Dėl laikinų gyventojų prievolės mokėti už naudojimąsi gyvenamąja patalpa jiems toliau gyvenant joje po nuomos sutarties pasibaigimo mirus nuomininkui

Civilinė byla Nr. e3K-3-248-403/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21318-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.14.1; 2.6.16.11.2; 2.6.9.2; 2.6.10.5.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovams D. G., E. G., Z. G. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nesuteikiant kito gyvenamojo ploto bei skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl laikinų gyventojų prievolės mokėti už naudojimąsi gyvenamąja patalpa jiems toliau gyvenant joje po nuomos sutarties pasibaigimo mirus nuomininkui.

Ieškovė savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“ prašė iškeldinti atsakovus su jiems priklausančiu turtu iš jos patikėjimo teise valdomos gyvenamosios patalpos Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo butas), nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos; priteisti solidariai iš atsakovų 3526,05 Eur skolos už buto nuomą ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovė nurodė, kad ginčo butas kaip socialinis būstas buvo išnuomotas J. U., tačiau 2015 m. rugsėjo 19 d. jis mirė, taigi nuomos sutartis laikytina pasibaigusia, o atsakovai, kaip laikini gyventojai, keldintini. Skola už buto nuomą laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. yra 3433,90 Eur, taip pat už termino sumokėti praleidimą apskaičiuota 92,15 Eur delspinigių.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino – iškeldino atsakovus su jiems priklausančiu turtu iš ginčo buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos; ieškovei priteisė solidariai iš atsakovų 3526,05 Eur skolos bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Teismas nustatė, kad ginčo butas nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, patikėjimo teise valdomas ieškovės. 2008 m. birželio 3 d. buvo sudaryta socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, kurios pagrindu ginčo butas buvo išnuomotas J. U.; šis mirė 2015 m. rugsėjo 19 d. Po jo mirties paveldėjimo byla nebuvo užvesta, duomenų apie jo įpėdinius nėra. Ginčo bute savo gyvenamąją vietą yra deklaravę atsakovai D. G. ir E. G., iš šalių paaiškinimų nustatyta, kad bute faktiškai gyvena jie ir Z. G..

Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimu konstatavo, jog atsakovė D. G. į ginčo butą įsikėlė kaip I. U. rūpintoja nuomininkų I. U. ir J. U. sutikimu, apie tai žinant patalpos nuomotojai, o I. U. mirus liko gyventi šiame bute ir nei nuomininkas, nei nuomotoja jai ir jos šeimai nereiškė jokių pretenzijų dėl naudojimosi ginčo butu. Teismas nurodė, kad D. G. neturi savarankiškos teisės į ginčo butą, ji tėra laikina gyventoja, kaip ir E. G. bei Z. G.. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 20 d. nutartimi šį sprendimą paliko nepakeistą.

Teismo vertinimu, aplinkybės dėl iškeldinimo teisinio pagrindo šioje byloje ir pirmiau minėtoje civilinėje byloje iš esmės skiriasi. Nustatęs, kad nuomos sutartis dėl ginčo buto yra pasibaigusi, nes nuomininkas mirė, teismas tenkino ieškovės reikalavimą iškeldinti atsakovus, kaip laikinus gyventojus, iš savivaldybei priklausančio buto.

Teismas nustatė, kad ieškovė šiuo metu neturi teisinio pagrindo sudaryti su atsakovais socialinio būsto nuomos sutartį, nes atsakovų eilės numeris į paramą būstui išsinuomoti yra tik 1515. Iš atsakovų paaiškinimų nustatyta, kad visi jie yra darbingi, gaunantys nuolatines pajamas, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad jie būtų labiau socialiai pažeidžiami negu kiti prieš juos socialinio būsto laukiantys asmenys.

