Dėl neteisėtos statybos pasekmių pašalinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-240/2009

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.10; 30.12.2; 114.9.3.2; 114.12 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Egidijaus Laužiko ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. Č. ir V. O. ieškinį atsakovams V. B., Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl neteisėtos statybos pasekmių pašalinimo; trečiasis asmuo VĮ Registrų centras.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Bylos šalių – kaimyninių žemės sklypų savininkų – ginčas kilo dėl atsakovo pastatytų šiltnamio ir atraminės sienelės statybos teisėtumo ir ieškovų teisių bei interesų pažeidimo.

Ieškovai nurodė, kad 2006 m. atsakovas V. B., kurio žemės sklypas ribojasi su jų žemės sklypais, pažeisdamas imperatyviąsias teisės normas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 1 priede, pastatė ant bendros žemės sklypų ribos inžinerinį statinį – atraminę sienelę, taip pat stacionarų šiltnamį. Pagal nurodyto teisės akto reikalavimus šiltnamis gali būti statomas ne mažesniu kaip 3 m atstumu nuo kaimyninio sklypo ribos statytojo sklypo šiaurinėje pusėje; tam, kad šiltnamį galima būtų pastatyti mažesniu negu nurodytas atstumas, būtina gauti kaimyninio sklypo savininko rašytinį sutikimą; atraminė sienelė, kurios aukštis negali viršyti 1,5 m, turi būti statoma ne mažesniu kaip 2 m atstumu nuo kaimyninio sklypo ribos statytojo sklypo šiaurinėje pusėje; jei sienelė statoma ant sklypų ribos, būtina turėti kaimyninio sklypo savininko rašytinį sutikimą. Ieškovų teigimu, atsakovo statiniai pastatyti nesilaikant nurodytų atstumų nuo kaimyninių, t. y. ieškovų, žemės sklypų, o atraminė sienelė – ir leistino aukščio reikalavimų, atsakovas neprašė rašytinių ieškovų sutikimų ir jų neturi. Be to, atsakovo namas yra Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijoje, todėl pagal Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ reikalavimus atsakovas atraminei sienelei statyti privalėjo gauti supaprastintą statinio projektą, patikrintą savivaldybės ir parko direkcijos įgaliotų atstovų, tačiau tokio projekto atsakovas neturi. Anot ieškovų, Vilniaus apskrities viršininko administracija neteisėtai pripažino tinkamais naudoti šiltnamį, kuris pastatytas ne projekte nurodytoje vietoje, be to, pažeidžiant Statybos techninio reglamento reikalavimus dėl statinių atstumo nuo sklypo ribos, ir atraminę sienelę, pastatytą neturint jokio leidimo ar projekto, nors pagal jos kadastrinius duomenis (aukštis 1,7 m) tai buvo privaloma, bei per tokį atstumą nuo kaimyninio sklypo ribos, dėl kurio statytojas privalėjo pateikti kaimyninio sklypo savininko sutikimą; tai yra pagrindas panaikinti atitinkamą pripažinimo tinkamais naudoti akto Nr. (100)-l 1.73-09 dalį. Ieškovų teigimu, jų sklypų dalis (apie 3 m pločio), kuri ribojasi su atramine sienele, iki gegužės mėn. vidurio būna įšalusi ir dėl to neįmanoma sodinti augalų, o vasarą visą laiką būna šešėlis, kenkiantis augalams.

Ieškovai prašė: pripažinti neteisėta atsakovo V. B. žemės sklype Trakuose (duomenys neskelbtini) esančių šiltnamio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir atraminės sienelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuri ribojasi su ieškovų žemės sklypais, statybą; panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. sausio 22 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. (100)-l 1.73.-09 dalį dėl nurodytų šiltnamio ir atraminės sienelės pripažinimo tinkamais naudoti, taip pat šių statinių teisinę registraciją; įpareigoti atsakovą V. B. per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti nurodytus šiltnamį ir atraminę sienelę, kuri ribojasi su ieškovo V. Č. žemės sklypu Trakuose (duomenys neskelbtini) ir ieškovo V. O. žemės sklypu Trakuose (duomenys neskelbtini).

Atsakovas V. B. nesutiko su ieškiniu ir nurodė, kad pagal statybos ir urbanistikos ministro 1997 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 20 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:1997 A priedo 4.10 punktą, galiojusį nuo 1997 m. kovo 1 d. iki 1999 m. spalio 8 d., t. y. ginčo atraminės sienelės faktinės statybos metais, sienelėms iki 1,8 m aukščio nereikėjo statybos leidimo. Pagal nurodyto teisės akto A priedo dalies „Privalomi reikalavimai“ 9 punktą statinių, kuriems statyti nereikia leidimo, teisinė registracija nebuvo privaloma, todėl atsakovas iš karto po statybų ir iki 2006 m. neregistravo ginčo sienelės. Atsakovo teigimu, Statybos techniniame reglamente STR 1.01.07:2002 nustatyti reikalavimai negali būti taikomi statyboms, vykdytoms iki nurodyto teisės akto priėmimo ir paskelbimo.

