Civilinė byla Nr. e3K-3-251-1075/2018
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-13804-2016-4
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.39.2.5.5;
2.6.39.2.6.1; 3.2.4.4; 3.2.4.9.3.7
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. birželio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo K. S.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių transporto priemonės vairuotojo kaltės dėl eismo įvykio metu padarytos žalos turtui įrodinėjimą, eismo įvykio deklaracijos įrodomąją reikšmę, draudikui sprendžiant dėl atsakingo už eismo įvykį asmens, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 864,94 Eur žalos atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškinį ieškovė grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1015 straipsnio, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 2 straipsnio 4 dalies, 3 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 3 dalies, 16 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – Kelių eismo taisyklės, KET) 128 punkto nuostatomis. Ji nurodė, kad 2015 m. liepos 6 d. kelyje Varėna–Marcinkonys (12 km) apie 10 val. 17 min. įvykusio eismo įvykio metu trečiojo asmens K. S. vairuojamas automobilis „Volvo S40“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į A. K. vairuojamą automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį apgadino. A. K. automobilis „Audi A6“ ieškovės buvo apdraustas savanoriškuoju transporto priemonių draudimu. Vadovaujantis eismo įvykio deklaracija, trečiojo asmens K. S. vairuojamas automobilis „Volvo S40“ atsitrenkė į galinę A. K. vairuojamo automobilio „Audi A6“ dalį, taigi K. S. nesilaikė saugaus atstumo. Nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog ieškovės draudėjas būtų pažeidęs KET taisykles, nenustatyta, kad jo vairuojamas automobilis buvo staigiai stabdomas ar kad toks stabdymas nebuvo būtinas eismo saugumui. Ieškovė pripažino šį eismo įvykį draudžiamuoju, už sugadintą automobilį „Audi A6“ išmokėjo draudėjui 1816,76 Eur draudimo išmoką bei įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovę. Atsakovė sutiko atlyginti tik 951,82 Eur, nes, jos vertinimu, eismo įvykis įvyko dėl abiejų transporto priemonių valdytojų kaltės, eismo įvykio deklaracijoje jie pasirašė kaip atsakingi asmenys. A. K., ieškovės prašymu, pateikė papildomą paaiškinimą dėl eismo įvykio aplinkybių, nurodė, kad dėl jo kaltas tik K. S.. Spręsdama dėl žalos atlyginimo draudikė neprivalo besąlygiškai vadovautis asmens atsakomybės už padarytą žalą prisipažinimu eismo įvykio deklaracijoje, nes ji turi įsitikinti, ar šio fakto pripažinimas atitinka įvykio aplinkybes, ar nėra pareikštas dėl apgaulės, suklydimo, siekiant nuslėpti tiesą, ar kitų aplinkybių. Trečiasis asmuo K. S. 2016 m. balandžio 8 d. ieškovės atstovui adresuotame elektroniniame laiške pripažino savo kaltę dėl eismo įvykio, o A. K. eismo įvykio deklaracijos grafoje, kurioje turi pasirašyti eismo įvykio kaltininkas, pasirašė per klaidą. Atsakovė, ieškovės įsitikinimu, nepagrįstai atsisakė sumokėti visą ieškovės reikalaujamą sumą, neįvertino objektyviai užfiksuotų eismo įvykio aplinkybių (eismo įvykio schemos, nuotraukų, vairuotojų paaiškinimų), pagal TPVCAPDĮ 19 straipsnio 3 dalies nuostatas būtent atsakovė turėjo pareigą pateikti įrodymus, atleidžiančius nuo išmokos mokėjimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino.
Ištyręs ir įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, teismas konstatavo, kad eismo įvykio kaltininkas yra tik vienas asmuo – K. S., kuris pažeidė Kelių eismo taisyklių 126–128 punktus, kliudė galinę A. K. vairuojamo automobilio „Audi A6“ kairiąją dalį, padarė žalos. Byloje nėra duomenų, kad A. K. pažeidė kokias nors KET nuostatas.
