Baudžiamoji byla Nr. 2K-221-511/2018
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-53216-2016-9
Procesinio sprendimo kategorija 1.1.5.1.1
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Audronės Kartanienės ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. S.-K. gynėjos advokatės Marinos Gušauskienės kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 3 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 12 d. nutarties.
Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu S. S.-K. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas S. S.-K. taikyto sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2016 m. lapkričio 13 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos. Iš S. S.-K. nukentėjusiajai V. T. priteista 12 000 Eur neturtinei žalai ir 551,40 Eur turtinei žalai atlyginti.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 12 d. nutartimi nuteistosios S. S.-K. gynėjos advokatės Marinos Gušauskienės apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
S. S.-K. nuteista už tai, kad 2016 m. lapkričio 13 d., apie 5.10 val., nuomojamose gyvenamosiose patalpose, adresu: (duomenys neskelbtini), Šiauliai, virtuvės kambaryje, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, H. T. pavartojus prieš ją smurtą, tyčia vieną kartą peiliu dūrė jam į kaklo sritį, taip nukentėjusiajam padarė kaklo durtinę pjautinę žaizdą su kairės slankstelinės arterijos ir nugaros smegenų sužalojimu, dėl ko H. T. mirė įvykio vietoje, t. y. tyčia nužudė H. T..
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistosios S. S.-K. gynėja advokatė Marina Gušauskienė prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti, nes kaltinamoji S. S.-K. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Kasatorė skunde nurodo:
2.1. Teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodami S. S.-K. veiksmus kaip nužudymą, o ne kaip būtinąją gintį.
2.2. Apeliacinės instancijos teismas neįžvelgė būtinosios ginties buvimo dėl paties konflikto (abipusių muštinių) tarp H. T. ir nuteistosios S. S.-K. ir dėl konflikto ilgalaikiškumo. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada yra nepagrįsta ir prieštaraujanti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, pagal kurią „aplinkybę, jog kėsinimasis (ar jo grėsmė) yra toks, nuo kurio galima būtinoji gintis, gali patvirtinti ir anksčiau, t. y. iki tokio kėsinimosi, padaryti besikėsinančiojo ar kitų su juo susijusių asmenų nusikalstami veiksmai. Esant kėsinimuisi į BK 28 straipsnio 2 dalyje nurodytas baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, asmens gynyba nuo tokio kėsinimosi gali peraugti ir į jo bei besikėsinančio asmens muštynes. Šiuo atveju muštynių faktas pats savaime nepaneigia būtinosios ginties situacijos buvimo“. Aplinkybė, kad nuteistoji dalyvavo konflikte ir kad gindamasi apdraskė H. T., savaime nepaneigia būtinosios ginties. Kaip liudytojai apklausti asmenys nenurodė, kad S. S.-K. pirmoji pradėjo konfliktus su H. T.. Realaus pavojaus nuteistajai buvimą patvirtina ir tai, kad H. T. buvo fiziškai stipresnis vyras, negebantis valdyti savo agresijos ir pykčio, skyrėsi jų svorio kategorijos, konfliktas įvyko mažoje virtuvėje, iš kurios S. S.-K. neturėjo jokios galimybės ištrūkti, ir H. T. buvo stipriai įpykęs (prieš tai mušėsi su O. R.).
2.3. 2016 m. lapkričio 14 d. specialisto išvada Nr. G1534/2016 (04) patvirtina, kad S. S.-K. buvo sumušta H. T.. Sužalojimai nuteistajai padaryti 22 trauminiais poveikiais. Sužalojimų kiekis ir jų lokalizacija rodo, kad ji buvo stipriai mušama, todėl yra pagrindas teigti, kad kėsinimasis buvo realus, pavojingas ir akivaizdus.
2.4. Nors apeliacinės instancijos teismas nutartyje pažymėjo, kad „iki pat mirtino smūgio H. T. sudavimo nuteistoji mušėsi ne tik su juo, bet ir su savo mama ir šie duomenys patys savaime negali būti laikomi patvirtinančiais nuteistosios parodymus dėl H. T. pavojingo kėsinimosi“, tačiau teismas nevertino aplinkybės, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatoma, kaip nuteistoji mušėsi su mama (kumščiais, delnais, draskėsi nagais ir t. t.) ir kaip su H. T., kad būtų diferencijuoti kiekvieno asmens suduoti smūgiai S. S.-K. ir jų pavojingumas. Kaip matyti iš specialisto išvados, tarp kitų padarytų sužalojimų buvo sužalotas nuteistosios veidas, galva, krūtinė, tad nebuvo nustatyta, kas tokius sužalojimus galėjo padaryti. Nesant nustatytų šių aplinkybių, išvada, kad duomenys apie nuteistosios sužalojimą nepatvirtina H. T. pavojingo kėsinimosi, nėra pagrįsta.