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad ginčijamas pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. (100)-l 1.73-09 galėtų būti panaikintas tik nuginčijus galiojančius dokumentus, kurių pagrindu jis išduotas, t. y. statinių išdėstymo schemas, statinių projektą ir Trakų rajono savivaldybės administracijos išduotus statybos leidimus.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Trakų rajono apylinkės teismas 2008 m. spalio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas pažymėjo, kad ginčas byloje yra kilęs dėl savininko teisių gynimo nuo galimų pažeidimų, todėl ieškovai turi įrodyti, kaip konkrečiai pažeistos jų teisės. Teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog ginčo atraminė sienelė pastatyta 1997 m., tačiau dėl to, jog galimas ieškovų teisių pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, nėra pagrindo tenkinti atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį. Teismas sutiko su ieškovų argumentu, kad atsakovo žemės sklype pastatyta atraminė sienelė yra arčiau ieškovų ir atsakovo žemės sklypų bendros ribos, o šiltnamis – arčiau ieškovo V. O. žemės sklypo ribos, negu nustatyta teisės aktų. Kartu teismas nurodė, kad atsakovo žemės sklype esančių šiltnamio ir atraminės sienelės statybos nesuderinimas su ieškovais (negautas jų sutikimas) rodo statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatytos tvarkos nesilaikymą, tačiau savaime nepatvirtina, jog yra pažeidžiamos kaimyninių žemės sklypų savininkų teisės – turi būti įrodyta konkreti grėsmė ar kitos galimos neigiamos pasekmės kaimyniniams žemės sklypams ar juose esantiems statiniams. Ieškovų paaiškinimus, kad dėl atsakovo žemės sklypo šiaurinėje pusėje esančių ginčo statinių jų žemės sklypams daromas neigiamas poveikis, teismas laikė nepagrįstais ir nurodė, jog juos paneigia atsakovo paaiškinimai ir antstolio R. Vižainiškio 2008 m. gegužės 23 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriais nustatyta, kad ieškovų žemės sklypuose prie jų ribos su atsakovo žemės sklypu auga įvairūs augalai; ieškovų argumentus dėl jų teisių pažeidimo paneigia byloje esančios nuotraukos, iš kurių matyti, kad ieškovo V. Č. žemės sklype taip pat yra atraminė sienelė, kuri yra panašaus aukščio ir lygiagreti atsakovo žemės sklype esančiai atraminei sienelei; be to, ieškovo V. Č. žemės sklypo ribas atitverianti tvora yra su pamatu, kurios viršutinės konstrukcijos pritvirtintos prie ginčo atraminės sienelės ir yra tokio paties aukščio; atraminių sienelių būtinumą patvirtino ieškovo V. O. paaiškinimai teismo posėdžio metu. Teismas pažymėjo, kad, nugriovus ginčo atraminę sienelę, kiltų šlaito, esančio atsakovo žemės sklype ties ieškovų žemės sklypų riba, žemės nuošliaužos grėsmė, tai akivaizdžiai pažeistų ieškovų teisėtus interesus, todėl, šalims nesutarus, kiltų naujas ginčas. Teismas, nustatęs, kad atsakovo žemės sklype esantys ginčo statiniai pastatyti pažeidžiant teisės aktų nustatytą atstumą iki kaimyninių žemės sklypų ribos, neturint tam ieškovų sutikimo, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsniai), laikė nurodytus pažeidimus formaliais, dėl kurių nedaroma jokio neigiamo neleistino poveikio ieškovų žemės sklypams ar juose esantiems statiniams. Teismas pažymėjo, kad Trakų rajono savivaldybės administracijos architektūros skyriaus 2006 m. spalio 19 d. statybos leidimas patvirtina, jog atsakovui leista statyti šiltnamį; Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. sausio 22 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas – kad atsakovo žemės sklype esantis gyvenamasis namas ir pagalbiniai statiniai pripažinti tinkamais naudoti, ir šio dokumento pagrindu atsakovas įregistravo savo nuosavybės teises į nurodytą nekilnojamąjį turtą. Teismas sutiko su atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos argumentais, kad, norint pripažinti negaliojančiu 2007 m. sausio 22 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą (ar jo dalį), turi būti nuginčyti galiojantys dokumentai, kurių pagrindu buvo priimtas ginčijamas aktas, t. y. statinių išdėstymo schemos, statinių projektas ir Trakų rajono savivaldybės administracijos išduoti statybos leidimai. Teismas, remdamasis CK 4.103 straipsnio nuostatomis, konstatavo, kad statybos leidimas nenuginčytas, ieškovai neįrodė, jog dėl šiltnamio ir atraminės sienelės statybos jų teisės yra pažeistos, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškinį.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. vasario 17 d. sprendimu patenkino ieškovų apeliacinį skundą: panaikino Trakų rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 13 d. sprendimą, priėmė naują sprendimą ir ieškinį patenkino: pripažino atsakovo V. B. žemės sklype Trakuose (duomenys neskelbtini), šiltnamio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) statybą prie ribos su ieškovo V. O. žemės sklypu Trakuose (duomenys neskelbtini), taip pat atraminės sienelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) statybą prie ribos su ieškovų V. Č. ir V. O. žemės sklypais Trakuose (duomenys neskelbtini), neteisėta; panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. sausio 22 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr.(100)-11.73-09 dalį dėl ginčo šiltnamio ir atraminės sienelės pripažinimo tinkamais naudoti bei šių statinių teisinę registraciją viešame registre; įpareigojo atsakovą V. B. per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti nurodytus šiltnamį ir atraminę sienelę. Kolegija nurodė, kad šalių ginčui dėl šiltnamio ir atraminės sienelės statybos teisėtumo ir ieškovų teisių gynimo išspręsti būtina taikyti teisės aktus, galiojusius ginčo statinių statybos metu. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ginčo sienelė pastatyta 1997 m., tačiau ieškovai apeliaciniame skunde teigia, jog ji pastatyta 2006 m. Kolegija pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2007 m. rugpjūčio 21 d. išraše nurodyta, kad ginčo atraminė sienelė pastatyta 2006 m., tačiau po bylos iškėlimo atsakovas pakeitė viešojo registro duomenis, nurodydamas, kad ji pastatyta 1997 m. Ieškovai nurodė, kad atsakovas ginčo pertvarą pastatė 2006 m., šiuos ieškovų teiginius patvirtino teismo posėdyje apklaustas liudytojas. Visi atsakovo statiniai buvo pripažinti tinkamais naudoti 2007 m., kadastriniai matavimai atlikti 2006 m., byloje nepateikta įrodymų, kokiu pagrindu buvo pakeista atraminės sienelės pastatymo data. Kolegija konstatavo, kad kai viešojo registro duomenys apie ginčo atraminės sienelės pastatymo datą yra prieštaringi, atsižvelgiant į įrodymų pakankamumo taisyklę, laikytina jog ginčo sienelė pastatyta 2006 m. Kolegija pažymėjo, kad tiek pagal 1997 m. galiojusio Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 punktą, tiek 2006 m. galiojusio Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 ir 6 dalis atsakovo pastatyta atraminė sienelė pripažintina nesudėtingu statiniu. Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr.184 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (laikini) statiniai“ 12.2.1 punkte nustatyta, kad saugomoje teritorijoje statomiems nesudėtingiems statiniams reikalingas supaprastintas statinio projektas, kuris turi būti suderintas su šioje normoje nurodytomis valstybės institucijomis. Pagal nurodyto Reglamento I priedą šiltnamis, kuris priskirtinas prie nesudėtingų statinių, atsakovo sklypo šiaurinėje pusėje (t. y. prie ribos su ieškovų sklypais) gali būti statomas per 3 m atstumą nuo kaimyninių sklypų ribos; atraminė sienelė gali būti iki 1,5 m aukščio ir per 2 m atstumą nuo kaimyninio sklypo ribos; tiek šiltnamį, tiek atraminę sienelę galima statyti arčiau tik turint rašytinį kaimyninio žemės sklypo savininko sutikimą. Kolegija konstatavo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai (ieškovų pateiktos nuotraukos, antstolio G. Mickaus 2008 m. kovo 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuoti duomenys dėl šiltnamio ir atraminės sienelės išsidėstymo bei sienelės aukščio, kt.) patvirtina (tai pripažino ir pirmosios instancijos teismas), kad ginčo atraminė sienelė ir šiltnamis atsakovo sklype pastatyti pažeidžiant nurodytus reikalavimus, t. y. nesilaikant atstumų iki kaimyninių sklypų (ir šiltnamis, ir atraminė sienelė) bei aukščio (atraminė sienelė) reikalavimų, neturint supaprastinto projekto (atraminė sienelė), suderinto teisės aktų nustatyta tvarka; atsakovas nepateikė įrodymų, kad ieškovai davė rašytinius sutikimus tokiems darbams. Pagal aplinkos ministro 1999 m. rugpjūčio 25 d. įsakymu Nr.264 patvirtintos Statinių kadastro matavimų ir apskaitos metodikos 3.8 punktą nesudėtingiems statiniams, tokiems kaip atraminė sienelė, lauko matavimai neatliekami, šių statinių kadastro duomenys nustatomi iš užsakovo pateiktos topografinės ar kartografinės medžiagos. Dėl to kolegija atmetė atsakovo argumentą, kad atraminės sienelės aukštis turi būti nustatytas pagal kadastrinių matavimų bylos duomenis, ir rėmėsi antstolio G. Mickaus surašytu faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, kaip turinčiu didesnę įrodomąją reikšmę. Kolegija priėjo prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog ginčo statiniai pastatyti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, tačiau nepagrįstai nusprendė, kad tai tik formalūs pažeidimai, be to, kad ieškovų teisės nepažeidžiamos. Kolegija pažymėjo, kad statinių atstumų iki gretimo žemės sklypo ir aukščio reikalavimai nustatyti siekiant užtikrinti gretimų sklypų savininkų teises ir teisėtus interesus; CK 4.37 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta savininko teisė nekilnojamąjį objektą valdyti, naudoti ir disponuoti juo savo nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų; dėl to nurodytų reikalavimų pažeidimas yra pagrindas preziumuoti, kad ieškovų teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, ir dėl šios priežasties neturi įrodomosios reikšmės atsakovo pateiktas antstolio R. Vižainiškio sudarytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Kolegijos nuomone, pripažinus, kad atsakovo padaryti pažeidimai tik formalūs, būtų paneigtas pirmiau nurodytų teisės aktų normų privalomumas ir sudaryta prielaida statyti statinius pažeidžiant jiems keliamus reikalavimus bei išvengti dėl to turinčių kilti neigiamų pasekmių. Kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ieškovų teisės ginamos CK 4.98 straipsnio, nustatančio savininko teisę reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Tai, kad ieškovai neginčija atsakovui išduoto 2006 m. spalio 19 d. statybos leidimo, kolegijos nuomone, neturi reikšmės bylai, nes šiame leidime nenurodyta šiltnamio atstumo iki gretimų sklypų, o nukrypimas nuo techninių sprendinių statybos metu nepaneigia statybos leidimo teisėtumo. 1991 m. gegužės 13 d. statybos leidime nenurodyta apie atraminę sienelę. Dėl nurodytų aplinkybių kolegija konstatavo, kad atsakovo statiniai – šiltnamis ir atraminė sienelė – pastatyti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovas neturi teisės jais naudotis ar disponuoti (CK 4.103 straipsnio 1 dalis); tokie atsakovo veiksmai pažeidžia ieškovų teises ir teisėtus interesus, todėl jie turi teisę teismine tvarka reikalauti pašalinti šiuos pažeidimus (CK 4.103 straipsnio 2 dalis). Kolegija taip pat nurodė, kad atsakovo ginčo statinių priėmimo naudoti metu turėjo būti patikrinta, ar pastatyti statiniai atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus; nustačius pažeidimus, jie negalėjo būti pripažinti tinkamais naudoti. Dėl to, kad ginčo šiltnamis ir atraminė sienelė pastatyti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kolegija nusprendė panaikinti 2007 m. sausio 22 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto dalį dėl ginčo šiltnamio ir atraminės sienelės pripažinimo tinkamais naudoti, taip pat šių statinių teisinę registraciją viešajame registre. Kolegija pripažino nepagrįsta išvadą, kad ginčo atraminės sienelės nugriovimas sukels pavojų atsakovo namui, ir nurodė, jog namas pastatytas 1992 m., atraminė sienelė – daug vėliau, tačiau pagal byloje esančius įrodymus per tą laiką nekilo jokio pavojaus namui dėl galimos nuošliaužos, byloje nėra įrodymų, kad, nugriovus atraminę sienelę, kils pavojus gyvenamajam namui. Teismas įpareigojo atsakovą nugriauti ginčo šiltnamį ir atraminę sienelę, nes pripažino, kad nėra galimybės pertvarkyti juos pagal teisės aktų reikalavimus be ieškovų sutikimo (CK 4.103 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai, pareiškimas apie prisidėjimą prie kasacinio skundo