Teismas atmetė atsakovės ir trečiojo asmens argumentus, kad draudikas, spręsdamas draudimo išmokos klausimą, privalo besąlygiškai vadovautis asmens atsakomybės už padarytą žalą pripažinimu. Teismas rėmėsi TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgė į A. K. paaiškinimus, kad trečiajam asmeniui K. S., pildžiusiam eismo įvykio deklaraciją, neteisingai nurodžius automobilio „Audi A6“ sugadinimus, jis eismo įvykio deklaracijos 14 grafoje savo ranka papildomai įrašė, kad yra sugadintas jo automobilio kairės pusės galas, ir po pastaba žemiau pasirašė, t. y. pasirašė būtent po pastaba, o ne pripažindamas savo dalinę kaltę. A. K. kaltę paneigia ir liudytojo P. K. G. parodymai, kuriais teismas nenustatė teisinio pagrindo abejoti ir kurie yra nuoseklūs, logiški bei objektyvūs. Iš bylos duomenų visumos teismas sprendė, kad eismo įvykis kilo ir žala buvo padaryta dėl trečiojo asmens neteisėtų veiksmų. Teismas konstatavo, kad ieškovė pagrįstai išmokėjo draudimo išmoką, jos reikalavimai atsakovei yra pagrįsti ir įrodyti.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2017 m. spalio 17 d. sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmetė. 2017 m. lapkričio 15 d. papildomu sprendimu teismas priteisė atsakovei iš ieškovės 19 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias, atsakingam draudikui nustatant eismo įvykio aplinkybes ir kaltininko atsakomybę, turi būti vadovaujamasi eismo įvykio dalyvių pasirašyta eismo įvykio deklaracija ar kitu eismo įvykio dalyvių pasirašytu dokumentu apie įvykio aplinkybes arba kompetentingų institucijų išduotais dokumentais apie eismo įvykio aplinkybes, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 23 punkto, Kelių eismo taisyklių 220 punkto nuostatomis, nepagrindė, kodėl nesivadovavo eismo dalyvių surašyta deklaracija.
Teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamu atveju įvykis nebuvo registruojamas policijoje, jo dalyviai, įgyvendindami Kelių eismo taisyklėse nustatytą galimybę, pildė eismo įvykio deklaraciją, vėliau šią pateikė draudimo bendrovėms. Deklaracijos 14 laukelyje, kuriame paryškintomis raidėmis įrašyta „Patvirtinu, jog esu atsakingas (-a) už padarytą žalą“ pasirašė abu eismo įvykio dalyviai, taip, teisėjų kolegijos vertinimu, sutardami, jog abu yra atsakingi dėl įvykusio eismo įvykio. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad eismo įvykio dalyviai neprašė policijos pareigūnų jo įforminti, nors pareigūnai buvo atvykę į įvykio vietą, taigi iš esmės sutarė dėl įvykio aplinkybių. Teismo vertinimu, tai patvirtina ir byloje apklausto pareigūno paaiškinimai, kad įvykis neformintas, nes jo dalyviai sutarė dėl deklaracijos pildymo, t. y. esminių įvykio aplinkybių ir atsakingų asmenų. Ieškovei pateikti vėlesni eismo dalyvių paaiškinimai, kolegijos vertinimu, neturi reikšmės kvestionuojant ginčo deklaraciją, nes vieno ar kito dalyvio objektyviais duomenimis nepatvirtintas pozicijos pakeitimas negali būti laikomas įrodymu, pakankamu tam, kad nebūtų vadovaujamasi atsakomybės pripažinimu deklaracijoje.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 17 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3, 4 dalių, 3 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 16 straipsnio 1 dalies, Taisyklių 38 punkto, CK 6.252 straipsnio 2 dalies, 6.270 straipsnio 5 dalies nuostatų ir pripažino, kad, nustatant už eismo įvykį atsakingą asmenį, turėtų būti vadovaujamasi vien tik eismo įvykio deklaracijos 14 grafoje esančiu A. K. parašu. Eismo įvykio deklaracijos tikslas – užfiksuoti įvykio faktą, aprašyti jo aplinkybes bei nubraižyti schemą, t. y. pateikti informaciją, kurios pagrindu draudikas nustato už eismo įvykį atsakingą asmenį. Draudikas turėtų įsitikinti, kad atsakomybės už padarytą žalą pripažinimas atitinka įvykio aplinkybes ir pareikštas laisva valia, ne dėl suklydimo. Ieškovės įsitikinimu, nagrinėjamu atveju A. K. suklydo vertindamas savo atsakomybę, deklaracijoje pasirašė siekdamas patvirtinti įrašytą papildomą pastabą dėl automobilio apgadinimų lokacijos.
Teismas nesilaikė tos pačios instancijos teismo jau suformuoto precedento, kad, nustatant atsakingą asmenį, turi būti vadovaujamasi faktinėmis eismo įvykio aplinkybėmis, o ne eismo įvykio dalyvio savo civilinės atsakomybės pripažinimu (žr. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1905-258/2013), juolab kad atitinkama grafa deklaracijoje pildoma tik Lietuvoje, nors eismo įvykio deklaracijos forma yra vienoda visoje Europos Sąjungoje; nukrypo nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime Nr. 26/07 pateiktų išaiškinimų, jog esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus.