Teismas laikė teisiškai nepagrįsta atsakovų nurodytą aplinkybę, kad jie nuomos mokestį mokėjo už jų faktiškai naudojamo buto dalį. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.589 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2012 pateiktais išaiškinimais, konstatavęs, kad nėra ginčo dėl to, jog atsakovai, nors ir nebūdami J. U. šeimos nariai, faktiškai gyveno ginčo bute, sprendė, kad jie, nemokėdami nuomos mokesčio, pažeidė solidariąją prievolę mokėti nuomos mokestį. Teismas pažymėjo, kad ginčo butas buvo išnuomotas kaip vienas objektas, todėl teigti, kad atsakovai mokėjo nuomos mokestį už dalį buto, nėra jokio pagrindo. Be to, iš atsakovų į bylą pateikto bankų išrašo nenustatyta, kad ginčo laikotarpiu jie būtų vykdę pareigą mokėti nuomos mokestį, atsakovai mokėjo tik komunalinius mokesčius.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovų apeliacinį skundą, 2017 m. spalio 19 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą: panaikino sprendimo dalį, kuria solidariai iš atsakovų ieškovei priteista 3526,05 Eur skolos bei procesinės palūkanos, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – atmetė ieškinio reikalavimą; perskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta, jog atsakovai faktiškai gyvena ginčo bute, ir šios aplinkybės jie nepaneigė jokiais įrodymais.

Teisėjų kolegija pritarė atsakovų argumentui, kad ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių ieškinyje suformuluotą materialinį teisinį reikalavimą priteisti būsto nuomos išlaidų atlyginimą. Tai, kad buto nuomotoją teisiniai santykiai saisto tik su buto nuomininku, o ne su laikinais gyventojais, ir už laikinų gyventojų veiksmus nuomotojai bet kuriuo atveju atsako nuomininkas, buvo nurodyta ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 6 d. sprendime. Taigi, ieškovė nuomos mokesčio skolą, susidariusią iki 2015 m. rugsėjo 19 d., turėjo teisę reikalauti iš pagrindinio nuomininko ar jo šeimos narių (CK 6.589 straipsnis). Ieškovės ir atsakovų nesieja nuomos teisiniai santykiai, o kito skolos priteisimo pagrindo ieškovė nenurodė. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nuomos mokesčio skolą, apskaičiuotą už laikotarpį tiek iki nuomos sutarties pasibaigimo, tiek ir po jo, vadovavosi aplinkybe, kad atsakovai faktiškai gyveno ginčo bute, tačiau teisinio pagrindo priteisti nuomos mokestį iš laikinų gyventojų skundžiamame teismo sprendime nenurodė.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas turėtų išaiškinti, ar atsakovai, kurie iki pagrindinio buto nuomininko mirties laikytini laikinais gyventojais CK 6.596 straipsnio prasme, turi mokėti nuomos mokestį, jeigu faktiškai patalpomis naudojosi, taip pat ar po pagrindinio buto nuomininko mirties tarp ieškovės ir atsakovų susiklostė faktiniai nuomos santykiai ir ar atsirado pareiga mokėti nuomos mokestį, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, kad nėra ginčo dėl to, jog atsakovai faktiškai patalpomis naudojosi. Apeliacinės instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir nemotyvuotą išvadą, kad atsakovai ginčo patalpose negyveno. Ieškovės manymu, apeliacinės instancijos teismas tik formaliai išnagrinėjo ieškinio dalį dėl skolos priteisimo. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3- 392/2004 pateiktu išaiškinimu, net jei asmenys nėra teisėti buto nuomininkai, tai neatleidžia jų nuo pareigos mokėti mokesčius už suteiktas paslaugas, nes jie faktiškai šiomis paslaugomis naudojasi. Nagrinėjamu atveju nėra jokios abejonės, kad atsakovai nepagrįstai sutaupė ieškovės sąskaita (CK 6.242 straipsnis) ir šis sutaupymas yra lygus ieškovo negautoms lėšoms už buto nuomą. Palikus galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, teisiniai atsakovų ir ieškovės santykiai dėl ginčo patalpų lieka neapibrėžti, t. y. atsakovai faktiškai būste gyveno, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, už šį būstą mokėti nuomos mokesčio neturi.

Atsiliepimo į kasacinį skundą negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl civilinių teisių gynimo būdų (ieškinio pagrindo ir dalyko)