Kasaciniu skundu atsakovas V. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. sprendimą ir palikti galioti Trakų rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 13 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Sisteminė CK 4.99 ir CK 4.103 straipsnių analizė leidžia daryti išvadą, kad pagal CK 4.103 straipsnį teisė kreiptis į teismą atsiranda tik tuo atveju, kai statyba yra neteisėta. Tai patvirtina nuo 2006 m. spalio 31 d. įsigaliojusi nauja CK 4.103 straipsnio 1 dalies redakcija, nors ginčo santykiams, atsižvelgiant į statinių statybos laiką, taikytina 2001 m. liepos 1 d. redakcija. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Č. Č., P. B. v. J. T., bylos Nr. 3K-3-133/2008, nurodyta, kad CK 4.103 straipsnio normos, nustatančios civilines neteisėtos statybos pasekmes, turi būti taikomos kartu su viešosios teisės normomis, reglamentuojančiomis savavališkos statybos padarinių šalinimą, ir CK normomis, reglamentuojančiomis savininko teisių gynimo bei bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo teisinius santykius. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas CK 4.103 straipsnio netaikė sistemiškai su Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 punkto, 28 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis savavališkos statybos fakto nustatymo ir įforminimo tvarką. Byloje nėra duomenų, kad kompetentingos institucijos, atsakingos už valstybinę statybų teisėtumo priežiūrą, būtų nustačiusios ginčo statinių savavališkos statybos faktus. Neteisėtų statybų faktą paneigia bylos duomenys, iš kurių matyti, kad ginčo statinių atitiktį normatyviniams statybos dokumentams patikrino statybų teisėtumą kontroliuojančios institucijos, taip pat statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, kuris yra oficialusis rašytinis įrodymas, patvirtinantis, jog statinys pastatytas pagal privalomųjų statinio projekto rengimo dokumentų reikalavimus, statinio projektą ir atitinka Statybos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytus esminius statinio reikalavimus (Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalis). Kai nėra Statybos įstatymo nustatytų pagrindų laikyti ginčo statinius pastatytais savavališkai, teismas nepagrįstai kvalifikavo ginčo santykį pagal CK 4.103, o ne 4.99 straipsnį. Kasacinio teismo išaiškinta, kad žemės sklypo savininkas, gindamas savo teises pagal CK 4.99 straipsnį, privalo įrodyti reikalavimo pagrindą sudarančias aplinkybes, t. y. kaimyniniame žemės sklype statomo naujo statinio neteisėtą poveikį jo žemės sklypui arba sklype esančio pastato stabilumui; šios aplinkybės turi būti įrodomos kaip įtikinama prielaida; žemės sklypo savininkas privalo pateikti įrodymus, iš kurių teismas galėtų daryti prielaidą apie neigiamą neleistiną poveikį jo žemės sklypui arba grėsmę pastatų stabilumui; vien tas faktas, kad netoli sklypo ribos gretimame sklype rekonstruojamas pastatas ar statomas priestatas, nepažeidžiant sklypo ribų, savaime nepatvirtina, kad yra pažeidžiamos gretimo žemės sklypo savininko teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje A. Š. v. A. J. P., bylos Nr. 3K-3-441/2007). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo šalių ginčą pagal CK 4.99 straipsnį ir atmetė ieškinį, nes konstatavo, kad ieškovai neįrodė, jog dėl šiltnamio ir atraminės sienelės statybos pažeistos jų teisės.

2. Teismas pažeidė CK 4.103 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad į teismą turi teisę kreiptis asmenys, kurių teisės ir interesai pažeidžiami dėl CK 4.103 straipsnio 1 dalyje įvardytų pažeidimų. Ši norma suponuoja, kad suinteresuotas asmuo įgyja teisę į pažeistų teisių gynybą, jeigu įrodo savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą (CK 4.103 straipsnis, CPK 178 straipsnis). Tokia CK 4.103 straipsnio aiškinimo ir taikymo praktika formuojama ir kasacinio teismo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje G. C., Ž. C., V. M. v. V. M. V., Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-651/2005; 2007 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje A. Š. v. A. J. P., bylos Nr. 3K-3-441/2007). Teismas taikė CK 4.103 straipsnį, nors ieškovai nesirėmė šia norma ir net neįrodinėjo, kad jų teisės realiai buvo pažeistos.