Teismas per plačiai aiškino Kelių eismo taisyklių 220 punktą, nepagrįstai pripažino, kad civilinė atsakomybė gali būti konstatuota vien klaidingai eismo įvykio deklaracijoje padėto parašo pagrindu, o ne nustačius visas būtinąsias civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas. Teismas nepagrįstai nevertino eismo įvykio dalyvių veiksmų (ne)teisėtumo, juolab kad pirmosios instancijos teismas nekonstatavo A. K. neteisėtų veiksmų kaip vienos būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246 straipsnis).
Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo šio skundo netenkinti, skundžiamą teismo procesinį sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Eismo įvykio deklaracija gali būti pildoma išimtinai tik tais atvejais, kai eismo įvykio dalyviai sutaria dėl visų eismo įvykio aplinkybių, įskaitant tai, kas yra atsakingas dėl eismo įvykio. Sprendžiant dėl atsakingo asmens, eismo įvykio deklaracijos įrodomoji reikšmė yra prilyginama policijos pareigūnų tyrimui. TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalyje, Taisyklių 38 punkte yra įtvirtinta nuosekli įstatymo leidėjo pozicija, jog atsakingi asmenys nustatomi pagal eismo įvykio dalyvių užpildytą eismo įvykio deklaraciją (ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą) arba pagal policijos pareigūnų tyrimo rezultatus. Tai atitinka KET 220 punkte nustatytus galimus eismo įvykio įforminimo būdus.
Teisės aktai nedraudžia šaliai pripažinti savo civilinės atsakomybės kilimo (faktą, kad atliko neteisėtus veiksmus ir yra kalta dėl kilusios žalos). Deklaracijos pildymo atveju susitarimas dėl tam tikrų faktų ir savo atsakomybės ribų neprieštarauja CK 6.252 straipsnio 2 dalies nuostatoms, nes neapriboja civilinės atsakomybės kilimo. Remiantis Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos pozicija, asmens atsakomybės už padarytą žalą pripažinimas, išreikštas eismo įvykio deklaracijoje, laikytinas neteisminiu fakto pripažinimu. Tokį atsakomybės už padarytą žalą pripažinimą iš esmės galima laikyti įrodomuoju faktu, leidžiančiu daryti išvadą apie atitinkamo materialinio teisinio pobūdžio fakto egzistavimą.
Ieškovė nepagrįstai teigia, kad Lietuvoje patvirtinta eismo įvykio deklaracijos forma galbūt prieštarauja Europos Sąjungos teisės aktams, nes TPVCAPDĮ priimtas juos įgyvendinant, deklaracijos forma derinta su Bendrijos institucijomis, ES draudikų asociacija.
Nors pagal bendrąją taisyklę draudikas privalo vadovautis jam pateikta eismo įvykio deklaracija, kuri skirta būtent vairuotojams susitarti dėl atsakingo už eismo įvykį asmens, galimos situacijos, kai deklaracijoje išreikštu atsakomybės pripažinimu galima nesivadovauti. Draudikas turėtų įsitikinti, jog šio fakto pripažinimas atitinka įvykio aplinkybes ir nėra pareikštas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo ar siekiant nuslėpti tiesą. Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė objektyvių aplinkybių, galinčių pateisinti nesivadovavimą eismo įvykio deklaracija, savo poziciją grindė vien pasikeitusiu, nenuosekliu kliento subjektyviu paaiškinimu, kuris nepakankamas atsakomybei paneigti ir kurį ieškovė priėmė neatlikusi papildomo tyrimo. Bylos duomenys nepatvirtina, kad A. K. būtų buvęs apgautas ar suklaidintas ar kad galėjo suklysti pildydamas deklaraciją.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl eismo įvykio deklaracijos įrodomosios reikšmės
Teisinės sąlygos su eismo įvykiu susijusiems eismo dalyviams nustatytais atvejais nekviesti policijos į eismo įvykio vietą, o eismo įvykį fiksuoti užpildžius eismo įvykio deklaraciją ar kitą laisvos formos dokumentą buvo įtvirtintos pakeitus kelis teisės aktus: 1) Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo (2007 m. gegužės 17 d. įstatymo redakcija Nr. X-1137) 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 ir 14 straipsnių nuostatos dėl galimybės į eismo įvykio vietą nekviesti policijos ir dėl eismo įvykio deklaracijos įsigalioja nuo atitinkamų Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių pakeitimo, bet ne anksčiau kaip nuo 2008 m. sausio 1 d.; 2) Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 23 straipsnio pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2008 m. kovo 29 dienos, buvo pakeistas 23 straipsnio 3 punktas, jame nustatant, kad eismo įvykio dalyvis privalo pranešti apie eismo įvykį policijai, išskyrus teisės aktuose nustatytus atvejus; 3) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 20 d. nutarimu Nr. 275 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo nuo 2008 m. balandžio 9 d., buvo pakeistas Kelių eismo taisyklių XXX skyrius.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomo draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte buvo nurodyta, kad siekiant supaprastinti eismo įvykių įforminimą įstatymo 12 ir 15 straipsniuose nustatoma, jog tais atvejais, kai eismo įvykio dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir susitaria, kad į eismo įvykio vietą nereikia kviesti policijos, jie privalo eismo įvykio vietoje užpildyti eismo įvykio deklaracijos formą (joje nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir pasirašyti).
