Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-257/2009

Procesinio sprendimo kategorija 73.2.5.5 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo (atsakovo ADB „Reso Europa“ teisių perėmėjo) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UADBB „Legator“ ieškinį atsakovui ADB „Reso Europa“ dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo: UAB DK „PZU Lietuva“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių draudimo sutarties aiškinimą, taikymo.

A.J. individuali įmonė ir atsakovas ADB „RESO Europa“, tarpininkaujant draudimo brokeriui UADBB „Legator“, 2006 m. balandžio 6 d. sudarė Sausumos transporto priemonių (kasko) draudimo sutartį, kuria A. J. individuali įmonė siekė apdrausti dvylika jai priklausančių automobilių. Draudimo sutarties dalimi tapo priedai Nr. l ir Nr. 2, ADB „RESO Europa“ Sausumos transporto priemonių draudimo taisyklės Nr. 024 (toliau – Taisyklės). Vienas iš draudimo sutartimi apdraustų automobilių – vilkikas (duomenys neskelbtini) – buvo sugadintas 2006 m. spalio 31 d. eismo įvykio Lenkijoje metu. Dėl šio įvykio ADB „RESO Europa“, vadovaudamasi CK 6.999 straipsnio 1 dalimi, draudėjui išmokėjo 75 915,68 Lt draudimo išmoką. Draudėjas (A. J. individuali įmonė) nesutiko su draudimo išmokos dydžiu, savo reikalavimo teisę pagal cesijos sutartį perleido ieškovui UADBB „Legator“. ADB „RESO Europa“ nesutikus išmokėti papildomos draudimo išmokos, ieškovas kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo 16 311 Lt žalai atlyginti, šešių procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2008 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas nustatė, kad ieškovo ir atsakovo 2005 m. sausio 5 d. buvo sudaryta bendradarbiavimo sutartis, pagal kurią ieškovas veikė kaip brokeris, tarpininkas. 2006 m. balandžio 6 d. A. J. individuali įmonė pasirašė su ieškovu vilkiko draudimo sutartį. Teismas, remdamasis ADB „Reso Europa“ Taisyklių 6.8 punktu, nurodė, kad proporcinis draudimas – tai yra draudimas, kai draudiko atsakomybė nustatoma draudėjo pasirinktu santykiu tarp draudimo sumos ir draudžiamos transporto priemonės rinkos vertės. Dėl to, atsitikus draudiminiam įvykiui, draudikas privalo atlyginti draudėjui tik dalį jo patirtų nuostolių, proporcingų draudimo sumos ir draudimo vertės prieš pat draudiminį įvykį, santykiui. Teismas konstatavo, kad byloje nebuvo duomenų, jog automobilis buvo apdraustas proporciniu draudimu; draudimo sutarties priede Nr. 2 nebuvo nurodytos jokios išlygos, jog automobilis buvo apdraustas proporciniu draudimu. Priešingai, priede Nr. 1 nurodyta ir rinkos vertė, ir draudimo suma – 121 300 Lt. Atsakovui neginčijus draudimo sutarties sąlygų, teismas pripažino, kad ji yra galiojanti ir turėjo būti šalių tinkamai vykdoma; atsakovas neįrodė, kad sudarant draudimo sutartį buvo pažeisti įstatymo reikalavimai. Teismas pažymėjo, kad draudikas, prieš sudarydamas draudimo sutartį, turėjo teisę apžiūrėti draudžiamą turtą, o prireikus savo lėšomis galėjo paskirti ekspertizę jo vertei nustatyti. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad byloje nebuvo duomenų, jog buvo nurodyta žinomai melaginga draudimo vertė ar padaryta rašybos ar aritmetinė klaida, konstatavo, jog negalima daryti išvados, kad buvo sudarytas nevisiškas draudimas. Teismas nustatė, kad A. J. individuali įmonė kreipėsi į atsakovą prašydama atlyginti žalą, pateikė reikiamus rašytinius įrodymus, tačiau atsakovas nevisiškai atlygino žalą, išmokėjo 75 915,68 Lt. Teismas nustatė, kad automobilio remontas buvo pagrįstas, jo išlaidos nesudarė 75 procentų automobilio vertės ir padarė išvadą, jog taikytinas Taisyklių 15.5.3 punktas, t. y. atlygintinos transporto priemonės atkūrimo išlaidos. Teismas, remdamasis A. J. individualios įmonės su ieškovu 2007 m. balandžio 6 d. sudaryta reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartimi, pagal kurią jis perdavė kreditoriaus teises ieškovui dėl draudimo išmokos reikalavimo iš atsakovo, padarė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai neišmokėjo ieškovui dar 15 913,18 Lt draudimo išmokos, taip pat priteisė šešių procentų dydžio metinių palūkanų nuo atsisakymo vykdyti prievolę iki ieškinio pateikimo dienos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo ADB „Reso Europa“ apeliacinį skundą, 2009 m. sausio 5 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija pripažino, kad kai draudimo suma ir draudimo vertė nesiskiria, vadinasi, buvo sudaryta draudimo sutartis, kuriai nėra taikomos nevisiško draudimo taisyklės; atsakovas nenuginčijo draudimo sutarties sąlygų, todėl jos yra galiojančios ir jų turėjo būti laikomasi. Kolegija, teikdama pirmenybę individualiai aptartoms draudimo sutarties sąlygoms prieduose, nurodė, kad tai, jog draudimo sutartyje nebuvo įrašyta sąlyga apie proporcinį draudimą, leido daryti išvadą, kad automobilis buvo apdraustas visa verte; tai, kad draudimo sutartyje nurodytos draudimo suma ir draudimo vertė sutapo, patvirtino aplinkybę, jog buvo susitarta dėl individualių sąlygų pagal priedus Nr. 1 ir Nr. 2. Kolegija pažymėjo, kad atsakovas pripažino, jog transporto priemonės vertė eismo įvykio dieną buvo 133 000 Lt, t. y. pirmosios instancijos teismas pagrįstai netyrė aplinkybių dėl transporto priemonės pagerinimo ir neskyrė ekspertizės dėl transporto priemonės būklės, nes šalys neginčijo transporto priemonės vertės eismo įvykio dieną ir ieškovas neturėjo procesinės pareigos įrodyti tas aplinkybes, kurių neginčijo atsakovas. Kolegijos teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė Taisyklių 15.4.2 punkto, nes atsakovas neįrodė, kad transporto priemonė buvo sunaikinta; transporto priemonės remonto kaina neviršijo 75 procentų transporto priemonės rinkos vertės prieš pat draudiminį įvykį. Kolegija, atmesdama apelianto argumentus, remdamasi teismų praktika, nurodė, kad į automobilio remonto darbų kainą neturėjo būti įtrauktas PVM, nes tiek remontuojant, tiek neremontuojant į nuostolių dydį yra įskaičiuojama automobilio remonto paslaugų ir detalių vertė be PVM (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Esviga“ v. DUAB „Baltijos garantas“; bylos Nr. 3K-3-381/2006).