3. Teismas nepagrįstai taikė ieškovų teisių pažeidimo prezumpciją, nors nei įstatymo, nei teismų praktikos nenustatyta savininko teisių pažeidimo, nesusijusio su valdymo netekimu (CK 4.98, 4.99 straipsniai), prezumpcijos, todėl šias aplinkybes privalo įrodyti šalis, kuri kreipiasi dėl pažeistų teisių gynybos. Teismas, pažeisdamas CPK 178 straipsnį, netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigas. Be to, teismas ne tik nepagrįstai taikė ieškovų teisių pažeidimo prezumpciją, bet ir, pažeisdamas CPK 182 straipsnio 4 dalį, pagal kurią net aplinkybės, preziumuojamos pagal įstatymus, gali būti paneigtos bendra tvarka, atmetė antstolio R. Vižainiškio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, nors juo buvo siekiama įrodyti aplinkybes, kurias teismas nepagrįstai laikė preziumuojamomis. Dėl to, kad ieškovai neįrodė, jog dėl šiltnamio ir atraminės sienelės statybos pažeistos jų teisės, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, CK 4.103 straipsnio nuostatos negali būti taikomos.

4. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ne dėl kiekvieno nukrypimo nuo statinio projekto yra taikomos CK 4.103 straipsnio 3 dalyje nustatytos sankcijos, o dėl tokio, kuris yra esminis; esminis ar neesminis nukrypimas nuo projekto, sprendžia sankciją taikanti institucija, šiuo atveju – teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje O. N. v. B. Ž., bylos Nr. 3K-3-46/2007). Be to, savavališkos statybos statinių nugriovimas nėra vienintelė ir neišvengiamai taikoma savavališkos statybos padarinių šalinimo pasekmė. Savavališkų statinių nugriovimas yra kraštutinė priemonė ir turi būti taikoma esant ne bet kokiam, o esminiam suinteresuoto asmens teisių pažeidimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Č. Č., P. B. v. J. T., bylos Nr. 3K-3-133/2008). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad ginčo statiniai (šiltnamis ir atraminė sienelė), esantys kasatoriaus žemės sklype, pastatyti esmingai pažeidus statybos norminių aktų reikalavimus, taip pat kad jie daro realų neigiamą poveikį ieškovų žemės sklypams ar juose esančių pastatų stabilumui bei esmingai pažeidžia ieškovų teises. Priešingai, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovai neįrodė, jog dėl šiltnamio ir atraminės sienelės statybos pažeistos jų teisės. Apeliacinės instancijos teismas CK 4.103 straipsnio 3 dalyje nustatytų pasekmių taikymo, t. y. sankcijos parinkimo, nesiejo su normatyvinių statybos reikalavimų pažeidimo apimtimi, sukeliamomis neigiamomis pasekmėmis ir taikė griežčiausią sankciją – įpareigojo nugriauti statinį, nors nenustatė, kad atsakovas (kasatorius) esmingai pažeidė normatyvinius statybos reikalavimus, be to, ieškovų teises ar įstatymų saugomus interesus. Taip teismas pažeidė ne tik CK 4.103 straipsnį, bet teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis).

5. Vertindamas ginčijamo statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto teisėtumą, teismas netaikė Statybų įstatymo 24 straipsnio 1 ir 4 dalių, STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudotis tvarka“ 2, 9.1 punktų. Kai nenustatyta esminių nukrypimų nuo normatyvinių statybos dokumentų, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pripažinimo tinkamu naudoti aktas yra neteisėtas. Teismas nevertino bylos duomenų, kad ginčo statinių atitiktį statinio projekto sprendiniams ir kitiems normatyviniams statybos dokumentams patikrino statybų teisėtumą kontroliuojančios institucijos (Statybos įstatymo 27 straipsnis) ir nenustatė jokių nukrypimų, dėl kurių šie statiniai negalėtų būti pripažinti tinkamais naudoti. Pagal Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalį statinio pripažinimas tinkamu naudoti yra nustatyta tvarka sudarytos komisijos atliekamas patikrinimas ir patvirtinimas, kad statinys pastatytas pagal privalomųjų statinio projekto rengimo dokumentų reikalavimus, statinio projektą ir atitinka šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nustatytus esminius statinio reikalavimus. Ieškovai neskundžia komisijos, pripažinusios ginčo statinius tinkamais naudoti, veiksmų, reikalavimas dėl statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto panaikinimo yra tik išvestinis. Dėl to statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktui turėjo būti taikomos bendrosios CPK 197 straipsnio 2 dalies taisyklės ir jo įrodomoji reikšmė turi būti vertinama kartu su kitų byloje esančių įrodymų visuma.

6. Teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalyje nustatytą draudimą peržengti byloje pareikštus reikalavimus. Teismas panaikino visos atraminės sienelės teisinę registraciją, taip pat statinio pripažinimo tinkamu naudotis akto dalį dėl visos sienelės pripažinimo tinkama naudotis ir įpareigojo nugriauti ją visą, tačiau tik dalis sienelės ribojasi su ieškovų sklypais ir šalių ginčas kilo tik dėl tos sienelės dalies, kuri ribojasi su ieškovų sklypais. Taip teismas peržengė byloje pareikštų reikalavimų ribas, pažeidė teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, reikalaujančius, kad valstybės taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui.

7. Teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, todėl nepagrįstai nustatė, kad ginčo sienelė pastatyta ne 1997 m., kaip nurodyta kadastro duomenyse, o 2006 m. Teismas pažeidė oficialiųjų rašytinių įrodymų vertinimo taisykles (CPK 197 straipsnio 2 dalis), nesivadovavo Nekilnojamojo turto kadastro duomenų patikimumo prezumpcija (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalis), pažeidė įrodymų leistinumo reikalavimus, t. y. CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatytą draudimą remtis liudytojų parodymais (CPK 177 straipsnio 4 dalis), netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pagal Nekilnojamojo turto kadastro duomenis ginčo atraminė sienelė pastatyta 1997 m., o jos aukštis – 1,7 m. Šalis neprivalo įrodinėti aplinkybių, kurios nustatytos oficialiaisiais rašytiniais įrodymais, taigi atsakovas neprivalėjo įrodinėti kadastro duomenų tikrumo, jų nustatymo, įrašymo į viešąjį registrą pagrindų – tai šalis, kuri ginčija nurodytus duomenis, privalo įrodyti juos paneigiančias aplinkybes (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nustatydamas atraminės sienelės aukštį, teismas pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalį, nes laikė, kad paprastasis rašytinis įrodymas – privačiu pavedimu surašytas antstolio G. Mickaus faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas – turi didesnę įrodomąją reikšmę už Nekilnojamojo turto kadastro duomenis, kurie yra oficialieji rašytiniai įrodymai (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalis). Be to, vertindamas nurodytą antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad antstolis, priešingai negu asmuo, oficialiai atliekantis kadastrinius matavimus, nėra kadastro duomenų nustatymo specialistas, nesivadovauja atitinkamomis metodikomis, taisyklėmis. Teismas neįvertino ir to, kad šiame protokole daug netikslumų, tarpusavyje prieštaraujančių duomenų. Nurodyti pažeidimai lėmė tai, kad ginčo atraminės sienelės teisėtumui nustatyti teismas taikė ne tą materialiosios teisės normą.