Taigi, nurodytas aiškinamasis raštas atskleidžia, kad esminis eismo įvykio deklaracijos tikslas ir paskirtis yra užfiksuoti eismo įvykį, aprašant jo aplinkybes ir nubraižant įvykio schemą. Šis siekis atsispindi ir TPVCAPDĮ bei Kelių eismo taisyklių nustatytame reguliavime.
TPVCAPDĮ 2 straipsnio 4 dalis nustato, kad eismo įvykio deklaracija – eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių valdytojų eismo įvykio vietoje užpildyta ir pasirašyta forma, kurioje fiksuojamas eismo įvykio faktas, aprašomos aplinkybės ir braižoma schema. Analogiška eismo įvykio deklaracijos sąvoka įtvirtinta ir Kelių eismo taisyklių 3.3 punkte.
TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad transporto priemonės valdytojas tais atvejais, kai eismo įvykio dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir, vadovaudamiesi Kelių eismo taisyklių nuostatomis, nekviečia policijos į eismo įvykio vietą, – privalo eismo įvykio deklaracijoje nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir duoti visiems eismo dalyviams pasirašyti. Tuo atveju, kai nė vienas eismo įvykio dalyvis neturi eismo įvykio deklaracijos, eismo įvykio aplinkybės gali būti aprašomos ir eismo įvykio schema nubraižoma ant švaraus popieriaus lapo, kuriame nurodomi eismo įvykio dalyviai, transporto priemonės, eismo įvykio liudininkai, pateikiama informacija ir eismo įvykio aplinkybės patvirtinamos eismo įvykio dalyvių parašais. Pildoma tiek eismo įvykio deklaracijos egzempliorių, kiek yra eismo įvykio dalyvių.
Iš esmės panašus reguliavimas nustatytas ir Kelių eismo taisyklių 220 punkte, apibrėžiančiame eismo dalyvių pareigas įvykus eismo įvykiui. Šis punktas, be kita ko, nustato, kad jeigu dėl eismo įvykio aplinkybių nesutariama, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai kviečia policiją į eismo įvykio vietą.
Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad eismo įvykio dalyvis (su juo susijęs transporto priemonės valdytojas) privalo arba užfiksuoti eismo įvykį eismo įvykio deklaracijoje ar kitame laisvos formos dokumente, arba kviesti policiją tuo atveju, jei eismo įvykio dalyviai nesutaria dėl eismo įvykio aplinkybių. Taigi, kaip teisingai nurodo ieškovė kasaciniame skunde, eismo įvykio deklaracijos paskirtis yra fiksuoti šalių sutartas eismo įvykio faktines aplinkybes. Nei eismo įvykio deklaracijos apibrėžtis, nei kitos TPVCAPDĮ ir Kelių eismo taisyklių nuostatos nesuponuoja, jog šios deklaracijos arba ją atitinkančio dokumento tikslas būtų apibrėžti ir sutarti dėl už eismo įvykį atsakingo asmens atsakomybės ir (ar) jos sąlygų.
Sandoris yra sąmoningas laisva valia atliekamas asmens veiksmas, kuriuo siekiama teisinio rezultato: sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Nėra pagrindo teigti, kad eismo įvykio deklaracijos 14 laukelio „Mano pastabos“ apatinės dalies „Patvirtinu, jog esu atsakingas (-a) už padarytą žalą“ užpildymas reiškia eismo įvykio dalyvių tikslą siekti teisinių padarinių, t. y. sukurti eismo įvykio dalyvių teises ir pareigas, susijusias su civilinės atsakomybės sąlygų nustatymu. Minėto laukelio užpildymas iš esmės reiškia eismo įvykio dalyvio subjektyvų įvykio aplinkybių įvertinimą, t. y. eismo dalyvių nuomonės pateikimą.