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas (atsakovo ADB „Reso Europa“ teisių perėmėjas) prašo panaikinti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 5 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės taikymo ir aiškinimo taisyklę, įtvirtintą 2006 m. birželio 7 d. nutartyje (bylos Nr. 3K-3-381/2006), kurioje nurodyta, kad kai prekes ir paslaugas įsigyja PVM mokėtojas, pirkimo PVM sumos negalima laikyti šio asmens nuostoliu, t. y. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino paslaugos kainą ir paslaugos pirkėjo nuostolius, patiriamus įsigyjant šią paslaugą. Be to, teismai, konstatavę, kad, siekiant nustatyti, ar automobilio remontas yra tikslingas, būtina atsižvelgti į transporto priemonės rinkos vertę su PVM ir remonto kaštų sumą be PVM, pažeidė CK 1.5 straipsnyje įtvirtintą protingumo principą, o pirmosios instancijos teismo išvada, kad remonto kaina priklauso nuo aplinkybės, ar asmuo turi teisę į PVM atskaitą, pažeidžia ne tik konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą, bet ir prieštarauja protingumo bei sąžiningumo principams. Kasatoriaus teigimu, teismas, nustatydamas eismo įvykio metu transporto priemonei padarytos žalos dydį, turėjo atsižvelgti į transporto priemonės rinkos vertę eismo įvykio dieną, privalėjo patikrinti atsakovo ginčijamą aplinkybę, kad transporto priemonės būklė jos neremontuojant ir nuolat eksploatuojant per 6 mėnesius pakilo nuo 121 000 Lt iki 133 000 Lt. Atmesdamas atsakovo prašymus skirti transporto priemonės vertės ekspertizę bei išreikalauti iš ieškovo dokumentus, patvirtinančius transporto priemonės būklės pagerinimus, pirmosios instancijos teismas pažeidė rungtyniškumo principą, o konstatuodamas, kad atsakovas sutinka su šia aplinkybe (kurią atsakovas viso proceso metu ginčijo), pažeidė teisingumo kriterijų. Be to, teismai, nustatydami žalos dydį, privalėjo vadovautis šalių sudarytos draudimo sutarties sąlygomis, Taisyklių 15.4.2 punktu, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo, kad remonto tikslingumas nustatomas atsižvelgus į transporto priemonės rinkos vertę su PVM ir remonto kainą be PVM. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino remonto darbų kainą su draudėjo dėl transporto priemonės remonto darbų faktiškai (t. y. susigrąžinus iš valstybės sumokėtą PVM) patirtų nuostolių suma, t. y. transporto priemonės remonto kaina negali priklausyti nuo to, turi transporto priemonę remontuojančios įmonės klientas teisę į PVM atskaitą ar ne.

2. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai taikė CK 6.193 straipsnį, draudimo sutarties sąlygas išaiškino remdamiesi tik pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (automobilis buvo apdraustas visa verte, nes draudimo sutartyje nebuvo įrašytos sąlygos, kad tai proporcinis draudimas). Teismai taip nepagrįstai netaikė Sausumos transporto priemonių sudarytos sutarties sąlygų (Taisyklių 15.4.2 punkto), pagal analogiją tik taikė teismų praktikoje įtvirtintą taisyklę, tačiau ji taikytina visiškai kitokiai, su nagrinėjama byla nesusijusiai situacijai. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje; bylos Nr. 3K-3-1037/2001, išdėstyta taisyklė, reglamentuojanti analogišką atvejį kaip ir šioje byloje, tačiau teismai šia teismų praktika nesirėmė.

3. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė neteisingas išvadas, kad, vienai iš šalių nepateikus priešinio reikalavimo, reiškia, jog nėra sutarties sudarymo pažeidimų, t. y. pažeistas CPK 13 straipsnis. Atsakovas ADB „RESO Europa“ teismo posėdžio metu pateikė prašymą apklausti draudėjo atstovą, pasirašiusį draudimo sutartį, ir išsiaiškinti tikrąją jo valią, tačiau teismas šį prašymą atmetė, o sprendime pripažino, jog automobilis buvo apdraustas visa verte. Juolab kad atsakovas ginčijo aplinkybę, kad transporto priemonės rinkos vertė eismo įvykio dieną, palyginus su draudimo sutarties sudarymo diena, yra sumažėjusi; ir kad atsakovas su 133 000 Lt rinkos verte sutiktų tik tuo atveju, jei draudimo sutarties sudarymo dieną transporto priemonės rinkos vertė būtų didesnė (141 000 Lt).

Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad bylą nagrinėję teismai, nustatydami apdrausto vilkiko vertę ir žalos dydį, nepažeidė CK 6.997 straipsnio 1 dalies, 6.998 straipsnio, teisingai aiškino draudimo sutartį ir Taisykles, nes draudimo sutarties Priede Nr. 1 buvo nustatyta kiekvieno draudžiamo vilkiko rinkos vertė ir draudimo suma, kuri buvo to paties dydžio kaip ir vilkiko rinkos vertė. Pagal CK 6.998 straipsnį kasatoriui ribojama galimybė ginčyti draudimo sumą, jei ši nustatyta šalių susitarimu. Ieškovo teigimu, kasatoriaus argumentas dėl neteisingo draudimo sutarties aiškinimo yra nepagrįstas, nes sutarties aiškinimas, kad sugadinus vilkiką daugiau nei 52 procentai, šis laikomas sugadintu, neatitiktų protingumo bei sąžiningumo principų. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nenukrypo nuo teismų praktikos dėl PVM įskaičiavimo į rinkos ir remonto darbų vertę, pagrįstai neįskaičiavo šio mokesčio į vilkiko remonto darbus.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl draudimo sutarties turinio aiškinimo

