13-31/1997) matyti, kad kasatorius, kaip asmuo, sergantis psichine liga ir negalintis suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už 1993 m. sausio mėn.–1994 m. gruodžio mėn. laikotarpiu padarytas nusikalstamas veikas ir nukreiptas priverstiniam gydymui į psichiatrinę ligoninę sustiprinto stebėjimo sąlygomis. Ekspertizės aktu minėtoje baudžiamojoje byloje buvo pripažinta, kad nurodytu laikotarpiu jis jau sirgo sunkia liga, dėl kurios negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Laikotarpiu nuo 1995 m. spalio 9 d. iki 2000 m. rugsėjo 20 d. kasatorius buvo priverstinai gydomas. Be to, nuo 1995 m. sausio 9 d. jis buvo areštuotas. Taigi nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 2000 m. rugsėjo 20 d. jis buvo tokios būsenos, kai negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Teise pareikšti ieškinį iki 1995 m. spalio 9 d., priešingai negu nurodo apeliacinės instancijos teismas, kasatorius negalėjo pasinaudoti. Teisė į ieškinį atsirado po gydymosi pabaigos (2000 m. rugsėjo 20 d.), ir nuo tada skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Tai, kad į teismą kasatorius kreipėsi praėjus daugiau kaip šešeriems metams po gydymosi, gali būti svarbu vertinant palūkanų dydį, bet nereiškia, kad buvo praleistas ieškinio senaties terminas.

2. Kolegija nepagrįstai nevertino kasatoriaus ligos kaip aplinkybės, dėl kurios sustabdytina ieškinio senaties eiga (1964 m. CK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Reikšminga yra tai, nuo kurio momento kasatorius suprato savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. R. v. Elektroninės technikos projektavimo R. K. L. IĮ „Ekochron“, bylos Nr. 3K-3-437/2007). Šiuo atveju tai būtų 2000 m. rugsėjo 21 d., kada buvo pripažinta, jog kasatorius yra pasveikęs ir buvo paleistas iš priverstinio gydymo (1964 m. CK 86 straipsnis). Ieškinio senaties terminas pagal kreditavimo sutartį baigiasi tik 2010 m. rugsėjo 21 d. (CK 1.125 straipsnis, 2000 m. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), taigi ieškinys buvo pareikštas nepraleidus ieškinio senaties termino.

3. Kolegija priėmė blogesnį sprendimą, palyginti su pirmosios instancijos teismo sprendimu, ir nepagrįstai peržengė apeliacinio skundo ribas (CPK 313 straipsnis, 320 straipsnio 2 dalis, 320 straipsnis). Apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo pateikė ieškovas (kasatorius); atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė V. Girdvainienė sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais bei neprašė taikyti ieškinio senaties termino. Nors atsiliepimu į ieškinį atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas senaties termino netaikė. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog yra aplinkybės, dėl kurių ieškinio senatis neturėtų būti taikoma. Apeliacinės instancijos teismui nebuvo pagrindo peržiūrėti pirmosios instancijos teismo sprendimą šiuo aspektu, nes tai nebuvo apeliacijos dalykas. Kartu buvo pažeista nuostata, draudžianti apeliacinės instancijos teismui dėl apelianto priimti blogesnį, negu yra skundžiamasis procesinis sprendimas, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė V. G. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 19 d. nutartį palikti nepakeistą, o ieškovo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė kaip pareikštą netinkamam atsakovui, taigi šiam teismui ir nebuvo pagrindo taikyti ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Nors apeliacinės instancijos teismas ir nepagrįstai konstatvo, kad paskolos gavėja pagal 1994 m. kovo 7 d. kreditavimo sutartį buvo atsakovė V. G., tačiau, atmesdamas ieškinį, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Prašymas taikyti ieškinio senatį buvo pateiktas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jo nereikia kartoti nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijų teismuose. Kasatorius neteisus, teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas, taikydamas ieškinio senatį, peržengė apeliacinio skundo ribas, kad dėl ieškinio senaties taikymo apeliacinės instancijos teismas priėmė dėl apelianto blogesnį sprendimą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas V. S. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 19 d. nutartį palikti nepakeistą, o ieškovo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Be to, tiek ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymas, tiek ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių vertinimas yra fakto klausimai, kuriuos nagrinėja pirmosios bei apeliacinės instancijų teismai, bet ne kasacinės instancijos teismas. Klausimas dėl 1964 m. CK 88 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos teisės normos taikymo nebuvo keliamas pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose, todėl negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismas neperžengė apeliacinio skundo ribų, nes paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tik kitais, negu pirmosios instancijos teismas, motyvais. Išėjimas už kasacinio skundo ribų yra tada, kai teismas pakeičia ar panaikina žemesnės instancijos teismo sprendimą dėl teisiškai reikšmingų faktinių pagrindų, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama ir įstatymas nesuteikia galimybės išeiti už apeliacinio skundo ribų. Apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti laikoma ieškovui (kasatoriui) blogesniu procesiniu sprendimu. Be to, kasatorius netinkamai formuluoja savo prašymą kasacinės instancijos teismui: prašydamas savo ieškinio reikalavimų patenkinimo, neprašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškinys buvo atmestas; antra vertus, kasatorius bet kokiu atveju galėtų prašyti priteisti tik netesybas, bet ne palūkanas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinio nagrinėjimo dalyką šioje byloje sudaro teisės normų, reglamentuojančių niekinių sandorių pripažinimą negaliojančiais (1964 m. CK 47 straipsnio 1 dalis, CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalis, CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 2, 4 dalys) aiškinimas ir taikymas.