Pirmiau nurodytą eismo įvykio deklaracijos 14 laukelio „Mano pastabos“ apatinės dalies „Patvirtinu, jog esu atsakingas (-a) už padarytą žalą“ užpildymo aiškinimą pagrindžia ir tai, kad eismo įvykio deklaracijos dalis „Patvirtinu, jog esu atsakingas (-a) už padarytą žalą“ yra ne atskirai išskirta, kaip to reikalautų prisiimamo įsipareigojimo našta ir jo sukeliamos teisinės pasekmės, bet ji nurodyta apatinėje eismo įvykio deklaracijos 14 laukelio „Mano pastabos“ dalyje sukuriant įspūdį, jog eismo įvykio dalyviai šioje dalyje gali tik pateikti atitinkamas savo pastabas, komentarus. Be to, šį aiškinimą patvirtina ir Europos įvykio deklaracijos forma (angl. European Accident Statement), kurią iš esmės atitinka ir Lietuvoje naudojama eismo įvykio deklaracijos forma, išskyrus jos 14 laukelio „Mano pastabos“ apatinę dalį „Patvirtinu, jog esu atsakingas (-a) už padarytą žalą“. Europos įvykio deklaracijos formos 2 lape, kurį užpildo draudėjas ir pateikia draudikui, yra nurodyta atskira dalis, susijusi su atsakomybe, nurodant, kad šioje dalyje draudėjas pateikia savo nuomonę, kas ir kodėl yra atsakingas už įvykį.
Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad eismo įvykio deklaracijos forma nėra patvirtinta valstybės institucijos (nustatytuoju teisiniu reguliavimu jokia valstybės institucija ir nėra įgaliota patvirtinti eismo įvykio deklaracijos formos). Ši forma yra transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomajame draudime dalyvaujančių draudikų ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro sutarta naudoti forma. Kaip nurodyta pirmiau pateiktame teisiniame reguliavime, eismo įvykio dalyviai turi teisę, bet neprivalo naudoti šią formą eismo įvykiui užfiksuoti. Taigi eismo įvykio deklaracijos forma yra tik rekomendacinis dokumentas eismo įvykio dalyviams.
Pirmiau nurodytas teisinis reguliavimas expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nustato, kad tais atvejais, kai nė vienas eismo įvykio dalyvis neturi eismo įvykio deklaracijos, eismo įvykio aplinkybės gali būti aprašomos ir eismo įvykio schema nubraižoma ant švaraus popieriaus lapo, kuriame nurodomi eismo įvykio dalyviai, transporto priemonės, eismo įvykio liudininkai, pateikiama informacija ir eismo įvykio aplinkybės patvirtinamos eismo įvykio dalyvių parašais. Šis teisinis reguliavimas taip pat patvirtina, kad teisiniu reguliavimu dėl eismo įvykio fiksavimo nekviečiant policijos į eismo įvykio vietą nesiekiama įpareigoti asmenis sudaryti juos teisiškai įpareigojančiai saistantį susitarimą dėl civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo daryti išvadą, jog įstatymų leidėjas ketino nustatyti skirtingą teisinį reguliavimą priklausomai nuo to, ar eismo dalyviai užpildo eismo įvykio deklaraciją, ar surašo kitą laisvos formos dokumentą. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad eismo įvykis nėra kasdienė situacija ir eismo įvykio dalyviai įprastai būna streso būsenos, nebūtų pagrįsta reikalauti, kad jie iš karto po eismo įvykio atliktų veiksmus, kuriais būtų sukuriamos, pakeičiamos ar panaikinamos civilinės teisės ir pareigos.
Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės atsiliepime nurodytais argumentais, kad teisės aktai nedraudžia sandorių, kuriais šalys pripažįsta savo civilinės atsakomybės kilimą (faktą, kad ji atliko neteisėtus veiksmus ir yra kalta dėl kilusios žalos). Tokie sandoriai yra galimi tiek, kiek neprieštarauja CK 6.252 straipsnio 1 dalies reikalavimams dėl negalimumo panaikinti ar apriboti šalies civilinę atsakomybę ar kitoms imperatyviosioms nuostatoms. Tačiau, kaip nurodyta pirmiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo aiškinti, jog eismo įvykio deklaracijos 14 laukelio „Mano pastabos“ apatinės dalies „Patvirtinu, jog esu atsakingas (-a) už padarytą žalą“ užpildymas reiškia eismo įvykio dalyvių tikslą sudaryti tokį sandorį ir nustatyti teisiškai įpareigojančius rezultatus.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas reguliuojamas TPVCAPDĮ ir šio įstatymo įgyvendinamaisiais teisės aktais (Taisyklėmis ir kt.). Pagal TPVCAPDĮ 1 straipsnio 6 dalį Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo nuostatos šio įstatymo reglamentuojamiems santykiams taikomos tiek, kiek šis įstatymas nenustato kitaip.