2.5. Neigdamas S. S.-K. grėsusio pavojaus realumą, apeliacinės instancijos teismas nevertino H. T. asmenybės. Byloje yra duomenų apie jo agresyvų būdą, kad jis sužalojo savo mamą. Jo agresyvumą patvirtino ir kaip liudytojas apklaustas E. D..
2.6. Apeliacinės instancijos teismas, nutartyje konstatuodamas, kad specialisto išvada Nr. M571/2016 (04) patvirtino, jog „anot liudytojos O. R., nuteistoji nagais apdraskė H. T. veidą“, neįvertino visumos, būtent aplinkybės, kad H. T. mušėsi ir su liudytoja O. R. ir su kitomis moterimis, todėl negalima vienareikšmiškai teigti, kad būtent S. S.-K. apdraskė H. T. veidą. Be to, gynimasis ir muštynės būtinosios ginties nepaneigia.
2.7. Aplinkybė, kad nuteistoji vėl įsileido į namus O. R., H. T. ir V. S., taip pat nepaneigia būtinosios ginties, juolab kad konfliktas aprimo. Konflikto nebuvimas nuteistajai leido pagrįstai tikėti, kad jokie smurto veiksmai prieš ją nebus naudojami. Tai, kad konfliktas aprimo, paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl ilgai besitęsiančio konflikto tarp H. T. ir S. S.-K.: pirmas konfliktas, po kurio O. R., H. T. bei V. S. buvo išprašyti S. S.-K. iš jos namų, negali būti vertinamas kalbant apie būtinos ginties atsiradimą per antrąjį konfliktą, kurį sukėlė O. R..
2.8. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, atlikus S. S.-K. kūno tyrimą, nebuvo rasta jokių kaklo sužalojimų ar smaugimo žymių, nepaneigia būtinosios ginties bei nuteistosios duotų parodymų, nes teismas nevertino klausimų, užduotų specialistui, t. y. neįvertino tyrimo krypties. Specialistui suformuluoti klausimai buvo siejami tik su smūgių sudavimu, tačiau nebuvo prašoma nustatyti kitokio pobūdžio sužalojimų apžiūrint nuteistąją.
2.9. S. S.-K. 2016 m. lapkričio 13 d. apklausos protokole pažymėjo: „Haroldas tuo metu dėjo žingsnį link manęs, kadangi virtuvė labai maža ir nebuvo kur atsitraukti, išsigandau, kad jis vėl pradės mane mušti, ir tiksliai net nesuvokdama, ką sugriebiau į ranką, tuo daiktu trenkiau. Tuo metu norėjau save apsaugoti nuo Haroldo smūgių.“ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad šiuo atveju reali grėsmė vertinama atsižvelgiant į tai, kiek gresiantis ginamoms vertybėms pavojus yra akivaizdus ir tiesioginis (pavyzdžiui, tai gali būti ginklo išsitraukimas, peilio atlenkimas, besiginančiojo apsupimas kitų asmenų). Asmuo, manantis, kad jo interesams gresia tiesioginis pavojus, iš esmės gali gintis (o dažnai ir privalo pradėti gintis) nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmas smūgis, nes jau po pirmojo puolančio asmens smūgio besiginantysis gali netekti galimybės gintis. Nebūtų logiška visada reikalauti sulaukti pirmojo smūgio ir tik nuo to momento konstatuoti, kad kėsinimasis yra akivaizdus ir prasidėjęs (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDE2LTk0Mi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-416-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-416-942/2016">2K-416-942/2016</a>). Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių grėsmės S. S.-K. realumas yra akivaizdus: mušama nuteistoji ir O. R., įpykusio H. T. ėjimas link nuteistosios, jos užspaudimas mažoje virtuvėje).