Asmuo, sudarydamas draudimo sutartį, siekia apsaugoti savo turtinius interesus nuo galimos žalos. Draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką įvykus draudiminiam įvykiui – draudimo sutartyje nurodytam atsitikimui (CK 6.987 straipsnis, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalis). Draudimo sutarties šalys paprastai nesidera dėl sutarties sąlygų, draudimo sutartis sudaroma pagal draudiko parengtas standartines draudimo rūšies taisykles prisijungimo būdu (CK 6.160 straipsnio 2 dalis, 6.185 straipsnio 1 dalis). Draudimo rūšies taisyklėse, be kitų reikalavimų, turi būti nustatyti draudiminiai įvykiai, taip pat gali būti nustatyta, kurie įvykiai nelaikomi draudiminiais. Vadovaujantis civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių principais, draudikas, turėdamas įstatymo suteiktą teisę parengti draudimo rūšies taisykles, privalo užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą ir jų suderinamumą, taisyklėse pateiktos sąvokos turi būti kiek įmanoma aiškiau atskleistos, konkretizuotos; įtrauktos į sudarytą draudimo sutartį, jos tampa sudėtine sutarties dalimi. Jeigu sutarties sąlygos vis dėlto suformuluojamos nepakankamai aiškiai, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl sutarties sąlygų vykdymo, jas aiškina, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis).