Dėl pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas

Dispozityvumo principas civiliniame procese lemia, kad ginčo dalyką nustato šalys. Kasaciniame procese kasacijos paskirtis aiškinti teisę pasiekiamas aiškinant tuos teisės klausimus, kurie nurodyti kasaciniame skunde kaip kasacijos pagrindai (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Gindamas viešąjį interesą, kasacinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, sprendimų teisėtumą gali analizuoti ir kasaciniame skunde nenurodytais motyvais, tačiau turinčiais tiesioginę reikšmę teisėto sprendimo priėmimui (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Viešojo intereso, kaip sąlygos kasaciniam teismui peržengti kasacinio skundo ribas, sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas, bet ne a priori (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. S. ir L. Ž. leidinys “Baltos lankos” redakcija, bylos Nr. 3K-3-695/2003; 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ “Vilnijos žodis” v. UAB “Kurier Wilenski”, bylos Nr. 3K-3-629/2004; 2005 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. P. v. UAB “Šilumnešis”, VĮ Registrų centras Vilniaus filialas, bylos Nr. 3K-3-259/2005; kt.).

Kasaciniame skunde keliami ieškinio senaties taikymo klausimai, taip pat blogesnio sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo negalimumo klausimas (ieškinio senaties termino taikymo apeliacinės instancijos teisme aspektu), t. y. dėl ieškinio senaties taikymo negalimumo, kai senaties termino netaikė pirmosios instancijos teismas (kuris taip pat atmetė ieškinį, tačiau kitais motyvais).

Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl ieškinio senaties termino taikymo, taip pat dėl to, ar žemesnės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, svarbu įvertinti, kokiam reikalavimui prašoma taikyti teisminę gynybą ir kodėl šios gynybos kreiptasi praleidus įstatyme nustatytą teisės gynimo terminą. Tai yra tarpusavyje susiję klausimai: ieškinio senaties termino vertinimas neatskiriamas nuo reikalavimo, kaip tokio. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas peržengti kasacinio skundo ribas, visų pirma pasisakant dėl kasatoriaus reikalavimo teisėtumo, nes savo materialinį teisinį reikalavimą jis kildina iš sandorių, kurių teisinę galią ir dėl to kilusius teisinius padarinius bylą nagrinėję teismai turėjo vertinti ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad CK 1.78 straipsnio 5 dalies aiškinimo ir taikymo praktika koreliuoja su teismo aktyvumo koncepcija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB “If draudimas” v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kiti, bylos Nr. 3K-3-252/2009).

Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad pagal CK 1.78 straipsnio 1 dalį sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Teismas, nustatęs, kad sandoris, kuriuo remiasi viena iš šalių arba abi šalys, yra niekinis, privalo pripažinti jį negaliojančiu, nors tokio reikalavimo ir nepareikšta. Teismas savo iniciatyva gali pripažinti sandorį niekiniu ir taikyti jo negaliojimo teisinius padarinius tik tokiu atveju, kuomet aplinkybė, jog sandoris yra niekinis, yra akivaizdi, pavyzdžiui, kai sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms arba viešajai tvarkai (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.81 straipsnio 1 dalis). Asmenų laisvė sandoriais (sutartimis) nustatyti tarpusavio įsipareigojimus nėra absoliuti, nes sutarties šalių valios autonomija yra ribojama imperatyviųjų teisės normų, kurių galiojimo ir taikymo šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti (CK 6.157 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 4 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 312-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija v. UAB “Skaidra”, bylos Nr. 3K-3-150/2004; 2004 m. birželio 23 d. nutartis, priimta byloje Č. K. v. J. A. ir kiti, bylos Nr. 3K-3-386/2004; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. V. N., bylos Nr. 3K-3-595/2008; kt.).

Dėl reikalavimo teisės

Teismas negali ginti subjektinės teisės, kildinamos iš niekinio sandorio, nes iš neteisės negali kilti teisė (lot. ex iniuria ius non oritur).

Nagrinėjamoje byloje kredito sutartį su atsakove sudarė firma “Ekochron”. Šios firmos veikla skolinant ir skolinantis pinigus iš fizinių asmenų (kreditavimo veikla) pripažinta neteisėta; taip pat pripažinta, kad šios firmos savininkas padarė visuomenei pavojingas veikas, numatytas BK 329 straipsnyje, 274 straipsnio 3 dalyje, 323 straipsnyje (b. l. 8-9, 10-18, 49, 50-53, 77-78). Atliktos veikos inter alia prieštaravo Pinigų įstatymo, Užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo, Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo nuostatoms (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. V. N., bylos Nr. 3K-3-595/2008). Pažymėtina, kad tai, ar paskola pagal kreditavimo sutartį buvo suteikta atsakovei V. G. asmeniškai, ar UAB “Kaligula”, kurios direktorė ji buvo, šiuo aspektu nėra esminga aplinkybė, kurią analizavo ir skirtingai dėl jos pasisakė bylą nagrinėję teismai.

Tai, kad firmos “Ekochron” savininkas (kasatorius) dėl ligos buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už pirmiau nurodytas padarytas pavojingas visuomenei veikas, paskiriant jam priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones, nurodytų veikų nepadarė teisėtų.

1964 m. CK 22(1) straipsnyje nustatyta, kad individuali įmonė nėra juridinis asmuo. Taigi tokios įmonės sandoriai prilyginami fizinių asmenų sandoriams. Iš to išplaukia, kad realiai atsakovė sudarė kreditavimo sutartį su fiziniu asmeniu - kasatoriumi. Ieškovas reikalavimo teisę kildina iš atitinkamos teisės jam, kaip savininkui, perdavimo (priėmimo-perdavimo aktas surašytas 2001 m. lapkričio 16 d.) (b.l. 7). 2002 m. įmonė buvo likviduota ir išregistruota iš įmonių rejestro pagal ieškovo (kreditoriaus) prašymą. Tačiau ši aplinkybė nekeičia ieškovo (kasatoriaus) santykio su atsakove teisinio kvalifikavimo. Įmonės “Ekochron” savininko įsakymo pagrindu, įmonės l. e p. direktorius L. Kulikas realiai ieškovui (kasatoriui) perdavė atitinkamus reikalavimus, kuriuos jis jau turėjo iki tol.

Kasacinis teismas pažymi, kad bylą nagrinėję teismai turėjo vertinti, jog ieškovui (kasatoriui) negalėjo būti perduoti reikalavimai, kilę iš niekinių sandorių. Teismui tinkamai neišsprendus dėl tokių niekinių sandorių fakto ir teisinių padarinių, niekinio sandorio šalis gali nepagrįstai praturtėti, t. y. įgyti teisę iš neteisės. Likviduojant individualią įmonę, jos savininkui buvo perduoti tik įmonės skolininkai, nenurodant įmonės kreditorių, t. y. asmenų, iš kurių ieškovas (kasatorius) priiminėjo pinigus (b. l. 7). Tuo tarpu baudžiamojoje byloje šie asmenys – kreditoriai (nukentėjusieji) – pripažinti civiliniais ieškovais; jų civiliniai ieškiniai buvo palikti nenagrinėti. Ieškovo (kasatoriaus) vien tik vadinamųjų debitorinių skolų perėmimas - neteisėtas veiksmas, prieštaraujantis tuo metu galiojusio Įmonių įstatymo 23 straipsniui. Pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį individualios įmonės civilinė atsakomybė neribota. Neužtekus turto atlyginti įmonės prievoles, atsako savininkas. Kreditorių reikalavimai, minėta, nebuvo patenkinti, nes jų civiliniai ieškiniai baudžiamojoje byloje buvo palikti nenagrinėti.