TPVCAPD sutartis – civilinės atsakomybės draudimo rūšis, įtvirtinta įstatyme (CK 6.254 straipsnio 1 dalis, TPVCAPDĮ 1 straipsnis). Privalomojo draudimo sutarties ypatumai, palyginti su savanoriškuoju draudimu, yra tokie, kad privalomojo draudimo atveju privalomojo draudimo sąlygos nustatomos ne šalių tarpusavio sulygta sutartimi, bet teisės aktais. Tokių teisės aktų sistema paprastai yra skirta nukentėjusio asmens interesams apginti. Tokio tikslo, be kita ko, siekiama ir transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtODEtMTA3NS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-81-1075/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-81-1075/2018">e3K-3-81-1075/2018</a> 27 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo objektas yra transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad atsakingas draudikas moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Taigi, šiuo draudimu ir draudžiama būtent tų nuostolių rizika, už kuriuos draudėjas atsako pagal civilinės atsakomybės taisykles. Draudiko prievolei pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąją draudimą dėl draudimo išmokos išmokėjimo atsirasti yra būtina sąlyga – draudėjo, transporto priemonės valdytojo, civilinė atsakomybė. Taigi priklausomai nuo to, ar yra nustatoma transporto priemonės valdytojo atsakomybė ir kokia, atsiranda arba ne atitinkama draudiko prievolė išmokėti draudimo išmoką.
TPVCAPDĮ trečiasis skirsnis reglamentuoja žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo tvarką (TPVCAPDĮ 12–23 straipsniai).
TPVCAPDĮ 19 straipsnio 5 dalis nustato, kad draudimo išmoka mokama, kai yra nustatytas draudžiamojo įvykio faktas ir žalos dydis, jei teisės aktų nustatytais atvejais apie eismo įvykį buvo pranešta policijai, o nukentėjęs trečiasis asmuo pateikė atsakingam draudikui turimus eismo įvykio ir žalos įrodymus, laikėsi draudiko nurodymų, jeigu jie buvo duoti, leido draudikui susipažinti su dokumentais, galinčiais įrodyti padarytos žalos aplinkybes, faktą ir dydį, taip pat suteikė galimybę ištirti per eismo įvykį padarytos žalos priežastis ir nustatyti jos dydį, atsižvelgdamas į TPVCAPDĮ 15 straipsnio nuostatas išsaugojo sugadintą transporto priemonę ar kitą turtą tokį, koks jis buvo po eismo įvykio, ir pretenziją dėl padarytos žalos pateikė per TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą.
TPVCAPDĮ 15 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustato, kad nukentėjęs trečiasis asmuo pats ar per savo atstovą privalo pateikti pretenziją dėl padarytos žalos, eismo įvykio dalyvių pasirašytą deklaraciją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie įvykio aplinkybes, jei į eismo įvykio vietą nebuvo kviesta policija, taip pat pateikti informaciją ir turimus dokumentus apie kaltininką, eismo įvykio aplinkybes ir dokumentus, įrodančius per eismo įvykį padarytos žalos faktą, taip pat leisti susipažinti su dokumentais, galinčiais patvirtinti padarytos žalos aplinkybes, faktą ir dydį. To paties straipsnio 3 dalis, be kita ko, nurodo, kad, nustatant eismo įvykio aplinkybes ir kaltininko atsakomybę, turi būti vadovaujamasi eismo įvykio dalyvių pasirašyta eismo įvykio deklaracija ar kitu eismo įvykio dalyvių pasirašytu dokumentu apie įvykio aplinkybes arba kompetentingų institucijų išduotais dokumentais apie eismo įvykio aplinkybes.
Taisyklių 6, 23, 26, 34, 38, 47 punktuose detalizuojamos pirmiau nurodytos TPVCAPDĮ nuostatos. Taisyklių 23 punktas, be kita ko, nustato, kad jeigu už padarytą žalą yra atsakingi keli asmenys, atitinkami draudikai moka draudimo išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui proporcingai atsakingo už padarytą žalą asmens kaltei, kuri nustatoma įvertinus eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių vairuotojų pasirašytoje eismo įvykio deklaracijoje ar kitame Įstatymo 12 straipsnyje nurodytame dokumente užfiksuotą eismo įvykio faktą, aprašytas aplinkybes, nubraižytą schemą ir (ar) kompetentingų teisėsaugos, teisėtvarkos institucijų surašytus dokumentus apie eismo įvykio aplinkybes ir eismo įvykio dalyvių atsakomybę. Taisyklių 38 punkte, be kita ko, nustatyta, kad jeigu priimant sprendimą dėl draudimo išmokos mokėjimo negauta kompetentingų teisėsaugos ar teisėtvarkos institucijų surašytų dokumentų apie eismo įvykio aplinkybes ir eismo įvykio dalyvių atsakomybę, kadangi eismo įvykio dalyviai nepranešė apie eismo įvykį policijai (Kelių eismo taisyklėse nustatytais atvejais), atsakingas draudikas, spręsdamas draudimo išmokos mokėjimo klausimą ir nustatydamas atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą vairuotoją, vadovaujasi eismo įvykio deklaracijoje nurodyta ir eismo įvykio dalyvių parašais patvirtinta informacija ir nubraižyta schema.