Draudimo sutarties sudarymą patvirtina draudimo liudijimas (polisas) (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 18 punktas). Draudimo polise nurodomos pagrindinės draudimo sutarties sąlygos. Jos gali būti detalizuojamos, taip pat papildomos atitinkamos rūšies draudimo taisyklėse, kurios yra sudėtinė draudimo sutarties dalis. Draudėjas su jomis susipažįsta ir tai patvirtina pasirašydamas polisą. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad draudimo taisyklės yra standartinės, bendros sąlygos, paprastai taikomos visiems draudėjams, sudarantiems atitinkamos draudimo rūšies sutartį su tuo pačiu draudiku, o draudimo polise nurodomi ne bendri, bet konkrečią sutartį individualizuojantys duomenys: sutarties šalys, naudos gavėjas, draudžiamas objektas, jį identifikuojantys duomenys, draudimo įmokos (premijos) dydis, draudimo suma, draudimo apsaugos apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. E. v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-315/2006). Šios, sutartį individualizuojančios, sąlygos priklauso nuo draudėjo pasirinkimo neišeinant už tam tikrų įstatymo ir draudiko nustatytų ribų. Nuo draudimo apsaugos apimties (sutarties galiojimo termino ir teritorijos, kitų sąlygų) pasirinkimo priklauso draudikui mokamo atlyginimo už prisiimtus įsipareigojimus – draudimo įmokos – dydis.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl šalių sudarytos draudimo sutarties turinio (draudimo sumos dydžio) aiškinimo (draudimas visa verte ar proporcinis). CK 6.997 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinių interesų draudimo suma ir suma, kurios dydžio draudimo išmoką (draudimo suma) draudikas įsipareigoja išmokėti, nustatoma draudimo sutarties šalių susitarimu arba įstatymu. Ne gyvybės draudimo atveju (išskyrus įstatymų nustatytas išimtis) draudimo suma negali viršyti tikrosios draudžiamo turto ar turtinės rizikos vertės, tačiau nėra nustatyta draudimo šalių susitarimu nustatyti šią sumą, mažesnę už draudimo vertę (CK 6.997 straipsnio 2 dalis, 6.999 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju, įvykus draudiminiam įvykiui, draudėjui atlyginamų nuostolių dydis apskaičiuojamas proporcingai draudimo sumos ir draudimo vertės santykiui.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad tam, jog būtų kvalifikuoti sutartiniai teisiniai santykiai, visų pirma būtina nustatyti tikrąjį sutarties turinį, t. y. sutartį išaiškinti. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, priimtose konkrečiose bylose Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tai reiškia, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, jog aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Auksinis varnas“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. B. firma „ARUM“; bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „ Beltateksas“; bylos Nr. 3K-3-203/2007, ir kt.) Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes. Sutartį būtina aiškinti kaip vientisą dokumentą, o ne vertinti atskiras jos sąlygas. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nurodytu aspektu tinkamai aiškino šalių sudarytos draudimo sutarties sąlygas. Minėta, kad draudėjas, sudarydamas draudimo sutartį, siekia apsaugoti savo turtinius interesus nuo galimos žalos. Taigi draudimo sutarties tikslas yra apsaugoti turtinius interesus žalos atsiradimo atveju ir šis tikslas įgyvendinamas pasirenkant draudimo sumą bei draudiminės apsaugos apimtį. Paprastai šios sąlygos individualizuojamos draudimo polise. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas nurodytos draudimo sutarties sąlygas, padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamoje byloje pagal sutarties sąlygas esminę reikšmę turi sutarties individualios sąlygos, nurodytos prieduose Nr. 1 ir Nr. 2, iš kurių matyti, jog draudimo suma ir draudimo vertė sutapo. Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos sutarčių aiškinimo praktikos ir sutarties sąlygas išaiškino remdamasis tik pažodiniu sutarties tekstu, nepagrįsti. Minėta, kad bylą nagrinėję teismai vertino sutarties sudarymo tikslus, tikruosius šalių ketinimus ir nustatė, jog draudimo sutarties priedu Nr. 1 buvo apdraustos ir kitos transporto priemonės, tačiau nė viena jų nebuvo drausta proporciniu draudimu. Šalių sudarytos sutarties sudėtinė dalis yra Sausumos transporto priemonių draudimo taisyklės, kurių 6.1 punkte nustatyta, kad draudimo suma – tai draudimo sutartyje nustatyta suma, kurios neviršydamas draudikas atlygina draudiminio įvykio metu patirtus nuostolius, susijusius su transporto priemonės, papildomų įrenginių sugadinimu, sunaikinimu ar vagyste, bei vairuotojo ar keleivio kūno sužalojimais. Šių taisyklių 6.5 punkte detalizuojami draudimo visa rinkos verte ir nevisiško draudimo būdai, kurių skiriamasis požymis – draudimo sumos ir draudžiamo turto rinkos vertės santykis. Taigi draudimo suma yra viena iš esminių draudimo sutarties sąlygų, kuri individualizuojama draudimo polise. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, kai individualiose sutarties sąlygose nurodyta draudimo vertė ir draudimo išmokos suma sutampa, ir jei šios sąlygos draudikas nenuginčijo, nėra pagrindo pripažinti jog šalys susitarė dėl nevisiško draudimo.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasatorius skunde kelia klausimą, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės taikymo ir aiškinimo taisyklę, įtvirtintą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Esviga“ v. DUAB „Baltijos garantas“; bylos Nr. 3K-3-381/2006, kurioje nurodyta, kad kai prekes ir paslaugas įsigyja PVM mokėtojas, pirkimo PVM sumos negalima laikyti šio asmens nuostoliu. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyta teisės taikymo ir aiškinimo praktika nagrinėjamoje byloje neaktuali. Kasatoriaus nurodytoje byloje buvo keliamas išlaidų transporto priemonei suremontuoti dydžio klausimas tuo aspektu, ar į išlaidas patyrusio asmens nuostolį įtrauktinas PVM tuo atveju, kai paslaugą įsigyjantis asmuo yra PVM mokėtojas. Nagrinėjamoje byloje toks klausimas nebuvo keliamas, nes šalių ginčas vyko dėl draudimo išmokos dydžio pagal sutarties sąlygas, skirtingai jas vertinant dėl draudimo vertės dydžio. Dėl to teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kasatoriaus nurodytų kasacinio teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006, išdėstytų išaiškinimų taikymo, nes bylą nagrinėję teismai nuo jų nenukrypo, PVM sumos į žalą patyrusio asmens, kaip PVM mokėtojo, nuostolius neįtraukė.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal kasacinį skundą teisės taikymo aspektu, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias transporto priemonių draudimo sutarties sąlygas, nepažeidė procesinės teisės normų dėl įrodymų vertinimo, nenukrypo nuo teismų praktikos, todėl kasaciniu skundu skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą surašiusiai šaliai. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte nurodyti rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai, kurie apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo 2008 m. sausio 1 d. patvirtino minimaliosios mėnesinės algos dydį – 800 Lt. Nurodytų Rekomendacijų 8.14 punkte nustatytas rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokestis už atsiliepimą į kasacinį skundą apskaičiuotinas nustatytą koeficientą (nagrinėjamu atveju – 2) dauginant iš minimalios mėnesinės algos. Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir nurodytomis rekomendacijomis, konstatuoja, kad ieškovas, atsiliepime į atsakovo kasacinį skundą prašydamas priteisti bylinėjimosi išlaidas (2500 Lt), viršijo rekomendacijose nurodytą dydį, todėl jam, atsižvelgiant į nurodytas rekomendacijas, priteistina 1600 Lt.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui UADBB „Legator“ ((duomenys neskelbtini) iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo ((duomenys neskelbtini) 1600 Lt (vieną tūkstantį šešis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, turėtų surašant atsiliepimą į kasacinį skundą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Gražina Davidonienė

Egidijus Laužikas