Kartu pažymėtina, kad tiek pinigų skolinimosi, tiek pinigų skolinimo santykiai susiklostė pažeidžiant imperatyviąsias teises normas, todėl byla negalėjo būti nagrinėjama neinformavus ir neįtraukus į bylą asmenų, skolinusių pinigus, t.y. ieškovo (kasatoriaus) kreditorių. Atkreiptinas dėmesys, kad konkrečiu atveju susiklostė situacija, kad kasatorius yra kreipęsis į teismą dėl savo skolinių reikalavimų (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-2258-35/2007 pagal ieškovo R. K. L. ieškinį atsakovui R. R.; Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-145-54/2008 pagal ieškovo R. K. L. ieškinį atsakovui A. N.; Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-1235-28/2008 pagal ieškovo R. K. L. ieškinį atsakovui D. M.; Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-945-39/2008 pagal ieškovo R. K. L. ieškinį atsakovui G. L.; Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-994-30/2008 pagal ieškovo R. K. L. ieškinį atsakovams V. P. ir T. P.; Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-146-623/2009 pagal ieškovo R. K. L. ieškinį atsakovui G. L.; Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-35-45/2008 pagal ieškovo R. K. L. ieškinį atsakovui V. O.; Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-2811-56/2008 pagal ieškovo R. K. L. ieškinį atsakovui J. G.; Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-2106-54/2007 pagal ieškovo R. K. L. ieškinį atsakovui I. P.; Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-2104-28/2007 pagal ieškovo R. K. L. ieškinį atsakovui N. F.; Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-1235-28/2008 pagal ieškovo R. K. L. ieškinį D. M.; Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-2168-43/2007 pagal ieškovo R. K. L. ieškinį atsakovui V. M.; kt. žr.: Lietuvos teismų informacinė sistema LITEKO), kai kuriose bylose jo reikalavimai yra patenkinti arba patenkinti iš dalies, sudarytos taikos sutartys, t. y. kasatorius praturtėjo iš neteisėtų sandorių, o asmenų, iš kurių atitinkamas sumas skolinosi kasatorius, teisės neginamos, apie bylų procesus jie neinformuojami.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO esančių duomenų taip pat matyti, kad atitinkamus reikalavimus ieškovui (kasatoriui) yra pareiškę ir jo kreditoriai (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2A-1144-611/2008 pagal ieškovės J. R. ieškinį atsakovui R. K. L.; J. R. ieškinys buvo patenkintas). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad byloje susiklosčiusių faktinių aplinkybių kontekste yra svarbūs materialiniai teisiniai santykiai tiek tarp ieškovo (kasatoriaus) ir jo kreditorių, tiek tarp ieškovo (kasatoriaus) bei jo skolininkų, t.y. svarbi materialinių teisinių santykių “grandinė”: ieškovo (kasatoriaus) kreditoriai – ieškovas (kasatorius) - ieškovo (kasatoriaus) skolininkai. Šių aplinkybių bylą nagrinėję teismai netyrė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad materialinių teisinių santykių faktinė sudėtis lemia, jog teismas turi būti aktyvus atitinkamai gindamas šioje byloje nedalyvaujančius asmenis (kasatoriaus kreditorius), kurių teisinis siunteresuotumas pasireikštų niekinių sandorių, t. y. atitinkamų piniginių sumų perdavimo ieškovui teisinių pasekmių išsprendimu. Atsakovė šioje byloje yra viena iš asmenų, tokiais pinigais pasinaudojusių taip pat niekinio sandorio atveju. Vien tai, kad bylą nagrinėję teismai šioje byloje ieškinį atmetė, neatkuria teisinės darnos susiklosčiusių materialinių teisinių santykių “grandinėje”. Ieškovo (kasatoriaus) niekinių sandorių pagrindu iš kitų asmenų skolinti ir atsakovei perskolinti pinigai liko atsakovei. Minėta, niekinio sandorio faktą teismas turi konstatuoti ex officio, atitinkamai išspręsdamas niekinio sandorio teisinių padarinių klausimą.