2.10. Teismai nevertino aplinkybės dėl S. S.-K. galėjimo suduoti smūgį iš nugaros H. T.: nukentėjusysis stovėjo prieš ją veidu į veidą; labai skyrėsi S. S.-K. ir H. T. fiziniai duomenys (kūno sudėjimas, ūgis), t. y. H. T. buvo dešimt centimetrų aukštesnis už nuteistąją. Ikiteisminio tyrimo metu buvo laikomasi pozicijos, kad smūgis buvo suduotas iš nugaros (2016 m. lapkričio 13 d. V. S. apklausa). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurių priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnis). Šiuo konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 331, 332 straipsnių reikalavimus, nutartyje nenurodė motyvų, o tik apsiribojo pasakymu, kad nesutinka su advokatės nurodoma aplinkybe dėl pirmosios instancijos teismo pareigos nagrinėjamoje byloje tirti kitą galimą nuteistajai inkriminuoto nusikaltimo padarymo versiją. Liko neaišku, kodėl O. R. veiksmai (turint motyvą – pavydą ir stovint H. T. už nugaros, buvo kur kas patogiau suduoti mirtiną smūgį nukentėjusiajam nei S. S.-K.) nebuvo teisiškai vertinami. Tai leidžia pagrįstai abejoti teismų atliktu įrodymų vertinimu. Atsisakydamas vertinti mirtino smūgio sudavimo „nepatogumo“ klausimą, apeliacinės instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad ant nusikaltimo įrankio (peilio) nėra nuteistosios pirštų atspaudų (aplinkybė, kad rasti pėdsakai netinkami identifikavimui, neleidžia teigti, jog rasti pėdsakai yra nuteistosios).
2.11. Aplinkybė, kad ant S. S.-K. rūbų rastos dėmės, panašios į kraują, negali būti vertinama kaip nenuginčijamas įrodymas, kad ji nužudė H. T.. Byloje nebuvo atlikta ekspertizė, nėra kompetentingos išvados dėl dėmių ant kaltinamosios rūbų susidarymo mechanizmo (ar jų forma, lokalizacija atitinka dūrį ar peilio ištraukimą, nebuvo apžiūrėti kitų šalia nukentėjusiojo buvusių moterų rūbai). Nesant šių duomenų ir neatlikus visų būtinų įrodymams surinkti ir patikrinti veiksmų, konstatuoti nuteistosios kaltumą nėra jokių teisinių galimybių ir tai nulėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistosios S. S.-K. gynėjos advokatės Marinos Gušauskienės kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
Teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų nepadarė.
Kasatorės argumentas, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nenustatę, kad S. S.-K. veikė būtinosios ginties sąlygomis, nepagrįstas, nes teismo išvados, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, tai visiškai paneigia.
Teismai nurodė, kad S. S.-K. parodymai, jog H. T. kėlė realų pavojų jai, yra grindžiami tik jos pačios nenuosekliais parodymais. Kaip nuteistoji sudavė peiliu H. T., nė vienas ten buvusių asmenų nematė. Iš nuteistosios mamos V. S. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad H. T. tuo metu, kai jam buvo padarytas mirtinas sužalojimas, sėdėjo ant kėdės, t. y. jokių nusikalstamų veiksmų prieš S. S.-K. neatliko. Kad H. T. smurto prieš jį panaudojimo metu nekėlė realaus pavojaus nuteistosios gyvybei, patvirtina ir kitos aplinkybės: teismo medicinos ekspertai nenustatė jokių sužalojimų ant S. S.-K. kaklo, įvykio vakarą S. S.-K. mušėsi ne tik su H. T., bet ir su savo mama.
Sutiktina su skundo argumentais, kad nuteistajai sužalojimai padaryti suduodant ne vieną smūgį, o 22 trauminių poveikių metu, tačiau byloje nėra duomenų, kad šiuos smūgius sudavė ir visus kūno sužalojimus padarė būtent H. T.. H. T. smurtavo prieš nuteistąją, tačiau ir ji dalyvavo konflikte bei naudojo smurtą prieš H. T. – sudavė smūgius, apdraskė jam veidą. H. T. naudotas smurtas nebuvo tiek pavojingas, realus ir akivaizdus, nuo kurio buvo būtina gintis.