Minėta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisiniam reguliavimui tiek, kiek nereguliuoja TPVCAPDĮ, taikomas Draudimo įstatymas. Draudimo įstatymo 98 straipsnyje įtvirtinta draudiko pareiga tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dedant reikiamas pastangas, o kitiems draudimo santykių dalyviams – atitinkamai pareiga pateikti draudikui visus turimus draudimo sutartyje nurodytus ir draudiko reikalaujamus dokumentus bei informaciją. TPVCAPDĮ 12 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad su eismo įvykiu susijęs transporto priemonės valdytojas ir pretenziją dėl padarytos per eismo įvykį žalos teikiantis asmuo privalo pateikti draudikui turimus eismo įvykio ir žalos įrodymus, padėti jiems nustatyti įvykio aplinkybes ir žalos dydį, laikytis draudiko nurodymų, jeigu jie buvo duoti, leisti draudikui ištirti per eismo įvykį padarytos žalos priežastis ir nustatyti jos dydį. Taigi, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykiuose draudėjas ir nukentėjęs asmuo turi pareigą pateikti teisės aktais nustatytą informaciją draudikui, o draudikas privalo ištirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti.
Taisyklių 29 punkte nustatyta, kad atsakingas draudikas, gavęs pranešimą apie eismo įvykį, atlieka jo tyrimą (apklausiami įvykio liudytojai, apdraustieji, apžiūrima eismo įvykio vieta, sugadintas ar sunaikintas turtas, surašoma sugadinto, sunaikinto turto apžiūros ataskaita (techninės apžiūros protokolas ar kita), daromos nuotraukos, užklausiamos atitinkamos teisėsaugos, teisėtvarkos, asmens sveikatos priežiūros, socialinio draudimo įstaigos, taip pat įstaigos, organizacijos, kuriose sudaromi psichoneurologinės, toksikologinės, narkologinės įskaitos sąrašai, kiti asmenys, kurie gali pateikti žalos administravimui svarbią informaciją, vertinami atsakingam draudikui pateikti dokumentai).
Šios nutarties 24–32 punktuose nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo draudikui sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos išmokėjimo ir siekiant nustatyti eismo įvykio aplinkybes bei atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą vairuotoją (jo, kaip kaltininko, atsakomybę), eismo įvykio deklaracija ar ją atitinkantis dokumentas, kai eismo įvykio dalyviai nepranešė apie eismo įvykį policijai, yra pagrindinis ir pirminis dokumentas, kuriuo turi vadovautis draudikas. Taip yra todėl, kad būtent eismo įvykio deklaracijoje ar ją atitinkančiame dokumente aprašomos eismo įvykio aplinkybės ir nubraižoma eismo įvykio schema. Būtent iš šių įvykio aplinkybių ir nubraižytos įvykio schemos draudikas turi galimybę spręsti dėl atsakingo už žalą asmens. Toks teisinis reguliavimas ne tik sudaro sąlygas su eismo įvykiu susijusiems eismo dalyviams nustatytais atvejais nekviesti policijos į eismo įvykio vietą, bet ir užtikrina nukentėjusio asmens interesų apsaugą, įgalindamas draudiką efektyviai ir be uždelsimo spręsti draudimo išmokos išmokėjimo klausimą, kartu užkerta kelią draudikui reikalauti perteklinių dokumentų ar informacijos ir taip nepagrįstai užvilkinti su draudimo išmokos išmokėjimu susijusias draudimo procedūras.
Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, toks teisinis reguliavimas neatleidžia draudiko nuo pareigos rūpestingai ir atsakingai ištirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti. Todėl, jei draudikui kyla abejonių dėl eismo įvykio aplinkybių, atsižvelgiant į įvykį, eismo įvykio deklaracijoje ar ją atitinkančiame dokumente nurodytą informaciją ar kitas aplinkybes, pavyzdžiui, kai eismo įvykio deklaracijoje ar ją atitinkančiame dokumente nurodytos aplinkybės nesutampa su kitomis aplinkybėmis ar informacija, jis privalo išsamiai ištirti eismo įvykio aplinkybes, siekdamas nustatyti draudžiamojo įvykio faktą, pasekmes ir draudimo išmokos dydį. Sisteminė šios nutarties 24–32 punktuose nurodyto teisinio reguliavimo (o ypač šiame kontekste yra reikšminga TPVCAPDĮ 12 straipsnio 2 dalis, 15 straipsnio 1 dalis, 19 straipsnio 5 dalis, Taisyklių 6 ir 29 punktai) analizė patvirtina, kad eismo įvykio deklaracija ar ją atitinkantis dokumentas, nors ir yra pagrindinis, tačiau ne vienintelis dokumentas, esantis pagrindu draudikui spręsti apie aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti.