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – ir CPK) 135 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, teismui pareiškiamame ieškinyje turi būti nurodyta, inter alia (be kita ko), aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas) ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Ieškinio elementus privaloma nurodyti kiekviename ieškinyje, nes jie individualizuoja kiekvieną konkretų civilinį ginčą. Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas ne tik leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas, bet ir sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus (atsiliepimą), taip užtikrinant ginčo šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. Pareiškiantis ieškinį asmuo privalo tinkamai surašyti ieškinio pareiškimą, aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą tam, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis), galėtų tinkamai atlikti vieną iš savo tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 straipsnis). Ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės (lot. causa petendi), kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (lot. causa actiones; causa petendi). Proceso įstatyme nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs ir tai, kad nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Nurodant ieškinio dalyką kiekviename ieškinyje turėtų būti aiškiai nurodyta asmens teisė arba įstatymų saugomas interesas, kuriuos, į teismą besikreipiančio asmens nuomone, reikėtų ginti. Be to, ieškinyje būtina nurodyti asmens pageidaujamą ir teismo prašomą pritaikyti pažeistos teisės gynimo būdą (CK 1.138 straipsnis), tačiau į teismą besikreipiantis asmuo neprivalo savo reikalavimo teisiškai kvalifikuoti, pakanka, kad nurodytų, ko ir kokia apimtimi jis prašo iš teismo, tačiau bet kokiu atveju ieškinio dalykas turi būti suformuluotas aiškiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė pirmosios instancijos teismo prašė iškeldinti atsakovus su jiems priklausančiu turtu iš jos patikėjimo teise valdomos gyvenamosios patalpos, nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos; priteisti solidariai iš atsakovų 3526,05 Eur skolos už buto nuomą ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Vadinasi, ieškovė apibrėžė ieškinio dalyką, inter alia, reikalavimo dalį, kurią apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi atmetė.

Kaip aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinį ieškinio pagrindą), ieškovė nurodė tai, kad atsakovai, kaip laikini gyventojai, pasibaigus nuomos sutarčiai dėl nuomininko mirties, nuomotojo reikalavimu ne tik privalo iš gyvenamosios patalpos išsikelti, bet ir sumokėti 3433,90 Eur skolą už buto nuomą laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d., taip pat už termino sumokėti praleidimą apskaičiuotus 92,15 Eur delspinigius (iš viso 3526,05 Eur).

Minėta (16, 18 punktai), kad pagal CPK nustatytą teisinį reguliavimą nereikalaujama, jog į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą, taip pat kad nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė reikalavo priteisti iš atsakovų skolą už buto nuomą, t. y. atlyginimą už naudojimąsi butu (įskaitant už termino sumokėti praleidimą apskaičiuotus delspinigius) tiek laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 19 d., t. y. iki buto nuomininko mirties dienos, tiek nuo 2015 m. rugsėjo 20 d. (CK 1.118 straipsnio 1 dalis) iki 2016 m. balandžio 30 d.

Atsižvelgdama į 16, 18 punktuose nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, į tai, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi pripažino, jog pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad atsakovai faktiškai gyvena ginčo bute ir šios aplinkybės jie nepaneigė jokiais įrodymais, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas reikalavimą priteisti iš atsakovų skolą už buto nuomą laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 20 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. nepagrįstai atmetė motyvuodamas tuo, kad ieškovės ir atsakovų nesieja nuomos teisiniai santykiai, kito skolos priteisimo pagrindo ieškovė nenurodė, taip pat ir pirmosios instancijos teismas nenurodė teisinio pagrindo priteisti iš laikinų gyventojų nuomos mokestį už šį laikotarpį.

Dėl laikinų gyventojų prievolės mokėti už naudojimąsi gyvenamąja patalpa jiems toliau gyvenant joje po nuomos sutarties pasibaigimo mirus nuomininkui