Skundo teiginiai, kad ant nusikaltimo įrankio – peilio nerasti nuteistosios pirštų pėdsakai, kad ant jos rūbų rastos dėmės panašios į kraują, neįrodo, kad ji nužudė H. T., kad neįvertinta aplinkybė, jog liudytojai O. R. buvo patogiau suduoti mirtiną smūgį H. T., S. S.-K. veiksmų kvalifikacijos nekeičia.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistosios S. S.-K. gynėjos advokatės Marinos Gušauskienės kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo ir BK 28 straipsnio taikymo
Kasacinio skundo teiginiai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 28 straipsnio – taikymo grindžiami argumentais, kuriais iš esmės yra ginčijamas įrodymų vertinimas, teismų nustatytos faktinės aplinkybės.
Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatorės manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinio skundo teiginiai, kuriais nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu, prašoma atsižvelgiant į kai kurias aplinkybes, atskirus įrodymus jų pagrindu daryti kitokias išvadas dėl teismų sprendimų atitikties bylos aplinkybėms, nesant argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.
Byloje surinktų įrodymų vertinimas, faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje surinkti ir ištirti duomenys įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo BPK 20 straipsnyje nustatytas taisykles, kad teismai padarė esminius BPK (369 straipsnio 3 dalis) pažeidimus, kad netinkamai aiškino bei nepagrįstai netaikė BK 28 straipsnio nuostatas ir dėl to reikėtų naikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti.
Šiaulių apygardos teismas, priešingai nei teigia kasatorė, visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai ir nuosprendyje išdėstė visus įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas, išanalizavęs visus ištirtus įrodymus, palyginęs juos tarpusavyje ir įvertinęs jų visumą, konstatavo, kad S. S.-K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, t. y. tyčia nužudė H. T.. Nuteistosios gynybos versiją, kad ji H. T. atėmė gyvybę veikdama esant būtinosios ginties situacijai, teismas, išsamiai išanalizavęs visas bylos aplinkybes, patikrinęs liudytojų parodymų patikimumą BPK nustatytais veiksmais, palyginęs juos su kitais bylos duomenimis bei padaręs išvadas, kurie iš jų patikimi, įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, atmetė. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tokio sprendimo motyvai išsamiai išdėstyti ir argumentuoti.
Lietuvos apeliacinis teismas, patikrinęs Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus bei palyginęs juos tarpusavyje, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas S. S.-K. kalta padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, kad nuosprendyje padarytos teismo išvados yra teisingos ir pagrįstos, padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija išsamiai išnagrinėjo nuteistosios gynėjos apeliacinį skundą, motyvuotai paneigė skundo argumentus. Nutartis visiškai atitinka įstatymo keliamus reikalavimus nutarties turiniui ir formai (BPK 332 straipsnis).
Pagal BK 28 straipsnio nuostatas teisė į būtinąją gintį atsiranda, jeigu asmuo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis (ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus) nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, t. y. teisėta gynyba reiškia atkirtį tokiems veiksmams, kurie yra realūs, objektyviai egzistuojantys ir yra akivaizdžiai pavojingi, darantys žalą, arba kai žalos grėsmė visiškai aiški. Kiekvienu atveju sprendžiant, ar buvo būtinosios ginties situacija, turi būti atsižvelgiama į daugelį konkrečių veiksnių, aplinkybių, parodančių įvykio eigą, jame dalyvaujančių asmenų veiksmus ir jų seką, padedančių atskleisti kėsinimosi ir gynybos (jei tokie buvo) pobūdį, įvykio dalyvių elgesio kryptingumą bei tikruosius siekius ir pan.
Pagal teismų nustatytas aplinkybes šioje byloje, jų visuma nesudaro pagrindo konstatuoti, jog buvo susidariusi būtinosios ginties situacija kaip atsakomybę šalinanti aplinkybė, nes nebuvo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, nuo kurio galima būtinoji gintis. Teismai nustatė, kad nusikaltimo padarymo metu S. S.-K. girtavo su H. T., su juo konfliktavo ir smurtavo vienas prieš kitą. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad tarpusavio konflikto metu įvykdyti smurtiniai veiksmai nesukelia būtinosios ginties situacijos ir šiuo konkrečiu atveju nebuvo pavojingo kėsinimosi, dėl kurio S. S.-K. būtų reikėję gintis nuo H. T. panaudojant peilį ir nužudant jį. Nuteistajai nebuvo nustatyti sužalojimai, kurie liudytų apie galimą pavojingą kėsinimąsi prieš ją. Kaltinamosios parodymų, kad H. T. ją smaugė, nepatvirtino byloje esantys įrodymai, tarp jų ir 2016 m. lapkričio 14 d. specialisto išvada, kurioje nenustatyta, kad S. S.-K. būtų buvę padaryti sužalojimai kaklo srityje ar būtų smaugimo žymių ant jos kaklo.