10. Pasisakydamas dėl ginčo atraminės sienelės statybos metų, teismas peržengė apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnis), pažeidė rungtyniškumo ir dispozityviškumo principus (CPK 12, 13 straipsniai). Apeliantai neginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės dėl ginčo sienelės statybos metų, taip pat Nekilnojamojo turto registro duomenų.

11. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai išnagrinėjo ieškovų reikalavimus, nepaisant to, kad jie, pareiškę iš viso aštuonis neturtinio pobūdžio reikalavimus, sumokėjo žyminį mokestį kaip už vieną neturtinį reikalavimą. Taip už šį teismo procesą į valstybės biudžetą ieškovas V. Č. nesumokėjo iš viso 476,50 Lt, o V. O. – 1084,50 Lt.

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija padavė pareiškimą dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo, kuriame nurodo, kad sutinka su atsakovo V. B. kasaciniu skundu ir prašo jį tenkinti.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovai prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad nebuvo pagrindo taikyti CK 4.103 straipsnį, nes ieškovai neįrodė, kad jų teisės realiai pažeistos. Nors kasatorius remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje G. C., Ž. C., V. M. v. V. M. V., Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-651/2005; 2007 m. spalio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. Š. v. A. J. P., bylos Nr. 3K-3-441/2007, išdėstytais išaiškinimais, tačiau nagrinėjamos kategorijos bylose kasacinio teismo praktika nenuosekli. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje K. S., V. S. v. L. J., bylos Nr. 3K-3-180/2007, aiškiai suformuluota nuostata, kad jeigu pažeista imperatyvioji teisės norma, skirta kaimyninio žemės sklypo savininko (naudotojo) teisėms apsaugoti, tai yra pagrindas preziumuoti, kad yra pažeidžiamos šio teisės. Tokia kasacinio teismo pozicija leidžia daryti išvadą, kad CK 4.103 straipsniui taikyti pakanka įrodyti, kad pažeista Statybos techninio reglamento norma, skirta trečiųjų asmenų teisėms apsaugoti, ir nereikia įrodinėti konkrečių neigiamų pasekmių, atsiradusių dėl joje įvardytų statybos taisyklių pažeidimo. Įrodytas statybos taisyklių pažeidimo faktas, darantis statybą neteisėtą, yra pakankamas pagrindas pripažinti suinteresuoto asmens teisių pažeidimą ir taikyti statytojui sankcijas. Išvadą, kad suinteresuotas asmuo neprivalo įrodinėti konkrečių neigiamų pasekmių, atsiradusių dėl statybos taisyklių pažeidimo, patvirtina ir tai, kad CK 4.103 straipsnio dispozicijoje nenurodyta materialinė žala kaip būtina teisių ir teisėtų interesų pažeidimo pasekmė.

2. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad ieškinio pagrindu nurodytos aplinkybės turėjo būti teismo kvalifikuotos pagal CK 4.99 straipsnį. CK 4.98, 4.99 straipsnių pagrindu asmens teisės gali būti ginamos ir tuo atveju, jeigu kaimyniniame sklype vykdoma teisėta statyba; tokiu atveju reikia įrodyti konkrečias neigiamas pasekmes, t. y. kad naujų statinių statyba ar esamų rekonstrukcija arba netgi esamų statinių buvimas padarys neigiamą neleistiną poveikį kaimyniniam žemės sklypui ar jame esančių pastatų stabilumui. CK 4.103 straipsnis taikomas tik tuo atveju, kai statyba yra neteisėta, pakanka įrodyti statybos neteisėtumo aplinkybes, kurios pagal statybos techninius reglamentus laikytinos kaimyninio žemės sklypo savininko teisių ir teisėtų interesų pažeidimu. Nagrinėjamoje byloje įrodytos aplinkybės, patvirtinančios, kad šiltnamis pastatytas mažesniu atstumu nuo kaimyninių žemės sklypų, negu leidžiama be šių sklypų savininkų sutikimo, o atraminė sienelė – ir mažesniu atstumu, ir viršijant leistiną aukštį. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad įrodytos ieškinio pagrindu nurodytos aplinkybės dėl ginčo statinių neatitikties statybos norminių teisės aktų reikalavimams, šalių ginčui išspręsti pagrįstai taikė CK 4.103 straipsnį ir jame nurodytas nustatytų pažeidimų teisines pasekmes.

3. Kasatoriaus argumentai, kad kai kompetentingų institucijų oficialiai nenustatytas savavališkos statybos faktas, teismas neturėjo pagrindo taikyti CK 4.103 straipsnio, yra nepagrįsti. Ne visais atvejais kompetentingos valstybės institucijos sugeba kontroliuoti ir užtikrinti statybų teisėtumą. Tačiau tai nereiškia, kad be tokios institucijos išvados teismas negali pripažinti statybos savavališka arba vykdyta pažeidžiant projektą ir taikyti įstatymo nustatytą sankciją. Be to, CK 4.103 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad tai, koks statinys (jo dalis) pastatytas ar statomas savavališkai, nustato įstatymas. Tai reiškia, kad teismas saistomas tik įstatymo normų, bet ne institucijų, kontroliuojančių šio įstatymo vykdymą, išvadų ir nuomonės. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apskrities viršininko administracija ne tik neužtikrino ginčo statinių statybos teisėtumo kontrolės, bet ir byloje palaiko atsakovo, t. y. pažeidėjo, poziciją. Byloje įrodyta, kad ginčo atraminė sienelė viršija teisės aktų leidžiamą nesudėtingam statiniui, statomam be statybos leidimo, aukštį, o šiltnamis pastatytas ne projekte nurodytoje sklypo vietoje, be to, abu statiniai pastatyti per arti kaimyninių žemės sklypų ribos. Kai nustatytos tokios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas taikė pagrįstą sankciją.

4. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalies. Nurodytoje normoje nustatyta ir tai, kad draudimas remtis liudytojų parodymais netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Teismas, nustatydamas ginčo atraminės sienelės statybos metus, pagrįstai rėmėsi liudytojo parodymais, o jos aukštį – rašytiniu įrodymu – antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, kuris laikytinas oficialiuoju rašytiniu įrodymu, nes surašytas valstybės įgalioto asmens – antstolio.

5. Kasatoriaus argumentai dėl apeliacinio skundo ribų peržengimo – nepagrįsti. Atraminės sienelės pastatymo laikas buvo įrodinėjimo dalykas: ieškovai pirmosios instancijos teisme įrodinėjo, kad ginčo sienelė buvo pastatyta 2006 m., bet ne 1997 m., o apeliaciniame skunde nurodė, kad nekilnojamojo turto kadastro duomenys dėl šios sienelės statybos metų nepagrįstai ir neteisėtai pakeisti. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, pasisakęs dėl ginčo sienelės statybos metų, neperžengė apeliacinio skundo ribų.

6. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas CK 4.103 straipsnio 3 dalyje nustatytą sankciją – įpareigojimą nugriauti statinį, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Minėta, kad kasacinio teismo pripažįstama, jog imperatyviųjų teisės aktų nuostatų įtvirtintų teisių pažeidimas yra esminis asmens teisių pažeidimas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kasatorius, statydamas ginčo šiltnamį ir sienelę, pažeidė imperatyviąsias teisės aktų nuostatas. Ginčo statiniai, pastatyti ne projekte nurodytoje ir neleistinoje vietoje (šiltnamis) ir visai be projekto bei taip pat neleistinoje vietoje (atraminė sienelė), pagal imperatyviąją Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 punkto nuostatą priskiriami prie savavališkai pastatytų statinių, kuriems įstatymo nustatyta tik viena sankcija – nugriauti (CK 4.103 straipsnio 3 dalis, Statybos įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

7. Teismas nepažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies, nes neperžengė byloje pareikštų reikalavimų ribų. CK 4.103 straipsnis skirtas ir viešajam interesui apsaugoti. Teismas, nustatęs savavališkos statybos faktą, ex officio, gindamas viešąjį interesą, taikė įstatymo nustatytas sankcijas visam ginčo statiniui, o ne tik tai jo daliai, kuri ribojasi su ieškovų žemės sklypais.

8. Kasatorius nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nenurodė argumentų dėl ieškovų sumokėto žyminio mokesčio, todėl negali remtis šiais argumentais kasaciniame teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Kita vertus, kasatorius neteisingai aiškina žyminį mokestį reglamentuojančias teisės normas. Byloje pareikštas vienas pagrindinis reikalavimas – pripažinti ginčo statinių statybą neteisėta. Kiti reikalavimai yra išvestiniai, t. y. susiję su neteisėtos statybos pasekmių taikymu, todėl už juos neturėjo būti mokamas žyminis mokestis.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo bylos faktų – jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį teisės taikymo aspektu keliami teisės normų, reglamentuojančių normatyvinių statybos techninių dokumentų pažeidimo civilines teisines pasekmes, suinteresuotų asmenų teisių gynimą neteisėtos statybos atveju, taip pat įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, nustatant ginčo statinių statybos laiką, kitus kadastro duomenis

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, jog dėl ginčo statinių – atraminės sienelės ir šiltnamio – statybos teisėtumo turi būti sprendžiama pagal statybos teisinius santykius ir statinių reikalavimus nustatančius teisės aktus, galiojusius šių statinių statybos metu. Tam, kad kasacinis teismas galėtų patikrinti, ar sprendžiant dėl ginčo statinių statybos teisėtumo tinkamai taikyti norminiai statybos teisės aktai, byloje turi būti tinkamai nustatyta, kada pastatyti nurodyti statiniai. Dėl to teisėjų kolegija pirmiausia pasisako dėl kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisinių argumentų, susijusių su įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis, nustatant bylos faktus, reikšmingus šalių ginčui išspręsti taikytinai materialiajai teisei nustatyti (CPK 176-185 straipsniai, 353 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skirtingai nustatė atsakovo įrengtos atraminės sienelės statybos metus: pirmosios instancijos teismas laikė, kad ginčo atraminė sienelė pastatyta 1997 m., o apeliacinės instancijos teismas – 2006 m. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tuo, kad: Nekilnojamojo turto registro duomenys apie ginčo atraminės sienelės statybos datą yra prieštaringi (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2007 m. rugpjūčio 21 d. išraše nurodyta, kad ginčo atraminė sienelė pastatyta 2006 m., bylos nagrinėjimo metu šie duomenys pakeisti, nurodant, kad ši sienelė pastatyta 1997 m.); ieškovai paaiškino, kad nurodyta sienelė atsakovo pastatyta 2006 m.; tai patvirtino ir byloje apklaustas liudytojas. Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, sprendė, jog ginčo atraminė sienelė pastatyta 2006 m.

Teisėjų kolegija sutinka su dalimi kasacinio skundo argumentų, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą apie ginčo atraminės sienelės statybos metus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.262 straipsnis, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalis, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis). Nurodyti duomenys, kaip viešojo registro duomenys, yra oficialieji rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią (prima facie) (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Aplinkybės, nurodytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju viešojo registro duomenys dėl ginčo atraminės sienelės statybos metų buvo pakeisti. Pažymėtina, kad kadastro duomenys nustatomi ar keičiami, duomenys į viešąjį registrą įrašomi ar keičiami atitinkamai Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo bei juos detalizuojančių poįstatyminių teisės aktų reglamentuojama tvarka ir pagrindais. Nors, minėta, kad viešojo registro duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais, kol jie nepaneigti įstatymų nustatyta tvarka, be to, turi didesnę įrodomąją galią, apeliacinės instancijos teismas jais nesirėmė ir nesiaiškino, kokiu pagrindu nurodyti duomenys buvo pakeisti. Pažymėtina, kad atsakovas nuo bylos nagrinėjimo teisme pradžios nuosekliai teigė, kad ginčo atraminė sienelė pastatyta 1997 m. (T. 1, b. l. 22-24). Pažymėtina ir tai, kad nors ieškovai teigia, kad nurodyta sienelė pastatyta 2006 m., tačiau bylos nagrinėjimo metu vienas iš ieškovų teismo posėdyje paaiškino, jog ginčo sienelė buvo statoma per kelis kartus, ne 1997 m., bet vėliau, po 2002 m. (T. 2, b. l. 198). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad teismas konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą gali tada, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje G. Ū. ir kt. v. O. I. ir kt., bylos Nr. 3K-3-862/2002; 2006 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje UAB „A. J. Šokoladas“ v. UAB „Dzūkija“, bylos Nr. 3K-3-578/2006, kt.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą dėl ginčo atraminės sienelės statybos metų, pažeidė įrodymų pakankamumo taisyklę, nes teismo išvardytų įrodymų (ieškovų paaiškinimų, ankstesnių viešojo registro duomenų, kurie pakeisti, liudytojo parodymų, kuriuose, be kita ko, nėra informacijos apie konkretų ginčo sienelės pastatymo laiką) nepakanka viešojo registro duomenims apie nurodyto statinio statybos metus paneigti. Pažymėtina, kad pagal CPK 203 straipsnį, jeigu teismui kyla abejonių dėl pateikto oficialiojo rašytinio įrodymo tikrumo, jis turi teisę dalyvaujančio byloje asmens prašymu arba savo iniciatyva pareikalauti iš dokumentą išdavusio asmens paaiškinimų, palyginti pateiktą dokumentą su kitais to asmens išduotais ar sudarytais dokumentais ir taip patikrinti, ar dokumentas sudarytas neviršijant kompetencijos, remiantis tikrovę atitinkančiais duomenimis. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, laikydamas viešojo registro duomenis prieštaringais, neprašė šio registro tvarkytojo, kadastro duomenis nustačiusių asmenų paaiškinimų, nesiaiškino, ar šie duomenys įrašyti laikantis teisės aktų nustatytų tokių duomenų įrašymo pagrindų ir tvarkos.

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl ginčo atraminės sienelės statybos metų padarė nenustatęs reikšmingų faktinių duomenų, visapusiškai neištyręs byloje esančių įrodymų, todėl ši teismo išvada negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnio 1 dalis). Kai nėra tinkamai nustatyta, kada pastatyta ginčo atraminė sienelė, kasacinis teismas neturi galimybės patikrinti, ar apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl nurodyto statinio statybos teisėtumo, tinkamai taikė tokio statinio statybą reglamentuojančius teisės aktus.

Kartu teisėjų kolegija nurodo, kad kasatoriaus argumentai, jog teismas, pasisakydamas dėl atraminės sienelės statybos metų, peržengė apeliacinio skundo ribas, atmetami. Nurodyta aplinkybė yra teisiškai reikšminga, siekiant teisingai nustatyti šalių ginčui dėl šio statinio statybos teisėtumo išspręsti taikytinas materialiosios teisės normas, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ją nustatinėjo.

Teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįsta dalį kasatoriaus argumentų, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo atraminės sienelės aukščio, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Nurodytos sienelės aukštis – 1,7 m – įrašytas Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenyse, kurie, minėta, laikomi teisingais, kol nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.262 straipsnis, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalis, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ieškovų prašymu antstolio surašytame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodytu ginčo atraminės sienelės aukščiu, be to, laikė nurodytą protokolą didesnę įrodomąją reikšmę turinčiu dokumentu. Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal CPK 635 straipsnio nuostatas antstolio surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas laikomas oficialiuoju rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią tada, jeigu jis surašytas vykdant teismo pavedimą. Kai antstolis nustatinėja faktus veikdamas kitu pagrindu, jo surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas yra paprastas, o ne prima facie rašytinis įrodymas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje UAB „A. J. Šokoladas“ v. UAB „Dzūkija“, bylos Nr. 3K-3-578/2006, kt.). Kasaciniame skunde, be kita ko, pagrįstai pažymėta, kad teismas, vertindamas antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, turėjo atsižvelgti į tai, jog antstolis, kitaip negu asmuo, oficialiai atliekantis kadastrinius matavimus, nesivadovavo teisės aktais, reglamentuojančiais kadastro duomenų nustatymo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nesiremia kadastrinių matavimų bylos duomenimis dėl atraminės sienelės aukščio, nes pagal aplinkos ministro 1999 m. rugpjūčio 25 d. įsakymu Nr. 264 patvirtintos Statinių kadastro matavimų ir apskaitos metodikos 3.8 punktą tokiems nesudėtingiems statiniams kaip atraminė sienelė lauko matavimai neatliekami, tačiau teismas nesiaiškino, kaip buvo nustatyti ginčo atraminės sienelės duomenys, įrašyti į viešąjį registrą. Ir dėl šios priežasties teismo išvada dėl ginčo atraminės sienelės aukščio negali būti laikoma pagrįsta.

Kasaciniame skunde nėra argumentų dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, nustatant bylos faktus, susijusius su kito ginčo statinio – šiltnamio – statybos teisėtumu. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad nurodyto statinio statybos teisėtumas pagrįstai vertintas pagal jo statybos metu galiojusius norminius statybos teisės aktus, t. y. atitinkamas Statybos įstatymo, aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr.184 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (laikini) statiniai“ nuostatas.

Dėl suinteresuotų asmenų teisių gynimo neteisėtos statybos kaimyniniame žemės sklype atveju

Kasaciniame skunde neginčijama apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ginčo šiltnamis pastatytas nesilaikant Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (laikini) statiniai“ I priede nurodytų atstumų iki kaimyninių, t. y. ieškovų, žemės sklypų ribos, tik teigiama, kad tai nepažeidžia ieškovų teisių. Apeliacinės instancijos teismas dėl to, kad ginčo šiltnamis pastatytas pažeidžiant nurodytus norminių statybos teisės aktų reikalavimus, pripažino jo statybą neteisėta ir gynė ieškovų teises, remdamasis CK 4.103 straipsnio nuostatomis.

CK 4.103 straipsnio 1 dalyje (2006 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. X-858 redakcija) nustatyta, kad jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai statytojas neturi teisės tokiu statiniu naudotis ar juos disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.). Koks statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai, nustato įstatymai. Pagal šio straipsnio 2 dalį asmenys, kurių teisės ir interesai yra pažeidžiami, ir kiti įstatymų įgalioti asmenys dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų pažeidimų turi teisę kreiptis į teismą.

Nagrinėjamoje byloje ieškovai kreipėsi į teismą, teigdami, kad dėl atsakovo, t. y. kaimyninio žemės sklypo savininko, statant ginčo šiltnamį ir atraminę sienelę padarytų norminius statybos teisės aktų pažeidimo pažeistos jų teisės. Ieškovai nurodė, kad jie neprivalo įrodinėti dėl atsakovo pažeistų statybos taisyklių atsiradusių konkrečių jų žemės sklypams neigiamų padarinių, nes vien nurodytų statybos taisyklių pažeidimo faktas yra pakankamas pagrindas pripažinti jų teisių pažeidimą ir ginti jas pagal CK 4.103 straipsnio nuostatas.

Teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad pagal CK 4.103 straipsnio 2 dalį teisę kreiptis į teismą turi asmenys, kurių teisės ir interesai pažeidžiami dėl šio straipsnio 1 dalyje įvardytų pažeidimų. Pagal CK 4.103 straipsnio nuostatas suinteresuoto asmens teisės ginamos, jeigu jis įrodo, kad dėl savavališkai arba nors ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus pastatyto ar statomo statinio (jo dalies) pažeidžiamos jo teisės ir teisėti interesai (CPK 178 straipsnis). Norminių statybos teisės aktų reikalavimų nesilaikymas savaime nepatvirtina, kad pažeidžiamos kaimyninio žemės sklypo ar jame esančio statinio savininko teisės.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo argumentai, jog CK 4.103 straipsnio nuostatos taikomos tik tada, kai savavališkos statybos faktas yra oficialiai konstatuotas valstybinę statybų teisėtumo kontrolę vykdančių kompetentingų institucijų, yra teisiškai nepagrįsti. Neteisėtos statybos faktą gali konstatuoti ir teismas, nustatęs konkrečiu atveju statybos neatitiktį norminiams statybos teisės aktams.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad ginčo statinys pastatytas nesilaikant teisės aktuose, reglamentuojančiuose nesudėtingų statinių statybą, nurodytų atstumų iki kaimyninių žemės sklypų ribos reikalavimų, sprendė, kad šių reikalavimų pažeidimas yra pagrindas preziumuoti ieškovų teisių ir teisėtų interesų pažeidimą. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada. Pažymėtina, kad nėra įstatymų įtvirtintos teisinės prezumpcijos, pagal kurią nurodytų nesudėtingų statinių statybos reikalavimų nesilaikymas kartu reiškia kaimyninių žemės sklypų savininkų teisių pažeidimą. Dėl to ieškovai, teigdami, kad atsakovas, nesilaikęs įvardytų statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, pažeidė jų teises ir interesus, turėjo įrodyti jų teisių pažeidimą. Teismas turėjo tirti ir vertinti byloje surinktus faktinius duomenis tam, kad nustatytų, kaip dėl nurodytų statybos taisyklių nesilaikymo pažeistos ieškovų teisės. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl atsakovo padarytų statybos taisyklių pažeidimų ieškovų teisės nepažeistos, netyrė ir nevertino bylos duomenų, atsakovo atsikirtimų ir jiems pagrįsti pateiktų įrodymų, nors net teisinė prezumpcija gali būti nuginčyta, t. y. paneigta konkrečiu atveju pateiktais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismas, gindamas ieškovų teises, taip pat rėmėsi CK 4.98 straipsniu, reglamentuojančiu savininko teisę reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikro daikto savininkas, reikalaudamas pašalinti jo teisės pažeidimus, nesusijusius su daikto valdymo praradimu, privalo nurodyti, kaip yra pažeidžiamos jo teisės ir įrodyti šių teisių pažeidimą. Minėta, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai nurodęs, jog remiasi ieškovų teisių pažeidimo prezumpcija, gynė ieškovų teises nenustatęs, kaip jos yra pažeidžiamos. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo išvada dėl ieškovų teisių pažeidimo negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.