Tuo atveju, kai tarp draudiko, apdraudusio transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu, ir draudimo išmoką turinčio teisę gauti asmens iškyla ginčas dėl draudimo išmokos dydžio nustatymo, t. y. kaip nagrinėjamoje byloje dėl žalą padariusio asmens ir jo kaltės laipsnio, šios aplinkybės kiekvienu konkrečiu atveju įrodinėjamos remiantis CPK nustatytomis įrodinėjimo taisyklėmis ir leistinais įrodymais. Nei TPVCAPDĮ, nei kitas įstatymas nesuteikia eismo įvykio deklaracijai ar ją atitinkančiam dokumentui didesnės įrodomosios galios, todėl teismas, nagrinėdamas tokį ginčą, turi vertinti visus šalių pateiktus įrodymus.
Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-495/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-495/2014">3K-3-495/2014</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2016 m. lapkričio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDc4LTQxNS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-478-415/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-478-415/2016">e3K-3-478-415/2016</a> 18 punktą).
Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTAvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-150/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-150/2007">3K-3-150/2007</a>; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-18/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-18/2008">3K-3-18/2008</a>).
Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDAtNzAxLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-400-701/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-400-701/2016">3K-3-400-701/2016</a>, 27 punktas).
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas ginčą nagrinėjo tirdamas ir vertindamas visus byloje esančius įrodymus ir eismo įvykio deklaracijoje nurodytas aplinkybes vertino visų byloje esančių įrodymų kontekste. Apeliacinės instancijos teismas eismo įvykio deklaraciją vertino kaip eismo dalyvio teisiškai įpareigojantį prisipažinimą dėl jo atsakomybės, todėl sprendė, kad ieškovui pateikti eismo dalyvių paaiškinimai neturi reikšmės kvestionuojant ginčo deklaraciją, nes vieno ar kito dalyvio pozicijos pakeitimas, nepatvirtintas jokiais objektyviais duomenimis, negali būti laikomas objektyviu įrodymu, kuris būtų pakankamas, kad būtų galima nesivadovauti jo atsakomybės pripažinimu deklaracijoje.
Atsižvelgdama į pirmiau šioje nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino eismo įvykio deklaracijos teisinę reikšmę, todėl netinkamai taikė ir aiškino transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei įrodinėjimą reglamentuojančias civilinio proceso normas. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad yra pagrindas jį panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškinį tenkinti. Naikinant apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl ginčo esmės, naikintinas ir papildomas sprendimas, kuriuo atsakovei iš ieškovės priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja, todėl teisėjų kolegija tiek kasacinio skundo, tiek atsiliepimo į kasacinį skundą argumentų, susijusių su atsakingų asmenų už ginčo eismo įvykį nustatymu, neanalizuoja ir dėl jų nepasisako, nes jie susiję su faktinių aplinkybių vertinimu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Patenkinus ieškovės kasacinį skundą ir panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą bei 2017 m. lapkričio 15 d. papildomą sprendimą, pakeistinas bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose, atlyginimas nepriteistinas.
Ieškovė pateikė duomenis (sąskaitą ir mokėjimo nurodymo dokumentą) apie 250 Eur išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Šios išlaidos ieškovei priteistinos iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 2 dalis; Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.11 punktas). Už pateiktą kasacinį skundą ieškovė sumokėjo 19 Eur žyminio mokesčio. Šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ieškovei priteistinas iš atsakovės. Iš viso ieškovei iš atsakovės priteistina 269 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 3,69 Eur tokių išlaidų. Patenkinus kasacinį skundą, šios išlaidos valstybei priteistinos iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 17 d. sprendimą ir 2017 m. lapkričio 15 d. papildomą sprendimą bei palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą.
Priteisti ieškovei UADB „Compensa Vienna Insurance Group“ (j. a. k. 304080146) iš atsakovės AB,,Lietuvos draudimas“ (j. a. k. 110051834) 269 (du šimtus šešiasdešimt devynis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti valstybei iš atsakovės AB,,Lietuvos draudimas“ (j. a. k. 110051834) 3,69 Eur (tris Eur 69 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Antanas Simniškis
Algirdas Taminskas