Apeliacinės instancijos teismas, kaip minėta, dar kartą išanalizavęs įrodymus, pripažino, kad nagrinėjamu atveju būtinosios ginties situacijos nebuvo, kad H. T. jokių BK 28 straipsnio prasme veiksmų, kuriuos būtų galima laikyti pavojingu kėsinimusi, nuo kurių S. S.-K. būtų reikėję gintis, neatliko. Apeliacinės instancijos teismas detaliai aptarė konflikto, peraugusio į muštynes, aplinkybes, jo vystymąsi, abiem šalims padarytus sužalojimus, kurie taip pat neleidžia teigti buvus būtinosios ginties situaciją, išanalizavo S. S.-K. ir H. T. elgesį (veiksmus). Tuo pagrindu padaryta išvada, kad nors nuteistajai buvo nustatyti daugybiniai nubrozdinimai, kraujosruvos, sumušimai, padaryti 22 trauminiais poveikiais, tačiau sužalojimai nežymūs, be to byloje nustatyta, kad muštynės vyko keliais etapais. Pradedant nuo 2016 m. lapkričio 12 d. vakaro iki pat mirtino smūgio H. T. sudavimo nuteistoji mušėsi ne tik su juo, bet ir su savo motina. Pagal šias aplinkybes bei byloje nustatytus duomenis apie nuteistosios patirtų sužalojimų pobūdį, jų lokalizaciją ir sunkumą, šie sužalojimai savaime negali būti laikomi patvirtinančiais nuteistosios parodymus dėl H. T. pavojingo kėsinimosi. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių S. S.-K. teiginį, kad prieš pat mirtino smūgio H. T. sudavimą ji buvo jo smaugiama, motyvuotai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad H. T. elgesys su S. S.-K. nebuvo pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio būtų buvusi galima būtinoji gintis. Be to, nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina ir tai, kad pagal teismų praktiką muštynėse paprastai besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-76/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-76/2011">2K-76/2011</a>, 2K-273/2012, 2K-501/2013). Muštynėms, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamaisiais interesais, abi pusės smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais; dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų; muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-76/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-76/2011">2K-76/2011</a>, 2K-489/2011, 2K-501/2013, 2K-92/2014).
Nesutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad realaus pavojaus nuteistajai buvimą patvirtina tai, kad H. T. buvo fiziškai stipresnis ir aukštesnis vyras, negebantis valdyti savo agresijos ir pykčio, t. y. kėsinimosi pavojingumo pagrindimas H. T. ir S. S.-K. fizinio sudėjimo palyginimu. Kėsinimosi pavojingumo konstatavimas atsižvelgiant į tai, kas fiziškai stipresnis (puolantysis ar besiginantysis), yra sąlyginis. Būtinosios ginties situacijai konstatuoti nepakanka nustatyti, kad viena iš konfliktuojančių pusių yra fiziškai pajėgesnė; šis faktas nėra pagrindas teigti, kad dėl to savaime atsiranda pavojingas kėsinimasis, nes būtinosios ginties institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-173/2011). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybė, jog H. T. buvo fiziškai stipresnis ir aukštesnis už S. S.-K., nesudaro pagrindo konstatuoti nagrinėjamu atveju buvus būtinosios ginties situaciją.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai pagal byloje nustatytas aplinkybes teisingai pripažino, kad H. T. nužudymas negali būti traktuojamas kaip padarytas esant būtinosios ginties situacijai ir kad BK 28 straipsnio nuostatos nuteistajai negali būti taikomos. Kasacinės instancijos teismas sutinka su nuosekliomis, logiškomis ir tinkamai argumentuotomis teismų išvadomis šiuo klausimu.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo nutarties panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, nuteistojo kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios S. S.-K. gynėjos advokatės Marinos Gušauskienės kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Audronė Kartanienė
Eligijus Gladutis