Dėl ieškinio senaties

Ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialių teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, nes kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija). Ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialinės teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą. Kartu pažymėtina, kad konkrečioje byloje susiklosčiusių materialinių teisinių santykių faktinė sudėtis gali lemti tai, jog teisingumo vykdymas, inter alia viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą gali nusverti interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Likviduojama AB “Tauro” bankas, bylos Nr. 3K-3-1123/2002; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kiti, bylos Nr. 3K-3-578/2007; 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvos katalikų mokytojų sąjunga, Vilniaus miesto savivaldybės taryba ir kiti, bylos Nr. 3K-7-38/2008). Tai yra, teismas kiekvienu atveju turi siekti šių teisinių vertybių pusiausvyros.

Konstatavęs niekinių sandorių faktą, teismas turi išspręsti niekinio sandorio teisinių padarinių klausimus, nes tai, kas negalioja, negali sukelti jokių padarinių arba pripažįstama, kad praeityje tokio sandorio sukelti padariniai turi būti panaikinti ir grįžtama į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo (status quo ante). Tai yra natūralus, tiesioginis ir neatskiriamas sandorio negaliojimo instituto teisinis efektas. Kartu pažymėtina, kad ne visada, pripažinus sandorį niekiniu ab initio, įmanoma visiškai atkurti status quo ante; abstrakčiam grįžimui į pradinę padėtį, t. y. principui “tarsi sutarties niekada nebuvo” gali priešintis materiali realybė, susiklosčiusi iki teismo sprendimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, priėmimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB “Šalvis” v. bendra Lietuvos-JAV UAB “Sanitex”, bylos Nr. 3K-3-392/2006). Šias aplinkybes turi įvertinti ir pasverti teismas, siekdamas atkurti teisinę darną šioje byloje susiklosčiusiuose materialiniuose teisiniuose santykiuose (santykių “grandinėje”).

Pažymėtina, kad kompleksiškai analizuojant susiklosčiusius materialinius teisinius santykius, aplinkybės, kurias nurodo ieškovas (kasatorius) kaip savo teisių gynimo pagrindą, praleidus ieškinio senaties terminą, vice versa reikšmingos ir sprendžiant klausimus, susijusius su ieškinio senatimi ieškovo (kasatoriaus) kreditorių atžvilgiu. Tai yra, tų pačių aplinkybių ieškovas (kasatorius) negali panaudoti kaip pagrindo, prašydamas ginti jo teises, ir kartu tomis pačiomis aplinkybėmis gintis nuo kitų asmenų reikalavimų analogiškų materialinių teisinių santykių atveju. Taigi ieškovas (kasatorius) negali tų pačių aplinkybių naudoti, siekdamas, jog jam būtų priteistos atitinkamos piniginės sumos iš asmenų, kuriems jis skolino pinigus, ir gintis nuo kitų asmenų – jo kreditorių reikalavimų jam.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai bylą išnagrinėjo neatskleidę jos esmės, inter alia neįvykdę CK 1.78 straipsnio 5 dalies reikalavimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byla turi būti iš naujo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Beecham Group p.l.c. (Jungtinė Karalystė) v. I. K. ir kiti, bylos Nr. 3K-3-1103/2003; 2004 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB “Kilminė” v. AB “Vilniaus prekyba” ir kiti, bylos Nr. 3K-3-483/2004).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme

Kasacinės instancijos teisme patirta 28,65 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, tai nurodytų išlaidų priteisti valstybės naudai šioje procesinėje stadijoje nėra galimybės (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Dėl nurodytų išlaidų priteisimo valstybės naudai turės pasisakyti pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 9 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 360 straipsnis, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 14 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 19 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai: Egidijus Baranauskas

Česlovas Jokūbauskas

Janina Stripeikienė