Dėl ieškovų atsiliepimo į kasacinį skundą argumentų, kad išvadą, jog CK 4.103 straipsniui taikyti pakanka įrodyti, kad pažeista Statybos techninio reglamento norma, skirta trečiųjų asmenų teisėms apsaugoti, ir šiems asmenims nereikia įrodinėti konkrečių neigiamų padarinių, patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje K. S., V. S. v. L. J., bylos Nr. 3K-3-180/2007, pateiktas išaiškinimas, teisėjų kolegija pažymi, jog nurodytoje kasacinio teismo byloje išspręstas šalių ginčas dėl kaimyninio žemės sklypo savininko atsisakymo duoti sutikimą ūkinio pastato rekonstrukcijai pagrįstumo, ir nebuvo aiškintas bei taikytas CK 4.103 straipsnis. Dėl to, kad kasacinio teismo išnagrinėtos bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi, ieškovai nepagrįstai remiasi nurodyta kasacinio teismo nutartimi (CPK 4 straipsnius, 346 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktai). Kartu pažymėtina ir tai, kad vienoje kasacinio teismo nutartyje pateiktas atitinkamas teisės normų aiškinimas dar nereiškia, kad yra suformuota kasacinio teismo praktika dėl šių normų aiškinimo ir taikymo.

Dėl CK 4.103 straipsnyje nurodytų neteisėtos statybos teisinių pasekmių taikymo

Spręsdamas dėl neteisėtos statybos teisinių pasekmių apeliacinės instancijos teismas rėmėsi 2006 m. spalio 17 d. CK 4.103 straipsnio redakcija. Kasaciniame skunde teigiama, kad ginčo santykiams, atsižvelgiant į ginčo statinių statybos laiką, taikytina 2001 m. liepos 1 d. CK 4.103 straipsnio redakcija, o ne 2006 m. spalio 17 d. šios teisės normos redakcija, įsigaliojusi nuo 2006 m. spalio 31 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo šiltnamio statybos leidimas gautas 2006 m. spalio 19 d., šis statinys pripažintas tinkamu naudoti 2007 m. sausio 22 d. aktu, šalių ginčas dėl neteisėtos statybos teisinių pasekmių kilo 2007 m., t. y. galiojant naujai CK 4.103 straipsnio redakcijai. Dėl to šalių ginčui dėl neteisėtos statybos teisinių pasekmių išspręsti taikytina nuo 2006 m. spalio 31 d. įsigaliojusi CK 4.103 straipsnio redakcija.

CK 4.103 straipsnio 3 dalyje (2006 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. X-858 redakcija), reglamentuojančioje teismo teises, sprendžiant dėl neteisėtos statybos civilinių teisinių pasekmių, nustatyta, kad teismas savo sprendimu gali: 1) įpareigoti statytoją per nustatytą terminą reikiamai pertvarkyti statinį (dalį statinio nugriauti, perstatyti ar pan.); 2) įpareigoti statytoją per nustatytą terminą statinį nugriauti.

Kasacinio teismo, aiškinant CK 4.103 straipsnio nuostatas dėl neteisėtos statybos civilinių teisinių pasekmių, nurodyta, kad šios diferencijuojamos pagal neteisėtos statybos pobūdį: jeigu statinys statomas ar pastatytas savavališkai arba pažeidžiant esminius statinio projekto sprendimus, toks statinys turi būti nugriaunamas, nepaliekant galimybės įteisinti savavališką statybą; kai statinys statomas ar pastatytas pažeidžiant kitus, ne esminius, statinio projekto sprendimus, teismas sprendimu gali įpareigoti statytoją įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka padaryti reikiamus statinio projekto pakeitimus ar pašalinti kitus trūkumus, susijusius su projektine dokumentacija, arba įpareigoti statytoją per teismo nustatytą terminą reikiamai pertvarkyti statinį. Galiojančioje CK 4.103 straipsnio redakcijoje atsisakyta ankstesnėje (2001 m. liepos 1 d.) CK 4.103 straipsnio 3 dalies redakcijoje įtvirtintos galimybės visais atvejais leisti savavališkos statybos statytojui per nustatytą terminą padaryti reikiamus projekto pakeitimus ar pašalinti kitus trūkumus, susijusius su statybos dokumentų tinkamu įforminimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje VšĮ „Naujasis centras“ v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-492/2008).

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 4.103 straipsnyje nustatytų neteisėtos statybos teisinių pasekmių taikymą lemia ne tik pažeidimo padarymo faktas, bet ir aplinkybės, kurios turi reikšmės taikant atitinkamą sankciją. Kurią iš įstatymo nurodytų sankcijų taikyti, sprendžia teismas kiekvienu konkrečiu atveju, priklausomai nuo aplinkybių, kurioms esant padarytas teisės pažeidimas, taip pat pažeidimo sunkumo, ginamos teisės svarbos ir kitų aplinkybių. Teisminės neteisėtos statybos pasekmės turi būti taikomos atsižvelgiant į taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principą. Proporcingumo principas reikalauja surasti ne tik viešojo ir privataus, bet ir privačių interesų pusiausvyrą. Taigi teismas, spręsdamas dėl neteisėtos statybos civilinių teisinių pasekmių, turi laikytis ginčo šalių interesų derinimo principo.

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo statinių statybos taisyklių pažeidimo teisinių pasekmių, rėmėsi tik atitinkamų norminių statybos teisės aktų reikalavimų nesilaikymo faktais, tačiau nevertino, padaryti statybos taisyklių pažeidimai yra esminiai nukrypimai ar ne, nenustatinėjo, kaip jie pažeidžia ieškovų teises. Teismas nusprendė taikyti CK 4.103 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytą sankciją, t. y. įpareigoti statytoją nugriauti statinį, tinkamai neištyręs, kodėl ginčo šiltnamis pastatytas mažesniu, negu teisės aktų nurodytas, atstumu iki kaimyninių ieškovų žemės sklypų ribos, neįvertinęs, ar padaryti norminių statybos aktų pažeidimai yra esminiai, neanalizavęs konkrečių šalių ginčo aplinkybių, reikšmingų sprendžiant, ar taikoma sankcija proporcinga siekiamam tikslui, atitinka ginčo šalių interesų derinimo principą. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas įpareigotinas nugriauti ginčo statinius, nes juos pertvarkyti pagal teisės aktų reikalavimus be ieškovų sutikimo nėra galimybės, tačiau nenurodė jokių šią išvadą pagrindžiančių motyvų. Dėl to apeliacinės instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Išnagrinėjusi kasacinę bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, taip pat materialiosios teisės normų, susijusių su ginčo atraminės sienelės statybos teisėtumo įvertinimu, galimos neteisėtos statybos teisinėmis pasekmėmis, pažeidimų kasacinis teismas negali ištaisyti, nes nenustatyti visi faktai, reikšmingi tinkamai taikyti išaiškintas teisės normas šalių ginčui išspręsti (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl nurodytų priežasčių byla grąžinama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Dėl kasatoriaus argumentų, susijusių žyminio mokesčio už ieškovų pareikštus reikalavimus mokėjimu, teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytomis aplinkybėmis kasatorius nesirėmė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, todėl jos nenagrinėtinos kasaciniame teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Egidijus Laužikas

Juozas Šerkšnas