Kadangi pagal CK 6.583 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą nuomos mokestį (buto nuompinigius) už gyvenamosios patalpos nuomą moka nuomininkas, o CK 6.596 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuomininkas ir jo šeimos nariai, tarpusavyje susitarę ir iš anksto pranešę nuomotojui, gali leisti gyvenamojoje patalpoje, kuria jie naudojasi, laikinai gyventi kitiems asmenims (laikiniems gyventojams), nesudarydami su jais subnuomos sutarties ir neimdami mokesčio už naudojimąsi patalpa, taip pat šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog už laikinų gyventojų veiksmus nuomotojui atsako nuomininkas, tai darytina išvada, kad prievolė mokėti nuomos mokestį tenka ne laikiniems gyventojams, bet nuomininkui.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi ieškovės reikalavimo dalį dėl skolos priteisimo už buto nuomą (įskaitant už termino sumokėti praleidimą apskaičiuotus delspinigius) laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 19 d. (iki buto nuomininko mirties dienos) ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo atmetė pagrįstai.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ir po nuomininko mirties atsakovai faktiškai gyveno ginčo bute, bet nuomos mokesčio nemokėjo. Ieškovės nuomone, atsakovai nepagrįstai sutaupė ieškovės sąskaita (CK 6.242 straipsnis) ir šis sutaupymas yra lygus ieškovės negautoms lėšoms už buto nuomą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl teisinio reguliavimo, kuris turėtų būti taikomas nagrinėjant bylos dalį dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovų atlyginimą už naudojimąsi butu (įskaitant už termino sumokėti praleidimą apskaičiuotus delspinigius) laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 20 d. iki 2016 m. balandžio 30 d., būtina nustatyti bei įvertinti, kada atsakovai ir kada ieškovė sužinojo apie buto nuomininko mirtį, kada ieškovė pareikalavo, kad atsakovai išsikeltų iš šių patalpų, ar iki šio momento atsakovai naudojosi patalpomis ieškovės sutikimu (tiesiogiai išreiškiant sutikimą, neprieštaraujant dėl naudojimosi).

Iš bylos medžiagos matyti, kad buto nuomos mokestis laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 1 d. iki buto nuomininko mirties (įskaitant rugsėjo mėnesį) buvo 134,69 Eur, o nuo 2015 m. spalio mėnesio šis mokestis buvo 337,43 Eur. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad į butą yra tiekiamos dujos, vanduo miesto vandentiekiu bei elektra, tačiau nėra tiekiamas karštas vanduo, nėra miesto kanalizacijos, centrinio šildymo; po nuomojamu butu esančios patalpos buvo nenaudojamos, neprižiūrimos, netvarkomos, apleistos.

Šios nutarties 28 punkte nurodytos aplinkybės, taip pat tai, kad patalpos, už naudojimąsi kuriomis prašoma priteisti mokestį, buvo socialinis būstas, svarbios teismui sprendžiant dėl ieškovei priteistinos sumos dydžio, jeigu būtų nuspręsta, kad jos reikalavimas tenkintinas.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad sprendžiant dėl ginčo sprendimui taikytino teisinio reguliavimo reikšminga yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama ne tik nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo, bet ir civilinės (deliktinės) atsakomybės normų aiškinimo ir taikymo praktika.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo instituto taikymo

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita. Teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012; 2014 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2014 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014; kt.).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (lot. actio de in rem verso), turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisti negalima, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2016 m. balandžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-611/2016 19 punktą; kt.).

Nepagrįsto praturtėjimo institutas taikomas ne tik tais atvejais, kai asmuo nepagrįstai gauna turtą, bet ir tais atvejais, kai nepagrįstas praturtėjimas atsiranda nepagrįstai sutaupius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2006; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; kt.).

Dėl negautų pajamų priteisimo taikant civilinės (deliktinės) atsakomybės institutą

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę kito asmens neteisėtų veiksmų, yra žala, o piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2007; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; 2011 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2011; kt).

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų ir procesinės bylos baigties

Kiti kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau teisėjų kolegijos pateiktus išaiškinimus ir motyvus, neturi teisinės reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog ieškovės ir atsakovų nesieja nuomos teisiniai santykiai, kito skolos priteisimo pagrindo ieškovė nenurodė, taip pat ir pirmosios instancijos teismas nenurodė teisinio pagrindo priteisti iš laikinųjų gyventojų nuomos mokestį už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 20 d. iki 2016 m. balandžio 30 d., nepagrįstai atmetė šią reikalavimo dalį, nesprendė dėl jo teisinio kvalifikavimo ir jam taikytinų teisės normų, nenustatė ir nevertino šio reikalavimo (ne)tenkinimui reikšmingų aplinkybių (tokios aplinkybės yra fakto klausimas, o kasacinis teismas faktų netiria ir jų nenustato), daro išvadą, kad nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą panaikinti nurodytą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį ir šią bylos dalį perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 2,94 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

Kasaciniam teismui nusprendus, kad dalis bylos grąžinama apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 2 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 19 d. nutarties dalį, kuria atmestas ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ reikalavimas priteisti solidariai iš atsakovų skolos dalį už buto nuomą (įskaitant už termino sumokėti praleidimą apskaičiuotus delspinigius) laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 20 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 19 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Danguolė Bublienė

Antanas Simniškis

Algirdas Taminskas